Jean M. Auel
Penktoji serijos „Žemės vaikai“ knyga R omana s
Iš anglų kalbos vertė GIEDRĖ TARTĖNIENĖ
zelandoniečių kraštas
inė
ur Šia upė Pietinė terasa Vasaros stovykla
Mi
šk
Atspindžio uola
ou
pė
ė
Up
Upės krantinė
Devintasis urvas Pastogė Žemupys Susirinkimų laukas Didžioji uola
Dviejų upių uola
Mažasis slėnis Aukštoji uola Perkėla Antroji apžvalgos aikštelė
ė
Up
Moterų pastogė
Paupys
Šal
Vyrų pastogė
Šaltinio upelis
Susirinkimo vieta
Stebykla
Šaltinio uolos gelmė
tini
o up
elis
Devintojo urvo stovykla
Baltasis urvas
Ketera
Vasaros susirinkimo stovykla
Upė
ŽEMĖS VAIKAI PRIEŠISTORINĖ EUROPA per ledynmetį
Senasis slėnis
Ledynų paplitimas ir pakrančių pokyčiai 10 000 metų tarpstadinio atšilimo Viurmo apledėjimo metu, Pleistoceno eros pabaiga, 35000–25000 m. pr. Kr.
pė
ių u
Arklio širdis
Žol
Senolių židinys Arklio galvos uola Meškos kalva
Ma
žo
ji ž
oli
ųu
pė
zelandoniečių kraštas
Gyvenvietės Devintasis urvas
Devintasis Zelandonijos urvas
Mažasis slėnis
Keturioliktasis Zelandonijos urvas
Paupys
Vienuoliktasis Zelandonijos urvas
Dviejų upių uola
Trečiasis Zelandonijos urvas
Arklio galvos uola
Septintasis Zelandonijos urvas
Senolių židinys
Antrasis Zelandonijos urvas
Trys uolos
Dvidešimt devintasis Zelandonijos urvas
Vasaros stovykla
Vakarinis trijų uolų – dvidešimt devintojo Zelandonijos urvo sparnas
Pietinė terasa
Šiaurinis trijų uolų – dvidešimt devintojo Zelandonijos urvo sparnas
Atspindžio uola
Pietinis trijų uolų – dvidešimt devintojo Zelandonijos urvo sparnas
Senasis slėnis
Penktasis Zelandonijos urvas
Ketera
Devynioliktasis Zelandonijos urvas
1 Ant kalkakmenio atbrailos susirinkę žmonės sunerimę stebėjo atvykėlius. Niekas nemostelėjo sveikindamasis, keli kone grasinamai laikė sviesti paruoštas ietis. Jaunoji moteris beveik juto dygią jų baimę. Nuo tako papėdės ji stebėjo, kaip ant atbrailos renkasi vis daugiau žmonių ir žiūri žemyn – kur kas daugiau, nei Aila galvojo čia būsiant. Ji jau buvo mačiusi tokį nenorą juos pasveikinti: panašiai elgėsi ir kiti kelionėje sutikti žmonės. Ne tik čia, iš pradžių visur tai nutikdavo, bet buvo nesmagu ir negera. Nuo eržilo nugaros nušoko aukštas vyras. Jis nejuto nei sutrikimo, nei nerimo, vis dėlto akimirką stabtelėjo, laikė eržilą už pavadžio. Galiausiai atsisuko ir pastebėjo, kad Aila dvejoja. – Aila, gal palaikytum Lenktynininko pavadį? Regis, jis nervinasi, – pasakė Jondalaras ir pakėlė akis į atbrailą. – Atrodo, jie irgi. Moteris linktelėjo. Perkėlusi koją, ji nuslydo nuo kumelės nugaros ir paėmė pavadį. Lyg maža būtų įtampos regint svetimus žmones, jaunasis bėris vis dar nerimo, artinosi prie kumelės. Yhaha jau neberujojo, tačiau aplink ją tebetvyrojo sueities su kaimenės eržilu kvapas. Aila arčiau suėmė Lenktynininko pavadį, gelsvarudę kumelę paleido laisviau ir atsistojo tarp gyvūnų. Iš pradžių galvojo paleisti Yhaha; kumelė buvo labiau pratusi prie didelių žmonių grupių ir lengvai nesusijaudindavo, tačiau šįkart ji akivaizdžiai nervinosi. Tokia daugybė žmonių bet ką išvestų iš pusiausvyros. Kai pasirodė Vilkas, nuo atbrailos priešais urvą Aila išgirdo susijaudinimo ir įspėjimo šūksnius. Tik vargu ar tokią pastogę galima pavadinti 15
J ean M . Au el
„urvu“. Moteris nebuvo mačiusi nieko panašaus. Vilkas prisispaudė prie jos kojos ir slinko per centimetrą priekyje, įtarus ir budrus; moteris juto vos girdimo urzgimo vibraciją. Dabar, nepažįstamųjų akivaizdoje, jis buvo kur kas budresnis nei ilgos kelionės pradžioje, prieš metus, bet tada jis buvo jauniklis, o budriau Ailą saugojo jai patyrus užpuolimą. Žingsniuojantis link nuogąstaujančių žmonių vyras nerodė baimės, o moteris džiaugėsi galimybe palūkuriuoti ir stebėti aplinką prieš susipažindama su šios vietos gyventojais. Ji baimingai laukė šios akimirkos daugiau nei metus, o pirmas įspūdis svarbus... abiem pusėms. Link vyro pasileido jauna moteris. Jondalaras tučtuojau pažino jaunesniąją seserį, nors per penkerius metus miela mergytė išsiskleidė į dailią jauną moterį. – Jondalarai! Taip ir maniau, kad čia tu! – puldama prie ilgšio šaukė ji. – Pagaliau grįžai namo! Jis stipriai ją apkabino, kilstelėjo ir entuziastingai apsuko. – Folara, taip džiaugiuosi tave matydamas! – jis nuleido seserį ant žemės ir laikydamas ištiestos rankos atstumu nužvelgė: – Kaip tu užaugai! Kai išėjau, buvai maža mergiūkštė, o dabar – gražuolė moteris. Tokia, kokia žinojau, kad būsi, – tarė jis kiek labiau nei broliškai žėrinčiomis akimis. Folara nusišypsojo, pažvelgė į jo neįtikėtinai gyvas, mėlynas akis, traukiančias tarsi magnetas. Juto, kad rausta ne tik nuo komplimento, nors taip galvojo arčiausiai stovintieji, bet nuo užplūdusio geismo, kurį pajuto vyrui, nesvarbu, kad broliui, nematytam daugybę metų. Ji prisiklausė pasakojimų apie gražuolį vyresnėlį neįprastomis akimis, kurios pakeri visas moteris, bet pati prisiminė ilgšį, atlaidų, nepaprastai mylintį žaidimų draugą, kuris sesutei įsigeidus noriai imdavosi bet kokios veiklos. Ši jauna moteris pirmą kartą buvo paveikta viso jo nesąmoningo žavesio. Jondalaras pastebėjo jos reakciją, lengvą sutrikimą ir šiltai nusišypsojo. Folara dirstelėjo žemyn, į taką prie upeliuko. – Kas toji moteris, Jondi? – pasiteiravo ji. – Iš kur tie gyvūnai? Gyvūnai bėga nuo žmonių, kodėl šitie būna prie jos? Ar ji zelandonė? Gal kvieslė? – staiga Folara susiraukė: – O kur Tonolanas? – ir aštriai įkvėpė pamačiusi, kaip skausmingai įsitempia Jondalaro kakta. 16
u olų prieglo b stis
– Tonolanas dabar keliauja kitame pasaulyje, Folara, – atsakė jis. – Ir manęs čia nebūtų, jei ne šita moteris. – O, Jondi! Kas nutiko? – Ilga istorija, dabar ne laikas ją pasakoti, – atsakė jis. Aila nuo tako papėdės stebėjo, kaip žmonės apsupa Jondalarą, sveikindamiesi šypsosi, apkabina, bučiuoja ir tapšnoja jam per pečius, purto rankas suėmę abiem plaštakom ir gausiai beria žodžius. Ji atkreipė dėmesį į baisiai apkūnią moterį ir rudaplaukį vyrą, kuriuos Jondalaras apkabino, ir vyresnę moterį, kurią jis šiltai pasveikino, o paskui nebepaleido iš glėbio. „Tikriausiai jo motina“, – pagalvojo Aila ir pasidarė įdomu, ką toji moteris galvoja apie ją. Šitie žmonės yra jo šeima, jo giminaičiai. Tai žmonės, su kuriais jis užaugo. O ji svetima, trikdanti nepažįstamoji, atsivedusi gyvūnų ir kupina galai žino kokių bauginančių svetimų papročių ir piktinančių sumanymų. Ar jie ją priims? Kas, jei ne? Ji negali grįžti, jos žmonės gyvena daugiau nei už metų kelionės į rytus. Jondalaras pažadėjo, kad išeis su ja, jei ji panorės arba bus priversta išeiti, tačiau tai buvo anksčiau, kol jis visų nepamatė, kol dar nebuvo taip šiltai sutiktas. Kaip jis jausis dabar? Pajutusi niuktelėjimą į nugarą Aila ištiesė ranką ir dėkinga paglostė tvirtą Yhaha sprandą: bičiulė priminė, jog ji ne viena. Kai palikusi gentį Aila apsigyveno slėnyje, kumelė ilgai buvo vienintelė jos draugė. Kumelei priėjus jos virvė atsileido, bet Lenktynininko pavadį Aila suėmė stipriau. Abu arkliai paprastai ieškojo draugystės ir paguodos vienas kitame, tačiau prasidėjus kumelės rujai jų elgesys pasikeitė. Į ją žiūrėjo dar daugiau žmonių – iš kur jų gali šitiek būti? Jondalaras nuoširdžiai šnekučiavosi su rudaplaukiu vyru, paskui pamojo Ailai ir nusišypsojo. Kai ėmė leistis žemyn, kartu ėjo jaunoji moteris, rudaplaukis vyras ir dar keletas žmonių. Aila giliai įkvėpė ir laukė. Žmonėms artėjant Vilkas urzgė garsiau. Aila nuleido ranką, kad išlaikytų jį greta. – Viskas gerai, Vilke. Tai Jondalaro giminaičiai, – pasakė ji. Jos raminamas prisilietimas buvo signalas jam liautis urzgus, neatrodyti taip grėsmingai. Šito signalo jį buvo sunku išmokyti, tačiau verta pastangų, ypač dabar, galvojo Aila. Ji troško prisilietimo, kuris nuramintų ją pačią. 17
J ean M . Au el
Grupelė su Jondalaru sustojo kiek atokiau, žmonės stengėsi neparodyti baimės ir nespoksoti į gyvūnus, kurie taip atvirai į juos žvelgė ir stovėjo savo vietoje netgi artinantis nepažįstamiesiems. Tylą nutraukė Jondalaras. – Manau, derėtų pradėti nuo oficialaus pristatymo, Joharanai, – pasakė jis, žvelgdamas į rudaplaukį vyrą. Kai Aila numetė pavadžius ruošdamasi oficialiam prisistatymui, kuriam reikės abiejų rankų, arkliai žengė atgal, bet Vilkas pasiliko. Ji pastebėjo vyro akyse šmėstelint baimę, nors abejojo, ar tas vyras iš bailiųjų, ir dirstelėjo į Jondalarą spėliodama, kodėl jis iš karto panorėjo oficialaus pristatymo. Atidžiai pažvelgusi į nepažįstamą rudaplaukį staiga prisiminė Bruną, genties, kurioje užaugo, vadą. Galingas, išdidus, protingas, patikimas – jis mažai ko bijojo, išskyrus dvasių pasaulį. – Aila, tai Joharanas, devintojo Zelandonijos urvo vadas, Martonos, buvusios devintojo urvo vadės, sūnus, gimęs prie Jokonano, buvusio devintojo urvo vado, židinio, – rimtai išvardijo šviesiaplaukis, o paskui nusišypsojo: – Jau neminint jo brolio Jondalaro, keliautojo į tolimus kraštus. Šmėstelėjo šypsenos, pokštas apmalšino įtampą. Griežtai, oficialiai pristatant išvardijami visi asmens vardai ir ryšiai, patvirtinantys jo statusą, – visi vardai, titulai ir nuopelnai kartu su visų giminaičių vardais, titulais ir nuopelnais. Dažniausiai, išskyrus pačias rimčiausias ceremonijas, būdavo paminimi tik svarbiausi vardai. Drauge buvo įprasta, kad jauni žmonės, ypač broliai ar seserys, juokais ką pridurdavo prie ilgo ir kartais nuobodaus giminių vardijimo. Štai dabar Jondalaras priminė broliui prieš užsikraunant vado naštą prabėgusius metus. – Joharanai, tai yra Aila iš mamutojų, Liūto stovyklos narė, mamuto židinio duktė. Pasirinkta urvinio liūto dvasios, saugoma urvinio lokio. Rudaplaukis žengė kelis žingsnius, skyrusius jį nuo jaunosios moters, ištiesė abi rankas delnais į viršų, kaip priimta sveikinantis ir siūlant draugystę. Jis nesuprato nė vieno iš išvardytų jos ryšių ir net nebuvo visiškai tikras, kuris iš jų svarbiausias. – Doni, Didžiosios Motinos Žemės, vardu, sveikinu tave, Aila iš mamutojų, mamuto židinio dukra, – pasakė jis. Aila paėmė abi jo rankas. 18
u olų prieglo b stis
– Mutos, Didžiosios Visų Motinos, vardu, sveikinu tave, Joharanai, devintojo Zelandonijos urvo vade, – ji nusišypsojo. – Keliautojo Jondalaro broli. Pirmiausia Joharanas pastebėjo, kad ji puikiai kalba zelandoniškai, tačiau su neįprastu akcentu, paskui nužvelgė jos keistus apdarus ir svetimšališką išvaizdą. Tačiau jai nusišypsojus jis atsakė šypsena. Iš dalies dėl to, kad ji parodė supratusi Jondalaro pastabą ir leido Joharanui suprasti, kad jo brolis jai yra svarbus, tačiau labiausiai dėl to, kad negalėjo atsispirti jos šypsenai. Aila buvo patraukli moteris vertinant pagal bet kuriuos standartus: ji buvo aukšta, tvirta ir dailiai sudėta, ilgų šviesių, linkusių banguotis plaukų, vaiskių mėlynai pilkų akių, dailių bruožų, nors truputį kitokių nei Zelandonijos moterų. Tačiau jai nusišypsojus atrodydavo, kad saulė ją tarsi ypatingai apšviečia iš vidaus ir išryškina kiekvieną bruožą. Dingojosi, ji švyti tokiu stulbinamu grožiu, kad Joharanui užėmė kvapą. Jondalaras visada sakydavo, kad jos šypsena išskirtinė, ir jis nusišypsojo matydamas, kad brolis nepajėgia jai atsispirti. Tada Joharanas pastebėjo, kaip link Jondalaro nervingai šoka eržilas, ir nužvelgė vilką. – Jondalaras užsiminė, kad reikia sumeistrauti kažkokią... a... pastogę tiems gyvūnams... tikriausiai kažkur netoliese. „Tik ne per arti“, – pagalvojo jis. – Arkliams pakaks žaliuojančios pievos netoli vandens, tik privalu pasakyti žmonėms, kad iš pradžių nemėgintų pernelyg prie jų artintis, nebent kartu su manimi ar Jondalaru. Yhaha su Lenktynininku nervinasi prie svetimų žmonių, kol pripranta, – paaiškino Aila. – Nemanau, kad kiltų problemų, – pažadėjo Joharanas, nužvelgdamas uodega mosuojančią Yhaha. – Jie gali likti čia, jei šis nedidelis slėnis tinka. – Čia bus puiku, – patikino Jondalaras. – Nors pavedėsime juos aukštėliau, nuošaliau. – Vilkas įpratęs miegoti greta manęs, – tarė Aila ir pastebėjo, kaip susiraukė Joharanas. – Jis labai budrus ir gali sukelti sąmyšį, jei negalės būti greta manęs. 19
J ean M . Au el
Aila matė, koks jis panašus į Jondalarą, ypač kai susirūpinęs suraukia kaktą, ir norėjo nusišypsoti. Tačiau Joharanas ne juokais susirūpino. Ne laikas šypsotis, nors jo veido išraiška ir atrodo šilta bei pažįstama. Jondalaras taip pat matė, kaip brolis neramiai raukosi. – Manau, būtų pats laikas supažindinti Joharaną su Vilku, – pasakė jis. Joharanas kone supanikavęs išplėtė akis, tačiau jam dar nespėjus paprieštarauti Aila paėmė jo ranką ir pasilenkė prie plėšrūno. Ji apkabino didžiulio vilko kaklą, kad numaldytų bekylantį urzgimą – netgi ji juto vyro baimę, todėl buvo tikra, jog ir Vilkas ją užuodžia. – Leiskim jam pauostyti tavo plaštaką, – pasakė ji. – Toks yra oficialus vilkų prisistatymas. Vilkas buvo išmokytas priimti į gaują tuos žmones, kuriuos ji jam šitaip pristato. Iš ankstesnės patirties žvėris žinojo, kaip Ailai tai svarbu. Jis nemėgo baimės kvapo, tačiau pauostė vyrą, kad jį pažintų. – Ar kada iš tikrųjų lietei gyvo vilko kailį, Joharanai? – pakėlė akis į vyrą Aila. – Pamatysi, jog jis kiek šiurkštus, – kalbėjo kreipdama jo ranką, kad apčiuoptų gauruotą sprandą. – Jis vis dar šeriasi, jam niežti, todėl džiaugiasi, kai kas pakaso jam už ausų, – tęsė ji. Joharanas pajuto kailį, tačiau labiau suvokė šilumą ir staiga suprato, jog tai gyvas vilkas! Atrodė, jis visiškai nepaiso žmogaus prisilietimo. Aila pastebėjo, kad Joharano plaštaka nebėra tokia sustirusi, jis iš tikrųjų bando pakasyti jos nurodytą vietą. – Duok jam dar kartą pauostyti savo plaštaką. Tiesdamas ranką link Vilko nosies Joharanas vėl išplėtė akis, šįkart iš nuostabos. – Tas vilkas mane palaižė! – pareiškė jis, nelabai žinodamas, ko tikėtis. Tada pamatė, kaip vilkas laižo Ailos veidą, o ji tuo labai džiaugiasi. – Taip, tu geras, Vilke, – tarė moteris šypsodamasi, kartu myluodama ir taršydama jo gaurus. Paskui ji atsistojo ir pliaukštelėjo sau per pečius. Vilkas pašoko ir padėjo letenas jai ant pečių, jai atlošus galvą lyžtelėjo kaklą, paskui itin švelniai dantimis suėmęs jos smakrą bei žandikaulį pradėjo tyliai urgzti. Jondalaras matė, kaip Joharanas ir kiti apstulbę aikčioja, ir suvokė, koks bauginantis jiems įprastas vilkiško švelnumo pasireiškimas atrodo 20
u olų prieglo b stis
žmonėms, kurie to nesupranta. Jo brolis pažvelgė į jį kartu baimingai ir apstulbęs. – Ką jis jai daro? – Tu tikras, kad viskas gerai? – kone tuo pačiu metu pasiteiravo Folara. Ji nebegalėjo nustovėti ramiai. Ir kiti žmonės neryžtingai, nervingai muistėsi. Jondalaras nusišypsojo. – Taip, Ailai viskas gerai. Jis ją myli, nieku gyvu nesužeistų. Šitaip vilkai rodo prieraišumą. Ir man prireikė laiko, kol įpratau, o Vilką pažįstu tiek pat ilgai kiek ir ji: nuo tada, kai dar buvo mažas, pūkuotas jauniklis. – Čia ne jauniklis! Tai didelis vilkas! Didžiausias mano kada matytas vilkas! – pareiškė Joharanas. – Jis gali išplėšti jai gerklę! – Taip, jis galėtų jai išplėšti gerklę. Mačiau, kaip jis perkanda gerklę moteriai... Moteriai, kuri mėgino nužudyti Ailą, – pasakė Jondalaras. – Vilkas ją apgynė. Zelandoniečiai su palengvėjimu atsiduso, kai vilkas vėl nusileido ant keturių ir atsistojo prie moters šono prasižiojęs, iškoręs liežuvį, rodydamas dantis. Kai Vilkas šitaip atrodydavo, Jondalarui dingodavosi, kad jis šypsosi, tarsi būtų patenkintas savimi. – Ar jis visada taip elgiasi? – pasiteiravo Folara. – Su... visais? – Ne, – patikino Jondalaras. – Tik su Aila ir kartais su manimi, jei jaučiasi ypač laimingas, ir tik tada, jei mes leidžiame. Jis puikiai elgiasi, nieko nesužeis... Nebent tas kažkas grasintų Ailai. – O vaikai? – toliau klausinėjo Folara. – Vilkai dažnai puola silpnus ir mažus. Paminėjus vaikus, greta stovinčių žmonių veiduose atsirado nerimastingos minos. – Vilkas myli vaikus, – paskubėjo paaiškinti Aila. – Jis labai juos gina, ypač pačius mažiausius ir silpniausius. Jis užaugo su Liūto stovyklos vaikais. – Liūto židiniui priklausė vienas labai silpnas ir ligotas berniukas, – pridūrė Jondalaras. – Jums reikėtų pamatyti, kaip jie drauge žaisdavo. Vilkas visada juo rūpinosi. – Tai labai neįprastas gyvūnas, – pastebėjo kitas vyras. – Sunku patikėti, kad vilkas šitaip elgtųsi... nevilkiškai. 21
J ean M . Au el
– Tu teisus, Solabanai, – atsiliepė Jondalaras. – Jis elgiasi labai nevilkiškai, kaip kad mums atrodo. Jei būtume vilkai, taip nemanytume. Jis augo su žmonėmis. Aila sako, kad jis žmones laiko savo gauja. Vilkas elgiasi su žmonėmis taip, tarsi jie būtų vilkai. – Ar jis medžioja? – norėjo sužinoti vyras, Jondalaro pavadintas Solabanu. – Taip, – atsakė Aila. – Kartais jis medžioja vienas, o kartais padeda medžioti mums. – Iš kur jis žino, ką turėtų ir ko neturėtų medžioti? – pasmalsavo Folara. – Pavyzdžiui, tų arklių. Aila nusišypsojo. – Arkliai taip pat jo gaujos nariai. Gal pastebėjai, kad jie irgi jo nebijo. Jis niekada nemedžioja žmonių. O šiaip gaudo kokius tik panorėjęs gyvūnus, nebent uždrausčiau tai daryti. – Nori pasakyt, jei tu neleidi, jis nemedžioja? – pasitikslino kitas vyras. – Tikrai taip, Rašemarai, – patikino Jondalaras. Vyras nustebęs papurtė galvą. Buvo sunku patikėti, kad įmanoma šitaip valdyti galingą plėšrų gyvūną. – Ką gi, Joharanai, – į brolį kreipėsi Jondalaras, – kaip manai, ar pakankamai saugu vestis Ailą su Vilku į viršų? Vyras akimirką pagalvojo, paskui linktelėjo. – Tačiau, jei kils kokių rūpesčių... – Nekils, Joharanai, – pareiškė Jondalaras, tada atsisuko į Ailą. – Mano motina pakvietė mus apsistoti pas ją. Su ja tebegyvena Folara, tačiau sesuo turi savo vietą, taip pat ir Martona su Vilomaru. Dabar jis išėjęs mainytis. Mums mama siūlo pagyventi pagrindinėje patalpoje. Žinoma, jei tau labiau patiktų, galime apsistoti pas Zelandonę, prie svečių židinio. – Su malonumu apsigyvensiu pas tavo motiną, Jondalarai, – atsakė Aila. – Puiku! Taip pat mama siūlė su pačiu oficialiausiu prisistatymu luktelti, kol įsikursime. Manęs nėra reikalo pristatinėti ir kartoti tą patį kiekvienam, kai galime tai padaryti vienu kartu. – Šiam vakarui jau suplanavome sutiktuvių puotą, – pasakė Folara. – Ir gal dar vieną vėliau, visiems gretimiems urvams. 22
u olų prieglo b stis
– Vertinu tavo motinos dėmesingumą, Jondalarai. Bus lengviau su visais susipažinti vienu kartu, tačiau galėtum pristatyti mane šiai jaunai moteriai, – pasakė Aila. Folara nusišypsojo. – Žinoma, jau ruošiausi, – atsakė Jondalaras. – Aila, tai Doni palaiminta mano sesuo Folara iš devintojo Zelandonijos urvo; Martonos, buvusios devintojo urvo vadės, duktė, gimusi prie keliautojo ir mainų meistro Vilomaro židinio, devintojo urvo vado Joharano sesuo, Jondalaro... – Apie tave ji žino, Jondalarai, o aš jau girdėjau jos vardus ir ryšius, – pasakė Folara, nekantraudama baigti formalumus, tada ištiesė Ailai abi rankas. – Doni, Didžiosios Motinos Žemės, vardu, sveikinu tave, Aila iš mamutojų, arklių ir vilkų bičiule. Minia žmonių, susirinkusių ant saulėto akmeninio prieangio, greitai atsitraukė, kai pamatė, kad moteris su vilku pradeda kopti taku kartu su Jondalaru ir nedidele grupele jo artimųjų. Vienas kitas žengė žingsnį arčiau, o kiti tiesė kaklus per jų galvas. Pasiekusi akmeninę atbrailą Aila pirmą kartą pamatė gyvenamąją devintojo Zelandonijos urvo erdvę. Reginys ją nustebino. Nors ji žinojo, kad žodis „urvas“ kalbant apie Jondalaro namus reiškia ne vietą, bet ten gyvenančių žmonių grupę, formacija, kurią ji matė, tikrai nepriminė urvo, tik ne ta prasme, kaip ji galvojo. Urvas būtų tamsi ertmė ar kelios uoloje ar po žeme su anga į išorę. Šių žmonių gyvenamoji erdvė buvo plotas po didžiule iškyša, styrančia iš kalkakmenio uolos, priedanga, kuri teikė apsaugą nuo lietaus ar sniego, tačiau buvo atvira dienos šviesai. Kur stūksojo aukštos regiono uolos, kadaise būta senovinės jūros dugno. Seni kreidiniai jūros vėžiagyvių kiaukutai kaupėsi ant dugno ir galiausiai tapo kalcio karbonatu – kalkakmeniu. Tam tikrais periodais dėl įvairiausių priežasčių iš vienų kiaukutų užaugo storesni ir tvirtesni kalkakmenio sluoksniai nei iš kitų. Sausumai pasislinkus, atsivėręs jūros dugnas pamažu tapo uolomis. Paviršių ardantys vėjas ir vanduo į palyginti nekietą akmenį skverbėsi lengviau. Atsiradus gilioms ertmėms, tarp jų liko tvirtesnio akmens iškyšos. 23
J ean M . Au el
Nors uolos buvo išvarpytos ir kalkakmeniui būdingų urvų, šie neįprasti lentynas primenantys dariniai, savotiškos akmeninės priedangos ar pastogės, buvo ypač tinkamos gyventi ir naudojamos jau ne vieną tūkstantmetį. Jondalaras atvedė Ailą prie vyresnės moters, kurią ji buvo pastebėjusi nuo uolos papėdės. Aukšta ori moteris kantriai jų laukė. Jos plaukai, labiau žili nei šviesiai rausvi, buvo suimti nuo veido ir supinti į vieną ilgą kasą, kuri buvo suraityta ant viršugalvio. Jos vaiskios, atvirai vertinančios akys taip pat buvo pilkos. Priėjęs prie moters Jondalaras pradėjo oficialų pristatymą: – Aila, tai Martona, buvusi devintojo Zelandonijos urvo vadė; Jemaros duktė, gimusi prie Rabanaro židinio; devintojo urvo mainų meistro Vilomaro pora; devintojo urvo vado Joharano motina; Doni palaimintosios Folaros motina... – jau žiojosi sakyti „Tonolano“, tačiau sudvejojo ir greitai pasitaisė: – Jondalaro, didžio keliautojo, motina. Tada atsisuko į savo motiną. – Martona, čia Aila iš mamutojų Liūto stovyklos, mamuto židinio duktė, pasirinkta urvinio liūto, saugoma urvinio lokio. Martona ištiesė rankas. – Doni, Didžiosios Motinos Žemės, vardu, sveikinu tave, Aila iš mamutojų. – Mutos, Didžiosios Visų Motinos, vardu, sveikinu tave, Martona iš devintojo Zelandonijos urvo, Jondalaro motina, – pasakė Aila, ir jos susikibo rankomis. Martona klausėsi Ailos tariamų žodžių, stebėjosi keistu kalbos būdu, atkreipė dėmesį, kaip puikiai ji kalba zelandoniškai, ir spėliojo, ar tai nedidelis kalbos defektas, ar visiškai nežinomos kažkokio tolimo krašto kalbos akcentas. Moteris nusišypsojo. – Įveikei ilgą kelią, Aila, palikai visus, kuriuos pažinojai ir mylėjai. Jei nebūtum taip pasiaukojusi, nemanau, kad būčiau sulaukusi Jondalaro. Todėl esu tau dėkinga. Viliuosi, kad netrukus čia pasijusi kaip namuose, o aš kuo labiau stengsiuosi tau padėti. Aila suprato, kad Jondalaro motina kalba iš širdies. Moteris buvo tiesi ir atvira. Ji tikrai džiaugėsi, kad sūnus grįžo. Ailai palengvėjo, ją sujaudino Martonos svetingumas. 24
u olų prieglo b stis
– Laukiau, kada susipažinsiu su tavimi, nuo tada, kai Jondalaras apie tave papasakojo... Tačiau truputį ir baiminausi, – lygiai taip pat atvirai ir nuoširdžiai atsakė ji. – Nekaltinu tavęs. Tavo vietoje ir man būtų labai sudėtinga. Eime, parodysiu, kur gali pasidėti daiktus. Tikriausiai pavargai ir norėtum pailsėti prieš šio vakaro sutiktuvių šventę, – atsakė Martona ir ėmė juos vesti link iškyšos. Staiga Vilkas pradėjo inkšti, amtelėjo kaip jauniklis šunytis, ir ištiesęs į priekį letenas, atstatęs pasturgalį ir pakėlęs uodegą atsistojo žaisminga poza. Jondalaras apstulbo. – Ką jis daro? Aila dirstelėjo į Vilką taip pat gerokai nustebusi. Gyvūnas nesiliovė, ir staiga ji nusišypsojo. – Man regis, jis mėgina sulaukti Martonos dėmesio, – pasakė ji. – Vilkas mano, kad ji jo nepastebėjo, ir, man regis, nori būti pristatytas. – Ir aš norėčiau su juo susipažinti, – pasakė Martona. – Tu jo nebijai! – pabrėžė Aila. – Jis tai supranta! – Aš stebėjau. Nemačiau, ko išsigąsti, – atsakė moteris, tiesdama Vilkui ranką. Jis pauostė jos plaštaką, lyžtelėjo ir vėl suinkštė. – Tikriausiai nori, kad jį paliestum. Vilkas mėgsta dėmesį žmonių, kurie jam patinka, – paaiškino Aila. – Tau tikrai patinka, tiesa? – kalbėjo vyresnioji moteris, glostydama žvėrį. – Vilkas? Ar šitaip jį vadini? – Taip. Iš tiesų tai mamutojiškas žodis, reiškiantis „vilkas“. Pamaniau, jog vardas tinkamas, – paaiškino Aila. – Niekada nemačiau, kad jis taip greitai prie ko nors prisirištų, – pastebėjo Jondalaras, pagarbiai žvelgdamas į motiną. – Ir aš nemačiau, – pripažino Aila, stebėdama Martoną su Vilku. – Gal jis tiesiog džiaugiasi sutikęs žmogų, kuris jo nebijo? Lįsdama po iškyšos šešėliu Aila akimirksniu pajuto, kaip atvėso. Vieną širdies tvinksnį ji sudrebėjo iš baimės ir pakėlė akis į milžinišką akmens kyšulį, styrantį iš uolinės sienos, svarstydama, ar jis neužgrius. Tačiau akims apsipratus blausesnėje šviesoje ją apstulbino šis tas daugiau nei fizinė Jondalaro namų formacija. Erdvė po akmenine pastoge buvo didžiulė, kur kas didesnė, nei ji įsivaizdavo. 25
J ean M . Au el
Pakeliui ji buvo mačiusi panašias iškyšas uolose palei upę, kai kurias akivaizdžiai apgyvendintas, bet nė viena nė iš tolo nebuvo tokia didelė. Visi aplinkui žinojo apie didelę akmens pastogę ir tai, kokią daugybę žmonių ji glaudžia. Devintasis urvas buvo didžiausia iš visų zelandoniečių bendruomenių. Rytiniame pastogės gale, palei galinę sieną arba arčiau vidurio, stovėjo atskiri statiniai, kai kurie gana dideli, suręsti pusiau iš akmens, pusiau iš medžio rėmų, aptrauktų odomis. Odos juodai bei daugybe gyvų raudonos, geltonos ir rudos atspalvių buvo išpieštos dailiais gyvūnų atvaizdais ir įvairiais abstrakčiais simboliais. Nameliai buvo išsidėstę į vakarus atsuktu linkiu aplink atvirą erdvę beveik akmens iškyšos dengiamo ploto viduryje. Čia buvo sausakimša daiktų ir žmonių. Aila įsižiūrėjo atidžiau. Tame iš pažiūros sumišame knibždėlyne buvo atskiros zonos skirtingiems, bet neretai artimai susijusiems amatams. Tik iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad tvyro netvarka, nes žmonės užsiėmė daugybe įvairiausių veiklų. Aila matė rėmus, ant kurių, paruoštos išdirbti, buvo įtemptos odos, ir atremtus į skersinius tarp dviejų stulpų ilgus iečių kotus, akivaizdžiai tiesinimo stadijoje. Pusiau baigti pinti krepšiai buvo sukrauti kitoje vietoje, ištempti tarp kaulų stulpų džiūvo siūlai. Nuo įkaltų į skersines sijas kaiščių, virš nebaigtų, rėmuose ištemptų tinklų karojo ilgos virvių gijos, o ant grindų gulėjo laisvai surištų tinklų krūvos. Kitoje vietoje buvo pjaustomos įvairiomis spalvomis, įskaitant daugybę raudonos atspalvių, nudažytos odos, o netoliese kabėjo nebaigti siūti drabužiai. Ji atpažino daugumą amatų, tačiau netoli drabužių pastebėjo šį tą visiškai nematyta. Ant rėmo vertikaliai buvo įtempta daug gijų, o iš horizontaliai per jas kaišomų siūlų formavosi raštas. Aila norėjo prieiti ir apžiūrėti atidžiau. Ji pažadėjo sau, kad vėliau būtinai tai padarys. Kitur buvo prikrauta medienos, akmenų, kaulų, ragų ir mamutų ilčių bei iš jų padarytų rykų – samčių, šaukštų, dubenų, žnyplių, ginklų; dauguma jų su raižytinėmis, o kartais pieštomis puošmenomis. Taip pat būta nedidelių skulptūrėlių ar raižinių, kurie nebuvo nei įrankiai, nei rykai. Jie atrodė padaryti šiaip sau arba tokiais tikslais, kurių Aila nežinojo. 26
u olų prieglo b stis
Ant didelių rėmų su daugybe skersinių kabėjo daržovės ir žolelės, o arčiau žemės ant rėmų džiūvo mėsa. Atokiau buvo plotas, nubiręs aštriomis akmenų skeveldromis. „Čia tokiems žmonėms kaip Jondalaras, – pagalvojo ji, – titnago apdirbėjams, gaminantiems įrankius, peilius ir iečių antgalius.“ Visur, kur tik žvelgė, Aila matė žmones. Bendruomenės, įsikūrusios erdvioje akmens pastogėje, dydis atitiko gyvenamąją erdvę. Aila užaugo mažau nei trisdešimties žmonių gentyje. Genčių sambūryje, kuris vykdavo kartą per septynerius metus, trumpam susiburdavo gal du šimtai žmonių, ir jai tai atrodė labai daug. Žinoma, mamutojų vasaros susirinkime buvo kur kas daugiau žmonių, tačiau devintasis Zelandonijos urvas, kuriame nuolat kartu gyveno daugiau nei du šimtai gyventojų, buvo didesnis nei visas genties sambūris! Aila nežinojo, kiek žmonių sustoję aplinkui stebi atvykėlius, tačiau prisiminė tą kartą, kai su Bruno gentimi ėjo į genčių susibūrimą ir juto, kaip visi į ją spokso. Anie bent jau stengėsi, kad tai nekristų į akis, bet žmonės, kurie spoksojo, kaip Martona veda Jondalarą, Ailą ir Vilką į jų būsimus namus, net nesistengė būti mandagūs. Jie nemėgino nuleisti akių ar nusukti žvilgsnį. Aila svarstė, ar kada apsipras tokioje vietoje, kur taip arti vienas kito visą laiką gyvena tokia daugybė žmonių. Kažin, ar ji to norėtų.