Trisdesimt by knygos.lt

Vaiva Rykštaitė

ISBN 978-609-466-221-8

9 786094 662218

Trisdešimt

Šį kartą užsimojau stoti į akistatą su moteris ištinkančia trisdešimtmečio baime, nes „po to jau tik viską stangrinti ir maskuoti. Esi long life milk“, kaip kartą man sakė bičiulis. Nes viską suspėti, atrodo, reikia iki trisdešimties... O kiek metų buvo mano prosenelei, kai prasidėjo karas? Ne kartą pati savęs klausiau: „Kaip tau ne gėda teršti švento prosenelės atminimo banaliomis išlepusių mergų trisdešimtmečio krizėmis?“ Bet reflektuoti save man visada buvo svarbiau nei pasakoti apie kitus, dabartis visada bus sodresnė už praeitį, o retkarčiais dvejodama dėl savo kūrybos egocentriškumo aš atsigręžiu į sujauktą menininkės Tracey Emin lovą, jau tapusią šiuolaikinio meno eksponatų ikona. Ir ne – man ne gėda. Tik truputį baisu.

Trisdešimt

Smetonos laikų Kaunas su lapių kailiais pasipuošusiomis damomis ir nūdienos Londonas – su barais ir vienišių butais, kuriuose netyla šmaikštūs, dažnai nepadoriai nuoširdūs jaunų moterų pokalbiai. Tarpukario KauNuotrauka © Couple Cups nas mena Silvijos istoriją, o po mūsų dienų Londoną blaškosi savo trisdešimtojo gimtadienio paniškai bijanti jos proanūkė Jurga – įsimylėjusi klestintį finansininką, bet niekaip nesugebanti pamilti savęs. Vakarais Jurga susitinka su bičiule Brigita, kalbėdamosi apie artėjantį trisdešimtmetį ir savo nesutvarkytą gyvenimą jos kas kartą pasižada iš pagrindų jį keisti. Ir vis nesiima. Kol vieną dieną jųdviejų kelyje pasipainioja Gulzaras – smulkutis, miniatiūrinis senukas iš Irano...

Vaiva Rykštaitė

ketvirtos kartos kaunietė, baigusi filosofijos studijas VDU ir Londone. Dirbo modeliu Milane, šešerius metus gyveno Londone, daugiau nei metus praleido keliaudama po Indiją. Šiuo metu gyvena Havajuose, augina dukrą. „Trisdešimt“ – penktoji autorės knyga.

Romanas

Vaiva Rykštaitė (g. 1985 m.) –

Vaiva Rykštaitė

UDK 821.172-31 Ri64

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Skiriu prosenelės S. J. atminimui. Aš Tave myliu. Ačiū Tau.

Išgirdusi ką sakant „stipri moteris“, tuoj pat prisimenu savo tetą Rožytę. Nors sakyti prisimenu šiuo atveju labai įžūlu, nes manęs pačios tuomet nebuvo nė sėklos. Bet kažkur skaičiau, kad iš tiesų dauguma mūsų praeities epizodų nėra prisiminimai per se, bet pasakojimais pagrįsti įsivaizdavimai. Taigi, šitą giminės iš lūpų į lūpas perduodamą istoriją girdėjau tiek kartų, kad galiausiai ji tapo gyvu ryškiu vaizdiniu mano pačios galvoje. Teta Rožytė, kaip visada, laku sutvirtintom standžiom garbanom, šviesintais potrumpiais plaukais, išdidi sėdi zaporožiečio keleivio sėdynėje. Kiek ją pažįstu, greičiausiai tuo metu ji ištempusi veidą rožiniu lūpdažiu vedžiotųsi lūpas – bet nesu tikra, ar zaporožiečių atvartuose nuo saulės būdavo veidrodėliai. Tad, galimas daiktas, ji jau kurį laiką kuičiasi rankinėje, ieškodama veidrodėlio. Arba lūpų dažų. Arba nosinės – medvilninės, suglamžytos, aplipusios zefyro trupiniais. Zaporožiečio salone atsiduoda talku, prakaitu, tabaku ir saulėje besilydančia guma. Karšta, bet Rožytė nenori atidaryti langų – nenori, ir tiek. Ji dažnai užsispiria elgtis būtinai priešingai, nei norėtų jos brangiausiasis. Pakėlusi akis Rožė pastebi, kad štai jos antras vyras Kazelis suka jau antrą ratą, vis nerasdamas progos išvažiuoti iš žiedo. 7… … …

– Tu durnas ar apsimeti? – Rožytės skardus balsas visai nedera nei prie jos lūpų dažų, nei prie vardo. Kazelis iki pat galo taip ir neapsiprato – visada kiek krūptelėdavo vos jo žmonai nutraukus tylą. Jis nieko neatsako, suraukęs susivėlusius apuokiškus antakius šį kartą pasiryžo tikrai išsukti, bet štai kelyje kaip tyčia pasipainioja naujutėlaitė volga, sekundžių reikalas, ir proga praleista. Kazelis prakaituoja. – Ar galiu atsidaryti langą? – klausia bijodamas atitraukti rankas nuo vairo. – O mane namo parvežti gali? Gali? Bože moj nebesnyj... – Rožytė stenėdama suka metalinę rankenėlę, bet langas atsidaro tik iki pusės. Kazelis tuo metu jau suka ketvirtą ratą. Vėl praleidęs progą persirikiuoti į antrą juostą, pasiryžta pagaliau papypsinti. – Jobtvajumat! Ant skruosto pajutęs drauge su keiksmu užtiškusias žmonos seiles, Kazelis susigūžė ir prisimerkęs laukė kito žmonos veiksmo. Ji ilgai netruko. – Stoooook, glušiau! Kazelis, dar prieš akimirką bijojęs supykdyti aplinkinius vairuotojus, kaipmat sustojo pirmoje žiedo juostoje. Pavymui pasigirdo stabdžių cypimas. Mikliai įjungusi avarinį signalą Rožytė nuo užpakalinės sėdynės pasičiupo gėlėtą skėtį ir po akimirkos lyg milicininkė, išdidžiai atstačiusi nuo karščio bei įtūžio sunkiai besikilnojančią krūtinę, jau reguliavo eismą. Vienu mostu sustabdžiusi automobilių srautą, sukamaisiais judesiais nurodė Kazeliui jo važiavimo kryptį. Jųdviejų zapukui pagaliau išsukus iš žiedo, Rožytei dar šmėstelėjo mintis nusi-

… … … 8

lenkti tiems žiopliams, lyg būtų artistė. Bet ji tik vos kilstelėjo smakrą ir pasileido į jos laukiantį mašiniuką. Kazelio širdis plakė triskart tankiau, nei žybsėjo avarinio signalo žibintai. – Bet anuomet Rožytės niekas nevadino feministe. Ji buvo boba su kiaušais, ir tiek. – Ar ji tau yra moters pavyzdys? – Ne visai. Nemanau. Kartais norėčiau gal, bet nežinau... – Gal gali paaiškinti plačiau? – Aš visada svajojau būti ta, kuri ateina į barą ir klausia: „Vyrukai, ką gersite?“, tada nupirkti jiems brangaus viskio ir išdulkinti juos per šikną. Daktaro J. C. Aleno veide nevirpteli nė raumenėlis. Jis tyli, įsitaisęs klasikine psichoterapeuto poza, sunėręs savo dailius ilgus pirštus. Pauzė šiek tiek per ilga. – Aš tarsi noriu pažeminti vyrą... Vyrus, – sakau. – Turi minty ką nors asmeniškai? – Nežinau. Jis tyli. Perkryžiuoja kojas. Gurkšteli vandens. Stebeilijasi man kažkur į tarpuakį. – Kalbi apie pažeminimą... Ar tai savotiškas keršto troškimas? Atsilyginti tuo pačiu? – Niekas negali manęs pažeminti, nebent tai bus mano vidinis apsisprendimas. – Hmm? Su ponu G. susipažinome Linos vaikų krikštynose. Jis kažkaip susijęs su Linos vyro darbu, matyt, svarbu, kad atskrido tokį kelią į Londoną. Gražus, o dar kai pasakė, kad domisi tapyba... 9… … …

Būčiau permiegojusi su juo iš karto, bet man prasidėjo mėnesinės, o ankstų rytą jis jau išskrido namo, į Vilnių. Po savaitės grįžo į Londoną, šįsyk, sakė, tik dėl manęs! Prisimenu, kaip važiuodama pasitikti į oro uostą svarsčiau: pasibučiuosime ar ne? Nepasibučiavome. Jis trims dienoms apsistojo pas mane. Paliko lagaminą vidury kambario ir išvažiavo „į centrą su reikalais“. Lauktuvių neatvežė. Laukiau vakaro. Paskambinau Linai. Ji supyko, sakė, kad jei nieko neišeis, tai gali pakenkti jos vyro darbui. „Neprasidėk“, – prašė. „Nesivelk, – patarė. – Kam tau reikia?“ O aš tikėjausi. Jis grįžo pas mane pusę devynių. Juokais papriekaištavo, kad neparuošiau vakarienės. Būčiau paruošusi, jei būtų atvežęs lauktuvių. Seksas buvo geresnis, nei tikėjausi. Rytą jis vėl turėjo reikalų centre. Aš buvau pasiėmusi tris išeigines vien dėl jo atvykimo, bet nieko nesakiau. Išsiruošiau iš namų kartu su juo dar prieš aštuonias, lyg eičiau į darbą, ir pusę dienos tryniausi po vintažo parduotuves, gėriau kavą ir bandžiau išlaikyti veido išraišką „pas mane atskrido meilužis“. Paskambinau jam kokią trečią po pietų. Sakė, užsiėmęs, klausė, gal galiu rekomenduoti kokį gerą restoraną vakarienei. – „The Ledbury“. Ponas G. grįžo „namo“ pusę vienuolikos vakare. Laukiau jo nuo septintos, susiruošusi pagaliau paragauti „The Ledbury“ virtuvės – lietuviai vyrai visada apmoka sąskaitą, jiems tai atrodo normalu. Klausti „kur buvai?“ kartu gyvenant vos pusantros paros atrodė įžūlu. Todėl paklausiau: – Kaip praėjo vakarienė? – Nuostabi! Labai gera rekomendacija, patiko ir mano part neriams. Ačiū. Ką tu šiandien nuveikei?

… … … 10

Jis žinojo pasielgęs kaip paskutinis šūdžius, mačiau iš akių, bet mudu apsimetėme, kad viskas OK. Stengiausi atrodyti nerūpestinga, atkimšau butelį vyno, ir išmaukėme jį beveik tylomis. Užsidariusi vonioje sukimšau du sumuštinius – nenorėjau išsiduoti laukusi jo vakarienės. Vėliau, jau atsigulusi lovon, klausiausi, kaip jis turškiasi vonioje, valosi dantis, krenkščia, tikriausiai paliko aptaškytas grindis... Tada išlindo visas kvepiantis, įsitaisė šalia ir palinkėjo saldžių. Gulėjome nejudėdami, įsitempę. Jis turėjo sąžinės šiąnakt prie manęs nelįsti. Jau ir taip gerokai įskaudino... Ir aš, gulėdama šalia jo tamsoje atmerktomis akimis ir stengdamasi kvėpuoti tik puse plaučių, staiga viską supratau! Viską supratau! Lįsti ir duoti? Nesąmonės! Nusmaukusi naktinių petnešėles priglaudžiau savo nuogas krūtis prie pono G. spuoguotų pečių, ranka slysdama jo papilve, kol pagaliau užčiuopiau tai, ko tikėjausi. – Tu nepyksti? – paklausė dusliu balsu. – Pykstu. Bet seksas man nėra įrankis pykčiui išreikšti ar vyrams bausti. Supranti? (Nieko jis nesuprato.) Viskas vyko blogiau, nei tikėjausi. Jo pasitikėjimas savimi buvo kažkoks aptirpęs. Užtat rytą nubudo žvalus, pabučiavo ir paklausė, ar nenorėčiau kartu papietauti. – Turiu reikalų, – sakiau jam ir išsipuošusi lyg į pasimatymą išvažiavau pas Liną. Lina, mano mokyklos laikų draugė, kaip ir pranašavo teta Rožytė, – „tos negražios anksti susiranda vyrus, ir dar neblogus“, – buvo iš klasės viena pirmųjų, kuri ištekėjo. Tą rytą trijų vaikų, pilvoto programuotojo ir namo devintojoje Londono zonoje 11 … … …

išdidi šeimininkė pasitiko mane savo išpuoselėtoje pusantro kvadratinio metro terasoje įsisprendusi rankas į šonus su piktdžiugišku šypsniu veide. „Na na?“ Pas Liną aš atvažiuoju kokį kartą per mėnesį ir dar per visas krikščioniškąsias šventes. Ji mane vaišina šiltu maistu, aš ją – savo gyvenimo paskalomis. Nujaučiu, kad Hansas, putlus akiniuotas Linos vyras, norėtų manęs nemėgti – bet negali. Jiedu nevartoja alkoholio, prieraišiai augina savo tris pasiutusius pametinukus vaikus, perka tik fair trade* gaminius, pažįsta savo kaimynus ir abu dievagojasi niekada neturėję vienos nakties nuotykio (nors aš galėčiau jam papasakoti vieną Linos mokyk los laikų istoriją). Grįžęs po darbo ir radęs mane įsitaisiusią su vyno taure ant sofos, Hansas jau žino, kad man ir vėl nepasisekė meilės reikaluose. Ir nors, jo akimis, aš „vedu Liną iš kelio su savo vynais ir vyrais“, Hansas visada mielai išsiveda vaikus laukan ledų ar dar nežinau kur geri tėčiai šeštą vakaro vedasi savo vaikus. Geras vyras duoda žmonai laiko pabūti su prietranka drauge, kol aš srėbdama čia sriubą, čia savo atsineštą vyną, čia sriūbaudama, čia juokdamasi pasakoju, „kaip jis manimi pasinaudojo lyg viešbučiu su viešnamio paslaugomis“. Hansas su mažyliais parguža apie devintą ir persimetęs su Lina žvilgsniais supranta: jam šiandien teks vienam maudyti vaikus. „Jauskis kaip namie“, – sako jis man susiruošus nakvoti ant sofos. Hansas neklausia nei kas man dabar nutiko, apsimeta ir nežinantis apie mano nuotykius su jo verslo partneriu. Šitą žaidimą mes nesitarę žaidžiame trise: apsimetame. Nors aš žinau, kad dar tą patį vakarą Lina, jaukiai įsiraususi į Hanso pažastį, išpasakos jam intymiausias mano gyvenimo smulkme* Sąžininga prekyba (angl.).

… … … 12

nas. Hansas apsimes pakraupęs ir linguodamas galva tars „ji niekada neištekės“ ar ką nors panašaus, galiausiai į viską pažvelgs iš doro vyro žiūros taško ir pasiūlys veiksmų planą. Rytą Lina gerdama arbatą garsiai „spėlios“, ką tokiu atveju patartų Hansas, bet vos jam įžengus į virtuvę sąmokslininkiškai pakeis temą. Nuvežęs mane iki metro, Hansas palinkės man „ramybės ir drausmės“ ir visą dieną bus itin geros nuotaikos, pralinksmintas ne tik mano gyvenimo tragikomedijos, bet ir gavęs naujausių hipsteriškų filmų ir knygų rekomendacijų. Ir vis dėlto per kitą barnį su Lina Hansas būtinai primins žmonai apie nenuoramą draugę ir šventą savo kantrybę, nors paslapčia lauks mano gyvenimo istorijos tęsinio. Grįžusi namo su palengvėjimu atsikvėpiau pamačiusi, kad pono G. daiktų jau nebėra. Nepaliko jokio raštelio. Jokių dovanų. Po trijų savaičių nusiunčiau jam elektroninį laišką: „Niekšas.“ Jis neatsakė. Nusiunčiau dar vieną: „Noriu, kad žinotum: aš ant tavęs pykstu.“ Tada nelaukdama atsakymo jį ištryniau ir užblokavau. – Hmm... Kaip tada jauteisi? – Blogai. Bet juk tai ir bandau jums paaiškinti – aš pati pasirinkau jaustis pažeminta ir... Tuo metu sučirpia priminimas psichoterapeuto telefone. Mūsų laikas baigėsi. Laikas apskritai baigiasi. Meluočiau sakydama, kad nebijau. Viską įsivaizdavau kitaip. Kad bus kažkas rimto, kad aš būsiu kitokia. O čia tik nuomojamas kambariukas, dvi poros brangių batų iš eBay ir tūkstančiai nuotraukų instagrame. 13 … … …

Kartą buvau sutikusi vyrą, kuris nežinojo, kiek jam metų. Tikrai. Net nežinau, kaip jį dabar vadinti – berniuku, vaikinu, vyruku, – atrodė jaunas, bet ir šita sąvoka gali tęstis dešimtmečius. Sakyčiau, nuo dvidešimt dvejų iki trisdešimt dvejų – štai taip jis atrodė. Maždaug. Bet, gerai pagalvojus, kuo dvidešimt dvejų metų veidas skiriasi nuo dvidešimt vienų? Arba trisdešimt dvejų nuo trisdešimt trejų? Vadinasi, jam galėjo būti dvidešimt vieni arba trisdešimt treji. Bet tikrai ne aštuoniolika. O kas nutinka žmogui, kad apie jį staiga galima pasakyti „tikrai ne aštuoniolika“? Išmintis akyse? Labai norėčiau. O man jis pasakė: „Tau dabar tai jau tik viską stangrinti ir plekšnoti. Tavo era baigiasi. Esi long life milk*.“ Auč. Arba kitas posakis: „Nėra valčių.“ Ne vilčių – valčių. Nes paskutinis traukinys jau nuvažiavo. Bet ir į valtį neįlipau. O kas dabar? Vieną kartą mane rodė per LRT. Gavau tik kokias aštuonias minutes tiesioginio eterio, bet, aišku, paskambinau Rožytei, tėvui ir bičiuliams iš anksto. „Žiūrėkite!“ O po laidos – geriausiai draugei Linai: – Na, ir kaip (atrodžiau)? – Viskas puiku, nenusišnekėjai, bet, žinai, atrodai ten kažkokia vyresnė... Na, nesupyk, bet atrodai kaip jau tokia apie trisdešimt... * Ilgo galiojimo pienas (angl.).

… … … 14

(Kvantinis šuolis) „Vaikystės draugė yra žmogus, kuris visada tave matys taip, kaip atrodei paskutiniais mokyklos metais.“ Nepamenu, kas taip pasakė, bet tada perskaičiusi frazės nesupratau – nes būtent ten ir buvau. Dvyliktoje klasėje. Norėjau atrodyti vyresnė. Laukiau, kol prasidės gyvenimas. Prasidėjo. O dabar, atrodo, bus įvykęs kažin koks kvantinis šuolis. Mano gimtajame mieste yra toks baras vaiduoklis. Kas keletą metų jis keičia pavadinimą, keičiasi jo savininkai – perdažo sienas, įrengia kitokį apšvietimą, kartais jis migruoja iš vieno rajono į kitą, bet esmė išlieka ta pati. Tai kiečiausias baras mieste, kur penktadieniai švenčiami laikantis nerašytų, bet griežtų ritualų šlovinant gyvenimo džiaugsmo dievus, alkūnėmis braunantis į šokių aikštelę, o žmonės prakaituoja vilkėdami geriausiais savo drabužiais. Ten lankytis pradėjau būdama dar vienuoliktokė, tam rankinėje visada nešiojausi padirbtą mokinio pažymėjimą ir tikėjau apsaugininkų kvailumu; ten mano gražiausi prisiminimai besidažant lūpas palinkus prie kriauklės tualete, viena akimi nužvelgiant šalia besistaipančias mergiotes ir galvojant: „O aš už jas gi gražesnė!“ Ten vyrai man pirmą kartą kažką nupirko. Vieną kartą priėmiau kokteilį iš tokio pliko storulio, paskui jis baisiai pyko, kad nevažiavau su juo namo. Pirmą kartą laiko kilpoje atsidūriau būtent bare vaiduoklyje, trumpam grįžusi iš Londono, tuo metu, kai kava išsinešti man jau nebebuvo per brangi, bet dar nenaudojau paakių kremo. Visi stovintieji prie baro buvo jaunesni už mane. Vyrai man nieko nepirko. Smulkutės panelytės straksėjo aplinkui su sportiniais bateliais. Mano blizganti palaidinė staiga pasidarė ankšta ir ne15 … … …

begraži. Tualete dažydamasi lūpas vengiau merginų žvilgsnių. Kas mano gyvenime vyko vėliau, sunku pasakyti, atrodo, nieko ypatingo nenuveikiau, nieko nespėjau, išskyrus tą kartelį pasirodyti per televiziją. O tada paskambinu Linai ir atsakau: – Bet, brangioji, juk mums ir YRA apie trisdešimt! Ji padėjo ragelį. Nuo dvyliktos klasės nė kiek nepasikeitė. O tada?.. Viskas prasidėjo nuo interneto. Ne įvaizdis – sąrašai. Prisimerkusi mirguliuojančio naujienų srauto akistatoje pradėjau skaityti tik antraštes ir horoskopus. Ieškojau ko nors apie save. Dešimt geriausių vietų atostogauti. Penki produktai, padedantys lieknėti. Septynios priežastys, kodėl vyrai ir moterys nesusikalba. Dešimt laimingų žmonių įpročių. Trys sėkmės paslaptys. Dvidešimt požymių, kad jis tavęs nemyli. Penki populiariausi šalies politikai. Pasakyk nors vieną priežastį, kodėl turėčiau skaityti visą straipsnį. Permetu akimis sąrašiuką – ir viskas aišku. Avokadai ir omega-3, punktualumas, šypsena, žemėlapiai, kairysis ir dešinysis smegenų pusrutuliai. „Mokslininkų teigimu“, pasaulyje ne tiek jau daug naujienų, kaip atrodo. Tik srautas, kurį visada galima supaprastinti suskaidžius punktais. Sąrašas tapo priimtiniausiu žanru, kurį, kaip ir visa kita, ką daro sėkmingieji, būtina perkelti į gyvenimą. Būtina suspėti viską atlikti iki... (bijau ištarti tą žodį) Trisdešimties. Nes tada? – Gimdyti vaikus jau nelabai sveika. – Iki šešių ryto jau nepasėdėsi.

… … … 16

– Vyrai nori jaunesnių. – Kas tave priims be patirties? (Nerandu jaustuko, išreiškiančio garsą nuryjant seiles.) Baigti mokslus. Ištekėti. Padaryti karjerą. Pa(si)daryti visus vaikus. Apkeliauti pasaulį (bent jau nuskristi iki Turkijos). Parašyti knygą (nors receptų). Įsigyti nekilnojamojo turto. Įsigyti kilnojamojo turto. Tapti vis sunkiau kilnojamuoju turtu. Eilės tvarka nesvarbi, ir ne viską būtina nuveikti – reikia pasirinkti tris. (Paskutinio rinktis negalima, čia bonusas kiekvieno gimtadienio proga.) Bet šitie žygdarbiai turi būti atlikti iki trisdešimties. Kas bus vėliau – nežinau. Turbūt bus blogai. Arba nebus nieko, t. y. gyvenimo. Kaipgi galima gyventi jį, nesutvarkytą? Aš dar galiuuuuuu!!!! ( Jei būčiau vyras, muščiausi kumščiais į krūtinę, bet dabar, prieš pat menstruacijas, skauda krūtis.) Aš dar galiu. Nežinau ką – gal bėgti paskui nuvažiuojančius traukinius, vaikytis praeities vaiduoklius, bet kažką veikti juk reikia, kai lieka vos vieni metai iki trisdešimties.

17 … … …

Džiugiausias dienos metas yra po darbo eiti ta kelio atkarpa, kuri prasideda vos už dviejų šimtų metrų nuo Ledbruk Gruvo metro, pasukus į gatvelę po tiltu, ir tęsiasi iki pat namų. Žingsniuodama Portobelo keliu pasijuntu pakylėta, kad ir kokia sunki diena būtų buvusi. Kartais užeinu į „Sainsbury’s“ nusipirkti šviežių uogų ir užpilamos sriubos, kartais į libaniečių parduotuvę baklavos, kartais į „Starbucks“ – kavos. Sustirusiais pirštais jusdama kartoninio puodelio šilumą, šimto svarų vertės guminiais botais stypčiodama tarp balų, žvelgdama į savo atspindį antikvaro parduotuvių vitrinose, sveikindamasi su rudakiu kilimų pardavėju prie Vestburno parko gatvės kampo, galiausiai nesulaikydama šypsnio priėjus Viktorijos stiliaus statinį su baltomis kolonomis, žinodama, kad kišenėje turiu tų juodais dažais blizgančių durų raktus, – tai mano kelias namo. Nuoma čia nepadoriai brangi, tad man labai pasisekė. Kartais beveik gėda pasakyti, kad gyvenu Noting Hile, – paprastesni žmonės sutrinka, o vienas netyčia bare sutiktas lietuvis darbininkas, nugirdęs mudvi su Brigita šnekant lietuviškai ir visą vakarą siūlęs nupirkti alaus, galiausiai apšaukė mane melage. „Eik jau, eik, neišsimislyk tik, lietuviai Noting Hile ne-

… … … 18

gyvena! Turėjom mes ten porą užsakymų, namai ohoho kokie prabangūs, tai jau nesek man pasakų, mergike!“ Mano kieme riogso kaupinas šiukšlių konteineris, kaimynai už netvarką ant mūsų pyksta angliškai, tyliai – žvilgsniais ir šaltais „labas rytas“. Dar kopdama laiptukais kyšteliu ranką į krepšį ir kaip visada netikėtai greitai apčiuopiu raktus. Vyrai dažnai pyksta, jeigu paprašau ką nors ištraukti iš mano rankinės, ima karščiuotis, traukti visus daiktus lauk, tada suirzę pasiduoda – „nerandu“. Jie nesupranta rankinės slėpinių – pasaulio, kuriame daiktai atpažįstami juos liečiant be skubos, švelniai... Delsiu, žinau, ir nukrypau nuo temos. Raktų paieškos yra tik pretekstas minutėlę patrypčioti lauke – šitų namų durys rakinamos retai. Stumteliu ir jos atsiveria užliedamos mane tirštoje koridoriaus tamsoje tvyrančiais pelėsio ir keptos vištienos kvapais. Laiptinėje perdegė lemputė. Užkliūvu už didelio, ant grindų numesto palto. Girdžiu, kaip virtuvėje tarška puodai. Namas tik iš išorės atrodo prabangiai, o viduje suskirstytas į daugybę skirtingiems žmonėms išnuomotų studijų, priklausančių lūšnyno valdovei Helenai, – ji vienintelė likusi marihuanos prekeivė visoje Vestburno parko gatvėje. Kaimynai Helenos nemėgsta, turbūt norėtų ją iškeldinti, bet negali – moteris yra teisėta namo savininkė. Rubuilė juodaodė, savo ilgas kojas aptempusi zebro raštais margintomis timpėmis, net virtuvėje avinti šlepetes su aukšta pakulne, per kurių priekį išlenda neįtikėtinai ilgi, mėlynai lakuoti jos kojų nagai, trypčioja prie keptuvės čia su višta, čia prie ryžių, bet visus valgių kvapus nustelbia jos lūpų kamputyje rūkstanti marihuanos suktinė. – Tu OK, cukreli? – kreipiasi į mane. 19 … … …

– Aš... vandens... Virtuvės privengiu. Turiu savo spintelę ir lentyną šaldytuve, bet kas kartą stovėdama ant lipnaus ir trupiniuoto linoleumo, žiūrėdama į puodų stirtas ir ant lentynų lipniąja juostele šeimininkės priklijuotus užrašus nuomininkams – „sugedusi rozetė“, „prašau nenaudoti mano cukraus!“ – galvoju... kad mano gyvenimas turėjo susiklostyti kitaip. Verdančiu vandeniu užpilu pakelį sriubos „Šparagai su grietinėle“ ir neriu į savo kambarį, turbūt gražiausią ir švariausią visame name. Mano miegamasis nedidelis, londoniečių vadinamoji batų dėžutė. Čia net netilptų dvigulė lova, bet aš saviškę nusipirkau sulankstomą. Galėčiau ją laikyti ištiestą – svečių pas mane ateina retai, bet tai reikštų, kad pasiduodu žemesniems standartams. Todėl rytais keliuosi anksčiau, nusirenku patalynę, sulankstytą lovą pristumiu prie sienos, apdengiu kašmyro pledu iš „Winser London“, užmetu dvi dekoratyvines pagalvėles ir pristumiu kavos staliuką. Spinta kambaryje netilpo, todėl daugumą drabužių iki šiol laikau lagaminuose. Nakčiai jie atsiduria po lova, o dieną, apdengti gėlėtais Portobelo turguje pirktais gobelenais, atstoja mažytes sofas. Sriubą pasidedu ant staliuko – šis apdengtas staltiese, o po juo visada turiu pasidėjusi naujausią „Vogue“ – atsisėdu ant savo „sofos“, bet užpakaliu tuoj pajuntu kietą batą. Tenka pakelti gobeleną, atidaryti lagaminą, batus pakišti giliau po drabužiais, tada vėl viską sudėlioti į vietas, kol pagaliau galiu mėgautis pelnyta ramybės vienumoje akimirka. Aš, mano kambarėlis Noting Hile, karšta sriuba ir pro atvirą langą sklindanti gatvės muzika, tokia maloni ausiai ir beveik užgožianti Helenos puodų tarškesį. Ar sakiau, kad mano kambaryje nuostabios medinės

… … … 20

grindys ir aukštos lubos? Baltos sienos, o pro langą matyti medžio žaluma ir Portobelo gatvės kampas. Ant palangės auginu dvi orchidėjas, nakčiai jas kartu su langu uždengiu sunkia aksomine užuolaida. Bet svarbiausias čia yra kosmetikos altorius – nesugalvoju, kaip kitaip pavadinti tą staliuką su antikvariniu veidrodžiu, nukrautą kremais, eterinių aliejų serumais, kvepalų buteliukais, lūpų dažais, akių pieštukais ir šešėliais. Aliejus plaukų galiukams, nagų stipriklis, paakių kremas, mineralinė pudra, skaistalai ir iš prosenelės paveldėtas blakstienų rietiklis. Išeidama į darbą savo kambarį visada užrakinu, o išvažiuodama ilgesniam laikui kosmetiką suslepiu čiužinyje – nuo vagių. Jiems iš to būtų maža naudos, o man – tūkstančių svarų vertės nuostolis. Nors niekas iš mano pažįstamų nė nenutuokia, kiek man tai kainuoja! Didžiausias komplimentas man yra išgirsti, kad esu „prisižiūrinti“, o kartais netyčiomis atsidūrusi šalia Rytų Londono lietuvaičių su priaugintais nagais ir plaukais nutaisau bereikšmę veido išraišką ir neišsiduodu, kad suprantu jų prasčiokišką kalbą. Dažnai lietuvaičius atpažįstu iš akių – kad ir kaip jie būtų apsirengę, žvilgsnyje vis tiek atsispindi įbauginto triušelio nerimas. Apsišoviau tik vieną kartą – ir dar kaip! Sykį su savo Londono bičiule Brigita nusprendėme pakeisti aplinką, nusigavome iki pat Kanari Varfo, gėrėme kavą lauko kavinėje prie vandens ir pasakojomės savo meilės istorijas, o padavėja, smulkutė blondinė, visą popietę keitusi mūsų pelenines, tik jau atnešusi sąskaitą palinkėjo lietuviškai: „Geros dienos!“ Šūdas, tada sakė Brigita, nes ji aktyviai dalyvauja lietuvių bendruomenės gyvenime; o aš tik sukau galvą, kodėl jos neatpažinau? Dabar žinau. Padavėja buvo per jauna. Tie, gimę dešimtajame dešimtmetyje ir vėliau, yra kitokie. Jie nebebijo. 21 … … …

Suvalgiusi sriubą, dubenėlį palieku ant grindų už durų, čia pat išstumiu ir kavos staliuką, išlankstau ir pasikloju savo lovą. Įsirangiusi į minkštus patalus klausausi Noting Hilo šurmulio. Kaukši bateliai, skamba telefonas, nuaidi vyro juokas. Helena virtuvėje užkaitė virdulį. Per čiužinį jaučiu, kaip mano nugara įsirėžusi į lagamino briauną. Prieš tai gyvenau dideliame kambaryje su plačia lova ir daug spintų Princo regento rajone; parduotuvės eilėje gūždavausi tarp treninguotų Rytų europiečių, perkančių alų plastikiniuose buteliuose. Noting Hilo gyventojai irgi perka alų, bet renkasi mažus stiklinius buteliukus, mūvi kelnes su kantu ir viską daro truputį grakščiau. Sučirškia durų skambutis. Kažkas vėl atėjo pas Heleną nusipirkti marihuanos, ji kvatojasi. Storos moterys labai užkrečiamai juokiasi. Šypsausi uosdama į pagalvės audinį įsigėrusį vyrišką „Mont Blanc“ aromatą. Grimztu į patalų bedugnę. Tarška puodai...

– Jurgyte, akytes išmiegosi, – sako motė. Vilkdama kailinėmis šlepetėmis apautas kojas prosenelė šlepsi iš vieno kambario į kitą. Atidaro girgždančias krosnies dureles, įmeta malkų, kažką lyg pjausto ar maišo, barškina lėkštutes. Langas apšerkšnijęs. Jaučiu, kaip šiurkštus languotas apklotas graužia smakrą, bet gulėti užsiklojus vis tiek smagiau nei lįsti į rytinį kambario šaltį. Motė pusryčiams ruošia skryliukus, ežiukus arba virtinukus – kažką iš tešlos su grietinės ir sviesto padažiuku. Ji prausiasi ant taburetės pastatytame metaliniame bliūde, tada atšlepsi į kambarį ir velkasi nuo savęs, regis, nesibaigiančius sluoksnius blizgaus glotnaus audinio kombinukų, kol galiausiai apnuogina dideles nukarusias krūtis.

… … … 22

Vaiva Rykštaitė

ISBN 978-609-466-221-8

9 786094 662218

Trisdešimt

Vaiva Rykštaitė

Romanas

Vaiva Rykštaitė (g. 1985 m.) –

Vaiva Rykštaitė