Trileris
Iš švedų kalbos vertė Mantas Karvelis
Vilnius, 2021
Prologas Daug vėliau, žvelgdamas į laibą Olindos kūną plyšyje tarp uolų, Siks tenas pagalvos apie baltą automobilį, kurį tą popietę matė prie mokyk los. Ilgai ten stovėjo, jo manymu, kelias valandas. Tik apsisukęs eiti namo staiga pastebėjo, kad automobilio nebėra. Olinda tuo metu irgi jau buvo dingusi. Taip jis prisimins ir tvirtai laikysis savo nuomonės, neprisileisdamas nė menkiausio abejonių šešėlio. Tą dieną lijo. Gražus, stiprus, rudeniškas lietus. Pasigirdus skambu čiui moksleiviai skubėjo namo. Ėjo užsitraukę ant galvų gobtuvus ir gi liai susikišę rankas į kišenes. Balas taškė raudoni ir juodi guminiai batai. Tik Sikstenas lūkuriavo kiemo pakraštyje, ieškodamas akimis Olindos, jos raudono, gerokai per didelio apsiausto, siekiančio guminių batų au lus. Tikėjosi, kad pasivijusi palaikys jam draugiją namo. Kartais po pa mokų jie žaisdavo, bet taip, kad niekas to nematytų, patys irgi niekam nepasakojo. Turėjo savų, slaptų žaidimų, tik jis ir ji. Lietaus lašai varvėjo viršugalviu, kirpčiais, akimis, nosimi ir lūpomis. Lyžtelėjęs pajuto, kad jie kitokie nei vasarą, tarsi ruduo turėtų savo sko nį, atmieštą šalčiu ir dar kažkuo, kam apibūdinti nerado žodžių. Ilgai ten stovėjo. Galiausiai išėjo paskutiniai vaikai ir jis liko vienas. Olinda taip ir nepasirodė, nors pro mokyklos duris išėjo iš karto po jo... Sikstenas paskutinį kartą nužvelgė ilgą sūpynių eilę ir tuščią mokyk los kiemą. Paskui apsisuko ir leidosi bėgti taip, kad ant džinsų virš gumi nių batų taškėsi vanduo. 7
PIRMA DALIS
1 Spalio 19 d., pirmadienis Bute pasiutusiai šalta, todėl vilkiu didelį norvegišką vilnonį megzti nį, kuris griaužia kaklą. Tikriausiai centrinis šildymas nespėjo prisitai kyti prie stiprių oro permainų per pastarąją parą, tačiau gali būti ir taip, kad dantimis kalenu dėl kirbančio nerimo. Dirsteliu pro lietaus lašais apvarvėjusį virtuvės langą, bandau galvo ti. Dingtelėjus minčiai, kad galiu matytis iš gatvės, pereinu į svetainę. Šiandien man sueina trisdešimt devyneri. Gimtadienių nešvenčiu, bet vis tiek pasigaminau prašmatnesnę vakarienę nei paprastai: antreko tą su bulvytėmis (atitirpintomis ir pašildytomis orkaitėje). Stalą paden giau iš tėvų paveldėtais dailiais baltais indais, kuriuos naudoju tik dusyk per metus (per gimtadienį ir Kūčias). Iš stiklinės su nusitrynusiomis gėlėmis gurkštelėjau kokakolos (vyno gerti daugiau nedrįstu). Tada tai ir atsitiko: jau ruošiausi ragauti pirmą kąsnį, bet staiga sus kambo mobilusis. Paprastai niekas neskambina manęs sveikinti, taigi šioks toks įvykis, todėl ir pakėliau, nors numeris nepažįstamas. – Čia Robertas? Robertas Lindstriomas? Balsas moteriškas ir labai atkaklus (tikrai ne sveikintoja). Kol mąsčiau, kas ji galėtų būti (pardavėja?) ir kaip man pasielgti – ką nors pasakyti ar iš karto dėti ragelį, – ji tęsė: 11
Bo Svernström
– Alio! Girdite? Robertai? Kažkodėl pasijutau turįs atsakyti: – Taip. – Kaip gerai, kad radau. Aš Leksa Anderson. – Man nieko nereikia... – išsižiojau, dabar jau nė kiek neabejoda mas, kad ji pardavėja. Moteris nusijuokė (negražiai, kaip asilas, įkvėpdama). Nesupratau, kas taip linksma – man skambina tik pardavėjai. – Ne, aš nieko nepardavinėju. Noriu pasikalbėti su jumis! – pasakė nustojusi juoktis. Jai pabrėžus žodį „pasikalbėti“, man pasidarė aišku – žurnalistė. – Jokių komentarų, – greitai pareiškiau. Laikiau telefoną kaip sumuštinį ir kiek toliau nuo savęs. Girdėjau ją toliau aiškinant, kad mums reikėtų susitikti ir kad aš ne viską žinau. Galiausiai pasilenkiau ir ištariau: – Viso gero. Tada nuspaudžiau raudoną mygtuką. Kartą padariau taip – pasikalbėjau su žurnalistu. Baigėsi nekaip. Likusią vakaro dalį sunerimęs galvojau apie ją. Esu tikras, kad ji iš tų, kurie skambina vėl ir taip lengvai nepasiduoda.
12
2 Lapkričio 2 d., pirmadienis – Prašau, paklausykite! Nastasija Sikonova spaudė prie ausies mobilųjį, bandydama suval dyti rankos drebėjimą, ir atsirėmė į virtuvės stalą. Kalbėdama stengėsi žiūrėti į rudą, subraižytą stalviršį. Matė karštos keptuvės paliktus rati lus, kočėlu Olindos išmuštą duobutę... Staiga žymės pasirodė visiškai svetimos. Visa virtuvė atrodė kitokia, lyg dar niekada nematyta. Lapeliais apklijuotos šaldytuvo durelės, pa langė, vaizdas už lango – dalykai, į kuriuos niekada nekreipė dėmesio, staiga pasikeitė. Sieninis laikrodis rodė 20.53. Paskutinės Olindos pamokos skam butis nuskambėjo beveik prieš šešias valandas. Priešais nenuleisdamas akių sėdėjo Nastasijos vyras Ivanas. Moteris pažvelgė į jį. Juodas kostiumas, prasegti balti marškiniai, liesas veidas, apžėlęs reta tamsia barzda, kiek pasišiaušę, stebėtinai šviesūs plaukai. Jautė, kad daugiau niekada nenorės būti jam artima. – Budėtojas Jonsonas... – pasigirdo balsas mobiliajame. Nastasija užgniaužė ašaras ir stengėsi išlaikyti ramybę, aiškindama tai, ką jau sakė pagalbos telefono operatoriui ir atsakinėdama į tuos pačius klausimus. 13
Bo Svernström
– Ne, neturiu jokio pagrindo manyti, kad ji „nuėjo namo pas kokią nors draugę“. Ji turėjo grįžti, o tada auklė, taip, Tuva, Tuva kažkokia, neatsimenu... negaliu... Ji užsimerkė, bandydama negalvoti, kas galėjo nutikti Olindai, ir kad jau praėjo tiek daug valandų. Negalvoti, kad tai jos kaltė. Dar ne. – Mes buvome koncerte. Aš ir mano vyras... Klausėmės... Koks skir tumas? Jie buvo Koncertų rūmuose pasiklausyti kamerinės muzikos. Tik ji ir Ivanas. Bandė gelbėti pašlijusią santuoką, parodyti vienas kitam dėmesį ir galbūt vėl sugrąžinti tai, kas buvo anksčiau. Prieš Olindą, prieš persileidimą, barnius ir naktines diskusijas prislopintais balsais apie skyrybas... „Jūs neriatės iš kailio dėl dukters“, – ištarė konsultantė ir padėjusi ant peties ranką paskatindama linktelėjo ir nusišypsojo. Prakeikta kvaiša! Ji trūktelėjo „Filippa K“ suknelės rankovę, lyg norėdama nusivilkti. Pasipuošdavo ja tik kur nors eidama – labai mėgo ir saugojo. Vis dėlto žinojo, kad daugiau jos niekada nevilkės. Kai nutilus plojimams pakilo iš savo vietų, Ivanas priglaudė ranką jai prie nugaros. Pirmą kartą po daugelio metų gestas pasirodė šiltas ir malonus. Tada ji pagaliau išsitraukė mobilųjį ir išjungė skrydžio režimą. Vos po akimirkos telefonas pyptelėjo, paskui vėl ir vėl. Pypsėjo ir vibra vo kaip apsėstas... Dar neperskaičiusi pirmosios žinutės pajuto pilve nerimą ir suprato, kad kažkas negerai. Tada perskaitė: Olinda vis dar negrįžo namo. Paskambinkite man! Prašau! Žinutė nuo auklės Tuvos. Visos kitos taip pat. Vienuolika žinučių, penkiolika praleistų skambučių ir penki balso pranešimai. Kiek laiko mobilusis buvo išjungtas? Ji žinojo. Buvo jau po aštuo nių vakaro. Išsijungė užsukę išgerti į restoraną Gondolen. Norėjo pabūti netrukdomi. Ivanas norėjo. Zyzė, kad turėtų praleisti vakarą tik dviese. 14
Vaiku ˛ žaidimai
Neįsijungė mobiliojo net per koncerto pertrauką. Ivanas sulaikė jos ranką, kai bandė išsitraukti iš rankinės. – Tegul guli... Nenorėdama dabar jo matyti Nastasija užsimerkė. – Prašau, raskite ją... – ištarė prieš baigdama pokalbį su policija. Ivanas žiūrėjo į ją klausiančiomis akimis. – Jie pradės paieškas aplink mokyklą... Sako, kad vaikams visada teikiama pirmenybė, bet aš manau... manau... Ji papurtė galvą. Vyras paėmė už rankos, bet ji greitai atitraukė. – Reikia važiuoti... – ištarė mostelėdama galva į prieškambarį ir lau ko duris. – Jiems reikia nuotraukų. Skiriamųjų bruožų...
*** Nastasijai padėjus ragelį buvo praėję trylika minučių nuo momen to, kai atsiliepė pagalbos linijos operatorius. Po beveik valandos prie mokyklos atvyko pirmasis patrulis. Dieną būtų pakėlę sraigtasparnį ir bepilotį, bet ne dabar. Tik ne sutemus.
15
3 Spalio 19 d., pirmadienis Turėtumėte apie mane šį tą žinoti. Visų pirma: aš blogas žmogus. Būdamas vienuolikos užmušiau ben draamžį berniuką. Dykvietėje netoli mūsų namų suknežinau galvą su stingusio betono luitu. Jis mirė iš karto. Mano šviesiaplaukė, labai daili psichologė sako, kad tai nebūtinai žmogžudystė, gali būti ir neatsargus gyvybės atėmimas. Veiksmas, kurį padariau nepagalvojęs, beveik nety čia, pasidavęs staigiam impulsui. Įdomu tik, kokiems vaikams kyla tokie impulsai? Gal tik bando būti maloni? Nutaiso tą drąsinančią šypsenėlę ir ne nuleisdama akių, kurios nuolat bando atlaikyti mano žvilgsnį, skatina padaryti nežinia ką. Nežinau. Apie malonybes nieko neišmanau. Tas berniukas buvo vardu Maksas. Mes kartu žaisdavome. Rytais žiūrėdamas į prieškambaryje kabantį dėmėtą veidrodį tik medžio rėmais (paveldėjau jį iš tėvų) kartais matau veidu nuslenkantį tamsų šešėlį. Piktą. Ne, aš nepasikeičiau, nieko panašaus, tiesiog akies krašteliu matau kažką šmėkštelint. Į lubinį šviestuvą įsukau stipresnę lemputę, bet tamsūs šešėliai šmėžuoja toliau. Rytais, kai būnu pavargęs arba kai apie ką nors 16
Vaiku ˛ žaidimai
mąstydamas netyčia dirsteliu į veidrodį. Lyg giliai viduje, pats neži nau kur, būčiau įtūžęs. Tada pasilenkęs nužvelgiu veidą iš arčiau, bet viskas kaip visada: matau kreivą nosį (vaikystėje nudardėjau dviračiu nuo laiptų), akis (tamsiai ru das), vidutinio šviesumo (visai bespalvius) plaukus... O perbraukęs ranka barzdos šerius (kai kur raudonus, kitur rudus) irgi jaučiuosi kaip visada. Nesu bjaurus. Mano bruožai nėra klasikinio grožio, bet daugmaž normalūs. Kai trumpam atitrūkstu nuo realybės ir jaučiuosi pakylėtas, pagalvoju, kad gal kokiai moteriai galėčiau net pasirodyti patrauklus. Deja, nepasirodau. Manau, jos jaučia tą tamsą ir įniršį. Tai atstumia. Terapeutė sako, kad tai kvailystės, kad galiu supykti kaip visi kiti ir tai yra natūralus jausmas. – Tačiau jums teko patirti ekstremalių išgyvenimų, kurių vis dar negalite prisiminti. Visai nekeista, kad laikote tai tamsa, – sako ji. Man sunku ką nors apie tai pasakyti, nes didelė terapijos dalis yra susijusi su tuo, ko neatsimenu iš vaikystės. Tai antras dalykas, kurį turėtumėte žinoti apie mane: didelė dalis mano vaikystės tiesiog dingo. Išsitrynė. Ištisi gyvenimo metai, apie ku riuos žinau tik tiek, kiek spėjo papasakoti tėvai, arba tai, ką mačiau šiurpiai nepažįstamose nuotraukose. Kaip ta ant palangės mano virtuvėje – išblukusi spalvota šeimos nuot rauka. Ne tikros, įtėvių. Šeimos nariai stovi tvarkingai išsirikiavę prie pilkai nutinkuoto namo durų. Aš kiek atokiau – mažas berniukas nusvi rusiais pečiais, sulinkusia nugara ir susivėlusiais pilkai rudais plaukais. Tėvai ir keleriais metais jaunesnė mergaitė šypsosi, o aš stoviu pusiau nusukęs veidą, lyg nenorėdamas rodytis ar prievarta atitemptas pozuoti. Eikš, turi būti drauge! Atsimenu, kad kelerius metus gyvenau įtėvių šeimoje, kuri paskui manęs atsisakė, tik neaišku kodėl. Vis dėlto neatsimenu jokių vardų, įvykių ar vietų. Nieko. 17
Bo Svernström
Tiesą sakant, tiksliai net nežinau, ar kartais neužmušiau ir daugiau vaikų. Žinoma, niekas apie tai neužsiminė, aš nebuvau sulaikytas po licijos ir nemačiau straipsnių laikraščiuose, bet tai dar nieko nereiškia. Kartais pagalvoju, kad mano atminties užkaboriuose gali slypėti ir dau giau nužudymų. Vaikų, kuriems sutriuškinau makaulę ir užkasiau kur nors miške. Todėl ir neatsimenu. Psichologė juokėsi, kai kartą apie tai užsiminiau. – Net jei neatsimenate, kas nutiko Maksui, tai dar nereiškia, kad nužudėte daugybę vaikų. Gal ji ir teisi, nežinau. Sėdėjau avikailiu aptrauktame minkštame fotelyje ir nebyliai linksėjau. Tada ji truputį pakreipė galvą ir nusišypsojo Monos Lizos šypsena. Skruostuose aiškiai matėsi duobutės. – Nemanote, kad jūsų psichiką galima išgydyti tiesiog leidžiant pro cesui tekėti sava vaga? Kad prisiminsite, kai būsite pasiruošęs? Jei nuoširdžiai, tai ne, nemanau. Tačiau ir toliau vaikštau ten kiekvieną penktadienį pirmą valandą.
18