Issuu

Karen Swan

Trys vasaros

TARPTAUTINIS BESTSELERIS

Romanas

Karen Swan

Tr ys vasaro s

mana s

Iš anglų kalbos vertė

Ligita K arsbo

Karen SWAN

THREE SUMMERS

Bantam, an imprint of Transworld Publishers, London, 2026

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN 978-609-466-953-8

Pratarmė

Parizių šeimos ūkis, Trikazės uostas 1957 m. rugsėjo 15 d.

Gruoblėtas akmuo nuriedėjo per terakotos plyteles ir staiga sustojo prie durų staktos. Plačiai pasklidę aušros spinduliai akimirksniu jį susirado ir apglėbė šiluma, veltui mėgindami išjudinti savo kaprizingu plazdėjimu.

Po dygsniuota antklode tūnojusi Rafaela sujudo, nes jos guolį pasiekė tylus beldimas į duris. Ji apsivertė ant nugaros ir tuščiu žvilgsniu įsistebeilijo į lubas, stebėdama, kaip sukasi ventiliatorius, o po kambarį šokčioja graži diena, pasirengusi su ja žaisti. Ir akimirką ji pajuto, kaip viduje pabunda gyvybė, tas instinktyvus šviesos troškimas – kol prisiminė, kad dabar ji įstrigusi šešėliuose. Mirtis bemat užvaldė visus pojūčius ir užgožė šviesą – ji tik tamsoje paskendusi būtybė.

Prisiminimai apie tas baisias dienas prieš kelias savaites tebešurmuliavo mieguistame jos prote, tad ji užsimerkė, kad jų atsikratytų, bet liūdnos scenos, keisdamos viena kitą, tik dar ryškiau sumirgėjo užmerktose akyse. Kruvina banga mėnulio šviesoje; basos pėdos; drėgna žemė, ką tik supilta į krūvą šalia atviro kapo; porcelianinė sustingusio motinos veido baltuma; virvėmis besileidžiantis karstas; juodi močiutės šydo nėriniai, pasvirę į priekį, nuo jų ant žolės byrančios ašaros... Ji tebegirdė-

Karen Swan ◆

vasaros

jo verksmus, raudą bei klyksmus, o paskui stojo slegianti tyla, kurią, regis, atlydi siaubas, nebeišreiškiamas jokiais žodžiais. Ir tai dar ne pabaiga. Reikėjo ištverti ir visa kita: klausimus, įtarinėjimus, gandus ir kaltinimus... Reikėjo visa tai išgyventi, bet kokia jų plano kaina? Ironiška, bet desperatiškas siekis išsilaisvinti kainavo jiems būtent tai, ir kasdien jų perspektyvos, regis, darėsi vis niūresnės.

Prieš aušrą cikadų svirpesiai susiliejo į simfoninį orkestrą, ji apsivertė ant šono ir apatiškai nužvelgė už jos prancūziškų durų tolyn besidriekiantį vaizdą. Tas vaizdas lydi ją visą gyvenimą, jis tapo jos paguoda ir palaima – kas rytą pabudus žvilgsnis perskrosdavo nuraudusią žemę, varnėnus bei per kalvas besidriekiančias ir galiausiai į horizontą panyrančias tvarkingas senų alyvmedžių eiles.

Bet šiandien ten buvo dar kai kas.

Jos žvilgsnis užkliuvo už keisto akmens ties balkono durimis. Jis atrodė atsainiai susuktas į popieriaus lapą ir perrištas virvele. Keletą sekundžių stebėjo jį, aiškiai suprasdama, kad jį galėjo čia įmesti tik vienas iš dviejų žmonių, o tai reiškė, kad ten slypi arba labai gera, arba labai bloga žinia...

Ji pakilo iš lovos, perėjo kambarį, atsitūpusi kilstelėjo akmenį ir apglėbė delnais it mažą paukštelį. Per popierių jau matė kilmingą herbą, tad širdis pasileido šuoliais, kol pirštai mėgino atnarplioti laisvą mazgą.

Labai geros arba labai blogos naujienos.

Ji truktelėjo virvelę ir akmuo išriedėjo ir savojo apvalkalo. Apvertus popieriaus lapą akis užkliuvo už dviejų žodžių.

Atleisk man.

1957-ŲJŲ VASARA

Pirmas skyrius

Rafaela

Trikazės uostas, Apulija 1957 m. liepos 3 d.

Satino ritinys nuriedėjo ant sukirpimo stalo, o nuo jo klosčių atsispindinti šviesa priminė už lango tviskančią jūrą. Moterys net aiktelėjo sužavėtos tokio grožio ir pirštai instinktyviai siekė paliesti glotnų audinį. Nėrinių vualis, prie kurio darbavosi vos prieš akimirką, ir ratu vis dar sustatytos kėdės bemat liko pamiršta.

– Basta*! – mostelėjusi ranka nuvijo jas šalin Silvana Parizi ir pasiėmė baltos medvilnės pirštines. Užsimovė jas ir kilstelėjusi atraižą išdidžiai nusišypsojo. – Na? Na? – klausė ji per susijaudinusių moterų klegesį stebint įspūdingais jos linkiais it krioklys nuvilnijusį audinį.

– Bet kaip tu galėjai sau tai leisti? – kaip visuomet nepatikliu tonu paklausė jos močiutė Džakoza. Ji nebuvo pratusi tikėti vien sėkme ar malonėmis, – per visą savo ilgą gyvenimą dar niekad šiame mažame, skurdžiame žvejų uoste neteko matyti, kad kas nors puoštųsi tokio prabangaus satino vestuvine suknele.

* Basta (it.) – pakaks (čia ir toliau – vertėjos pastabos).

Karen Swan ◆ Trys vasaros

– Dantė parvežė man iš Romos. Filmavimo aikštelėje susidraugavo su kostiumų dizaineriu.

– Kurgi ne, – burbtelėjo Džina Krespi ir pavarčiusi akis mirktelėjo Rafaelai. – Ar ji buvo šviesiaplaukė?

– Jis nebuvo šviesiaplaukis, – tęsė Silvana. – Bet audinys liko nuo kostiumo, skirto...

Ji paliko ore tvyroti paslaptį ir kelios moterys dar kartą aiktelėjo. Jos visos žinojo, kad Dantė Džanelis buvo pakviestas padirbėti statistu naujajame Roberto Leonardo filme, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko visų italų numylėtinė Džina Lolobridžida.

– Ar sakai, kad būsima marti, tekėdama už mano sūnaus, vilkės Lolos suknelę? – džiaugsmingai šūktelėjo Džuljeta Karoza.

– Tai audinys, – priminė jai močiutė Džakoza.

– O mano suknelė bus net gražesnė, kai baigsime ją siūti! –gyrėsi Silvana ir vėl prispaudusi audinį prie savo kūno laiminga pasiūbavo klubais.

Rafaela stebėjo savo vyresniąją seserį ir puikiai suprato, kad taip ir bus. Silvana ir iš bulvių maišo sukurptų ką nors gražaus arba, tiksliau, geidulingo. Ji tiksliai žinojo, kur įsiūti, kur suimti klostę, kur paraukti – juk valandų valandas vartydavo žurnalus ir nagrinėdavo Romoje besilinksminančių kino žvaigždžių apdarus. Močiutėms pro akis nepraslydo, kad ji vis labiau siaurina jaunų moterų suknelių liemenis ir krūtinę ir atneša į Trikazės uostą garsiųjų seserų Fontanų* stilių. Naująją Džinos sekmadieninę suknelę teko net pailginti ir vienu coliu praplatinti, nes

* Čia kalbama apie garsų italų mados namų kūrėjų trio – Zoe, Micol ir Giovanną Fontanas, vienas garsiausių pokario Italijos mados kūrėjų.

Karen Swan ◆ Trys vasaros

jos motina, pirmą kartą pamačiusi dukrą ją vilkint, net persižegnojo – Silvana pažadėjo taip ir padaryti, bet Rafaela žinojo, kad ji praplatino tik puse colio, o likusią kaltę Džina suvertė makaronams.

Silvana pažadėjo šią vasarą pasiūti naują suknelę ir Rafaelai, nes ji per pastaruosius metus gerokai ūgtelėjo. Sulaukusi septyniolikos pagaliau įgavo moteriškas formas. Rafaela pasirinko šviesiai mėlyną medvilninį audinį, suknelės iškirptę Silva siūlė papuošti baltų medvilninių siūlų nėriniais ir perlinėmis sagutėmis. Ji nekantriai laukė, kol sesuo pradės ją siūti. Persikai svarino šakas, o tai reiškė, kad jau bet kurią dieną čia sugužės vasarotojai ir tada mieguistas jų žvejų kaimelis šešioms savaitėms tiesiog atgis.

Pajūrio kelyje vis daugėjo automobilių ir motorolerių, o atvykėliai, išnirę iš už staigaus posūkio, tiesiog apstulbdavo pamatę neįtikėtiną vaizdą, tarsi iš „Cinecittà“ filmų studijos: tviskančios turkio spalvos bangos, besiritančios į nedidelį auksinio smėlio paplūdimį – iš vienos pusės apsuptą ilgos promenados, kurioje ant patiestų rankšluosčių vienomis glaudėmis gulinėjo ragazzi* , o iš kitos – prieplaukų su dešimtimis prišvartuotų žydrų žvejybinių laivelių. Palei krantą čia stūkso keletas didingų neapolietiškais atspalviais dažytų vilų: lašišos rausvumo viešbutis „Villa Maria“ prie pat kranto, dabar gelsvai perdažyta „Villa Blanca“, pudingo rausvumo „Villa Agosto“ ir pistacijų atspalvio „Villa Aymone“. Pasislėpusios tarp žalių sodų, aukštų tvorų ir grotuotų vartų jos dešimt mėnesių per metus stūksodavo ištuštėjusios – vietiniai gyveno įsikūrę savo baltuose nameliuose įkalnėje, Borgo Peskatori ir Santa Marčelinos gatvių gale.

* Ragazzi (it.) – jaunuoliai, vaikinai.

Karen Swan ◆ Trys vasaros

– O apie kokį stilių mąstai? – paklausė Silvanos Džuljeta. Jos žvilgsnis nukrypo į šalia gulinčio žurnalo atverstą puslapį – ji kaltinamai mostelėjo į lipančią iš automobilio manekenę, drąsiai demonstruojančią gilią iškirptę. – Nes kunigas Tomazas turėtų ką pasakyti, jei prie altoriaus pasirodytum taip pasipuošusi.

– Tarsi jos pačios tėvas tai leistų! – užprotestavo Irma Parizi, lyg įsižeidusi vien nuo tokios minties. Močiutės tuojau pat puolė piktintis, o Rafaela ir Džina susižvalgė, nes, atrodo, staiga buvo suabejota viso uosto morale. Gal šis satino audinys nėra vien prabangos akcentas, bet jis gali tapti Trojos arkliu, dėl kurio į jų pajūrio bendruomenę įsisuks skandalingas Holivudo seksualinis laisvamaniškumas.

– Nėra ko nerimauti nei mano tėvui, nei kunigui Tomazui, – nuramino jas Silvana, grakščiai atmetusi savo ilgus, kone juodus plaukus. – Iškirptė bus kukli...

– Aukšta? – pasitikslino močiutė Mazina, kilstelėdama prie kaklo savo drebančią, venų išvagotą plaštaką.

– Si*, kukli, – nerišliai numykė Silvana.

– Suknelė ilgomis rankovėmis? – Drebanti ranka nusileido prie riešo.

– Tikrai bent jau iki alkūnių.

Raukšlėtą odą išvagojo susirūpinimas.

– Ir ilga...

Močiutė Mazina buvo per sena, kad sugebėtų pasilenkti ir ranka parodyti grindis – nei keliai, nei klubai jos nebeklausė.

– Tikrai žemiau kelių.

* Si (it.) – taip.

Karen Swan ◆ Trys vasaros

Močiučių antakiai ėmė kilnotis ir jos sužiuro į motiną, bet staiga visų dėmesį atitraukė lauke pasigirdęs šūksnis.

– Marija! – Triukšmas prie stalo bemat nutilo.

– Ššš, – sušnypštė Džinos mama, skubėdama link žalios langinės. – Ką? – šūktelėjo ji.

Rafaela girdėjo, kaip jos vyras – maisto prekių pardavėjas –pranešė, kad atvežė pomidorų ir cukinijų.

– Et, – burbtelėjo ji, ranka numodama į jo žodžius, ir vėl pasisuko į moteris, o žvilgsnis dar kartą ilgesingai nukrypo į balto satino ritinį.

Silvanos ir Lukino Karozos vestuvės turėjo tapti šios vasaros kulminacija. Užsiėmusios skalbiniais ar vakarodamos už uždarų durų į pagalvėles atsirėmusios moterys tik apie jas ir tekalbėdavo. Bet darbas siuvykloje jau ėjo į pabaigą.

Šiandien daugiau jokių nėrinių. Riposo* baigėsi. Netrukus teks atidaryti kavinukės langines, į krantą parplauks paskutiniai šiandienos krevečių laimikį pargabenantys laivai. Laikas ruošti vakarienę.

Močiutės pakilo nuo taburečių ties sukirpimo stalu ir ėmė leistis siaurais laipteliais žemyn. Silvana dalijosi nuomos mokesčiu su vietiniu batsiuviu – šis naujas susitarimas, regis, puikiai abiem tiko.

– Ar galėsiu vėliau pasimatuoti savo suknelę? – paklausė

Rafaela, kol jos atsargiai vyniojo satiną atgal į ritinį. – Mano pamaina baigiasi šeštą.

– Ne šįvakar, – atsakė jai Silvana, klapsėdama savo tankiomis blakstienomis. – Lukinas vežasi mane pažiūrėti naujojo Mastrojanio filmo.

* Riposo (it.) – pertraukėlė, atokvėpis.

Karen Swan ◆ Trys vasaros

Lukinas neseniai įsigijo vieną iš naujųjų „Piaggio“ motorolerių, tad nepraleisdavo progos padaryti įspūdį savo sužadėtinei nuveždamas ją toliau, nei siekia geležinkelis.

Rafaela nuslopino nusivylimą – ir nekantrumą.

– Tada rytoj?

– Tau toks nekantrumas nebūdingas, mažoji sesute, – kilstelėjo antakį Silvana.

– Aš ir nesu nekantri, – gūžtelėjo Rafaela. – Bet mano drabužiai man per maži.

– Iš tiesų, suknelės tau jau per trumpos. Šitą turėsiu atlenkti, – ištarė Silvana, žvilgtelėdama į rožiniais ir gelsvais dryžiais margintą Rafaelos suknelę, kuri dabar jau vos dengė šlaunis.

– Tu ją jau atlenkei.

– Ak... – Sesuo pažvelgė į ją ir akyse sušmėžavo šypsena. –O ar šis netikėtas nekantrumas nesusijęs su tavo šviesiaplaukiu Romeo? O gal kitą savaitę koks kitas svarbus vaikinas parplauks į uostą?

– Ką? – Rafaela pajuto, kaip jos skruostai užsiliepsnojo. –Ne! Kodėl man turėtų rūpėti, ką Kozis galvoja apie mano drabužius?

Pastebėjusi akivaizdų sesers susijaudinimą Silvana iš džiaugsmo net išplėtė akis.

– O kas čia paminėjo Kozį? Ne aš. Aš neminėjau jokių vardų.

– Na, tikiuosi, neturėjai omenyje Fedžio!

– O kodėl gi ne? Jis toks pat gražus kaip ir jo jaunesnysis brolis.

– Jis penkeriais metais už mane vyresnis!

– Tėtis ketveriais metais vyresnis už mamą, – gūžtelėjo Silvana.

Karen Swan ◆ Trys vasaros

– Et, tiesiog pamiršk visa tai! – Rafaela apsisuko ir jau ketino išeiti.

Silvana šyptelėjo ir prisegė audinio galą prie ritinio, kad jis nesusiraukšlėtų, tada atsargiai kilstelėjo jį ir padėjo ant lentynos šalia kitų audinių. Jis spindėjo it perlas tarp sunkių lino ir medvilnės rietimų.

– Gerai! – šūktelėjo ji Rafaelai. – Ateik rytoj. Rafaela net apsisuko ant kulno.

– Tikrai? Kada?

– Po pietų. Visą rytą suplanuoti primatavimai.

– Puiku! Ačiū! – šūktelėjo ji ir už nugaros išgirdo tylų sesers kikenimą.

Lauke ant šaligatvio jos jau laukė Džina, tad abi nusileido atgal į uosto promenadą. Silvanos ateljė (taip ji pradėjo ją vadinti) ir batsiuvio dirbtuvės buvo įsikūrusios mažame

Via Santa Marčelinos pastate ties gatvės kampu, netoli sankryžos, kur pakrantės kelias vingiavo į kalną, į šiaurę – pro Džanelių alyvuogių spaudyklą link Andrano prieplaukos. Dauguma kitų kaimo pastatų buvo nusidriekę priešinga kryptimi, žemyn nuo kalno ir už posūkio link paplūdimio. Džinos šeimos maisto prekių parduotuvėlė stūksojo Borgo Peskatori kampiniame sklype – iš ten matėsi, kaip iš mėlyno triračio „Piaggio“ kraunami pomidorai, na, o kirpykla, laivų reikmenų parduotuvėlė bei Tito baras buvo kiek tolėliau, žmonių supiltoje saloje ties pakrantės keliuku ir link Agosto vilos vedančios gatvelės. Kaimo gyventojai nesiliovė skundęsi, kad dėl tų ištaigingų tuščių vilų prarasta tiek žemės, kad vietiniams gyventojams tenka spaustis ten, kur jie gyvena ir dirba.

Juodvi žingsniavo promenada linkčiodamos ir šypsodamosi pažįstamiems veidams. Visas šis ruožas tebuvo nosinai-

Karen Swan ◆ Trys vasaros

tės dydžio, tad merginos be vargo galėjo išvardinti visus čia sutiktus žmones – anziani*, tykiai plaukiojančius ramiuose vandenyse arba įsibridusius ir sustingusius ties betono laipteliais; besišnekučiuojančių motinų stebimus seklumoje besitaškančius mažylius. Jos praėjo pro išsitiesusias ant rankšluosčių ir saulėje besideginančias senas savo bendraklases Donatelą, Antoniją ir Klarą.

– Ciao**, Džina. Ciao, Rafa.

– Ciao.

Jos paėjo dar keletą žingsnių ir Džina staiga kumštelėjo Rafaelą.

– Ar žinai, kad Antonija darė tai su Enzo? – pašnibždėjo ji.

– Negali būti! – aiktelėjo Rafaela.

– Neatsigręžk! – sušnibždėjo Džina sulaikydama draugę, nes ši jau ketino suktis. – Tikrai. Enzo pasisakė Fonui, šis –Luidžiui, na, ir galiausiai man.

Džinos šaltiniai visada būdavo tikslūs, tad Rafaelą net šaltis persmelkė supratus, kaip Antonija rizikavo. Ankstyvąjį mergaitišką flirtą ėmė keisti rimtesni meilės žaidimai – dabar tarp merginų, įsitaisiusių ant vaikinų dviračių galinių sėdynių ar besidalinančių ledais prie uosto, tvyrojo konkurencija, – tarsi vyro paieškos būtų kokios lenktynės, o geriausieji bemat bus išgraibstyti. Džina sulaukdavo daug dėmesio iš pažįstamų vaikinų – ji visada buvo smulki, bet dabar atsirado ir apvalumai: švelnaus kūno, bet aštrialiežuvė, o toks derinys, atrodo, buvo tiesiog svaiginantis. Rafaelos pasirinkimas žvejojant vyrą buvo gerokai mažesnis, tad abu jos broliai nesiliovė ją erzinę dėl visų

* Anziani (it.) – vyresnio amžiaus žmonės, senjorai.

** Ciao (it.) – labas, sveikas / sveika.

Karen Swan ◆ Trys vasaros

jos „trūkumų“ – sakė, kad ji per aukšta, o besiformuojantys apvalumai atrodo tarsi uogos ant šakelės. Tačiau Fonui Džaneliui tai, regis, visai nerūpėjo. Jis žiūrėjo į ją, tarsi ji būtų Venera ar Afroditė, o ji jautėsi jam už tai dėkinga.

Merginos nuėjo tolyn pro nedidelę arką, kuri it tunelis vedė link žemų uolų kitoje kyšulio pusėje. Kavinukė buvo įsikūrusi „antrajame“ paplūdimyje – tiesiog smėlio sauja tarp uolų – ir dirbdavo tik per vasaros atostogas. Tai tebuvo viso labo medinė būdelė su keliais stalais ir kėdėmis, bet joje iš mokamo paplūdimio prie natūralių aukštų bazalto uolų supamų baseinų grįžtantys turistai galėjo nusipirkti kavos, affogato* , gelato** ir granita*** .

Merginos ėmėsi verti langines ir nešti laukan smėlyje kvadratinius šešėlius metančius stalelius su ryškiais dryžiais margintais skėčiais nuo saulės. Nepraėjo nė akimirka, ir čia jau stabtelėjo praeivių šeima, tad Džina juos aptarnavo, o Rafaela nuėjusi už būdelės iš šaldiklio ištraukė ledo luitą. Ji ėmėsi kapoti jį kirtikliu, jausdama, kaip net šešėlyje ant kaktos kaupiasi prakaito lašeliai.

–Štai, – ištarė ji po penkiolikos minučių, pasirodžiusi su dubeniu susmulkinto ledo gabaliukų ir statydama jį ant baro krašto – baras buvo veidrodinis, tad merginos užplūdus turistams galėdavo stebėti, kas vyksta už nugaros, nė neatsisukdamos. Trys iš penkių stalelių jau buvo užimti, turistai panardinę pėdas į smėlį mėgavosi kava ir stebėjo jūroje tyvuliuojančius laivus.

* Affogato (it.) – kava užpilti vaniliniai ledai.

** Gelato (it.) – ledai.

*** Granita (it.) – sicilietiškas pusiau šaldytas desertas iš vandens, cukraus ir įvairių priedų, pasižymintis grūdėta, ledus primenančia tekstūra.

Karen Swan ◆ Trys vasaros

Burlaiviai vis dar plaukiojo toli jūroje, bet krevečių žvejai jau skubėjo atgal. Rafaela net ir iš čia gebėjo atskirti laivus pagal savitai sulopytas kiekvieno jų bures, kol maži pakabinami varikliai tyliai burgzdami lėtai yrėsi į uostą.

Ji pasisuko, nes norėjo išvalyti šaldytuvą, bet dėmesį patraukė garsus variklio gausmas. Atsigręžusi ji pamatė sportinį motorlaivį, kuris staigiai praskriejo pro kyšulį ir pasuko į

kairę bei gilesniuose už uosto atitvaro plytinčiuose vandenyse ėmė raižyti aštuoniukes. Sukeltos bangos akimirksniu supurtė

į uostą artėjančius krevečių žvejų laivelius ir aplink it varnų kranksėjimas pasklido jų šūksniai.

– Kas ten? – Ji prisimerkė ir atsistojusi ant smėlio prisidengė akis ranka, tačiau laivas buvo per toli, kad galėtum įžiūrėti jame esančius žmones.

Džina tik papurtė galvą.

– Na, kiek girdėjau, Džinos Lolobridžidos suknelės audinys nebuvo vienintelis Dantės iš Romos parsivežtas dalykas.

– Jis nusipirko greitaeigį katerį? – negalėdama patikėti paklausė Rafaela. – Bet kaip... Už ką?

Žiemą, sulaukę derliaus, Džaneliai darbuodavosi uosto bendruomenės alyvuogių spaudykloje – trappito, įrengtoje kyšulio gale, tiesiai virš mažosios kavinės, ant uolų. Tačiau vasarą jie, kaip ir daugelis vyrų, užsiimdavo žvejyba. Iš visų įmanomų pirkinių pasirinkti greitaeigį katerį...

– Dantė dabar yra kino žvaigždė.

– Jis tedirbo statistu filmavimo aikštelėje!

– Holivudo pinigai, – gūžtelėjo Džina. – Net statistai praturtėja. – Ji atsiduso. – Kas žino? Galbūt pasirašė su jais sutartį.

– Na, jei tai būtų tiesa, manau, kad žinia jau būtų mus pasiekusi, – susiraukė Rafaela.

Karen Swan ◆ Trys vasaros

– Manau, kad tai net labai įmanoma. Turiu omenyje, su tokia išvaizda...

Dantė Džanelis iš tiesų turėjo mąslų romėnišką profilį, taip dievinamą operatorių. Galbūt, jei jis vaidintų kitą personažą, o ne save patį, pagalvojo Rafaela, jam ir pavyktų tapti romantišku herojumi. Jo brolis jau kelis mėnesius nedrąsiai ją mergino, na, o Dantė garsėjo karšta aistra ir šalta širdimi.

Ji įžvelgė laive du su vėju besikaunančius siluetus, džiaugsmingi jų šūksniai kilo į dangų, kateris raižė kilpas tarp bangų, ir Rafaela suprato, kad ten Fonas su savo broliu. Dantė buvo jo dievaitis, tad sekiodavo paskui jį it nekantrus šuniukas.

– Tikiuosi, dabar visą vasarą vien tuo neužsiims, – burbtelėjo ji.

– Galbūt, jei elgsimės protingai, jis ir mus pasikvies, – žaismingai mirktelėjo Džina.

Ji buvo sumani mergina, tačiau jautė silpnybę vyriausiajam Džanelių sūnui, visgi dvidešimt trejų jis buvo penkeriais metais vyresnis ir jau pagarsėjęs potraukiu prie laisvo elgesio mergelių. Laikytis už rankų su paauglėmis jam net į galvą neateitų.

– Ačiū, ne, – šyptelėjo Rafaela ir galiausiai nusisukusi pasislėpė kavinukės pavėsyje. Vasaros kaitros dar tik prasideda, o jos oda jau riešutų spalvos ir rusvi plaukai aplink veidą nubalę.

– Ei, sinjorinos! Sinjorinos! – pasigirdo įsakmus balsas ir kilstelėjusi akis Rafaela pamatė link jų per smėlį atžingsniuojančią porą. Jų tviskančiuose plaukuose blykčiojo saulės spinduliai, o madingų saulės akinių stikluose atsispindėjo paplūdimys. Jauna moteris vilkėjo šokiruojamai trumpą, ryškiai margintą vasarinę suknelę – ji labai skyrėsi nuo vietinių gyventojų vilkimų nuosaikių ir kuklių medvilninių drabužių.

– Rome? – sušnibždėjo Džina. – Kozi? – Ji puolė bėgti, Ro-

Karen Swan ◆ Trys vasaros

mola taip pat, ir dvi draugės apsikabino taip stipriai, kad vos neparkrito.

Rafaela vos per kelis žingsnius nuo jų taip pat mėgino atsitokėti.

– Jūs jau čia? – nustėro ji, negalėdama patikėti savo akimis, ir tvirtai apkabino Romolą. – Manėme, kad atvyksite tik po savaitės! Tavo laiškas...

– Žinau, – nusijuokė Romola ir susijaudinusi skėstelėjo rankomis. – Na, bet mieste buvo per karšta! Tiesiog nebeįmanoma! Sakiau mamai, kad tikrai mirsiu, jei pasiliksime ten dar bent vieną dieną. Tiesa, Kozi?

Kozimas pasivijo seserį ir nusišypsojo merginoms.

– Tiesa.

– Tu visuomet tokia dramatiška! – sudejavo Džina. Ji akimirką nužvelgė Kozį nuo galvos iki kojų. – Tu pasidarei bjaurus, – drėbtelėjo.

– O tu susitraukei.

– Aš visada buvau žema, idiote, – nusijuokė ji ir, prieš leisdama jam ją apkabinti, visų pirma niuktelėjo. Kozimas buvo vos vienuolika mėnesių vyresnis už Romolą, todėl vaikystėje jie visi keturi kartu žaisdavo – užaugo tarsi broliai ir seserys, o galbūt tarsi pusbroliai ir pusseserės, – vieną akimirką pešdavosi, o kitą jau drauge skuosdavo prie jūros.

Tik ištiesusi rankas jį apkabinti Rafaela pajuto, kad jo judesiai sukaustyti, o įprastai atsipalaidavusiame kūne jautėsi įtampa. Ji pajuto po marškinėliais pūpsančius jo raumenis, barzdos šerius ant savo skruosto – šio vaikino kūne buvo likę nedaug to berniuko, su kuriuo ji užaugo. Ji atsitraukė, nes staiga pasijuto nepatogiai.

– Atrodai toks pasikeitęs! Jūs abu!..

Karen Swan ◆ Trys vasaros

– Ir kas gi kalba? – nusijuokė Romola. – Iš tolo net negalėjau patikėti savo akimis! Kada tu spėjai taip užaugti?

– Na, baik! Tėtis sako, kad aš kaip piktžolė, – susiraukė Rafaela. Būdama metro septyniasdešimt penkių centimetrų ūgio ji jau beveik visa galva praaugo kitas merginas.

– Galbūt labiau saulėgrąža! Tu tapai tikra gražuole. Kozi, argi ji ne graži? – Kozimas nedrąsiai linktelėjo galva, o Romola

delnu apglėbė Rafaelos skruostą ir caktelėjo liežuviu. – Dabar tikriausiai tave sekioja visi vaikinai.

– Oi, ne, – paskubomis papurtė galvą ji. – Jiems labiau patinka Džina.

– Jiems labiau patinka Antonija! – žaismingai mirktelėjusi pataisė ją Džina. – Ir neklausyk jos – Fonas liuoksi aplink ją it leopardas! Niekas kitas nedrįsta prie jos net artintis.

– Fonas Džanelis? – išsprūdo Kozimui. – Dantės brolis? Žvejo sūnus?

Rafaelą nustebino toks jo tonas. Nė nenumanė, kad jis toks snobas.

– Judu draugaujate? – susižavėjusi paklausė Romola. –Laiškuose nė neužsiminei!

– Aš... Na... – sumurmėjo Rafaela, sutrikusi, kad visų akys susmigusios į ją.

– Penki mėnesiai. Antroji fazė, – dar kartą mirktelėjo Džina, o Romola tai išgirdusi net stryktelėjo ir susijaudinusi puolė ploti delnais.

– Džina! – degančiais skruostais subarė ją Rafaela.

– Oi, tarsi pati nebūčiau tavęs to išsiklausinėjusi! – nusijuokė Romola. – Bet negaliu patikėti, kad net neužsiminei, jog turi vaikiną! Kas čia per paslaptis?

– Nėra jokios paslapties, – pamelavo Rafaela. Kaime, tai,

Karen Swan ◆ Trys vasaros

aišku, jau visi žinojo, bet ji iš tiesų susilaikė nuo dalinimosi šia naujiena laiškuose. Nenorėjo, kad žinia pasiektų Kozimo ausis, nors ir suprato, kad tai neišvengiama. Kartu vylėsi, kad, prieš visiems sužinant, pirmiausia pažiūrės, kaip jiedviem klostosi.

Bet vargu ar tai įmanoma sukontroliuoti. O jo reakcija ne tokia, kokios ji tikėjosi.

– Tikrai galėtum rasti ką nors geresnį už jį, Rafa, – ištarė

Kozis ir jųdviejų žvilgsniai susipynė.

– O kas jam negerai? – pyktelėjo ji.

– Turbūt juokauji? – Jis pasisuko į savo seserį. – Nepameni, kaip kartą maudydamiesi baseine prigavome jį žvilgčiojant per sodo tvorą, bet jis apsimetė, kad stebi paukščius?

– Nepamenu.

Kozis ir vėl pasisuko į Rafaelą.

– Jis vienišius. Visada maniau, kad keistokas.

– Tu pats keistokas, – atšovė Romola ir pavarčiusi akimis stumtelėjo jį taip, kad jis net žengtelėjo atgal.

– Tai, kad Fonas tylus, nereiškia, kad keistas. Jis patinka daugybei merginų, – gynė jį Džina. – Jis gražus. Ir, manau, dabar jau aukštesnis už tave.

– Bet, tikiuosi, ne stipresnis, – atšovė Kozimas ir atsainiai atkišo savo bicepsą. – Jo kojos visada buvo kaip pagaliukai.

– Na, palik jį ramybėje! – subarė Džina. – Jiedu su Rafa labai miela pora.

– Miela? – Šiame žodyje skambėjo panieka. – Na, jei jis tau patinka, kodėl gi ne.

– Patiks ir man, jei jis turi bent dalelę savo brolio žavesio, – šyptelėjo Romola ir prikando lūpą, o Džina net cyptelėjo.

Dantės grožis, regis, apkerėjo visų amžiaus grupių ir socialinių sluoksnių moteris.

Visi keliai veda pas ją – net ir tie, kuriuos jis pasirinko stengdamasis ją pamiršti.

KAREN SWAN (Karen Svon) – garsi anglų rašytoja, 29 knygų autorė, sulaukusi didžiulio populiarumo Lietuvoje. Pasaulyje parduota daugiau nei 5 milijonai jos knygų egzempliorių. Kiekvienais metais savo skaitytojams pristato po du romanus: vieną – vasarą, kitą – Kalėdų laikotarpiu. Naujausias jos romanas „Trys vasaros“ nukelia į Apulijos regioną Italijoje XX a. viduryje.

Trys vasaros. Trys šeimos. Vienos didžiulės meilės istorija.

1957-ieji. Trikazės uoste Rafaela Parizi nekantriai laukia iš Romos atvykstančių svečių. Kilminga Frankečių šeima kiekvieną vasarą atgaivina nykų uostamiesčio gyvenimą. Rafaela yra pažadėjusi širdį vietinių Džanelių sūnui, tačiau negali atsikratyti minties, kad ją ir Kozimą Franketį sieja daugiau, nei jiedu pasiruošę pripažinti. O gal ji tik save apgaudinėja?

1958-ieji. Frankečiai, Džaneliai ir Pariziai vėl kartu, bet Trikazėje vis dar justi praeitos vasaros įvykių aidai. Meilė, pavydas ir konkurencija ėmė skaldyti šeimas. Po šiurpios tragedijos Frankečių viloje Rafaela priversta duoti priesaiką, kuri pakeis jų gyvenimą.

1961-ieji. Rafaela bando susitaikyti su savo sprendimo pasekmėmis ir užmiršti vasaros dienas gimtajame uostamiestyje. Tačiau netikėtas susitikimas su Kozimu sužlugdo šiuos bandymus – dabar ji turi nuspręsti, ar rizikuos gyvenimu, kurį susikūrė, dėl to, kurį galėjo turėti...

Kerintis pasakojimas apie aistrą, išdavystę ir painius troškimus. – Rašytoja Evie Woods