, įjunk Nešo ir Sisės
1. Wondering Why—The Red Clay Strays
1. Wondering Why—The Red Clay Strays
1. „The Red Clay Strays“ – Wondering Why
2. Wild Ones—Jessie Murph Feat. Jellyroll
1. Wondering Why—The Red Clay Strays
2. Wild Ones—Jessie Murph Feat. Jellyroll
2. Jessie Murph su Jellyroll – Wild Ones
3. Hey Driver—Zach Bryan Feat. War & Treaty
3. Hey Driver—Zach Bryan Feat. War & Treaty
2. Wild Ones—Jessie Murph Feat. Jellyroll
3. Zach Bryan su „War & Treaty“ – Hey Driver
4. Cover Me Up—Morgan Wallen
4. Cover Me Up—Morgan Wallen
4. Morgan Wallen – Cover Me Up
3. Hey Driver—Zach Bryan Feat. War & Treaty
4. Cover Me Up—Morgan Wallen
5. Any Man Of Mine—Shania Twain (CeCe’s Anthem)
5. Any Man Of Mine—Shania Twain (CeCe’s Anthem)
6. Takin’ Pills—Pistol Annies
6. Takin’ Pills—Pistol Annies
6. „Pistol Annies“ – Takin’ Pills
5. Any Man Of Mine—Shania Twain (CeCe’s Anthem)
6. Takin’ Pills—Pistol Annies
7. Feelin’ Whitney—Post Malone
7. Feelin’ Whitney—Post Malone
7. Post Malone – Feelin’ Whitney
7. Feelin’ Whitney—Post Malone
8. Holdin’ On To You—Dolly Parton Feat. Elle King
8. Holdin’ On To You—Dolly Parton Feat. Elle King
8. Dolly Parton su Elle King – Holdin’ On to You
9. Shake The Frost—Tyler Childers
9. Shake The Frost—Tyler Childers
8. Holdin’ On To You—Dolly Parton Feat. Elle King
5. Shania Twain – Any Man of Mine (Sisės himnas)
10. Simple Man—Rhett Walker Band
9. Shake The Frost—Tyler Childers
10. Simple Man—Rhett Walker Band
9. Tyler Childers – Shake the Frost
11. Jackson—Johnny & June
11. Jackson—Johnny & June
10. Simple Man—Rhett Walker Band
10. „Rhett Walker Band“ – Simple Man
12. Cecilia—Simon & Garfunkel
12. Cecilia—Simon & Garfunkel
11. Jackson—Johnny & June
11. Johnny Cash ir June Carter – Jackson
12. Cecilia—Simon & Garfunkel
13. Love The Lonely (Out of You)—Brothers Osborne
13. Love The Lonely (Out of You)—Brothers Osborne
12. Simon ir Garfunkel – Cecilia
14. Foolin’ Ourselves—Evan Honer https://open.spotify.com/playlist/703Yprm7IjtgUVEaHvQ4Yk
14. Foolin’ Ourselves—Evan Honer
13. Love The Lonely (Out of You)—Brothers Osborne
13. „Brothers Osborne“ – Love the Lonely (Out of You)
14. Foolin’ Ourselves—Evan Honer
14. Evan Honer – Foolin’ Ourselves
– Mieloji, pametei daikčiuką plaukams garbanoti!
Mieloji!
Sustojusi kaip įbesta žvilgteliu į lagaminą, kurį tempiuosi iš paskos. Galinio skyriaus užtrauktukas atsisegęs, o ponia Denfort, geriausios draugės močiutė, dainingai šaukia iškėlusi mano mėlyną vibratorių, vydamasi per automobilių nuomos biuro laukiamąjį.
Kaipmat įkaitusi ir išraudusi skubu jos pasitikti, nudelbiu akis į nepriekaištingas marmurines grindis, kad nereikėtų sutikti per daug žvilgsnių, kuriuos pažįstu nuo vaikystės.
Gal vertėtų pasislėpti po didele balta registratūra iki uždarymo penktą valandą? To šiandien ir trūko – nukėlė skrydį, susigraudinau palikusi bute savo kindlą... Senajame bute. Tenoriu grįžti namo, įsmukti į pižamą ir išsikrauti daiktus, bet nuojauta kužda – negalėsiu. Šiandien pirmas
vakaras namie, bet kartu ir sekmadienis, tad žinau būsianti Olivijos su Džindžere nutempta į „Arklį ir statinę“.
Mikliai čiumpu vibratorių iš raukšlėtų moters rankų, o ši pasilenkusi mirkteli ir išsiviepia.
– Neišsidaviau, mieloji? – sušnibžda.
Išsižioju. Kad mane kur. Žino, kas tai.
– Nieko baisaus, brangioji. Jei reikia, tai reikia, – guodžia tapšnodama man per ranką.
Gal Jėzus gali sugrįžti? Man tikrai praverstų apokalipsė.
– A-ačiū, močiute Den, – murmu grūsdama savo šeštadienio vakarų pramogą į lagaminą ir jį užsegdama.
– Perduok linkėjimų mamai, Sise, – pamojuoja.
Prasibraunu iki durų tikėdamasi, kad kitoje pusėje laukianti Džindžerė nuveš iki namų.
Deja, jos nėra, tad sėdžiu ant suoliuko prie automobilių nuomos biuro ir negaliu atsistebėti savo sėkme. Grįžusi dar tik penkias minutes, o jau patyriau vieną nejaukią akimirką. Puiki pradžia. Susitaikiusi su likimu, užsidedu akinius nuo saulės ir meldžiuosi, kad močiutė Den laikytų liežuvį už dantų.
Įprasta ankstyvos liepos popietė Lorel Krike, Kentukyje. Saulė vis dar aukštai virš Šiugarlendo kalno tolumoje, pirkėjai zuja vienintele pagrindine miestelio gatve.
Užuodžiu kepinius iš „Spaiserio saldumynų“, mūsų vietinės kavinukės, matau, kaip žmonės tempia pirkinių maišus iš prabangios namų dekoro parduotuvės Jennings. Ramu kaip ir daugelyje JAV miestelių.
Giliai įkvėpusi gaivaus kalnų oro, patikrinu telefoną, ar
Džindžerė neparašė, kodėl vėluoja, nors neturėčiau stebėtis.
Džindžerė Denfort gyvena savo ritmu. Dėdamasi telefoną į
rankinę išgirstu aiškų ženklą, kad Džindžerė atvyko. Jai sukant už pagrindinės gatvės kampo, Dolė Parton visu garsu sklinda pro nuleistus balto vabalo langus.
Atsistojusi mojuoju Džindžerei nuo kelkraščio, o ji stabteli, beveik užvažiavusi ant bordiūro. Mano geriausia draugė niekada nepasižymėjo gerais vairavimo įgūdžiais.
– Lipk, greičiau, – atidariusi bagažinę apsidairo, lyg turėtų greitai nešdintis.
– Vėl pažeidei taisykles? Koulas negalės amžinai tavęs gelbėti, – suburbu.
Įdėjusi lagaminą į bagažinę, einu prie keleivio durelių.
– Atvirkščiai, mažute. Pažeisčiau jas tam, kad Koulas areštuotų. Tas vyras gali bet kada mane surakinti.
Trinkteliu už nepadorų komentarą apie mano vyresnį brolį, kuris taip pat yra šerifo pavaduotojas, o tada nusišypsojusi stipriai ją apkabinu.
– Fui... Ir labas.
Ji išsiviepusi vėl užsideda akinius nuo saulės.
– Sekis diržą, mažute. Vežkim tave iš čia, kol niekas kitas dar nepamatė to mėlyno baslio tavo lagamine.
Suniurzgėjusi susiimu už galvos.
– Tavo močiutė iškart tau parašė, vos man išėjus pro duris?
Draugė pasižiūri į mane kaip į beprotę.
– Ne, paskambino. Kaip manai, kodėl vėlavau? Turėjau sustoti ir juoktis geras penkias minutes, – Džindžerei mirktelėjus, mirštu iš gėdos.
Pastaba sau: dabar tu namie, tad visi žinos viską, ką darai, net jei to dar neįvyko.
Po dešimties minučių pravažiuojame pro Silver Painso, mano šeimai priklausančio žirgyno, arką, ir mane, išvydus rančos logotipą, užplūsta melancholiška ramybė ir sielvartas. Balta tvora apsuptas kilometro ilgio privažiavimo kelias visada atrodo vienodai. Tai mano prieglobstis, saugi vieta. Ir nors tėčio jau nebėra, tai vis tiek mano vieninteliai tikri namai, tik čia jausiuosi arti jo. Nebuvau grįžusi nuo sausio, kai jis mirė. Skauda lygiai taip pat. Tolumoje pasimato sena, didelė sodyba, mūsų pagrindinis namas.
– Girdėjai ką nors iš to nevykėlio? – klausia Džindžerė, stengdamasi mane prablaškyti.
– Jau valandą tyla, – atsidūstu. – Tiesiog kraustosi iš proto, nes tai aš jį palikau. Kaip drįsau? Didysis Endriu Voterfildas neišlaikė sužadėtinės? Ką pasakys spauda?
Džindžerė suprunkščia.
– Turėjo pagalvoti prieš kišdamas išpuikėlį pimpalą į bet kurią trisdešimties nesiekiančią moterį Siatle.
– Manau, aiškiai suprato, jog man gana. Įvyniojau žiedą į siaurikes, kurias radau jo švarko kišenėje, ir palikau vidury virtuvės stalo, – man ėmus juoktis, Džindžerė išsižiojo.
– Kokia blogietė, – papurto galvą ir šypsosi susižavėjusi.
– Turėjau suprasti dar prieš žiemą. Vėlyvi vakarai, išvykos, visur jį lydinčios ištikimos asistentės.
– Moterys linkusios pasitikėti vyrais, su kuriais susižadėjo. Tai ne tavo kaltė.
Linktelėjusi nusisuku, ir per langą plūstanti saulė užlieja veidą.
Pasiteisinsiu pasakydama, kad Endriu yra turtingas, žavus manipuliuotojas, atėmęs man žadą pirmaisiais metais Vašingtono universitete. Taip norėjau tikėti meile, kad leidausi jos apakinama. Atsimerkti prireikė daugiau nei septynerių metų ir mirštančio tėčio žodžių. Galiausiai pasitikėdama nuojauta nešdinausi iš Siatlo ir nuodingo debesies, tvyrančio aplink mus. Man tik dvidešimt penkeri – labiausiai pašėlusius metus praleidau žaisdama aristokratę sužadėtinę, o dabar tenoriu būti su šeima, linksmintis, susirasti darbą ir kvėpuoti.
Artėjant prie namų ir žvyrui girgždant po Džindžerės padangomis, užplūsta milijonas prisiminimų ir vaizdinių.
Sielvartas toks keistas dalykas – užklumpa, kai visai to nesitiki. Saldus sodos gėrimas podėlyje, gertas tėčio su ledukais kaitrią vasarą, senas grėblys, su kuriuo vaikystėje būdavo grėbiamos lapų krūvos šokinėti, sūpynės po medžiu, džiuginusios mane nesuskaičiuojamą galybę karštų popiečių. Širdgėla gniaužia krūtinę. Beveik tikiuosi pamatyti jį parbildantį pro duris, bet žinau, kad to niekada nebebus.
– Grįžau, tėti, – sušnibždu.
Džindžerė suima mano ranką.
– Jis žino, mažute.
2
SISĖ
– Mažyte, rodos, nemačiau tavęs visą amžinybę, – iš virtuvės cypteli mano mama Džolena, arba Džo.
Atskrieja į svetainę it gaivus vėjelis, iškart nuvydama mano liūdesį. Aptempti džinsai, basos kojos, iškarpyti, rausva skarele surišti purūs plaukai, nuo peties nusmukę marškinėliai su Brukso ir Dano duetu.
– Leisk, pažiūrėsiu į tave, – nusišypso, puldama man į glėbį.
Veidas, mano vyriausias paniurėlis brolis, atkėblina pro duris su mūsų auksaspalviu retriveriu Harliu. Šuo prisišlieja prie manęs, lyg mylėtų mane labiausiai. Aplimpu šeriais ir seilėmis, bet jis pats mieliausias šunelis pasaulyje, tad atleidžiu kasydama paausius.
– Sise Rėja, – ramiai sveikinasi Veidas šiurkščiu balsu, timptelėdamas už surištų plaukų ir kaip visada įterpdamas mano antrą vardą.
– Seržante, – iškart atšaunu.
Veido pečiams tenka didelė našta – visa mūsų ranča. Dabar tai ypač suprantu. Jis visiška tėčio kopija – vien matant akis atrodo, kad tėtis vis dar čia. Paleidusi Harlį, stipriai apkabinu brolį. Šis kaip visada įsitempia. Nemėgsta glėbesčiuotis, bet žinau – širdį jis vis dėlto turi.
– Nunešiu tavo krepšius. Mama paruošė tau vietą „Žvaigždžių dulkėse“, – pamini vieną iš penkių mažų trobelių, pavadintų pagal Vilio Nelsono albumą. „Dvasia“, „Žvaigždžių dulkės“, „Mėlynos akys“, „Legenda“ ir „Bliugrasas“* .
– Patiesiau naujus patalus, viskas šviežia, mieloji. Net papildžiau maisto.
– Ačiū, mama, – padėkoju, jai užkišus man už ausies pasprukusią sruogą ir apglėbus delnais veidą.
Džolena Ešbi vis dar graži ir ryški penkiasdešimt aštuonerių moteris, niekada niekam nepasiduodanti. Tikra laisva siela. Kasdien svajoju būti vis panašesnė į ją.
– Atrodo, lyg verkei, mažyte.
Visiems įprastai numykiu.
– Kiek kartų tas niekam tikęs niekšas skambino?
Nusijuokusi iš to, kaip pavadino mano buvusį sužadėtinį, prisėdu ant svetainės sofos krašto.
Mama laukdama žiūri į mane uždėjusi rankas ant klubų, bet neatsakau – tiesiog atsidūstu, nes dar nesu pasiruošusi su visais kalbėti apie Endriu.
* „Spirit“, „Stardust“, „Blue Eyes“, „Legend“ ir „Bluegrass“. Čia ir toliau –vert. past.
– Dar ne šįvakar, gerai? Pažadu, rytoj viską papasakosiu, visas smulkmenas. Tenoriu pakvėpuoti grynu oru, išsikrauti daiktus ir pasislėpti namelyje su knyga.
Džindžerė atsliūkina iš virtuvės šešėlių kitame namo gale, lyg mano planas likti namie būtų ją prišaukęs.
– Na jau ne, – batai klapsi jai ateinant į svetainę su stikline mamos saldžios arbatos. – Jau visoms papasakojau, kad grįžai, nepraleisim Sangrijos sekmadienio. Išsimiegosi ryt, nėra laiko kiurksoti.
– Kas tos visos? – suniurzgiu.
Ji akinamai nusišypso, karamelės spalvos akys šelmiškai sublizga, veidą gaubia tamsiai rudos natūralios garbanos. Džindžerė visada buvo viena gražiausių mano matytų merginų.
– Merginos, žinoma. Juk šiandien jų vakaras, – čiumpa mane už riešo. – Dabar eime pavalgyti ir ruoštis. Parodysim, kokia tu vieniša gražuolė.
Pažiūriu į mamą tikėdamasi pagalbos, bet ji iškelia rankas, lyg būtų niekuo dėta.
– Geriau nei likti namie su vibratoriumi, – sukikena.
– Mama! – surinku, kol ji kartu su Džindžere leipsta juokais.
Tas prakeiktas miestelis.
Po poros valandų iš mamos ir Džindžerės spintų buvo sukurtas įvaizdis, kurio kitomis aplinkybėmis
nesirinkčiau. Bet, pasak jų, miestelis žino, jog turiu sekso žaisliukų kolekciją, tad verčiau tai ir parodyti.
Drabužių išmėtyta daugiau, nei telpa. Namelis mažas, beveik kaip butukas, bet šis mano mėgstamiausias, nes turi didžiulį langą virš virtuvės kriauklės, pro kurį matosi vienas erdviausių arklių gardų mūsų valdose. Tolumoje taip pat atsiveria visas Šiugarlendo kalno grožis.
Mama viską paruošė taip, lyg visada būčiau čia gyvenusi: dekoratyvinės žvakės, pagalvėlės ir žurnalai ant svetainės kavos staliuko. Tik vienas miegamasis ir vienas vonios kambarys, bet man tai puiki pradžia.
Senais laikais mūsų valdose gyvendavo ne vienas arklių dresuotojas, ypač tėčio lenktynių metais. Pastaruosius dešimt metų su banda dirba Veidas, tad dvi trobelės įprastai būna tuščios, kad jau Koulas gyvena miestelyje su mano mylimiausia mergaite septynmete dukterėčia Meibele.
Nužvelgiu save viso ūgio veidrodyje, kurį atvilkome į svetainę dėl šio savamokslio madų šou.
Niurzgu klausdama savęs, ar tikrai tai vilkėsiu: tamsų džinsinį sijoną, kurį vis tempiu žemyn, kad pasiektų bent šlaunies vidurį, ir raudoną, nėriniuotą Džindžerės palaidinę su petnešėlėmis, kurioje vos telpa krūtys.
Anksti subręsti – ir palaima, ir prakeiksmas, bet dabar bent jau amžius atitinka linkius. Pataisau grandinėlių sluoksnius ir didelius žiedinius auksinius auskarus, kuriuos pridėjo Džindžerė. Taip pat sušukavo plau kus į šviesių garbanų kuokštą. Net per išleistuves nebuvau nupurkšta tiek plaukų lako.
– Kažin ko trūksta, – pareiškia Džindžerė kramtydama apatinę lūpą. – Nusiauk basutes, – paliepia pakeldama vieną pirštą su prancūzišku manikiūru.
– Kitų batelių neturiu...
– Netrukdyk mano kūrybai, tiesiog nusiauk.
Nusitraukusi šviesius Lucchese kaubojiškus aulinius
švysteli man. Dalijamės batais nuo septintos klasės.
– Taip. Pirmiausia tai, – ir pameta tokios pat spalvos kojinaičių porą iš mano lovos vidurio.
– Leidi autis savo mėgstamiausius batus? – klausiu. Retai kada skiriasi su tais numylėtais auliniais.
– Taip, šįvakar tau jų reikia labiau nei man.
Paklūstu ir apsiavusi apsisuku, norėdama pamatyti galutinį rezultatą.
– Taip! Tu visai kaip Dolė, jei tik šios papai būtų mažesni, – jai mirktelėjus, mesteliu nuo sofos pagalvėlę.
– Visai kaip Dolė, – sumurmu stebėdama savo atspindį veidrodyje.
Džindžerė pabučiuoja mamą Džo į skruostą ir atsisuka į mane.
– Pasiruošk sangrijai ir abejotiniems sprendimams! – įsispyrusi į mano basutes, įsikimba į parankę ir išsitempia pro duris.
Saulei leidžiantis, lipame į automobilį ir mojuojame mano mamai, vis dar stovinčiai namelio verandoje.
– Ate, mama! – šūkteliu per langą.
– Pasilinksminkit, mergaitės! Laužykit nosis, ne įstatymus.
Sukikenusi papurtau galvą, kol kuriame variklį, o iš kolonėlių sklinda Džeisono Aldino dainos.
Aš taip toli nuo Siatlo – pirmą kartą po sprendimo palikti Endriu jaučiuosi visiškai laisva.
„Arklyje ir statinėje“ zuja moterys iš viso miestelio ir keli vyrai, nenorintys atsisakyti vakarinio alaus. Sangrijų sekmadienis – ritualas Lorel Krike nuo neatmenamų laikų. Vakaras tik merginoms: iš vintažinės garso sistemos sklindant geriausiai kantri muzikai, šokam, liežuvaujam ir skanaujam pigius kokteilius, ypač naminę sangriją. Visas miestelis žino – Lorel Krike pirmadieniais iš moters gero klientų aptarnavimo nesitikėk. Greičiausiai ji vis dar pagiriojasi.
Šįvakar publika daug žadanti. Miestelyje sausakimša, tad su merginomis nusigrūdome į kampelį vieninteliame kaubojiškame bare, kurį gali pasiūlyti Lorel Krikas. Jau porą metų ten nesilankiau, bet didelio skirtumo nematau, tik pušinės grindys naujos. Apsidairiusi pastebiu antikvarinius skardinius ženklus, puošiančius visą galinę sieną virš scenos, kur penktadieniais ir šeštadieniais muzikuoja vietinės grupės. Jack Daniels buteliai paversti sieniniais šviestuvais ant tamsių medinių sienų. Virš jaukių kabinų kabo pritemę sietynai, plačios erdvės vidury – didelė šokių aikštelė. Visa rytinė siena – baras su neoninėmis šviesomis ir miestelio talismanu tigru Arčibaldu centre, atrodo lyg jam skirta šventykla.
– Kas nors priminkit, kodėl ten kabo milžiniškas tigras? Gąsdina, lyg žiūrėtų į mane, – klausia Eiverė Poup,
naujausia ir jauniausia mūsų grupelėje. Neseniai susipažinome, bet Džindžerė pasakojo, jog prieš du mėnesius atsikraustė čia iš Leksingtono miestelio sporto centre mokyti dailiojo čiuožimo. Daug apie ją girdėjau. Pasirodo, geria daugiau už visas – suprantu tai, jai nurijus iš taurės paskutinį gurkšnį.
– Juk jis didvyris, – paaiškinu.
Visi mėgstame šią istoriją, o aš tapau oficialia eksperte, aštuntoje klasėje parašiusi apie jį referatą.
– Gal ir buvo, devynioliktame amžiuje, – sučiulbėjo Džindžerė.
– Taip, 1889-aisiais, – pataisau. – Arčibaldas gaudė kitą iš cirko pabėgusį tigrą – jaunesnį, kai kurie sako, išvis jauniklį. Šis užbėgo ant traukinio bėgių, Arčibaldas, pajutęs artėjantį traukinį, nuvijo tigriuką, bet pats buvo partrenktas. Pasak miestelio legendos, paaukojo gyvybę, kad išgelbėtų mažylį. Prie Keiv Rano parko yra jo skulptūra.
– Ak... – numykia Eiverė.
– Juk žinai, kad tai visiškas mėšlas? – šalia manęs pasigirsta gilus ir lygus balsas. Pažįstu jį.
Pasiruošiu ir atsisuku į veidą, kuris, žinau, laukia manęs.
– Netiesa, – ginčijuosi pakėlusi vieną antakį.
– Tiesa. Pasirodo, Arčibaldas tebuvo savanaudis mulkis, visada bandęs pasprukti iš cirko, matyt, todėl, kad gyvūnus ten kankindavo, – raumeninga, tatuiruota ranka padeda servetėlių krūvelę vidury stalo – pastebiu romėnišką dešimtuką, apipintą sausmedžio vijokliais, nuvinguriuojančiais po paraitotomis flanelinių marškinių rankovėmis. – Naktį
jis paspruko ir buvo vienas, kai partrenkė traukinys. Istorija apie tigriuką buvo sugalvota, kad atrodytų kaip tikras didvyris. Istorija graži, bet melaginga.
Su Džindžere aiktelime.
– Kaip drįsti? – klusteli Olivija Saton, kita geriausia draugė iš mūsų trijulės. – Eik šalin nuo mūsų stalo su tais melais ir neteršk mūsų miestelio istorijos, Nešai Karteri! –Pamojuoja jam pirštu.
Prieš atsakydamas jis nusijuokia iš Olivijos.
– Ketinau pavaišinti, norėdamas pasveikinti sugrįžusią
Rėją, bet galiu nunešti ir prie kito staliuko, – vypso iškėlęs
pilną ąsotį geriausios sangrijos trijose apskrityse. Po galais, gražesnio vyro nesu mačiusi. Visada toks buvo, bet išvaizda dabar dar tobulesnė, nei prisimenu, o blogiausia, kad jis tai žino.
– Ne, ne, ne, – prieštarauja Džindžerė plačiai jam nusišypsodama. – Nereikia skubėti, neabejoju, kad susitarsime.
Turbūt kiekviena istorija turi dvi puses. Apgalvosime tavąją Arčibaldo versiją. Ačiū už ąsotį... Juk vaišini, Nešbi? – Mirktelėjusi paglosto jam dilbį. Sujungia jo vardą ir mano pavardę. Jis lyg mano tėvų ketvirtas vaikas nuo pat paauglystės.
Linktelėjęs jis pastato ąsotį ant stalo.
– Vienas malonumas, panelės. Skanaus. Eivere, pasimatysim rytoj.
Ši nusišypso jam ir suklususi linkteli. – Žinoma.
Nužvelgiu ją: ilgi tamsūs plaukai, čiuožėjos figūra smulki, bet tvirta, įdegusi oda ir žalsvos akys. Jauna, graži
ir nenutuokianti, kad, ko gero, ja naudosis, kol nusibos.
Nusprendžiu, kad neabejotinai ją dulkina.
Nešas suima mano petį ir pasilenkia prieš prabildamas.
– Gera tave matyti, Rėja, – taria giliu tenoru, akimirką pažiūri man į akis ir spusteli – vos neištirpstu.
Stebiu pro petį, kaip nueina, ir bandau suprasti, kas vyksta. Nešas, arba Raketa, Karteris – rekordus gerinantis, įvarčius mušantis Stenlio taurės laimėtojas, mylimiausia
Lorel Kriko ledo ritulio žvaigždė ir mano brolio Veido geriausias draugas – dabar dirba „Arklio ir statinės“ padavėju?
– Žinau, ką galvoji, – Olivija pasilenkia virš stalo.
Vario spalvos plaukai nuslenka nuo pečių, vypteli blizgios rausvos lūpos. – Užbaigęs karjerą grįžo čia balandį, padeda Rokui Presliui. Rokas tiesiog nebepajėgia, bet ir paleisti nenori. Nešui net nemoka. Panašu, jis tiesiog nenustygsta vietoje.
– Pirmą kartą girdžiu, – nerūpestingai leptelėjusi stebiu Nešą kitoje baro pusėje.
Neįtikėtinai žavus. Pripažįstu. Grėsmingas ir didžiulis. Siekdamas metrą devyniasdešimt tris, lenkia mane visais trisdešimčia centimetrų. Grubokas, tamsių banguotų plaukų, lengva barzdelė ir platus smakras. Jam tiktų atsilošti mediniame krėsle ir dūminti cigarą apsirengus flaneliniais marškiniais ir Wrangler džinsais. Jo tvirta, raumeninga figūra visada buvo tobula. Stebėdavau jį pro savo kambario langą dar tada, kai aštuoniolikos ir be marškinėlių žaisdavo ritulį su mano broliais kieme ar grėbdavo šieną mūsų rančoje. Jo odą puošia dar daugiau
tatuiruočių nei tada, kai trumpam mačiau jį sausį, per tėčio laidotuves. Dabar vijokliai driekiasi iš po marškinių apykaklės, slenka kaklu. Akimirką mudviejų žvilgsniams susitikus, nusigręžiu. Visada skendau jo sodriai mėlynose akyse. Veblenu lyg idiotė, vos jam atsisukus.
Jokių abejonių – Nešas Karteris nepaprastai gražus, bet visada buvo pasipūtęs it vyresnėlis brolis, elgęsis su manimi kaip su rakštimi užpakaly ir erzinęs, kiek tik prisimenu, bent jau iki tol, kol išvykau studijuoti. Kone kasdien lankydavosi mūsų namuose su vis kita mergina, glamžydavosi ant svetainės sofos, kai mano tėvų nebūdavo namie, ir jam visiškai nerūpėdavo, kad išvemsiu savo pietus. Prisimenu, kaip užkandžiaudavo mūsų namuose, slampinėdavo su mano broliais prieš futbolo rungtynes, tampydavo už plaukų, nusviesdavo skrybėlę man nuo galvos ir padėdavo broliams krėsti man pokštus.
Praėjo daug laiko, bet stebint, kaip spinduliuoja pasitikėjimu savimi ir charizma kalbėdamas su baro lankytojomis, taisydamasis savo Dalaso „Žvaigždžių“ beisbolo kepuraitę, žinau, kad nepasikeitė.
Nešas Karteris – savimyla pasileidęs žvaigždūnas, būtent toks, nuo kokio ką tik pabėgau per pusę šalies.
