Sukrečianti vieno pabėgimo iš Šiaurės Korėjos istorija
Iš anglų kalbos vertė VAIDA JĖČIENĖ
Vilnius, 2019
5. DALIANAS
4. ŠENJANGAS
1. HAMDŽU APSKRITIES GELEŽINKELIO STOTIS
3. ČANGBAJAUS KALNAI
2. HJESANAS, JALU UPĖ
6. TOKIJAS
6. Užsakytas skrydis į Tokiją 1996-ųjų spalio 15 d.
5. Kelionė trijų automobilių konvojumi į Dalianą
4. Japonijos konsulato paruošta slėptuvė Šenjange
3. 402 kilometrai automobiliu per Čangbajaus kalnus
2. Bandymai perplaukti Jalu upę ir atsipeikėjimas Kinijoje
1. Kelionė traukiniu iš Hamdžu stoties į Hjesaną 1996-ųjų rugsėjį
P R ATA R M Ė
Ką prisimenu iš tos nakties? Nakties, kai pabėgau iš Šiaurės Korėjos? Yra begalė dalykų, kuriuos pamiršau, am žiams išstūmiau iš savo minčių... Bet papasakosiu tai, ką atmintis išsaugojo. Lynoja. Visai netrukus dangus prapliumpa lyg iš kibiro. Vanduo kliokia ištisa srove, esu permirkęs iki paskutinio siūlelio. Suklumpu krūmo šakų prieglobstyje, visai nebe įstengdamas suvokti, kiek laiko praėjo. Mane palaužia klai kus nuovargis. Kojos klimpsta į purvą, bet kažin kaip įstengiu išropoti iš po krūmokšnio. Pro šakas priešaky regiu Jalu upę. Ji pa sikeitusi – visai neatpažįstama. Dar šįryt vaikai pliuškenosi vos už šaltinėlį platesnėje srovėje, tačiau galinga liūtis ją pa vertė neįveikiama. Kitapus upės, maždaug už trisdešimties metrų, galiu įžiūrėti miglos gaubiamą Kiniją. Trisdešimt metrų skiria gyvenimą nuo mirties. Suvirpu. Žinau, jog prieš mane 7
Masaji Ishikawa
čia stovėjo ir į tamsos užklotu prisidengusį Kinijos krantą žvelgė nesuskaičiuojama daugybė šiaurės korėjiečių, kurių galvose kits kitą vijo prisiminimai apie paliktuosius. Jų arti mieji, kaip ir tie žmonės, kuriuos palikau aš, badavo. Ko gi dar jie galėjo griebtis? Stebeilydamasis į upės srovę spėlioju, keliems iš jų nusišypsojo sėkmė. Galų gale, koks skirtumas? Jei liksiu Šiaurės Korėjoje, mirsiu badu. Viskas paprasta. Dabar bent jau esama gali mybės – vilties, kad man pavyks, kad galėsiu išgelbėti savo šeimą ar bent jau kuo nors jiems padėti. Vaikai visuomet buvo mano gyvenimo prasmė. Iš negyvo manęs jiems nau dos nebus. Tačiau vis dar negaliu patikėti tuo, ko tuojau imsiuosi. Kiek dienų prabėgo nuo tada, kai apsisprendžiau bėgti per sieną ir grįžti į šalį, kurioje gimiau? Susimąstau. Ketvertas dienų... O atrodo, jog visas gyvenimas. Prieš keturias dienas aš palikau namus. Žvelgiau į žmonos ir vai kų veidus žinodamas, kad daugiau jų galiu ir nebeišvysti. Tiesa, negalėjau sau leisti puoselėti tokių minčių. Jei no rėjau bent menkiausios galimybės jiems padėti, privalėjau išeiti, kol dar pakako jėgų bėgti. Arba mirti mėginant. O ką nuo tada valgiau? Kukurūzų lapus nuo kelių bur buolių be grūdų. Vieną kitą obuolio graužtuką. Dar porą kąsnių pavyko rasti nepažįstamųjų šiukšlėse. Pasidairau sargybinių: žinau, kad paupyje jie budi maž daug kas pusšimtį metrų. Esu pasirengęs mirti nuo išseki mo ar paskęsti upėje, mėgindamas nusigauti kitapus, tačiau 8
Up ė t a m s o j e
sargybinių sučiumpamas nesileisiu. Bet kas, tik ne tai. Pa nyru į upę. Ausyse tebeskamba paskutiniai šeimai ištarti žodžiai. Jei man pavyks ištrūkti, kad ir kokių sunkumų kiltų, vienaip ar kitaip atsigabensiu ten ir jus.
1 S K Y R IU S
Negali pasirinkti, ar gimsi. Tiesiog gimsti. Kai kurie po rina, esą gimimas – tai likimas. O aš sakau – velniop tokias šnekas. Žinau, ką kalbu. Juk gimiau ne kartą, o visus pen kis. Ir visi penki kartai mane mokė to paties. Kartais gyve nime nelieka nieko kito, kaip tik čiupti vadinamąjį likimą už gerklės ir pradėti smaugti. Japoniškas mano vardas – Masadžis Išikava, korėjietiš kas – Do Čan Sunas. Gimiau (pirmąsyk) Mizonokučio rajone, Kavasakio mieste, vos piečiau Tokijo. Man teko ne laimė gimti tarp dviejų pasaulių: korėjiečio tėvo ir japonės motinos šeimoje. Mizonokučis – vietovė su daugybe kalve lių ir nuožulnių šlaitų, kurią šiandien savaitgaliais užplūsta minios atvykėlių iš Tokijo ir Jokohamos, trokštančių pas prukti iš didmiesčio ir įkvėpti gryno oro. Tačiau prieš še šiasdešimt metų, kai buvau vaikas, čia tekėpsojo keli ūkiai, o iš tarp jų tekančios Tamos upės buvo išvesti drėkinimo kanalai. 11
Masaji Ishikawa
Tais laikais kanalai buvo naudojami ne tik laukams drėkinti, bet ir namų ruošos darbams – sakykime, skalbti ar indams plauti. Žaidžiant kanaluose bėgo ir ilgos mano vaikystės vasarų dienos. Išsitiesęs didžiulėje vonioje visą popietę plūduriuodavau vandens paviršiuje, gerte gerda mas saulės spindulius ir žvilgsniu sekiodamas dangumi plaukiančius debesis. Žvelgiant vaikiškomis akimis dan gus, kuriuo vos pastebimai slinko debesys, prilygo begali nei jūrai. Spėliodavau, kas nutiktų, jei mano kūnelis imtų ir nuplauktų drauge su debesimis. Ar atsidurčiau kitapus jūros, nepažįstamoje šalyje? Tokioje, apie kurią nė girdėti neteko? Svarsčiau apie begalę ateityje laukiančių galimy bių. Norėjau padėti vargšams – tokioms šeimoms kaip mūsų – praturtėti, kad jie galėtų mėgautis gyvenimu. Dar troškau taikos ir ramybės pasauliui. Svajojau vieną dieną tapti Japonijos ministru pirmininku. Kiek mažai tuomet žinojau! Užkopęs ant netoliese esančios kalvos mėgdavau ryto rasoje gaudyti vabalėlius. Atėjus šventėms, sekdavau pas kui nešiojamą šventyklą ir šokėjus, gabenančius milžinišką liūto kaukę. Visi šie prisiminimai – malonūs. Gyvenome skurdžiai, bet Mizonokučyje praleistos vaikystės dienos buvo laimingiausios mano gyvenime. Netgi dabar prisimi nęs gimtąjį miestelį negaliu sulaikyti ašarų. Bet ką atiduo čiau už galimybę sugrįžti į tą laimingą metą, norėčiau vėl jaustis toks tyras ir puoselėti tiek vilčių. 12
Up ė t a m s o j e
Mizonokučio pakraštyje buvo įsikūręs kaimelis, kuria me gyveno maždaug du šimtai korėjiečių. Vėliau sužinojau, kad daugumą jų čia daugiau ar mažiau prievarta atitempė tiesiai iš Korėjos – tam, kad netoliese veikiančiame fabri ke gamintų viską, ko tik galėjo prireikti kariškiams. Vienas jų – Do Sam Dalis – buvo mano tėvas. Ūkyje Bongčonri kaimelyje, šiandienėje Pietų Korėjos teritorijoje, gimęs berniukas buvo prievarta paimtas (atvirai kalbant, tiesiog pagrobtas) iš namų ir išgabentas į Mizonokučį sulaukęs vos keturiolikos metų. Iki pradinės mokyklos nė nežinojau turįs tėvą. Neturiu nė vieno ankstyvo su juo susijusio prisiminimo. Tiesą sa kant, pirmąsyk sąmoningai suvokiau tėvą egzistuojant tik tada, kai motina mane nusivežė į keistą vietą (vėliau suži nojau, jog tai buvo kalėjimas) aplankyti vyro, kurio nepaži nojau. Tądien mama paaiškino, kas toks mano tėvas. Galop vyras, kurį matydavau pro langą iš lankytojų salės, pasirodė mūsų namuose. Apylinkėje jis buvo pagarsėjęs grubumu, tad mūsų giminės jį atstūmė. Namie jis buvo retas paukštis, bet kai pasirodydavo, di džiumą laiko šliurpdavo dvokiantį alkoholį. Lengvai įveikda vo kelis litrus sakės. Dar blogiau: ar būtų girtas, ar blaivus, kaskart įkėlęs koją į namus jis talžydavo mamą. Persigandusios mano seserys gūždavosi kampe. Aš stengdavausi tėvą sustab dyti iš visų jėgų įsitverdamas į koją, bet jis tik nuspirdavo mane šalin. Stengdamasi nešaukti, mama kęsdavo skausmą 13
Masaji Ishikawa
sukandusi dantis. Jaučiausi bejėgis ir baimindavausi dėl jos, bet nieko negalėjau padaryti. Ilgainiui ėmiau tiesiog steng tis nesipainioti jam po kojomis – sunku nebuvo, nes tėvas niekada neskirdavo man daug dėmesio. Vis dėlto ne kartą dingtelėjo, kad suaugęs aš jam atsilyginsiu. Motina, gimusi 1925-aisiais, buvo vardu Mijoko Išikava. Jos tėvams priklausė krautuvėlė senos prekybos gatvės kam pe, kurioje jiedu prekiavo viščiukais. Parduotuvei vadova vo mano močiutė Hatsu. Darbo būta sunkaus ir purvino. Viščiukų mėsa nebuvo kruopščiai išpjaustyta ir supakuota kaip šiandien – nieko panašaus. Krautuvės priekyje kėpso jo netvarkingai išrikiuoti narvai: pasirodžius klientui senelė iš kurio nors ištraukdavo kudakuojantį viščiuką ir čia pat nukirsdavo jam galvą. Senelė sirgo astma, tad ją dažnai ištikdavo kosulio prie puoliai. Jei tik išvysdavo mane traukiantį namo po pamokų ar žaidimų su draugais, ji išriesdavo stuburą ir prašydavo: – Mabo, ar gali patrinti man nugarą? Aš kelias minutes glostydavau ir masažuodavau jai strė nas. Kai būdavome kartu, močiutė vis kartodavo: – Tu geras berniukas. Nebūk toks kaip tėvas. Niekaip nesuprantu, kaip tavo motina padarė tokią klaidą ir už jo ištekėjo. Supratau, kodėl ji tai vadino klaida. Išikavų giminė buvo gerbiama, apylinkėse gyveno daugybė jos kartų. Šei mos genealoginis medis Mizonokučyje kerojo itin plačiai. 14
Up ė t a m s o j e
Išikavas ir kitus vietinius siejo itin artimi bendruomenės ryšiai. Mano senelis Šoukičis mirė dar prieš man gimstant, bet man buvo dažnai pasakojama, koks jis buvęs geras ir švelnus, kaip rūpinęsis šeima ir aplinkiniais. Jis išsiuntė mano mamą į mergaičių mokyklą ir paskatino išmokti siū ti. Nors šeimos niekaip negalėjai pavadinti pasiturinčia, se nelis iš paskutiniųjų stengėsi užtikrinti vaikams bent šiokį tokį išsilavinimą. Mano motina buvo stipraus charakterio moteris. Ovalus jos veidas turėjo savotiško grožio. O štai tėvo žvilgsnis buvo aštrus lyg skustuvas, kūnas tvirtai sudėtas, pečiai raumenin gi. Nežinau, ką jame išvydo motina – galbūt patraukė jo pasitikėjimas savimi ir išgyvenimo instinktai. Tikrai žinau, kad jiedviem apsigyvenus kartu bendruomenė neteko žado. Paslapčia vadindami juodu gražuole ir pabaisa, žmonės ste bėjosi, kodėl gi ji ištekėjo už tokio siaubingo žmogaus. Močiutė sykį man prasitarė: „Korėjiečiai – barbarai.“ Mylėjau ją, tačiau ši pastaba mane įžeidė. Nors kiekviena savo ląstele jaučiausi esąs japonas, mano gyslomis tekėjo ir korėjiečių kraujas, ir ji puikiai tai žinojo. Panašių replikų iš girsdavau ir iš mamos vyresniųjų brolių, Širo ir Tatsukičio. Jiedu buvo japonų armijos išsiųsti tarnauti į Mandžiūriją, ir apie korėjiečius visuomet atsiliepdavo kaip apie apsilei dusius vargetas – kone būrį beždžionių. Žinoma, mano tėvo akivaizdoje nieko panašaus kalbėti nedrįso, bet kai jo nebūdavo šalia, Širo neretai sakydavo: 15
Masaji Ishikawa
– Geriau jau Mijoko kuo greičiau su juo išsiskirtų. Ko rėjiečiai – visai perpuvusios žmogystos. Nors jam kalbant tokius dalykus ir nemaloniai nudieg davo širdį, negalėjau jam paprieštarauti. Nuoširdžiai bjau rėjausi tėvu, kuris barbarišką korėjiečių reputaciją vis iš naujo įrodydavo kiekvienu žiauriu smūgiu mano motinai. Mūsų akivaizdoje diena po dienos jis liedavo ant mamos savo įtūžį, sykiu mirtinai įbaugindamas mane ir seseris, tad visai nenuostabu, jog aš, visai kaip senelė, ilgainiui ėmiau nekęsti korėjiečių. Tėvas slampinėdavo po apylinkes, vedinas dviem ar tri mis dešimtimis jį sekiojančių korėjiečių. Jų bendruomenėje jis buvo laikomas vienu iš lyderių ir užvis labiausiai mėgo kelti peštynes su bet kuriuo jį suerzinusiu japonu. Tėvui nerūpėdavo, kas šis per vienas. Specialiosios policijos pa reigūnas? Žinoma. Kariškis? Kodėl gi ne. Korėjiečiai galėjo juo pasitikėti it apsauga, užtat japonai, jį išvydę, net tirtė davo iš baimės. Mano tėvas visuomet užsispirdavo elgtis savaip. Pasibai gus Antrajam pasauliniam karui jis su bičiuliais ėmė vado vauti juodosios rinkos gatvės prekystaliui. Būrelis prekiavo maisto konservais, pagamintais fabrike, kuriame dirbo tė vas, cukrumi, miltais, jūreivių sausainiais, drabužiais bei kitais daiktais, neteisėtai gaunamais iš amerikiečių karių. Vieną dieną dėl prekių tėvas ir jo draugai kaip reikiant susi rėmė su kareiviais. Jo vardą visi žinojo ne šiaip sau. 16
Up ė t a m s o j e
Vis dėlto pasirinkimo tėvas, galima sakyti, neturėjo. Ja ponams pralaimėjus Antrajame pasauliniame kare, šalyje įstrigę liko 2,4 milijono korėjiečių. Jie nepriklausė nei nu galėtojams, nei pralaimėtojams, neturėjo, kur išvykti. Vos išlaisvinti atsidūrė gatvėje. Apimti nevilties, kęsdami skur dą ir neturėdami nė menkiausios galimybės sudurti galą su galu, jie puldinėdavo sunkvežimius, gabenusius maistą Japonijos imperijos ginkluotosioms pajėgoms, ir prekiavo grobiu juodojoje rinkoje. Netgi tiems, kurie niekada anks čiau nesmurtavo, neliko nieko kito, kaip tik nusikalsti. Neteisėta veikla keistai išlaisvino šiuos žmones. Karo metais jie tegalėjo pasukti vienu iš dviejų niūrių kelių: pri sijungti prie priešo armijos arba vergauti drauge su kitais civiliais, kad aprūpintų karius. Kareiviai būtų buvę pasiųsti į priekines fronto linijas pridengti kitų savo kūnais. Darbi ninkai anglių kasyklose ar karo reikmenų gamyklose – nu varyti iki išsekimo, o kartais – ir iki mirties. Nusikaltėlio gyvenimas prilygo tam tikram išsilaisvinimui. Kažkuriuo metu mano tėvas prisijungė prie organizaci jos, kuri tuomet vadinosi Generaline Japonijos korėjiečių asociacija, o vėliau persikrikštijo Japonijoje gyvenančių korėjiečių lyga. Ši Japonijos korėjiečiams skirta bendruo menė skatino draugiškus abiejų tautų santykius ir siekė padėti korėjiečiams Japonijoje susikurti stabilią kasdieny bę. Deja, ne viskas buvo taip paprasta. Daugelis nuola tinio Japonijos gyventojo statusą turėjusių korėjiečių dar 17
Masaji Ishikawa
prieš Antrąjį pasaulinį karą tapo aistringais Komunistų partijos gerbėjais. Komunistai priešinosi imperializmui ir aktyviai rengiamomis kampanijomis siekė užtikrinti nuolat šalyje gyvenančių korėjiečių teises. Karui pasibai gus, netrukus po Asociacijos įkūrimo, iš kalėjimo buvo išleistas garsus komunistas, vardu Kim Chon-hae, ir dar keli Komunistų partijos nariai. Visi jie už grotų išliko ne paklusnūs valdžiai ir atsisakė keisti pažiūras. Atgavę laisvę ėmė stipriai veikti Asociaciją, kuri dėl to palaipsniui tapo vis labiau kairuoliška. Kad ir kaip būtų, labiausiai tuomet mano tėvo elgesį lėmęs veiksnys neturėjo nieko bendra su socializmu. Jam terūpėjo nacionalizmas. Aš pats nemačiau jokių žymesnių skirtumų tarp so cialistų ir nacionalistų judėjimų bei žiaurių susirėmimų juodojoje rinkoje. Keli bruožai siejo visus šiuos žmones. Visi turėjo asmenines gyvenimo Japonijoje istorijas ir visi buvo vargetos. Jie tetroško palikti savo žymę. Tam buvo privalu kautis iš paskutiniųjų, kad įgytų bent šiek tiek galios. Asociacijoje mano tėvą praminė Tigru. Nenuostabu – jis turėjo iš ištikimų gatvės kovotojų sudarytą „greitojo reagavimo būrį“. Iš tiesų tai tebuvo saujelė vyrpalaikių, kurie, susirinkę priešais senąją parduotuvę, susikurdavo laužą metaliniame kibire ir iki išnaktų maukdavo alko holį. Nežinau, ar jie aptarinėdavo juodosios rinkos prob lemas, ar tiesiog laukdavo, kol jų „greitojo reagavimo 18
Up ė t a m s o j e
būrio“ kur nors prisireiks, bet vos nutikdavo kas nors, kur jiems derėdavo įsikišti, vyrai šokdavo ant kojų ir skubėda vo ten. Galop viskas išsprūdo mano tėvui iš rankų. 1949-aisiais Generalinė Japonijos korėjiečių asociacija buvo paskelbta teroristine grupuote ir sulaukė įsakymo skirstytis. Dau gelio akyse jos vietą užėmė Japonijos korėjiečių lyga, bet laikai pasikeitė. Viešoji tvarka jau buvo atstatyta, ir tokių karštakošių neišsilavinusių gatvės kovotojų kaip mano tė vas niekam nebereikėjo. Ką tik įkurtai Lygai tuomet stigo įgudusių administratorių, ir mano tėvui, kuris net nemo kėjo skaityti, naujojoje tvarkoje vietos neatsirado. Negaliu susilaikyti nespėliojęs: galgi kaip tik išstūmimas iš tos ben druomenės ilgainiui ir padarė jį neatsparų netrukus aplink pasigirdusioms kalboms, žadančioms išsvajotą gyvenimą Šiaurės Korėjoje...
19
ĮSIGYKITE
KNYGĄ DABAR