Issuu

J UOZA S ER LICK A S

už stiklinių lietaus grotų

VILNIUS 2023

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt. Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose. © Gintaras Janavičius, Juozo Erlicko nuotrauka, 2023 © Juozas Erlickas, 2023 © „Tyto alba“, 2023 ISBN 978-609-466-785-5

Išsigelbėjima s Aš nesakau, kad žmonės turi man lankstytis ir šaukti: „Garbė Juozui!“ Tiesiog pagirkit. Praleiskit be eilės. Parodykit mane kits kitam: „Čia jis!“ Tada gal ir patarsiu, kaip jums elgtis.

A r d a ra nt ys nega lėt ų išsid a rinėti pat ys? Gyveno žmogelis vardu Juozapas ir klausėsi tylos. Bet dažniau išgirsdavo garsiai rėkaujančius: – Aš valdau padėtį! Tokius Juozapas stengėsi nuraminti: „Tikriausiai ten ne padėtis, o tik tai, kas padėta po nosim.“ Kiek prisiminė, jam visados susidarydavo nevaldomos padėtys. Nevaldė jis nei žemės, nei žmonos. Nei širdies, nei plaučių. Nevaldė net vidurių. Guodė mintis, kad kitiems ne geriau. Šie nevaldė rankų, liežuvio... Bandė slėptis savivaldybėse, bet ir ten jiems nepavykdavo susivaldyti. – Ką darom? – klausė Juozapas. – Plaukiam pasroviui, – siūlė kiemsargis. Juozapas gal ir būtų plaukęs, tik kad nebuvo srovės. Jis žinojo, kad kitus gyvenimas nuneša net Europon, bet pats vis tūnojo savo kambary, mat kadaise buvo parašęs: gyventi reikia čia ir dabar. Sykį sėdėjo prie lango ir galvojo: „Blogiausia, kad pabėgėlių pribėga ir galvon. Dar ten lenda virusai, rusai, baltarusiai... Išveja kitas mintis ir karaliauja sau. O kiek būtume sugalvoję gražių dalykų! Kiek pasakę kits kitam gerų žodžių!“

Bet žmonės dabar tik apie anuos kalbėjo. O paskui dar klausė: – Tu matai, kas darosi? – Jėzaujėzau! – atsakydavo Juozapas. Imdavo dūsaut, linguoti galvą, skėsčioti rankom. O kartais net grėsmingai pirsteldavo. Žinojo, kad žmonėms tai patiks. Bet pats sau galvojo: „Jei darosi, tai ką aš galiu padaryt?“ Vis dažniau sėdėjo vienas, nuleidęs rankas. „Kam man daryti, jei ir taip visaip darosi?“ Paskui pastebėjo, kad jo namuose nieko nesidaro. Pakilęs užrašė ant lubų: „Sėdėk ir nepradėk daryti. Jei negali nedaryti, daryk po savim. Ką padarei, niekam nerodyk.“ Todėl niekam nerodė ir šių užrašų. Gal todėl televizoriun sulindę tipai vėl ėmė narsiai rėkaut: – Mes valdome padėtį! Mes padarysim... Juozapas paėmė valdymo pultelį, ir anie išnyko. Tada jis vėl žiūrėjo pro langą, kuris jau transliavo naują rudens sezoną. – Tu matai, kas darosi? – paklausė. – Lyja, – atsakė. Įdienojus ėmė lyti smarkiau, ir Juozapui tapo aišku, kad ir ši padėtis tampa nebevaldoma. Bet jis nieko nedarė, tik užrašė: „Dykumų kraštuose – karšta. Natūralu, kad žmonės ten išgaruoja, susikaupia lėktuvuose ir nukrenta Baltarusijoj, o toliau srautai plūsta Lietuvon. Tai savaime kylantys pro-

cesai, kurie liausis, tik atvėsus karštiesiems taškams. Tam gali prireikt milijonų metų. Pirmas karštasis taškas atsirado, kai buvo sutverti pirmieji žmonės. Adomas ir Ieva ėmė trintis į kits kitą, ir įsižiebė liepsna. Ir tikriausiai abu ėmė šūkaliot: – Tu matai, kas darosi! Jei Sutvėrėjas tuomet nebūtų nusišalinęs, jei būtų paaiškinęs, kad ne savaime darosi, o jie patys tai daro... Gal anie būtų liovęsi. Tuomet dar galėjo viskas kitaip pakrypti. Dabar jau vėlu. Padėtis tampa nevaldoma, vos pradėjus ką nors daryti.“ Tiek parašęs, Juozapas užklijavo lubas... O taip! Jei būtų pasiuntęs tą žinią į Briuselį, jei pasaulio žmonės būtų sužinoję, kad nereikia daryti... Gal viskas būtų kitaip pasidarę... Bet Juozapas negalėjo to padaryti, nes bijojo, kad vėl pradės kas nors darytis.

Tr umpa s pirmos d a l ies turinys Sėduos prie koncertinos ir skambinu Landsbergio preliudą B-dur. Baltais klavišais bėga mano rankos... Baltarusiai klausosi ir laisvėja. – Šekit valdžią, – sako jiems Aliaksandras. – Dabar supratau, kad ne taip gyvenau. Baltarusiai paima valdžią ir išlaiko iki pat ryto. Paskui ima dalintis, bet visiems neužtenka... Rankos sustingsta ant juodųjų. – Toliau! – šaukia žmonės. – Kas toliau? Pakylu nuo koncertinos, visiems nusilenkiu ir einu iš Kenos. Toliau muzika dar neparašyta.

Tol iau nuo kel io – Jei prisikeltų Maironis... Ar eitų skiepytis? – klausia kiemsargis. – Gal ir neitų, – abejoja kapų sargas. – O Brazdžionis? – Sunku pasakyt. – O Čiurlionis? – Tas eitų. – Čiurlionis atseit gudresnis? – Ne dėl to... Gal ir Maironis eitų. Žiūrint, kokio amžiaus prisikeltų. – Koks atgula, toks keliasi. – Oi ne! Prisikeli, kaip nori. Antraip nė vienas senolis neprisikeltų. – Jūs geriau žinot, – nusilenkia kiemsargis. – Aš manau, jei Maironis prisikeltų kokių trisdešimties, tai eitų. O jei senjoras... Baladotųs naktimis Maironio muziejuj, ir tiek. – Jei Maironis eitų skiepytis – visi lietuviai lėktų į gyvą Maironį pažiūrėt. – Numiręs nebūna gyvas. – Eik tu sau!.. Bet ateina tik suvokimas, kad patiems teks priimti lemtingus sprendimus. – Užtraukim naują giesmę, broliai, – siūlo kapų sargas.

Abu susikaupia, ir kiemsargis laibu tenoru užtraukia: – Kur Džionson end Džionson... – Kur Zeneka teka... – storiau pritaria kapų sargas. Giesmė kyla aukštybėsna ir ištirpsta mėlynėj.

V isiems įti kti sun ku – Tu vyras ar ne? – klausia pati. – Na... Bet kiek galima taikstytis! Juokais nuleist... – O jeigu ir vyras? – pučiuos. – Tai ką? Pastaruoju metu, pavadintas vyru, jau rimtai įsižeidžiu. Lyties negalėjau pasirinkt! Jei ir esu vyras – dėl to aš nekaltas. Lygiai tiek pat įsižeidžiu ir pavadintas moterim. Vyrų aš į namus nesivedžioju, kad neerzinčiau žmonos. O viešose vietose stengiuos nesirodyt su žmona. Gal vyrai nori, kad būčiau su jais? Jei pamanys, kad moteris aš vertinu labiau, įsižeis gi!

Išga lvojau ly tį – ir g y vent smag iau Šiandien aš jau socialinis. Ir mano pati socialinė. – Kaip jūs, socialinės lytys, santykiaujat? – smalsauja kaimynas. – Santykių viršūnę mes pasiekiam, kartu plaudami indus, – atsakau. Tiesa, pirmą kartą man nieko neišėjo. Ne dėl to, kad fiziškai būčiau nepajėgus. Sukliudė baimė, kad nepavyks. Bet žmona nepasijuokė, ištiesė apvalesnę lėkštę... Susikaupiau ir purkštelėjau „Fairy“.

V isos l a imingos šeimos pa na šios Alyzas gyveno su Aliodija, turėjo du vaikus, ir nieko jiems netrūko. Sykį Aliodija tarė: – Sutikau kitą vyrą. – Aš kasdien sutinku net po keletą vyrų, – nuramino Alyzas. – O iš viso jų mūsų gamykloj gal trys šimtai. Prabėgo metai... Tėvai daug dirbo, vaikai daug valgė. Viskas buvo gerai. – Ar dar sutinki tą vyrą? – paklausė Alyzas. – To nebesutinku, – atsakė Aliodija. – Bet sutikau kitą. – O aš vis tuos pačius, – dūsavo Alyzas. – Naujų darbdavys nebepriima. Aliodija išvirė kopūstų. Prabėgo dar metai... – Kažin, kaip tas vyras? – teiravos Alyzas. – Gal numirė? – Gyvas, – šypsojo Aliodija. – Mes susitikinėjam. Alyzas irgi vyptelėjo, prisiminęs, kad ir pats susitikinėja su Aliodija: virtuvėj, tarpdury... – Vadinas, tarp jūsų nieko rimto. Dar norėjo pridurti, kad kur kas rimčiau, jei nebesusitinki su žmogum... Bet iš kiemo parbėgo vaikai, reikėjo su tais žaisti.

. 14

Ateities spindes ys ir skurd a s Grįžo kiemsargis! Tuoj pasklido gandai, kad jis čiaudėja ne į alkūnę, o su moterimis bendrauja ne nuotoliniu būdu. Vakare užremiam tarpuvartėj. – Kada tai baigsis? – šaukiam. – Kas toliau? Senis žvelgia iš aukšto. Iš viso bažnytkaimio vienintelis, gulėjęs sostinėj su virusu! Ko nesipūst? Nusičiaudėja tiesiai į veidus. – Viskas gerai, – vypso. – Pirmoji banga bus sutramdyta jau gegužę. – Tai pradėsim gyventi ilgai ir laimingai? – Dar ne. Birželio mėnesį kils nauja didelė banga. Rudenį – dar didesnė. O pati didžiausia, devintoji, tai kitąmet užgrius. Po to bangavimas kiek aprims, bet į atvirą lauką dar metus negalėsim nosies iškišt. – O tada jau pradėsim?.. – Reiks dar palaukt. Po metų bus atvertos durys. Bet tais pačiais metais iš rytų atslinks dar žiauresnio viruso ordos. Šios siautės septynis metus. – O tada jau!.. – Trijų mėnesių atokvėpis. Ir keturios naujos bangos po keturis metus. Visi susikaupiam. – Gimiau nei per anksti, nei per vėlai... – plonu balsu užtraukia senjoras Petryla.

– Gimiau pačiu laiku-u... – storiau tęsia jaunasis pensininkas Perdyla. – Ū-ū-ū... – nuo gudų krašto pritaria išbadėję vilkai. – Po viruso pasaulis bus kitoks! – skelbia kiemsargis. – Gal ir žmonės bus kitokie? – smalsauja Petryla. – Žmonių nepakeisi. – Bet jei visi bus su kaukėm... Mažiau diskriminacijos pagal amžių, grožį... – Ir pagal protą! – džiaugiasi Perdyla. – Vos tik su kauke atsistoju prieš savo bobą, ta ir nebedrįsta avinu vadint. Visi išpučiam kaukes. – Girdėjau, karščiuotis bus draudžiama, – sako Petryla. – Imsi rėkaut – įkiš tave į karščiavimo kliniką ir dvi savaites ventiliuos, kol atvėsi. Tik po to galėsi namo grįžt. – Ko tada begrįžt? Mausim kur toliau... Kiemsargis purto šluotą. – Gana apie virusus. Pašnekėkit apie kitus dalykus. Žiojamės, bet girdėt vien šnypštimas. Nebėr tų kitų dalykų! – Po šimto metų gal atsiras... – dairomės. – Kažin kas tai galėtų būti? Visi užsisvajojam.

Naujausi t yrima i senojoje l aboratorijoje 1. – Kas geriau: virusas ar bakterija? – domisi jaunasis tyrėjas Mikutis. – Abu geri, – atsako profesorius Mikeliūnas. – Skirtingi, bet papildo viens kitą. – Keliu hipotezę, kad bakterijos – virusų žmonos. – Tai niekam ne paslaptis. Bet kai kurie virusai priekabiauja prie visų bakterijų. – Jei virusas iš Honkongo – ko iš tokio norėt... – Ne visoms bakterijoms tai patinka. – Ir ką? – O nieko! Taip buvo per amžius... Profesorius pakyla, ryžtingai nupučia istorijos dulkes. – Mūsų laikais, kilus mitiūrininkų judėjimui, sąmoningesnės bakterijos išdrįso atstumt įkyrų virusą. Tai tas ir ėmė šėlt... – Vadinas, bakterijos kaltos! – mirkčioja Mikutis. – Jūs žiūrit iš virusų pusės. – Virusų nepakeisi... – Netiesa. Jau žinoma, kad virusai gali visaip mūtuotis, kitaip orientuotis... – Atseit virusai su virusais... Tai ar bereik tos vakcynos?

– Varykim, kad jau užraugėm. – Galim su laipsniais varyt. – Paskambinsiu Verygai. Paklausiu, kaip geriau...

2. – Pakalbėkim apie virusą atvirai... – siūlo Mikutis. – Jokiu būdu! – atsiūlėja Mikeliūnas. – Virusas minta mūsų dėmesiu. Nutilsim – negavęs peno, parazitas pasilps, o gal net suvis prapuls. – Kaip teležvaigždės? – Ne tik. Štai apie kryžiuočius nekalbam, ir jie seniai jau nepuola. – Gal nepuola todėl, kad jų nėra? – Ką reiškia – nėra? Kad jų nematom? Mes daug ko nematom. Oro... Gerovės... – Blogą orą tai matom! – Tik todėl, kad jį nuolat burnojam... Mikeliūnas prisikemša pypkę senų kojinių – išnykus aromatiniam tabakui, vis dar jaučia potraukį kvapams. – Bet eikim prie jums aiškesnių pavyzdžių, – sako. – Tarkim, jūsų žmona kasdien šneka apie vyrus... Ar neimsit blogai jaustis? Karščiuotis? Ar neatsiras širdies ir net smegenų komplikacijų? – Yra buvę. – O kai namie apie vyrus nė žodžio? – Po komplikacijų pas mus tik šitaip... – Tie vyrai ir nebeateina į namus, a ne? – Jūs teisus, profesoriau.

3. – Kažin, ar nebūtų galima virusų minių penkiais žmogeliukais pamaitinti? – klausia jaunasis tyrėjas Mikutis. – Aišku, galima, – atsako profesorius Mikeliūnas. – O dar man smalsu... Jei įsakytum virusams į kiaules sulįst. Paskui tos kiaulės puola nuo skardžio... – Ir tai galima. – Tai kodėl nedaroma? – Todėl, kad tokį įsakymą gali tik vienintelis mesijas Aurelijus duoti. Bet iki rinkimų valsčionims naudinga virusą prie savęs palaikyt. – Tai todėl jūs išradote kiekvienam prieinamą būdą: virusą naikinti patyčiom? – Būtent, – linkteli profesorius. – Juoko bijo ir tas, kas nieko nebijo. – Kaip reiktų elgtis? – Žiūrim į virusą ir juokiamės. Neūžauga, bailys, kinų išpera... Tris valandas. – Ir viskas? – Ko dar? Jei iš jūsų kas juoktųs... Ar nespruktumėt jau po pusvalandžio? – O taip!.. Žiaurus būdas. – Užtat visokios gamtos gynėjų gaujos ir kelia triukšmą, – atsidūsta profesorius. – Tai žengiau dar vieną žingsnį. – Girdėjau... – lenkiasi Mikutis. – Jūsų naujausias išradimas – naikinti virusą perkūnija – net į Nobelį pretenduoja. Ar ilgai triūsėt prie šio projekto? – Nė kiek, – šypso Mikeliūnas. – Visi didieji išradimai susapnuojami.

– Gal paaiškinsit naujovės esmę. – Bė lygu vėvė kūbu plius... – Lietuviškai, prašom! – Jei trumpai... Belsdami į vario skardą, pritraukiam perkūniją. Žaibas trenkia į virusą ir jį apsvaigina. Perkūniją lydinti liūtis nuplauna pridusintą virusą kūdron, ir ten jį praryja varlės. – Ot paprasta! – stebisi Mikutis. – Bet ar negalima dar paprasčiau – virusą tiesiog pagaliu priplot? – Kodėl ne. Bet pagaliu reiktų į viruso nešiotoją trenkt. Tai jau lyg smurtas. O perkūnijos nepakaltinsi. – Vadinas, yra vilčių, kad dar šiemet... – Nudaušim nelabąjį! Ne žaibu, tai kitais būdais. Jau baigiu išrasti pakabinamą virusgaudį ir vienkartinę kuprinę su plaučių įdaru. – Virusui nešiot? – Taigi! Prilįs ten parazitų, mes panešam už kampo ir – šmakšt į konteinerį. – Virusui tikrai ne pyragai pas žmogų gyventi, – džiaugiasi Mikutis.

4. – Jūs vėl virusą voliojat! – barasi profesorius Mikeliūnas. – Žmonės pyksta, jei mes, mokslininkai, nieko nedarom, – teisinasi tyrėjas Mikutis. – Jūs tyrinėkit pradžių pradžią. – Viskas prasidėjo nuo to, kad Nojus savo geldon įsimetė ir porelę virusų.

– Je, – prisimena Mikeliūnas. – Senolis visų gyvių ėmė po dvi galvas. Visas rūšis norėjo išsaugoti. – Bene virusai turi galvas? Profesorius įdėmiai nužvelgia pameistrį. Norėtų paklausti, ar tas tikrai studijavęs Harvarde, bet tik numoja ranka. – Kažin, ar jūs galit dirbti su slaptais preparatais. Įskaudintas tyrėjas grąžo rankas. – O kas čia pirmas viską išbando? Vakar užmigot, o aš vis bandžiau... bandžiau... Sugėdintas profesorius atsileidžia ir net atskleidžia naujausią informaciją. – Pasaulio mokslininkai šiandien pasiskirstę į dvi stovyklas. Vieni mano, kad virusą galim nugalabyt tik sidabrine kulka, o kiti – neva geriausia jį persmeigt nusmailintu šermukšnio kuolu. – O aš!.. – kyla jaunasis tyrėjas. – Aš manau: su priešu reikia ne muštis, o tartis. Laisvi rinkimai!.. Tegu virusas balotiruojasi. Pamatys, kad žmonės jo nenori, ir pats pasitrauks. – Jūs bene vėl vakcynos padauginęs!.. – kraipo galvą profesorius. Jis nenori kištis į politiką, bet, būdamas mokslininkas, žvelgia kur kas toliau nei valstietis, ir kartais tas įžvalgas būtina pasakyt. – Kvaily! – nurodo. – Kas šiandien lemia valdžios veiksmus? Kas diktuoja, kaip elgtis? Kas iš tiesų valdo Lietuvą? – Na... – krapšto galvą Mikutis. – Kone trisdešimt metų kalbama, kad kažkokios nematomos jėgos timpčioja už virvučių.

– Už kaukių virvučių, – linkteli profesorius. – Šiandien tas nematomas jėgas jau galim drąsiai įvardyt. Abu nusilenkia nematomon pusėn. Toliau dalijasi nuomonėm pakuždom: – Žmonės juo pasitiki. Visi tik ir šneka: po viruso pasaulis bus kitoks. – Gerų ženklų jau dabar matom. Virusas sėkmingai sprendžia pensininkų problemas. Laikantis saugaus atstumo, smunka nusikalstamumas. – Kyla sveikatos lygis! Žūsta tik bandantys grumtis su virusu. Apie mirimus nuo kitų priežasčių seniai nebegirdėt. Ir visa tai karo metu. O kai taika stos... Mokslininkai nutyla, nuskrieja mintimis į ateitį – ten virusas, jau perėmęs valstiečių kultūrą ir atsivertęs į valsčionybę, nuolankiai tarnauja žmogui. – Gal po šlakelį vakcynos, profesoriau? – Karti bjaurybė!.. Atkirpkit ir man gabalėlį genomo. – Šekit... Ar nebūsiu kreivai atkirpęs? Lęšiai apmusiję – nebeįžlibinu to viruso. – Kur ten įžlibinsi tokią spirą... – Man smalsu... Kažin jie patys, būdami nematomi, ar mato kits kitą? – Kaipgi taip sparčiai daugintųsi nematydami? Patelę tai reik priviliot! O kaip į žmogų pataikytų įlįst? Viską jie mato! – Matyti žmogų – didelis privalumas. – Užtat ir sakau jums: viskas bus gerai.

Japonišk a s (1) Vakcynų netrūksta. Trūksta tik proto. Ir nėr iš kur įsivežt.

Jei rin kčiau geriausius , ta i – va sa ros mėnesius 1. Užsiveria sienos – atsiveria akys. Kai prisimenu... Koks paikas atrodo mano elgesys. Jei ne virusas – niekad nebūčiau praregėjęs, toliau taip gyvenęs... Kaip sluogtis! Šliaužiau ir šliaužiau per pasaulį. London, Berlyn... Ryga, Paryž, Talin... Buenos, Rio, Singapūr... Kur tik aš nebuvęs! O kas iš to? Ar dėl to šliaužiojau, kad sugrįžęs galėčiau parėkaut: – Visur gerai, bet Lietuvoj geriausia! Kiemsargis niekur nebuvęs. O visados tiek žinojo. Kuris iš mudviejų gudresnis? Bet aš vis tiek pučiuos: – Paryžiaus kavinėj nuvirtau nuo kėdės, ant kurios yra sėdėjęs pats Hemingvėjus! – O aš jau dešimt metų sėdžiu su hemorojum, – atšauna senis. Visus pasaulio stebuklus jis tikina matęs per televizorių. Tik daug aiškiau už mane ir iš įvairesnių pusių. Kiek pripasakojo apie Himalajus!.. O aš, menu, užrėpliojęs ant kažkokio puskalnio, pro sušalusį snarglį ničnieko neregėjau, rėkiau tik, kad greičiau kas žemyn nukeltų.

Amazonijoj... Susirietęs dairiaus vien sau po kojom, nes kas žingsnis – smauglys, išsižiojęs mane praryti. Ką dar ten galėjau pamatyt? Kaip žiurkės šmirinėjom po viešbučius, oro uostus... Vėliau, kai atėjo patirtis, tapo lengviau. Trisdešimtaisiais didžiųjų kelionių ir atradimų metais mudu su žmona jau nebekeldavom kojos iš viešbučio – visą dieną žiūrėdavom televizorių. Kaip ir namie. Užjaučiu pradedančius keliautojus. Kai pamatau juos filmuojant Vilniaus mūrus, įlendu į kadrą ir mosuoju rankom. Gal atbaidysiu. Bet suprantu aš tokius atvykėlius. Pakeliauti po Lietuvą smagu: nei stačių kalnų, nei bjaurių gyvių. O kas yra važiavęs į Panevėžį, sako: ten šimto mylių spinduliu nėra į ką žiūrėt. Nuvargusiems, nusižiūrėjusiems tai didelė atgaiva. Jei nebūčiau lietuvis, ir man čia patiktų keliaut.

2. Prie viruso, likęs namie, jau maniau – nieko nebematysiu. Bet iš tiesų tai ir čia galima rasti egzotikos. Žmonai, kai pašluoja kambarius, vis duodu arbatpinigių. Paskui man pasakė, kad namie taip elgtis nebūtina. Ot stebėjaus! O kai pirmąsyk per trisdešimt metų iškuopiau kertes, nupūčiau dulkes... Kiek visokiausių radinių! Kamščiai ir knygos, rašikliai ir popieriai... Manding, čiabuviai kitados ir išgerdavo, ir parašydavo. Rašalu ant popieriaus!..

Palėpėj radau sudžiūvusį senelį. Sakė, likęs ten nuo devyniasdešimtųjų. O apylinkėse aptikau neskraidančių lietuvių koloniją. Kartais jie ima būriuotis aikštėse, klykauja, mosuoja kumščiais, tuoj, regis, pakils... Ooop!.. Neee... Įdomu tokius padarus stebėt.

3. Jei ne virusas, būčiau toliau išlaidavęs. Dabar gi matau: daiktų, kuriuos turiu, užteks visam gyvenimui. Maisto taip pat sočiai prikaupęs. Miltai, kruopos, aliejus... Tris valstiečių pulkus papenėčiau ir dar liberalams liktų. Vaistų – visiems organams. Kol sugesiu, kai kurių galiojimo laikas jau bus pasibaigęs, bet tada jie tik stipriau veiks. Nežinia, koks mano galiojimo laikas. Anuomet tai niekam nerūpėjo. O va gerovės valstybėj visi bus tikrinami, galiojimo terminai skelbiami viešai. Sugedai pirma laiko – remontą apmoka tas, kas tave pagadino. Daugel kas domisi: ar, pasibaigus galiojimui, galėsim toliau būti? Tai priklausys ne nuo mūsų. Yra žmonių, kurie mėgsta ir net brangina senienas. Gal tokie ir mano artimieji?

4. Sako, džiaugiasi tas, kam įdomu pabūt su savim. Išbandom!.. Įdomu, kad nėmaž nenustembu jau po pusvalandžio ėmęs šūkaliot: – Kur einam? Kur einam?.. – Į vietą! – įsakau. – Sėdėt! Sėdžiu... Bet vis tiek nerimstu: muistaus, trepenu kojelėm, dairaus pro langą... Taip man noris į lauką! Nubėgčiau į krautuvę, pribėgčiau prie kaimyno, palakstytume kartu kur linksmiau... Bet kas iš tų lakstymų? Toks pagauna piktumas! – Tarnauk! – rikteliu. – Sau tarnauk! Pasistiepęs ant dviejų kojų nutraukiu nuo lentynos storiausią tomą. Reikia šviestis, mokytis, tobulėti! Studijuoti bankininkystę, valdininkystę... O sukaupęs žinių galėsiu ir Lietuvai tarnauti... Ir, žiū, – aš jau vedėjas, veikėjas, ministeris... Dabar jau Lietuva man tarnauja. Dabar galiu ir atsipūst, ir palakstyt. Ir ne po vietinę fauną – toliau nuo namų... Knyga drioksteli ant grindų. Bene būsiu užsnūdęs? Mokslai mane visados šitaip veikia. Oi bėdos... Ėgi jau pro duris besliūkinąs!.. – Fu, negalima! – šūkteliu. – Pas mane! – įsakau. Pabrukęs butelį, grįžtu į kertę. Spaudžiu sau keterą, neleisdamas atsistot. – Tu geras, – aiškinu ramiu balsu. – Tiesiog tie dalykai ne tavo sritis. Paleidęs raginu:

– Rask savąjį kelią. Rask! Sunerimęs kraipau šnerves. Iš virtuvės sklinda kvapai. Gal ten?.. – Reikia eit iki galo! – rūstauju. – A mokėsim? – inkščiu. – Eisim kaip išeina. – Kartais man niekaip nebeišeina. – Man tai anąsyk išėjo. – Bet negrįžo... Kelias driekėsi pažįstamom vietom – pro vonią, tupyklą, koridoriais pro apleistus darbo kambarius... Bet buvo ten ir nepažįstamų: svečių kambary palei sienas glaudėsi lovos, spintos, komodos – šitaip maskavosi medžiai, atbėgę iš žiauriai kertamų girių. Sustojom tarpdury. Keliai šakojosi visom kryptim. – Einam į priekį, – siūlau. – Prieky aš esu buvęs, – atšaunu. – Kai buvo man trisdešimt. – Tu rodyk, ką dabar moki! Smunku į lovą ir apsimetu mirusiu. Tik spėju žvakelę įžiebt – žmona kyšt surūgusią vepelę. – Reikia džiaugtis kiekviena diena! Aš pakratau kojas. Ji capt už kakliuko. Aš, apsimetęs jau stingstančiu, – nepaleist... Ji timpteli. Aš pūkšteliu – net žvakė užgęsta. – Jeigu reikia... – vapalioju. – Anoks ten džiaugsmas? – Pakentėsi. – Bet kam išvis džiaugtis? A negalim taip sau pabūt? – Koks ten buvimas be džiaugsmo... Norėjau aiškinti, kad nebūtina viską patiems išbandyti.

Galim įsijungti veizbūką ir pažiūrėti, kaip kiti džiaugiasi... Bet tik numojau ranka. – Džiaukis. Ta visai surūgo. Supratau, kad rimtai džiaugiasi ir nežinia, kuom tai baigsis. – Galim džiaugtis pakaitom, – siūlau. – Tu darbo dienom, aš savaitgaliais. Žiūrėsim, kaip čia bus. Kai nereikėjo džiaugtis, ir aš pasidžiaugdavau. Bet tai visai kita džiaugsmo rūšis.