© Vygaudo Juozaičio nuotr.
TOMAS D IRGĖL A
TO M A S D IRGĖLA
TOMAS DIRGĖLA – vienas populiariausių lietuvių vaikų rašytojų, jo knygos leidžiamos pakartotinai ir verčiamos į užsienio kalbas, o vaikai tiesiog eina iš proto dėl jo detektyvinės serijos „Domas ir Tomas“! Vaikai, atpažinę rašytoją gatvėje, būtinai pasidomi būsimomis knygomis ar paprašo bendros nuotraukos. Savo gausiam skaitytojų būriui Tomas Dirgėla dovanoja jau dvidešimt aštuntą knygą.
Netoli Vytauto Didžiojo pilies nutinka neįtikėtinas dalykas – iš seno ąžuolo iškrenta keistai atrodanti trijulė! Atvykėliai iš ateities čia atkeliavo ne šiaip sau, jie nori ištaisyti savo klaidą ir sutrukdyti Vytautui tapti karaliumi. Ar tau jau puikiai pažįstami herojai įvykdys planą ir nugvelbs karūną? Ar Lietuvos istorija liks nepakitusi? O ar to meto komikams pavyks priversti tave iš juoko susiimti už pilvo? Atsiversk knygą, nes nuotykiai keliasi į praeitį!
ISBN 978-609-466-668-1
9 786094 666681
NUO
NUO
8
8
IKI
IKI
12
12
METŲ
METŲ
TO M A S DIRGĖL A
Iliustravo Rytis Daukantas
VILNIUS
2022
Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt. Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose. © Tomas Dirgėla, 2022 © Rytis Daukantas, iliustracijos, 2022 © „Tyto alba“, 2022 ISBN 978-609-466-668-1
Kai Vytautas Didysis grįžta namo su karūna rankose, paskui jį nuseka ir Matas su tėčiu ir bičiuliu Feliksu. Naudodamasi chaosu, kilusiu ruošiantis būsimo karaliaus karūnavimo ceremonijai, trijulė sprunka su karūna atgal į savo laikus. Namai jau čia pat, tik vienas žingsnis, bet...
1. Būrelis vaikų stovėjo sustingę ir šnabždėdamiesi stebėjo bičiulį. Šis minutėlę žiūrėjo į atokiau stovintį pintą krepšį. – Mesk, į medžioklę tuoj! – piktai šūktelėjo vienas. – Greičiau, šernai nelauks! – paragino kitas. – Paskubėk gi, jau noriu rašyti toliau, – sumurmėjo šios knygos autorius. Berniukas lėtai pakėlė ranką ir atsivėdėjo. Jis tuoj paleis kumštyje gniaužiamą odinį kamuoliuką ir paaiškės galutinis šios dienos žaidimo rezultatas. – Myžtautai, tau pavyks! 7
vy tau ta s didysis. va ld ove , ga l a smenukę?
– Man tikrai pavyks, – tylomis drąsinosi vaikas. – Tikrai pavyks, aš išgelbėsiu savo komandą ir tėvas man leis pasikeisti vardą... Berniukas giliai įkvėpė. Nesmarkiai užsimojęs paleido kamuoliuką pintinės link. Odos gniutulas jau skrieja tikslo link, jau tuoj įkris, jau beveik, bet... Bet čia atsitiko keistas dalykas – pinto krepšio vietoje lyg iš po žemių išdygo Vytautas Didysis su karūna ant galvos, ir kamuoliukas pataikė tiesiai į ją. Nustebę ir išsigandę vaikai tuoj išsislapstė po artimiausius krūmus. – Kas jam dabar bus? – Vytautas Didysis jo tikrai nepasigailės... – Kaip gaila, vargšas Myžtautas. Krūmuose lindėdami vaikai matė, kaip Vytautas Didysis pakėlė nuo žemės karūną. Nupūtęs nešvarumus pavalė apsiausto kampu, o tada atsisuko į berniuką. – Kuo tu vardu? – My... Myž... – Kalbėk, berniuk! 8
vy tau ta s didysis. va ld ove , ga l a smenukę?
– Myž... tau... – Ką?! – piktai suriko didysis kunigaikštis. – Kaip drįsti taip kalbėti su savo valdovu? Su savo... – Vytautas išsišiepė iki ausų ir užsivožė ant galvos karūną. – Su savo karaliumi?
9
vy tau ta s didysis. va ld ove , ga l a smenukę?
– Karaliau, atleiskite man, – berniukas apsiašarojo. – Aš mečiau kamuoliuką į krepšį, o tada krepšyje atsiradote jūs, ir... Bet Vytautas berniuko nesiklausė – jo mintys sukosi apie galvą puošiančią karūną. Jau tuoj visa kunigaikštystė galės vadintis karalyste, o jis pats bus nebe Lietuvos didysis kunigaikštis, o... – Karalius? – nusistebėjo pro šalį eidamas valstietis. – Mūsų valdovas tapo karaliumi? – Tikrai taip! – iškėlė galvą Vytautas, o neišsilaikiusi karūna vėl nudribo po kojomis. – Garbė karaliui Vytautui! – sušuko valstietis. – Eik ir skleisk šią žinią visiems, kuriuos sutiksi! Pasakok, kas nutiko! – paliepė valdovas. – Gerai, – sulinksėjo valstietis. – Gerai, valdove. Dėmesio, dėmesio! Valdovui nuo galvos nukrito karūna! Ei, klausykit visi! Nuo galvos nukrito... – Valstieti! – riktelėjo Vytautas. – Ką ten paistai? – Juk pats įsakėte skelbti tai, kas ką tik nutiko! Jums nuo galvos nukrito karūna, tad... 10
vy tau ta s didysis. va ld ove , ga l a smenukę?
– Įsakau skelbti, kad Vytautas Didysis nuo šiol yra karalius! – suriko Vytautas. – O kunigaikštystė tampa karalyste! – Aa, gerai, gerai, – linktelėjo valstietis ir toldamas ėmė šūkauti ką palieptas. Vytautas vėl pakėlė karūną nuo žemės ir kiek pavalęs užsivožė ant galvos. – Reikės kokį odinį dirželį pritvirtinti, kad geriau laikytųsi, – sumurmėjo sau po nosimi. – Mano tėvas yra odžius! – pareiškė Myžtautas. Vytautas iš netikėtumo krūptelėjo, o karūna... Taip, jau trečią kartą bumbtelėjo ant žemės. – Vesk mane pas jį, – sumurmėjo Vytautas ir nusekė paskui berniuką. 11
2. – Myžtautai, ir vėl viskas priklauso tik nuo tavęs, – paduodamas kamuoliuką atsiduso Knysgirdas. Ranka, laikanti kamuoliuką, sudrebėjo. Myžtautas prisiminė, kas vos prieš keletą dienų nutiko su kunigaikš... Oi, su karaliumi Vytautu! Gerai, kad tėtis odžius prie karūnos pritvirtino juostelę – dabar valdovas karūną nešioja saugiai parištą po kaklu. Berniukas užsimojo. Porą sykių suvaidinęs, kad tuoj paleis kamuoliuką iš rankų, Myžtautas nusiramino. – Šį kartą valdovas neišniro, – atsiduso jis. Dar kartą užsimojęs Myžtautas atgniaužė delną ir odinis gniutulas pasileido pinto krepšio link. Pasiekęs aukščiausią tašką jis ėmė kristi tiesiai į krepšį! 12
vy tau ta s didysis. va ld ove , ga l a smenukę?
Komandos draugai puolė džiūgauti, kamuoliukas tuoj pasieks tikslą, bet... – Ir vėl? – piktai sušuko Myžtautas, kai iš krepšio vėl kažkas išniro. Tik šį kartą tai buvo ne valdovas, ir berniukas bent kiek lengviau atsiduso – antrą sykį nuo bausmės kažin ar būtų pavykę išsisukti!
13
3. – Aai! – susiėmė už nosies iš krepšio išlindęs vaikas. Pakėlęs galvą apsidairė. – Negali būti, – sušnabždėjo sau. – Tai mes turėtume būti nustebę, ne tu, – piktai atkirto Dangirutis. – Čia kažkoks žynys su burtais užsižaidė, ar ką? Vaikas pabandė išsiropšti iš krepšio, bet šalia jo atsirado dar vienas, tad abu bumbtelėjo ant šono su visu krepšiu.
14
vy tau ta s didysis. va ld ove , ga l a smenukę?
– Matai? – Feli! – Matai! – Feli! Matas su Feliksu laimingi apsikabino. – Kas čia per burtažodžiai? – stebėjosi vaikai. – Mataifeli, mataifeli... – ėmė kartoti Dalgirdas. – Nutilk, – sudrausmino jį bičiulis, – nežinom, ką tai reiškia. Paskui dar prišauksi bė... Bet ūmai nutilo išgirdęs traškesį vešlaus ąžuolo, augančio šalia, šakose. – Kam taip pasakei? – išsigandęs vaikas nuskuodė į krūmus, tuos pačius, kuriuose prieš keletą dienų visi slėpėsi nuo valdovo, iškritusio iš pinto krepšio. Paskui jį nukurnėjo ir kiti vaikai. O Matas su Feliksu sutrikę stypsojo nesumodami kur dėtis! Šakos traškėjo vis garsiau, tad abu pasitraukė atokiau nuo medžio, o po minutėlės ant žolės minkštai bumbtelėjo... – Tėti! – apsidžiaugė Matas. 15
vy tau ta s didysis. va ld ove , ga l a smenukę?
16
vy tau ta s didysis. va ld ove , ga l a smenukę?
– Sūnau! Feliksai! – vyriškis lėtai pakilo susiėmęs už sumušto šono. – Kaip jūs? Ar seniai čia esat? – Ne, atsiradom prieš kelias minutes, – išbėrė Matas. – Ir čia buvo... – Feliksas ėmė dairytis. – Čia ką tik buvo būrelis vaikų. Kur jie dingo? Vilius, Mato tėtis, šyptelėjo. – O jūs nepabėgtumėt, jeigu prieš jus staiga atsirastų keistai apsirengę žmonės? Tiksliau, iškristų iš medžio? Visi trys sukikeno. – Laiko mašina. Nemaniau, kad tai tiesa, – Matas tik dabar prisiminė, kaip čia atsidūrė. – Aha, – sulinksėjo Feliksas. – Atrodo kaip sapnas. – Ir per daug tylu, – suraukė kaktą Mato tėtis. – Kažkas čia ne taip, kažkas čia... Bet atklydėlis iš ateities nebaigė sakinio – krūmai sušlamėjo ir iš jų išniro vaikai su mediniais kalavijais rankose. – Tuoj pat pasiduokit! – paliepė apsupę Feliksą ir Matą su tėčiu. – Kas jūs tokie? 17
vy tau ta s didysis. va ld ove , ga l a smenukę?
– Ko jums čia reikia? Vilius suprunkštė ir vos nesusijuokė, bet matydamas, kokia karinga ugnelė dega vaikų akyse ir kaip jie įsijautę į savo vaidmenis, surimtėjo. – Mes atvykom su taika, – prisiminęs filmą apie ateivius tarė Feliksas. Vaikai su mediniais karo žaislais rankose aiškiai suglumo, nes tikėjosi kiek kitokio atsakymo. Tada ėmė dairytis vieni į kitus. – Žiūrėkit! – dūrė pirštu į tolumoje pasirodžiusius raitelius. – Atjoja Vytauto kariai! – Bus mūšis su priešais, – Knysgirdas maktelėjo galva į keistąją trijulę. – Mūšis? – išpūtė akis Feliksas ir iš baimės perbalo kaip popierius. – Turim kuo greičiau pasislėpti, – pasiūlė Mato tėtis dairydamasis aplink. – Tėti, mes stovim po medžiu! – Matas mostelėjo į plačiašakį ąžuolą. 18
4. Vilius kilstelėjo sūnų ant žemiausios ąžuolo šakos. Paskui užkėlė Feliksą. – Tėti, greičiau, – skubino Matas. Vyriškis taip pat įsikabarojo į medį ir dingo tarp šakų. Keliolikos kanopų dunksėjimas vis garsėjo. – Ei, ką jie daro? – pasipiktino Feliksas, pro ąžuolo lapus stebėdamas iš krūmų lendančius vaikus. – Jie mus išduos, – sukandęs dantis iškošė Matas.
19
vy tau ta s didysis. va ld ove , ga l a smenukę?
Ir tikrai – po medžiu sustojus šešiems ginkluotiems raiteliams, vaikai ištiesė rankas tiesiai į medžio vainiką, kuriame tūnojo iš ateities atkeliavusi trijulė. – Mums šakės, – sumurmėjo Feliksas. – Arba kalavijai, – patikslino Matas. – Ne metas juokams, – rimtai tarė bičiulis.
20
© Vygaudo Juozaičio nuotr.
TOMAS D IRGĖL A
TO M A S D IRGĖLA
TOMAS DIRGĖLA – vienas populiariausių lietuvių vaikų rašytojų, jo knygos leidžiamos pakartotinai ir verčiamos į užsienio kalbas, o vaikai tiesiog eina iš proto dėl jo detektyvinės serijos „Domas ir Tomas“! Vaikai, atpažinę rašytoją gatvėje, būtinai pasidomi būsimomis knygomis ar paprašo bendros nuotraukos. Savo gausiam skaitytojų būriui Tomas Dirgėla dovanoja jau dvidešimt aštuntą knygą.
Netoli Vytauto Didžiojo pilies nutinka neįtikėtinas dalykas – iš seno ąžuolo iškrenta keistai atrodanti trijulė! Atvykėliai iš ateities čia atkeliavo ne šiaip sau, jie nori ištaisyti savo klaidą ir sutrukdyti Vytautui tapti karaliumi. Ar tau jau puikiai pažįstami herojai įvykdys planą ir nugvelbs karūną? Ar Lietuvos istorija liks nepakitusi? O ar to meto komikams pavyks priversti tave iš juoko susiimti už pilvo? Atsiversk knygą, nes nuotykiai keliasi į praeitį!
ISBN 978-609-466-668-1
9 786094 666681
NUO
NUO
8
8
IKI
IKI
12
12
METŲ
METŲ