os oS TiKR
eiLės
prAkeiKsMAs
R omantinė f anta stika
Iš anglų kalbos vertė LIUCIJA VAKARĖ
Vilnius, 2026
Versta iš: Stephanie Garber A Curse for True Love Flatiron Books, New York
Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.
Šį kūrinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
ISBN 978-609-487-632-5 Copyright © 2023 by Stephanie Garber © Published by Flatiron Books, New York © Liucija Vakarė, vertimas į lietuvių kalbą, 2026 © Donna Sinisgalli Noetzel, viršelio dizainas ir iliustracijos © Virginia Allyn, žemėlapio iliustracija © BALTO leidybos namai, 2026
Visiems, kurie kada nors vylėsi gauti dar vieną galimybę
Senoji murine užeiga laisvas kambarys:
Senoji mūrine• užeiga
viena lova
Merivudo kaimas
Merivudo dvaras si
a
u
re
Kadaise
Sielu˛ medis
Užkere• toji giria Medžiokle• Vilko mene• Merivudo miškas
Finikas
Didingojoje Šiaureje
IV DALIS
Ilgai ir laimingai
1 Evangelina
Evangelina Foks visuomet tikėjo, kad vieną dieną atsidurs pasako je. Vaikystėje, kai tik į tėvo krautuvėlę atkeliaudavo nauja įdomybių siunta, Evangelina iškart puldavo prie dėžių. Apžiūrinėdama kiekvie ną daiktelį viduje, savęs klausdavo: gal tai jis? Gal būtent šis dalykėlis ją nublokš į stebuklų pasaulį? Kartą vienoje milžiniškoje dėžėje ji aptiko tik durų rankenos bum bulą – išskirtinio grožio žaliais brangakmeniais nusagstytą dirbinį, magiškai žaižaruojantį šviesoje. Evangelina neabejojo, kad jei tik jį pritvirtintų prie reikiamų durų, šios atsivertų į kitą pasaulį, ir jos pa saka prasidėtų. Deja, rankenos bumbulas niekada nieko ypatingo taip ir neatvė rė, bet Evangelina nenustojo tikėti, kad vieną dieną vis tiek atsidurs kitokioje vietoje. Trokšti, tikėtis magiškų dalykų ir juos vaizduotis Evangelinai visa da buvo nelyginti kvėpuoti. Bet dabar, kai kitokioje vietoje – dailaus jaunuolio, tvirtinančio, kad jis – jos vyras, glėbyje – galop jau atsidū rė, kvėpuoti staiga pasidarė labai sunku. 11
Stephanie Garber
Vyras. Nuo šio žodžio jai sukosi galva. Kaip? Kaip? Kaip? Ji jautėsi tokia priblokšta, kad be to vieno žodžio nieko daugiau neįstengė iš tarti. Tiesą sakant, net ir to žodžio nepajėgė ištarti garsiai. Nelaikoma Evangelina veikiausiai būtų vėl susmukusi ant grindų. Visko buvo tiek, kad protas neaprėpė, ir pernelyg daug, kad būtų prarasta iškart. Vienas paskutinių atminty išlikusių fragmentų – kaip namie ji sėdi šalia merdinčio tėvo. Bet net ir tas prisiminimas atrodė išblėsęs. Tarsi tėvo mirtis būtų išblukusio portreto dalis. Tik jis neišblukęs – jo dalys be gailesčio išplėštos. Evangelina negalėjo aiškiai prisiminti, kas vyko kelis paskutinius mėnesius iki tėvo mirties, ir visai nežinojo, kas nutiko vėliau. Net neprisiminė, dėl ko jį užklupo į kapus nuvariusi karštinė. Žinojo tik tiek, kad, kaip ir motinos, tėvo nebėra, ir jau senokai. – Žinau, tau turbūt baisu, Evangelina. Ko gero, jautiesi esanti vie nui viena, bet taip nėra, – nepažįstamasis, kuris teigė esąs jos vyras, suspaudė tvirčiau. Jis buvo aukštas, augalotas, tad šalia Evangelina jautėsi maža ir men ka. Glaudžiama jautė, kad jis irgi virpa. Turbūt nėra toks išsigandęs kaip ji, bet akivaizdu, kad tikrai nesijaučia taip pasitikinčiai, kaip dėjosi. – Turi mane – dėl tavęs padaryčiau bet ką. – Bet aš tavęs visai neprisimenu, – atsakė ji. Iš jo rankų išsilaisvinti nesiryžo, bet jautėsi visiškai sutrikusi. Trikdė net ir jis. Kai ji žingtelėjo atatupsta, nepažįstamojo kaktą išvagojo gili raukš lė, bet sodriu, raminamu balsu jis kantriai tarė: – Aš – Apolonas Akadijus. Evangelina ir vėl luktelėjo, ar staiga neblykstelės koks nors prisi minimas ar bent menkutė kibirkštėlė. Jai reikėjo ko nors pažįstamo, ko galėtų įsitverti, kad vėl nesusmuktų ant žemės, o Apolonas žvelgė taip, tarsi visa tai jai galėtų suteikti. Niekas niekada į ją nebuvo žvel gęs taip karštai. 12
T I K RO S I O S M E I L Ė S P R A K E I K S M A S
Jis atrodė lyg pasakų herojus. Platūs pečiai, išraiškingas žandikau lio linkis, tamsios deginančios akys ir apranga, bylojanti apie turtus, vaizduotėje virstančius lobių skryniomis ir pilimis. Jis vilkėjo tam siai raudoną paltą aukšta apykakle, kurio rankogalius ir pečius puošė įmantrūs auksu siuvinėti raštai, o po juo – dubletą. Bent jau jai atro dė, kad tas drabužis vadinasi būtent taip. Valendoje, iš kur ji atvyko, vyrai rengdavosi visiškai kitaip. – Bet kaip čia atsiradau? Kaip mudu susipažinome? Ir kodėl tavęs neatsimenu? – klausinėjo ji. – Tavo atsiminimus pavogė tas, kuris stengėsi mus išskirti, – ru dose Apolono akyse kažkas blykstelėjo, tik ar pyktis, ar skausmas, ji nesuprato. Evangelina troško jį prisiminti, bet kuo labiau stengėsi, tuo pras čiau jautėsi – skaudėjo galvą, krūtinė atrodė lyg išskobta, tarsi būtų praradusi ne vien prisiminimus. Akimirką kančia ėmė atrodyti tokia beribė ir baisi, kad ji griebėsi už širdies, kone tikėdamasi užčiuop ti skylę išdraskytais kraštais. Bet jokios žaizdos neaptiko. Širdis irgi nebuvo dingusi – Evangelina jautė jos plakimą, tačiau tą nevilties akimirką pasidingojo, kad plakti ji negali, kad ir širdis turėtų būti sugniuždyta ne mažiau už ją pačią. Staiga aštriai nutvilkė suvokimas – net ne jausmas, o mintis – įky ri, suaižėjusi. Jai privalu kažkam pasakyti kažką svarbaus. Ką tiksliai, Evangelina neprisiminė, bet jautė, kad nuo to priklau so visas tolesnis jos gyvenimas. Vien apie tai pagalvojus sukunkuliavo kraujas. Ji mėgino prisiminti, ką reikia pasakyti ir kam – gal kartais šiai žmogystai, save vadinančiai Apolonu? Gal dėl to jos prisiminimai ir buvo pavogti? – Kodėl kažkam prireikė mus išskirti? – pasiteiravo Evangelina. Ji būtų uždavusi dar krūvą klausimų – vėl paklaususi, kaip jiedu susi pažino ir kiek laiko susituokę, – bet Apolonas staiga neramiai įsitempė. 13
Stephanie Garber
Vogčiomis metęs žvilgsnį Evangelinai per petį, tyliai ištarė: – Tektų ilgai aiškinti. Nusekusi jo žvilgsnį, ji išvydo keistas medines duris, prie kurių dar visai neseniai tūnojo susirangiusi ant žemės. Duris iš abiejų pu sių saugojo du karingos išvaizdos angelai, labiau primenantys gyvas būtybes nei akmenines skulptūras. Ant išskleistų sparnų raudonavo išdžiūvusio kraujo dėmės. Nuo to vaizdo jai vėl skaudžiai sužnybo krūtinę, tarsi kūnas vis dar saugotų prisiminimus, kurių nebuvo likę galvoje. – Žinai, kas čia nutiko? – paklausė ji. Trumpą akimirką Apolono veidu nuslinkęs šešėlis labai priminė kaltės išraišką, nors gal tai buvo tik liūdesys. – Pažadu atsakyti į visus tavo klausimus, bet dabar mums reikia iš čia dingti. Turime sprukti, kol nepasirodė jis. – Kas tas jis? – Niekšas, ištrynęs visus tavo prisiminimus, – Apolonas paėmė Evangeliną už rankos ir stipriai suspaudęs skubiai išsivedė iš patalpos su durimis ir kariūnais angelais. Grūdėta vėlyvo ryto šviesa užliejo kaspinais ir juostomis perrištų rankraščių lentynas. Jie, panašu, buvo įžengę į senovinių leidinių bi blioteką, nors kuo toliau ėjo, tuo knygos atrodė naujesnės. Dulkėtus grindų akmenis pakeitė tviskus marmuras, lubos tapo aukštesnės, šviesa – ryškesnė, lentynose gulėjo jau nebe rankraščiai, o knygos odiniais viršeliais. Vėlyvo ryto saulės nutviekstoje patalpoje Evangelina darsyk apsidairė tikėdamasi pamatyti ką nors pažįstamo. Ką nors, kas atgaivintų prisiminimus. Dabar ji jau galėjo mąstyti blai viau, bet niekas, ką regėjo aplink, neatrodė matyta. Ji turbūt išties buvo atsidūrusi kitoje vietoje ir, matyt, čia išbuvo pakankamai ilgai – pažinojo ir didvyrius, ir piktadarius, ir netgi įsivė lė į jų tarpusavio kovas. 14
T I K RO S I O S M E I L Ė S P R A K E I K S M A S
– Kas jis toks? – neatlyžo ji. – Tas, kuris pavogė mano atsiminimus? Apolonas sulėtino žingsnį, o paskui pasileido dar sparčiau nei ligi tol. – Pažadu viską papasakoti, bet iš čia reikia kuo greičiau dingti... – O, Viešpatie! – šūktelėjo kažkas. Evangelina grįžtelėjo ir tarp knygų lentynų išvydo baltu apsiaustu vilkinčią moterį. Matyt, bibliotekininkė, pamanė Evangelina, o ta tik spoksojo ranka prisidengusi burną. Veide tvyrojo pagarbios baimės išraiška, į Apoloną įsisiurbusios plačiai išpūstos akys nemirksėjo. Į salę įtipenusi dar viena bibliotekininkė tik aiktelėjo ir iškart nu alpo, ant žemės paskleisdama kaugę knygų. Pirmoji bibliotekininkė suriko: – Tai stebuklas! Panašiai šūkavo ir kiti pavymui sugužėję bibliotekininkai bei mokslo žmonės. Evangelina susigūžė glausdamasi prie Apolono, o juos iš visų pusių sparčiai supo žmonės: iš pradžių – buvę bibliotekoje, pas kui – tarnai ir rūmininkai, kol galop į salę įpuolė ir plačiapečiai sargybiniai tviskiais šarvais, neabejotinai atsiskubinę pažiūrėti, dėl ko kilo triukšmas. Patalpa, kurioje jie stovėjo, buvo ne žemesnė nei keturių aukštų, bet staiga tapo ankšta ir troški – aplink grūdosi vis daugiau nepažįs tamų veidų. – Jis prisikėlė... – Jis gyvas... – Tai stebuklas! – aidėjo susižavėję balsai, skruostais ritosi blizgios ašaros. Evangelina nesuprato, kas dedasi. Jautėsi, tarsi regėtų tai, kas pa prastai vyksta bažnyčioje. Ar gali būti, kad ji ištekėjo už šventojo? Pakėlusi akis į Apoloną, stengėsi prisiminti jo pavardę. Akadijus – taip prisistatė jis. Apie Apoloną Akadijų ji neįstengė prisiminti nė 15
Stephanie Garber
vieno pasakojimo, bet, akivaizdu, – pasakojimų būta. Kai tik susipa žino, ji spėjo jį būsiant kokį nors didvyrį, bet minios žvilgsniai rodė, kad jo padėtis – dar reikšmingesnė. – Kas tu? – sukužėjo Evangelina. Apolonas pakėlė jos ranką prie lūpų ir krumplius pabučiavo taip, kad ji suvirpėjo. – Aš esu tas, kuris niekam niekada nebeleis tavęs skriausti. Keletas stovinčiųjų arčiausiai, išgirdę šiuos žodžius, garsiai atsi duso. Iškėlęs laisvąją ranką Apolonas mostelėjo bruzdančiai miniai pra šydamas tylos. Susirinkusieji bemat nuščiuvo. Kai kurie net puolė ant kelių. Regint tokią gausybę žmonių akimirksniu nutylant, darėsi nejau ku – atrodė, kad jie nė nekvėpuoja. Staiga virš galvų suskambo Apo lono balsas: – Matau, kad kai kuriems iš jūsų sunku patikėti tuo, ką regite. Bet akys jūsų neapgauna. Aš – gyvas. Išėję iš čia kiekvienam sutikta jam pasakykite, kad savomis akimis regėjote, kaip princas Apolonas mirė, perėjo pragarą ir vėl sugrįžo. Princas. Evangelina net nespėjo dorai įsisąmoninti šio žodžio ir visko, ką jis reiškė, nes vos prabilęs Apolonas kone iškart paleido jos ranką ir vikriai išsinėrė iš aksominio dubleto, o paskui – ir iš lininių marškinių. Keletas susirinkusiųjų, tarp jų ir Evangelina, aiktelėjo. Apolono krūtinė atrodė tobulai lygi su išskaptuotais raumenų kauburiais, o virš širdies puikavosi ryški tatuiruotė – širdies forma sudėti du kardai, tarp kurių per vidurį buvo parašytas vardas: Evangelina. Iki tos akimirkos viskas kiek priminė karštligišką klejonę, iš kurios ji galėjo būti pakirdusi, bet tas vardas ant krūtinės, skirtingai nei Apo lono žodžiai, simbolizavo amžinumą. Jei taip paženklino savo širdį, 16
T I K RO S I O S M E I L Ė S P R A K E I K S M A S
vadinasi, jis nebuvo prašalaitis ir ją pažinojo gana artimai. Tada jis apsisuko, ir atsivėręs vaizdas pribloškė ne vien ją, bet ir visą minią. Apolono dailią, tvirtą, tiesią nugarą vagojo gilių randų voratinklis. – Šie randai – tai kaina, kurią sumokėjau, kad sugrįžčiau! – suri ko jis. – Sakydamas, kad praėjau pragarą, būtent tai ir turiu omeny. Bet grįžti privalėjau. Žinojau turįs atitaisyti neteisybes, įvykdytas man čia nesant. Žinau, dauguma manote, kad buvau nužudytas brolio Ti berijaus, bet tai – netiesa. Per minią nuvilnijo nuostabos kupinas šnabždesys. – Mane bandė nunuodyti tas, kurį laikiau savo draugu, – griaudė jo Apolonas: – Lordas Džeksas, vėliau pavogęs mano žmonos Evange linos prisiminimus. Nenurimsiu, kol Džeksas bus surastas ir už savo nusikaltimus sumokės gyvybe!
17
2 Evangelina
Biblioteką užliejo triukšmo banga – balsai aidu sklido nuo palei sienas nutįsusių knygų lentynų. Šarvuoti sargybiniai dievagojosi su rasią prasikaltėlį lordą Džeksą, o išsipusčiusių dvariškių ir mantijas dėvinčių mokslinčių klausimai žiro lyg strėlių spiečiai. – Kiek laiko jau esate gyvas, Jūsų aukštybe? – Kaip grįžote iš pragaro, lorde prince? – Kodėl lordas Džeksas pavogė jūsų prisiminimus? – šis vyresnio rūmininko klausimas, palydėtas primerktų akių dėbtelėjimo, buvo skirtas Evangelinai. – Gana, – sudraudė Apolonas. – Apie mano žmonos patirtą siau bą pasakojau ne todėl, kad ją užsipultumėte klausimais, į kuriuos ji nė nenutuokianti atsakymo. Apie tai pasakiau tik tam, kad lordas Džeksas būtų surastas – nesvarbu, gyvas ar miręs. Atvirai tariant, šią akimirką mieliau jį regėčiau mirusį. – Nenuvilsime jūsų! – suriko sargybiniai. Vėl nugriaudėję šūksniai apie teisybės atkūrimą ir Džeksą drebi no senovinės bibliotekos lentynas ir tvinkčiojo Evangelinos galvo je. Staiga visa tai – triukšmas, klausimai, nepažįstamų veidų jūra, 18
T I K RO S I O S M E I L Ė S P R A K E I K S M A S
Apolono pasakojimas apie pragariškus išgyvenimus – tapo nepake liama. Žodžiai liejosi ir toliau, bet jai ausyse virto spengimu. Evangelina norėjo įsitverti Apolono – naujoje būtyje ji neturėjo nieko daugiau. Bet šis galingas princas atrodė priklausantis ne tiek jai, kiek visiems. Ji baiminosi įkyrėti klausimais, nors jų turėjo begalę. Vis dar nesuvokė, kur esanti. Ten, kur stovėjo, po išgaubtomis knygų lentynomis Evangelina matė įrengtą nišą su ovaliu langu blyškiai melsvu stiklu, o kitoje jo pusėje – lyg bokštus besistiebiančius vešlius žalius spygliuočius, už klotus žavingu sniego sluoksniu. Valendoje snigdavo retai ir tokių pusnių nepridrėbdavo niekad. Pasaulis priminė pyragą, o sniegas – storą pūpsančio balto glaisto sluoksnį. Ji jau ir anksčiau pastebėjo, kad čionykščiai rengiasi kitaip. Sargy biniai priminė riterius iš senų pasakų, o rūmininkai, kaip ir Apolonas, vilkėjo puošnius drabužius. Vyrai dėvėjo dubletus, o moterys – praš matnias aksomines sukneles pečius apnuoginančiomis iškirptėmis, pažemintais juosmenimis, puoštais brokato diržais arba perlų vijomis. Evangelina niekada nebuvo mačiusi taip apsirengusių žmonių. Apie juos tik girdėjo pasakojimuose. Didingojoje Šiaurėje gimusi jos motina apie šį kraštą Evangelinai nuolat sekdavo pasakas ir istorijas, kuriose jis virsdavo labiausiai ke rinčia vieta pasaulyje. Deja, šią akimirką kerinčių jos galių Evangelina nėmaž nejuto. Sugavęs jos žvilgsnį, Apolonas nusigręžė nuo krinkančios minios. Visi, regis, skubinosi pasidalinti naujiena, kad princas Apolonas prisi kėlė iš mirusiųjų. Argi galėjo būti kitaip? Evangelina niekada negirdė jo, kad kas nors būtų prisikėlęs iš mirusiųjų. Stovėdama greta jo, nuo šios minties pasijuto menka ir nereikšminga. Nekreipdamas jokio dėmesio į aplink vis dar besisukiojančius pa vienius rūmininkus, Apolonas pažvelgė jai tiesiai į akis ir tarė: 19
Stephanie Garber
– Tau nėra ko bijoti. – Aš ir nebijau, – pamelavo ji. – Bet į mane žiūri kitaip, – tada jis nusišypsojo – taip kerinčiai, kad ji stebėjosi, kaip iškart nesuprato, kas jis toks. – Tu – princas, – spygtelėjo ji. Apolonas dar plačiau išsišiepė. – Ar tai blogai? – Ne, aš... tik... – Evangelina vos neleptelėjo niekada nedrįsusi nė pagalvoti, kad galėtų būti ištekėjusi už princo. Bet, be abejo, apie tai galvojo. Tik vaizduotėje viskas neatrodė taip prakilnu, kaip čia, kur nubluko net visos rožinės svajonės apie kara lius, pilis ir tolimas žemes. Bet ji būtų paaukojusi viską, jei tik būtų galėjusi prisiminti, kaip čia pateko, kaip įsimylėjo šį vyrą ir už jo ište kėjo ir kaip prarado tai, kas prilygo dalelei širdies. Staiga ji atitoko. Pasakose už patirtus stebuklus visuomet reikėda vo atsilyginti. Viskas turėjo savo kainą. Princesėmis virtusioms vals tietėms visuomet tekdavo susimokėti. Evangelinai dingtelėjo, kad gal kartais už visa tai jai ir teko paaukoti prisiminimus. Ar prisiminimus ir dalelę širdies ji iškeitė į galimybę gyventi su Apolonu? Nejau būtų padariusi tokią kvailystę? Apolono šypsena sušvelnėjo, dabar jis šypsojosi nebe provokuo jamai, o raminamai. Prabilęs kalbėjo irgi švelniau, tarsi bent iš dalies būtų supratęs jos savijautą. O gal taip elgėsi tik todėl, kad ją gerai pažinojo, nors jai ir atrodė visiškai svetimas. Juk sau virš širdies buvo išsitatuiravęs jos vardą. – Viskas bus gerai, – ramiai ir užtikrintai tarė jis. – Žinau, kaip sunku įsisąmoninti visa tai, kas nutiko. Labai nenoriu tavęs palikti dabar, bet privalau sutvarkyti keletą reikalų. Sargybiniai tave palydės į apartamentus, bet pasistengsiu ilgam vienos nepalikti. Prisiekiu – už tave man nėra nieko svarbiau. 20