Vėjas

sėdėjau iki sutemų ant palangės (patogesnės neturi niekas – ir skaitymui ir nagų lakavimui tinka ir tau pamojuoti) žinojau niekas nesakė bet žinojau senolių išmintis akies obuolio kamputy lyg kirmėlė įsigraužė tik tu lango nedaryk vaikeli tik tu nedaryk vėjas plaukuos įsisuks o tada tai bus o tada tai bus mano dėdė miško pakrašty ganė kumelę

(ten pat ir gyveno) man patiko tas dėdė raišas mirusio kaimo artojas jo barzdoj slėpės amžinos užstalės istorijos man patiko vėjo išnarinta jo troba apmusijusi veranda liepsnojantys medetkų laužai po suklypusiom langinėm – vėjo kastanjetėm man patiko jo kumelė miško pakrašty nes prie jos vienintelė graži mano paauglystės nuotrauka – mus fotografuoja dėdė mes stovim laukdamos paukščiuko abi mes ryžos ir abi šypsomės nuo karčio iki karčio kartais iš vaikystės ateina draugas kuris prieš dvylika metų gyveno už sienos jis ateina ir sako kad negalima leisti kūdikiams žiūrėti į veidrodį tu nežinai ką tas veidrodis matė kas jame paskendo tu nežinai kas ten slepiasi už dulkių pavienių nuskustos barzdos plaukelių nežinai kas tame veidrody gyvena kas prasikrapšto pro jo stiklą vilko valandą kai jūsų šeima ramiai vartosi lovose nežinai kas stovi kojūgaly kas skaičiuoja jūsų pulsą nežinai bet vis tiek laikai veidrodį vonios kambary atremtą į sieną už kurios gyvenau prieš jį rengiesi ir dažaisi vilioji lūpų raudoniu nuogom krūtim nežinai ką jis mato ir kiek mato bet jei paimtum kirvį ir prakirstum kumščio dydžio eketę ištrauktum dingusius akių šešėlius odinį rankinuką ir švarką kurį 2008 metais palikai oro uoste

Kalėjimas

Aiškiai prisimenu švytėjimą pro langą, nuo rožinių užuolaidų krentančią šviesą.

Kambaryje buvo tyku.

Ant palangės pumpurus barstė paleistuvė, baltas katinas su juodom dėmėm susisukęs miegojo ant sofos.

Taip atrodė mano vaikystės kambarys, kalėjimas, į kurį grįžtu tada, kai skauda.

Po sofa mėtėsi daugybė apdulkėjusių žaislų.

Kai juos su šluotos kotu iškrapštydavau, delnus aplipdavo seno linoleumo glitumas.

Pro langą matėsi kaimynų vyšnia.

Nė vienos uogos nėra davę nusiskinti, bet žiūrėdavo ir sekdavo kaip tikri prižiūrėtojai, kad saldžios nuodėmės nepadaryčiau.

Tame kambaryje man viskas buvo leidžiama ir viskas draudžiama.

Kiekviena kaladėlė buvo suskaičiuota –vienos skirtos namo sienai, kitos šuliniui, trečios suoliukui, amžinam rymojimui priešais namą –laimei, šitų visuomet pritrūkdavo.

Pritrūkdavo ir medžiagos lėlių drabužėliams siūti.

Panašiai man dabar trūksta laiko – sau ir dukrai –nieko neprašančiai, neįkyriai meilei.

Kai skauda, grįžtu į savo kalėjimą.

Renku vyšnias pro stiklą, kaip kraujo lašelius praėjusių gyvenimų.