1 SKYRIUS BUVUSIO NACIŲ MIESTO ISTORIJA Mažas universitetinis Tiubingeno (Tübingen) miestelis yra pietų Vokietijoje, apie 30 minučių kelio automobiliu nuo Štutgarto (Stuttgart). Tai tipiškas Vokietijos miestas su tradiciniais mediniais viduramžių namais palei upę, ramiai tekančią per miestą. Šiltomis vasaros dienomis studentai s÷di abipus Nekaro (Neckar) ir stebi siauras ilgas valtis, kuriomis, kaip ir Venecijos gondolomis, iriamasi su ilgomis lazdomis. Iš tiesų Tiubingenas parodo idiliškąją Vokietiją. Vargu ar koks turistas įtaria, kad šis gražus miestas turi tokią antisemitizmo istoriją ir kad tuometiniais laikais atliko „novatorišką“ vaidmenį. Nor÷čiau tai atskleisti keliais faktais, kad gal÷tum÷te geriau įsivaizduoti. Žydai Tiubingene apsigyveno maždaug nuo XIII a. vidurio. Jų gyvenamasis centras buvo vadinamojoje „Žydų gatv÷je“ („Judengasse“), kuri dar ir šiandien turi tą patį pavadinimą. 1348-1349 metais Vokietijoje kilo maras. Jis išnaikino visus miesto ir jo apylinkių gyventojus. Galima tik sp÷lioti, ar tuo metu Tiubingene imta persekioti ir išvarin÷ti žydus. Šiaip ar taip žmon÷s ÷m÷ tūžmingai pykti ant žydų, nes šie neva
31
1 SKYRIUS
užnuodijo šulinius ir taip suk÷l÷ marą. Labai tik÷tina, kad tuomet žydai pirmą kartą buvo išvaryti iš Tiubingeno ir nužudyti. Daugiau nei per 1000 Tiubingeno istorijos metų, iki 1942 metų deportacijos, žydai šiame mieste gyveno tik 180 metų. Jų kančios kelias yra ištisa persekiojimų, pogromų3 ir vis naujų išvarymų istorija. 1471 metais mieste v÷l apsigyveno žydų, kuriuos 1477 metais dar kartą – dabar net 400 metų laikotarpiui – Tiubingeno universiteto įkūr÷jas grafas Eberhardas Bartas ištr÷m÷ iš miesto ir iš viso regiono. Po kelerių metų v÷l kilo maras, nuo kurio mir÷ universiteto įkūr÷jo t÷vas, senelis ir trečdalis Tiubingeno gyventojų. Vienintelis to laikmečio šviesulys buvo svarbus filosofas ir humanistas Johannesas Reuchlinas (1455-1522) – pirmasis žymus hebraistas ir ne žydų kilm÷s žmogus, išmokęs hebrajų kalbą bei studijavęs Raštus. Jis studijavo, gyveno ir d÷st÷ Tiubingene, tapo grafo Eberhardo Barto patar÷ju ir, nepaisydamas visuomen÷s pasipriešinimo, v÷liau viešai užstojo žydus.4 Tik XIX a. viduryje žydai pamažu grįžo ir miesto centre pastat÷ gražią sinagogą, kurią 1938 m. nacių pogromo naktį nugriov÷ ir padeg÷ SA ir SS pakalikai. 3
Rusų k. pogrom – „sunaikinti, žiauriai sutriuškinti“. Istoriškai terminas reiškia ne žydų kilmės gyventojų išpuolius prieš vietinius žydus Rusijos imperijoje ir kitose šalyse. United States Holocaust Memorial Museum: http://www.ushmm.org/wlc/en/article.php?ModuleId =10005183 4 Willi, H. P., (2011). Reuchlin im Streit um die Bücher der Juden. Zum 500-jährigen Jubiläum des Augenspiegel. Tübingen, p. 9.
32
BUVUSIO NACIŲ MIESTO ISTORIJA
1933 m. sausio 30 d. Hitleris tyliai per÷m÷ valdžią Tiubingene. Tai nenustebino, nes Tiubingeno nacionalsocialistų rasin÷ politika kilo iš šimtmečius besitęsiančio slapto priešiškumo žydams, kylančio iš viduriniosios klas÷s „kultūrinio kodekso“. Nacionalsocialistin÷ rasin÷ ideologija5 prasid÷jo senovin÷je ir nuostabiai ištapytoje Tiubingeno rotuš÷je. Tiubingeno meras savanoriškai dalyvavo priimant antisemitinius sprendimus, jis nutrauk÷ visus verslo ryšius su žydų kompanijomis. Draudimas „žydams ir užsieniečiams“ lankytis Tiubingeno lauko baseinuose, kurį savivaldyb÷s taryba pri÷m÷ dar 1933 m. susirinkime, suteik÷ miestui liūdnai pagars÷jusią šlovę; Tiubingenas tapo vienu pirmųjų miestų visoje Reicho6 teritorijoje, iš kurio tokiomis priemon÷mis buvo pašalinti žydai. Nepra÷jus n÷ trims m÷nesiams po Hitlerio at÷jimo į valdžią, demokratija buvo panaikinta. Opozicija, kuri dar kažkiek band÷ priešintis, buvo nušalinta ir nutildyta. Įsigal÷jo diktatūra.7 Priešais Tiubingeno rotušę plyti senoji turgaus aikšt÷, kurioje 1933 m. balandžio 1 d. įvyko įsimintinas masinis
5
Wiesing, U. ir kt. (2010). Die Universität Tübingen im Nationalsozialismus. Stuttgart, p. 740. 6 Trečiasis Reichas (vok. Drittes Reich) – tai 1933-1945 m. Vokietijos, kurią valdė Vokietijos nacionalsocialistinė darbininkų partija (NSDAP) su A. Hitleriu priešakyje, neoficialus pavadinimas – vert. pastaba 7 Ten pat
33
1 SKYRIUS
mitingas. NSDAP8 Tiubingene įkūr÷ „Komitetą prieš žiaurią žydų propagandą“, kuris ir organizavo mitingą. Pagrindiniai nacionalsocialistiniame mitinge skamb÷ję antisemitin÷s propagandos principai nepasikeit÷ iki šių dienų ir vis dar praktikuojami, tik modernesne, vakarietiška priešiškumo Izraeliui forma. Štai kod÷l nor÷čiau tai trumpai apžvelgti ir duoti Jums perskaityti vieno mitingo dalyvio kalbos ištrauką: „Mums reik÷jo spręsti naują žydų kurstymo propagandą. Niekas neplanavo prad÷ti boikoto kampanijos. Mes buvome priversti tai daryti. <...> Kadangi kalbama apie Vokietiją, tod÷l niekam neleidžiama atsitraukti į užnugarį.“9 Kadangi partija yra „moraliai teis÷ta“, kaip tai teig÷ šis mitingo dalyvis, ji turi kovoti su žydais ir juos nugal÷ti. Jo kalboje tikroji auka – žydai – yra vaizduojami kaip užpuolikai, o agresorius tampa auka. Dar daugiau – agresorius pats tampa gyn÷ju nuo tariamo pavojaus. Manipuliuojama sąžine, o jų pačių agresija nukreipta į žydus, kad šiuos gal÷tų viešai ir d÷l „pateisinamų“ priežasčių užsipulti. Tai darydamas užpuolikas tampa valdančiąja j÷ga ir išlaisvintoju iš tariamo blogio. D÷l tokio posūkio ir apgaul÷s nacistai jaut÷si besielgiantys teis÷tai: žiaurūs persekiojimai, tylus
8
Vokietijos nacionalsocialistinė darbininkų partija (vok. Nationalsozialistische Deutsche Arbeiterpartei), dar vadinama nacionalsocialistų partija arba nacių partija. 1920 m. įkurta ir vienintelė 19331945 m. hitlerinėje Vokietijoje – Trečiajame Reiche – teisėtai veikusi politinė partija, rėmusi Adolfą Hitlerį – vert. pastaba 9 Tübinger Chronik, Tübingen, 1933-03-03.
34
BUVUSIO NACIŲ MIESTO ISTORIJA
bendrininkavimas, antisemitiniai išpuoliai tapo pateisinami10. Tur÷tume pasimokyti iš istorijos ir atidžiai pažvelgti, kur dabar politiniame žem÷lapyje ar žiniasklaidoje moralinis smilius nukreiptas prieš Izraelį. Galbūt d÷l Tiubingeno universiteto antižydiškų šaknų, siekiančių jo įkūr÷ją, jis tapo ideologiniu „galutinio žydų klausimo sprendimo“ pradininku. Be abejo, tam tinkamas sąlygas sudar÷ Tiubingeno gyventojų prisitaikymas ir taikus pritarimas iki 1933 metų. Jau antrajame XX a. dešimtmetyje universitete klest÷jo radikalus antisemitizmas, tik keletas vietų buvo skirta d÷stytojams žydams, o nuo 1929 metų iš jų neliko nei vienos. Iš pradžių Tiubingeno universitete „žydų klausimo“ net nekilo, nes „Tiubingenas visada žinojo, kaip nedaugiažodžiaujant žydų profesorius nuvyti šalin.“11 Jau 1924 metais įkurtoje „Tiubingeno rasin÷s higienos draugijoje“ universiteto d÷stytojai skleid÷ savo mintis apie sveiką, „gryną“ tautą. Po to, kai universitetas pirmasis Vokietijoje paskelb÷ esąs „laisvas nuo žydų“, jis įsteig÷ naują institutą „žydų klausimui tirti“, kuris pasišvent÷ mokslinei kovai su judaizmu. Vietin÷ spauda džiaug÷si naujuoju reklaminiu
10
Bechdolf, U. ir kt. (1989). Nationalsozialismus im Landkreis Tübingen, Eine Heimatkunde. Tübingen: Ludwig Uhland Institut für Empirische Kulturwissenschaft, p. 311. 11 Lehmann, E. (1935). Die Biologie an der Zeitenwende. Der Biologe 4(12), 376.
35
1 SKYRIUS
plakatu: Tiubingeno mokslininkų tyrimai įrod÷, kad „antisemitizmas yra ne triukšmingas skandalas, o rimtų mokslinių tyrimų objektas“12. Eugenika ir rasių mokslas pakilo į aukštumas, kad nacių ideologija būtų pateisinta moksliškai. Nuo 1938 metų Tiubingenas tapo teorinio ir praktinio rasių mokslo centru. Tai, kad kai kurie universiteto nariai net nesusimąstydami pri÷m÷ nusikalstamas nacių valstyb÷s struktūras, parodo, pavyzdžiui, Tiubingeno anatomijos istorija po 1933 metų. Tiubingeno miesto kapin÷se yra sklypas, vadinamas „Kvartalu X“ („Gräberfeld X“). Čia palaidotos liekanos lavonų, kurie buvo naudojami Tiubingeno anatomijos tyrimams ir būsimiems medikams mokyti. Tam pasitarnavo nacių laikotarpio aukos: mirties bausm÷s sulaukę žydai, romų tautyb÷s žmon÷s, lenkai, rusai, tai pat tie, kurie mir÷ nenatūralia mirtimi vadinamųjų medicininių bandymų metu. N÷ra abejon÷s, kad anatomai savo tyrimams masiškai gaudavo žmonių kūnų iš mirties bausm÷s vykdymo vietų, ugdymo stovyklų ir karo belaisvių stovyklų. Išskirtin÷s karjeros galimyb÷s atsiv÷r÷ Universiteto biomokslų srityje; šiuos mokslus buvo galima tiesiogiai panaudoti įgyvendinant nacių ideologiją13. Vienas šių mokslų atstovų buvo Tiubingeno neurologijos klinikos
12
Die Wissenschaft geht ins Volk. Maßgebende Beteiligung Tübinger Dozenten an der Berliner Vortragsreihe „Judentum und Judenfrage“, in: Tübinger Chronik, 1939-02-09. 13 Schönhagen, B. (2009). Die Universitätsstadt Tübingen in der Zeit des Nationalsozialismus. In journals.zpid.de, p. 12.
36
BUVUSIO NACIŲ MIESTO ISTORIJA
vyresnysis gydytojas Robertas Ritteris (1901-1951), vyriausiasis rasių teoretikas, tapęs naujai įsteigto Rasių higienos instituto vadovu. Jo tyrimai ir matavimai tur÷jo mediciniškai įrodyti rasines id÷jas ir moksliškai pagrįsti sistemingas romų, žydų ir kitų tautų žmonių žudynes. Tiubingeno „rasių mokslas“ m÷gino nacių režimui pateikti galimus „žydų“ apibr÷žimus, kad būtų galima juos tikslingai naikinti. Rasių biologijos instituto pad÷j÷jas Hansas Fleischhackeris viename gete tyr÷ žydų pirštų atspaudus, kad už šią medžiagą v÷liau gautų habilituoto daktaro laipsnį. 1943 m. birželio m÷nesį Fleischhackeris išvyko į Osvencimo koncentracijos stovyklą ir ten vykd÷ rasinę atranką. Mokslininkas naikinimo stovykloje pagal rasinius požymius pasirinko žydus ir liep÷ jiems išeiti iš savo eil÷s per rytinį patikrinimą. Tada jis nuvež÷ šiuos žydus į atskirą baraką, kur išmatavo galvas, veidus ir kitas kūno dalis. Išmatavęs 86 žmones, jis išsiunt÷ juos į NacveilerioŠtruthofo (Natzweiler-Struthof) koncentracijos stovyklą, kur jie buvo grup÷mis nužudyti keliose laikinai pastatytose dujų kamerose. V÷liau lavonai tur÷jo būti užkonservuoti Strasbūre (Straßburg) ir paruošti įvertinti moksliškai. Šie planai neišsipild÷, nes sąjungininkai išlaisvino Strasbūrą dar prieš būtino pasirengimo pabaigą. Fleischhackeris po karo buvo apskųstas ir įvardintas „pasek÷ju“. Prisidengdamas moksliniu pretekstu, jis buvo tiesiogiai susijęs su 86 žmonių nužudymu. D÷l jo tyrimų tūkstančiai buvo ištremti, priverstinai sterilizuoti ir nužudyti. 37
1 SKYRIUS
Tiubingeno universitetas sukūr÷ ideologinį Holokausto pagrindą. Jis išugd÷ daugybę, galbūt net daugumą, fanatiškų mąstytojų ir efektyvių masinių žudikų, dalyvavusių priešakin÷je SS operatyvin÷s grup÷s14 ir saugumo tarnybos15 fronto linijoje įgyvendinant vadinamąjį „galutinį sprendimą“. Jie vadinami Tiubingeno „galutinio sprendimo“ vykdytojais16. Žydų žudynių vadovai buvo verbuojami iš viduriniojo visuomen÷s sluoksnio ar netgi aukštuomen÷s ‒ 80 procentų iš jų studijavo, o pus÷ tur÷jo daktaro laipsnį. Jie nebuvo paprasti nusikalt÷liai, jie buvo įtikin÷tojai, kurie valstyb÷s vadovyb÷s vardu galiausiai įgyvendino Trečiojo Reicho rasinę ideologiją. Jie žud÷ siekdami ideologinio tikslo, o ne vien tod÷l, kad nor÷jo praturt÷ti. Antisemitin÷ miesto DNR ir glaudžios sąsajos su universitetu yra svarbi priežastis, kod÷l tiek daug masinių „galutinio sprendimo“ žudikų kilo iš Tiubingeno. Kita priežastis nurodoma 14
Vok. SS-Einsatzgruppen – sukarinti SS būriai, suburti tam tikroms užduotims, taip pat ir žudymą. Antrojo pasaulinio karo meto žudė žydus, čigonus, Lenkijos šviesuolius, Sovietų sąjungos komunistus ir kitus – vert. pastaba. 15 Vok. Sicherheitsdienst, sutrumpintai SD – 1931 m. įkurta Vokietijos valstybės saugumo tarnyba. 1936 m. SD suskilo į du skyrius – Ordnungspolizei (Tvarkos policija) ir Sicherheitspolizei (Saugumo policija). SD po Antrojo pasaulinio karo pripažinta nusikalstama nacių organizacija – vert. pastaba. 16 Taip pat žr.: Junginger, H. (2003, birželio 6). Tübinger Exekutoren der Endlösung. Effiziente Massenmörder an vorderster Front der SSEinsatzgruppen und des Sicherheitsdienstes. Schwäbisches Tagblatt. Prieiga per internetą: https://homepages.uni-tuebingen.de/gerd.simon/exekutoren.pdf.
38
BUVUSIO NACIŲ MIESTO ISTORIJA
moksliniame tyrime: Tiubingeno vadovus prie jų pasibais÷tinų įsitikinimų gal÷jo privesti išankstinių antisemitinių prietarų bei nusistatymų ir sekuliarizuoto Dievo įvaizdžio mišinys. Daugelis jų buvo kilę iš krikščioniškos aplinkos, kuri vis mažiau jiems tur÷jo reikšm÷s, augant teologiškai pagrįstai žydų neapykantai: „Akivaizdu, kad jiems nebepakako žydų paduoti į teismą. Jie man÷ esą asmeniškai pašaukti įvykdyti šį teismą ugnimi ir kardu.“17 Nor÷čiau stabtel÷ti ir paprašyti Jūsų pamąstyti apie šiuos dalykus. Jei nuo Dievo žodžio nutolęs ir sekuliarizuotas Dievo įvaizdis, susietas su teologiškai pagrįstais antisemitiniais prietarais lemia tokį pasibais÷tiną, holokaustą suk÷lusį požiūrį, ar netur÷tų mūsų tai išgąsdinti? Ar šiandien neatpažįstame tos pačios kraują stingdančios samplaikos? Ar ne laikas sugrįžti pas Biblijos Dievą ir rimtai ištaisyti bei pašalinti iki šiandien teologiškai grindžiamus antisemitinius klaidžiamokslius? Netrukus po valdžios pasikeitimo du garsūs Tiubingeno teologai suk÷l÷ sensaciją paskelbdami antisemitines publikacijas. Katalikų dogmatikas Karlas Adamas (1876-1966) buvo vienas labiausiai pripažintų teologų Vokietijoje. Adamas aiškino: „Krikščionyb÷s ir nacistinio antisemitizmo tikslai iš esm÷s sutampa.“ Naujojo Testamento specialistas liuteronas Gerhardas Kittelis (1888-1948) buvo vienas iš aktyvių „galutinio sprendimo“ šalininkų. Savo knygoje „Žydų klausimas“ („Die
17
Ten pat
39
1 SKYRIUS
Judenfrage“) jis pasiūl÷ pašalinti žydus iš Vokietijos visuomen÷s ir pri÷jo prie išvados, kad, jei rasin÷ segregacija nepavyktų, neliktų nieko kito, kaip tik visus žydus nužudyti.18 Kittelio graikiško Naujojo Testamento – Novum Testamentum Graecae – vertimas ir jo išleistas Naujojo Testamento teologinis žodynas (ThWNT – Theologische Wörterbuch zum Neuen Testament) dar ir šiandien stovi vos ne kiekvieno pastoriaus arba teologo knygų lentynoje. Kittelio pad÷j÷jas Walteris Grundmannas (19061976) į teologinį žodyną įtrauk÷ 20 straipsnių. Grundmannas įstojo į NSDAP Tiubingene ir buvo vienas radikaliausių „Vokiečių krikščionių“ jud÷jimo atstovas. Šis jud÷jimas Vartburge (Wartburg), mums žinomame d÷l Martino Liuterio Biblijos vertimo, įkūr÷ institutą, skirtą žydų įtakai Bažnyčios gyvenimui ištirti ir panaikinti. Instituto buvein÷ tur÷jo sustiprinti Martino Liuterio antisemitizmą; šis pasisak÷ už sinagogų deginimą, maldų knygų ir Talmudo pašalinimą bei žydų išvarymą19. Grundmannas tapo insituto direktoriumi ir vienu geriausiai žinomų „Vokiečių krikščionių“ teologų. Už šio nekalto pavadinimo sl÷p÷si neopagoniškas jud÷jimas, besilaikantis germanų tik÷jimo, atmetančio krikščionybę ir norinčio ją pakeisti pagoniškomis ceremonijomis. Šis 18
Kittel, G. (1933). Die Judenfrage. Stuttgart: Kohlhammer, pakartotas leidimas, p. 13. 19 Luther, M. (1543). On the Jews and their Lies. In: J. R. Marcus (leid.), The Jew in the Medieval World: A Source Book 315-1791 (p. 167169.). New York: Atheneum.
40
BUVUSIO NACIŲ MIESTO ISTORIJA
jud÷jimas r÷m÷si nacių ideologija ir Hitlerio šlovinimu. Institutas išvyst÷ arijaus J÷zaus id÷ją, su kuriuo naciai gal÷tų identifikuoti save20. Nor÷dami tai padaryti, jie tur÷jo visiškai pašalinti J÷zų iš Jo žydiško konteksto. J÷zus tapo mitiniu kryžiuočių gelb÷toju, kurio prisik÷limas tur÷jo parodyti galutinę arijų pergalę prieš žydus. Grundmannas religiškai pateisino žydų sunaikinimą. Jo pavyzdžiu galime padaryti stulbinantį pasteb÷jimą, kuris galioja ir šiandien bet kuriam totalitarizmui: nepaisant nedidelių skirtumų, jiems visiems būdingas bendras bruožas – antisemitizmas. Kai tik krikščionių tik÷jimas sąmoningai išimamas iš istorinio judaizmo konteksto, mes tur÷tume atidžiai pažvelgti ir akylai pastudijuoti, kokie tikrieji ketinimai už to slepiasi. Neįmanoma įrodyti, kiek asmenų iš Tiubingeno universiteto rato priklaus÷ egzekucijų vykdytojų būriui; aišku viena, kad tai buvo itin didelis skaičius. Tam, kad geriau suprastum÷te, nor÷čiau pamin÷ti keletą žmonių pavardžių, nacistiniame Tiubingene padariusių savo tamsiąją „karjerą“. „Vokiečių tik÷jimo jud÷jimo“ įkūr÷jas buvo Tiubingeno orientalistas ir indologas Jakobas Vilhelmas Haueris (1881-1962). Haueris, kilęs iš pietistų šeimos, iš pradžių tapo misionieriumi. Indijoje jis labai susidom÷jo 20
Taip pat žr.: Heschel, S. (2008). The Aryan Jesus: Christian Theologians and the Bible in Nazi Germany. Princeton: Princeton University Press.
41
1 SKYRIUS
induizmu ir budizmu, tod÷l jo gyvenimas pasisuko kita linkme. Jis d÷st÷ Tiubingene nuo 1927 m. iki 1945 m. 1934 metų birželį Heinrichas Himmleris ir Reinhardas Heydrichas, tikrasis Holokausto organizatorius, asmeniškai pri÷m÷ Hauerį į SS. Su abiem jį siejo išskirtiniai ryšiai21. 1935 m. Haueris tapo naujai universitete įkurto Arijų instituto vadovu. Jis suved÷ savo asmeninį sekretorių Paulį Zappą22 su SS kariuomene23 ir paskyr÷ jį „Vokietijos tik÷jimo jud÷jimo“ generaliniu direktoriumi. Paulis Zappas buvo vienas iš masinių žudikų, atsakingų už šimtų tūkstančių žydų masinių žudynių. Zappas vadovavo D operatyvin÷s grup÷s 11 SD ypatingajam būriui, kurio kraujo p÷dsakai driek÷si per rytinę Rumuniją ir pietinę Ukrainą iki pat Rusijos. Eugenas Steimle‘÷ kilo iš labai pamaldžios šeimos. Steimle‘÷ buvo vienas iš Tiubingeno studentijos NS aktyvistų24. Jis dalyvavo žydų pogromuose Viurtemberge (Württemberg) ir 1941 metais Ukrainoje vadovavo B operatyvin÷s grup÷s 7-ajam SD ypatingajam būriui, o 21
Junginger., H. (2003, birželio 18). Tübinger Exekutoren der Endlösung. Schwäbisches Tagblatt. 22 Ten pat 23 Vok. k. Waffen-SS – SS koviniai daliniai, sudaryti iš 38 divizijų. Formavimosi pradžioje vieną SS diviziją sudarė apie 18 tūkstančių karių; įsibėgėjus Antrajam pasauliniam karui, vyrų skaičius sumažėjo – vert. pastaba 24 Wiesing, U. ir kt. (2010). Die Universität Tübingen im Nationalsozialismus. Stuttgart: Franz Steiner Verlag, p. 513. NS aktyvistai – Vokietijos nacionalsocialistinė darbininkų partijos (NSDAP) nariai – vert. pastaba
42
BUVUSIO NACIŲ MIESTO ISTORIJA
1942 metais C operatyvin÷s grup÷s 4-ajam ypatingajam būriui. Steimle‘÷ buvo atsakingas už mažiausiai 500 žydų mirtį. Už tai 1948 m. balandžio 10 d. jis buvo nuteistas mirties bausme. 1951 metais bausm÷ buvo panaikinta, o 1954 metais jis buvo paleistas iš kal÷jimo. Politikai ir bažnyčios žmon÷s priešinosi Steimle‘÷s su÷mimui. 1987 metais jis mir÷ Ravensburge (Ravensburg). Iki 2003 metų jo vardas buvo užrašytas ant memorialin÷s lentos, skirtos pagerbti grįžusiems iš karo, ir kurią miestas 1951 metais įreng÷ pačiame centre, prie Tiubingeno Stiftskirche bažnyčios. Martinas Sandbergeris kilo iš garsios pastorių šeimos Viurtemberge. Jis, be daugelio žudynių, buvo atsakingas ir už pogromus Kaune, Lietuvoje. Po Rusijos užpuolimo Sandbergeris per÷m÷ A operatyvin÷s grup÷s 1-ąjį SD ypatingąjį būrį. Kartu su teisininku iš Tiubingeno, Valteriu Stahleckeriu, jis buvo pagrindinis genocido vykdytojas Baltijos šalyse. 1948 metų balandį Sandbergeris buvo nuteistas mirties bausme, tačiau d÷l daugyb÷s jį užstojusiųjų po dešimties metų buvo paleistas25. Išleistas iš kal÷jimo jis greitai grįžo į įprastą gyvenimą ir kelis dešimtmečius nepasteb÷tas gyveno Vokietijoje. Prieš pat mirtį, būdamas 98 metų, Sandbergeris buvo aptiktas gyvenąs senelių namuose Štutgarte. Jis buvo vienas iš paskutinių reikšmingų SS naikinimo mašinos karo nusikalt÷lių. Vieno didžiausių Vokietijos žurnalų reporteris
25
Ten pat
43
1 SKYRIUS
pasakoja apie šį paskutinį įvykį26: „Kur Sandbergeris praleido pastaruosius 50 metų? Ar jis vis dar pamena karo dienų vaizdus: įžengimą į Rytus su šiaurin÷s armijos grupe, metus tarp Baltijos šalių ir Rusijos, kur jis stovi šturmo valtyje27 ant Peipaus ežero28, žydus, suklupusius priešais ką tik iškastas duobes... Sandbergeris užmerkia akis. Jis gali bet kurią akimirką užmigti. „Prieš sekundę jis dar visai gerai laik÷si“, – sako moteris, šią popietę palaikanti jam draugiją. Turbūt laikinas silpnumas: „Galite be baim÷s klausti toliau.“ Jis v÷l atmerkia akis. Nenatūraliai aukštu balsu, ryškia švabų tartimi jis taria: „Tai, ką aš atsimenu, yra visiškai nereikšminga.“ Istorikai apibūdina Sandbergerį kaip genocido ieties smaigalį: „Jie nebuvo tik anonimin÷s naikinimo mašinos krumpliaračiai – jie išvyst÷ konceptą, sukonstravo ir pritaik÷ aparatą, per kurį žuvo milijonai.“ Iš specialiųjų Himmlerio žudymo aparato vadovų Sandbergeris buvo vienintelis gyvas. Kartą jis pasirod÷ Taline ar Veronoje kaip pusdievis, apsisiautęs pilka kareiviška SS medžiaga. Vien per pirmuosius nacių valdymo metus Estijos žem÷je jis vadovavo 5643 egzekucijoms. Kai paties fiurerio29 jam suteikta valdžia pasiek÷ zenitą, kitapus Rytų 26
Mayr, W. Halbgott in Feldgrau. Spiegel-Online, 2010-03-10. Vok. Sturmboot – lengva, atvira valtis su išoriniu varikliu, skirta plaukioti vidaus vandenyse ir tinkama laivams užpulti; keli vyrai ją galėjo nesunkiai pernešti sausuma į kitą vietą – vert. pastaba 28 Ežeras Estijos ir Rusijos pasienyje, priklauantis Peipaus-Pskovo ežerų kompleksui – vert. pastaba 29 Vok. Führer – „vadas“. Turimas omeny Adolfas Hitleris – vert. pastaba 27
44
BUVUSIO NACIŲ MIESTO ISTORIJA
fronto pakako vos kelių Sandbergerio plunksnos brūkštel÷jimų, kad būtų įvykdytas „šaliai be galo svarbus dalykas“. <...> Bet krikščioniškuose Štutgarto senelių namuose pensininkas Sandbergeris pats tikisi gailestingumo <...>. Deja, savo pirmajame ir vieninteliame gyvenime interviu Sandbergeris apie praeitį „labai mažai ką prisimena“. Jo atmintis atkunta, kai kalbame apie prieškarį ar pokarį.“ Štai tokia ištrauka iš paskutinio Sandbergerio interviu. Po trijų m÷nesių jis mir÷. Jis niekada nepraš÷ atleidimo už savo nusižengimus ir nepak÷l÷ tylos uždangos. Valteris Stahleckeris (1900-1942) įgijo daktaro laipsnį Tiubingene, o v÷liau prad÷jo karjerą Viurtembergo policijoje. Jo t÷vas buvo protestantų pastorius. Stahleckeris vadovavo A operatyvinei grupei, atsakingai už masinius sušaudymus karo žygiuose į Lenkiją ir Rusiją. Jis turi būti laikomas vienu didžiausių Trečiojo Reicho nusikalt÷lių. D÷l savo šaltakraujiško noro žudyti jis išsiskiria iš kitų nusikalt÷lių-žudikų. Paskutin÷je jo perduotoje veiklos ataskaitoje susumuota nesuvokiamai daug jam vadovaujant nužudytų žmonių – 240 410. 1942 m. partizanams pavyko jį nužudyti. Tiubingeno meras Ernstas Veinmannas buvo pramintas „Belgrado budeliu“. Jis tarnavo Tiubingene nuo 1939 iki 1945 metų. Karo metais didžiumą tarnybos
45
1 SKYRIUS
laiko jis už÷m÷ SS smogiamojo dalinio vadovo30 pareigas Jugoslavijoje, kur daugelyje miestų dalyvavo grobiant slov÷nus ir deportuojant žydus. D÷l to Jugoslavijoje po karo jis buvo nuteistas ir pakartas. Jo brolis Erwinas Veinmannas (1909-?) gim÷ netoli Tiubingeno ir jau būdamas moksleiviu dirbo NSDAP. Jis įgijo medicinos mokslų daktaro laipsnį ir dirbo gydytojo pad÷j÷ju Tiubingeno poliklinikoje. Veinmannas skyn÷si kelią į politiką ir buvo įdarbintas saugumo tarnybos. 1942 metų vasarą jis tapo 4-ojo ypatingojo būrio viršininku ir buvo atsakingas už masines žudynes Ukrainoje. Manoma, kad, kaip Prahos saugumo policijos vadas, žuvo kovodamas d÷l Prahos. Nors jis buvo paskelbtas žuvusiu, netilo įtarimai, kad jis pasinaudojo vadinamąja „žiurkių linija“ („Rattenlinien“), t. y. pab÷go per Italiją, Ispaniją ir iš ten į Egiptą. Persekiojamų žydų asociacijos duomenimis, jis ilgus metus Egipte dirbo policijos patar÷ju31. Kitas Tiubingene studijavęs masinis žudikas buvo Albertas Rappas (1908-?). Tiubingeno politin÷je aplinkoje jis vis radikal÷jo ir pakilo iki SS smogiamojo dalinio vadovo. Kaip B operatyvin÷s grup÷s 7-ojo SD ypatingojo būrio vadas, Rappas kartu su specialia šimto narių komanda buvo atsakingas už ukrainiečių ir rusų masines
30
Vok. SS Sturmbannführer – SA ir SS karinis laipsnis, atitinkąs armijos majorą. 31 Wiesing, U. ir kt. (2010). Die Universität Tübingen im Nationalsozialismus. Stuttgart: Franz Steiner Verlag, p. 801.
46
BUVUSIO NACIŲ MIESTO ISTORIJA
egzekucijas. Nuo 1945 metų jis slapst÷si ir 1965 metais buvo nuteistas kal÷ti iki gyvos galvos. Rappo studijų kolega buvo Rudolfas Bilfingeris (1903-1998). Pabaigęs doktorantūros studijas, jis dirbo advokatu Tiubingene. V÷liau per Štutgarto policiją jam pavyko patekti į Vyriausiąją Reicho saugumo valdybą. Joje Bilfingeris tur÷jo aukštas administracines pareigas ir buvo tiesiogiai įtrauktas į „galutinį žydų klausimo sprendimą“. Po 1942 metų sausio m÷nesio Vannsee konferencijos, Bilfingeris dalyvavo keliuose pasitarimuose, kuriuose buvo organizuotas Holokaustas. Prancūzijos karinis teismas Bilfingerį nuteis÷ aštuoneriems metams kal÷jimo, tačiau v÷liau staiga išvež÷ jį į Vokietiją ir paleido. Netrukus jis buvo v÷l grąžintas į valstyb÷s tarnybą. Jis mir÷ Hechingene (Hechingen), nedideliame mieste, esančiame 25 km nuo Tiubingeno32. Teodoras Danneckeris (1913-1945) buvo vienas iš Holokausto organizatorių ir artimiausių Eichmanno bendradarbių. Jis užaugo Tiubingeno centre. Prekyba Danneckeriui nesisek÷ ir jis tapo „žydų teis÷ju“ ‒ organizavo žydų deportaciją iš Prancūzijos, Bulgarijos, Vengrijos ir Italijos į naikinimo stovyklas33. Remiantis tam tikrais skaičiavimais, d÷l Tiubingeno vadovų rasin÷s beprotyb÷s žuvo mažiausiai 600 000 Ten pat, p. 527. Schönhagen, B. ir Setzler, W. (1999). Jüdisches Tübingen, Schauplätze und Spuren. Haigerloch: Klaus Schubert, p. 17.
32 33
47
1 SKYRIUS
žydų. Rašydamas šias eilutes jaučiu gilų skausmą. Tam, kad suprastum÷te, kod÷l aš kalbu apie tamsos debesį, kybantį virš mūsų, galiu papasakoti apie mūsų miestą. Ir tik per šią istoriją Jūs gal÷site suprasti permainų stebuklą, kurį pastaraisiais metais pamat÷me mūsų mieste. Nors žemę gaubia sutemos ir tautas dengia tamsyb÷s, virš tavęs šviečia VIEŠPATS, virš tavęs apsireiškia Jo šlov÷. (Iz 60, 2) Kai daugiau nei prieš 30 metų su žmona persik÷l÷me į Tiubingeną, jis mums atrod÷ tiesiog ramus universiteto miestelis, kuriame nor÷jome studijuoti. Tuo pačiu metu aiškiai žinojome, kad Viešpats mus atved÷ į šį miestą. Mūsų baptistų bažnyčios vyresnieji išsiunt÷ mus užd÷dami rankas, o tai nebuvo savaime suprantamas dalykas. Su kai kuriomis poromis prad÷jome melstis už Tiubingeną ir nustebome sulaukę nereg÷to pasipriešinimo. Šis pasipriešinimas buvo aiškiai susijęs su kruopščiu nacistin÷s miesto praeities perkainojimu, prasid÷jusiu tik devintojo dešimtmečio pradžioje. Apibūdindamas atskirus nusikaltimų vykdytojus, ne kartą min÷jau, kaip greitai ir lengvai jie išveng÷ baudžiamojo persekiojimo ir teis÷tos bausm÷s. Pokario Vokietijoje žmon÷s buvo ne tik paviršutiniškai sugrupuoti į vykdytojus ir pasek÷jus, bet net ir nuteisti karo nusikalt÷liai iš aukščiausių politinių valdžios institucijų sulauk÷ tiek daug pagalbos, jog jie labai dažnai būdavo paleidžiami iš kal÷jimo anksčiau laiko, v÷l socializuodavosi ir integruodavosi į socialinį gyvenimą. Jų kalt÷ beveik nebuvo aiškiai pripažinta ir
48
BUVUSIO NACIŲ MIESTO ISTORIJA
įvardinta. Tie, kuriuos buvo galima priskirti prie pasek÷jų, buvo reabilituoti. Praeities kaltes deng÷ sunki, tamsi uždanga. Istorin÷ universiteto analiz÷ ir denacifikacija žlugo. 85 procentai profesorių, kurie buvo atleisti iš pareigų arba ilgesniam laikui nušalinti, per dešimties metų laikotarpį buvo reabilituoti ir dauguma jų sugrįžo į universitetą. Nor÷čiau pridurti, kad tai buvo visos Vokietijos universitetų fiasko. Šiaip ar taip, nenuostabu, kad juodasis nacių praeities Tiubingene skyrius nebuvo išpl÷štas. Beveik 30 metų buvo tylima ir netgi meluojama; karta, kuri nusikalto, beveik sugeb÷jo uždengti visas g÷dingas ar nusikalstamas veikas. Neįmanoma paneigti, kaip glaudžiai universitetas bendradarbiavo su miestu. Po 1945 metų nacių laikotarpis buvo paženklintas represijomis, tyla ir g÷dingomis derybomis d÷l mokesčių inspekcijos konfiskuoto žydų turto34. Galima įsivaizduoti, kad buvusio SA štandartenfiurerio ir nacių diplomato, kuris dalyvavo 59 000 Slovakijos žydų deportacijoje, išrinkimas ilgamečiu Tiubingeno meru, o v÷liau ir garb÷s piliečiu, atsakingu už nacistin÷s praeities analizę, buvo netinkamas. Nepaisant jo praeities, Hansą Gmeliną 1954 metais išrinko beveik 55 procentai gyventojų. Atrodo, kad daugumai rink÷jų juoda jo praeitis suveik÷ kaip rekomendacija, o ne kaip galimas trukdis. Gmelinas mero pareigas ÷jo 20 metų ir įtakingai formavo Tiubingeno politiką.
34
Ten pat, p. 5
49
1 SKYRIUS
Tiubingene jis tapo pagrindine represijų ir politin÷s tylos figūra. Kai 1982 metais su žmona atvykome į Tiubingeną, buvo pra÷ję tik treji metai nuo tada, kai mieste pritvirtino lentelę su užrašu „Žydų tautyb÷s piliečių persekiojimui ir nužudymui atminti“. Senąją sinagogą dešimtmečius primin÷ tik likusi senoji sodo tvora. Tik 2000 metais Tiubingeno žydų garbei priešais sinagogą buvo pastatytas „Memorialas prieš užmarštį“35. Vaikščiodami po Tiubingeną, miesto centre aptikome atminimo lentą, skirtą po Antrojo pasaulinio karo grįžusiems žmon÷ms. Kaip min÷jau, tarp pagerbtųjų buvo du nuteisti karo nusikalt÷liai, atsakingi už tūkstančių žydų deportaciją ir mirtį. Atminimo lenta buvo pašalinta tik po 21 metų, 2003 metais.36 Visai netoli Tiubingeno universiteto Teologijos fakulteto yra miesto kapin÷s, kuriose palaidoti filosofai, teologai ir politikai. Studijų metu ši vieta man atrod÷ ideali pasivaikščioti. Ten radau Tiubingeno anatomijos laidojimo sklypą – „Kvartalas X“, kuris po 1945 metų buvo pamirštas. Tai, kad miestas apleido šį sklypą, rodo, kaip ilgai Tiubingenas gyveno po tylos uždanga, kol nacistinius nusikaltimus pri÷m÷ kaip savo istorijos dalį. Medicinos studentai iki 1987 metų buvo mokomi naudotis preparatais, gautais iš nacių aukų. Tik po tarptautinio 35 36
Ten pat, p. 24-26 Tiubingeno miesto tinklalapis, www.tuebingen.de, 2003-09-09.
50
BUVUSIO NACIŲ MIESTO ISTORIJA
spaudimo universiteto vadovybei 1990 metais nacių aukų palaikai buvo perimti iš universiteto ir palaidoti miesto kapin÷se. Pra÷jus savaitei po to, kai „Kvartale X“ atsirado atminimo lentel÷s, dešinieji radikalai jas nuniokojo ir išniekino svastikomis. Septintojo dešimtmečio viduryje kritiškai nusiteikę studentai universitete inicijavo perkainojimo procesą, kurį palaipsniui skatino paskaitų ciklai, straipsniai ir knygos. Neseniai Tiubingeno mokslininkų komanda paskelb÷ išsamią 1200 puslapių apimties antologiją37, tema: „Universitetas nacizmo laikotarpiu“, ir taip universitetas nuodugniai peržiūr÷jo savo istoriją. Šis įvykis yra akivaizdus ženklas, kad daug kas pasikeit÷. Įvardijami tamsūs nusikaltimai, į kuriuos niekada nebuvo žiūrima, ir nusikalt÷liai, kurių niekada nenor÷ta įvardinti. Tylos uždanga buvo perpl÷šta. Kai prad÷jome melstis už miestą, viskas buvo kitaip. Pasipriešinimas buvo tarsi tamsi siena, per kurią negal÷jome prasiskverbti. Mes daug meld÷m÷s, netgi labai daug. Organizavome reguliarius maldos vakarus, keturiasdešimt dienų trunkančias maldos grandines. Beveik kiekvieną dieną mes k÷l÷m÷s labai anksti ryte melstis už miestą, ir ÷jome melsdamiesi per visą miestą, tai dar÷me nuolat, bet niekas nesikeit÷. Kai miesto turgaviet÷je skelb÷me Evangeliją, žmon÷s purt÷ galvas ir juok÷si. Kiti trukd÷ susirinkimą kurtinančiu triukšmu arba apliejo 37
Wiesing, U. ir kt. (2010). Die Universität Tübingen im Nationalsozialismus. Stuttgart: Franz Steiner Verlag.
51
1 SKYRIUS
mus vandeniu. O dabar leiskite man tarsi laiko mašina persikelti kelerius metus į priekį. Tada jau mat÷me pirmuosius vaisius ir 90-ųjų pradžioje Tiubingene įkūr÷me bendruomenę. Nepaliov÷me melstis, tačiau pasipriešinimas nemaž÷jo. Mūsų evangelizacinę parduotuvę miesto centre ištep÷ ekskrementais; nepažįstami žmon÷s pri÷jo prie mūsų ir prakeik÷; dar kažkas pavog÷ mūsų maldos užrašus ir paskelb÷ juos miesto laikraštyje. Mes kovojome su tamsos uždanga ir nežinojome, kaip ją perpl÷šti. Tuo tarpu mat÷me, kaip mūsų tarnyst÷ pasklido po Vokietiją ir kitas tautas – bet ką daryti mūsų mieste? Tylos uždanga deng÷ mus tarsi švininis apsiaustas. Kod÷l netur÷jome autoriteto perpl÷šti šią virš mūsų esančią tamsos uždangą? Puol÷me į neviltį, kol Viešpats mus nuved÷ iki taško, kai visų pirma gal÷jome perpl÷šti savąsias tylos uždangas. Prieš papasakojant, kaip tai įvyko, tur÷tume paanalizuoti, iš kur atsiranda tylos uždanga ir kaip galima ją perpl÷šti. N÷ra tamsos, kurios neįmanoma įveikti Dievo j÷ga. Tiubingenas yra gyvas to liudijimas. Jei tai nutiko mūsų miesto istorijai, tai gali nutikti ir bet kurioje kitoje pasaulio vietoje! Kaip tai nutiko mums ir kokia dvasin÷ dimensija už to slypi, išsamiau papasakosiu kituose knygos skyriuose.
52