Issuu

DANIEL HURST TOBULA SLAUGĖ

Iš anglų kalbos vertė

Mikas Trečiokas

VILNIUS, 2026

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Bibliografinė informacija pateikiama

Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt

ISBN 978-609-444-628-3

Versta iš: Daniel Hurst, The Perfect Nurse, London: Bookouture, 2024

Ši knyga yra grožinis kūrinys. Vardai, veikėjai, įmonės, organizacijos, vietos ir įvykiai, išskyrus tuos, kurie akivaizdžiai priklauso viešajai sričiai, yra arba autoriaus vaizduotės vaisius, arba naudojami kaip meninė išmonė. Bet koks panašumas į gyvus ar mirusius tik rus asmenis, įvykius ar vietoves yra visiškai atsitiktinis.

PROLOGAS

Stoviu priešais vonios kambario veid rodį, žiūriu į savo, vilkinčios slaugės uniformą, atspindį ir svarstau.

Ar kita uniforma, kurią pamatysiu, bus policininko?

Smaugiama panikos, sugriebiu praustuvą ir pajuntu skaudant rankas. Tai tos pačios rankos, kurios padėjo daugybei pacientų, o dabar negali pasirūpinti net savo šeimininke.

Ant dešinės rankos krumplių matau kraują – žaizda atsirado prieš dvi minutes, kai koridoriuje kumščiu trenkiau į

įrėmintą dokumentą. Tai slaugės diplomas, pakabintas ant sienos prie laiptų. Sunkiai dirbau, kad jį gaučiau, bet dabar nebesijaučiu jo verta.

Kruvini ne tik krumpliai. Matau kraują ir ant savo uniformos. Tamsiai raudona dėmė ant rankovės – purpuras įsigėrė į mėlyną tuniką ir bauginamai pakeitė jos spalvą. Bet šis kraujas ne toks, kaip ant mano plaštakos.

Jis ne mano.

Prisiverčiu atsitraukti nuo veidrodžio, išeinu iš vonios kambario ir pro diplomą sudaužytu rėmeliu leidžiuosi laiptais į virtuvę. Čia randu būtent tai, ko ieškojau. Degtukų dėžutę spintelėje virš skrudintuvo – išimu ją ir patik rinu, kiek liko degtukų. Suskaičiuoju penkis – turėtų visiškai pakakti geram gaisrui.

Suspaudusi juos kumštyje, laisvąja ranka atrakinu galines duris ir išeinu į kiemą. Dabar vasara, bet vidurnaktį oras vėsus, o žydras dangus, džiuginęs miestą pasta rąsias šešias dienas, nepasirodys dar bent keletą valandų. Tamsu nors į akį durk, bet taip bus nebeilgai.

Padedu degtukus ant medinio terasos stalo ir imuosi darbo – greitai nusirengiu uniformą ir atsiduriu šaltyje vienais apatiniais. Numetu drabužius ant žolės priešais save, paimu pirmą degtuką ir staigiai brūkšteliu jo galvutę į šiurkštų stalo paviršių. Degtukas iš karto įsižiebia, bet vėjas greitai užpučia liepsnelę ir iš jo nebėra jokios naudos. Turiu dar keturis, taigi bandau toliau – paimu antrą degtuką ir kartoju veiksmą. Šį kartą jis dega ilgiau, bet vis tiek nepakankamai. Dar vienas vėjo gūsis ne tik priverčia mane drebėti, bet ir užgesina liepsną, o tai reiškia, kad turiu būti atidesnė. Degtukų vis mažėja.

Su trečiuoju elgiuosi atsargiau – viena ranka greitai pridengiu liepsną, saugodama nuo vėjo ir rūpindamasi ja beveik taip, kaip kadaise savo pacientais. Mano pastangos sėk mingos – šį kartą degtukas neužgęsta.

Norėčiau, kad tą patį būtų galima pasakyti apie viską, prie ko prisiliečiu.

Atsargiai priklaupusi, nukreipiu degantį degtuką link drabužių krūvos ir numetu ant savo uniformos, vildamasi, kad ji užsiliepsnos.

Kol tai įvyksta, praeina akimirka, ir spėju išsigąsti, kad vėl užtruksiu, bet tada pamatau ugnį. Šį kartą mirguliuojantį oranžinį švytėjimą skleidžia nebe degtukas. Liepsnoja mano kelnės, kurias dėvėjau per ilgai ir kurios, kaip ir palaidinė, išduoda mane esant slaugę.

Nenorėdama, kad vėjas užgesintų ugnį, nespėjus jai įsiliepsnoti, greitai uždegu likusius du degtukus ir po minutės uniformą praryja liepsna.

Atsitraukiu per žingsnį ir stebėdama dūmų giją, kylančią nuo degančių drabužių krūvos, beveik pajuntu pasitenkinimą – galėčiau čia stovėti ir žiūrėti, kol ugnis pasieks neišvengiamą pabaigą. Tačiau tada prisimenu, kad trūksta vieno daikto, todėl puolu atgal į namus ir įnirtingai jo ieškau. Randu jį ant mažo staliuko prie sofos. Jis padėtas tarp tuščios vyno taurės ir buteliuko migdomųjų piliulių. Čiumpu jį ir bėgu į kiemą, melsdamasi, kad ugnis dar ryškiai degtų.

Negaišdama nė akimirkos, sviedžiu savo tapatybės pažymėjimą į liepsnas ir matau, kaip per kelias sekundes plastikinė kortelė pamažu susiraito ir pajuoduoja, pasiduodama karščio galiai.

Degant pažymėjimui, išnyksta jame užrašytas vardas ir privačios slaugos bendrovės, kurioje dirbau, pavadinimas, kaip ir mano atvaizdas – besišypsantis veidas iš geresnių laikų. Visada norėjau būti slaugė. Tai buvo mano svajonė. Nuėjau ilgą kelią, kol ją įgyvendinau, – nuo mažos mergaitės, žaidžiančios ir „gydančios“ išgalvotas tėvų ligas, iki suaugusios moters, besirūpinančios mirtinais ligoniais.

Tačiau svajonė virto košmaru.

Kantriai laukiu, kol ugnis visiškai sunaikins uniformą ir tapatybės pažymėjimą, tada iš virtuvės atsinešu dubenį vandens ir užlieju liepsnas. Mažas laužas greitai užgęsta ir į mano kiemą grįžta tamsa. Man ji netrukdo. Negaliu pakęsti tik tamsos savo mintyse, o nuo jos pabėgti nebus taip paprasta.

Grįžusi į namus, užrakinu virtuvės duris, lipu laiptais, dar kartą praeinu pro sudaužytą diplomo rėmelį ir įžengiu į

miegamąjį. Tada palendu po antklode, mano pusnuogį kūną purto drebulys, o skruostais ima riedėti ašaros.

Trokštu užmigti, bet bijau košmarų, kurie manęs laukia. Žinau, kad pamatysiu juos.

Jį – išvaizdų vyrą, nuvedusį mane klystkeliais.

Ir ją – gražią moterį, kurios nebėra tarp gyvųjų.

Būdama tokios būsenos negaliu tiksliai prisiminti visko, kas įvyko. Bet žinau viena. Aš kalta, kad ta moteris mirė.

Leidau, kad tai nutiktų. Neišgelbėjau jos.

Neįvykdžiau savo, kaip jos slaugės, pa reigos.

Kieme uždegtas laužas turėjo išvaduoti mane nuo kaltės. Bet tai nesuveikė. Vis dar jaučiuosi siaubingai.

O gal tiesiog žinau tiesą, gąsdinančią labiau nei mirtis.

Tai dar ne pabaiga.