Gyvenimui dienų tu nepridėsi, Tačiau labiau gyvent kasdien gebėsi. Kinų patarlė „Ganėtinai banali išmintis.“ Džonatanas N. Gryfas
„Hamburgo naujienoms“ Redakcijai / Skaitytojų tarnybai El. paštu Hamburgas, gruodžio 31-oji Garbingoji redakcijos komanda, prieš palinkėdamas Jums geros metų pabaigos ir sėkmingo starto Naujaisiais norėčiau trumpai užsiminti apie porą klaidų pastarajame Jūsų numeryje. 18 puslapyje Jūs rašote apie naująjį kino filmą „Ledynmetis“ su Heningu Furmanu: „Heningas Furmanas (33), praėjusiais metais gebėjęs išgarsėti kaip serialų aktorius...“ Norėčiau atkreipti dėmesį, kad, anot „Vikipedijos“, Heningo Furmano gimtadienis yra šiandien, tai yra gruodžio 31-ąją. Taigi jam ne 33, o veikiau 34 metai, o tai Jums, regis, prasprūdo pro akis. Be to, Jūsų suformuluotame tekste neteisingai pavartotas laikas, turi būti: „...kuris praėjusiais metais jau išgarsėjo kaip serialų aktorius“. O paskutiniame puslapyje, rašydami apie Elbės filharmoniją, pavadinime „Atidaroma Elbė’s filharmonija“ padėjote apostrofą ten, kur jis visai nereikalingas! Žodynuose rašoma, kad apostrofas yra: 1) kablelis, rašomas viršuje po raidės, vietoj praleistos balsės; 2) kablelio pavidalo ženklas eilutės viršutinėje dalyje (’), vartojamas literinių ir bitų eilučių, tekstinių literalų riboms žymėti. Kaip visuomet su pagarbiais linkėjimais Džonatanas N. Gryfas
1
Džonatanas Sausio 1-oji, pirmadienis, 7.12 val.
Džonatanas N. Gryfas nebuvo patenkintas. Kaip ir kiekvieną rytą, lygiai 6.30 val. jis apsiavė bėgimo batelius, apsižergė kalnų dviratį, nors lauke buvo žemiau nulio, ir susiruošė į kasdienį maršrutą aplink Alsterį. Kaip ir kiekvienų metų sausio 1-ąją, jis piktinosi ne tik raketų, fejerverkų ir petardų likučiais, kurie drauge su papilkėjusiu sniegu sudarė bjaurią slidžią košę ant visų šaligatvių, dviračių takelių ir takų; ne tik aprūkusiais ir sudaužytais šampano ir alaus buteliais, kurie nakčia turėjo atstoti startines petardų aikšteles, o po to, matyt, niekas nematė reikalo jų išmesti į stiklui skirtus konteinerius; ir ne tik troškiu bei apniukusiu oru, kurį šie džiaugsmingi – Džonatano Gryfo akimis, neatsakingi – Hamburgo gyventojai beprotiškais šaudymais pavertė košmariška tarša kietosiomis dalelėmis, ji dabar tarsi koks smogo varpas siūbavo virš Hanzos miesto ir trukdė jam kvėpuoti. Dabar, žinoma, visi naujamečiai pagiringi lavonai dar tįso lovose. Savo ketinimus Naujaisiais metais nebegerti ir mažiau rūkyti vos viena minutė po vidurnakčio jie iššovė į orą su ypatingo trenksmo raketa ir siautėjo, dūko iki paryčių, tarsi jų nė kiek nejaudintų, kad ką tik dūmais paleido tiek pinigų, kurių būtų užtekę akimirksniu užlopyti Vokietijos federacijos biudžetą. Ne, ne tik šitai erzino Džonataną Gryfą. Labiausiai jis tūžo dėl to, kad buvusi žmona Tina ir šiemet neištvėrė ir kažkurią nakties valandą jam prie durų pastatė šokoladinę kaminkrėčio figūrėlę; šalia padėjo atviruką, kuriame kaip visada palinkėjo „sėkmingų ir laimingų Naujųjų metų!“ Sėkmingų ir laimingų Naujųjų metų! Džonatano pulsometras rodė 16 km/val. greitį ir 156 dūžių per minutę pulsą, šiandien 7,4 km
nuotolį jis tikriausiai įveiks per rekordiškai trumpą laiką. Iki šiol geriausias rezultatas buvo 33,29 minutės, jei ir toliau taip lėks, šį rekordą pagerins. Vis dėlto prie Anglų ir vokiečių klubo aukštumos Džonatanas sulėtino tempą. Tikra nesąmonė. Kodėl turėtų šitaip jaudintis dėl neapgalvoto Tinos dėkingumo, juk tai žalinga jo sveikatai, dar, ko gero, persitemps. Juk jiedu jau penkeri metai kaip išsiskyrę, joks idiotiškas šokoladinis kaminkrėtys neturėtų jo išmušti iš vėžių. Taip, Tiną jis mylėjo. Netgi labai. Ir taip, žmona paliko jį dėl kadaise geriausio jo draugo Tomo Burgo, po septynerių laimingų santuokos metų paprašė skyrybų. Na, bent Džonatanas visada manė, kad jiedu buvo laimingi. Tinai, regis, viskas atrodė kiek kitaip, antraip su Tomu nieko nebūtų įvykę. Nors Tina tąsyk tikino, kad jis, Džonatanas, čia niekuo dėtas, bet galiausiai kiekvienas, turįs bent kruopelę nuovokos, supranta, jog tokiais atvejais dėtas vis dėlto esi. O Džonatanas iki šiol savęs klausinėja, kas gi galėjo nutikti. Juk jis išties Tinai tikrą rojų Žemėje buvo sukūręs. Nupirko gražų namelį prie pat Inocentijos parko Harvestehudėje ir įrengė pagal jos norą, ji turėjo netgi nuosavą namo dalį su vonios kambariu ir drabužine; suteikė galimybę mesti nekenčiamą grafikės darbą reklamos agentūroje ir gyventi laisvai, kaip tik panorėjusi. Kiekvieną jos norą Džonatanas atspėdavo akimirksniu. Nesvarbu, ar tai dailūs drabužiai, prabangi rankinė, papuošalas ar naujas automobilis – Tinai tereikėdavo užsiminti, kad koks nors daiktas patinka, ir Džonatanas jį tuojau pat parūpindavo. Nerūpestinga būtis be jokių įsipareigojimų. Leidykloje „Griefson& Books“, kurią Džonatanas perėmė iš savo tėvo Volfgango, puikiai tvarkėsi komercijos direktorius, tad jam telikdavo retsykiais aptarti reikalus prie kavos puodelio ir atlikti leidėjo pareigas reprezentaciniuose renginiuose. Jie keliaudavo į tolimiausias šalis, visada buvo laukiami visuomeniniuose Hanzos miesto renginiuose, nesukdami galvos, kad galbūt jų privatus gyvenimas gali tapti bulvarinės spaudos atakų objektu. Tina dideliais gurkšniais mėgavosi gyvenimu su Džonatanu, siūlė vis egzotiškesnes keliones, dėvėjo vis rafinuotesnių dizainerių drabužius ir kartkartėmis naujai įrengdavo jų vilos kambarius. Na, gerai, kartais Džonatanas savęs klausdavo, ar tik ji nenuobodžiauja. 10
Ji troško kažko daugiau, kažko, ko seniai nebegalėjo įvardyti, bent jau ne Džonatanui. Mėgino lankyti užsienio kalbų kursus, bėgiojimo grupes (šitai pats pasiūlė), gitaros pamokas, ciguną, tenisą ir daugybę kitų dalykų, bet niekur ilgiau neužsikabino. Džonatanas netgi rengėsi dažniau užsiminti apie vaikus (ir ne tik kalbomis, bet ir darbais), nors Tina ir dievagojosi, kad jiedviem labai gerai ir taip. Ir staiga ji atsiduria terapeutės kabinete. Ką būtent Tina ten aptarinėjo kiekvieną savaitę, Džonatanas iki šiol nesužinojo. Jai neatrodė būtina su juo apie tai kalbėtis. Kad ir kas ten buvo, regis, Tina tą neapibūdinamą kažko daugiau rado su Tomu, kurį Džonatanas pažinojo nuo mokyk los laikų ir kuris leidykloje „Griefson&Books“ buvo atsakingas už rinkodarą. Buvo atsakingas. Mat po skyrybų Tomas nusprendė atsisakyti darbo leidykloje, Tiną pasiuntė vėl dirbti reklamos agentūroje ir apsistojo su ja trijų kambarių bute Šancėje. Pagalvojęs apie juodu Džonatanas tik nepatikliai papurtė galvą, o akis vėl nudelbė į neono geltonio „Nike“ sportbačius. Koks suknistas gyvenimas dėl meilės! Ir būtent Tina jam dabar linki sėkmingų ir laimingų Naujųjų metų? Tai juk visiškas absurdas! Džonatanas garsiai sušnarpštė, iš burnos pasklido garas. Jam sekasi ir – po galais – jis juk laimingas! Vėl paspartino žingsnį, netoli šunų pievelės vos nesuklupo ir tik per plauką neįmynė į krūvelę vieno iš tų šiknių, kuriuos šeimininkai ir šeimininkės paleidžia be pavadžio puldinėti žmonijos. Sunkiai alsuodamas sustojo, iš treningo kišenės ant žasto, kur greta išmaniojo telefono ir namų raktų laikė ir plastikinių maišelių, išsitraukė šnarantį maišiuką, surinko krūvelę ir, laikydamas pirštų galiukais, nunešė į artimiausią šiukšlių konteinerį. Menkas džiaugsmas, bet kas nors turi tuo pasirūpinti! Dar vienas dalykas, kuriuo Džonatanas Gryfas be galo piktinosi. Visi tie didieji gyvūnų mylėtojai, kurie dogą ar madingąjį Veimaro paukštšunį nepakenčiamomis sąlygomis laiko prabangiuose senos statybos butuose, netgi nesugeba surinkti jų krūvelių, kai tempia tuos vargšus gyvulėlius į privalomą penkių minučių pasivaikščiojimą. Mintyse jis jau rašė dar vieną laišką „Hamburgo naujienų“ redakcijai, padėtis šiais metais tikrai turi keistis! Įstatymleidžiai privalo aktyviau imtis problemos ir skirti griežtesnes baudas, kad ir paskutiniam mulkiui būtų aišku, jog asmeninė laisvė baigiasi ten, kur ji žaloja kitų gyvenimus. Šuns šūdas ant bato – tai, Džonatano nuomone, tikrai yra žala. Ir dar stipriai dvokianti žala! Vėl pasileisdamas bėgti žvilgtelėjo į bėgimo programėlę išmaniajame ir pyktelėjo pamatęs, kad dėl šio stabtelėjimo sugadino statistiką. Patektų jam tie teršėjai su visais 11
šunimis į nagus – žinotų ką jiems pasakyti! Tačiau mintys vėl grįžo prie Tinos ir Tomo. Galbūt jiedu namuose vienas kitą vadina Tini ir Tomiu, o gal peliuku ir kiškučiu, kas ten žino? Džonatanas mėgino įsivaizduoti, kaip jiedu vakarais sėdi „Ikea“ baldais apstatytame bute prie nupiginto raudonojo vyno butelio, o jųdviejų dukra Tabėja – taip, taaaaip, vis dėlto gyvenimas dviese nėra tobulybės viršūnė, nes Tina praėjus maždaug trisdešimčiai sekundžių nuo tada, kai prisipažino apie romaną su Tomu, pagimdė dukrytę – taikiai snaudžia dviaukštėje lovoje su čiuožyne iš rankomis impregnuoto ekologiškai užauginto maumedžio. Tini, Tomis ir Tabi, beveik kaip Bilis, Vilis ir Dilis iš „Donaldo nuotykių“. Bilis, Vilis ir Dilis savo trobelėje Šancėje. Ir Bilis su Viliu rūpinasi Džonatanu, kaipgi jam sekasi. Bilis mano, kad reikia greitai nudumti iki „Penny“, ten būna tų saldžių šokoladinių kaminkrėčių, galėtų nupirkti vieną ir pastatyti buvusiajam prie durų su atviruku, juk kitados jį taip niekingai paliko ir sudaužė širdį. „Gera idėja, Bili! – šaukia Vilis. – Ir kartu prigriebk butelį „Chateau de Clochard“, pas juos gera kaina, šįvakar švęsim!“ Džonatano pulsometras rodo 172 širdies dūžius per minutę, tempą reikia lėtinti, jei nenori pakenkti sveikatai. Pats nesupranta, kas jam šįryt nutiko, grieždamas dantimis turi pripažinti, kad vis dar nepavyksta išsaugoti ramybės galvojant apie Tiną ir jos naują gyvenimą. Nepadėjo nė 20 valandų konsultuojamojo ugdymo, nors ugdantysis vadovas patikino, kad po dviejų ar trijų seansų pyktį bus galima išrauti su šaknimis. Dar vienas niekdarys, dėl kurio Džonatanas galėtų nervintis, jei tik norėtų. Tas bičas tąsyk netgi turėjo įžūlumo primesti nenorą bendradarbiauti, kai jis nurodė metodinius konsultuojamojo ugdymo trūkumus. Keista, galvojo Džonatanas, bėgdamas pro „Bodo’s Bootssteg“ (ir čia netaisyklingas apostrofas, po galais!), tąsyk po skyrybų Tina iš jo nieko nereikalavo. Nei pinigų, nei išlaikymo, nei dalies namo – visiškai nieko. O juk galėjo reikalauti, anot Džonatano advokatų, netgi daug daugiau. Bet ji išėjo lygiai tokia, kokia atėjo prieš aštuonerius metus – be santaupų, dirbdama menkai mokamą grafikės darbą. Paliko netgi jo dovanotą automobilį ir visus papuošalus, nors jis ir protestavo. Džonatano ugdantysis vadovas manė, kad šitaip ji pademonstravo stilių ir padorumą, nes juk ji norėjo skyrybų. Džonatanas šį trenerį pasisamdė tam, kad kuo greičiau susidorotų su esama padėtimi, o ne kad išgirstų jo nekvalifikuotą nuomonę apie buvusiosios elgesį. Jis pats viską vertina kiek kitaip: Tinos atsisaky12
mas visko, kas jai priklauso pagal įstatymą, buvo ne nuostabus atsisveikinimas, o tiesiog mažas klastingas dūris, turėjęs parodyti, kad jai jo nereikia. Nereikia ir jo pinigų. Netgi jų. Po dvidešimties minučių Džonatanas prakaituodamas ir neįprastai šnopuodamas pasiekė treniruoklių aikštelę prie Švanenviko. Čia jis kasryt baigdavo bėgimą trisdešimties minučių mankšta nedidelėje aikštelėje, kuri šiuo paros metu būdavo visiškai tuščia. Juolab Naujųjų metų rytą, kai jis, rodės, yra vienintelis žmogus Žemėje. Pirmiausia padarė penkiasdešimt atsispaudimų, tada penkiasdešimt atsilenkimų ir penkiasdešimt prisitraukimų. Visa tai pakartojo iš viso tris kartus. Tada jautėsi gana žvaliai nusiteikęs dienai, o kai po visko darydamas tempimo pratimus nužvelgė save, kaip visada džiugiai konstatavo, kad labai verta kasdien atlikti tokią sporto programą. Kaip keturiasdešimt dvejų metų vyras jis buvo itin geros formos, gimnastikos srityje lyg niekur nieko galėjo varžytis su bet kuriuo įkopusiu į trečią dešimtį, svėrė aštuoniasdešimt kilogramų ir buvo metro devyniasdešimties, gerokai lieknesnis nei daugelis jo amžiaus vyrų. Priešingai nei Tomas, kuris dar mokyklos laikais skundėsi turįs polinkį tukti, riebalai ypač kaupėsi ant klubų. Ir, priešingai nei Tinos didžioji meilė, Džonatanas didžiavosi tankiais juodais plaukais, tik ties smilkiniais buvo kelios žilos sruogos. Įdomus kontrastas su mėlynomis akimis, kaip visada sakydavo Tina. Regis, šis kontrastas jos nebedomina, nes vargšelis Tomas jau baigdamas trečią dešimtį įsitaisė riebalais blizgančią plikę, kurią tik labai mylintis žvilgsnis galėtų apibūdinti kaip slaptojo patarėjo praplikusią kaktą. O dar ir akių spalva – tarp purvo rudos ir stiklo žalios. Džonatanas leido sau šyptelėti, kai pagalvojo, kaip kadaise geriausią draugą tekdavo guosti po eilinės nesėkmės su moterimis. Taigi dabartinė situacija tik dar neteisingesnė. Kaip dabar prisimena kitados kartotą Tomo frazę: „Nagi, Džonatanai, nesisielok dėl manęs, laimi geresnis!“ Geresnis – fe! Nuo tada, kai buvo atleistas, Tomas parsisamdė kaip laisvasis patarėjas rinkodaros klausimais, o tai tebuvo švelnesnis bedarbio apibūdinimas; taigi šiuo atveju apie sėkmę neverta net kalbėti. Bet dabar jau tikrai gana: kol nepradėjo vėl svarstyti, kodėl gi Tina jį paliko dėl šio, grynai objektyviai vertinant, blogesnio vyruko, Džonatanas ištiesino nugarą ir nužingsniavo prie kalnų dviračio, kurį kaip visada prirakino prie įėjimo į treniruoklių aikštelę. Pamatęs ant dviračio vairo siūbuojant juodą krepšį sustojo. Kaip jis čia atsirado? Gal kas nors pamiršo? Bet kodėl būtent ant jo kalnų 13
dviračio? Keista. O gal tai dar vienas Tinos dėmesingumo ženklas? Gal jau dabar tyko jo ir rytinių treniruočių maršrute? Džonatanas nutraukė krepšį už rankenų. Gana lengvas, atidžiau pažiūrėjus – tik kiek geresnės kokybės nailoninis pirkinių maišelis su užtrauktuku, tokį, supakuotą į nedidelį gniužulėlį, gali nusipirkti prekybos centre prie kasų. Džonatanas svarstė, ar atidaryti jam nepriklausantį krepšį. Svarstė neilgai, nes juk galiausiai kažkas jį pakabino ant jo dviračio, taigi staigiai trūktelėjęs atitraukė užtrauktuką ir žvilgtelėjo vidun. Ten buvo stora knyga, įrišta į tamsiai mėlyną odinį viršelį. Susidomėjęs Džonatanas ją paėmė, pasukiojo – knyga nauja, oda puikiai išdirbta, aplankas sudygsniuotas baltomis siūlėmis, susegtas sąsaga. Darbo kalendorius ir užrašų knyga, tokia, kokias išmaniųjų telefonų, delninių kompiuterių amžiuje naudoja nedaugelis žmonių, bent kiek jaunesnių nei penkiasdešimties. Džonatanas sutriko. Kodėl kažkas pakabino jam ant dviračio krepšį su senamadišku darbo kalendoriumi?
14