Teo kelione by knygos.lt

Rašytoja, plėtodama romano intrigą, aiškiai, protingai ir lakoniškai išdėsto didžiųjų ir mažųjų religijų pagrindus. Ji tarsi gidas veda prie didžiausių žmonijos sielos lobių.

CATHERINE CLÉMENT

Keliauninkai apsilanko daugybėje šventų vietų Europoje, Afrikoje, Azijoje, Amerikoje. Kaskart Teo turi atspėti tolesnį kelionės tikslą, jam perduodamas žinutes padeda perprasti mylimoji Fatu, likusi Paryžiuje. O apie krikščionybę, judaizmą, islamą, budizmą, hinduizmą ir kitas religijas berniukui pasakoja spalvingi tetos bičiuliai – išminčiai, kunigai, šventikai, žyniai ir burtininkai.

TEO

– Į klausimą, ar Dievas yra, nėra atsakymo? – nusikvatojo Teo. – Juokauji! Tai kodėl Dievą tiki milijonai žmonių? Jie privalo turėti priežastį! Prancūzų filosofė, psichoanalitikė, etnologė ir rašytoja CATHERINE CLÉMENT (Katrin Kleman; g. 1939) – daugiau kaip 50 knygų – romanų ir esė – autorė, antropologo ir etnologo Claude’o Lévi-Strausso mokinė. Ji dėstė Sorbonoje, rašė kultūrinėje spaudoje ir kūrė laidas, ėmė interviu iš garsių žmonių – tarp jų ir iš Jeano Paulio Sartre’o ir François Mitterrand’o. Šiuo metu vadovauja Prancūzijos meninės veiklos asociacijai, skaito paskaitas pasaulio universitetuose. C. Clément apdovanota Garbės legiono ordinu ir Prancūzijos nacionaliniu ordinu „Už nuopelnus“. Romano „Teo kelionė“ pagrindinis veikėjas – smalsus, protingas, kompiuterinius žaidimus mėgstantis keturiolikmetis paryžietis Teo – sunkiai suserga. Teta Marta išsiveža sūnėną į tolimą kelionę supažindinti su pasaulio religijomis. Kelionė – tai būdas ne tik patirti ką nors nauja, bet ir atverti savo sielos duris.

„Teo kelionė“, lyginama su garsiuoju norvego Josteino Gaarderio „Sofijos pasauliu“, – tai knyga-šaltinis, skaitytojams padėsiantis malšinti žinių ir naujų dvasios potyrių troškulį. O ją užvertus ne vieną užvaldys nenugalimas noras keliauti ir... pasveikti kaip jaunasis Teo. ISBN 978 9986 16 989 5

9 789986 169895

kelione Romanas apie pasaulio religijas

CATHERINE CLÉMENT

TEO Romanas apie pasaulio religijas

kelione

T e o k e l io n Ä—

CATHERINE CLÉMENT

TEO Romanas apie pasaulio religijas

kelione

Iš prancūzų kalbos vertė Lolija Spurgienė

VILN IU S

2013

T e o k e l io n ė

Catherine CLéMENT LE VOYAGE DE THéO éditions du Seuil, 1997

UDK 821.133.1-31 Cl-55

2-oji pataisyta laida

ISBN 978-9986-16-989-5

Titui, sardinei

T e o k e l io n Ä—

Tu r i nys 1. 2. 3. 4. 5. 6. 7. 8. 9. 10. 11. 12. 13. 14. 15. 16. 17. 18. 19. 20. 21. 22. 23. 24. 25. 26. 27. 28. 29. 30.

Dievų pyktis................................................................................11 Istorija pagal Martą....................................................................20 Kitąmet Jeruzalėje......................................................................35 Siena ir kapas..............................................................................75 Teisuolių naktis.........................................................................101 Saulės luotas ir dešimt lęšių....................................................117 Archeologas ir šeichė ..............................................................134 Septynios kalvos, vienas akmuo.............................................152 Šlovė ir skurdžiai......................................................................171 Pagal Dievo paveikslus............................................................186 Septynveidė Indija....................................................................200 Mahandžis.................................................................................223 Upės pamokos..........................................................................236 Demonai ir stebuklai...............................................................253 Šventieji žaibai..........................................................................265 Tarp dangaus ir žemės.............................................................289 Protėviai ir nemirtingieji.........................................................309 Japonijos motinos ir dukterys................................................325 Gėlė, moterys, arbata...............................................................346 Vyšnių melancholija.................................................................366 Kančios religija.........................................................................385 Motina žemė ir gebėjimas verkti............................................408 Islamas: atsidavimas Dievui....................................................420 Beprotiška meilė.......................................................................442 Knyga ar žodis?.........................................................................460 Protėvių gyvenimas..................................................................481 Jautis, ožka, gaidžiai ir įšventintasis.......................................499 Dievų kelionė............................................................................528 Didysis protestantizmas..........................................................551 Grįžimas į pradžią....................................................................579 Kelionė baigėsi, kelionė prasideda.........................................603 7

Teo kelionės etapai

T e o k e l io n ė

Maskva Paryžius

Niujorkas

Stambulas

Praha Jeruzalė Roma Delfai Kairas Luksoras Dakaras Kazamansas

Baija

las

zalė

Delfai

Tokijas Kijotas

Dardžilingas Benaresas

Džakarta

D i ev ų py k t i s

D i e vų py kt is – Teo! Ar matai, kelinta valanda? TEO! Teo iš tiesų nemiegojo. Pakišęs galvą po antklodėmis, jis atsidavė miglotam pabudimo džiugesiui. Kaip tik tuo metu, kai motina įėjo į kambarį, jo pėdos beveik atsiplėšė, ir jis tikriausiai būtų pakilęs į orą, palikęs savo kūną... Koks neįtikimas sapnas! Ir jis turėjo sustoti? Kam, jei taip maloniai plūdinėjo tarp miego ir dienos? – Na, pakaks! – sušuko Melina Furnė. – Jau kelkis, o jei ne... – Ne! – sudejavo prislopintas balsas. – Nepurtyk pagalvės! – Kaskart tas pat, – paprieštaravo jo motina. – Ilgiausiai naktinėji, užtat rytais sunkiai pabundi. Pats kaltas! Teo vargais negalais atsigodėjo. Sunkiausia buvo atsistoti ir įveikti lengvą rytinį svaigulį. Iš lovos kyštelėjo pėda, paskui koja, paskui visas Teo, šiaušdamas savo garbanotus plaukus. Jis atsistojo... Ir susverdėjo. Motina paskutinę akimirką jį pačiupo ir prisėdo ant lovos krašto. Dūsaudama apžiūrėjo ant antklodės išmėtytas knygas. – „Senovės Egipto žodynas“, „Graikų mitologija“, „Tibeto mirusiųjų knyga“... Koks siaubas! Jos ne tavo amžiui, Teo! Iki kelintos valandos tu šiąnakt trainiojaisi? – barėsi ji. – Hmmm... Neatsimenu, – suniurnėjo apsnūdęs Teo. – Tu išties per ilgai skaitai, – sumurmėjo ji raukdama tamsius, vešlius antakius. – Galiausiai susirgsi, supranti? – Ne, – atsakė žiovaudamas Teo. – Norėčiau truputį užkąsti. – Viskas ant stalo, be to, paruošiau tau vitaminų, – tarė pakšteldama jį kakton. – Pasiskubink, tavo bičiulė Fatu ilgiau nebelauks. Apsirenk 11

T e o k e l io n ė

šilčiau, baisiai šalta. A! Nepamiršk užsukti į vaistinę savo ampulių. Receptas ant bufeto, prie laukujų durų... Teo! Bet Teo turseno vonios link ramstydamasis į sienas. Susimąsčiusi Melina grįžo į virtuvę, kur jos vyras Žeromas skaitė vakarykštį laik raštį. – Mūsų vaikas nekaip jaučiasi, – tarė ji pusbalsiu. – Visai nekaip. – Kas, Teo? – paklausė jos vyras nepakeldamas galvos. – Pirma, jam keturiolika, jis jau nebe vaikas. Antra, kas, tavo manymu, jam yra? – Ak, tu niekad nieko nepastebi. Jo veidas išblyškęs kaip numirėlio, jam buvo sunku keltis... – Dekartas taip pat nepakentė keltis rytais. Tai jam nesukliudė tapti filosofu. – Bet jam lyg svaigsta galva... – Puikiai žinai, kad jis skaito iki vėlumos, – ramiai ją pertraukė Žeromas. – Matei, ką skaito? – sušuko Melina. – „Mitologijos žodyną“, „Tibeto mirusiųjų knygą“... „Mirusiųjų knygą“! – Klausyk, brangioji, Teo negavo jokio religinio išsilavinimo. Mudu sutarėm šiuo klausimu... Nieko nuostabaus, kad lavinasi pats! Netrukdyk jam! Jei jis nori pasirinkti religiją, tegu... Be to, jis labai išaugo. Kiek žinau – metinis sveikatos patikrinimas nieko blogo neparodė? – Juokauji, Žeromai! Licėjaus sveikatos patikrinimas? Auskultacija, refleksai, rentgenograma, beje, ne visuomet, ir baigta... Ne, nuspręsta: nuvesiu jį pas Deliatrą. – Melina, liaukis nors trumpam! Tu kemši jam stiprinamuosius ir popini lyg kūdikį! Skaito iki vėlumos – gerai. Mano manymu, net puiku. Sėskis. – Jam kažkas yra, – iškošė ji pro dantis. – Aš tuo tikra. – Kaip sau nori, – atsiduso jis sulenkdamas laikraštį. – Eik pas Deliatrą. Padarysi tą savo kraujo tyrimą. O aš, jei neprieštarauji, skutu į laboratoriją. Ar galiu pabučiuoti? Melina neatsakydama atkišo skruostą. 12

D i ev ų py k t i s

– Ir daugiau nė žodžio nebenoriu girdėti apie tavo brangiojo pupulio svaigimus! – pagrasino jis išeidamas iš kambario. Viena su kavos puodeliu Melina mąstė laukdama Teo.

Te o š eima Iki pastarosios žiemos Furnė šeimos padangėje nuolat švietė saulutė. Nei bedarbystės, nei kivirčų. Teo tėvas buvo Pastero instituto tyrimų laboratorijos direktorius, žavingai skambino pianinu ir atrodė esąs pats geriausias sutuoktinis. Melinai sekėsi puikiai: ji dėstė gamtos mokslus Žorž Sand licėjuje, kuriame mokėsi Teo, Melinos kolegos buvo nenuoramos, o moksleiviai paklusnūs. Teo seserys dievino savo brolį: Irenė, vyresnėlė, pradėjo ekonomikos licenciatą, o Atėnė, pagrandukė, ėjo į šeštą klasę. Išskyrus kelis pokštus su puskojinėm, sukištom skalbinių krepšin, ir smarkius kivirčus dėl to, kas nukraustys stalą, Teo su seserimis neiškildavo jokių nesutarimų. Tačiau jis buvo gležnas, tik tiek. Melina Šakros, prieš ištekėdama už Žeromo, patyrė slogių akimirkų. Ji buvo dar vaikas, kai 1967 metais Graikijoje, iškilus karinės diktatūros grėsmei, Žoržas Šakrosas, jos tėvas, žurnalistas, ir Teano, jos motina, smuikininkė, turėjo bėgti į Paryžių, miestą be alyvmedžių ir saulės. Paskui Melina užaugo, sėkmingai išlaikė egzaminus, sutiko Žeromą, ištekėjo už jo, gimė vaikai, pulkininkų diktatūra užleido vietą demok ratijai, ir tėvukai Šakrosai grįžo į Atėnus. Atgautajai tėvynei priminti Furnė vaikai gavo graikiškus vardus. Todėl vyresnėlė vadinosi Irenė, tai yra taika, o mažoji – Atėnė, taigi išmintis. Nesutrumpintas Teo vardas buvo Teodoras, graikiškai reiškiantis „Dievo dovana“. Žinoma, dėl to Teodorui ir Atėnei mokykloje kilo šiokių tokių nepatogumų, bet greitai draugai įprato juos vadinti Teo ir Ati. Viskas būtų buvę puiku, jei ne Teo sveikata. Teo nelengvai atėjo į pasaulį. Melina laukėsi dvynių. Jie gerą mėnesį pasiankstino gimti, bet išgyveno tik Teo. Jis taip ir liko silpnas, be to, 13

T e o k e l io n ė

prastai miegodavo. Kad jo nejaudintų, Melina buvo nusprendusi nieko nepasakoti apie mirusį dvynį, apie kurio egzistavimą jis ničnieko nežinojo. Teo buvo dailutis silpnokas vaikas juodomis garbanomis ir žaliomis akimis, kurių pavydėjo seserys. „Šėtoniškas grožis“... – sakydavo amžiną atilsį Žeromo motina Mari, Teo prancūzė senelė, tikėjusi fėjomis ir miškų kaukais. „Dieviškas grožis“! – atšaudavo mamulė Teano, jo senelė graikė, kimšdavusi anūkui antikinę mitologiją ir stačiatikių religiją. Teo buvo toks dailus, toks pažeidžiamas, kad abiem senelėms besigėrint vaiko grožiu, Melina santūriai persižegnodavo ir slapčia pabelsdavo į medinį daiktą, kad užkalbėtų blogą likimą. Mat Teo mama, nors netikėjo Dievą, buvo siaubingai prietaringa. Šeimoje visi suprato, kad Teo ne toks kaip visi. Visuomet pirmas klasėje, jis be atvangos skaitė; pradėjo dar visai mažutis, nuolat įkišęs nosį į savo šventas knygas. O kai atsiplėšdavo nuo skaitinių, sustingdavo priešais Macintoshą, kuriame užsidegęs studijuodavo CD ROM’us. Pastaruoju metu Teo nesiskirdavo su mitologiniu žaidimu anglų kalba, kurį jam padovanojo motina, Wrath of the Gods – „Dievų pyktis“ – jame jaunasis herojus suvedamas su visomis Graikijos sirenomis, milžinais ir pabaisomis, o tokia rudaplaukė Pitija duoda šėtoniškus patarimus, kad suklaidintų žaidėją. Kad ir abejodama dėl videožaidimų, Melina nesipriešino „Dievų pykčiui“ dėl Graikijos. Ištisas valandas Teo kompiuteryje vaikštinėdavo gimtąja savo motinos žeme po graikiškais alyvmedžiais, ištisas valandas žaisdavo ieškodamas sau tapataus herojaus, kuris būtų panašus kaip brolis. „Dievų pykčio“ herojus – gražus, nepaprastai vylingas, kiek gležnokas vaikas – daugelį kartų turėjo atsidurti prie Pragaro vartų, norėdamas rasti tikrąjį tėvą Dzeusą, graikų dievų karalių. Žeromas Furnė, pamėginęs varžytis su sūnumi, atsidūrė Pragare, iš kurio taip niekad ir neišsikapstė... Nes tai buvo patikrintas faktas: rasti dievų karalių Macintoshe, naudodamasis gemomis, kūjais, meilės gėrimais ir paslaptingais žiedais, sugebėdavo tik Teo. Visiems buvo aišku, kad Teo – genialus vaikas. 14

D i ev ų py k t i s

Nelabai kam rūpėjo, kad Teo – mažasis genijus. Tačiau jis buvo silpnas, per daug silpnas. Melina prisiminė Teo ligas. Trejų metų sirgo tuberkulioze. Septynerių jį kaip reikiant nukamavo pavojinga skarlatina, tačiau šiandien jam keturiolika ir tai pamiršta istorija. Dešimties metų, žaisdamas futbolą, susilaužė blauzdikaulį. Paskui labai išaugo, sportas ėmė jį varginti, mokytoja kalbėjo apie pervargimą, žodžiu, Teo vos vilkdavosi dėl keisto silpnumo. Ar tai paveldėta? Keturiolikos metų jo motina sirgo sunkia anemija. O gal paprasčiausia hipoglikemija? Jei tik ne mononukleozė...

Fatu – Laba diena! – sušuko balsas koridoriuje. – Čia aš, Fatu! Kaip visuomet Fatu buvo pavyzdingai punktuali. Ir kaip visada atlėkė uždususi, purtydama mažytes kasytes, kurių galiukuose kabojo aukso perlai. Senegalietė Fatu užsukdavo kaip kaimynė, ji buvo rytinis džiaugsmas. – Jau? Negirdėjau tavo skambučio! – Nieko nuostabaus. Sutikau tavo vyrą, jis atidarė man duris. Teo pasiruošęs? – Aišku, ne, – atsiduso Melina. – Žinai, koks jis. Sėskis ir išgerk kavos. – Nėra laiko. Juk pavėluosim, be to, šįryt klausinės iš istorijos. Einu pas jį. – Pasibelsk prieš įeidama! Jis vonioje! – veltui suriko Melina. Lyg Fatu rūpėtų pamatyti Teo visiškai nuogą... Jie augo drauge nuo pradinės mokyklos. Abato Greguaro gatvėje niekuomet nematydavai Fatu be Teo, Teo be Fatu. Fatu ištisai juokdavosi, tik ne tada, kai jaunuolis susiruošdavo į priemiesčių manifestacijas. Tada Fatu greit nulipdavo pas Teo ir paimdavo už rankos, na, sakydavo, eime į manifestaciją, mano Teo. Teo negalėdavo apsieiti be Fatu, kuri atplėšdavo jį nuo knygų ir pasakodavo apie Senegalą. 15

T e o k e l io n ė

Ilganosės pirogos, slystančios bangų keteromis, gumbuotos bao babų šakos, juodi šiaudiniai sandėliai ant polių, paplūdimiai, kur žvejai išversdavo barakudas, sunkus pelikanų skrydis, didelės raudonos begemotų, kartą per dešimt metų išnyrančių Senegalo upės pakrantėje, akys... Fatu pasakodavo, o Teo svajodavo. Ponas Diopas, Fatu tėvas, buvo našlys. Pagal išsilavinimą filosofas ir UNESCO pareigūnas primindavo, kad vieną dieną, be jokios abejonės, drauge atostogaus Afrikoje... Tačiau kasmet abi šeimos atsidurdavo La Bolyje, kur paplūdimio pakraštyje Abdulajus Diopas melancholiškai lygindavo pilkšvas prancūziškų pakrančių bangas su turkio spalvos bangomis savajame krašte. – MELINA! – staiga suriko vonioje Fatu. – Greičiau! Melina nudūmė. Teo buvo nualpęs ir kiek ilgas tysojo ant vonios grindų. Veltui Fatu plekšnojo jam per skruostus. Melina griebė stik linę, smarkiai atsuko čiaupą ir šliūkštelėjo vandens Teo ant veido, šis suvirpino blakstienas ir nusičiaudėjo. – Mielasis, nejudėk, – sušnibždėjo motina. – Luktelk... Tuoj pakelsim. Tačiau atsistojus Teo iš nosies plūstelėjo kraujas. – Atlošk galvą, Teo, – trumpai paliepė Melina. – Fatu, prašau paduok rankšluostį. Sušlapink. Labai šaltu vandeniu. Duok man... Čia, ant kaktos. Nieko tokio. Bet ji netikėjo tuo, ką sakė. Ne, tai ne „nieko“. Melina neklydo: Teo sirgo. Kol stabdė kraujavimą, ji apčiupinėjo sūnaus kaklą. Ganglijai patinę. Melinos veidas persikreipė. – Fatu, šįryt Teo neis į mokyklą, – nusprendė ji. – Einu brūkštelėsiu pasiaškinimą, o tu jį nuneši direktoriui. – Gerai, ponia, – atsakė suakmenėjusi Fatu. – Nevadink manęs ponia! – suriko Melina. – Teo, atsigulk. Pusryčius atnešiu į lovą. – Puikumėlis! – sumurmėjo Teo. – Tai man be galo patinka! – Tinginys, – tarė Fatu. – Netrukus grįšiu. Nesijaudink, mano Teo. – Aš nesijaudinu, – pasakė Teo. – Ko man jaudintis? 16

D i ev ų py k t i s

Pasl apt inga liga Daktaras Deliatras patikrino Teo pulsą, refleksus, palietė ganglijus pakaklėje, apčiupinėjo pažastis ir kirkšnių raukšles ir akimirką stabtelėjo pamatęs mėlynę ant Teo šlaunies. – Kada susitrenkei? – paklausė jis neperprantamu veidu. Tačiau Teo, kuris nuolat susitrenkdavo, tiksliai nežinojo nei kur, nei kada. Paskui daktaras kruopščiai apžiūrėjo odą ir aptiko ant pilvo kitą mėlynę, kurią vėl susirūpinęs apžiūrėjo. Ją auskultavo, liepė pakrutinti raumenis, galūnes, patikrino kaklo lankstumą, o paskui be žodžių išėjo net neatsisveikinęs. Teo iš karto atsistojo prie durų, kad girdėtų, ką daktaras sakys motinai. Išeidamas iš Teo kambario, daktaras Deliatras labai giliai atsiduso. – Be tyrimų nieko neįmanoma sužinoti, – tarė ilgokai patylėjęs. – Paskambinsit šiuo telefonu ir išsikviesit laboratoriją paimti kraujo. Nedelsiant. – Jūs norit pasakyti, kad negalima jo ten nuvežti? – paklausė Melina sunerimusi. – Pageidaučiau, kad jis liktų lovoje. Reikia būti atsargiam, kai iš nosies teka kraujas. – Daktare, jam kažkas yra, ar ne? – Be abejo, – išsisuko daktaras. – Paskambinsiu, kai tik turėsiu rezultatus. – Kas tai galėtų būti? – sudejavo Melina. – Ponia Furnė, liaukitės kankintis, palaukim rytdienos. Jums nėra šiandien paskaitų? – Yra, po dviejų valandų. Bet iki tol... – Iki tol sočiai jį pamaitinkit, duokit, ko norės, ir nebetrukdykit! Tai neturėtų būti labai rimta! Teo smagus vėl atsigulė. Jeigu tai nelabai rimta, savaitėlę ramiai padrybsos lovoje su knygomis, pažais kompiuteriu ir pažiūrės televizorių. Mama kasryt atneš jam padėklą su arbata, skrebučiais ir 17

T e o k e l io n ė

minkštai išvirtu kiaušiniu, ir jis nebebus plėšte plėšiamas iš savo naktinių sapnų. Tą rytą taip ir atsitiko: mama atnešė padėklą, kiaušinį, duonos lazdelių ir arbatos, paskui išėjo į licėjų, o Teo vėl užsnūdo kaip kūdikis. Žinoma, prieš mamai išeinant medicinos sesuo įdūrė jam į ranką ir paėmė kraujo tyrimams. Tai nebuvo per didelis mokestis už palaimingą dieną, be to, švirkšto dūris jam – ne pirmiena. Kitą dieną Teo girdėjo, kai mama paskambino daktarui Deliatrui, paskui uždarė duris. Ką tas daktaras galėjo jai pasakyti? Melina pasirodė nusiminusi. – Apsirenk, Teo. Važiuosim į ligoninę, kad tave papildomai apžiūrėtų. Mums paskyrė skubų vizitą. Ligoninė? Skubus vizitas? Teo pasijuto netenkąs jėgų, bet motinai nenorėjo to parodyti. Ligoninė, ji atsiduoda svilėsiais. Pagaliau, blogiausiu atveju, mokykloj jis pažengęs metus į priekį. – Kokia tai apžiūra? – paklausė silpnu balseliu. – Nieko ypatinga, brangusis. Paims truputį kaulų smegenų. Tai mažumą skausminga. – Kaulų smegenų? Nieko sau, mano kaulai netinka sriubai! – narsiai pajuokavo Teo.

Pani ka l aive Viskas pasikeitė, kai iš ligoninės atėjo rezultatai. Šeimos gyvenimas apsivertė aukštyn kojom. Mama slėpė ašaras, tėtis pareidavo labai ankstyvą popietę, Ati vis užsukdavo į brolio kambarį, o Irenė verkė. Fatu visiškai nebesijuokė. Teo pamėgino ją paerzinti ir iki pusės išpynė kasytes, bet Fatu taip liūdnai šyptelėjo, kad jam nudiegė širdį. „Kas man iš tikrųjų yra?“– mąstė Teo. Suprantama, niekas nieko jam nesakė. Keisčiausia, kad jis negrįžo į ligoninę. Praėjo savaitė. Teo nesijautė nei tikrai prasčiau, nei tikrai geriau. Jis plūduriavo silpnumo vandenyne, ir tai nebuvo nemalonu. 18

D i ev ų py k t i s

Kai Fatu paklausdavo: „Na, mano Teo, kaip jautiesi šiandien?“, jis visada atsakydavo: „Truputį pavargęs, bet tai praeis.“ Nebuvo nė kalbos apie ėjimą į licėjų. Praėjus dviem dienom po smegenų punkcijos, tėtis akimoju išsprendė šitą problemą. Fatu atneš užduotis, Teo mokysis namuose, atliks rašomuosius darbus, mokytojai sutiko juos ištaisyti, direktorius – taip pat neprieštaravo. Jis neatsiliks mokykloje, nekils jokių sunkumų, sakė tėtis. Tėtis stengėsi pritaikyti visokiausius įrenginius. Jis nupirko stalą, skirtą dirbti lovoje, puikų staliuką neaukštomis kojelėmis, pastatomomis ant patalų. Padovanojo Teo plunksnakotį, lengvai slystantį popieriumi... Taip, tėtis viskuo pasirūpindavo. Tačiau Teo labiau patiko ne matematikos vadovėliai, o jo brangiosios knygos. Fatu, kuri tai žinojo, rodės, visiškai nesipiktino. Vieną rytą ji atnešė jam pakabutį su skorpionu iš juodųjų perlų. „Amuletas iš mano šalies“, – pasakė ant Teo kaklo užkabindama virvelę. „Jis nuo mano tėvo. Nešiok, būk malonus... Jis apsaugos tave, mano Teo.“ Gyvūnas globėjas buvo keistas, baltomis it sagutės akimis, ir laimingas Teo čiupinėjo jį, mąstydamas apie svetimas dievybes, besirūpinančias juo iš tolimosios Afrikos, kur gimė Fatu. Tądien Fatu nusišypsojo. Bet paskui – niekada, ir Teo graužė nerimas. Blogiausia – tai mama, ta jos drąsa ir raudonos, užverktos akys. Teo, be abejo, ištisas dienas gėrė vaistus, bet nieko negalėjo sužinoti, nes nebuvo nei dėžučių, nei aprašymų. Dažnai užsukdavo daktaras, apžiūrėdavo odą, patikrindavo, ar neatsirado mėlynių, ir apčiupinėdavo ganglijus. Mama atnešdavo tablečių, stiklinę vandens ir netardama nė žodžio prisėsdavo ant lovos krašto. Vieną rytą jis paklausė, ar serga AIDS, ir mama krūptelėjo. Ne, Teo neserga AIDS. Paskui ji staiga ašarodama išbėgo. Jis žinojo, kad serga ir galbūt, taip, galbūt net mirs. Tačiau šito niekam nesakys, be to, dar nebuvo tuo visiškai įsitikinęs.

T e o k e l io n ė

1 sk yr i us

Istor ij a p ag a l Mar t ą E kst ravagant iškoji tet a Kitą savaitę Teo vėl nuvažiavo į ligoninę. Laukiamasis, kraujo ėmimas, laukiamasis, tomografas, laukiamasis, rentgenas, echoskopija, laukiamasis... Tai tęsėsi be galo. Teo taip bijojo, kad nesipriešino. Daiktu – štai kuo jis tapo. Jį paguldydavo, prie kažko prijungdavo, uždėdavo ant krūtinės bespalves ledines klijuotes, vėl pakeldavo, op, vesdavo į kitą kambarį ir taip toliau. Kartais Teo paklausdavo, ar sunkiai serga, bet jam būdavo tik nusišypsoma. Medicinos seserys buvo malonios, o mama tokia nelaiminga, jog Teo atsinešė „Egiptiečių mitologiją“, kad per daug nepasiduotų liūdesiui. – Kaipgi tu gali skaityti tokius rimtus dalykus, – dūsaudavo mama. – Kodėl nepamėginus gero romano? „Trijų muškietininkų“, ką? – Dar ko, – atšaudavo Teo. – Jau esu skaitęs. To net nėra buvę. Atas ir Miledi netikri. – Būtent! Įdomiausia tai, kas netiesa! O gal manai, kad tie Egipto dievai egzistavo? – Na taip, – burbtelėdavo Teo. Paskui vėl panirdavo į pasaulį, kuriame ibisai būdavo mokyti, liūtai įsimylėję, o vanagai tapdavo motinomis. Tačiau, dienai baigiantis, būdavo išsekęs. Šitie didžiuliai instrumentai prieblandoje ir toji tyla... Vieną vakarą, jiems parėjus, tėtis pamosikavo telegrama. – Šįkart atspėjom! – sušuko jis. – Rytoj ji bus čia! – Kas ji? – paklausė Teo. – Teta Marta, – atsakė mama. – Ji atskrenda iš Tokijo. 20

Ist o r i ja paga l M artą

– Rytoj? Kas jai pasidarė? – vėl paklausė jis. Jokio atsakymo. Jį paguldė, o patys užsidarė kabinete. Čia buvo kažkokia paslaptis. Bet pažįstant tetą Martą, tai nestebino. Teta Marta buvo keista persona. Dvidešimtmetė ji ištekėjo už japono, sutikto Tailando keliuose, dviračiu keliaujant po pasaulį. Po penkerių metų japonas išėjo iš jos gyvenimo lygiai taip pat keistai, kaip ir buvo atėjęs, o teta Marta antrą kartą ištekėjo ir tapo turtingo australo bankininko žmona. Su juo susitiko Kalifornijoje, tarp Los Andželo ir San Diego. Teta Marta su Džonu Maklariu apsigyveno Sidnėjuje, ir nieko apie ją nebesigirdėdavo, išskyrus metų pabaigos šventes. Paskui dėdė Džonas žuvo automobilio avarijoje, ir teta Marta paveldėjo didžiulį turtą. Norėdama likti ištikima dievinamam dėdei Džonui, prisiekė niekad daugiau netekėti, o kadangi neturėjo vaikų, savo meilę skyrė dukterėčioms ir sūnėnui, apipildama juos dovanomis iš viso pasaulio. Kimono mergaitėms, amerikietiški vitaminai, specialūs japoniški peiliai žaliai žuviai pjaustyti, matrioškos, Kinijos turkiai ir prieskoniai, atsiųsti iš Indonezijos... Teta Marta buvo nepaprastai išradinga. Ji iš tiesų be paliovos keliavo. Panašlavusi nutarė mokytis rytiečių kalbų ir puolė studijuoti tradicinę tekstilę. Tetai Martai visai nereikėjo dirbti, ji mėgo klajoti po pasaulį, tuo suteikdama savo šeimai didelį džiaugsmą. Teta Marta, kurios jausmų pasaulis atrodė be galo painus, turėjo draugų visur ir pasakodavo apie juos nuostabiai paprastai, siutindama savo mošą Meliną, kuri ją laikė išdidėle. Apvali, labai gyva teta Marta rengdavosi juokingai, nepaprastai mėgo papuošalus, rūkė cigariles ir praktikavo jogą. Ji buvo nuostabi moteris, bet tėtis ją laikė mažumą trenkta. „O, vėl išdaigos pagal Martą“, – sakydavo jis, kai įvykdavo kas nors nepaprasta. Matydavo ją retai, bet ji dažnai skambindavo, ypač prieš atvažiuodama. „Atvažiuosiu po mėnesio.“ Kitą dieną: „Ne, po dviejų savaičių atskrisiu iš Katmandu.“ Dar kitą dieną: „Būsiu penktadienį 20 valandą, atskrisiu iš Toronto.“ Negi teta Marta atvyksta neįspėjusi? Paskutinį kartą taip pasielgė, kai mirė senelis. Be abejonės, teta Marta sužinojo apie Teo ligą. 21

T e o k e l io n ė

Tet a Mar t a at v y kst a Įsisupusi į didingai išskleistą indišką skarą, teta Marta sunkiai susmuko į fotelį. – Vaikučiai, aš persišaldžiau, – paskelbė ji. – Melina, ar nebūtų sunku paieškoti man aspirino? Irene, brangioji, gal užplikytum arbatos? Pasirausk didelėje rankinėje, ten rasi pakelį žaliosios arbatos iš Japonijos. Ati, mano lagaminėlyje – raudono atlaso maišelis, jis – tau, bet apžiūrėsi savo kambaryje. Na, o tau, mano Teo... Tysodamas svetainėje ant sofos, Teo nerimastingai stebeilijo į ją. Visi išėjo neprieštaraudami, net Irenė, kuri labai nemėgo plikyti arbatos. Teta Marta sunkiai atsiduso. – Tavo dovaną apžiūrėsim vėliau, – tarė ji. – Tai kreti mums pokštus, a? Sergi? Sakyk, tu rimtai ar tik dėl juoko? – Ką aš žinau? – atsakė Teo sukdamas garbanas. Įsispraudusi į poankštį drabužį, užsimaukšlinusi nepalietišką siuvinėtą fetrinę kepuraitę, teta Marta buvo dar komiškesnė nei paprastai. Lyg perskaičiusi jo mintis, įsmeigė atidų žvilgsnį, ir Teo pasijuto kaltas. – Patikėk manim, teta Marta, man niekas nieko nesako, visiškai nieko, – murmtelėjo jis. – Tačiau tu nuvoki, – suniurnėjo ji. – Taip, – sukuždėjo Teo. – Na? Teta Marta nenuleido nuo jo griežto žvilgsnio. Staiga Teo prapliupo raudoti. – Vargšas mano vaikelis, – atsiduso teta apglėbdama jį. – Tu manai, kad aš čia sėdėsiu rankas sudėjus? Teo negalėjo liautis. – Mielasis, – šnabždėjo teta Marta, – mano mažuliukas... Netikėtai jį atstūmė. – Kelkis, – liepė ji. – Man negalima! – sugaikčiojo jis. 22

Ist o r i ja paga l M artą

– Niekai! – metė ji. – Na! Stokis! Padrąsintas Teo pakilo ir stovėjo nuleidęs rankas. – Na, matai, – tarė patenkinta. – Ne! Negulk. Truputį pavaikščiok... Štai. Puiku. Dabar – pašokinėk. Teta Marta išties pamišo. Šokinėti, kai serga, prirakintas prie lovos, pasmerktas? Kodėl ne? Teo vos vos šoktelėjo. – Gerai. Ne per aukštas, bet vis dėlto šuoliukas. Kaip manai, ar galėtum panešti šitą kuprinę? – paklausė rodydama į užmirštą bagažą. Neprieštaraudamas Teo persimetė juodos kuprinės dirželius. Ji buvo kiek sunkoka, ir jis susvyravo. – Tau truputį negera, – pastebėjo ji. – Logiška, juk tu visą laiką lovoje. Taip aš ir maniau. Ką manė teta Marta? Ir kas buvo jos galvoje? Teo jautėsi keistai susijaudinęs. – Teta Marta, ar tu man ką nors parvežei? – paklausė jis, puolė jai glėbin ir prisiglaudė. – Taip, mano berniuk, – atsakė ji švelniai. – Netrukus sužinosi, per pietus. O dabar apsirenk. Tu man labiau patinki su džinsais. – Tu bent jau neparvežei kaklaraiščio? – paklausė Teo. – Aš negaliu jų pakęsti... – Kvailuti. Tik užsirišk kaklaskarę. Man tai patinka.

Pir mųjų pietų net i kėtumai Teo pasirinko raudonus marškinius, rusvus džinsus ir juodą kakla skarę. Buvo saulėta, tai tiesa, nes teta Marta sugebėdavo ir viduržiemį atgabenti vasarą. Visai atsitiktinai – mat stovėjo – jis įsijungė kompiuteryje „Dievų pyktį“ ir paklausė Pitijos patarimo. Šypsodama topmodelio šypsena, ji liepė sumokėti penkis taškus už hint, nuorodą, kuri pateikdavo dienos mįslės raktą. Teo užmokėjo ir palaukė atsakymo: „Nesiseka... – tulžingai pasišaipė Pitija. – Pirmiausia turit pereiti Šventąją girią...“ Šventąją girią? Tačiau Teo 23

T e o k e l io n ė

atrodė, kad viską ištyrinėjo... Jis išjungė kompiuterį ir nuėjo į virtuvę. Mama maišė salotas. – Ką šįvakar valgysim? – paklausė jis. – Kodėl klausi, nori valgyt, brangusis? Bus minestronė, mezesas*, be to, kepu pyragą. – Obuolinį? – Ne, su kriaušėm ir bezė, – sumurmėjo susirūpinusi Melina. – Tiks? Kai tik valgiaraštyje nebūdavo mėsos, Teo viskas tikdavo. Jis paklaidžiojo po butą, paslampinėjo prie Irenės kambario, bet, kaip paprastai, ji plepėjo belaidžiu telefonu su savo brangiuoju. Teo mandagiai pasišalino ir nuėjo kirkinti Ati kaip senais gerais laikais. Bet Ati neatsikirto nė žodeliu. Liko tik tėčio kabinetas. – Kaip, Teo, tu atsikėlei? Klausyk, tai neprotinga, – pabarė tėtis. – Pailsėk... Mes pakviesim tave pietų. Nusiminęs Teo nubidzeno į svetainę ir vėl atsigulė ant didžiosios sofos. Pietūs buvo niūrūs. Mama plepėjo nenatūraliai linksmai. Irenė nieko nevalgė, Ati pamažu kramsnojo, o tėtis tylėjo. Teta Marta buvo neišmušama iš vėžių. Valgant desertą ji prabilo apie reikalą. – Tai va, Teo, – tarė žvilgsniu apmesdama užstalę. – Aš nusprendžiau vežtis tave drauge į kelionę aplink pasaulį. Kelionė aplink pasaulį! Teta Marta tikrai trenkta! – Tau galvoj negerai? O mokykla? – Na ir kas! – atšovė teta Marta. – Licėjui turi laiko. O aš ne amžina. Paprieštarauk, jei klystu: ar tu mokykloje nepažengęs metus į priekį? Teo apstulbęs pažiūrėjo į tėvus. Jie sėdėjo nė nekrusteldami, įbedę nosis į lėkštes. Ati ir Irenė, tarytum gavusios slaptą įsakymą, pašoko nuo stalo ir pranyko. – Aš sergu, teta Marta, – narsiai pareiškė Teo. – Nemanau, kad... * Mézès – graikų aštrus šaltas mėsos užkandis. 24

Ist o r i ja paga l M artą

– Tie daktarai – tikri avigalviai! – sušuko ji. – Mes keliausim po pasaulį ir tarsimės su kitokiais daktarais. Bet ne ligoninėse. Neprieštarauji? Va dar viena istorija pagal Martą! Ne ligoninėse, tai kur tada? – Žinok, mano Teo, tai bus ne šiaip kelionė aplink pasaulį, – toliau kalbėjo ji. – Nesitikėk iš manęs turistinės kelionės! Nepamatysi nei Kinijos sienos, nei Tadž Mahalio, nei Niagaros krioklio... – Mama... – suvaitojo Teo. – Pasakyk jai! – Aš negrobsiu tavęs, – pertraukė teta Marta. – Ar tik nemanai, kad tėvai nedavė man sutikimo? Tai kaip, Žeromai? Tėtis linktelėjo netaręs nė žodžio. Tačiau ką pasakys mama? – Melina, – subambėjo teta Marta. – Prašyčiau drąsiau. – Tai tiesa, Teo, – tarė mama pakeldama galvą. – Mes sutikome. – Vadinasi, aš pasveikau? – sušuko Teo apsvaigęs iš džiaugsmo. – Šiaip ar taip, mes kasdien skambinsim, – sutarškėjo teta Marta. – Kita vertus, turiu mobilųjį telefoną, pirktą Tokijuje, stulbinamą modelį, pamatysi, neturėsim jokių sunkumų... – Kiekvienoje sustojimo vietoje jūs darysit kraujo tyrimus, – toliau kalbėjo mama. – Turiu visų ligoninių pavadinimus, ir... – A, – teištarė Teo. – Visur yra puikių gydytojų, be to, vešitės vaistų. Teta Marta verte pervėrė Meliną žvilgsniu. – Nebenoriu girdėti apie ligoninę ir daktarą! – sušuko ji. – Na, nukraustom stalą. Mergaitės! Padėkit mums! Tetai Martai netrūko autoriteto. Lyg burtų lazdele mostelėjus, vėl pasirodė Irenė ir Ati, ir po akimirksnio stalas buvo tuščias. – Žeromai, prašom ištraukti savo atlasą, – liepė teta Marta. – Aš jums parodysiu. Na, pradėsim nuo... – Ar pamatysim piramides? – pertraukė staiga be galo susijaudinęs Teo. – Nepertraukinėk manęs kas sekundę! Ati, mano rankinėje yra raudonų lipukų. – O Kremlių? – paklausė Teo. 25

T e o k e l io n ė

– Tave domina Lenino mumija? – paklausė teta Marta stropiai dėliodama lipukus. – Aš tave perspėju, to neplanavau. Teo sužavėtas stebėjo, kaip pasaulio žemėlapyje atsirasdavo raudoni taškai. Roma, Delfai, Luksoras... – Supratau! – tarė Teo. – Tai kelionė po antikinį pasaulį. – Visai ne, – ramiai pareiškė teta Marta. – Pažvelk čia. – Am-ti-sra-ras, – iššifravo Teo. – Am-rit-sa-ras, – pataisė teta Marta. – Žinau, jį sudėtinga ištarti. – Kas tai? – paklausė Teo. – Šventasis sikų miestas, – įsiterpė tėtis. – Jis Pandžabe. – Kas tie sikai? – Jie išpažįsta tikėjimą, apie kurį tu nežinai, – pasakė mama. – Ak taip? – pasakė Teo. – Išvirsčiau iš koto. Po visų tų istorijų licėjuje... Penktadienis musulmonų, šeštadienis žydų, sekmadienis visų kitų, daugiau apie religijas nelabai ką žinau! – Bandyk laimę, – tarė teta Marta šypsodama. – Klok, mes klausom tavęs. – Žydai yra seniausi pasaulyje, – pradėjo Teo. – Šeštadieniais meldžiasi bažnyčioje, kurią vadina sinagoga, juos karo metu žudė naciai, tai vadinama Šoa. Jie gyveno Jeruzalėje ir buvo iš jos išvaryti. Paskui jų šalis, Izraelis, buvo sugrąžintas, tačiau jie visą laiką kariauja su musulmonais. – Tegul bus taip, – sumurmėjo teta Marta. – Kas jų Dievas? Teo išsižiojo. – Puiku, – nusišaipė ji. – Žydai turi tik vieną Dievą, kurio jokia dingstim neturi teisės vaizduoti ir net minėti. Tai pirma. Jie yra Dievo išrinktoji tauta, jis sudarė su ja sandorą. Tai antra. Jie laukia Mesijo, vėl pasirodysiančio pasaulio pabaigoje, tai trečia. Toliau... – Palauk, o kas yra tas Mesijas? – paklausė Teo. – Pasaulio išganytojas. – Vadinasi, Jėzus! – sušuko Teo. – Įsivaizduok, kad taip, tik ne žydų. Jėzus – krikščionių Mesijas. Žydai jo dar laukia. 26

Rašytoja, plėtodama romano intrigą, aiškiai, protingai ir lakoniškai išdėsto didžiųjų ir mažųjų religijų pagrindus. Ji tarsi gidas veda prie didžiausių žmonijos sielos lobių.

CATHERINE CLÉMENT

TEO

9 789986 169895

kelione Romanas apie pasaulio religijas

CATHERINE CLÉMENT

TEO Romanas apie pasaulio religijas

kelione