S h u s a ku E n d o
R omana s
Iš anglų kalbos vertė rima neverauskytė-brundzienė
沈
黙
Pratarmė
Shusaku Endo yra vadinamas japonų Grahamu Greene’u. Tuo siekiama pasakyti, kad jis yra rašytojas krikščionis, kad jo knygos problemiškos ir prieštaringos, kad tekstai pasižymi gilia psichologine analize ir vaizduoja tikėjimo kančią bei Dievo gailestingumą. Keldamas klausimus, kurie kadaise šiai šaliai atrodė tolimi: tikėjimo ir Dievo, nuodėmės ir išdavystės, kankinystės ir tikėjimo išsižadėjimo – Endo iškilo į japonų literatūros pasaulio pirmąjį planą. Vis dėlto pagrindinis klausimas, kuris nuo pat jaunystės domino Endo, yra konfliktas tarp Rytų ir Vakarų, ypač santykis su krikščionybe. Neabejotinai, tai nėra naujas klausimas, bet paveldėtas iš daugelio japonų rašytojų ir intelektualų, pradedant Meidži laikotarpiu. Tačiau Endo – pirmasis katalikas, šį klausimą iškėlęs labai rim5
s h u s a ku e n d o
tai, padaręs aiškią išvadą, kad, norint, jog krikščionybė įsišaknytų Japonijos „liūne“, ji turi radikaliai prisitaikyti. Romane Tyla kalbama apie neramų Japonijos istorijos laikotarpį, vadinamą „krikščioniškuoju amžiumi“, apie kurį verta tarti keletą žodžių.
I Krikščionybę į Japoniją atnešė baskas Pranciškus Ksaveras, 1549 metais su dviem jėzuitais ir japonų vertėju išsilaipinęs Kagošimos krante. Per kelis mėnesius Ksaveras taip pamilo japonus, kad pavadino juos „savo širdies džiaugsmu“. Nepaisydamas kalbos sunkumų („Tarp jų mes lyg statulos“, – dejavo jis), prieš išvykdamas į Kiniją, kurios atsivertimą laikė neišvengiamu preliudu į Japonijos atsivertimą, į krikščionių tikėjimą, jis spėjo atvesti keletą šimtų japonų. Tačiau tikrasis Japonijos misijos kūrėjas buvo ne Ksaveras, o italas Alessandras Valinjanas, suderinęs Ksavero užsidegimą ir išskirtinį įžvalgumą bei atkaklumą siekiant užsibrėžto tikslo. Prieš jam 1579 metais pirmą kartą apsilankant Japonijoje, čia jau buvo klestinti maždaug 150 000 krikščionių bendruomenė, kurios tvirtos vertybės ir gilus tikėjimas įkvėpė Valinjanui krikščioniškos 6
tyla
salos šiaurės Azijoje viziją. Tačiau buvo akivaizdu, kad tokią salą reikia kaip galima greičiau „apvalyti“ nuo pernelyg didelės užsienio barbarų įtakos. Todėl Valinjanas, norėdamas jauną Japonijos Bažnyčią kuo skubiau atiduoti vietos kunigams, ėmė steigti seminarijas, koledžus ir noviciatą. Todėl jis nedelsdamas į Makao išsiuntė Franciscą Cabralą, kuris smarkiai priešinosi sumanymui kurti vietinę japonų Bažnyčią. Netrukus pasirodė pirmieji vaisiai: krikščionių tikėjimą priėmė Kiušiu daimiai, kartu su savimi atsivesdami ir daug savo pavaldinių; formavosi klestinti japonų kunigija. Akivaizdu, kad Valinjanas nebuvo naivus svajotojas, o blaiviai mąstantis realistas. Būtina paminėti, kad misijų veikla prasidėjo Sengoku laikotarpiu, kai tarpusavyje kariaujančių daimių nualintoje Japonijoje nebuvo stiprios centrinės valdžios. Tokia nepavydėtina šalies padėtis misionieriams turėjo tam tikrų privalumų: prasidėjus persekiojimui vienose valdose, nusipurtę nuo kojų dulkes, jie galėjo keliauti į kitas. Vis dėlto netrukus Japoniją suvienijo į tvirtą monolitą, kuris 1940 metais iškilo virš visos Azijos. Visi Japonijos vienytojai, Nobunaga, Hidejošis ir Iėjasu, iš dalies motyvuodami noru prekiauti su juodaisiais laivais iš Makao, palaikė glaudžius ryšius su portugalų jėzuitais. Jie nepalankiai vertino budizmą (Nobunagos ir Hidejošio atveju), bet buvo susižavėję kultūringais svetimšaliais, su 7
s h u s a ku e n d o
kuriais galėjo bendrauti be baimės, kad juos išduos. Nuo 1570 iki 1614 metų Bakufu karališkuose dvaro rūmuose misionieriai užėmė tokią privilegijuotą padėtį, kad jų laiškai ir pranešimai yra laikomi pagrindiniu informacijos šaltiniu to istorinio laikotarpio, apie kurį japonų šaltiniai beveik nutyli. Taigi panašu, kad Valinjano optimizmas pasiteisino su kaupu. Tačiau Japonija galėjo tapti šizofreniškų permainų šalimi. Į klausimą, kas paskatino Hidejošio ksenofobijos protrūkį, niekada nebuvo deramai atsakyta. Visiškai netikėtai 1587 metų liepos 24 d. būdamas girtas jis taip nuožmiai įniršo, kad įsakė misionieriams palikti šalį. Tiesa, pyktis greitai atslūgo. Dauguma misionierių neišvyko iš šalies, ir tremties įsakymas virto negaliojančiu. Nepaisant to, strėlė buvo paleista, ir po dešimties metų Hidejošis iš naujo išliejo savo pyktį. Šį kartą akstiną tam davė ant seklumos užplaukusio ispanų laivo locmanas, kuris, norėdamas padaryti japonams įspūdį, gyrėsi, kad Ispanijos imperijos didybė iš dalies priklauso nuo misionierių, kurie visada pramindavo kelią Ispanijos karaliaus ginkluotosioms pajėgoms. Išgirdęs šią žinią, Hidejošis įniršo ir įsakė tučtuojau mirtimi nubausti grupę krikščionių misionierių. 1597 metais šaltą vasario mėnesio rytą buvo nukryžiuoti dvidešimt šeši japonai ir 8
tyla
europiečiai. Šiandien netoli Nagasakio geležinkelio stoties stovi paminklas, žymintis jų mirties vietą. Nuogąstaujantys, tačiau karališkame dvare vis dar maloniai sutinkami jėzuitai tęsė misionierišką darbą. Tačiau valdant Hidejošio pasekėjui Iėjasu, pirmajam iš Tokugavų dinastijos, mirties bausmė misionieriams tapo neatšaukiama. Nuo pat pradžių Iėjasu nebuvo itin draugiškas krikščionims, nors dėl prekybos šilku su Makao toleravo misionierius. Tačiau ir čia įvyko permainų: atvyko anglai ir olandai. Netrukus vertėjo ir patikimo tarpininko vaidmuo iš portugalų jėzuitų buvo atimtas ir perduotas anglui Willui Adamsui. Pastarasis nepraleido progos įtikinti šogūną, kad daugelis Europos monarchų nepasitiki įkyriais kunigais ir išvarė juos iš savo valdų. Iėjasu labai susidomėjo Europoje vykstančiu religiniu konfliktu ir nuolat anglų ir olandų apie tai klausinėjo. Bet matydamas, kad jam pavaldūs krikščionys rodo besąlygišką paklusnumą savo užsienio vadams, jis nuogąstavo. Taigi pagaliau 1614 metais buvo išleistas tremties įsakymas, skelbiantis, kad „į Japoniją atvyko Kirišitano būrys (…), siekiantis paskleisti blogio įstatymą, nuversti tikrą mokymą, pakeisti šalies valdžią ir užvaldyti žemę. Tai didžiulės nelaimės nešėjas, todėl jis turi būti 9
s h u s a ku e n d o
sunaikintas.“1 Tai buvo mirtinas smūgis, suduotas tuo metu, kai Japonijoje buvo apie 300 000 krikščionių (iš viso Japonijoje gyveno apie dvidešimt milijonų gyventojų), be to, veikė koledžai, seminarijos, ligoninės ir stiprėjo vietos kunigija. Tačiau ryžtinga pogrindinė misijų veikla nesustojo, kol, valdant Iėjasu pasekėjams, krikščionių ir kunigų persekiojimas tapo toks sistemiškas ir nuožmus, kad sunaikino visus regimus krikščionybės pėdsakus. Ypač žiaurus buvo trečiasis Tokugava, neurotiškasis Iėmicu. Iš pradžių dažniausiai taikoma mirties bausmė buvo sudeginimas. Anglas Richardas Cocksas aprašo, kaip regėjęs „dvidešimt penkis įvairaus amžiaus, abiejų lyčių asmenis gyvus deginamus išdžiūvusioje Kamo upės vagoje Kiote (1619 metų spalio mėn.); tarp jų buvo ir mažų penkiamečių ar šešiamečių vaikų, motinų glėbyje šaukiančių: „Jėzau, priimk jų sielas!“2 Iš tiesų mirties bausmės darėsi panašios į religinį spektaklį. Tačiau Tokugava Bakufu greitai pastebėjo, kad tokia „šlovinga kankinystė“ nepasitarnavo pageidaujamam tikslui. Todėl ilgainiui, siekiant priversti atsižadėti tikėjimo, prieš mirtį pasmerktieji buvo kankinami. Vienas iš 1 C. R. Boxer, The Christian Century in Japan, University of California Press, 1951, 318 p. 2 Ten pat, 349 p.
10
tyla
tokių kankinimo būdų – anacuruši arba kybojimas virš pragarmės, kuris greitai tapo veiksmingiausia priemone: Auka buvo stipriai surišama per krūtinę (viena ranka likdavo laisva, kad būtų galima duoti ženklą) ir ant kartuvių pakabinama žemyn galva virš duobės, į kurią paprastai supildavo išmatas ar kitas atliekas, taip, kad duobės kraštas būtų lygus su pakabinto žmogaus keliais. Kad kraujas galėtų laisvai tekėti, aukos kaktoje įpjaudavo nedidelę žaizdą. Tokioje padėtyje kai kurie stipresni kankiniai išgyvendavo daugiau nei savaitę, tačiau dauguma neištverdavo ilgiau kaip dieną arba dvi.3
Nuo misijų pradžios iki 1632 metų, nepaisant nukryžiavimų, deginimų, kankinimų vandenyje, nė vienas misionierius neatsižadėjo tikėjimo. Tačiau tokia padėtis negalėjo ilgai tęstis. Pagaliau uždanga pakilo. Portugalų provincijolas Cristovao Ferreira po šešių agonijos valandų pragarmėje parodė ženklą, kad sutinka išsižadėti krikščionių tikėjimo. Jo atsitraukimas gali atrodyti ne itin reikšmingas, tačiau faktas, kad tai padarė pripažintas misijų vadovas, sukėlė begalinį šoką, juo labiau paaiškėjus, jog jis bendradarbiavo su savo persekiotojais. 3
Ten pat, 354 p. 11
s h u s a ku e n d o
Kitas krikščionybės pralaimėjimas buvo Šimabaros sukilimas. Jis kilo dėl Nagasakio teisėjo paskirtų nepakeliamų mokesčių ir priespaudos, tačiau vėliau virto krikščionių tikėjimo manifestacija: sukilėliai nešė plakatus su užrašu „Garbė Švenčiausiajam Sakramentui“ ir kartojo Jėzaus bei Marijos vardus. Sukilimas buvo žiauriai numalšintas, ir Tokugava Bakufu, įsitikinęs, kad tokį sukilimą buvo įmanoma surengti tik padedant kitai valstybei, nusprendė visiems laikams nukirsti ryšius su Portugalija ir užsidaryti nuo pasaulio. Vis dėlto kai kurie misionieriai mėgino patekti į šalį. Vienas iš tokių buvo Marcellas Mastrilis, iš dalies atvykęs atitaisyti Ferreiros padarytą žalą. Čikugo valdovas Inujė gyrėsi, kad Ferreira mirė kankinio mirtimi verkšlendamas ir šaukdamas pragarmėje. Pagaliau 1643 metais atvyko dešimties europiečių, kinų ir japonų grupė, tarp kurių buvo Giuseppe Chiara – romano veikėjo Sebastiano Rodrigeso prototipas. Visi buvo gan greitai suimti ir po ilgų bei sunkių kankinimų išsižadėjo tikėjimo, nors dauguma, o gal net visi, vėliau savo apostazę atšaukė. Praėjus maždaug keturiasdešimčiai metų po tikėjimo išsižadėjimo, pareiškęs, kad liko krikščionis, Chiara mirė. Apie tolesnį Cristovao Ferreiros gyvenimą ir mirtį žinoma nedaug. Jo kapą galima pamatyti Nagasakio šventy12
tyla
kloje, tačiau laidotuvių įrašas sudegė per 1945 metų atominę katastrofą. Kinų jūreiviai Makao liudijo, kad prieš mirtį jis atšaukė savo apostazę ir mirė kankinio mirtimi toje pačioje pragarmėje, kuri anksčiau buvo jį nugalėjusi. Tačiau olandų gyventojai Japonijoje apie tai neužsimena, todėl jo mirtis bei didžioji gyvenimo dalis visiems laikams liko paslaptis. Ir vis dėlto krikščionybė Japonijoje buvo suleidusi tokias gilias šaknis, kad negalėjo būti lengvai išrauta. Be kankinių, kurių vien 1614–1640 metais priskaičiuojama apie penkis šešis tūkstančius, daugybė pasislėpusių krikščionių išsaugojo savo tikėjimą. Tikėjimas buvo perduodamas per slaptą organizaciją, kurią aprašo Endo: ji krikštijo ir mokė katekizmo. Be abejo, jie suteikė savo vardus budistų šventykloms, vykdydavo įsakymą sutrypti šventąjį paveikslą. Šiandien Ueno muziejuje Tokijuje galima pamatyti tuos daugybės iš skausmo geliančių kojų (jei galiu pasiskolinti Endo posakį) nuzulintus ir spindinčius fumie, atvaizdą to, kurį jie mylėjo. Taip pat buvo perduodama tradicija, kad kunigai sugrįš. 1865 metais, Japonijai atvėrus sienas, besislapstantys krikščionys liovėsi slapstytis ir ėmė prašyti Švenčiausiosios Mergelės Marijos statulos, kalbėti apie Kalėdas ir gavėnią bei sugrąžino kunigų celibatą. 13
s h u s a ku e n d o
Krikščionių, tvirtai besilaikančių tikėjimo, kurio šimtmečius trukęs nuožmus persekiojimas nepajėgė nuslopinti, iki šiol tebėra tūkstančiai Nagasakyje ir išsibarsčiusiose salelėse. Kai kurie susivieniję su pasauline Bažnyčia. Jų maldose yra išlikusių senosios portugalų ir lotynų kalbos žodžių, jie saugo sutanų, rožinių ir rykščių likučius, priklausiusius kunigams, kuriuos mylėjo. Jie taip pat yra išlaikę pamaldumą Švenčiausiajai Mergelei Marijai. Gyvendamas tarp jų, Shusaku Endo parašė Tylą.
II Aš pateikiau istorinį kontekstą, be kurio Tyla būtų sunkiai suprantama. Tačiau lygiai taip pat svarbu pridurti, kad Japonijoje kilęs susidomėjimas šiuo romanu buvo ne tiek istorinis, kiek nūdienis. Du tikėjimo išsižadėję svetimšaliai išsyk tapo Japonijoje neprigijusios krikščionybės, kuri yra perdėm vakarietiška, simboliais. „Tėve, aš jūsų nenugalėjau, – teigia nugalėtojas Inujė. – Jus nugalėjo Japonijos liūnas.“ Kaip tik šis Japonijos liūnas nepajėgė priimti tokios krikščionybės, kokia šiame salyne buvo skelbiama. 14
tyla
Grahamas Greenas teisingai pastebėjo, kad šitoks romano interpretavimas gali atvesti prie pavojingos klaidos. Panašiai ir Endo, diskutuodamas apie savo knygą, ne sykį protestavo teigdamas, kad rašė literatūros kūrinį, o ne teologijos darbą. Tačiau daugelis pastebėjimų parodė, kad jis nebuvo abejingas teologinei knygos potekstei, ir, perskaičius romaną, lieka įspūdis, kad romanas tam tikra prasme yra konflikto tarp japoniško supratimo ir jam perduotos helenistinės krikščionybės išraiška. Pavyzdžiui, žurnale Kumo išspausdintame interviu Endo sako: Buvau pakrikštytas dar vaikas... kitaip tariant, mano katalikybė buvo tarsi gatavi marškinėliai... Turėjau apsispręsti: arba sutiksiu, kad šie marškinėliai tinka mano sudėjimui, arba jų atsisakysiu ir ieškosiu kitų tinkamų marškinių... Daug kartų buvo kilęs noras atsikratyti katalikybės, tačiau nepajėgiau to padaryti. Kalbu ne apie tai, kad jos nemečiau, o apie tai, kad nepajėgiau mesti. Priežastis, matyt, yra ta, kad ji pagaliau tapo mano savastimi. Jaunystėje taip giliai krikščionybės persmelktas, manau, gavau ženklą, jog ji nors iš dalies tapo neatsiejama nuo manęs. Nepaisant to, visada buvo jausmas, kad ji pasiskolinta, ir ėmiau svarstyti, koks yra mano tikrasis „aš“. Mano manymu, ši mano dalis yra Japonijos „purvo liūnas“. Nuo tada, kai pradėjau rašyti romanus, iki dabar ši konfrontacija tarp katalikiškojo „aš“ ir po 15
s h u s a ku e n d o
juo slypinčio kito „aš“ tarsi nuolat pasikartojanti gaidelė aidėjo mano darbuose. Supratau, kad privalau rasti būdą, kaip šį dvilypį „aš“ savyje sutaikyti.4
„Japonijos purvo liūnas manyje“... Japonija yra liūnas, nes keisdama ir pamažu iškreipdama, sugeria įvairiausias ideologijas. Tai voratinklis, sunaikinantis peteliškę, palikdamas tik atgrasius griaučius. Kitomis progomis Endo yra pabrėžęs, kad daugelis vadinamųjų krikščionių intelektualų, pradedant nuo Meidži epochos, iš tikrųjų buvo budistai arba nihilistai ir krizės metu krikščionybės atsisakė, todėl, kad „Japonijos purvo liūnas“ neleido visa esybe priimti tos krikščionybės, kuri buvo perduota. Jeigu krikščionybė nebūtų buvusi tokia nepataisomai vakarietiška, viskas būtų susiklostę kitaip. Kitoje vietoje Endo skaudžiai kalba apie kovą, vykstančią jo širdyje, vadindamas ją savitu kryžiumi, kurį Dievas skyrė japonams: Ilgą laiką mane žavėjo beprasmis nihilizmas ir, kai pagaliau suvokiau tuštumos baimę, iš naujo buvau sukrėstas katalikų tikėjimo didybės. Katalikybės ir japoniško kraujo sutaikymo problema išmokė vieno dalyko: japonai privalo krikščionybę priimti be krikščionių tra4
Shusaku Endo: Japanese Catholic Novelist, Thought, Winter 1967. 16
tyla
dicijos, istorijos, palikimo ar supratimo. Vien šis bandymas yra proga pasipriešinti, išgyventi didžiulę kančią ir skausmą, nes neįmanoma priešintis, užmerkiant akis prieš sunkumus. Nėra abejonių, tai savitas kryžius, kurį Dievas skyrė japonams.5
Trumpai tariant, helenistinės krikščionybės medžio negalima tiesiog išrauti Europoje ir pasodinti Japonijos, turinčios visiškai kitokią kultūrinę tradiciją, liūne. Taip padarius, jaunas sodinukas nuvys ir nudžius. Tačiau tai nereiškia, kad krikščionybė pasmerkta. Ji turi begalinį gebėjimą prisitaikyti. Kažkurioje didžiulės katalikybės simfonijos vietoje skamba melodija, kuri randa atliepą japonų tradicijoje ir jaudina japono širdį. Kitokia melodija nei ta, sužadinta graikų ir romėnų kultūros, galbūt į bendrą visumą artimai įsiliejanti melodija, jos švelni gaida dar niekada nebuvo krikščionio išgirsta. Tačiau ji yra ir turi būti atrasta. Kiekvienas, susipažinęs su Vakarų moderniąja teologija, netruks pastebėti, kad Endo teiginys yra daug universalesnis nei daugelis japonų skaitytojų tikėtųsi. Jeigu helenistinė krikščionybė netinka Japonijai, ji lygiai taip pat (daugelio nuomone) netinka ir šiuolaikiniams Vakarams. Jeigu Dievo sąvoka turi būti permąstyta Japonijoje 5
Ten pat. 17
s h u s a ku e n d o
(kaip nuolat pabrėžiama šiame romane), ji turi būti permąstyta ir Vakaruose. Jeigu Japonijos ausis nekantrauja didžiulėje simfonijoje išgirsti naują melodiją, Vakarų ausis yra ne mažiau dėmesinga – ji ieško naujų akordų, atitinkančių bundantį supratimą. Žodžiu, Endo idėjos yra itin aktualios ir universalios.
III Kad būčiau visiškai objektyvus kalbėdamas apie dabartinę japonų krikščionybę, turiu pridurti, jog Endo knyga ir joje iškelta problematika šioje šalyje buvo priimta be galo prieštaringai. Todėl vargiai ar galima autoriaus balsą laikyti visos krikščioniškosios Japonijos balsu. Netrukus po Tylos pasirodymo lankiausi Nagasakyje. Pastebėjau tam tikrą senų krikščionių pasipiktinimą, kad Endo sumenkino nepalenkiamą jų didvyriškų protėvių drąsą. Kritiką pareiškė ir protestantų Došišos universiteto profesorius Yanaibara. Jis teigė, kad šie du kunigai nuo pat pradžių neturėjo tikėjimo. Juos nugalėjo ne Japonijos liūnas. Socialinis tikėjimas, subrandintas krikščioniškoje Portugalijoje, susidūręs su pagoniška kultūra, tiesiog išgaravo. 18
tyla
Išties vien Endo romano populiarumas skelbia, kad Japonija nėra abejinga krikščionybei, tačiau ji ieško tokios krikščionybės formos, kuri atitiktų nacionalinį charakterį. Williamas Johnsonas Sofijos universitetas, Tokijas
įsigykite
knygą dabar