Trečia valanda ryto by knygos.lt

Gianrico Carofiglio

trečia valanda ryto Romanas

Iš italų kalbos vertė Toma Gudelytė

VILNIUS 2022

Gianrico CAROFIGLIO LE TRE DEL MATTINO Einaudi, Torino, 2017

Questo libro è stato tradotto grazie a un contributo per la traduzione assegnato dal Ministero degli Affari Esteri e della Cooperazione Internazionale italiano. Šios knygos vertimą parėmė Italijos Užsienio reikalų ir tarptautinio bendradarbiavimo ministerija.

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt. Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose. © 2017 by Gianrico Carofiglio First Italian edition Giulio Einaudi editore, Torino, Italy © Toma Gudelytė, vertimas į lietuvių kalbą, 2022 © „Tyto alba“, 2022 ISBN 978-609-466-627-8

Autoriaus pastaba

Ši istorija ir visi jos personažai (išskyrus vieną) tėra literatūrinės išmonės vaisius. Tačiau romano siužetą įkvėpė tikri įvykiai. Esu dėkingas tiems, kas man juos papasakojo.

Tr e č i a v a l a n d a r y t o

Man ką tik suėjo penkiasdešimt – lygiai tiek, kiek anuomet buvo mano tėčiui. Tad pamaniau, jog metas papasakoti apie anas dvi dienas ir dvi naktis. Jei tėtis šiandien būtų gyvas, jam eitų aštuoniasdešimt ketvirti metai. Keista jį įsivaizduoti senyvo amžiaus. Tiesą sakant, kad ir kaip stengčiausi, man nepavyksta. Mamai dabar aštuoniasdešimt vieni, ji stipri ir vis dar labai daili ponia. Kai buvo jauna, žmonės sakydavo, kad ji panaši į Antonelą Lualdi*. Mamą senstant išduoda vienintelis ženklas: ji vis dažniau prisimena istorijas iš tolimos praeities. Daugelis tų istorijų pasakoja apie ją pačią ir mano tėtį jaunystėje. Marijanai anuomet buvo trisdešimt septyneri ir tokio amžiaus ji man liks visada. Nieko apie ją nežinau, netgi ar ji dar gyva. Jos namas stovėjo Refuge gatvėje, senajame Panier kvartale, Marselyje. Man anuomet dar tik turėjo sueiti aštuoniolika. Pilnametystę atšvenčiau po kelių savaičių, 1983-iųjų birželio 30-ąją.

* Antonella Lualdi, tikr. Antonietta De Pascale (g. 1931) – italų aktorė ir dainininkė (čia ir toliau – vertėjos pastabos).

Tr e č i a v a l a n d a r y t o

Sunku pasakyti, kada viskas prasidėjo – gal buvau septynerių, o gal kiek vyresnis, tiksliai nepamenu. Vaikystėje ne visada aišku, kas normalu, o kas – ne. Tiesą sakant, jei gerai pagalvoji, ne visada aišku net ir suaugus. Bet čia jau krypstu į šalį ir norėčiau to vengti, kiek įmanoma. Vienu žodžiu, bent kartą per mėnesį man nutikdavo keistas, nerimą keliantis dalykas. Be jokio įspėjamojo ženklo ir nieko ypatingo neįvykus mane užklupdavo savotiškas nesaties jausmas – atotrūkis nuo supančios realybės, lydimas paaštrėjusių pojūčių. Paprastai iš išorės pasaulio ateinančius stimulus mes atsirenkame. Mus nuolat supa garsai, kvapai ir daugybė įvairiausių vaizdų. Tačiau anaiptol nesame objektyvūs: išgirstame toli gražu ne viską, kas atsimuša į mūsų ausų būgnelius, užuodžiame ne viską, kas pasiekia mūsų šnerves, ir išvystame ne viską, kas braunasi į mūsų akių tinklaines. Smegenys atsirenka, kuriuos pojūčius verta perkelti į sąmonės lygmenį ir kurią informaciją įrašyti.

Gianrico Carofiglio

Visa kita paliekama išorėje, per saugų atstumą, bet tai tebėra tikrovės dalis. Spendžianti mums pasalą, norėtųsi sakyti. Atplėškite akis nuo skaitomo puslapio ir įsiklausykite į aplinkinius garsus – vos prieš sekundę jų negirdėjote. Net jei esate tyliausiame kambaryje, išgirsite kažkur gaudžiant įrenginį, šlamesį ar zvimbimą, labiau ar mažiau nutolusius balsus, tariančius žodžius, kurių suprasti neįmanoma, tačiau jie sklando ore. Pajusite kūno skleidžiamus judesius ir virpesius: kvėpavimą, širdies ritmą, virškinamojo trakto gurgesį. Tai gali būti ne itin malonūs pojūčiai – man jie išties buvo nemalonūs. Mano smegenys nustodavo atrinkinėti informaciją ir praleisdavo absoliučiai viską. Šį reiškinį lydėdavo laikinas negebėjimas palaikyti ryšio su kitais – užklupus išorės stimulų lavinai, tai tapdavo neįmanoma. Kelias minutes nepajėgdavau kalbėti ir sėdėdavau nuošaly lyg apgirtęs. Ilgą laiką niekam apie tai neprasitariau. Maniau, kad taip ir turi būti, be to, nebūčiau žinojęs, ką pasakyti, kokiais žodžiais nupasakoti tokią būklę. Tačiau kartą priepuolis ištiko mane klasės draugo namuose. Karabinierių pareigūno sūnaus Ernesto šeima gyveno didžiuliame tarnybiniame bute. Svetainėje žaidėme stalo futbolą, privalgę – kažin kodėl pamenu šias detales – irisinių saldainių. Ernesto mama sėdėjo fotelyje ir, atrodo, mezgė. Pradėjau puolimą ir jau buvau bemušąs įvartį iš labai palankios padėties, bet netikėtai, su niekad anksčiau neregėta

Tr e č i a v a l a n d a r y t o

jėga buvau parblokštas siaubingos garsų kakofonijos – ji užliejo mane lyg vandeninga kalnų upė, plukdanti nuolaužas. Smūgio būta tokio stipraus, kad trumpam praradau sąmonę. Prabudau fotelyje, kur prieš tai sėdėjo Ernesto mama. Palinkusi virš manęs, moteris glostė man veidą ir kalbėjo susirūpinusiu balsu. – Antonijau, Antonijau, kaip jautiesi? – Gerai, – atsakiau, kiek dvejodamas. – Kas tau nutiko? – Kas man nutiko? – Staiga nutilai ir atrodė, lyg nebegirdėtum. Paskui nualpai. Triukšmas galvoje buvo nuslopęs, bet vis dar jaučiausi sutrikęs, sunkiai sekėsi dėlioti žodžius. Ernesto mama paskambino maniškei ir nupasakojo, kas buvo nutikę. Grįžęs namo patekau į dar vieną apklausą. – Kas tau buvo, Antonijau? – Nežinau. Na, nieko ypatingo. – Ernesto mama sako, kad jie tave kalbino, o tu nieko neatsakei, lyg būtum apsvaigęs ir užsnūdęs. – Retkarčiais man taip būna... – Kas būna? Prisiverčiau papasakoti, kas man sykiais nutikdavo ir kas tą popietę pasikartojo dar kartą, tik stipriau. Pojūtis, lyg kažkas krūtinėje tau muštų būgną. Kvėpavimas, sutankėjantis tiek, kad jei nepasisaugotum, jei liautumeisi galvojęs apie kvėpavimą, uždustum.

Gianrico Carofiglio

Įprasčiausi garsai, netikėtai virstantys raizgiu griausmu. Ir dar tam tikru dažnumu man pasikartodavo kitas dalykas: jausmas, lyg jau būčiau patyręs tai, ką dabar patiriu. Vėliau man paaiškino, kad toks reiškinys vadinamas déjàvu ir yra palyginti įprastas. Bet anuomet dar to nežinojau ir kartais atrodydavo, lyg gyvenčiau pamėkliškame pasaulyje. Motina paskambino tėvui ir po pusvalandžio jis buvo pas mus. Tada supratau, kad padėtis gana rimta ir galbūt buvau pernelyg nuvertinęs simptomus. Tėvai išsiskyrė, kai man buvo devyneri, nuo tada tėvas į šiuos namus – kurie anksčiau buvo ir jo namai – koją buvo įkėlęs vos keletą kartų ir niekada neužeidavo vėlyvą valandą. Kai išsiruošdavau pas jį, tėvas užvažiuodavo manęs ir laukdavo lauke, aš nusileisdavau žemyn laiptais, įsėsdavau į automobilį ir pajudėdavome. Tėvas uždavė man lygiai tuos pačius klausimus ir aš atsakiau, atrodo, lygiai tą patį. Tada jie paskambino mūsų šeimos gydytojui Plačidžiui, senyvo amžiaus simpatiškam vyriškiui didžiuliais žilstelėjusiais ūsais, sutrūkinėjusiais nosies kapiliarais ir aitroku burnos kvapu – šį kvapą pradėjau atpažinti tik gerokai vėliau. Kažin ar tėvai anuomet nutuokė gydytoją buvus toli gražu ne blaivininką. Gydytojas Plačidis atvyko į mūsų namus, apžiūrėjo mane ir uždavė daugybę klausimų. Ar mane ištikdavę traukuliai? Jam paaiškinus, kas tai, atsakiau neigiamai – jokių traukulių. Ar man pasitaikydavę spalvingų haliucinacijų arba visiškos tamsos akimirkų? Ne, jokių haliucinacijų.

Tr e č i a v a l a n d a r y t o

Vien juslinės perkrovos, bet tuo metu likdavau sąmoningas ir gebėjau orientuotis, nors ir sunkiai. Tądien Ernesto namuose viską patyriau gerokai intensyviau, nors iš esmės nemaniau, kad tai kaip nors būtų skyręsi nuo išsiblaškymo per pamokas, kai nustoji klausytis, ką kalba mokytojas, ir užsisvajoji. – Ar pasitaiko, kad mokykloje staiga tampi išsiblaškęs? – paklausė gydytojas. – Kartais. – Tarsi nebegirdėtum, ką sako mokytojas? Vogčiomis užmečiau akį į tėvus. Vargu ar norėjau dalintis tokia informacija su jais, bet tada nusprendžiau, kad bus prasmingiau bendradarbiauti su gydytoju, ir linktelėjau galvą. Gydytojas pritariamai šyptelėjo, lyg būčiau pateikęs teisingą atsakymą. Iš jo burnos šįkart sklido kiek stipresnis kvapas. Gydytojo palieptas atlikau kelis keistus pratimus. Pirmiausia turėjau atsistojęs ant vienos kojos išlaikyti pusiausvyrą; užmerkti akis ir pirštu paliesti nosies galiuką, pirma dešinės, po to kairės rankos smiliumi; stipriai suspausti gydytojo nykštį kumštyje. – Nieko, dėl ko vertėtų nerimauti, – galiausiai konstatavo Plačidis, kreipdamasis į mano tėvą. – Normalus neurovegetacinis sutrikimas, kartais vaikams pasitaiko, ypač jautresniems. Bręstant turėtų praeiti. Tada pasisukęs į mane pridūrė: – Tavo smegenys pasižymi stulbinamu elektriniu aktyvumu, tai intelekto ženklas.

Gianrico Carofiglio

Kalbėkim atvirai: diagnozė skambėjo gana miglotai. Neurovegetacinis sutrikimas gali reikšti bet ką, taigi ir nieko. Lyg būtum kreipęsis į gydytoją dėl galvos skausmo ir po apžiūros sulauktum atsakymo: taip, jus kamuoja galvos skausmas. Gydytojas Plačidis visgi kalbėjo raminančiai, taip nuteikė ir jo veido išraiška – priešingai nei burnos kvapas – ir tikrai: mano tėvai nusiramino. Gyvenimas vėl tekėjo sena vaga ir anos popietės nutikimą netrukus išmetėme iš galvos.

Tr e č i a v a l a n d a r y t o

Gana įprastai prabėgo keleri metai. Nors diagnozė buvo apytikslė, bet mūsų šeimos gydytojo prognozė pasitvirtino. Priepuoliai mane ištikdavo ne dažniau kaip kartą per mėnesį ir pojūčiai tapo švelnesni, lengvesni. Nerimą kėlė tik pasikartojantis déjà-vu, lydimas antgamtinių reiškinių prieskonio. Taigi, priepuoliai trukdavo ne ilgiau kaip mirksnį ir jau buvau visą šį reikalą beužmirštąs, kaip užmirštamas vaikystės kambarys kartą iškrausčius lentynėles ir spintas – kai visiems laikams atsisveikini su mokykliniais sąsiuviniais, piešiniais, vadovėliais, pradinių klasių uniforma ir dėžėmis su kareivėliais, žvėreliais ir mašinėlėmis. Buvau devintokas. Parėjau namo po pamokų. Mama irgi buvo ką tik grįžusi iš universiteto. Kažką gamino pietums ar kalbėjo telefonu, nepamenu. Buvau savo kambaryje, įsitaisęs ant supamosios kėdės skaičiau „Tex“ komiksų serijos knygą. Staiga langų rėmai sudrebėjo – spėju, nuo vėjo – ir garsas tapo toks stiprus, jog

Gianrico Carofiglio

pamaniau prasidėjus žemės drebėjimą. Atsargiai pakilau, o tada mane parbloškė garsų tvanas: televizorius gretimame kambaryje, mopedas gatvėje, pašėlusiai besidaužanti širdis ir padažnėjęs kvėpavimas – kaip dokumentiniame filme apie povandeninį pasaulį ar trileryje, – net ir mano, nors netvirti, žingsniai kambaryje. Mano lova buvo užklota šviesiai melsva, beveik žydra lovatiese. Staiga ši švelni, atpalaiduojanti spalva virto grėslia, atgijo ir šoko ant manęs it koks psichodelinis padaras, perverdamas kiaurai neįtikėtina jėga. Paskui iškart nuo lovatiesės pasklido šviesos spindulys, savotiška vaivorykštė, pirma žydra, tada melsva, geltona, besimainanti, galiausiai virto akinamai balta, ėmė skilti į blyksinčias gijas. Tos gijos pynėsi tarpusavyje, jungėsi, trūkinėjo, dauginosi ir pamažu užtvindė visą mano regos lauką. Griausmas virto kurtinančiu. Delnais užspaudžiau ausis ir ėmiau šauktis pagalbos. Nežinau, ar man pavyko, – daugiau nepamenu nieko. Po kelerių metų mama man papasakojo radusi mane ant grindų, purtomą traukulių, užverstomis akimis ir be sąmonės. Mano asmeninėje kino juostoje scena, einanti po blukimo efekto, – subjektyvia kamera filmuojama ligoninės palata, kambarys, apstatytas sutirštinto pieno spalvos baldais. Pamenu, kad aplinkui zujo nepažįstami žmonės, bet prabudimo akimirką nė vienas jų nežiūrėjo į mane. Palatoje

Tr e č i a v a l a n d a r y t o

buvo mano tėvai ir žmonės baltais chalatais. Jie kalbėjosi pusbalsiu. Tada kažkuris jų pastebėjo, kad prabudau. Tėvai priėjo prie manęs. – Antonijau, kaip jautiesi? – motina suėmė saujon mano delną ir paglostė man kaktą. Neįprastas gestas, nežinia kodėl jis mane pravirkdė. – Kas man nutiko? – paklausiau po ilgokos tylos. – Tu... tu pasijutai blogai, tau ėmė stipriai suktis galva... – motinos balsas skambėjo keistai. Ji visad kalbėdavo raiškiai ir užtikrintai, užbaigdama sakinius, sakytum, skaitydama iš puikiai sukalto scenarijaus. Tąkart motina kalbėjo kitaip. – Tu blogai pasijutai, – paantrino tėvas. – Bet nesijaudink, mes ligoninėje. Gydytojai atliks reikiamus tyrimus ir iškart važiuosim namo. Net ir apimtas stingulio – veikiant valiumui – aiškiai jutau disonansą tarp raminančių tėvo žodžių ir jo veido išraiškos. Tėvas man priminė berniūkštį, kuriam ką tik papasakojo apie tikrąją pasaulio prigimtį ir jo mirtinus pavojus. Prie tėvo priėjo vienas chalatais vilkinčių vyriškių. Tamsaus gymio, žema kakta, skruostikaulius siekiančiu juodos barzdos šešėliu. Pasiteiravo, kaip jaučiuosi, ką tiksliai pajutau prieš prarasdamas sąmonę ir kitų dalykų, nors jų iki galo nesupratau. Mane ėmė miegas, lyg būčiau tik trumpam išsižadinęs apsidairyti ir vėl skubėčiau užmigti. Tolesnes dienas taip pat pamenu lyg pro miglą. Bet reikalai tikrai nesiklojo taip, kaip buvo žadėjęs tė-

Gianrico Carofiglio

vas. Mane išrašė ne iškart, ligoninėje praleidau ilgiau nei savaitę. Tomis dienomis laikas visiškai prarado struktūrą. Rytas, vakaras ir naktis virto vienu ištisiniu snūduliu ar poilsio neteikiančiu miegu, baltai vilkintys vyrai ir moterys vis ėjo manęs apžiūrėti, paimti kraujo, suleisti vaistų ar sugirdyti įvairiausių tablečių ir lašų. Kartais mane nuveždavo į kabinetą su iš pažiūros senovine atgrasia įranga, ten prie galvos prijungdavo elektrodus, liepdavo daryti pusiausvyros pratimus ir nuobodulio kamuojamais veidais tyrinėdavo įrenginio atspausdintą lapelį. Po to parveždavo atgal į palatą, aš krisdavau į lovą ir nepakildamas vegetuodavau visą likusią dienos dalį. Nenorėjau nieko, net skaityti knygų ar komiksų, kuriuos atnešdavo tėvai ar giminaičiai, užsukę manęs aplankyti, giliai susikrimtę ir apsimestinai ramūs. Mano palatoje gulėjo dar vienas berniukas, jo būklė buvo prastesnė už manąją. Jis irgi kiauras dienas pratįsodavo lovoje su lašeline prie rankos, viskam abejingas. Berniuką lankė tik jo mama – anksčiau laiko susenusi moteris papilkėjusiu veidu; jos žvilgsnyje retkartėmis sugaudavau slogios širdgėlos blyksnius. Vėliau mane ištiko dar du priepuoliai, nebe tokie stiprūs, taip pat sužinojau savo ligos pavadinimą. Idiopatinė epilepsija. Išvertus reiškia epilepsiją, kurios priežasčių medikai įvardyti tiesiog negali. Geriausiu atveju gali pateikti daugiau ar mažiau prasmingų spėlionių. Galbūt manoji

Tr e č i a v a l a n d a r y t o

epilepsija kilo dėl gimdymo metu patirtos traumos, o gal ją lėmė kitokios priežastys ir mes niekada jų nesužinosime. Remdamiesi šiomis mažai guodžiančiomis prielaidomis, gydytojai sudarė man kompleksinę gydymo programą ir nutarė galį mane išrašyti. Blogiausia dar turėjo nutikti.