Issuu

Eglė ŠimkevičiūtėKulvelis

Tuktukas tai ne dviratis

Tigras Pho tai ne šaltibarščiai tai ne katinas

Tajai tai ne lietuviai

Ir kiti taiklūs pastebėjimai iš gyvenimo Azijoje

Saigonas tai ne Vilnius

Eglė ŠimkevičiūtėKulvelis

Tigras tai ne katinas Ir kiti taiklūs pastebėjimai iš gyvenimo Azijoje

Vilnius, 2019

Turinys Įžanga: gyvenimą pakeitęs pokalbis skaipu .......................................... 9 I DALIS: mano Vietnamas ........................................................................ 15 1. Pradžia: 8482 kilometrai į rytus, arba Ką mes padarėme?

2. Įsikūrimas: kaip mes iš „virš parduotuvės“ persikėlėme į „už tvoros“

3. Darbas Vietname: Miss Egla ir Misteris Aurymas pamilsta Saigoną

4. Romantika ant motorolerio ir „Saigono bučinys“ prisiminimui

5. Duoklė drakonui: vestuvių karštinė ir perpildyti gimdymo namai

6. Draugai: susitikimai ir išsiskyrimai, ir kiti stebuklai

7. Vietnamo istorija: paslaptingas gyvūnas, kurį norisi paglostyti

II DALIS: keliautojų Vietnamas ................................................................. 82 1. Hanojus: miestas su vaibu ir rikiais ant prekystalio

2. Ha Longo įlanka: plaukiojantys kaimai ir turistai

3. Sa Pa: gyvenimas tarp ryžių terasų, arba Nakvynė pas Chu ir Ze

105

4. Hoi Anas: ten, kur kairio bato dydis yra toks pats kaip dešinio

117

5. Centrinė Aukštuma: čia į pasimatymus kviečia merginos

126

6. Mekongo delta: vandens žiurkės ant grotelių

132

7. Atsisveikinimas su Vietnamu: kada nuotykis pasidaro rimtas

142

III DALIS: farangų Tailandas ....................................................................... 147 1. Pirmą kartą Bankoke: kaip gera būtų čia gyventi

153

2. Khun Eglės ir Khun Aurimo medaus metai

159

3. Senasis Krung Tepas: žmonės narvuose ir karaliaus hareme

174

4. Darbas su tajais: žvejys ne žudo žuvį, o tik ištraukia ją iš vandens

183

5. Užsieniečiai Tailande: būti farangu, tapti tajumi 200 6. Farangai ir tajės bei uošviai iš Laoso pasienio

211

7. Moterys Bankoke: kaip mes rinkome tėvą Veronikos vaikui

218

8. Nauji įpročiai: rankų ir kojų kratymas bei miegas ant lentos

222

IV DALIS: tajų Tailandas ............................................................................. 231 1. Budizmas: kiekvieno vyro svajonė ir būdas užsidirbti karmos taškų

232

2. Magiškas Tailandas: kulkas stabdančios tatuiruotės ir dvasių apsėsti žmonės

250

3. Balta oda Azijoje: dantų pasta, pavadinta „Chanel“

264

4. „Veido išsaugojimas“: kas grasina tikrai Tailando moralei

271

5. Knygos popieriniuose maišeliuose ir taktika „nužudyti vištą, kad įbaugintum beždžionę“

278

6. Dirbtinis nacionalizmas, arba Amerikietiška meilė karaliui

281

7. Laimingi, linksmi protestuotojai ir mūsų pirmoji gyvenime komendanto valanda

286

8. Provincijos realijos, arba Gyvenimas nusiėmus rožinius akinius

295

V DALIS: turistų Tailandas ........................................................................ 307 1. Prostitucija: pagrindinė Tailando industrija

308

2. Katoey: trečioji lytis, arba Dėl ko Žemėje kenčia angelai

316

3. Susidūrimas su turistų policija, arba Kaip aš vos netapau narkotikų laikytoja

324

4. Turizmo įkaitai, arba Gyvenimo našta, apsivyniojusi aplink kaklą

328

5. Pietinės salos: atostogos įmerkus kojas į jūrą

334

VI DALIS: pabaiga ........................................................................................ 345 Kaip mes (ne)tapome tajais

346

ĮŽANGA:

gyvenimą pakeitęs pokalbis skaipu

Sunkiausia

išvažiuojantiems gyventi į Aziją yra apsispręsti išvažiuoti. Aš ir mano vyras Aurimas apsisprendėme 2010 metų pabaigoje. Tai buvo mūsų pereinamieji metai: perėjimo iš studentiško gyvenimo į realybę… Susidūrimas su realybe mane išgąsdino. Aurimas pasipiršo, žvalgėsi buto, abu dirbome rimtus darbus ir galėjome lengvai nuspėti, kaip toliau klostysis mūsų gyvenimas… Tik dabar suvokiu, kad tokio gyvenimo vizija tada mane pradėjo paniškai gąsdinti. Tuoktis? Nes liaudies išmintis byloja, kad neverta blaškytis? Ne, nenorėjau. Susilaukti vaikų, nes ta pati išmintis viską rikiuoja pagal eiliškumą: mokslas, vedybos, šeimos pagausėjimas? Ačiū, ne. Pamenu save galvojančią: visada bus taip, kaip yra dabar. O kaip tuo metu buvo, man nepatiko. Nepatiko mūsų namai, nepatiko darbas, nepatiko Aurimas ir jo iš prigimties nemaištingas charakteris... Užtruko, kol suvokiau, kad viskas man nepatiko dėl to, kad pati sau nepatikau. Nepatiko, kad nekalbu trimis užsienio kalbomis, neturiu draugų iš viso pasaulio, neišgyvenau neįtikėtinų istorijų ir mano kelionių geografija apsiriboja tik Europa. Nepatiko, kad nerašau įdomiomis temomis (tuo metu rašiau renginių scenarijus), neišeinu iš savo komforto zonos ir nedarau odą šiurpti verčiančių dalykų. Tas nepatikimas pasireikšdavo konfliktais su Aurimu, o kai būdavau geros nuotaikos, garsiai pasvajodavau, kad reikia viską mesti ir važiuoti kur nors toli toli. „Gal į kokią Aziją“, – vis dažniau pasakydavau. Kažin kodėl įsivaizdavau, kad Aurimas ten, kažkur Azijoje, turėtų lengvai susirasti darbą pagal specialybę (jis – statybos inžinierius), o aš galėčiau mokyti dramos (esu baigusi teatro režisūrą).

Į Ž A N GA

Bet Aurimas, pasirodo, nebuvo tokio nemaištingo charakterio, kaip maniau, ir slapta nuo manęs išsiuntė kelis gyvenimo aprašymus į Pietryčių Aziją. Tą dieną grįžau iš darbo vėl pikta kaip širšė, o Aurimas mane pasitiko su marškiniais, kaklaraiščiu, trumpikėmis vietoje kelnių ir… plačia šypsena. „Tik ką skaipu kalbėjau dėl darbo Vietname. Manau, kad pasirašysiu sutartį“, – pranešė gyvenimą keičiantį faktą. Apsispręsti išvažiuoti buvo nelengva: reikėjo ryžto, kad imtume kontroliuoti susiklosčiusias aplinkybes, o ne pasyviai laukti, kol nežinia kas nuspręs mūsų lemtį. Reikėjo drąsos atsisakyti garantijų, saugumo, užtikrintumo ir pagaliau nebenukelti gyvenimo nuotykio palankesniam laikui. Mūsų nuotykis prasidėjo tą sekundę, kai nustojome ieškoti pasiteisinimų, pradėjome taupyti pinigus ir žiūrėti į žemėlapį kaip į būsimą galimybę, o ne neįgyvendinamą svajonę. „Už metų tikrai grįšime“, – atsisveikindami sakėme draugams ir tvirtai tuo tikėjome. Kai pirmą kartą atskridome į Vietnamą ir pamatėme statybas, kur pastolius atstojo mediniai pagaliai, mano vyro Aurimo, būsimo projektų vadovo vienoje Vietnamo statybos įmonių, vos neištiko širdies smūgis. „Nejaugi tokiomis sąlygomis čia reikės dirbti?“ – žvilgsniais klausėme vienas kito... Dabar juokiamės šią situaciją prisiminę, nes tai buvo mūsų pirmos akistatos su Azija ir savo pačių baimėmis. Tai buvo mūsų įpročių adaptacijos ir naujo požiūrio brandinimo pradžia. Šis požiūris – ne tai, ką įmanoma perskaityti „Lonely Planet“ gide; tai procesas, prasidedantis dar namie ir tobulinamas visą gyvenimą. Savo noru įmetėme save į šalį, apie kurią nieko nežinojome. Smalsumas buvo geriausia mūsų motyvacija: Aurimas jau pirmą dieną sėdo ant motorolerio ir po darbo su kolegomis važiavo dainuoti karaokės. Aš, laikydamasi xe om, arba motorolerio taksi vairuotojui, už pečių, važiavau į vietinį turgų ir prekeivė tą pačią dieną mane išmokė vietnamietiškų daržovių pavadinimų ir ananaso pjaustymo gudrybių. Aurimas pietums užsisakė sup ran, arba gyvatės sriubos, o aš įsiprašiau į viešbučio restorano virtuvę išmokti daryti cuon xuan, arba pavasarinių suktinukų. Aurimas grįžo po darbo su geriausių masažo salonų adresais, o aš jau buvau pasidariusi pirmąją vietnamietišką grožio procedūrą – išsitrinkusi plaukus vietiniame grožio salone. Mes stengėmės nuoširdžiai domėtis žmonėmis, kultūra, vietomis ir nebijojome paneigti savo pačių nuomonės. Stengėmės naudotis galimybe

g y ven im ą p a k eit ęs p o k a lb is s k a i p u

pamatyti pasaulį vietinių akimis ir būti aktyvūs: inicijuoti įvykius, o ne tikėtis, kad kas nors įdomaus ims ir nutiks. Supratome, kad vietos ir žmonės atsiskleidžia tiek, kiek leidi jiems atsiskleisti. Užtruko, kol pradėjome ne vertinti teigiamus ir neigiamus dalykus, o juos suprasti. Beveik dvejus metus gyvenome Saigone, lygiai dvejus – Bankoke. Per tą laiką Aurimas ne vieną kartą darbe „prarado veidą“: pradėjo šaukti arba neišlaviravo tarp hierarchijos taisyklių; kitus kartus pats išprovokavo azijiečius „prarasti veidą“: pašokti nuo kėdės, trenkti durimis, išeiti iš darbo; išmoko duoti kyšius (įprasta praktika Azijoje, kur pakišos yra atskira eilute įtrauktos į biudžetą) ir kelis kartus darbuotojams mokėjo atlyginimą iš savo kišenės. Aš per tą laiką keletą kartų apsiverkiau: vieną sykį banke, kur trečią kartą trūko kažkokių dokumentų, apie kuriuos prieš tai nebuvau informuota; kitą – parduotuvėje, į kurią buvau ketvirtą kartą atsiųsta iš kompiuterių salono, į kurį mane siuntė ta pati parduotuvė; dar kitą – mikroautobuse, kuris lėkė 150 kilometrų per valandą greičiu. Visus kartus apsiverkiau viešose vietose. Nusibalinau plaukus, nes mokydamasi tajų kalbos neišmokau gerai perskaityti etikečių. Taip pat prisisiojau į kelnes (kai sakiau hong nam (liet. tualetas), bet manęs niekas nesuprato, nes „a“ tariau nepakankamai aukštai). Susiradau priešų: kai pavogė mano fotoaparatą, namo savininkui teko nupirkti naują, o draugai tailandiečiai mane perspėjo iš karto išsikraustyti iš namo, kuriame įvyko vagystė, nes, pasak jų, tajai yra kerštingi ir gali tą patį vakarą po mano pagalve padėti narkotikų ir iškviesti policiją. Tačiau susiradau ir draugų, net vietinių! Ir niekada neverkiau slapčia į pagalvę. Net tada, kai turėjau savo fotoaparato vagies paso kopiją, o policijoje man aiškino, kad negali niekuo padėti. Juk gyvenimas Pietryčių Azijoje, nepaisant iš kantrybės išvedančių nesusipratimų, hierarchinės kultūros niuansų ir sudėtingų nacionalinio charakterio bruožų, apie kuriuos ir yra ši knyga, buvo nuostabus. Ketverius metus čia jautėmės kaip namuose. Čia gyvenome ir dirbome, čia įsimylėjome Aziją. Čia nuolat vyko daugybė dalykų, kurie prajuokindavo ir dėl kurių kiekviena diena tapdavo mažu nuotykiu. Kas lėmė, kad avantiūra, turėjusi užtrukti tik vienus metus, virto mūsų gyvenimo būdu? Kelionės ir gyvenimas Azijoje mums sukėlė priklausomybę, nes keliaudami niekada nerasdavome to, ko važiuodavome į konkrečią vietą. Priežastys, dėl kurių įsimylėdavome tą vietą, būdavo tikrai

ĮŽANGA

ne tos, dėl kurių pasirinkdavome ten vykti. Į Hanojų važiavome žiūrėti kolonijinės architektūros, bet buvome užburti miesto ritmo ir kontrastų. Ha Longo įlankoje tikėjomės įspūdingų gamtos vaizdų, bet mus pribloškė plaukiojančių kaimų kasdienybė. Sa Pa manėme pamatysiantys įspūdingas terasas, bet patyrėme tikrą vietinių gyvenimą apsistoję jų namuose. Į Kambodžą važiavome žiūrėti Angkoro šventyklos, bet susipažinome su viena skaudžiausių pasaulio genocido istorijų… Singapūre tikėjomės pamatyti griežtą tvarką, bet radome gyvybe pulsuojančius indų ir arabų rajonus. Mianmare tikėjomės susidurti su didžiuliu skurdu, bet išvydome tiek aukso, kiek gyvenime nebuvome matę. Pačios gyviausios patirtys mus užklupdavo atsitiktinai ir veikė kaip virusas. Kelionių ir patirčių virusas.

g y ven im ą p a k eit ęs p o k a lb is s k a i p u

I DALIS:

mano Vietnamas 15

Vietnamo pradžiamokslis: Hošiminas – didžiausias Vietnamo miestas, įsikūręs šalies pietinėje dalyje Geriau žinomas Saigono vardu. Pervadintas Vietnamo komunistų lyderio Ho Ši Mino garbei 1976 metais, kai šiaurinė Vietnamo dalis laimėjo karą prieš pietinę. Čia dvejus metus gyveno du lietuviai – Eglė ir Aurimas. Xin chao – labas Šios frazės pakakdavo, kad vietnamiečiai pagirtų mano vietnamiečių kalbos žinias. „You speak Vietnamese very good“ (liet. Tu kalbėti vietnamietiškai labai geras), – sakydavo vietiniai. Aš mainais pagirdavau jų anglų kalbos žinias. Dongas – Vietnamo piniginis vienetas Vietname gali pasijusti kaip milijonierius, nes 1 euras čia yra 27 tūkstančiai dongų. Keletas Vietnamo kainų*: buteliukas vandens – 10 tūkstančių dongų (36 euro centai), litras pieno – 35 tūkstančiai dongų (1,25 euro), butelis alaus – 30 tūkstančių dongų (1,07 euro), butelis vyno – nuo 250 tūkstančių dongų (9 eurų), litras benzino – 17 tūkstančių dongų (61 euro centas), oficialus minimalus atlyginimas – 3980 tūkstančių dongų (143 eurai). * Tekste nurodytos kainos gali būti pakitusios.

I DALIS

Xe om – taksi motoroleris (taksistas) Tai vyrai, užsidirbantys pragyvenimui vežiodami žmones mopedais. Jie visą dieną praleidžia modami praeiviams ir kviesdami vietinius bei turistus važiuoti su jais. Gali būti gan įkyrūs, tad dažnas turistas dėvi marškinėlius su užrašu: „Man nereikia kambario / Man nereikia masažo / Man nereikia mopedo“. Laisvu nuo darbo metu xe om guli įsitaisę ant savo transporto priemonės. Ao ba ba – pižama Miegui skirtas dviejų dalių drabužis, dažniausiai dėvimas namuose dieną ar gatvėje vairuojant motorolerį, prekiaujant turguje, dirbant laukuose arba tiesiog visada. Jį vilki tik moterys ir vaikai. Non la – kūgio formos skrybėlės Dėvimos laukuose ūkininkų, mieste gatvės prekeivių ir turistų. Puiki dekoracija namuose ant sienų. Kultūrinis šokas – būsena pirmą kartą atvykus į naują šalį ar regioną, šiuo atveju Aziją Tai nerimo, nuostabos, atstūmimo, bejėgiškumo jausmas, kylantis susidūrus su visiškai skirtinga kultūrine ar socialine aplinka arba gyvenimo būdu. „Šoko“ terminas yra gana klaidinantis, nes kalbama toli gražu ne apie trumpalaikį poveikį. Man jis tęsėsi apie keturis mėnesius. Ca phe sua da – kava su saldžiu sutirštintu pienu ir ledukais Gaminama visur ir visada Moters Su Pižama. Kavos ingredientai – kavos tirpalas, sutirštintas pienas ir ledukai – gali būti nešami ant pečių, vežami ant dviračio arba plukdomi valtyje. Pamojus, Moteris Su Pižama sustos, išsipakuos dėžę su ingredientais ir per keletą sekundžių supilstys geriamą delikatesą į plastikines stiklines su šiaudeliais. Mot hai ba yo – vienas, du, trys, eina! Šūksnis susidaužiant bokalais, derinamas su paskatinimu išgerti „šimtą procentų“, t. y. iki dugno. Sėdint prie stalo kartu

m a n o V i e t n a m as

su vietiniais sunkiai sekasi persimesti keliais žodžiais, nes tokie šūksniai aidi vienas po kito. Gal dėl to vakarėliai Vietname trunka tik porą valandų ir jų pabaigoje visi būna, švelniai tariant, įkaušę. „Išlaikytas veidas“ – vieta visuomenėje arba pagarba, gaunama iš kitų žmonių Vienoje iš Azijos autorių trumpų apsakymų knygų buvo pasakojama apie mokinį, kuris tingėjo mokytis, ir mokytojas jį pričiupo tinginiaujant. „Aš pažadu daugiau niekada jums nemeluoti“, – pro durų plyšį sušnibždėjo mokinys, bet neatrakino kambario durų. „Baik verkšlenti pelės ašaromis. Lik tame kambaryje, kad tau nereikėtų pažvelgti į mane ir prarasti savo veido“, – pasakė mokytojas.

I DALIS

1. Pradžia: 8482 kilometrai į rytus, arba Ką mes padarėme? Trys skrydžiai, du peržiūrėti filmai, pusė perskaitytos knygos, vienas pamestas lagaminas, truputis jaudulio, daug entuziazmo. Tiek reikėjo, kad iš Lietuvos atsidurtume už 8482 kilometrų nuo namų – Hošimine, didžiausiame Vietnamo mieste. Vietnamas buvo mūsų pirmoji pažintis su Azija. Čia iš pradžių pajutome euforiją, vėliau išgyvenome vidinę sumaištį, tada adaptavomės ir priėmėme naują kultūrą. Kitaip sakant, išgyvenome visus keturis kultūrinio šoko etapus, kuriuos patiria retas keliautojas, bet dažnas šio regiono naujakurys. Išgąsdino viskas: karštis, drėgmė, užterštumas, motorolerių kiekis ir eismo taisyklių nepaisymas, elektros laidų voratinkliai, žmonių gausa, maistas gatvėje, įkyrūs prekiautojai, miesto dydis ir triukšmas. Labiausiai gąsdino ateitis. „Ką mes padarėme? Kur patekome? Negi taip dabar reikės gyventi? Mama gerai sakė: užteks pakeliauti ir tada geriau grįžti…“ – galvojau pirmą naktį viešbutyje, akimis sekdama lubomis ropinėjantį driežą. Vos atvažiavę Hošimino gatvėse matėme daug sutrikusių turistų. Ir jie, ir mes jau buvome įsukti į Azijos srautą: rankose laikėme kukurūzų burbuolę arba cukranendrių sultis išsinešti, patiektas plastikiniuose maišeliuose su plastikinėmis rankenėlėmis; buvome nusifotografavę su tempiamais ant pečių krepšiais ir šalies vizitine kortele non la – kūgio formos skrybėle; vis dar bailiai vaikščiojome gatvėmis, stebėdamiesi, kad netelpame ant šaligatvių. Pėstieji, t. y. mes, turėjome dalytis gatve su motoroleriais, dviračiais, tuktukais ir prekiautojų kioskeliais ant ratų. Eismas vyko nesilaikant jokių kelių eismo taisyklių. Jo Didenybė Motoroleris, vežantis vaisius, šepečius, dėžes, spintą, lovą ar daugiavaikę šeimą, galėdavo išnirti iš bet kurios gatvės pusės, visur ir visada signalizuodavo ir perspėdavo apie savo atvažiavimą. Teko pamėgdžioti vietinius: per judrią gatvę eiti lėtai ir vienodu greičiu, jokiu būdu nestoviniuojant ir nesiblaškant. Atvažiuojantys vairuotojai mato „kliūtį“, įvertina jos judėjimo greitį, pagreitį ir gabaritus, o tada nė kiek nemažindami greičio, signalizuodami kitiems vairuotojams ir

m a n o V i e t n a m as

nerodydami jokio posūkio signalo pėsčiuosius grakščiai aplenkia. Kartais prašvilpia tik poros centimetrų atstumu, bet neužkliudo. „Kaip upės vanduo veržiasi per akmenis“, – juokėsi iš mūsų kavą pardavinėjanti senolė be dantų. Čia pakliuvome į tokias turistines situacijas, kokių pasitaiko tik pirmą kartą Azijoje atsidūrusiems keliautojams. Jau pirmą dieną vietinis vaikinas su cigarete dantyse pribėgo prie Aurimo, krito ant kelių, griebė už jo sportbačio, viena ranka laikė jį prispaudęs prie žemės, kita atsidarė krepšelį, išsitraukė klijų ir ėmė klijuoti atvipusį (dėl to dar galima pasiginčyti) kampuką. O kad triūsas atrodytų įtikinamesnis, vaikinukas dar užsispaudė klijų ant pirštų. Tada sekė iš paskos, rodydamas sulipusius pirštus, ir šaukė: „Look, look. Money, money!“ (liet. „Žiūrėk, žiūrėk. Pinigai, pinigai!“) Net cigaretė iškrito iš dantų. Dienos pabaigoje jau galėjome padaryti tris išvadas: vietnamiečiai daug rūko, yra puikūs verslininkai, arba… jei atvažiavai į Vietnamą netvarkingais batais – turėsi susimokėti. Susidarėme įspūdį, kad vietnamiečiai viską daro kartu: dirba ten, kur miega; miega ten, kur valgo; valgo ten, kur dirba. Ryte pakelia žaliuzes, išsineša visus turtus į gatvę, dieną čia pat prekiauja ir gyvena: valgo, plauna indus ar drabužius, miega ir žiūri televizorių. Dar nusysina ant gatvės vaikus net nenumaudami kelnių – jose jau yra skylė tam reikalui. Vakare visus rakandus, maistą ir vaikus susipakuoja, nuleidžia metalines žaliuzes ir eina miegoti – čia pat, prekyvietėje, arba viršutiniuose aukštuose, kur yra dar keli kambariai. Dar didesnis kultūrinis šokas būtų ištikęs, jeigu būtume žinoję, kad greitai gyvensime bute virš tokios parduotuvės. Pirmomis dienomis vos pavykdavo pavakarieniauti, nes dėl egzotikos ir taupymo lankydavomės vietos restoranuose, kurie neturėjo valgiaraščio anglų kalba. Tada eidavau tarp staliukų kartu su padavėju, žiūrėdavau, ką valgo vietiniai, rodydavau pirštu ir laukdavau, kol sužinosiu, ką užsisakiau. Dažnai taip ir nepavykdavo išsiaiškinti sudedamųjų patiekalo dalių, o ką jau kalbėti apie receptą. Ne kartą teko parodyti ir savo dailininkės talentą. Viename restorane atnešė mums gardų troškinį su mėsos gabaliukais, žalumynais, žemės riešutais ir sezamų sėklomis. Mėsą nuo mažučių kauliukų valgėme pasičepsėdami. Pasmeigiau didesnį mėsos gabaliuką, ir mažas stuburiukas pasufleravo, kad tai gali būti ne kieno kito, o varlytės kūnelis. Teko pasiimti

I DALIS

popieriaus, pieštuką ir prisiminti, kaip atrodo ta kūdrų žaliūkė. Mano rankos miklumas buvo įvertintas – padavėja net spygtelėjo, kokia buvo laiminga, kad nereikės daugiau klausytis mūsų kvaksėjimo, mūkimo, murkimo ir kvarkimo – mat iš pradžių bandėme savo aktorinius gebėjimus. Išvada: skirtingose pasaulio šalyse gyvūnai kalba skirtinga kalba, bet atrodo vienodai. Užsieniečiai vietiniams yra be galo įdomūs, tad pastarieji domisi jais nesidrovėdami. Vietnamiečiams būdavo visiškai natūralu prieiti prie mano pirkinių krepšio ir patikrinti, kokias prekes įsidėjau. Arba skaityti mano knygą, arba žiūrėti į mano telefono ekraną stovint man už nugaros. Arba fotografuoti mane neatsiklausus. Arba atsisukti autobuse ir tiesti savo vaiką, kad jį palaikyčiau. Arba paglostyti mano ranką. Arba parodyti į mane pirštu. Arba dėti ant manęs savo parduodamus marškinėlius, karolius, akinius. Arba užmegzti pokalbį turint kelių angliškų žodžių bagažą. Vietnamietiškai galiu pasakyti vos keletą žodžių, bet pasitelkdama ženklų kalbą esu „praplepėjusi“ su vietiniais ištisas valandas. Svarbių temų neliesdavome, užtat vietnamiečiams visada įdomu sužinoti apie mano šeimą (kiek turiu brolių, ar turiu vyrą, ar turiu vaikų…) bei apie tą tolimą šalį Litva (liet. Lietuva). Mūsų šalies vardą gal kažkur kažkas ir buvo girdėjęs: dažniausiai krepšinį mėgstantis jaunimas arba su Sovietų Sąjunga reikalų turėję vyresnio amžiaus vyrai. Labiausiai mano pašnekovus domindavo Lietuvos klimatas, populiacija, paplitę gyvūnai, ar į darbą šliuožiame slidėmis. Kitas dalykas, kurio jie visai nesibodėdavo paklausti, – mano atlyginimas, nuomos ar motorolerio kaina. Matėte filmą „Jis sako „Taip!“, kur Jimo Carrey personažas į kiekvieną klausimą ar pasiūlymą atsako teigiamai? Vietname jautiesi lyg tame filme. Čia girdi teigiamą atsakymą, nors vietiniai tikrai turi omeny ką kita. Ir ne dėl to, kad „ne“ reiškia „taip“, bet dėl to, kad vietnamiečiai dažniausiai sutinka su pašnekovo klausimu, prašymu, siūlymu, nors iš tikrųjų nežada nei atsakyti, nei padaryti, nei priimti siūlymo, o galbūt net nesupranta klausimo. Juk į klausimą „Ar tu supranti?“ išgirsti atsakymą „taip“. Pasak vietnamiečių, šitaip lengviau neįsivelti į nereikalingas diskusijas. Jei atsakymas khong (liet. ne) yra neišvengiamas, tai pateksite į vietnamiečių bendravimo subtilybių pinkles. Jei parduotuvėje reikia mažesnio dydžio batų, o jų nėra, pardavėja neduos tiesaus atsakymo. Tikėtina, kad tokiu atveju ji iškels plaštakas ir sukinės jas į šonus. Tarsi rodytų „saulė virė“ iš dainelės „Du gaideliai“. Šis gestas reikš, kad norimo dydžio nėra.

m a n o V i e t n a m as

II DALIS:

keliautojĹł Vietnamas

1. HANOJUS: miestas su vaibu ir rikiais ant prekystalio Gėda prisipažinti, bet Hanojų įsimylėjau tik lankydamasi antrą kartą. Keliavau su Aurimo sese Viktorija kaip senbuvė. Po metų Vietname manęs jau niekas nebegąsdino, nebeapgaudinėjo, nebetrukdydavo primygtinai siūlydamas prekes. Taip ir neišsiaiškinau, kaip prekybininkai taip gerai sugeba atskirti turistą nuo senbuvio? Tada Vietnamo sostinė mane tiesiog užbūrė. Mačiau nebe laidų voratinklius, bet nuostabią kolonijinę architektūrą. Ne išprotėjusias eismo taisykles, o vietnamietišką vairavimo logiką. Ne užterštumą, o parke sportuojančius sveikuolius… Vietnamui tikrai reikia duoti antrą galimybę. Turtingos šalies istorija, prieštaringa politika ir socialinės taisyklės, tradicijos ir šiuolaikinės tendencijos ir žavi, ir erzina pašalietį. Bent jau mane ir kitus Vietname gyvenančius pažįstamus užsieniečius. Meilės istorija su Hanojumi neapsieina be pakilimų ir nuopuolių. Mano dramos mokyklos vadovė škotė Helena nekentė Hanojaus, bet vos tik išsikraustė į Saigoną – pradėjo minėti Vietnamo sostinę su nostalgija, pasiilgo „įkandamo“ miesto dydžio, glaudesnės užsieniečių bendruomenės, artistiško vaibo. Ji nesiilgėjo tik šalčio ir drėgmės. Vietnamas – 3000 kilometrų ilgio šalis, kur klimatas šiaurėje ir pietuose skiriasi kaip motoroleris nuo dviračio. Šaltuoju metų laiku (sausio–balandžio mėnesiais) Hanojuje temperatūra gali būti 10–15 laipsnių, Vietnamo viduryje – Hoi Ane pakyla iki 20–27 laipsnių, o Saigone tuo metu yra 30–35 laipsniai karščio. Be to, Vietnamas yra jūrinė valstybė, todėl oras čia drėgnas ir temperatūros skirtumai atrodo dar didesni. Pastatuose nėra centrinio šildymo, tad šaltuoju metų laiku užsieniečiai Hanojuje keikiasi. „Šaltis ir drėgmė persisunkia į kaulus. Miegoti reikia su dešimt antklodžių, šilta pižama, kojinėmis ir karšto vandens pūsle prie kojų. Knygų lapai sulimpa nuo drėgmės, drabužiai įgauna pelėsio kvapą, nosį skauda nuo nuolatinės slogos“, – pasakojo Helena, Hanojuje gyvenusi penkerius metus.

II DALIS

Turistai, nepaskaitę apie Hanojaus klimatą šaltuoju metų laiku (čia ranką keliu ir aš), vaikšto su guminėmis šlepetėmis per pirštą, margomis pirštuotomis kojinėmis ir turguje ieško šiltų drabužių. Jie gali pasirinkti tarp salotinio pūkuoto megztinio, rožinio netikros odos švarkelio su blizgučių dekoracijomis ir pūstos „Chicago Bulls“ striukės. Prie jų puikiai tinka iš sintetinės medžiagos pasiūti respiratoriai. Jie truputį dirgina nosį, užtat nukreipia dėmesį nuo nugarą griaužiančios megztinio etiketės arba šąlančių kojų pirštų. Hanojus – antras pagal dydį Vietnamo miestas su 7 milijonais gyventojų. Vienas gražiausių ir įdomiausių Azijoje. Sostinė didžiuojasi kolonijiniu architektūros palikimu. Namai Senajame kvartale yra su prancūziško stiliaus langinėmis ir balkonais. Gali būti, kad ir dar su kokiomis detalėmis, bet jas gali atpažinti tik įgudusi akis. Turistams akys pirmiausia užkliūva už sukabintų ant namo sienos kondicionierių, laidų voratinklių ar balkone padžiautų skalbinių. Kai kurios džiovyklės netelpa kambaryje ar balkone, tad iškišamos į gatvę. Įdomu, kokios spalvos tos baltos paklodės tampa, kai visą dieną plevėsuoja gatvės dulkėse? Ant balkono krašto balansuoja vienas kitas vazonas su bonsu. Jie auga beveik kiekvienuose namuose, šventyklose ar turistinėse vietose. Vietnamiečiai tiki, kad bonsai neša sėkmę, lemia ilgą gyvenimą ir sustiprina šeiminius ryšius. Tokie pat bonsai prabalansuoja pro nosį gatvėje, vežami ant motorolerio. Čia jie sudėti į specialiai suregztą lentyną – vežyklę, uždėtą ant bagažinės. Tokioje lentynoje bonsų telpa daugiau, nei būtų galima sustatyti ant trijų metrų ilgio balkono turėklo. Architektūrą taip pat užgožia reklaminiai plakatai ir informaciniai stendai su Brado Pitto ar Naomi Watts šypsenomis. Holivudo aktoriai čia „reklamuoja“ vietinį saloną, kirpyklą arba parduotuvę, kur prekiaujama „I Love Hanoi“ marškinėliais. Senamiesčio gatvės yra suskirstytos pagal prekių asortimentą. Tradiciškai jų buvo 36, bet dabar – jau apie pusšimtį. Visos prasideda žodžiu Hang – prekybininkas ir prie jo pridedamas prekės, kuria prekiaujama, pavadinimas. Vienoje gatvėje pardavinėjami tik mediniai puodai – Hang Dan, kitoje kiniški dubenys – Hang Su, dar kitur ryžiai – Hang Gao, popierius ir sandalai – Hang Giay, kilimai – Hang Chieu, skrybėlės – Hang Non, ventiliatoriai – Hang Quat, būgnai – Hang Trong, karstai ir urnos – Hang Lo Su. Hang Ga, arba Vištienos gatvėje, virš prekystalių kabo nupeštos vištos. Vienos baltos, nes tik ką išvirtos, kitos rudos – skaniai apkepusios.

ke l ia u t oj ų V i e t n a m as

II DALIS

Vietname daugiaaukščiai dažnai „neturi“ ketvirto aukšto (vietoje jo būna, pavyzdžiui, 3B), nes tu (liet. keturi) skamba kaip vietnamietiškas žodis „mirtis“

ke l ia u t oj ų V i e t n a m as

II DALIS

Jei jos turėtų širdį (jos ir turėjo, tik ji jau atsidūrusi sriuboje, nes Vietname visos gyvūno dalys suvartojamos), ji suvirpėtų, kai pro tą prekystalį pravažiuoja motoroleris su šepečiais dulkėms iš Hang But, arba Šepečių gatvės. Pastarieji pagaminti iš vištų plunksnų: baltų, rudų, raibų... kokių tik nori. Kiekvieno namo pirmas aukštas yra paverstas prekybinėmis patalpomis. Jas dažniausiai prižiūri mano minėtos Moterys Su Pižamomis. Dviejų dalių pižamos tokios populiarios, kad pradedi manyti, jog tai oficiali pardavėjos uniforma. Su tokia apranga nekaršta, patogu dirbti, miegoti ar vairuoti motorolerį. Ir pati tokią turiu. Įsigijau miegui, bet spėkite, ar nepradėjau vaikščioti su ja po namus? Liko tik atidaryti parduotuvę… Gausiai žmonių apgyvendintose Hanojaus senamiesčio gatvėse šalia nedidelių siaurų namų verda gyvenimas ir maistas. Čia pat gatvėje kapojama mėsa, perskeliami kokosai, plaunamos daržovės ir indai, valgoma ir ilsimasi prigulus ant plikų plytelių tarpduryje. Valgymas – kolektyvinis užsiėmimas, vykstantis namuose prie atvirų laukinių durų (durys Vietname visur ir visada atviros dėl skersvėjo) arba gatvėje. Prie bendro stalo iš bendrų lėkščių, bendraujama ir dalijamasi: maistu ir bia hoi (liet. alumi). Dauguma patiekalų čia garinami, verdami, troškinami ar kepami ant žarijų. Viskas patiekiama apšlaksčius neriebiais aromatingais padažais su natūraliais antiseptikais – aitriosiomis paprikomis, česnakais, vaistine alpinija, ciberžole, citrina. Pietų stalą puošia didžiulis padėklas šviežių žalumynų – mėtų, kalendrų, bazilikų ir dar bala žino ko. Plėšai žalius lapukus ir dedi į sriubą, pavasarinį suktinuką vynioji į salotos lapą, mirkai padaže. Valgant tokį maistą pasaulis atrodo gražus. Ir nesvarbu, kad šiukšlės nuo stalo čia metamos tiesiog po kojomis. Vietname turistams patariama atidžiai rinktis, ką valgyti. Mes patarimo neklausėme, nes būtume likę alkani, tad valgydavome viską iš eilės ir mūsų skrandžiai nesustreikavo. Išskyrus vieną kartą, kai Aurimas pabandė hanojietiško mėsaino. Mėsainiai Vietname – ne pati geriausia idėja. Vietiniai prekiautojai turbūt pažiūrėjo „YouTube“ vaizdo įrašų ir sugalvojo pagaminti kažką panašaus. Kad ir kaip stipriai pagardintas aitriosiomis paprikomis ir riebalais, kuriuose mėsa tiesiog plaukia, mėsainio kotletas buvo nebešviežias. Aurimo skrandžiui tai, švelniai pasakius, nepatiko. Ir nepatiko niekas daugiau dar dvi dienas. Kitas dalykas, kuris niekada mums nepatiko, – idėja paragauti šunienos. Saigone niekada net nematėme jos valgiaraščiuose ar ant prekystalio…

ke l ia u t oj ų V i e t n a m as

III DALIS:

farangų Tailandas

147

3. SENASIS KRUNG TEPAS: žmonės narvuose ir karaliaus hareme Sunku patikėti, kad šiandienis megapolis Bankokas XVIII amžiaus pradžioje buvo tik mažas kinų prekybos uostas ant Čau Prajos upės krantų. Didžiausia Tailando upe plaukiojo didžiuliai laivai ir mažos valtys, iš jų vyko prekyba vaisiais, ryžiais, žuvimis. Tokiomis pačiomis valtimis plaukiodami aukas rinko ir oranžinėmis drobėmis apsijuosę vienuoliai: jie plaukdavo nuo namo iki namo ir priimdavo rytines aukas, t. y. maistą. Tada dar nebuvo tradicijos aukoti pinigų. Čia nuspręsta perkelti sostinę iš birmiečių sugriautos (už tai tajai Birmai niekada neatleido) buvusios Siamo sostinės Ajutajos. Tai įvyko 1782 metais, datą parinkus astrologams – Tailande viską sprendžia astrologai. Nuo tada Bankoko istorija buvo ir viso Tailando istorija, o pagrindiniai šalies įvykiai vykdavo ir vis dar vyksta čia ir daro įtaką visai šaliai. Su naujos sostinės įkūrimu buvo duotas ir naujas vardas: „Krung Thep Maha Nakhon Amon Rattanakosin Mahinthara Yuthaya Maha Dilok Phop Noppharat Ratchathani Burirom Udom Ratchaniwet Maha Sathan Amon Phiman Awatan Sathit Sakka Thattiya Witsanu Kam Prasit“, išvertus tai reikštų: „Angelų miestas, didingasis miestas, amžinųjų nemirtingojo Indros brangakmenių, didingojo Indros nenugalimasis miestas, didingos šalies devyniais brangakmeniais apdovanota malonioji sostinė, įspūdingas didingiausiais karaliaus gyvenamais milžiniškais rūmais, pastatyta nemirtingojo reinkarnacijos Dievo dangiškoji buveinė, Indros padovanotas ir Višnukarmano, visa kuriančio Dievo, pastatytas.“ Tai ilgiausias miesto pavadinimas pasaulyje, jį išgirdus iškart kyla mintis, kad visi aukščiausi šalies pareigūnai siūlė savo variantus, kaip pavadinti miestą, o nenorėdami vienas kito įžeisti ėmė ir paliko visus vienoje krūvoje. Paprastai tajai kaip įmanydami bando išvengti painių situacijų. Tik ne painių pavadinimų. Kad ir kaip būtų, tajai Bankoką vadino sutrumpintu oficialiu pavadinimu – Krung Thep, arba Angelų Miestu. Pirkliai miestą vadino taip, kaip vadinę, – Bang Makok (Bang – miestas prie upės, Makok – augalas, kurio vardu buvo pavadinta šventykla ant upės kranto, dabar žinoma kaip Arūno

174

III DALIS

fa ra n g Å³ Ta i l a n d as

175

šventykla). Pavadinimas pamažu sutrumpėjo iki Bangkok (liet. Bankokas). Šiais laikais yra dar vienas neoficialus miesto pavadinimas – Didysis Mangas. Tajai tikrai nebando nieko kopijuoti, net Niujorko, vadinamo Didžiuoju Obuoliu. Vergai iš Laoso ir Kambodžos pastatė Bankoką nuo pamatų arba tiksliau – nuo pastolių. Juk namai tuometiniame Bankoke, išskyrus karaliaus rūmus, buvo statomi ant medinių strypų tam, kad per potvynį gyvenamosios patalpos būtų iškeltos virš vandens. Čia iki XIX amžiaus nebuvo kelių, o visas susisiekimas vyko kanalais. Juos iškasė irgi tie patys vergai. Miestas greitai tapo kinų prekybos centru ir savo svarba pralenkė net tuometinį lyderį Singapūrą. Į Bankoką ėmė plūsti pirkliai iš Europos, čia pradėjo kurtis pirmieji britai ir prancūzai. Jie tuo metu vieną po kitos kolonizavo kaimynines šalis – Vietnamą, Kambodžą, Laosą, Malaiziją ir Birmą. Kaip pretekstą europiečiai kolonistai turėjo „kultūros nešimą į necivilizuotas žemes“ ir jų visai „nedomino“ šių šalių žemės bei jų turtai. Karalius Rama IV sunerimo, kad pusplikiai, maistą rankomis valgantys, vaikus į vergiją parduodantys ir mokyklos gyvenime nematę tajai vakariečiams irgi gali pasirodyti necivilizuoti. Dėl to nusprendė šviesti Siamą ir pasikvietė guvernantę iš Anglijos.

Margaret Landon knygą „Ana ir Siamo karalius“, parašytą 1944 metais, radau atsitiktinai vienoje mylimiausių vietų Bankoke – perskaitytų knygų knygyne „Dasa“. Buvau kažkada mačiusi garsų 1999 metų Holivudo filmą „Ana ir karalius“, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko Jodie Foster, bet visiškai pamiršau, kad filmas paremtas tikrais faktais ir kitas pagrindinis herojus buvo mano jau minėtas karalius Rama IV, o visas veiksmas vyko XIX amžiaus Bankoko istorijos fone. Knyga „Ana ir Siamo karalius“ paremta mokytojos Annos Leonowens memuarais „Anglė guvernantė Siamo rūmuose“ (1870 m.) ir „Haremo romantika“ (1873 m.). Šios prisiminimų knygos Tailande buvo uždraustos, o, nepavykus to padaryti užsienyje, tajų valdžia bandė nupirkti visą tiražą anglų kalba Anglijoje ir Amerikoje. Ar gali knygai būti geresnė reklama? Anglės, kuri „kompromitavo“ Tailandą, istorija prasidėjo 1865 metais, kai laivui pasiekus Bankoką Anna pirmą kartą patyrė, kad laiko sąvoka ir

176

III DALIS

susitarimai šioje šalyje neegzistuoja: keletą dienų jos niekas neatėjo pasitikti, nes turbūt… pamiršo. Pakeliui į rūmus ji stebėjo kiaules, šunis ir vaikus, žaidžiančius kartu molėtose kanalų pakrantėse; matė moteris, prisidengusias tik iki pusės; prasilenkė su kilmingaisiais, kuriuos vergai nešė ant pečių, ir vergais, gabenamais narvuose į turgų parduoti. Tik karštis buvo toks pats kaip ir šiais laikais, visai nepritaikytas angliškiems korsetams ir kelių sluoksnių sijonams. Mados keičiasi, bet atogrąžų klimatas – ne. Pirmos Annos reakcijos priminė europiečių, o ir mano pačios pirmąsias akistatas su Azija. Jai, kaip ir visiems atvykėliams, reikėjo laiko suprasti, kad asmeniniai klausimai čia yra ne nemandagus kišimasis į asmeninį gyvenimą, bet noras pradėti pokalbį „mandagiomis“ frazėmis, tokiomis kaip „Labas, kiek tau metų?“. Į jos klausimą „Ką turėčiau daryti?“ buvo atsakyta: „Daryti? Nereikia nieko daryti. Čia yra Siamas. Jums nereikėtų skubinti įvykių. Svarbu sugebėti išlaukti, kol įvykiai susiklostys savaime.“ Tokį patarimą davė karaliaus pavaldinys, taikliai apibūdindamas ne ką iki šių laikų pasikeitusį tajų charakterį. Tailande laukimas dažniausiai reiškia viena iš dviejų: arba kol kas nors turės ūpo, arba kol tinkamą datą išpranašaus astrologas. Palankiausia mokyklos, kurioje dėstė Anna, atidarymo data buvo išpranašauta astrologo, ir tai buvo trys mėnesiai nuo mokytojos atvykimo į šalį. Penkerius metus Anna mokė visus 82 karaliaus vaikus ir 39 jo žmonas. Karališkuosius palikuonis į klasę ant rankų atnešdavo jų nuosavi vergai, net jei vaikai būdavo 10 metų. Kelias iš haremo moterų, nes tik kelios buvo susidomėjusios pamokomis, irgi atlydėdavo būrys vergų: vienas laikydavo skėtį, kitas nešdavo vėduoklę, dar kitas betelio lapus, skirtus kramtyti. „Siamo ponios nemėgti dirbti. Mėgti žaisti. Mėgti miegoti. Kodėl tu nemėgsti žaisti?“ – klausdavo Annos haremo moterys ir stebėdavosi, kaip kas nors gali nesvajoti apie gyvenimą hareme. „Net jeigu jis duoti tau visi papuošalai ir kiti auksiniai dalykai?“ – stebėdavosi jos. Nang harm, arba hareme, gyveno keli tūkstančiai moterų ir nė vieno vyro. Išskyrus karalių ir aukščiausią vienuolį, niekas negalėjo įžengti į šitą moterų miestą, saugomą amazonių – moterų sargybinių. Tik trisdešimt iš jų buvo chao chom manda – karališkųjų vaikų motinos. Tai kilmingųjų dukros, savo šeimų pasiūlytos atlikti šias pareigas. Kitos moterys arba mažos mergaitės tiesiog laukdavo, kol galės tapti karaliaus žmona arba tarnaite. Visos likusios buvo vergės.

fa ra n g ų Ta i l a n d as

177

230

IV DALIS:

tajĹł Tailandas 231

1. BUDIZMAS: kiekvieno vyro svajonė ir būdas užsidirbti karmos taškų Tailandas yra budistinė šalis. Budizmo pėdsakų galima rasti visur: dideliuose miestuose, atokiuose kaimuose, giliai miške, svetainėje ant sekcijos. Religija daro įtaką visiems socialiniams sluoksniams ir yra tajų kasdienybės dalis. Bet kas, norintis suprasti Tailandą, pirmiausia turi suprasti, ką ši religija reiškia vietiniams Tailando žmonėms. „Važiuoti į Tailandą nesuprantant budizmo – tai tas pats, kas važiuoti į Vatikaną negerbiant katalikybės arba į Saudo Arabiją manant, kad Mahometas* buvo tik boksininkas“, – kartą sakė save budiste laikanti mano draugė vokietė Elein. „Kaip gerai, kad turiu tokių protingų draugių kaip Elein. Ji supažindins mane su budizmu“, – sakiau sau aš, nes save laikau katalike. Elein praktikuoja budizmą jau keletą metų, seka principais ir puikiai žino teoriją, bet nesiryžta teigti, kad supranta, ką ši religija reiškia budistams iš prigimties: „Tam, kad suprasčiau, kokia yra budizmo reikšmė Tailando žmonėms, turėjau gimti Tailande, išmokti wai anksčiau nei vaikščioti; rytą pradėti ne nuo kavos, o nuo aukų vienuoliams; brolį išlydėti ne į universitetą, bet į vienuolyną.“ Atvykėliai gali pasirinkti, kaip nori susipažinti su seniausia ir konservatyviausia iš visų religijų ir budizmo atšakų – theravados budizmu. Vieni (tarp jų ir aš) lanko įspūdingas šventyklas, pozuoja prie auksu padengtų Budos statulų ir didina savo sekėjų skaičių instagrame (man nelabai sekasi tai daryti). Kiti (aš) keliasi su aušra, akimis ieško oranžinėmis drobėmis vilkinčių vienuolių ir dalyvauja tak bat, arba rytinėje aukų rinkimo procesijoje. Dar kiti (aš) susidomi meditacija ir nuvažiuoja į vienuolyną, kur dienai ar dviem kartu su tikrais vienuoliais medituoti priimami užsieniečiai lankytojai. Yra tokių farangų (ne aš), kurie nusiskuta galvas, užsivelka oranžinę mantiją ir patys tampa vienuoliais. Bet apie viską iš pradžių. Tak bat procesijos metu vienuoliai, nešini bronziniais indais, kasryt žingsniuoja tuo pačiu maršrutu ir iš žmonių priima aukas: būsimus savo * Muhammadas Ali – legendinis boksininkas, Muhammadas – islamo pradininkas, pranašas.

232

I V D A L I S

pusryčius, kuklios buities reikmenis – dantų šepetukus, skutimosi priemones, ar, kaip dažnai šitame materialiame pasaulyje pasitaiko, pinigus. Tradiciniais drabužiais pasipuošusios moterys klūpi pakelėse prie puodų su khaw – ryžiais, į maišelius supakuotu namie gamintu gaeng – kariu, turistai tiesia parduotuvėje pirktus sausainius. „Buda buvo labai protingas. Jis irgi valgydavo žmonių paaukotą maistą. Vienuoliai mielai valgo naminį maistą ne tik dėl to, kad jis sveikesnis ir pagamintas su meile, bet ir dėl to, kad žmonės jaučiasi laimingi, maitindami vienuolius. Juk tai ir yra svarbiausia: kad visi būtų laimingi“, – sakė man Ashinas Kelasa, Mahagandayon vienuolyno vyresnysis iš Mianmaro, kur, kaip ir Tailande, Kambodžoje, Laose ir Šri Lankoje, paplitęs theravados budizmas. Tai griežčiausia budizmo atšaka. Aukodami žmonės išreiškia paramą vienuolių pasirinkimui gyventi be profesijos ir atsisakant savo ego, ir dažnai tokie aukotojai turi tramdyti savo pačių ego. Brangias dovanas, tokias kaip auksas ar pinigai, taip pat – svaigalai, vienuoliams dovanoti draudžiama. Norėdamas paskirti solidesnę auką ne vienas turtuolis, o dažnai abejotiną reputaciją turintis žmogus, imasi ambicingo projekto – šventyklos ar vienuolyno statybos. Juk Azijoje energija dažniausiai naudojama ne gręžiotis į praeitį, bet lemčiai papirkti. Už pinigus čia galima nupirkti viską, net karmos palankumą. „Kai kurie vakariečiai žiūri į vienuolius kaip į išmaldos prašytojus. Bet jie yra neteisūs. Vienuoliai rodo nuolankumą ir žemiškų gėrybių atsižadėjimą. Jie niekada neprašys aukų, bet eis lėtai ir sustos tik tada, jeigu bus pakviesti. Jie stovės tyliai su nukeltu dubenio dangčiu, kol vietiniai aukotojai dės į indą aukas. Budistinės visuomenės nariai yra laimingi, galėdami paremti vienuolius, kad šiems nereikėtų rūpintis, kaip išlaikyti save. Vienuoliai mainais palaimina aukotojus ir linki jiems ilgo ir sotaus gyvenimo“, – pasakojo sutiktas vienuolis ir meditacijos mokytojas. Paklaustas apie jo kišenėje kyšantį telefoną, atsakė: „Mano telefonas paprastas, nesu prie jo prisirišęs. Jeigu turėčiau tokį kaip tavo telefoną – brangų, fotografuojantį, tada man būtų gaila numirti ir palikti jį. Dabar esu laisvas.“ Budizmą praktikuoja beveik 95 procentai Tailando gyventojų. Tai, kad valdžios statistika yra neperdėta (kartais ji labai skiriasi nuo realios, pavyzdžiui, kai nori gauti finansavimą iš tarptautinių organizacijų), galima pamatyti prie bet kurios religinės vietos įėjimo. Čia išrikiuota daugybė batų (tų, kurie avimi, ne pinigų).

taj ų Ta i l a n d as

233

ĮSIGYKITE

KNYGĄ DABAR