Issuu

Georgeʼas Orwellas totalitarizmo užuomazgas iš arti pamatė dalyvaudamas Ispanijos pilietiniame kare, ypač komunistų valdomoje Barselonoje. Tai buvo tik vienas iš veiksnių, paskatinusių kurti šiurpią grynojo totalitarizmo viziją romane 1984-ieji. Šioje knygoje ne tik papasakota apie Orwello gyvenimą ir kūrybą, bet apžvelgta ir daug kitų temų: utopinės ir antiutopinės literatūros raida, konkuruojančių ideologijų plėtotė XX a. Europoje ir ilgas, permainingas, spalvingas garsiojo romano gyvavimas per visus dešimtmečius nuo jo pasirodymo, taip pat ir po 1984 metų datos. – Knygos vertėjas Laimantas Jonušys ISBN 978-609-466-591-2

Pirkite internetu 9 786094

665912

www.tytoalba.lt

DORIAN TIESOS MINISTERIJA ORWELLO 1984-ŲJŲ LYNSKEY GEORGE’O BIOGRAFIJA

Dorianas Lynskey – britų žurnalistas, The Guardian, The Observer, GQ, Q, Empire, Billboard, The New Statesman bendradarbis; rašo apie muziką, kiną, politiką. Jo knyga Tiesos ministerija (2019) Didžiojoje Britanijoje tapo bestseleriu, išversta į daugelį kalbų. Pasakojimo ašis yra romanas 1984-ieji ir jo autorius Georgeʼas Orwellas, bet Lynskey aprėpia gerokai plačiau ir pateikia intriguojantį tyrimą, kaip iš istorijos gimsta literatūra ir kaip literatūra paaiškina, išskleidžia istoriją ir gyvenamąją tikrovę. Pirmą kartą 1949 m. išleistas Orwello romanas apie totalitarinę sistemą 1984-ieji – viena tų kultinių knygų, kurios nepraranda aktualumo bėgant laikui ir sparčiai keičiantis pasauliui. Totalitarizmo ideologija tebesiskverbia į realybę – ne tik atviromis, bet ir sumaniai dangstomomis formomis, ir Orwello knyga jas negailestingai demaskuoja. Lynskey įdėmiai įsižiūrėjo į 1984-uosius ir jų autoriaus biografiją, taip pat į pasaulio būvį nuo knygos atsiradimo iki mūsų dienų. Autorius demaskuoja ne vieną mitą, pateikia gausybę intriguojančių faktų, atskleidžia neįtikėtiną 1984-ųjų idėjų sklaidą ir aktualumą – daugybė Orwello sugalvotų žodžių yra tapę bendriniais mūsų realybės reiškinių pavadinimais, jo knygos citatų gausu ir elitinėje, ir popkultūroje. Remdamasis Orwello knyga ir įžvalgomis, Tiesos ministerijos autorius provokuoja įdėmiau pažvelgti į mūsų pačių realybę ir savęs paklausti, ką konkrečiai galime ir privalome padaryti, kad ji netaptų pamėkliška totalitarinių sistemų įkaite.

Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga. Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga.

TIESOS MINISTERIJA GEORGE’O ORWELLO -ŲJŲ

1984 BIOGRAFIJA Dorian Lynskey

TIE S O S M IN I S T E RI J A

D o r i a n Ly n s k e y

Dorian Lynskey

TIESOS MINISTERIJA GEORGE'O ORWELLO -ŲJŲ BIOGRAFIJA

1984

Iš anglų kalbos vertė Laimantas Jonušys

VILNIUS 2021

TIE S O S M IN I S T E RI J A

Dorian LYNSKEY THE MINISTRY OF TRUTH A Biography of George Orwell’s 1984 Picador, an imprint of Pan Macmillan, London, 2019

Anne TYLER CLOCK DANCE Alfred A. Knopf, New York, 2018

ULIUS TOMAS KONDROTAS

◆

KOLEKCIONIERIUS

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

r parengė Palmira Mikėnaitė Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB). Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam aulius Tomas Kondrotas, 2020 skirtuose terminaluose gmantas Butautis, viršelio dizainas, 2020 tų įstaigų patalpose.

rafinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo onalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

yto alba“, 2020

žiama atgaminti bet©kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti Laimantas Jonušys, vertimas į lietuvių kalbą, 2021 ą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar © „Tyto alba“, 2021 ti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo ISBN 978-609-466-591-2 os Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

ūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose,

draudžiama atgaminti bettikslais kokia forma ar būdu,viešai viešaiskelbti skelbti, ar taippadaryti pat padaryų ar asmeninių studijų atgaminti, visiems rieinamątinklais kompiuterių (internete), išleistitų ir versti, platinti jo originalą piuterių tam tinklais skirtuose terminaluose įstaigų patalpose. 4 : parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

ma šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archy-

18 by Anne Tyler okslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar paitė, į lietuvių kalbą, 2019 tam skirtuose terminaluose tų įstaigų iemsvertimas prieinamą kompiuterių tinklais

Turinys

TURINYS

Įžanga

PIRMA DALIS // 19 1 Sustojusi istorija 2 Utopijų karštligė 3 Pasaulis, į kurį mes smengame 4 Wellso pasaulis 5 Radijo Orwellas 6 Eretikas 7 Nepatogūs faktai 8 Kiekviena knyga – nesėkmė 9 Laikrodžiai muša tryliktą

21 45 61 84 107 129 147 176 199

ANTRA DALIS // 221 10 Juodasis tūkstantmetis 11 Taip velniškai persigandęs 12 Orvelmanija 13 Okeanija 2.0

223 247 267 291

Pabaigos žodis Padėka

310 313

317 Priedas. 1984-ųjų santrauka Išnašos 325 Vertėjo pastabos 367 9

Įžanga

1948 metų gruodis. Atokioje saloje žmogus sėdi lovoje su rašomąja mašinėle ir iš visų jėgų stengiasi užbaigti knygą, kuri jam svarbesnė už visas kitas. Jis sunkiai serga. Knyga bus baigta, o po kokių metų žemės vargus baigs ir rašytojas. 2017 metų sausis. Kitas žmogus Vašingtone stovėdamas prieš minią, ne tokią didelę, kaip jam norėtųsi, iškilmingai prisiekia kaip keturiasdešimt penktasis Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas. Jo spaudos atstovas vėliau sakys, kad tai buvo „didžiausia publika iš visų, mačiusių inauguraciją – taškas, – ir čia, ir visame pasaulyje“3. Paprašytas pagrįsti tokį absurdišką melą, prezidento patarėjas šį pareiškimą pavadins „alternatyviais faktais“4. Per kitas keturias dienas beveik 10 000 procentų šoktels to mirusio žmogaus knygos pardavimas ir ji užims pirmą vietą bestselerių sąraše. Kai 1949 metų birželio 8-ąją, XX amžiaus viduryje, Jungtinėje Karalystėje buvo išleisti George’o Orwello 1984-ieji, vienas kritikas suabejojo, ar tokia savalaikė knyga taip pat trauks ateinančias kartas. Po trisdešimt penkerių metų, kai dabartis pasivijo Orwello ateitį ir pasaulis nevirto jo aprašytu košmaru, apžvalgininkai vėl pranašavo, kad knygos populiarumas sumenks. Nuo tada praėjo dar trisdešimt penkeri metai, o 1984-ieji tebėra ta knyga, į kurią mes kreipiamės, kai sudarkoma tiesa, iškraipoma kalba, piktnaudžiaujama valdžia ir mes norime sužinoti, kaip viskas gali pablogėti, nes rašytojas, gyvenęs ir miręs kitoje epochoje, buvo toks įžvalgus, kad 11

TIE S O S M IN I S T E RI J A

identifikavo šias blogybes, ir toks talentingas, kad pateikė jas tokiu romanu, kurį Anthony Burgessas, Prisukamo apelsino autorius, pavadino „apokaliptiniu mūsų didžiausių baimių sąvadu“5. 1984-ieji ne tik išplito dešimtimis milijonų egzempliorių, bet ir įsiskverbė į daugybės romano neskaičiusių žmonių sąmonę. Orwello nukaltos frazės ir sampratos tapo esminėmis politinio kalbėjimo gairėmis, jos tebėra įtaigios po dešimtmečių tinkamo ir netinkamo vartojimo: naujakalbė, Didysis Brolis, minčių policija, šimtas pirmas kambarys, neapykantos dviminutė, dvejamintė, nežmogus, atminties skylė, teleekranas, 2 + 2 = 5 ir Tiesos ministerija. Romano pavadinimas užvaldė vienus kalendoriaus metus, o žodis orveliškas paties autoriaus pavardę pavertė talpiu sinonimu visko, ko jis nekentė ir bijojo. Knyga buvo pritaikyta kinui, televizijai, radijui, teatrui, operai ir baletui. Iš jos radosi tęsinys (György Daloso 1985), postmodernistinis perdirbinys (Peterio Huberio Orwello kerštas [Orwell’s Revenge: The 1984 Palimpsest]) ir gausybė atkirčių. Net knygos rašymas įkvėpė BBC dramą Krištolinė dvasia [The Crystal Spirit: Orwell on Jura] (1983) ir romaną – Denniso Gloverio Paskutinis žmogus Europoje [The Last Man in Europe] (2017). 1984-ieji paveikė romanus, filmus, pjeses, televizijos serialus, komiksus, albumus, reklamą, viešas kalbas, rinkimų kampanijas ir sukilimus. Žmonės atsėdėjo kalėjime ne vienus metus vien už tai, kad skaitė romaną. Joks praeito amžiaus grožinės prozos kūrinys nepriartėjo prie šios knygos kultūrinio paplitimo, neprarasdamas svarumo. Prieštaraujantys balsai, kaip antai Milano Kunderos ir Haroldo Bloomo, teigė, kad 1984-ieji iš tikrųjų prastas romanas, su plokščiais personažais, nuobodaus stiliaus ir neįtikėtino siužeto, bet ir jie negalėjo nuneigti jo svarbos. Kaip teigė Orwello leidėjas Fredricas Warburgas, jo sėkmė nepaprasta, nes tai „romanas, sukurtas ne tam, kad teiktų malonumą, ir ne taip lengvai suprantamas“6. Milžiniškas populiarumas menininkui garantuoja, kad bus nesuprastas. Romanas 1984-ieji labiau žinomas negu tikrai pažįstamas. Ši knyga yra pastanga atkurti bent kiek pusiausvyros paaiškinant, koks iš tiesų yra 12

Įžanga

Orwello kūrinys, kaip jis buvo parašytas ir kaip, autoriui išėjus, pastaruosius septyniasdešimt metų veikė pasaulį. Jokio kūrinio prasmė neapsiriboja kūrėjo ketinimais, bet šiuo atveju į Orwello ketinimus, pernelyg dažnai iškraipomus arba nepaisomus, labai verta dar kartą įsigilinti, kad knyga būtų suprasta kaip knyga, o ne tik kaip pravarti memų sankaupa. Tai kartu ir meno kūrinys, ir pasaulio interpretavimo priemonė. Taigi, tai 1984-ųjų istorija. Yra išleista keletas George’o Orwello biografijų ir jo knygos intelektinio konteksto akademinių studijų, bet nebuvo pabandyta abi šias sroves sujungti į vieną pasakojimą, kartu tyrinėjant knygos tolesnį gyvenimą. Orwello gyvenimu aš pirmiausia domiuosi siekdamas nušviesti patirtį ir idėjas, pakursčiusias šį labai asmenišką košmarą, kuriame nuosekliai sunaikinta viskas, ką jis vertino: sąžiningumas, padorumas, nešališkumas, atminimas, istorija, aiškumas, privatumas, sveikas protas, sveika psichika, Anglija ir meilė. Vadinasi, pradėti reikia nuo jo 1936 metų sprendimo kariauti Ispanijos pilietiniame kare, nes kaip tik Ispanijoje jis pirmą kartą skaudžiai suvokė, kaip politiniai sumetimai palaužia moralės principus, kalbą ir pačią tiesą. Stebėsiu, kaip po Londono bombardavimų, Krašto apsaugos, BBC, literatūrinio Londono ir pokario Europos jis atsidūrė Džuros [Jura] saloje ir ten galiausiai parašė šį romaną, idant sugriaučiau mitą, kad 1984-ieji buvo vienišo mirštančio, ateities negalinčio priimti žmogaus pratisa nevilties aimana. Noriu atkreipti dėmesį į tai, ką jis iš tikrųjų galvojo ir kaip tos mintys radosi. Iš dalies Orwellas 1984-uosius rašė taip ilgai todėl, kad čia susintetintos idėjos, kurias jis plėtojo didžiąją dalį savo kaip rašytojo gyvenimo. Knygoje ištobulinta tai, kas metų metus galvota, rašyta ir skaityta apie utopijas, didžiąsias valstybes, diktatorius, kalinius, propagandą, techniką, valdžią, kalbą, kultūrą, klases, seksą, kaimą, žiurkes ir kitką, dažnai taip, kad konkrečiõs frazės ar idėjos neįmanoma susieti su vienu šaltiniu. Orwellas mažai ką tepasakė apie romano raidą, bet paliko tūkstančio lapų popieriaus šleifą. Net jei būtų gyvenęs dar kelis dešimtmečius, 1984-ieji būtų buvę tam tikra pabaiga: kaip rašytojui, jam būtų tekę pradėti iš naujo. 13

TIE S O S M IN I S T E RI J A

Pirmoje dalyje pasakosiu apie Orwellą ir pasaulį, kuriame jis gyveno: kokius žmones sutiko, kokiomis naujienomis domėjosi ir kokias knygas skaitė. Tris skyrius skirsiu 1984-uosius paveikusioms esminėms literatūrinėms įtakoms: H. G. Wellsui, Jevgenijaus Zamiatino romanui Mes ir utopinės (bei antiutopinės) literatūros žanrui. Kiekviena cituojama knyga, pjesė ar filmas Orwellui buvo žinomi, jeigu nepasakyta kitaip. Antroje dalyje stebėsiu politinį ir kultūrinį 1984-ųjų gyvenimą nuo Orwello mirties iki šių dienų. Šiame kelyje sutiksime Aldousą Huxley ir E. M. Forsterį, Winstoną Churchillį ir Clementą Attlee, Ayn Rand ir Josephą McCarthy, Arthurą Koestlerį ir Hannah Arendt, Lee Harvey Oswaldą ir J. Edgarą Hooverį, Margaret Atwood ir Margaret Thatcher, CŽA ir BBC, Davidą Bowie ir serialą Kalinys, filmą Brazilija ir komiksą V – tai vendeta, Prisukamą apelsiną ir Žmonių vaikus, Edwardą Snowdeną ir Steve’ą Jobsą, taip pat Leniną, Staliną ir Hitlerį. Sąsajos su dabartine politine padėtimi knygoje kartais išsakomos, o kartais tik implikuojamos. Turiu galvoje ir mūsų dabartinius valdovus, tik nesu linkęs nuolat baksnoti skaitytojui pašonėn. Keli žodžiai apie terminus. Orveliškas turi du priešingus apibrėžimus: tai arba tekstai, atspindintys Orwello stilių ir vertybes, arba jiems grėsmę keliantys poslinkiai realiame pasaulyje. Vengdamas painiavos, vartoju tik pastarąja reikšme, o pirmajai taikau žodį orvelinis. „Orwellui sekėsi todėl, kad jis parašė kaip tik tas knygas kaip tik tuo laiku“7, – teigė filosofas Richardas Rorty. Iki Gyvulių ūkio ir 1984-ųjų Orwellas buvo pastebimas Britanijos politikos ir literatūros sluoksniuose, bet anaiptol nebuvo plačiai žinomas. Dabar nuolat prekiaujama visomis jo knygomis, net tomis, kurias jis atmetė kaip nepavykusius bandymus ar rašliavą, ir įmanoma paskaityti bet kuriuos išlikusius jo parašytus žodžius – už tai turėtume dėkoti titanišką darbą atlikusiam profesoriui Peteriui Davisonui – jo sudaryti dvidešimt vieno tomo raštai The Complete Works of George Orwell apima beveik devynis tūkstančius puslapių ir du milijonus žodžių. 1949 metais 1984-ųjų skaitytojams buvo žinoma tik menka dalis to, kas prieinama dabar. 14

Įžanga

Kadangi žinau, kaip rūpestingai Orwellas atrinkdavo, kuo dalytis su publika, skaitydamas kartkarčiais neišvengdavau kaltės dilgčiojimo. Jis būtų degęs iš gėdos, matydamas išleistą visą savo žurnalistiką, juolab asmeninius laiškus, tačiau nevertingų tekstų beveik nėra. Net jam sergant ar persidirbus, ar trokštant rašyti ką nors kita, jo mintys vis krypsta prie didžiųjų problemų ir mažų džiaugsmelių – daugelis jų persikėlė į 1984-uosius. Kadangi savo vertinimų nesutiko prišlieti prie kokios nors ideologijos ar partinės linijos, net klysdamas – o tai pasitaikydavo gana dažnai – klysdavo nuoširdžiai ir įdomiai. Turėjo tai, už ką gyrė Charlesą Dickensą, – „laisvą intelektą“8. Anaiptol nebuvo unikalus genijus (aš taip pat noriu pateikti žinių apie kai kuriuos mažiau išgarsėjusius jo amžininkus), bet vienintelis iš savo meto rašytojų tiek daug dalykų padarė gerai. Orwello mokyklos draugas Cyrilas Connolly prisiminė, jog „jame švytėjo kažkokia šviesa, ir dėl to norėjosi, kad jis tave labiau pamėgtų“9. Ta pati ypatybė švyti jo raštuose, o jo gerbėjai trokšta jo įsivaizduojamo pritarimo. Tačiau aš neturiu noro papuošti šventumo aureole žmogaus, kuris skeptiškai žiūrėjo į šventuosius, utopijas ir apskritai tobulybę. Tik atvirai atskleisdamas jo klaidas ir trūkumus – tai neretai darydavo jis pats – galiu paaiškinti ir patį žmogų, ir jo knygą. Nors Orwello proza sukūrė iliuziją, kad jis sveiko proto vyrukas, pasakojantis akivaizdžią tiesą, kurią širdyje žinojai, tik dar nebuvai pripažinęs, vis dėlto kartais būdavo ūmus, linkęs hiperbolizuoti, irzlus, ribotas ir kaprizingas. Mes vertiname jį nepaisydami ydų, nes buvo teisus lemiamais fašizmo, komunizmo, imperializmo ir rasizmo klausimais tuo metu, kai daugelis žmonių pasirodė mažiau supratingi, nei buvo galima tikėtis. Orwellas jautė gyvenąs prakeiktu metu. Jis fantazavo apie kitą gyvenimą, kuriame būtų galėjęs sodininkauti ir rašyti grožinę literatūrą, užuot buvęs „priverstas tapti publicistu“10; bet tai būtų buvęs nuostolis. Jis turėjo tikrą talentą analizuoti ir aiškinti audringą žmonijos istorijos laikotarpį. Jo esminės vertybės – sąžiningumas, padorumas, laisvė, teisingumas – gali atrodyti pernelyg miglotos ir nekonkrečios, bet niekas kitas nesidarbavo taip nenuilstamai – privačiai ir viešai – aiškindamasis, ką tos idėjos reiš15

TIE S O S M IN I S T E RI J A

kė tamsiausiomis XX amžiaus dienomis. Jis visada stengėsi sakyti tiesą ir gėrėjosi visais, kurie darė tą patį. Niekas, kas pagrįsta melu, kad ir kokiu viliojamai parankiu, jam neturėjo vertės. Jo sąžiningumo esminis matmuo buvo pasiryžimas nuolat aiškintis, ką ir kodėl jis galvoja, ir nenuilstamai koreguoti nuostatas. Pasak Christopherio Hitchenso, vieno iškalbiausių Orwello mokinių, „svarbu ne ką tu galvoji, bet kaip galvoji“11. Aš noriu pateikti skaitytojui tikslų vaizdą, kokių pažiūrų Orwellas laikėsi gyvybiniais savo meto klausimais ir kaip bei kodėl šios pažiūros keitėsi, nesidėdamas žinąs, ką jis būtų manęs apie, tarkim, „Brexitą“. Tokios pretenzijos galimos tik selektyviai cituojant, o tai dažnai atveda prie apgaulės slenksčio. Prisimenu, 1993 metais girdėjau premjerą konservatorių Johną Majorą cituojant Orwello pasakymą apie „senmerges, per ryto rūką minančias dviratį į šventąją Komuniją“12, tarsi jis būtų ne iš Liūto ir vienaragio – aistringos socializmo apologijos. Matydamas, kad skandalingų sąmokslo teorijų skleidimu liūdnai pagarsėjusios interneto svetainės „InfoWars“ rengėjai nuolat cituoja Orwellą, supranti, jog dvejamintė reali. Romanas, kurį savinasi visų atspalvių socialistai, konservatoriai, anarchistai, liberalai, katalikai ir libertarai, negali būti, kaip teigė Milanas Kundera, vien „politinė mintis romano rūbu“13. Tai tikrai ne tiksli alegorija kaip Gyvulių ūkis, kur visi elementai sklandžiai spragtelėdami peršoka į realų pasaulį. Garsusis skaidrus Orwello stilius slepia sudėtingą pasaulį. 1984-ieji paprastai vadinami distopija. Be to, įvairiomis diskutuotinomis prasmėmis tai yra satyra, pranašystė, perspėjimas, politinis veikalas, mokslinė fantastika, šnipinėjimo trileris, psichologinio siaubo kūrinys, gotikinis košmaras, postmodernistinis tekstas ir meilės istorija. Daugelis žmonių 1984-uosius perskaito anksti jaunystėje ir būna sukrėsti – čia daugiau kančios ir mažiau paguodos negu bet kuriame kitame programiniame mokyklos tekste, – bet brandesniame amžiuje nejaučia poreikio atrasti iš naujo. O gaila. Kūrinys daug turtingesnis ir keistesnis, negu jūs tikriausiai prisimenate, todėl aš raginu skaityti jį dar kartą. O kol kas šios knygos priede trumpai reziumavau siužetą, personažus ir terminiją. 16

Įžanga

Pirmą kartą su 1984-aisiais susidūriau paauglystėje pietų Londono priemiestyje. Kaip sakė Orwellas, anksti perskaitytos knygos įsimena visam gyvenimui. Šioji man atrodė šokiruojanti ir įtaigi, bet tai buvo apie 1990 metus, kai komunizmas ir apartheidas traukėsi, viešpatavo optimizmas ir pasaulis neatrodė labai orveliškas. Net po Rugsėjo 11-osios knyga buvo tik fragmentiškai aktuali: ji buvo cituojama siejant su politine kalba, žiniasklaida arba sekimu, bet ne visu mastu. Demokratija stiprėjo, o internetą daugelis laikė gėrybe. Tačiau man planuojant ir rašant Tiesos ministeriją, pasaulis pasikeitė. Imta neramiai kalbėti apie XX amžiaus 8-ojo dešimtmečio ir, dar blogiau, 4-ojo dešimtmečio politines pervartas. Knygynų lentynose ėmė rastis vis daugiau knygų tokiais pavadinimais: Kaip baigiasi demokratija, Fašizmas: perspėjimas, Kelias į nelaisvę ir Tiesos mirtis14 – daugelyje jų cituojamas Orwellas. Hannos Arendt knyga Totalitarizmo ištakos nusipelnė naujo leidimo, pagirta kaip „negrožinė atrama 1984-iesiems“15; taip pat ir Sinclairio Lewiso romanas apie Amerikos fašizmą – Pas mus tai neįmanoma [It Can’t Happen Here] (1935). „Hulu“ televizijos ekranizuotas Margaret Atwood romanas Tarnaitės pasakojimas (1985) atrodė toks baugus kaip dokumentinis filmas. „Anksčiau aš miegojau, – sako Elisabeth Moss personažė Fredinė. – Taip mes ir leidom, kad tai atsitiktų.“16 Na, mes jau nebemiegame. Aš prisiminiau, ką Orwellas rašė apie fašizmą 1936-aisiais: „Jeigu apsimeti, kad fašizmas tėra nukrypimas, kuris netrukus savaime nunyks, tai sapnuoji sapną, iš kurio būsi pažadintas, kai kas nors trenks tau gumine lazda.“17 1984-ieji – knyga, skirta pažadinti. 1984-ieji buvo pirmas išsamiai įgyvendintas distopinis romanas, parašytas žinant, kad distopija reali. Ją žmonės sukonstravo Vokietijoje bei sovietiniame bloke ir privertė kitus žmones gyventi ir mirti tarp jos geležinių sienų. Nors tų režimų nebėra, Orwello knyga iki šiol byloja apie vis persikeliančius ir kintančius mūsų košmarus. „Man tai tarsi graikų mitas, kurį tik imk ir daryk, ką nori, – tyrinėk save“18, – sakė man 1984 metų ekranizacijos režisierius Michaelas Radfordas. „Tai veidrodis, – sako personažas 17

TIE S O S M IN I S T E RI J A

Roberto Icke’o ir Duncano Macmillano 2003 metų inscenizacijoje. – Kiekviena epocha jame mato savo atspindį.“19 Dainininkui ir dainų autoriui Billy Braggui „skaitant kas kartą atrodo, kad tai apie kitką“20. Vis dėlto tai, kad romanas taip garsiai ir aiškiai kalba mums 2019-aisiais, yra baisus kaltinimas tiek politikams, tiek piliečiams. Nors knyga tebėra perspėjimas, ji taip pat tapo priminimu apie visas skausmingas pamokas, ypač susijusias su tiesos trapumu galios akivaizdoje, – pasaulis po Orwello laikų, regis, jas pamiršo. Nedrįsčiau sakyti, kad romanas 1984-ieji dabar aktualesnis negu bet kada anksčiau, bet tikrai pasibaisėtinai aktualesnis, negu turėtų būti. Parafrazuodamas Orwello perspėjimą knygoje apie Ispanijos pilietinį karą Katalonijai pagerbti, tarsiu: perspėju dėl savo šališkumo, bet stengiausi papasakoti tiesą.

Įžanga

PIRMA DALIS

S u s to j u s i i s to r i j a

1 SKYRIUS

SUSTOJUSI ISTORIJA Orwellas 1936–1938

Mes gyvename pasaulyje, kuriame nė vienas žmogus nėra laisvas, kuriame vargu ar kas yra saugus ir beveik neįmanoma būnant sąžiningam išlikti gyvam.21 George Orwell, Kelias į Vigano prieplauką, 1937

1936 metais prieš pat Kalėdas George’as Orwellas įžingsniavo į The New English Weekly redakciją Londone, vilkėdamas žygio drabužiais, nešinas sunkiu lagaminu, ir pareiškė: – Važiuoju į Ispaniją. – Kodėl? – paklausė Philipas Mairet, taktiškasis žurnalo redaktorius prancūzas. – Tas fašizmas, – tarė Orwellas. – Kas nors turi jį sustabdyti.22 Kas buvo tas trisdešimt trejų metų vyras Mairet kabinete? Kokį įspūdį jis kėlė? Beveik metro devyniasdešimties, 12-o dydžio pėdomis, didelėmis išraiškingomis plaštakomis ir ilgomis, regis, nerandančiomis vietos galūnėmis. Pirma laiko suvargęs veidas sulysęs, išblyškęs, su giliomis vagelėmis apie burną, keliantis kilnios kančios įspūdį, draugams primenantis Don Kichotą arba kokį El Greco šventąjį. Melsvos akys švytėjo graudžiu, gailia21

TIE S O S M IN I S T E RI J A

širdišku intelektu. Lūpos kartais, būdavo, linksmai ironiškai išsivieps, o kai kada aplinkiniams pasisekdavo išgirsti gargždų urzgaujantį juoką. Plaukai žėlė vertikaliai lyg šepečio šeriai. Rengdavosi skurdžiai, drabužiai nelabai tiko, veikiau karojo ant kūno, kuklūs ūseliai – vienintelė nuolaida tvarkingumui. Kvepėdavo susmilkusiu tabaku ir, kai kas teigė, nenusakoma ligotumo dvisa. Dudendavo sausu, raižiu balsu, jo siekį neišduoti priklausymo klasei sužlugdydavo neištrinamos Itono priemaišos. Iš pirmo žvilgsnio jis galėjo pasirodyti šaltas ir užsidaręs – susiraukęs niurgzlys. Artimiau jį pažinusieji greitai patirdavo jo kilnumą ir gerą nusiteikimą, bet vis tiek atsimušdavo į emocinį santūrumą. Tvirtai tikėjo darbštumu ir saikingais malonumais. Buvo neseniai vedęs protingą, drąsią Oksfordo absolventę Eileen O’Shaughnessy. Politiškai angažuotas, bet be ideologijos. Matęs pasaulio, mokantis kalbų. Prasimušęs į žmones. Lygiai taip pat svarbu, kas jis nebuvo. Dar nebuvo svarbi figūra, angažuotas socialistas, totalitarizmo žinovas ir rašytojas, kurio stilius skaidrus kaip stiklas. Žodžiu, kaip ir ne George’as Orwellas. Ispanija taps didžiausiu jo gyvenimo lūžiu – nuline valanda. Daug vėliau savo draugui Arthurui Koestleriui jis pasakys: „1936 metais istorija sustojo.“23 Turėdamas omeny totalitarizmą, taip pat Ispaniją. Istorija sustojo ir prasidėjo 1984-ieji. „Iki kokių trisdešimties metų, – rašė Orwellas būdamas vidutinio amžiaus, – visada planavau savo gyvenimą remdamasis prielaida, kad ne tik greičiausiai žlugs bet koks didelis užmojis, bet ir kad galiu tikėtis gyventi tik dar kelerius metus.“24 Jis gimė kaip Ericas Arthuras Blairas 1903 metų birželio 25-ąją Indijoje. Jo motina Ida jau po metų parsivežė jį į Angliją. Ji buvo aštraus proto moteris, pusiau prancūzė, sukinėjosi tarp sufražisčių ir fabininkų. Jo tėvas Richardas Blairas buvo vidutinio rango valstybės tarnautojas Britanijos imperijos vyriausybės Opiumo departamente; į sūnaus gyvenimą jis grįžo tik 1912 metais ir tada atrodė „Tiesiog kaip pagyvenęs vyras, kimiu balsu amžinai sakantis: „Negalima“25. 1984-uosiuose Vinstonui Smitui neduoda 22

S u s to j u s i i s to r i j a

ramybės mintis, kad vaikystėje išdavė motiną ir seserį, tačiau tėvo jis beveik neprisimena. Tad Orwellas gimė šeimoje, anot jo, priklausančioje „žemesnio lygio aukštesniajai vidurinei klasei“26 – tam susirūpinusiam anglų klasinės sistemos sluoksniui su turtuolių užmojais ir manieromis, bet be jų kapitalo, todėl didžiąją dalį turimų pinigų leisdavo „pagražintai regimybei“. Vėliau į savo vaikystę jis žiūrėjo jausdamasis nejaukiai, apimtas gėdos ir nemenkos paniekos, save matė kaip „atgrasų snobiūkštį“, kurį buvo lemta išauginti jo klasei ir išsilavinimui. „Jeigu to snobizmo neišrauni kaip tikro vijoklio, jis laikosi įkibęs į tave iki grabo lentos.“27 Nuo aštuonerių iki trylikos jis mokėsi mažoje privačioje Šv. Kiprijono mokykloje Sasekse ir visą likusį gyvenime bauginamai aistringai jos nekentė. „Nesėkmė, nesėkmė, nesėkmė – nesėkmė vakar, nesėkmė rytoj – tai buvo neprilygstamai didžiausias mano iš ten išsineštas įsitikinimas.“28 Trumpoje autobiografijoje, 1940 metais pateiktoje knygai XX amžiaus autoriai, Orwellas rašė: „1917–1921 metais mokiausi Itone, nes man pasisekė gauti stipendiją, bet aš ten nesistengiau ir labai mažai ko teišmokau, tad nemanau, kad Itonas mano gyvenime turėjo didelės ugdymo įtakos.“29 Nors jis turbūt perdėjo mokestį mokančiųjų panieką stipendiatams, tikra tiesa, kad buvo vidutinis mokinys, perimtas jausmo, jog jam čia ne vieta. Nors buvo pravardžiuojamas „bolšiu“, jo menamas socializmas reiškėsi veikiau madinga poza, o ne giliu įsitikinimu. Vienas bendramokslis prisiminė jį kaip „visada greitą užsigauti, visada pasišovusį aplinkui matyti blogybes ir sukelti įspūdį, kad turįs jas ištaisyti“30. Kitas sakė: „buvo veikiau sarkastiškas nei maištingas, stovėdavo nuošaly ir stebėdavo – visada stebėdavo.“31 Po Itono Orwellas atsisakė galimybės studijuoti universitete ir įstojo į Imperijos policiją Birmoje, kur užaugo jo motina; šio nelaukto sprendimo jis niekada nebandė paaiškinti savo skaitytojams ar draugams. Orwellas atidėjo literatūrines aspiracijas, bet penkeri metai Birmoje aprūpino jį medžiaga vienam padoriam romanui (Dienos Birmoje [Burmese Days]) 23

TIE S O S M IN I S T E RI J A

ir dviem labai geroms esė („Korimas“ [„A Hanging“] bei „Kaip nušauti dramblį“ [„Shooting an Elephant“]) ir visam gyvenimui įdiegė gyvos patirties vertę. Orwellas nemėgo intelektualų – šį žodį demonstratyviai įrėmindavo kabutėmis, – žmonių, kurie kliaunasi teorija ir spekuliacijomis; jis pats kuo nors įtikėdavo tik vienaip ar kitaip tai išgyvenęs. „Kad imtum nekęsti imperializmo, tu turi tapti jo dalimi“32, – tai klaidingas apibendrinimas, bet jam tiko. Orwello raštuose tu dažnai reiškia aš. Birma suveikė kaip pasibjaurėjimo terapija. Matydamas, kokie sugedę valdančiosios klasės žmonės, kokie užsisklendę savo piktnaudžiavimuose valdžia ir dangstosi veidmainyste, Orwellas išsiugdė pasidygėjimą visokio plauko priespauda ir tapo savotišku anarchistu, bet paskui nusprendė, kad tai „sentimentali nesąmonė“33. Į Angliją parvyko 1927 metais (atostogų, bet paskui nebegrįžo) su „didžiule kaltės našta ir ją turėjau atpirkti“34. Tai pasireiškė kaip mazochistinis noras lįsti į nepatogias ir net pavojingas gyvybei situacijas. „Kaip gali rašyti apie vargšus pats netapęs vargšu, bent laikinai?“35 – klausė jis draugo. Vienas šiuo laikotarpiu su juo susipažinęs bibliotekininkas įžvalgiai nuvokė, kad šis žmogus „ėmęsis keisti save“36. Nesidomėdamas, kaip pats prisipažino, „nei socializmu, nei kokia kita ekonomikos teorija“37, jis siekė pasinerti į prispaustųjų pragarą – tų, kurie, neturėdami nei darbo, nei nuosavybės, nei jokio statuso, ištrūko arba veikiau iškrito, iš klasinės sistemos; taip jis 3-iojo dešimtmečio pabaigoje tapo valkata Anglijoje ir indų plovėju Paryžiuje. „Tai toks pasaulis pasaulyje, kur visi lygūs, menkutė skurdi demokratija – turbūt artimiausias Anglijoje veikiančiai demokratijai reiškinys“38, – rašė jis. Richardas Reesas, žurnalo The Adelphi redaktorius, manė, kad Orwellas pasirinko šį kelią „kaip tam tikrą atgailą ar apsivalymą, norėdamas nusiplauti imperializmo dėmę“39. Ši nostalgie de la boue*, vėliau atsispindėjusi Vinstono Smito iškylose į prolių rajoną 1984-uosiuose, paskatino jį parašyti pirmąją knygą – atsiminimus Dienos Paryžiuje ir Londone. * Purvo nostalgija (pranc.), čia – degradacijos trauka (vert. past.).

S u s to j u s i i s to r i j a

Drauge su šia knyga 1933 metais pasaulį išvydo „George’as Orwellas“. Tokį pseudonimą jis teigė pasirinkęs norėdamas apsaugoti artimuosius nuo nepatogumų, jeigu knygos turinys juos šokiruotų arba jam nepavyktų tapti rašytoju; be to, visada nemėgęs vardo Ericas ir troškęs atsinaujinti. Nusižiūrėtas nuo upės Safolke, šis kvintesencinis angliškas vardas išstūmė alternatyvias idėjas: Kenneth Miles, P. S. Burton ir H. Lewis Allways. Ir gerai, nes Alwaysian (olveisiškas) būtų negražus būdvardis. 1936 metais Orwellas buvo trijų romanų, vienos negrožinės knygos ir kelių silpnų eilėraščių autorius, be to, po truputį kaupėsi žurnalistikos straipsniai, bet dar nebuvo įsitvirtinęs kaip rašytojas. Galą sudurdavo su galu tik mokytojaudamas ir prekiaudamas knygomis. Tais metais savo trečiame romane Lapok, aspidistra pateikė perdėtai niūriomis spalvomis nutapytą autoportretą. Gordonas Komstokas – nusmurgęs pabėgėlis iš „nusigyvenusių ponų“40 vidurinės klasės, puoselėjantis neįgyvendintus literatūrinius siekius ir dirbantis knygyne, kad sudurtų galą su galu. Jam „dar nėra trisdešimties, bet jau kandžių apėstas. Labai blyškus, išraižytas gilių, neišnaikinamų raukšlių“41. Jo savigaila, pesimizmas ir mizantropija tokios klaustrofobinės, kad galop pasiduoti buržuaziniam konformizmui, simbolizuojamam kambarinio augalo aspidistros, atrodo kaip išganingas išsigelbėjimas. Komstokas – Orwello chimera: jis gal ir būtų tapęs toks, jei būtų pasidavęs apmaudui ir nevilčiai. 1936 metų sausį Orwellas priėmė užsakymą iš savo leidėjo Victoro Gollanczo, nuotaikingo, energingo žydo socialisto, patyrinėti pramonės darbininkų klasės padėtį Anglijos šiaurėje. Kitais metais išleista Kelio į Vigano prieplauką [The Road to Wigan Pier] pirma dalis yra aukšto lygio angažuotos žurnalistikos pavyzdys, keliantis skaitytojo empatiją, faktinius duomenis pateikiantis pramaišiui su gyva darbininkų klasės gyvenimo vaizdų, garsų, skonių ir kvapų pajauta. Tą reginį, kaip moteris atsiklaupusi bando išvalyti užsikimšusį kriauklės kanalizacijos vamzdį, Orwellas neišdildomai įsiminė kaip vargano triūso gyvavaizdį ir po daugelio metų atkūrė jį 25

TIE S O S M IN I S T E RI J A

1984-uosiuose. Jį patraukė jos veido išraiška: „Ji puikiai žinojo, kas su ja darosi.“42 Orwellas dažnai rašė apie veido galią atskleisti asmenybės gelmes – ar tai būtų Dickensas, Hitleris, ispanų kovotojas, ar Didysis Brolis. Pirmojoje pakilimo juostoje, 1984-ųjų Britanijos variante, pavojus fiziškai išduoti savo tikruosius jausmus vadinamas „veidkalte“43, ir kankintojui O’Brajenui tironiją apibūdina ši metafora: „batas, trypiantis žmogaus veidą – per amžius“44. Nors Orwellas gerokai sumenkina darbininkų gyvenimo malonumus, siekdamas akcentuoti sunkumus, Kelio į Vigano prieplauką pirmoje dalyje savo veikėjus jis vaizduoja kaip žmones, o ne kaip statistinius vienetus ar vargstančių masių simbolius. Tad kai darbininkų klasės rašytojui Jackui Commonui pasakė: „Bijau, kad kai kurias dalis gerokai sumoviau“45, – tikriausiai turėjo omeny labiau eseistinę antrą dalį; šią vėliau sakė esant nevertą perleisti. Antros dalies pradinė atkarpa yra savotiški atsiminimai, čia negailestingai sąžiningai apžvelgiama jo politinio sąmoningumo evoliucija. Teigdamas, kad nuo gimimo buvo auklėjamas „į darbininkų klasę žiūrėti su neapykanta, baime ir panieka“46, šią knygą jis tarsi paverčia tiek švietimo, tiek atgailos priemone. Tačiau toliau eina paini polemika. Jeigu socializmas neabejotinai būtinas, tai jo nepopuliarumą, Orwello nuomone, tegali lemti prastas įvaizdis – jis „atstumia žmones, kurie turėtų urmu jį remti“47, nes užtamsina pamatinius teisingumo, laisvės ir paprasto padorumo idealus. Jis įvardija dvi svarbiausias kliūtis. Pirma, socializmui būdingas mechanizmų kultas, kuriantis nepatrauklią viziją – „orlaivių, traktorių ir didžiulių žvilgančių stiklinių-betoninių fabrikų“48. Antra, vidurinės klasės įmantrybės. Vos tepaminėdamas darbininkų socialistų ir profsąjungų veiklą, Orwellas savo paties ekscentriškus nusistatymus primeta įsivaizduojamai paprasto žmogaus mąstysenai ir vainoja visus fetišus bei keistybes, neva darančias socializmą jiems (t. y. jam) nepatrauklų, – kaip antai vegetarizmą, blaivininkystę, nudizmą, kvakerizmą, sandalus, vaisių sultis, marksistinę terminiją, žodį „draugas“ [comrade], žalsvus marškinius, gimimų kontrolę, jogą, barz26

S u s to j u s i i s to r i j a

das ir Hartfordšyro Velin Garden Sitį [sodo miestą], specialiai pastatytą pagal utopinius principus. Nors knygoje Orwellas aiškinasi vaidinąs velnio advokatą, sunku atsikratyti jausmo, kad jam smagiau įžeidinėti savotišką socialistų mažumą, nei ginti kitas socializmo formas. Po tokio spektaklio baigiamasis knygos raginimas „visų rūšių kairiesiems užmiršti tarpusavio skirtumus ir laikytis drauge“49 skamba truputį įžūliai. Orwellas sunkino gyvenimą Victorui Gollanczui – šis kartu su leiboristų parlamentaru Johnu Strachey ir politologu Haroldu Laskiu neseniai buvo įkūręs Kairiųjų knygų klubą. Įtakingiausias Britanijos socialistas intelektualas Haroldas Laskis Kelio į Vigano prieplauką pirmą dalį pavadino „pasigėrėtina mūsų idėjų propaganda“50, bet Gollanczas jautė pareigą Kairiųjų knygų klubo leidimui parašyti pratarmę, kurioje klubas atsiriboja nuo griežtų antros dalies vertinimų. Toje pratarmėje Gollanczas pataikė į vingrią paradoksalaus Orwello charakterio esmę: „Iš tikrųjų jis drauge ir kraštutinis intelektualas, ir tūžmingas antiintelektualas. Analogiškai vis dėlto yra baisus snobas (jis turės man atleisti už šiuos žodžius) ir nuoširdžiai nekenčia visų snobizmo pavidalų.“51 Net ir gyvenimo pabaigoj Orwellas pripažino, kad visko, ką jis kritikuoja, mikrobų yra jame pačiame. Iš tikrųjų kaip tik dėl to, kad suvokė savo trūkumus, buvo atsparus utopinėms žmogaus ištobulinimo iliuzijoms. Be to, Gollanczas priekaištavo Orwellui, kad šis niekaip neapibrėžia savo norimo socializmo varianto ir nepaaiškina, kaip jis galėtų atsirasti. Pasak Orwello knygyno bendradarbio, o vėliau redaktoriaus Jono Kimche, Orwellas buvo „širdies socialistas“, „labai padorus, bet, sakyčiau, neperpratęs sudėtingų politinių ar karinių situacijų“52. Vis dėlto, nors ir kaip skylėtai bei įnoringai Orwellas kritikavo socializmą, jo ketinimai buvo nuoširdūs. Jis buvo įsitikinęs, kad „niekas kitas neišgelbės mūsų nuo dabartinių bėdų ar būsimos katastrofos“53, ir jeigu jis neįtikins paprastų britų, jų nepasitenkinimą tikrai paaiškins koks nors Hitleris. Jis rašė, kad Britanijoje socializmas „atsiduoda įmantrybėmis, mechanizmų garbinimu ir buku Rusijos kultu. Jeigu šis kvapas nebus kuo greičiau pašalintas, gali laimėti fašizmas.“54 27

TIE S O S M IN I S T E RI J A

Rašydamas šiuos žodžius, Orwellas jau turėjo planų kovoti su fašizmu tiesiogiai. Adelphi redaktorius Richardas Reesas pažinojo Orwellą nuo 1930 metų, bet, tik jo draugui išvykus į Ispaniją, Reesas ėmė „suvokti, koks jis nepaprastas“55. „Ispanijos pilietinis karas yra vienas iš nedaugelio atvejų, kai plačiausiai pripažintą įvykių versiją įtikinamiau parašė konflikto pralaimėtojai, o ne nugalėtojai“56, – rašė istorikas Antony Beevoras. Negana to, plačiausiai skaitomus šio konflikto atsiminimus, Orwello Katalonijai pagerbti, parašė žmogus, kariavęs drauge su didžiausiais pralaimėtojais – Partido Obrero de Unificación Marxista (Marksistinės vienybės darbininkų partija), žinoma kaip POUM. Tai labai specifinis žiūros taškas. POUM buvo maža ir neįtakinga, kariniu požiūriu silpna ir politiškai nepopuliari. Tad Orwello amžininkai ir vėliau istorikai, teigdami, kad jo knygoje pateiktas iškreiptas karo vaizdas, neklydo, bet apie paties Orwello karą knygoje papasakota tiesa. 1936 metų vasarį, kai Orwellas buvo Vigane, neramioje penkerių metų Ispanijos Respublikoje rinkimus nedidele persvara laimėjo Liaudies fronto koalicija, kurią sudarė anarchistai, socialistai, komunistai bei liberalūs respublikonai, ir sukėlė siaubą Bažnyčiai bei kariuomenei – abiem reakcingų monarchistinių pažiūrų stulpams. Liepos 17-ąją, po penkių nestabilumo mėnesių, generolas Francisco Franco Ispanijos Maroke ir Kanarų salose įplieskė sukilimą, ir taip prasidėjęs žiaurus pilietinis karas padalino šalį į dvi dalis, tapo tą dešimtmetį apibūdinančios fašizmo ir komunizmo kovos atspindžiu. Vokietija ir Italija Franco sukilėlius tuoj pat aprūpino ginklais ir karių daliniais, o Rusija dėl netinkamo Britanijos ir Prancūzijos ginklų embargo tapo pagrindine Respublikos sąjungininke, ir tai turėjo skaudžių padarinių. Orwellas atidžiai sekė Ispanijos įvykius – paskutiniuose Kelio į Vigano prieplauką puslapiuose minimas lapkričio mūšis dėl Madrido. Jis išvyko į Ispaniją, tikėdamasis kovoti su fašizmu ir ginti „paprastą padorumą“57, bet pasijuto įmestas į kunkuliuojančią politinių santrumpų sriubą, kurioje kai 28

S u s to j u s i i s to r i j a

kam tie skirtumai buvo riba tarp gyvybės ir mirties. Paaiškinti tai, ką Orwellas pavadino „santrumpų epidemija“58, – būtina blogybė, tad pateiksiu trumpai. PSUC (Katalonijos suvienytoji socialistų partija) buvo sparčiai gausėjančios Ispanijos komunistų partijos filialas, dėl Rusijos paramos neprilygstamai turtingiausia ir geriausiai ginkluota grupuotė. Anarchistams atstovavo FAI (Iberijos anarchistų federacija) ir CNT (Nacionalinė darbo konfederacija). Socialistų UGT (Visuotinė darbininkų sąjunga) buvo iškėlusi naujausią Ispanijos premjerą Francisco Largo Caballero. O dar buvo POUM, vadovaujama keturiasdešimt ketverių metų Andréso Nino, – atsimetusi marksistinė darbininkų klasės partija, vieniša ir pažeidžiama, nes nusistačiusi prieš Staliną ir susipykusi su Trockiu. Šios kairiosios grupuotės pilietiniame kare įsitraukė į tarpusavio pilietinį karą. Komunistai, vadovaudamiesi naująja Maskvos Liaudies fronto strategija sudaryti antifašistinę sąjungą su kapitalistais, tvirtino, kad laimėti karą svarbiau negu kelti revoliuciją. Anarchistai ir POUM manė, kad pergalė be revoliucijos nepriimtina ir net neįmanoma. Šios dvi pozicijos buvo nesutaikomos. Orwello prisišliejimas prie POUM retrospektyviai atrodo būdingai donkichotiškas. Iš tikrųjų vėliau jis pripažino: „Ne tik nesidomėjau politiniais reikalais, bet ir nieko apie juos nežinojau.“59 Jei būtų žinojęs daugiau, būtų prisidėjęs prie anarchistų arba net prie komunistų remiamų internacionalinių brigadų, bet faktiškai kai kas nusprendė už jį. Siekdamas gauti rekomendacinį laišką, kad sklandžiau patektų į Ispaniją, pirmiausia jis kreipėsi į Harry Pollittą, Didžiosios Britanijos komunistų partijos generalinį sekretorių, atsidavusį stalinistą. Nusprendęs, kad Orwellas politiškai nepatikimas (žinoma, toks ir buvo, ir tuo didžiavosi), Pollittas jį atstūmė. Labiau Orwellui sekėsi su Fenneriu Brockwayumi iš Nepriklausomos darbo partijos (ILP), nepritapusios socialistinės partijėlės, susijusios su POUM, – šitaip burtas buvo mestas. Ir POUM, ir ILP, Orwello akimis, buvo įrodžiusios esančios sąžiningos ir drąsios, nes pasmerkė parodomuosius teismus Maskvoje. Orwellui būdingas idealizmo, neišmanymo ir atkaklumo raugas tarp 29

TIE S O S M IN I S T E RI J A

1936 metais Ispanijon plūdusių svetimšalių nebuvo išskirtinis. To meto didžioji kairumo idėja pritraukė visą margumyną: nuotykių ieškotojų ir svajotojų, poetų ir šnipų, doktriniškų marksistų ir nusivylusių nepritapėlių. Vienas savanoris tai pavadino „pasauliu, kuriame pasiklydę ir vieniši žmonės galėjo pasijusti svarbūs“60. Internacionalinėse brigadose tarnavo iki 35 000 žmonių iš penkiasdešimt trijų šalių ir dar penki tūkstančiai grupuotėse, susijusiose su anarchistais ir POUM61. Taip pat atvyko per tūkstantį žurnalistų bei rašytojų, tarp jų Ernestas Hemingwayus, Martha Gellhorn, Antoine’as de Saint-Exupéry ir poetas Stephenas Spenderis; pastarasis vėliau rašė: „Iš dalies tai buvo anarchistų, poetų karas.“62 Iš svetimšalių retas kuris, jeigu apskritai tokių buvo, prieš atvykdamas suprato politinės padėties sudėtingumą, vis dėlto, pasak žurnalisto Malcolmo Muggeridge’o, „atrodė aišku, kad Ispanijoje galų gale kruvinoje kovoje susirėmė Gėris ir Blogis“63. Orwellas išvyko iš Londono gruodžio 22-ąją ir į Ispaniją nukeliavo per Pa ryžių. Ten jis apsilankė pas amerikiečių rašytoją Henry Millerį, o šis manė, kad rizikuoti gyvybe dėl politinės idėjos yra absurdiška kvailybė, ir bandė jį nuo to atkalbėti. „Nors tas Orwellas savotiškai nuostabus tipas, galiausiai pasirodė paikas, – teigė Milleris po kelių dešimtmečių. – Kaip ir daugelis anglų, buvo idealistas ir, man regis, kvailas idealistas.“64 Orwellas kirto Ispanijos sieną ir antrąją Kalėdų dieną pasiekė Barseloną. Katalonija buvo išdidi pusiau nepriklausoma sritis su ilga anarchizmo istorija. Franco Liepos maištas čia įžiebė antiklerikalinę revoliuciją – buvo sudeginta daug bažnyčių ir daug dvasininkų nubausta mirtimi. Daugumos buržuazijos atstovų pasigailėta, bet bankus, fabrikus, viešbučius, restoranus, kino teatrus ir taksi nusavino darbininkų klasės partijos ir pažymėjo juos santrumpomis CNT bei FAI. Austrų rašytojas Franzas Borkenau – Orwellas su juo susipažino ir juo gėrėjosi – užtiko šio revoliucinio įkarščio pabaigą. „Tai apstulbino, – rašė jis. – Tarsi būtume atsidūrę visai nematytame, neregėtame žemyne.“65 Tai išvydo ir Orwello moksladraugis Cyrilas Connolly, ir tas vaizdas bemat išmušė iš jo visą snobizmą. „Tarytum masės, 30

S u s to j u s i i s to r i j a

minia, tie, kam paprastai būdavo priskiriami tik bukaprotiški instinktai ir persekiojimas, būtų sužydėję tikrais žmoniškumo žiedais.“66 Neaišku, ar Orwellas vyko į Ispaniją kariauti, o galop ėmė ir rašyti, ar atvirkščiai. Johnas McNairas, ILP žmogus Barselonoje, prisiminė, kaip Orwellas įėjo į jo kabinetą ir pareiškė: „Atvažiavau į Ispaniją prisijungti prie milicijos ir kautis su fašizmu“67, – bet knygoje Katalonijai pagerbti Orwellas sako, kad svarbiausia buvo žurnalistika. Šiaip ar taip, jau po kelių dienų jis buvo nusprendęs daryti ir viena, ir kita. Jis ten rado „blogą 1914–1918 metų kopiją: pozicinis karas su apkasais, artilerija, reidais, snaiperiais, purvu, spygliuotomis vielomis, utėlėmis ir sąstingiu“68. Paskesnių keturių mėnesių didžiąją dalį praleido su POUM 29-ąja divizija Aragono fronte, kuris skyrė respublikonų išlaikomą Alkubjerę nuo fašistų citadelių Saragosos ir Hueskos. Orwello didžiausi rūpesčiai buvo šie (mažėjančia tvarka): „malkos, maistas, tabakas, žvakės ir – toli gale – priešai“69. Negaudami Rusijos ginklų ir įrangos, POUM daliniai nebuvo pajėgūs pulti fašistų. Be kita ko, jiems trūko uniformų, šalmų, durtuvų, žiūronų, žemėlapių, žibintuvėlių ir modernios ginkluotės. Paties Orwello šautuvas buvo 1896 metų „Mauseris“. Jį siutino paralyžiaus ir beprasmybės jausmas, ir jis prakeikė šį frontą tuo pačiu nuosprendžiu, kurį paskelbė nykiai Komstoko šeimos inercijai romane Lapok, aspidistra: „nevyko nieko“70. Orwello bataliono vadas, keistuolis belgas Georges’as Koppas, savo vyrams sakė: „Tai ne karas, o komiška opera, kurioje retkarčiais kas nors žūsta.“71 Vis dėlto apkasuose Orwellas rado tobulesnį variantą to valančio egalitarizmo, kurį buvo radęs tarp valkatų, ir taip galiausiai tapo socialistu. „Kvėpavome lygybės oru.“72 Būtent ši lokalizuota patirtis įgalino jį vėliau tarti, kad, nepaisant visko, iš Ispanijos jis išvyko „ne mažiau, o labiau tikėdamas žmonių padorumu“73. Kita, ne tokia dvasinga paguoda buvo šokolado, cigarų ir „Fortnum & Mason“ arbatos siuntos, kurias jis ėmė gauti iš savo žmonos Eileen – vasarį ji atvyko jam įkandin dirbti McNairo sekretore Barselonoje. Juodu susipažino 1935 metais viename vakarėlyje, susituokė prieš aštuonis mėnesius 31

TIE S O S M IN I S T E RI J A

ir daugeliu atžvilgių buvo puiki pora. Abu emociškai santūrūs, o polinkį į niūrumą lengvino ironiškas humoro jausmas ir kilni dvasia. Abu aistringai mėgo gamtą ir literatūrą, jų poreikiai buvo kuklūs, jie nesirūpino nei sveikata, nei išvaizda ir retai buvo matomi be lūpose pakibusios cigaretės. Abu vadovavosi tvirtais principais ir turėjo drąsos pagal juos elgtis. Skyrėsi jųdviejų ambicijos. Eileen buvo aukšto intelekto Oksfordo absolventė, visų mėgstama, bet savo siekius paaukojo dėl Orwello, metė magistrantūros edukacinės psichologijos programą ir apsigyveno su juo namelyje su krautuvėle Hartfordšyro kaime Volingtone [Wallington]. Vienas draugas pasakė: „Ji užsikrėtė nuo George’o jo svajonėmis kaip tymais.“74 Balandį Orwellas galų gale dalyvavo mūšyje – jo dalinys pajudėjo fašistų apkasų link. Jis parodė tikrą narsą, į priešų ugnį atsakydamas šūksniu: „Ateikit čia, šunsnukiai!“ – o kitas savanoris į tai atsakė: „Jėzau, Ericai, gulkis!“75 Tačiau per ilgas sąstingio savaites išlindo jo ekscentriška pusė. Šis žmogus nešovė į besitraukiantį fašistą, nes tam sunku buvo nulaikyti kelnes išėjus iš tualeto, ir todėl jis atrodė „aiškiai toks pat žmogus, panašus į tave, ir nesinori į tokį šauti“76, bet jis taip išsigando žiurkės, kad suvarpė ją šūviais, o tai sukėlė priešų atsaką ir įžiebė niršų susišaudymą – jis baigėsi tuo, kad buvo sunaikinti jų dalinio lauko virtuvė ir du autobusai77. „Labiau už viską nekenčiu, kai tamsoje per mane tipena žiurkė“78, – rašė jis dvylika metų anksčiau, negu šie graužikai palaužė Vinstono Smito dvasią. Iš devynių Orwello knygų žiurkės minimos visose, išskyrus vieną. Kad ir klestėjo bičiulystė, Orwellas taip ir nepamėgo POUM. Iš dalies dėl polinkio priešgyniauti. „Bodėjausi politiniu karo aspektu ir, suprantama, nepritariau tam požiūriui, kurį girdėdavau dažniausiai.“79 Bet jis taip pat manė, kad komunistai yra kitokie. Jo romantišką palankumą užguitiesiems pranoko pragmatiškas noras gauti rezultatą. Net ir gerokai vėliau jo neapleido įsitikinimas, kad POUM tvirtinimas, jog sėkminga revoliucija būtų atvedusi į pergalę, buvo klaidingas. Todėl balandžio pabaigoje, gavęs kelias dienas atostogų pabūti su Eileen Barselonoje, Orwellas planavo pasitraukti iš šios milicijos ir prisidėti prie 32

S u s to j u s i i s to r i j a

internacionalinių brigadų Madride, kur vyko visas veiksmas. Jo bendražygiai jam sakė, kad jis kvailys, – komunistai jį nužudysią; bet Orwellas buvo užsispyręs. Tik vėliau suvokė, kaip jam pasisekė, kad galėjo kritikuoti partinę liniją ir nesulaukti pasmerkimo ar grasinimų. O tada nenumanė, kokia pavojinga tapo Barselona tokiems kaip jis. Netrukus sužinojo. Prieš pat Orwellui grįžtant į Barseloną, pro šį miestą važiavo Richardas Reesas pakeliui į Madridą, kur ketino tarnauti respublikonų kariuomenės sanitarinio automobilio vairuotoju. POUM biure jis susitiko su Eileen – ji buvo priblokšta, išsiblaškiusi, Reesas pamanė, kad ji susirūpinusi dėl vyro, bet paskui suvokė, kas iš tikrųjų ją išmušė iš vėžių: „Pirmą kartą pamačiau, kaip žmogų veikia politinis teroras.“80 Dar kartą apsilankęs Barselonoje sausį, Franzas Borkenau pamatė, kad miestas visai nebe toks, kokį jis paliko rugsėjį. Anksčiau be kliūčių galėjo keliauti po respublikinę Ispaniją, o dabar bet kokios abejonės ir kritika buvo tabu. „Vyrauja įtarumo ir smerkimo atmosfera, – rašė jis, – ir to neišgyvenusiems sunku nupasakoti, kokia ji nemaloni.“81 POUM žmonės, „niekieno nemėgstami“82, buvo įvardinti kaip „trockistai“ – šią etiketę Stalino parodomieji teismai pavertė mirties nuosprendžiu. O kad Trockis POUM atsižadėjo, anot Borkenau, buvo nesvarbu. „Komunistų žodyne trockistas tolygu mirties nusipelniusiam žmogui.“83 Rusijos vyriausiasis karinis patarėjas respublikai Janas Berzinas vasarį į Maskvą nusiuntė raportą apie POUM. „Savaime aišku, – rašė jis, – kad karo prieš maištininkus neįmanoma laimėti, jeigu nebus likviduoti šitie padugnės respublikonų stovykloje.“84 Orwellas greitai užuodė mieste tvyrant „su niekuo nesupainiojamą, šiurpą keliančią politinės kovos ir neapykantos dvasią“85. Revoliucinis solidarumas buvo išgaravęs – vieniems eilės prie maisto, kitiems juodosios rinkos aprūpinami naktiniai klubai ir restoranai. Visi, su kuriais jis kalbėjo, manė, kad nepavyks išvengti smurto. Vieną rytą viešbučio „Continental“ vestibiulyje jis susitiko su išgarsėjusiu amerikiečių rašytoju Johnu Dos Passosu, atvykusiu į Ispaniją kurti dokumentinio filmo su Ernestu Hemigwayumi ir dabar ieškančiu žinių apie dingusį jo vertėją José Roblesą. Dos Passosas 33

TIE S O S M IN I S T E RI J A

pastebėjo, kad Barselonos veidas „slapukiškas, išsigandęs – krautuvės užsklęstos, žmonės eidami dairosi per petį“86. Įsitaisę pintuose krėsluose ir gurkšnodami vermutą, juodu sugretino savo įspūdžius apie stalinizmo importą į Ispaniją. Dos Passosui palengvėjo „pasišnekėjus su sąžiningu žmogum“87. Tokių rasti buvo nelengva. „Degtukas, įžiebęs jau gatavą bombą“88, tariant Orwello žodžiais, buvo uždegtas gegužės 3 dieną, kai miesto Šturmo gvardija, gavusi komunistų įsakymą, šturmavo anarchistų kontroliuojamą telefonų stotį ir sukėlė penkias paras trukusias gatvių kautynes, gavusias Gegužės dienų pavadinimą. Orwellas tris iš jų praleido su šautuvu stebėjimo punkte ant kino teatro „Poliorama“ stogo, kad padėtų ginti POUM būstinę kitoje gatvės pusėje. Iš savo lizdo matė, kad komunistai kontroliuoja gatves į rytus nuo Ramblos, o anarchistai – į vakarus. Konkuruojančios vėliavos plaikstėsi ant staiga karinėmis tvirtovėmis virtusių viešbučių, kavinių ir įstaigų. Tik „Continental“ viešbutis Ramblos gale buvo laikomas neutralia vieta, tad ten spietėsi siurrealistinė bendruomenė: kovotojai, reporteriai, užsienio agentai ir keli įstrigę prancūzai sunkvežimių vairuotojai, – visi ieškojo maisto ir pastogės. Kaip tik ten Orwellas pastebėjo storą rusą, žinomą tik Čarlio Čano pravarde. Šis, kaip manoma, Stalino slaptosios policijos NKVD agentas visiems, kas tik klausėsi, pasakojo, kad šis smurtas – tai anarchistų pučas, sumanytas siekiant pakirsti Respubliką ir padėti Franco. „Pirmą kartą mačiau žmogų, kurio profesija yra meluoti, – rašė Orwellas, – jei, žinoma, išskirsime žurnalistus.“*89 Smurtui, nusinešusiam šimtus gyvybių, atslūgus, šis melas buvo klijuojamas ant sienų – plakatai skelbė: „Nuplėšk kaukę.“ Jie vaizdavo, kaip nulupama kaukė su kūju ir pjautuvu, o po ja pasirodo iššiepęs dantis maniakas su ištatuiruota svastika – neva tikrasis POUM veidas90. Knygoje Dienos Birmoje korumpuotas magistratas U Po Kyin nekaltą dr. Veraswami pa* Pastarąjį šimtmetį Rusijos slaptoji policija vadinosi visaip, pvz., Čeka, OGPU, NKVD, KGB ir FSB. Organizacijos mentalitetas išliko stebėtinai pastovus.

S u s to j u s i i s to r i j a

verčia tarsi Trockiu (arba 1984-ųjų didžiojo eretiko Emanuelio Goldšteino ankstyvuoju variantu): „Girdėdamas, kas apie jį kalbama, bet kas įsivaizduotų, kad tas daktaras viename asmenyje įkūnija Machiavellį, Svynį Todą ir markizą De Sade’ą.“ Dabar toks likimas ištiko POUM „trockistus-fašistus“. Jų „Radio Verdad“ turėjo aštrų šūkį: „Vienintelė transliavimo tarnyba, tikrovę iškelianti virš fantazijų.“91 Bet viršų ėmė fantazijos. Orwello nenustebino, kad įtampa tarp grupuočių virto ginkluota kova. Tačiau jis nenumatė vėlesnės apgaulės ir negalėjo už ją atleisti. Komunistai teigė demaskavę platų tinklą išdavikų, bendraujančių su fašistais per slaptas radijo stotis bei nematomu rašalu ir susimokiusių nužudyti Respublikos lyderius, – tai buvo tokios pasibaisėtinos melagystės, kad žmonės ėmė manyti, jog tai tiesa, nes niekas nedrįstų to suklastoti. Franco buvo naudinga idėja, kad Respublikoje knibždėte knibžda jo šnipų, tad jis ją patvirtino. Buvo įsteigtas Ypatingasis šnipinėjimo ir tėvynės išdavystės tribunolas. Cenzūruojami laikraščiai. Suimta tūkstančiai anarchistų ir profsąjungų narių. Gatvėse tvyrojo baimė ir nepasitikėjimas. Orwello apmaudui, užsienio komunistų laikraščiai, pavyzdžiui, Britanijos Daily Worker, pritarė Čarliui Čanui. „Šis karas man davė bene pačią liūdniausią pamoką: kad kairiųjų spauda tokia pat melaginga ir nesąžininga kaip ir dešiniųjų“92, – rašė Orwellas, o garbingą išimtį padarė tik laikraščiui The Manchester Guardian. Tiesai atkurti reikėjo knygos – laiške Gollanczui jis taip ir parašė: „Tikiuosi, turėsiu galimybę parašyti tiesą apie tai, ką mačiau. Tai, kas pasirodo Anglijos laikraščiuose, daugiausia yra pasibaisėtinos melagystės.“93 Dar blogiau buvo Franco teritorijoje – ten spauda teigė, kad respublikonų grupuotės prievartauja vienuoles, belaisviais šeria zoologijos sodo žvėris ir latakuose pūdo krūvas lavonų. Vienas amerikiečių žurnalistas teigė, kad nacionalistų sostinėje Salamankoje apgaulės mastas yra „beveik psichikos liga“94. Stephenui Spenderiui, kurio idealizmas išgaravo taip greit, kad pasitraukė iš Komunistų partijos vos po kelių savaičių, karas atskleidė esminę tiesą apie žmogaus prigimtį: „Paprasčiausiai beveik visi žmonės tikrovę suvokia labai fragmentiškai. Realūs jiems tik keli dalykai, 35

TIE S O S M IN I S T E RI J A

iliustruojantys jų pačių interesus ir idėjas, o kiti, iš tikrųjų tiek pat realūs, jiems atrodo kaip abstrakcijos.“95 Jis neišskyrė ir savęs. „Palengva mane apėmė siaubas dėl to, kaip veikia mano sąmonė.“96 Po Gegužės dienų šoko Orwellas niekaip negalėjo mesti POUM, tad grįžo tiesiai į Aragono frontą. Ilgai ten netvėrė. Orwellas buvo daug aukštesnis už vidutinį ispaną ir jo galva išsikišdavo virš apkaso brustvero. Kas rytą mėgdavo stovėdamas gardžiuotis pirmąja dienos cigarete. Kartą bendražygis amerikietis Harry Miltonas paklausė jo, ar nebijąs snaiperių, bet Orwellas numojo ranka: „Jie koridoriuj į bulių nepataikys.“97 Auštant gegužės 20-ajai, vienas šaulys įrodė jį klydus – taikliai pasiųsta kulka kirto jam į kaklą po gerklomis. Orwellas manė mirsiąs. Trūko milimetro ir iš tiesų būtų miręs, bet kulka nekliudė miego arterijos ir tik laikinai paralyžiavo nervą, valdantį vieną balso stygą*. Gulėdamas apkase, iš kaklo plūstant kraujui, Orwellas pirmiausia pagalvojo apie Eileen, o paskui pajuto „kartų apmaudą, kad tenka apleisti šį pasaulį, kuriame apskritai man vis dėlto patiko gyventi. […] Kvaila nesėkmė siutino mane. Kokia beprasmybė!“98 Orwellas tris savaites išgulėjo ligoninėje. Karas jam, aišku, buvo pasibaigęs, bet reikėjo gauti komisavimo dokumentą su fronto linijos gydytojo parašu. Birželio 20-ąją jam grįžus į Barseloną, kūjis jau buvo nusileidęs. Vos įėjusį į „Continentalį“ Eileen nutvėrė jį už alkūnės ir sušnibždėjo: „Bėk iš čia.“99 Po Gegužės dienų konflikto turėjo pasitraukti premjeras Largas Caballeras – paskutinė kliūtis triuškinti POUM. Ši partija jau buvo nelegali – tai patyrė kiekvienas iš fronto grįžtantis kovotojas. Buvo suimtas Orwello bataliono vadas Georges’as Koppas. Jaunas ILP narys Bobas Smillie („šauniausias iš visų“100, – sakė Orwellas) mirė kalėjime, Respublikos sostinėje Valensijoje. ILP veikėjai Jamesas McNairas ir Staffordas Cottmanas slaps* Tai gal net išgelbėjo jam gyvybę, nes pašalino jį iš fronto, o po kelių savaičių respublikonai puolė Hueską, ir per tą žiaurią nesėkmę buvo išguldyta apie devynis tūkstančius anarchistų bei POUM narių.

S u s to j u s i i s to r i j a

tėsi. Andrésas Ninas buvo dingęs be žinios, o jo likimo istorija netrukus virto dar viena melagyste. Jį žiauriai kankino rusų NKVD agentai („iš veido buvo likusi beformė masė“101, – pasak vienos ataskaitos), paskui jis buvo nužudytas, bet internacionalinių brigadų nariai vokiečiai, persirengę gestapo agentais, suvaidino „išgelbėjimą“, tad komunistai leido sau teigti, jog Ninas dar gyvas, prisiglaudęs pas savo tikruosius šeimininkus Salamankoje arba Berlyne, panašiai kaip Gyvulių ūkyje skleidžiami gandai, kad Snieguolis yra pas Pinčfildo ūkio savininką poną Fredriką. Barselona per šį susidorojimą buvo Orwello pirma ir vienintelė tiesioginė pažintis su „košmariška atmosfera“102, kuri persmelks 1984-uosius. Tame nuodingame gandų, šmeižto ir paranojos mišinyje „net ir nedalyvaujant jokiuose sąmoksluose, pati atmosfera vertė jaustis sąmokslininku“103. Net kai nieko nevyko, nervus draskė grėsmė, kad kas nors įvyks. Buvo iškratytas Orwello ir Eileen viešbučio kambarys ir išduotas jų arešto orderis. 9-ajame dešimtmetyje aptiktuose NKVD agentų ir jų kolegų ispanų raportuose ši pora melagingai apibūdinta kaip „ryškūs trockistai“104, susimokę su Maskvos disidentais. Po trijų baimingų dienų ir naktų, kai stengdamasis nepatraukti dėmesio Orwellas bastėsi gatvėmis ir miegodavo kur pakliūva, jam, Eileen, McNairui ir Cottmanui pavyko gauti kelionės dokumentus iš Britanijos konsulato ir rytiniu traukiniu išvykti į Prancūziją ir laisvę. „Išėjo keistai, – rašė Orwellas savo draugui Rayneriui Heppenstalliui. – Herojiškai pasišovėme ginti demokratiją, o baigėsi tuo, kad sprukome per sieną, policijai minant mums ant kulnų. Eileen buvo nuostabi, atrodė, net mėgaujasi.“105 Fenneris Brockwayus, važiuodamas į priešingą pusę vaduoti įkalintų ILP narių, susitiko su Orwellu Perpinjane, Prancūzijos pusėje. „Ko gero, vienintelį kartą mačiau jį tikrai piktą“106, – prisiminė Brockwayus. Į Ispaniją Orwellą nuginė neapykanta fašizmui, bet po pusmečio jis iš ten išvyko turėdamas dar vieną priešą. Fašistai elgėsi taip pasibaisėtinai, kaip jis ir tikėjosi, bet jį sukrėtė komunistų aršumas ir nedorumas. Pasak ILP bendražygio Jacko Branthwaite’o, „Jis sakė, kad tai, kas kalbama apie 37

TIE S O S M IN I S T E RI J A

komunistus, laikęs kapitalistine propaganda, bet dabar prisipažino: „Žinai, Jackai, tai tiesa.“107 „Beveik kiekvienas į Ispaniją nusiųstas žurnalistas, kirtęs Pirėnus, anksčiau ar vėliau tapo kitu žmogumi“108, – rašė amerikiečių reporteris Frankas Hanighenas. Orwellas – tikrai. Savo buvimą Ispanijoje jis jautė įvairiai – kaip jaudinantį, nuobodų, įkvepiantį, bauginantį ir galiausiai praskaidrinantį. „Ispanijos karas ir kiti 1936–1937 metų įvykiai viską pakeitė, ir nuo tada aš esu susivokęs, – rašė jis dešimtmečiu vėliau, prieš pradėdamas 1984-uosius. – Nuo 1936 metų kiekviena mano parašyta eilutė buvo tiesiogiai ar netiesiogiai nukreipta prieš totalitarizmą ir už demokratinį socializmą, kaip aš jį suprantu.“109 Paskutinį kartą Orwellas buvo naivus tikėdamasis, kad seni kolegos publikuos jo išvadas. Tačiau Gollanczas atmetė jo knygą, o The New Statesman & Society redaktorius Kingsley Martinas atstūmė ne tik esė apie karą, bet ir Borkenau knygos Kovos arena – Ispanija [The Spanish Cockpit] recenziją, kurioje jis bandė prakišti tos esė esmę. Galiausiai gavęs galimybę papasakoti savo istoriją Philipo Mairet New English Weekly, Orwellas jai suteikė dėmesį atkreipiančią antraštę: „Nuslėpta tiesa apie Ispaniją“. „Visai sąmoningai susimokyta […] trukdyti suprasti padėtį Ispanijoje, – rašė jis. – Žmonės, kurie turėtų būti supratingi, talkina apgaudinėjimui tuo pagrindu, kad jeigu papasakosi tiesą apie Ispaniją, tai bus panaudota fašistinei propagandai.“110 Jį įsiutino ne tiek pats nusikaltimas – karas daugina melagystes taip pat sėkmingai kaip utėles ir lavonus, – kiek jo dangstymas. Orwello leksikone apgaudinėjimas, sukčiavimas ir apsimetinėjimas buvo nešvankiausi žodžiai. Gollanczo ir Martino realpolitik jam atrodė baisus precedentas. Užgniaužti tiesą dėl trumpalaikės naudos – tai kaip paskelbti nepaprastąją padėtį: laikinas laisvės blokavimas labai lengvai tampa nuolatiniu. Pranešti apie purviną karo kare tikrovę buvo išbandymas ir Britanijos prokomunistiniai kairieji jo neišlaikė – lojaliai kartojo totalitarinę propagandą. Orwellas tikėjosi rimtesnio požiūrio. 38

Pirkite internetu 9 786094

665912

www.tytoalba.lt

DORIAN TIESOS MINISTERIJA ORWELLO 1984-ŲJŲ LYNSKEY GEORGE’O BIOGRAFIJA

TIESOS MINISTERIJA GEORGE’O ORWELLO -ŲJŲ

1984 BIOGRAFIJA Dorian Lynskey