Issuu

Magdalena

Tulli Itališkos „špilkos“ Romanas

Iš lenkų kalbos vertė Birutė Jonuškaitė

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla Vilnius

Itališkos „špilkos“

engviausia įsivaizduoti padėtį be išeities. Ilgai šito mokėmės kiekvieną rytą virš pieniškos

sriubos lėkščių prie languota klijuote uždengto stalo. Pakišdavom sau galvosūkių su pavojingais mechanizmais – kaip amerikiečių šnipai, kurie, sakoma, apmokyti civiliams slapta pamesti gražiuose spalvotuose šratinukuose įmontuotas bombas. Ką išmesti už borto, jeigu perkrauta valtis skęsta atviroje jūroje? Brolį ar seserį? Galvosūkiai neturėjo sprendimų, o pradėjus prie jų krapštytis, sprogdavo ir skaudžiai sužeisdavo jausmus. Vieta, kurioje gyveno mūsų šeimos, iš pažiūros buvo rami, bet užminuota baime ir pykčiu, kupina neapibrėžto nervingumo, mažiau ar daugiau jaučiamos įtampos, kuri lengvai išsiliedavo agresijos ir pažeminimo protrūkiais. Kai kas šiandien tvirtina, kad jų vaikystė buvo nerūpestinga, bet net ir jie, paklausti apie tuos siaubą ir bejėgišką neviltį

sėjančius galvosūkius, pila pavyzdžius tarsi iš rankovės. Buvome per jauni, kad žinotume, už kokias nuodėmes, praėjus šešiolikai metų nuo pralaimėto karo, kenčiame. Aštuoniolika metų nuo Jaltos, kurioje avansu, dar mums neatėjus į pasaulį, buvo nuspręstas mūsų likimas. Stalinas jau spėjo numirti. Bet Hitleris vis dar puikiai laikėsi. Siundė ant mūsų vokiečius, kurie rytais virš lėkščių duodavo toną mūsų mažytei nevilčiai, sustiprintai gilesne ir platesne neviltim, visur esančia, kaip gruntiniai vandenys arba veikiau kaip po paviršiumi pasislėpę tulžies upeliai. – O kas laimėjo? – turėjau paklausti, nes iš pradžių net to nežinojau. – Vokiečiai, – atsakė kažkas. – Ką tu, vokiečiai pralaimėjo, – tarė kažkas kitas, geriau informuotas. Iš pradžių vokiečiai laimėjo, paskui pralaimėjo, rusai atvirkščiai, iš pradžių pralaimėjo, o paskui laimėjo. Mūsų šalis pralaimėjo ir iš pradžių, ir paskui. Sėdėdami virš šiek tiek prisvilusios pieniškos makaronų sriubos, pilnos šleikščių plėvelių, turėjome praryti ir šitai. Mūsų šalis tuo ypatinga, kad niekada nelaimi, tą nujautėme kažkaip intuityviai. Niekada nelaimi, o turime ją mylėti labiau už gyvenimą, to buvo iš mūsų tikimasi, ir jokių atsisakymų. Vis dėlto

mums kėlė nerimą klausimas, ar tikrai ji nėra blogesnė už kitas. Ir ar mes ne blogesni... Todėl geriau grįžti prie galvosūkių. Taigi: ką darytum, jeigu neaiškūs įtartini beveidžiai vokiečiais vadinami tipai vytųsi tavo šeimą ir galėtum paslėpti visus, išskyrus vieną žmogų? Jausmai sujaukia protą, todėl geriau į visa tai pažvelgti per atstumą. Tas, kas žiūri iš tolo, gali viską teisingai pamatuoti ir pasverti, taip pat yra, sakykim, dieviškai sąmoningas. Toks nevirpa ir jo akių neužplūsta ašaros. Jam tereikia nuspręsti, kas liks gyvas. Motina ar tėvas? O gal kurį nors vaiką paaukoti? Nevykęs sumanymas, nes vaikai myli įžūliai, jie nenusisuks, jų nenuvysi. Kad ir ką padarytum ar nepadarytum, visa tai liks su tavimi. Arba, pavyzdžiui, toks klausimėlis: ar šoktum į srutų duobę, jeigu už tai vokiečiai tau dovanotų gyvybę? Sunku apsispręsti, nes srutos yra šlykščios, o vokiečiai gali apgauti. Manai, kad jie leis tau, aplipusiam bjaurastimi, išnirti ir ramiai žiūrės, kaip tolsti savais keliais, palikdamas pasišlykštėjimą keliantį ruožą? Kas kartą įšoks į srutų duobę, iš karto bus likviduotas, net jeigu prieš tai jam buvo žadėti aukso kalnai. Nes juk, kai buvo dalijami pažadai, jis dar nedvokė išmatom. Bet jeigu ant kortos pastatyta gyvybė, tai ar sveikas protas neliepia bent jau pabandyti?

Kad po mirties nesigailėtum, jog praleidai vienintelį savo šansą. Srutų duobėje tavęs pašauto tikriausiai laukia mirtis: arba nukraujuosi, arba paskęsi. Ilgas valandas trunkanti mirtis. Sunku pasirinkti. Todėl stovėsi prie tos srutų duobės, priešais šautuvo vamzdį ilgus metus. Tai nesibaigs, kol nenuspręsi, ką renkiesi: nerti į išmatas iš pradžių su miglota viltimi širdyje, o paskui su sielvartu, kad tave apgavo, ar galbūt iš karto gauti taiklią ir švarią kulką į galvą. Tiesą pasakius, taisyklėse nėra apie tai nė žodžio, bet gali atsisakyti svarstyti šiuos klausimus, pavyzdžiui, apsisprendęs tą lemtingą akimirką pasikliauti tuo, ką nulems moneta. Erelis ar skaičius? Tegul nusprendžia galutinė instancija – atsitiktinumas. Stovėdamas priešais šautuvo vamzdį, ieškai piniginės skyreliuose, iš vieno į kitą perdedi banko korteles, kol galų gale nubundi apsipylęs prakaitu: jokių monetų, nė vienos. Anais laikais niekas neturėjo jėgų naujoms kančioms. Karas baigėsi, ne vakar ir ne prieš metus. Bala nematė, kas jį laimėjo, visi norėjo gyventi taip, kaip gyveno prieš karą. Kai ko jau nebuvo, ir likusieji turėjo išmokti gyventi be jų. Juk sakoma, nepakeičiamų nėra. Bet po pralaimėto karo viskas kažkaip susikomplikavo. Kaladėlės, iš kurių mūsų šeimos privalėjo iš naujo susidėlioti gyvenimą,

buvo ne tokios, kokių reikėjo, šiek tiek kreivos ir daug jų iš viso trūko. Kad ir ką būtume iš jų pastatę, viskas būtinai turėjo sugriūti. Geresnių laikų buvo neleista prisiminti, o jeigu kas negalėjo jų pamiršti, tai privalėjo visų pirma pasislėpti, išnykti iš akių visur esantiems didžiavaldžių portretams, kad savo buvimu jų neliūdintų ir neįžeidinėtų. Vieni tėvai bandė elgtis vienaip, kiti – kitaip. Tik mano tėvui nereikėjo nei keistis, nei slėptis. Bet ne todėl, kad būtų buvęs geresnis už kitus. Pasaulis, iš kurio jis atvažiavo, buvo geresnis. Todėl tėvui pas mus galiojo išimtinės teisės. Galima sakyti, kad jis čia atsirado atsitiktinai, tiesiog iškrito iš mėnulio. Todėl viskas jį nuolatos stebino. Paprasčiausia kelionė tramvajumi reikalavo nenusakomos kantrybės ir užsispyrimo, įstaigos, privalančios pataisyti tą ir aną, visada neturėjo reikiamo varžtelio ar tarpiklio, atitinkamo įrankio arba deramo įstatymo, anksčiau ar vėliau paaiškėdavo, kad kiekvienas protingas sumanymas negalėjo būti įgyvendintas. Pirmus metus tėvas stebėjo tą visuotinę sumaištį negalėdamas patikėti. Kodėl negalima pagaminti tarpiklio? Kodėl negalima įvesti taisyklių? – klausė kilstelėdamas antakius. Vietiniai žinojo atsakymą, bet geriau jau nutylėdavo. Ir niekuo nesistebėjo.

Iš pradžių jie tikėjosi kažkokio paguodos prizo už tai, ką patyrė per karą. Bet iš karto po karo nuo erelio galvos buvo nuplėšta karūna ir tai pranašavo, kokio elgesio su mumis galime tikėtis. Kai kas ap skritai stengėsi nematyti akivaizdžių dalykų ir paguodos ieškojo vien klusniai per susirinkimus keldamas ranką. Jie bent jau žinojo, kad nėra vieni, nes jų balsai ištirpdavo galingame chore. Kiti tikėjo juodąja, tylutėliai veikiančia, deficitinio prieškarinio pasitikėjimo ir Amerikos dolerių varoma rinka, nors tų dolerių turintiems, regis, grėsė kilpa. Taip pat ji buvo pilna užsienietiškų drabužių, iš siuntinių nuo giminaičių ir nuo gaisro išsaugotų daiktų, kurie buvo vadinami „prieškariniais“. O „prieškarinis“, panašiai kaip ir žodis „užsienietiškas“, reiškė maždaug tą patį, kaip „tikras“. Neleistinu buvo laikomas net pats troškimas turėti tikrų, parduotuvėje nesamų daiktų. Jų negalėjo tiekti paliegusi, karščiuojanti šalies pramonė, nors laikraščiai liaupsino ją kaip mūsų pergalės prieš nežinomybę ir tuštumą įrodymą. Mano gyvenime atsirado paslapčiom į vaikų darželį atnešta kramtomoji guma – iš užsienietiškų siuntinių, ant kurių pilkos pakuotės buvo priklijuoti nematyti pašto ženklai. Nepaisant visko, siuntiniai įveikdavo pasaulių sieną. Apie kramtomosios gumos egzistavimą sužinojau, kai pradedantysis prekiauto-

jas, savo dėdės, kuris priklausė valdžios nepripažįstamai armijai, sūnėnas, padovanojo ją man tamsiame kampe prie rūbinės. – Gerai paslėpk, – pasakė. – Jeigu auklėtoja pamatys – atims. Pakelis buvo keistai plokščias, o per pakuotę smelkėsi kvapas. Jis atnešė jaudinančius pažadus, neaiškiai užsiminė, kad gyvenimas gali būti visiškai kitoks, nei mums atrodo. Švelniai blizgus pakuotės baltumas buvo nepriekaištingas, užrašų mėlynumas – sodrus ir grynas, tokio mūsų pasaulyje nerasi. Tame pačiame tamsiame kampe prie rūbinės tokie du, visai neblogai išmanantys gyvenimą, užsislėpė dar prieš pavakarius. – Atiduok gumą! – pasakė vienas, skaudžiai užlaužęs man ranką. Po karo mūsų šalis dar ilgai buvo kupina užslėptos prievartos. Blogi prisiminimai nusėdo ant jos tarsi dumblas, ir ankstesnis įsivaizdavimas, kas yra leistina ir kas privaloma, dabar pasidarė truputį naivokas, truputį apgailėtinas. Mūsų šalis ilgai negalėjo suvokti, kad pralaimėjo karą ir pateko į nelaisvę. Oficialiai buvo kalbama apie triuškinamą pergalę ir, kad nebūtų jokių abejonių, buvo rodoma nuotrauka su mūsų vėliava, plevėsuojančia šalia tos kitos, virš Brandenburgo vartų. Nežinojome, kad mūsų vėliava

buvo ten pakabinta tik akimirkai, tik vienam kad rui, o ta kita, ne mūsų, plevėsavo ir plevėsavo, ir buvo ji, tik ji, matoma visose kitose šalyse rodomose nuotraukose. Iš laikraščių niekas nebūtų sužinojęs, kas iš tik rųjų nutiko. Nei iš kino kronikų, rodomų prieš filmus, nei iš radijo. Tėvai su dėdėmis apie tai kalbėjo prie puslitrio su raudona etikete, pusę nakties įnirtingai pykdamiesi, o paryčiais raudodami. Specialioje valdiškoje įstaigoje dirbo žmonės su žirklutėmis, karpė iš rankraščių užslėptas aliuzijas ir siuntė į kitą įstaigą, į kurią paskui autorius turėjo prisistatyti drebančiomis kojomis. Kadangi lyg niekur nieko buvom išmesti iš nugalėtojų gretų, ir dar paskutinę karo valandą, kadangi niekas nesidomėjo mūsų likimu, kai buvo uždaromos sienos, tai neprivalėjome žinoti visos tiesos tam, kad suprastume, jog pasauliui nieko nereiškiame. Patirtas pažeminimas buvo kaip neišgydoma, pūliuojanti, po prastai sukirptais marškiniais ir švarku paslėpta votis. Negydomas užkratas plito nuo žmogaus ant žmogaus, nuo suaugusiųjų ant vaikų. Neskaitant šios, mūsų pasitikėjimo savimi atsargas naikinančios ligos, gyvenimas pas mus slinko taip kaip visur. Taip kaip ten, kur gyveno žmonės, vilkintys geresniais nei mes drabužiais. Nuo audi-

nio kokybės daug kas priklausė. Gražiai apsirengę sėkmingesnėje vietoje esančių šalių piliečiai sulaukė savo valdžių pagarbos ir to užteko, kad mes jaustumės blogesni už juos. Bet kadangi sienos buvo uždarytos, tai mums nereikėjo su jais lygintis. Mes turėjome zoologijos sode laukinių žvėrių, turėjome lėlių teatrą. Vėjuotomis dienomis galėjai leisti aitvarus. Ir parke ankstyvą rudenį prisirinkti kaštonų, ir valgyti ledus vasarą, ir žiemą važinėtis rogutėmis. Bet kartais po pietų grupėje, pristatytoje sudedamų lovų, kažkas pašokdavo klykdamas iš privalomo miego. Iš karto buvo tikrinama, ar nesusiusiojo paklodės. Mūsų darželis visomis įmanomomis priemonėmis kovojo prieš paklodžių susiusiojimą. Sugėdinimas buvo neveiksminga priemonė, aiškiai per švelni. Reikėjo papildomo, kraują gyslose stingdančio akcento. Viešos egzekucijos. Nusikaltęs stovėjo prie sienos jau aprengtas paltuku, parengtas išvežti ten, kur jį pamokys, ir verkė. Niekas neturėjo žalio supratimo, kur jis keliaus. Girdėjosi neaiški sąvoka „pataisos kolonija“. Buvom įsitikinę, kad vakarop atėjusi jo parsivesti pavargusi motina turės susitaikyti su tuo, kas jau įvyko. Nesunku buvo patikėti, kad motina dabar bus tokia pat bejėgė, kaip ir mes visi. Mūsų šalyje kiekvienas žinojo, kas yra bejėgiškumas. Šešiamečiai, bet jau palūžę, suvokėme, kad

motinų įtaka yra labai menka, todėl būtinybės verčiami stengėmės pasitikėti persekiotoju. O jeigu prasikaltėlis nebūtų verkęs ir maldavęs pasigailėjimo? Argi nebūtų nuosprendis atšauktas? Nesužinojome, kas būtų tada nutikę. Visada verkė, visada maldavo. Būdavo ir grupinių nusižengimų, už kuriuos grėsė grupinė atsakomybė. Pavyzdžiui, spjaudymas į kito pienišką sriubą. Žinojome, kad spjaudyti į sriubą yra kvaila ir prasčiokiška. Tačiau palyginus su suktais galvosūkiais, kurie iš karto paralyžiuodavo protą ir širdį, akivaizdu, kad spjaudymas turėjo savo privalumų: nereikalavo jokių naujų minčių. Todėl, kad trūko minčių, emocijos mėgino išsiveržti nuoširdžiai besikumščiuojant, prasivardžiuojant, pakišant koją. Spjaudyti į sriubą buvo kur kas veiksmingiau, nei kumščiuotis, auka jautėsi paniekinta ir sunaikinta, nes darželio taisyklės, kurių buvo griežtai laikomasi, reikalavo suvalgyti viską iki paskutinės kruopelės, ir lėkštės po valgio buvo atidžiai kontroliuojamos – kas nesuvalgė, likdavo sėdėti prie stalo vienas ir jo ašaros krito į lėkštę visą popietę. Tačiau kartais persekiojamasis iš nevilties pradėdavo grumtis su užpuolikais, ir tada sriuba išsiliedavo ant languotos klijuotės, o nuo jos – ant grindų. Tai visiems blogai baigdavos. Prie staliukų stovėjo šešios mažos kėdutės: viena auka ir penki

kaltininkai. Nusižengėliai, visas šešetukas, stovėjo prie sienos jau su paltukais, parengti išvežti ten, kur juos pamokys. Jie sriūbavo, jokių pamokymų netroško, tik malonės apsireiškimo. Likusieji su siaubu stebėjo šį reginį. Bet drauge ir laimingi, kad nestovi su paltukais prie sienos, o vis dar sėdi prie klijuote uždengtų stalelių. Taip lengvai nebūtume palūžę, jeigu būtume žinoję, kad egzistuoja teisės ir jos daugiau ar mažiau galioja, o motinų bejėgiškumas turi tam tikras ribas. Bet dėl to, ar teisės privalomos, ar bejėgiškumas iš tiesų turi ribas, negalėjo būti tikri net ir suaugusieji. Turėjo būti liepa, kai atsiradau svetimame, visą vasarą veikiančiame darželyje. Priežastis, kuria niekas nebūtų patikėjęs, – vėlavo mano tėvui reikalinga lenkiška sugrįžimo viza – neišvažiavau atostogų. Todėl susipažinau su visiškai kitokiomis taisyklėmis. Svetimas darželis irgi kovojo su šlapinimusi į lovą, bet kovojo kitaip. Mūsų darželio papročiai, palyginus su šio metodais, atrodė labai švelnūs. Naujojoje vietoje nebuvo dramatiškų spektaklių. Vietoj to buvo atimamos apatinės kelnaitės. Nusižengėliai, išleisti į kiemą be kelnaičių, turėjo vienatvėje kovoti su savo gėda. Jau pirmą dieną pataikiau į klykiantį sambūrį: „Sudeginti, sudeginti, sudeginti!“ Kodėl sudeginti? Nes be kelnaičių, paaiškino kažkas man

su užuojauta. Žmonės be kelnaičių yra likviduojami lygiai taip pat, kaip anie, išnirę iš srutų duobės. Tai žmones galima deginti? Kaip? Paprastai, krosnyje. Nežinojimas užtraukia gėdą, o čia juk buvo žinomi dalykai. Gal ne tik nežinojimas, buvo ir kitų gėdytis verčiančių priežasčių. Iš karto prisiminiau, kad ir aš kartais apsisiusiodavau per miegus. Ir todėl neįstengiau išspausti jokio garso, negalėjau kartu su kitais šaukti: „Sudeginti!“ Namuose turėjau itališką, vaikams skirtą Palazzi išleistą žodyną. Visus paveiksliukus puikiai atsiminiau. Aeroplanas, ananasas, automobilis ir taip toliau. Žinojau, kad nėra paveiksliuko, vaizduojančio šį dalyką. – Ar žmones galima deginti? – paklausiau pirmai progai pasitaikius. – Negalima, – atkirto motina. Ji nežinojo apie tai, kas nebuvo paslaptis niekam, net vaikams darželyje. O kadangi nežinojo, negalėjo man padėti. Kokiame pasaulyje ji gyveno? Tikrai ne tame pačiame, kuriame gyveno visi kiti. Ji tikriausiai irgi iškrito iš mėnulio. – Na, na! – sumurmėjo batsiuvys, kai buvau jos pasiųsta nunešti pataisyti batus. – Kur tėvas gavo tokius batus? – Milane. Nes jis iš tenai, – suskubau paaiškinti.