6
Įvadas Mano vardas – Ervinas Valteris Bartmanas. Mano tėvai susituokė 1914 metų vasario 14 dieną – tai buvo romanas, iš kurio gimė keturi sūnūs. Tragedija aplankė jų, jaunuolių, gyvenimus, kai Hubertas – jų pirmagimis – mirė nuo plaučių infekcijos. Mano brolis Horstas gimė 1920 metų vasarą, o po jo greitai atsirado mažasis Heincas, bet, sulaukęs vos aštuoniolikos mėnesių, mirė ir jis bei buvo palaidotas šalia Huberto, Šlochau3 (Schlochau) miško kapinėse. Buvau jauniausias iš keturių berniukų, todėl pažinojau Heincą ir Hubertą vien iš nuotraukų ir motinos prisiminimų. 1927 metais palikome Šlochau ir persikėlėme į Berlyną, kur mano tėvai iš žydų šeimos išsinuomojo kambarį. Tuomet mano tėvas, kuris išėjo iš darbo pašte dėl sveikatos problemų, sugalvojo pradėti vaisių ir daržovių verslą ir mes išsikraustėme į nedidelį butą Lybigo gatvėje, kur jis atidarė parduotuvę. Kiekvieną rytą jis girgždančiu karučiu iš turgaus, esančio Aleksandro aikštėje (Alexanderplaz), veždavo produktus, kuriuos pakelėje pardavinėdavo motina. Verslui žlugus tėvas atsisakė svajonės dirbti savarankiškai. Tam, kad sudurtų galą su galu, jis įsidarbino maisto produktų parduotuvėje Lichtenbergo gatvėje. Kiekvieną rytą – lygiai kaip tuomet, kai turėjo savo verslą – jis keliaudavo į turgų Aleksandro aikštėje pakrauti karutį vaisių ir daržovių. Galų gale jis sutaupė pakankamai, kad išsinuomotume dviejų kambarių butą Štrausbergo gatvės 38-ajame name, šiek tiek arčiau miesto centro – Frydrichshaino (Friedrichshain) rajone. Geležiniai laiptai iki plonumo nudėvėtais rudais turėklais vedė į mūsų naująjį butą su laiptinėje esančiu bendru tualetu, kurį dalijomės su trimis kitomis šeimomis, tarp jų ir žydų šeima, gyvenusia to paties aukšto kitame bute. Šioje šeimoje augo dvi mergaitės: viena apytiksliai mano amžiaus, kita – šiek tiek vyresnė. 1929 metų pabaigoje tėvas prarado darbą. Norėdama prisidėti prie menkų šeimos pajamų, mama, siuvėja pagal profesiją, siuvo palaidines turtingoms panelėms ir už sumažintą nuomą šveitė mūsų daugiabučio laiptus. Aš lankiau vietinę vidurinę mokyklą, kuri buvo beveik priešais mūsų butą, kitoje gatvės pusėje. Nuo pat pradžių mūsų klasės mokytojas buvo mokyklos 3
Dabartinis lenkiškas pavadinimas – Čluchovas (lenk. Człuchów).
7 direktorius ponas Vertas. Šis smulkus, labai muziką mėgstantis vyras, mums pasakojo apie savo vaikystės ambicijas tapti muzikantu ir skatino nekartoti jo klaidos. „Visada sekite paskui savo svajonę”, – patarė jis. Jis buvo nuolat linksmas ir linkęs padėti savo mokiniams – tai bruožai, dėl kurių man buvo neįmanoma nejausti jam didelės pagarbos. Dažnų jo oficialių išvykų į savo biurą metu klasės discipliną palaikė savanoriai – kitų mokinių tetos arba motinos – ir grasinimai kūno bausmėmis bet kuriam iš berniukų, peržengusiam priimtino elgesio ribas. Hitleris į valdžią atėjo netrukus po devintojo mano gimtadienio. Tapęs paaugliu žavėdamasis stebėdavau Hitlerio asmeninės sargybos – Leibstandarte – eisenas Berlyno gatvėmis. Jų nepriekaištinga išvaizda: juodos uniformos ir švytintys šalmai bei žygiavimas koja kojon, sukeldavo mano, berniuko, širdyje begalinį pasididžiavimą. Gatvėse ir žiniasklaidoje skambėjo optimizmo kupini Vokietijos žmonių balsai. Visi aplinkiniai buvo laimingi. Kylanti pasitikėjimo nuotaika nustelbė mano pasaulį ir aš jaučiausi saugus, vertinamas. Kas jaunam berlyniečiui – per jaunam domėtis politika – galėjo būti garbingiau, nei siekis prisijungti prie elito – „Leibstandarte SS Adolf Hitler”? Tai, kad situacija nebuvo tokia idiliška, kaip atrodė, supratau tik vėliau. Tai nėra pasakojimas apie karo mechanizmus ar didžius strateginius manevrus. Tai yra mano istorija –jaunystės ir tarnybos Leibstandarte kariu atsiminimai. Įvykiai, apie kuriuos pasakoju, parodyti iš mano, paprasto kareivio, perspektyvos. Su pasididžiavimu – galbūt naiviu – aš daviau priesaiką Hitleriui ir pasižadėjau: „Gehorsam bis in den Tod” („Paklusnumas iki mirties”). Dauguma tų, apie kuriuos rašau, dabar jau seniai yra mirę: bendražygiai, nuo kurių kadaise priklausė mano gyvybė, karininkai, kurie pelnė savo vyrų, miestų gyventojų ir ūkininkų tų žemių, kurias kovodami prieš bolševizmą okupavome, ištikimybę. Tik kelis kartus nusprendžiau pakeisti vardą, kad apsaugočiau minimo asmens tapatybę. Skaitytojui taip pat reikėtų turėti galvoje, kad mano pateikiamos kai kurių gyvenimo įvykių Rytų fronte datos, jei jos nesusijusios su kokiu nors man asmeniškai svarbiu įvykiu (gimtadieniu ar jubiliejumi) arba svarbia kalendorine data, yra apytikslės arba paimtos iš patikimų spausdintų šaltinių, tokių kaip Rudolfo Lehmano serija „Leibstandarte”. Eiliniam Leibstandarte kariui nebuvo leista rašyti dienoraščio, nes jis būtų galėjęs priešui suteikti naudingos žvalgybinės informacijos. Be to, užrašų turėtojas nesunkiai galėtų būti apkaltintas šnipinėjimu.
8 Būdamas 88-erių metų aš, mūsų pionierių dainos žodžiais tariant, esu „Zur Himmelstür” („prie rojaus vartų”). Nieko nelaimėčiau iškreipdamas tiesą. Mano tikslas yra paprastas – atskleisti skaitytojui įžvalgų apie berniuko, tapusio Hitlerio elitinės divizijos „Leibstandarte SS Adolf Hitler”4 kariu, gyvenimą.
4 Šis pavadinimas egzistuoja nuo 1939 metų lapkričio 9 dienos, kai Miunchene „Alaus pučo“ devintųjų metinių minėjimo iškilmėse oficialiai buvo paskelbta apie „Leibštandart Adolf Hitler“ (Leistandarte SS Adolf Hitler), arba sutrumpintai LSSAH, įkūrimą.
9
Indoktrinacijos dienoraštis 5
1930 m. kovo 1-oji, šeštadienis Žvarbus rūkas prisotino Berlyno orą, bet net blogiausias oras negalėjo sumenkinti mano tėvo aistros pasivaikščioti. – Ar einame į parką, tėti? – paklausiau vis pabėgėdamas, kad suspėčiau drauge. – Ne šiandien, Ervinai, – yra kai kas, ką noriu tau parodyti. Du kairieji posūkiai atvedė mus į Lichtenbergo gatvę, kur sustojome netoli atvirų viešojo pastato durų. – Ten, viduje, – tarė tėvas, pritūpęs šalia ir prikišęs lūpas prie mano ausies, – Horstas Veselis rengė savo politinius susitikimus, savo Sturmlokal. – Kas buvo Horstas Veselis? – Vokiečių tautos didvyris, Ervinai, nacionalsocialistas, jaunas vyras, atidavęs viską už savo įsitikinimus, kaip Jėzus, kol komunistinė kiaulė pasibeldė į jo duris ir peršovė jam žandikaulį. Ėjome toliau Berlyno centro link, prisijungdami prie nesibaigiančios žmonių tėkmės, judančios link Bulovo aikštės, ir balsų, dainuojančių komunistų himną – „Internacionalą”. – Tai graži daina, tėti. – Nėra nieko gražaus apie komunizmą, sūnau. Išėjus į Bulovo aikštę, kur į mus nuo Komunistų partijos štabo sienų žvelgė didžiulėmis raidėmis išrašyti šūkiai, dainavimą pakeitė tarp priešingų stovyklų kilusios nuodais pritvinkusių šūkių ir patyčių varžytuvės. – Kas vyksta, tėti? Tėvas pakėlė balsą, kad girdėčiau per triukšmą: – Tai Veselio laidotuvių diena. Nesitikėjau, kad bus taip triukšminga – minios ir vėliavos turėjo būti uždraustos. Šie komunistų banditai atėjo kelti problemų. Besiartinant kortežui ir grojant laidotuvių muziką, kitoje gatvės pusėje juodai spindinčiais odiniais šalmais apsirėdžiusi policija stengėsi nuraminti 5 Indoktrinacija – tikslinga įtaka individui, socialinei grupei ar visuomenei siekiant įteigti norimą (dažniausiai politinę) pažiūrą, ideologiją, išsaugoti esamą politinę ir visuomeninę būklę (red. past.).
10 konfrontuojančias grupes. – Tėti, kas tie vyrai rudais marškiniais? – Garbės sargyba, Ervinai, Hitlerio smogikai, SA, – norėčiau, kad šitie komunistų idiotai nutiltų ir galėtume klausytis muzikos. SA vyrų gretas sekė katafalkas, traukiamas žirgų, dengtų juodomis mantijomis ir su juodais pliumažais6 ant galvų. Staiga išlupti iš šaligatvių akmenys apipylė kortežą. Moterys klykė iš siaubo, kai demonstrantai prasiveržė pro policijos kordoną ir susiremdami su SA vyrais pabandė atimti karstą. Bananais mosuojanti policijos kavalerija pasileido į minią. Cypė gatve pirmyn ir atgal važinėjančių šarvuotų mašinų ratai. Kol policija atkūrė tvarką, aš, susigūžęs už tėvo, prabuvau tarpduryje. – Dabar, sūnau, tu matai, kokie žmonės šie komunistai – išdavikai ir chuliganai, be perstojo keliantys netvarką mūsų gatvėse. Jie nenurims tol, kol nesugadins visiems gyvenimo. Nors Horsto Veselio laidotuvių metu man tebuvo šešeri, aš labai aiškiai pamenu tos dienos įvykius – mano atmintyje Berlyno gatvių chaoso vaizdus giliai išdegino baimė.
1930 m. vasara Pakeliui namo iš netoliese nuo mūsų buto esančio Frydrichshaino parko padarėme nedidelį lankstą ir prisijungėme prie žmonių būrio, sustojusio ant Palisadeno gatvės šaligatvių. Žiūrovai kreipė kaklus ar stiebėsi, stengdamiesi geriau pamatyti artėjantį SA būrį, dainuojantį „Die Fahne Hoch” („Iškelkime vėliavą”). Žodžius šiai dainai, kuri, pritaikius tradicinę liaudišką melodiją, tapo nacių himnu, parašė Horstas Veselis. – Šiek tiek pabūsime, – pasakė tėvas, – bet žiūrėk, neišmesk kamuolio – nenorėtume sutrikdyti parado. Kitoje gatvės pusėje, ant šaligatvio krašto, stovėjo bute virš mūsų gyvenusi moteris. SA paradui prisiartinus, pamojavau jai, norėdamas patraukti jos dėmesį. Ji atsakė į mano pasisveikinimą ir, mano nuostabai, apsisukusi pakėlė savo sijoną. Žiūrovams klykiant iš juoko ji nusimovė kelnaites ir apnuogino užpakalį bei visa kita, ką moteris būtų turėjusi slėpti. Tai buvo didelė klaida. Moteris beprasmiškai 6 Pliumãžas (pranc. plumage – plunksnos, plunksnų danga) – plunksninis galvos apdangalų arba žirgo pakinktų papuošalas (red. past.).
11 priešinosi dviem tvirto sudėjimo SA vyrams, kurie pačiupo ją už rankų, kol jų kolegos pasikeisdami delnais stipriai pliekė jos apnuogintą kūną, greitai tapusį ugningai raudonos spalvos. – Ji to prašėsi, – tarė tėvas. Kelios dienos po šio incidento ta moteris, prisiekusi komunistė, užsuko į mūsų butą parodyti mano mamai violetinių žymių, kurias paliko SA vyrų rankos.
1933 m. sausio 30 d., pirmadienis Hitleris, prezidento Pauliaus fon Hindenburgo paskirtas reichskancleriu, paėmė Vokietiją į savo rankas. Tą vakarą su tėvais ir Horstu stovėjau Under den Linden bulvare ant Vilhelmo gatvės kampo ir stebėjau deglų procesiją, einančią pro Brandenburgo vartus iš Tiergarteno į Reicho kanceliariją, tapusią Hitlerio oficialiąja rezidencija. Viskas prasidėjo vėlai vakare ir tęsėsi iki ankstyvo kitos dienos ryto. Nors vis dar buvo gili žiema, nepamenu, kad būčiau jautęs šaltį, kai SA ir karo veteranai – Stahlhelm dešiniųjų organizacijos nariai – didžiavosi savo spalvingomis vėliavomis. Už jų žygiavo mišri deglų nešėjų ir grupių, grojančių karinius maršus, kolona. Visų stebėtojų veidus puošė plati šypsena. Policininkai, stovėdami eilėmis ant šaligatvių, juokėsi ir, susikibę rankomis, nugara rėmė entuziastingą žmonių jūrą. Garsas sklido bangomis, kurios užpildė mano ausis, galop nustelbdamos visa kita. „Heil...Heil...Heil...” Deglų šviesoje žibančiomis pilkai mėlynomis akimis mano motina nukreipė žvilgsnį nuo parado į mane. Ji suspaudė mano ranką ir nusišypsojo. Aš atsakiau į jos paspaudimą, jos šypseną, tarsi sakydamas, kad aš taip pat jaučiu šios akimirkos galią. Kartu mes laikėme savo dešines rankas iškeltas aukštai į orą ir balsais prisijungėme prie giesmės: „Heil…Heil…” Pasibaigus paradui prisijungėme prie pakylėtų žiūrovų, susirinkusių tiesiai priešais Reicho kanceliariją Vilhelmo aikštėje, ir prarėkėme balsus šaukdami: „Wir wollen unseren Führer sehen!” („Norime išvysti savo Fiurerį!”). Hitleris pasirodė prožektoriais apšviestame pirmojo aukšto lange – tuo metu Reicho kanceliarijoje nebuvo balkono – ir priėmė savo tautos keliaklupsčiavimą atmestos dešinės rankos gestu, kuris tapo jo asmeniniu ženklu.
Atrodė, kad miesto nuotaika pragiedrėjo. Tada pirmą kartą buvo saugu žaisti
12 gatvėse, nebijant sąmyšį visame rajone keliančio smurto. Kasdienis gyvenimas nusistovėjo ir tapo tvarkinga, darbinga rutina. Aš, aišku, nebuvau girdėjęs naujienos, kad Himleris, siekdamas nuraminti tautą („Beruhigung der nationalen Bevölkerung”), paskelbė apie koncentracijos stovyklų poreikį visoje Reicho teritorijoje. Ar man rūpėjo – kaliniai buvo marksistai, paprasti nusikaltėliai ar homoseksualai? Kas gi, jau nekalbant apie devynmetį berniuką, galėjo numatyti, kad tai buvo pirmasis žingsnis kelyje į naikinimo stovyklų siaubus?
1934 m. pavasaris Hitlerio sėkmei tęsiantis, gatvėse pasirodė gražiai apsirengusių berniukų trumpomis kelnėmis ir marškinukais. Kai kurie jų važinėjo dviračiais ir vežė prie rankenų pririštus ranka parašytus kartoninius skelbimus, raginančius prisijungti prie jų ir kitus: „Hinein ins Jungvolk” („Junkitės prie Jungfolko”). Greitai pasklido žinia, kad šie berniukai, Vokietijos Jungfolko (VJ) nariai, mėgavosi išvykomis į kino teatrą ir savaitgalines stovyklas. Neilgai trukus dauguma mano klasės berniukų, vyresnių nei dešimties metų, prie jų prisijungė; kai kurie iš jų prieš tai priklausė Socialistiniam darbininkų jaunimui (Sozialistische Arbeiter Jugend, SAJ) – kairiųjų VJ ekvivalentui. Dažniausiai šios dvi organizacijos siūlė panašią veiklą, tačiau VJ buvo geriau organizuota ir, priešingai nei SAJ (kuri iš esmės buvo darbo klasės organizacija), įtraukė berniukus iš visų visuomenės sluoksnių – valstybinių vidurinių mokyklų ir gimnazijų. Socialinė klasė nebebuvo barjeru draugystei; išsipildė šūkis, kuris man jau buvo girdėtas: „Ein Volk, ein Reich, ein Führer” („Viena tauta, viena valstybė, vienas vadas”). Mano tėvai širdingai palaikė mano įstojimą į VJ gretas. „Jaunuoliui geriau būti organizuotam, o ne trainiotis pakampėmis”, – sakė jie. Vienas pirmųjų dalykų, kurį pastebėjau prisijungęs (tuo metu narystė buvo savanoriška), – man suteiktas laisvės ir pasitikėjimo lygis, privertęs pasijausti suaugusiu ir atsakingu už savo veiksmus. Organizacijoje instruktorių vaidmenį dažniausiai atlikdavo vyresnieji berniukai. Jaunystė buvo vertinama ir laikoma gražia. Vasaros savaitgaliai tapo didžiais nuotykiais, praleistais stovyklaujant Berlyno apylinkių miškuose. Virš stovyklos visada plevėsavo VJ vėliava, kurioje pavaizduota – tarsi baltas žaibas juodos žemės fone – kampuotoji runa Sig, runiškasis „S” formos pergalės simbolis.
13 Aš visuomet laukdavau „Vėliavų mūšio”, kuris buvo mano mėgstamiausias VJ stovyklų užsiėmimas. Tai buvo varžybos tarp konkuruojančių VJ grupių, dažnai sudarytų iš skirtingų Berlyno sričių. Varžytuvių tikslas gana paprastas – perimti varžovų vėliavą. Tačiau tokio, iš pažiūros paprasto, tikslo įgyvendinimas reikalavo nemažai strateginio planavimo įgūdžių. Ar geriau palikti aukščiausius ir stipriausius berniukus saugoti vėliavos, ar jie turėtų vadovauti reidui prieš varžovus? Kam iš mūsų teks vadovaujančios pozicijos? Neabejoju, kad instruktoriai vertino tokius dalykus, bet man smagiausia buvo tiesiog fizinė veikla, galėdavusi virsti, ir dažniausiai virsdavusi, gana grubia. Dažnai sekmadienį namo grįždavau pasipuošęs mėlynėmis – garbės ženklais, kuriuos su pasididžiavimu rodydavau tėvams kaip ženklą, ką „padariau“ savo draugijos labui. Mano vaikiškomis akimis žvelgiant, tokie įvykiai teatrodė kaip energinga sportinė veikla. Niekada nevyko jokių pratybų su ginklais, todėl man niekuomet netoptelėjo mintis, kad tai buvo pasiruošimas kariuomenės gyvenimui. Būgnai, vėliavos ir žygiavimas tapo mūsų nuolatiniais palydovais VJ, tačiau mano galva niekada nemąstė, ką veikia mano kojos, nepailstamai žygiuojančios saulėtais keliukais ir kaimais, kuriuose susižavėję žiūrovai stebėjo mūsų kelionę. Džiugiais balsais dainuodavome „Die Fahne flattert uns voran” („Vėliava veda mus pirmyn”). Tai, kad kelias, kuriuo džiaugsmingai žygiavau, galėjo baigtis sunaikinimu viso to, ką vertinau, mano vaizduotei buvo per daug tolima ir nesuvokiama. Šiais laikais galima perskaityti, kad narystė VJ išniekino Vokietijos jaunimą. Tiesa tokia: VJ užsiėmimai padėjo mumyse išugdyti jėgą, discipliną, ištikimybę ir paklusnumą, išmokome gerbti moteris ir buvome pasiruošę mirti už šalį. Tačiau tai tos pačios savybės ir požiūriai, apie kuriuos pasakoja Badenas-Pauelas savo 1909 metais išspausdintoje knygoje „Scouting for Boys”7 („Skautybė berniukams”). Joje paprastas berniukas atsiduria Britanijos imperijos centre. Tai – mūsų laikų atspindys. Būdami VJ nariais viską darėme leidus tėvams ir Reichui – Reichui, kurio vokiečiai troško, Reichui, kuris rado vietą kiekvienam „tikram” vokiečiui. Mūsų tėvai buvo Hitlerio, Vokietijos nacionalsocialistinės darbininkų (NSDAP – nacių), partijos nariai arba nacių prekybinės organizacijos – Vokietijos darbo 7 Baden-Powell, Robert. Scouting for Boys. (First published ed.). London, Windsor House, Bream’s Buildings, 1908 (red. past.).
14 fronto (DAF) – nariai, arba priklausė abiem organizacijoms. Mūsų motinos, valdžios skatinamos, bendruomenės labui darė gerus visuomeninius darbus. Mano paties motina, niūniuodama tradicines liaudiškas melodijas, siuvo vėliavas, kurios puošė mano VJ būrio trimitus. Kartą per mėnesį, sekmadieniais, mano tėvas rinko Eintopf kontribucijas (pinigus, kuriuos kiekviena šeima sutaupydavo ruošdama troškinį iš maisto likučių ir atiduodavo nacių partijai) iš Štrausbergo gatvės 38-ojo namo gyventojų. Mes, VJ jaunimas, tebuvome dar viena dėlionės dalis.
1936 m. vasara Berlyno gatvėse ir parkuose netašyta turtingų amerikiečių šnekta maišėsi su gyvybinga – tai kylančia, tai besileidžiančia – italų kalbos intonacija. Išėjus iš parduotuvių gražioms prancūzėms, ten dar ilgai tvyrodavo jų aromatas. Saulėtose Berlyno centro gatvėse puošnios spalvos liejosi iš gėlių krepšių, kabančių ant kiekvieno šviestuvo stulpo ar balkono. Ilgos ryškiai raudonos vėliavos su juodomis svastikomis balto skritulio fone puošė viešuosius pastatus. Jaudinančiu ir gyvybe alsuojančiu Berlynu su broliu Horstu ėjome link Neue Wache – klasikinio stiliaus pastato, dedikuoto vokiečių kareiviams, Didžiajame kare atidavusiems didžiausią auką. – Ei, vaikai, ką čia išdarinėjate? Slopindamas nepasitenkinimą, Horstas stūmė mane per minią turistų, susirinkusių stebėti sargybos kaitą. Saugomas ant pečių uždėtų brolio rankų nustebęs žvelgiau į tris besiartinančius Leibstandarte vyrus. Apsivilkę nepriekaištingomis juodomis uniformomis ir tyriausio baltumo diržais bei pirštinėmis, jie kėlė pasigėrėjimą. Šalia manęs buvęs turistas pažiūrėjo į savo kišeninį laikrodį, pritariančiai linktelėjo ir pareiškė: „Visiškai punktualiai.” Sustoję vos kelis metrus nuo mūsų apžiūros vietos, Leibstandarte vyrai vikriai pasisuko ir nužygiavo prie dviejų sargybinių, laukiančių savo pamainos. Be jokių nesklandumų vyko – ir, mano jaunomis akimis žvelgiant, stulbinančiai sudėtinga – personalo kaita. – Kaip manai, Horstai, ar galėčiau vieną dieną tapti Leibstandarte nariu? – Jie priima tik tuos, kurie labai aukšti, o, be to, atlieka griežtą medicininę apžiūrą. – Manai, įvykdyčiau medicininę?
15 – Abejoju, Ervi, tau vis dar neužgijo apendikso operacijos randai. Net praleidai plaukimo pamokas mokykloje, – jis patapšnojo man per petį. – Leibstandarte priima tik aukščiausius ir sveikiausius vyrus. Olimpinių žaidynių atidarymo ceremonijos dieną žygiuodamas per miestą drauge su kitais klasės mokiniais – trijų tūkstančių vaikų, surinktų iš Berlyno mokyklų, chore – nekantravau įnešti savo indėlį į šį svarbų istorinį įvykį. Užėmėme savo vietas didingame naujajame stadione, priešingoje arenos pusėje nuo privataus balkono, iš kurio Hitleris turėjo paskelbti žaidynių pradžią. Filmavimo komandos buvo pasiruošusios pirmąkart pasaulyje tiesiogiai transliuoti svarbiausius didelio sporto renginio vaizdus. Artėjant ketvirtai valandai abejose Maratono vartų pusėse ant didžiulių akmens pjedestalų sustoję trimitininkai sugrojo fanfaras. Jaudulingas šimto tūkstančių balsų šurmulys sumenko iki išsisklaidžiusio šnabždesio. Lygiai ketvirtą valandą į stadioną įėjo Hitleris ir buvo pasitiktas audringais plojimais. Visi stojosi, kad geriau pamatytų Fiurerį. Net užsienio svečiai, tarsi verčiami tos pačios nematomos jėgos, valdančios mus, vokiečius, pakėlė savo dešines rankas pasveikinti nacistiškai. Šešerių ar septynerių metų mergaitė, balta vasarine suknele, stovėjo ant bėgimo tako ir aukštai pakelta saulės nurudinta ranka sveikino besiartinantį Hitlerį. Dešinėje rankoje ji laikė gėlių puokštę. Hitleriui pasilenkus priimti puokštės, ji nervingai tūptelėjo. Skambant įkvepiančioms „Deutschlandlied”8 ir „Die Fahne Hoch”9 melodijoms, – tik po vieną dainos posmelį, – Hitleris ir jo svečiai susėdo į savo vietas privačiajame balkone. Stadione stojo akimirksnį trukusi tyla, kol balsas per garsiakalbį sušuko: „Vėliavas pakelti!”, ir lydimas didingo, specialiai žaidynėms nulieto, varpo skambesio ant aukštojo stadiono krašto pakilo dalyvaujančių šalių vėliavos. Atrodė, kad jis, tarsi malda, reikalavo atsidėti aukštesnės valios tikslui. Patvirtindami savo ištikimybę atsidavusiai skandavome: „Sieg Heil… Sieg Heil…” – kol rezonuodami stadiono viduje žodžiai susiliejo į mūsų Fiurerio garbinimo chorą. 8 Šis kūrinys dar žinomas kaip „Das Lied der Deutschen“ (1797 m. muziką sukūrė Jozefas Haidnas, o žodžius 1841 m. – Augustas Heinrichas Hoffmanas von Fallerslebenas) 1922 metais tapo Vokietijos himnu. Himnas prasideda žodžiais „Deutschland, Deutschland über alles“ – „Vokietija, Vokietija aukščiau visko“ (red. past.). 9 H. Veselio sukurtas nacionalsocialistinės darbininkų partijos himnas. 1933–1945 m. nacistinėje Vokietijoje abu šie himnai buvo atliekami kartu, kaip oficialūs valstybiniai himnai (red. past.).
16 Skambant jaudinančiai prūsų maršų muzikai praėjo nuostabiai spalvinga nacionalinių komandų procesija. Vėliavnešiai vedė visų dalyvaujančių šalių sportininkus ir sportininkes ir atėję priešais balkoną, kuriame stovėjo Hitleris, palenkdavo vėliavą – išskyrus amerikiečius, kurių vėliava išliko pakelta ir kurie vietoj šio veiksmo, nusiėmę savo šiaudines skrybėles pridėjo jas prie širdies. Šis nepaklusnumą rodantis ženklas nepatiko miniai, kurios džiugūs šūksniai staiga virto nepatenkintais murmesiais. Hitleris po Olimpinio komiteto prezidento kalbos, kaip pridera, paskelbė žaidynių pradžią. Vermachto artilerijos būrio iššautas saliutas davė ženklą paleisti tūkstančius balandžių, kurie, apsukę kelis ratus virš Maratono vartų, išnyko mėlyname vasaros danguje – tai buvo taikos simbolis, neatspindėjęs sąmišio, greitai suskaldysiančio didelę Europos dalį ir amžinai pakeisiančio mano gyvenimą. Chorai giedojo Richardo Štrauso „Olimpinį himną“, o kartu su jais iš visos širdies giedojau ir aš, didžiuodamasis, kad esu jaunas vokietis. Minią apėmė laukimo nuotaika – visos akys susmigo į laiptelius prie pagrindinio įėjimo, norint išvysti tai, kas vėliau taps olimpine tradicija. Fricas Šilgenas (Friz Schilgen)10, populiarus vokiečių atletas ir arijų vyriškumo pavyzdys, pasirodė su aukštai iškeltu olimpiniu deglu. Pasveikintas baltai apsirengusių valdininkų, Šilgenas laipteliais nusileido ant bėgimo tako. Savo elegantiškais žingsniais jis pro Fiurerio balkoną nunešė deglą laipteliais prie aukuro, virš Maratono vartų, elipsės formos stadiono vakarinėje pusėje. Pasiekęs aukurą, Šilgenas miniai parodė olimpinio deglo baltą magnio šviesą. Paveikti ceremonijos įspūdingumo sėdėjome išsižioję ir tylūs. Šilgenui nuleidus deglą uždegti ugniai, degsiančiai visą žaidynių laiką, nuščiuvimą pakeitė audringi žiūrovų plojimai. Stadioną dar kartą apėmė tyla, kai Vokietijos sunkumų kilnojimo čempionas Rudolfas Ismayras (Rudolf Ismayr), sugniaužęs olimpinės vėliavos kampą, davė olimpinę priesaiką – šis veiksmas man priminė Teutonų riterių priesaiką, apie kurią girdėjau dar mokykloje. Tuomet, skambant Hendelio „Aleliuja” refrenui, komandos išėjo per Maratono tunelį – taip baigėsi Olimpinių žaidynių atidarymo ceremonija, kuri buvo tokia tobula, kad tapo prototipu po jos vykusiosioms. Ta diena mano atmintyje išliks iki mirties. Išeinant iš stadiono buvo lengva patikėti, kad gyvenu geriausioje pasaulio valstybėje. Visai to 10 Šio atleto oficialioji vardo forma – Friedrich Schilgen (1916–2005). Pats sportininkas (vidutinio ir ilgo nuotolio bėgikas) Berlyno olimpinėse žaidynėse nesivaržė, o dalyvavo tik kaip „arijų” simbolis (red. past.).
17 nesuvokdamas pasidaviau Fiurerio skleidžiamai laiko dvasiai. Bilietai į olimpines žaidynes, kainuojantys apytiksliai nuo dviejų iki penkių reichsmarkių, buvo per brangūs mano šeimai, tačiau įvairiose Berlyno vietose žaidynėms stebėti buvo paruošti televizijos salonai, į kuriuos įėjimas buvo nemokamas. Vokietija turėjo pirmąjį pasaulyje viešosios televizijos kanalą. Kai tik sužinojome, kad jau yra bilietų, tėvas išėjo į pašto skyrių Palisadeno gatvėje – arčiausiai mūsų buto esantį salonas. – Iškilo problemų, – susirūpinusiu veidu tarė tėvas, grįžęs atgal į butą, – pavyko gauti tik tris bilietus, ir jie įleidžia žiūrovus tik nuo keturiolikos metų. – Aš prižiūrėsiu Ervį, – pasisiūlė mama, – galite eiti su Horstu. – Ne, luktelk čia, tėti. Man kilo idėja ir aš dingau į tėvų miegamąjį. Grįžau apsivilkęs ilgas brolio kelnes. Mama nusijuokė: – Ervi, taip apsirengęs tikrai neįeisi. – Verta pabandyti, – tarė Horstas, – pagal savo amžių jis aukštas. Kai pasiekėme pašto duris, valdininkas sidabrine barzda ir ūsais paėmė iš mano rankos bilietą ir pasilenkęs į priekį pažvelgė man į akis. Tuomet jo veide pasirodė gudri šypsena, ir jis, linktelėjęs galva, sušiaušė mano plaukus didele šiurkščia ranka, dvelkiančia šviežiu tabaku. Žmonių srauto vedami atėjome į užtamsintą kambarį, kuriame aukštai ant kabančios lentynos stovėjo televizijos imtuvas. Tylėdami laukėme, kol technikas, stovėdamas ant taburetės, reguliavo valdymo rankenėles. Išryškėjus olimpinio stadiono vaizdams visi drauge aiktelėjo. Ir mano tėvas pareiškė: „Kokių stebuklų Hitleris davė Vokietijos žmonėms!”
18
1
2 3
4
5
1. Pasakų fontanas (Märchenbrunnen) 2. Horsto Veselio Sturmlokal 3. Štrausbergo gatvė 38 4. Glaserių kepykla 5. „Plaza” teatras Vietos, susijusios su Ervino namais ir jaunyste Berlyne (Westermann Verlag).
19
Mokinys Paskutiniaisiais mokslo metais dukart per savaitę pirmoji pamoka vykdavo evangelikų Prisikėlimo bažnyčios parapijos salėje, kur mes tyrinėdavome Bibliją, besiruošdami 1938 metų kovą turėjusiai vykti sutvirtinimo ceremonijai. Drauge su dar maždaug dvidešimčia mokinių tapau registruotu kongregacijos, kurioje mano tėvas ėjo vyresniojo pareigas, nariu. Mėnesio pabaigoje baigęs mokyklą radau savo vietą darbo rinkoje. – Tiko tavo seneliui, – paskelbė mama, pasilenkusi virš kriauklės virtuvėje, – tiks ir tau. – Bet mokykloje aš mėgau dirbti medžio darbus – man tai sekėsi, – prieštaravau aš, – Horstas stalius, o jei tai tinka jam… Mama, įsirėmusi suskeldėjusiais šlapiais krumpliais į klubus, kaip rusų liaudies šokėja, atsisuko nuo indų. – Užteks atsikalbinėti, Ervi. Pažvelk į savo senelį – jis buvo kepėju daugiau kaip keturiasdešimt metų ir vis dar yra stiprus ir sveikas, – ji karštai pagrūmojo pirštu, – nebekalbėk nesąmonių. Kepėjo darbas geras – daugiau niekada žiemą nešalsi, jei imsiesi to darbo kepykloje. Be to, Memelio gatvė netoliese. Gali ten nuvažiuoti dviračiu per dešimt minučių. Pagalvok, kiek pinigų sutaupysi nemokėdamas už tramvajų. O, vos nepamiršau. Tas malonus lenkų džentelmenas iš viršaus pasisiūlė sutvarkyti tavo dviratį – nudažyti, kad atrodytų kaip naujas.
1938 m. balandžio 1 d., penktadienis Prikalbėtas paklusti, šeštą valandą ryto prisistačiau į Glaserių kepyklos parduotuvę. Ponia Glaser, mažo ūgio stora moteris įraudusiais žandais, nužvelgė mane nuo galvos iki kojų. – Atvyko naujasis vaikinas, – ji šūktelėjo sau per petį. Ponas Glaseris, didelis plačiapetis vyras stambiu veidu, pasirodė tarpduryje už prekystalio. – A, Ervinas... gerai, atėjai laiku. Eikš, nusivesiu tave į parduotuvės galą susipažinti su Fricu... tau su juo reikės dirbti... tai jo paskutiniai pameistrystės
20 metai – geras vyrukas. Nusekiau poną Glaserį į koridorių už parduotuvės prieangio. – Ten, šalia įėjimo į kepyklą, yra mano svetainės durys. Nepamiršk, ką tau dabar pasakysiu: durys į kepyklą yra dešinėje, o tualetas – koridoriaus gale. Įsimink, kurios durys kur veda, – rimtai tarė ponas Glaseris, – ir nesupainiok jų. Dirbtuvėje iš lentynoje stovinčio radijo trimitavo karinė muzika. Ponas Glaseris nuvedė mane prie penkiasdešimties kilogramų miltų maišų. – Ką tik atkeliavo iš malūno, – tarė jis ir plačios rankos pliaukštelėjimu per viršutinį maišą pasiuntė į orą smulkių baltų dulkių debesį. – Nagi, – paragino jis, – pakelk. Aš pačiupau maišą dviem rankomis ir patraukiau, bet jis nė nebandė pajudėti daugiau nei kelis centimetrus. – Nesijaudink – greitai sutvirtėsi, Ervinai, – kikendamas tarė ponas Glaseris, – pats irgi tų prakeiktų daiktų nepanešu – pėdoms kažkas negerai. Susipažinęs su Fricu stojau valyti duonos kepimo skardų, o jis maišė kitą tešlos partiją. – Ar boso pėdoms tikrai kažkas negerai? – Sunku pasakyti, bet jis niekada nedirba sunkių darbų, – atsakė Fricas. – Ir kodėl jis man vis kartojo apie tas duris? – A, juk pavasaris... paukščiai ir bitės, Ervinai. Kai atšyla oras, jis mėgsta dieną pasidulkinti svetainėje – jo dukra miega tame pačiame miegamajame, tad kur dar jam tai daryti? Aš tik norėčiau, kad jis nepaliktų savo panaudotų prezervatyvų tualete.
1938 m. lapkričio 10 d. Po beveik aštuonių mėnesių darbo kepėjo mokiniu, aš neapkenčiau kiekvieno dviračio pedalų apsisukimo mėnulio apšviestame kelyje, vedančiame į dar vieną nuobodžią dieną kepykloje. Ponas Griunfeldas, mėsininkas žydas, buvo tikslus kaip chronometras, tačiau jo niekur nesimatė Palisadeno gatvėje. Ar aš vėluoju? Gatvėje tikrai buvo daugiau žmonių, nei įprasta. Baimindamasis, kad pramiegojau, myniau pedalus stipriau. Įlėkęs į Frankfurto alėją pamačiau minią, susirinkusią šalia Leiserio batų parduotuvės. Pristabdžiau pažiūrėti, kas vyksta. Susirinkusieji tyliai stebėjo, kaip grupelė žmonių sėdi ant kelkraščio ir iš šalia sukrautų dėžių matuojasi naujus
21 blizgančius batus. – Saugok savo padangas, sūneli, – perspėjo moteris ant šaligatvio krašto, – jie išdaužė parduotuvės langą – visur pilna stiklų. Aš paspaudžiau stabdžius ir sulėtinau dviratį, kol šis sustojo. – Kas atsitiko? – Tai blogiausio tipo vagystė, sūneli, – tarė moteris girdint vogtus batus besimatuojančiam vyrui, – plėšikavimas. – Jie patys prisiprašė, – pratrūko vyras. – Tie žydai – visi žmogžudžiai. Jie galvoja, kad galima visame pasaulyje žudyti vokiečių diplomatus: pirmiausia – Gustlofą Davose, o dabar – fom Raftą Paryžiuje; atėjo metas parodyti jiems, kas vadovauja čia, Vokietijoje. – Tai idiotiška, – tarė moteris. – Kelių diplomatų mirtis nuo žydų bepročių rankų nepaverčia visos žydų rasės kalta. Nors žiniose pasirodė daug kitų istorijų su „Volkzorno” (žmonių pykčio prieš žydus) pavyzdžiais Vokietijoje ir Austrijoje, aš mačiau tik dar vieną incidentą. Vėliau tądien, keliaudamas namo iš Prekybos kolegijos Frydricho gatvėje, pravažiavau pro Naująją sinagogą Oranienburgerio gatvėje. Pagrindinio įėjimo durys buvo apdegintos – bandymo padegti kitais būdais nepažeistą pastatą įrodymas.
Sudie, vaikyste Iki penkioliktojo gimtadienio – 1938 m. gruodžio 12 dieną – tapau pakankamai stiprus, kad nesiraukydamas pakelčiau sunkius miltų maišus. Šią progą pažymėti ponas Glaseris man pranešė, kad prie mano darbo dienos – išskyrus šeštadienį – pridedamos darbo valandos: nuo šešių iki devynių vakaro, per kurias besiruošiant ateinančiam rytui turėjau valyti kepimo skardas. Supratau, kad valymas vokiečio kepykloje sudarė svarbią darbo dalį. Tapęs penkiolikmečiu oficialiai persikėliau iš Jungfolko į Hitlerjugendą (HJ – Hitlerio jaunimas), bet dėl ilgų darbo valandų kepykloje buvau atleistas nuo dažnai vykstančių susirinkimų. Nepaisant to, privalėjau mokėti tuos pačius mokesčius kaip ir kiti nariai, ir dėl to tam tikra prasme buvau garbės nariu. Turėčiau pridurti, jog mane pykdė faktas, kad kepėjo darbas neleido man tapti aktyviu Hitlerjugendo nariu. Būdamas Jungfolko nariu mėgau grupinį dainavimą ir sporto varžybas savaitgalio stovyklose su kitų Vokietijos regionų būriais. Tačiau
22 prisistatyti į Vokiečių darbo lygos (DAF), mūsų profesinės sąjungos, biurus mane vertė įstatymai. Šaldamas ilgoje eilėje užsiregistruoti į DAF, gavau progą pakalbėti su Robertu Lėjumi, darbo ministru, ir su kartėliu pasiskundžiau iš pažiūros nesibaigiančiomis valandomis, kurias tekdavo praleisti kepykloje. Subambėjęs kažką apie kiekvieno darbininko vertę, neaiškia, mikčiojančia kalba jis tarė: „Kiekvienas privalo d-daugiau dirbti. Vokietijai reikia d-duonos. Turėtum džiaugtis s-savo d-darbu.” Nesugebėdamas susidurti su pasauliu blaivus, Lėjus, kaip visada, buvo prastokos būklės. Sklido gandų, kad jo mikčiojimą sukėlė sužeidimai, patirti Pirmajame pasauliniame kare numušus jo lėktuvą, bet, mano paties įsitikinimu, kaltinti reikėjo jo dažną išgėrinėjimą. Užsigalvojęs stebėjau, kaip jis, sėdėdamas ant savo oficialaus automobilio užpakalinės sėdynės, iš kišenės išsitraukė gertuvę ir siurbtelėjo jos turinio. Šis atsitiktinis susitikimas gerokai pakenkė mano įspūdžiui apie mūsų politinio elito personas. Ateinantį balandį ponas Glaseris atšventė mano pirmųjų metų dirbant padėjėju pabaigą pailgindamas mano darbo valandas. – Šeštadieniai vis dar liks laisvi, – išsišiepęs tarė jis, – tačiau sekmadieniais turėsi dešimtą ryto prisistatyti į darbą – prišildyti krosnių. Klampodavau per darbo savaitę kaip asilas paplūdimiu, o vienintelė laisvė – šeštadienis – kabėjo kaip morka prieš nosį. Darbas dominavo mano gyvenime, palikdamas mažai laiko svajoti apie dalykus, kurie turėtų užimti berniuko mintis, esant jam ties vyriškumo riba.
1939 m. rugsėjo 1 d., penktadienis Po drėgnos bemiegės nakties myniau pedalus į darbą prie nugaros prilipusiais marškiniais. Tamsus dangus grasino griaustiniu. Kepyklos durys buvo pravertos, kad neegzistuojantis vėjelis pravėdintų kuriamų krosnių karštį. Nenoriai peržengiau slenkstį. Geltonoje elektros lempų šviesoje matėsi ore kabantis miltų rūkas. Kaip įprasta, mano diena prasidėjo su brotčenų (vokiškų bandelių) pilnu maišu ant peties ir ilgu sąrašu pristatymų į krepšius, kabančius ant klientų durų rankenų, – tai buvo atgaiva nuo dusinančio krosnių karščio. Tik pastebėjęs, kad negirdėti įprastų barnių pro atvertą Memelio gatvės 52-ojo buto langą, kuriame gyveno Binderiai, visiškai suvokiau apylinkę apgaubusią grėsmingą ramybę. Parvažiavęs atgal į kepyklą, per radiją išgirdau įprastą muziką. Sekdamas
23 Frico pavyzdžiu, nusirengiau iki liemenės ir padėjau jam maišyti naują tešlos partiją. Programą pertraukė fanfaros, signalizuojančios svarbų pranešimą. Nustojome dirbti, kad paklausytume anksčiau tą rytą Hitlerio pasakytos kalbos Vokietijos parlamentui, kurioje pranešama, kad mūsų kariai kovoja Lenkijoje. Jis pabaigė šūkiu: „Mūsų valia ir vokiškas plienas atves mus į pergalę.” Fricas pakraipė galvą: – Žinojau, kad tai įvyks, – atsiduso jis. Tą savaitgalį Britanija ir Prancūzija paskelbė karą Vokietijai. Pirmadienio rytą pamojau žydų mėsininkui Palisadeno gatvėje. Kaip visada, jis ėjo vieną koją, apautą batais iki kelių, dėdamas ant šaligatvio, o kitą – ant kelio. – Gerą rytą, pone Griunfeldai, – šūktelėjau. Ponas Griunfeldas suniurzgė per savo ilgą, žilą, garbanotą barzdą: – Ne mums žydams.
1939 m. gruodis–1940 m. pavasaris Iškart po mano šešioliktojo gimtadienio oro temperatūra staigiai nukrito, ženklindama šaltesnės, nei įprasta, žiemos pradžią – diena iš dienos temperatūra krito žemiau nulio. Šįkart mintis apie darbą karštoje kepykloje skambėjo beveik viliojančiai. Myniau įnirtingiau nei įprastai, laikydamasis šalia vaiduokliškų baltų linijų, nudažytų ant šaligatvių bortelių tam, kad važiavimas neapšviestomis gatvėmis būtų saugesnis. Atvykęs į kepyklą radau jau vienišą, samdomu kepėju dirbantį Fricą. Kaip įprasta, mes pasisveikindami paspaudėme vienas kitam ranką. – Kur šefas? – paklausiau. Fricas nusijuokė: – Jį pašaukė pirmą – į Vermachtą. Ponia Glaser sakė, kad jį paskyrė į kariuomenės kepyklą miesto apylinkėse. – Kažin kada bus mūsų eilė, – susimąsčiau. – Kas ten žino, tačiau senio Glaserio praradimas mums – bloga naujiena. Viena rankų pora mažiau. Mano akimis žiūrint, šis karas darosi per daug rimtas. Aš tau garantuoju, Ervinai, kad tos bombos, nukritusios Landsbergerio gatvėje, tebuvo pradžia. Ar matei žalą? – Ne itin, savaitgalį ėjau su tėvais pažiūrėti – didelė minia, bet nėra į ką žiūrėti, tik kelios nuneštos čerpės. Policija rinko lėktuvo išmestus lankstinukus.
24 Artėjant Kalėdoms darbas kepykloje virė labiau nei bet kada, ir kai dienos pabaigoje atėjo metas išsišluoti, šviežiai keptos duonos kvapas man jau suko skrandį. – You did well kid, – tarė Fricas netikru amerikietišku akcentu. Dar neseniai jis eidavo į Potsdamo aikštės kino teatrą žiūrėti amerikietiškų filmų, tačiau reichsministras Gėbelsas tam užkirto kelią, paskelbdamas juos svetimkūniais arijų akims. – Iki rytojaus, – ištariau, pagaliau sukdamasis durų link. Kai ranka suėmiau durų rankeną, Fricas šūktelėjo: – Ervinai! Truputį pravėręs duris sustojau, nekantraudamas kuo daugiau pasinaudoti iš rankų slystančia gruodžio dienos šviesa. – Ervinai, – jis pakartojo, – tu dar negirdėjai svarbiausios naujienos,– jo tonas buvo beveik muzikalus, bet kupinas ironijos. – Kokios naujienos? – Rytoj pradedame trečią valandą. Vargšas Fricas buvo toks užsiėmęs, kad net neturėjo laiko grįžti namo. Kurį laiką ir aš miegojau kepykloje, bet greitai pernelyg išsekau, kad tai tęsčiau. Kad spėčiau į darbą atvykti laiku, dabar turėjau įtikinti savo nuvargusį kūną kilti iš lovos po dviejų penkiolika, kol vieną pavasario rytą atėjęs į darbą nustebau radęs poną Glaserį, jau maišantį tešlą naujiems brotčenams. – Labas rytas, Ervinai, – tarė ponas Glaseris, rodydamas į savo pėdas, – pasirodo, jos vis dėlto nesutvertos kariniams batams. Išsisklaidžius mano abejonėms, kad pono Glaserio pėdas veikia kažkokia neaiški liga, viltis dirbti trumpiau kaipmat pakėlė ūpą. Ir išties dienos pabaigoje ponas Glaseris pareiškė: – Rytoj darbą pradedame ketvirtą ryto – dirbsime, kol baigsime užsakymus. Po poros savaičių, tarsi kompensuodamas pono Glaserio praradimą, Vermachtas į savo gretas pašaukė Fricą. Tikriausiai grįžus tą vakarą namo mano veido išraiška buvo liūdna. – Kas neduoda ramybės, Ervi? – paklausė mama. – Fricą pašaukė – rytoj vėl pradedame dirbti nuo trečios, – sudribau tėvo krėsle, jau pritrauktame arčiau karštos krosnies. – Mama, darbas kepykloje mane
25 jau vemti verčia. – Bet tai geras darbas, Ervi – priprasi dirbti daug valandų. Guodžiausi mintimi, kad šeštadienio vakarais vis dar galėjau susitikti su savo geriausiais draugais – Horstu Mušu ir Giunteriu Šmitu. Drauge mes buvome „Trys muškietininkai”, bendraklasiai, neatskiriami nuo pirmųjų mokyklos dienų. Mušis visada gerai piešė ir dirbo dailininko padėjėju. Šmitis turėjo darbą Reichsbane – Vokietijos valstybiniame geležinkelyje. Dažniausiai šeštadieniais lankydavomės „Plaza” teatre, kur vykdavo estradiniai pasirodymai. Kartais išmėgindavome savo sėkmę su vietinėmis merginomis, tačiau mūsų bandymai visuomet būdavo gan nesėkmingi.
26
Pretendentas Leibstandarte 1940 metų vasarą vykdė naujokų paiešką. Nusivylęs ir nuliūdęs dėl ilgų darbo valandų kepykloje pasiėmiau paraiškos formą iš Vermachto aukščiausiosios vadovybės atstovybės Bendlerio gatvėje. Joje buvo reikalavimas pasirinkti alternatyvius skyrius, jei neatitikčiau Hitlerio elitinėms kariuomenės pajėgoms keliamų reikalavimų. Mano brolis Horstas, kuris tuo metu Aviacijos ministerijoje tarnavo Liuftvafės telefonistu, patarė man antruoju pasirinkimu nurodyti Liuftvafės zenitinės artilerijos (Flieger abwehr kanone – Flak) skyrių. Kuo tvarkingiausiai užpildžiau prašymo blanką ir per savaitę gavau įsakymą ateiti medicininės apžiūros į salę Aleksandro aikštėje. Nuostabiai saulėtą birželio dieną patraukiau salės link, kurioje anksčiau esu dalyvavęs keliose šokių pamokose, tikėdamasis ateityje sužavėti būsimąją merginą. Viduje stovėjo dar šimtas jaunų vyrų, svarstančių, kas bus toliau. Dauguma jų buvo nuo šešiolikos iki septyniolikos metų, nors buvo ir keletas vyresnių. Leibstandarte unteršarfiureris11 stūmėsi kelią tarp mūsų ir rikiavo visus tvarkingomis eilėmis. Kai aukšto rango karininkas, vilkintis nepriekaištinga uniforma, užlipo ant scenos, viltingų pretendentų gretos nuščiuvo. – Nusivilkite drabužius ir sudėkite juos į tvarkingą krūvelę priešais save, – paskelbė karininkas. Išsirengti nuogai viešumoje man buvo nauja patirtis. Žvilgčiodamas į kitus vyrukus – galbūt būsimuosius naujokus, kurių keli vis dar buvo su apatiniais, – pajaučiau, kaip kraujas subėgo man į skruostus. – Nusivilkite visus drabužius... žemyn... viską, viską, – suriaumojo unteršarfiureris. – Nesirūpinkite kitų išvaizda – čia ne prakeiktas gražuolių paradas. Gavote įsakymą, vykdykite. Karininkas nulipo nuo scenos ir pradėjo patikrą. Galėčiau prisiekti, kad jam einant už mano nugaros kiekvienu savo nuogo kūno coliu jutau jo tiriantį žvilgsnį. Šalia manęs stovintis pretendentas šiek tiek krestelėjo į priekį. Baigęs patikrą karininkas pranešė: – Tie, kuriems patapšnojo per petį, laisvi. Prieš bandydami dar kartą, 11 Unteršarfiureris Vermachte.
– karinis SS laipsnis, atitinkantis puskarininkio (Unteroffizier) laipsnį