Iš anglų kalbos vertė VIRGINIJA ŠILEIKIENĖ
Vilnius, 2018
TURINYS
ĮŽANGA . . . . . . . . . . 7
1. BALSAVIMAS BENDRUOMENIŲ RŪMUOSE . . . . . . . . . . 15 2. NEVYKĖLIS . . . . . . . . . . 37 3. LYDERIO NUVERTIMAS . . . . . . . . . . 83 4. „ŠVENTA LAPĖ“ . . . . . . . . . . 103 5. DIDYSIS „DIKTATORIUS“ . . . . . . . . . . 121 6. KRAUJAS, SUNKUS DARBAS, AŠAROS IR PRAKAITAS . . . . . . . . . . 137 7. SITUACIJA BLOGĖJA . . . . . . . . . . 155 8. BAIMĖ, DVEJONĖS IR SAVŲJŲ SPAUDIMAS . . . . . . . . . . 183 9. KABINETO KRIZĖ IR LYDERYSTĖ . . . . . . . . . . 219 10. „KOVOSIME PAPLŪDIMIUOSE“ . . . . . . . . . . 255 EPILOGAS: JEI NORITE SUŽINOTI TIESĄ . . . . . . . . . . 279 PADĖKA . . . . . . . . . . 287 NUORODOS . . . . . . . . . . 289 RODYKLĖ . . . . . . . . . . 323 5
ĮŽANGA
Mano knygų lentynose per daugelį metų susikaupė nemažai knygų, kurias galėčiau pavadinti bendru pavadinimu „Garsios kalbos, pakeitusios pasaulį“. Visose teigiama, kad kalba iš tiesų gali pakeisti pasaulį ir kad tai buvo padaryta daugelį kartų, tačiau tam būtinos kai kurios prielaidos: oratoriaus žodžiai turi būti aktualūs, pasakyti tinkamu metu, o pats kalbėtojas turi būti ypatingas žmogus. Šiose antologijose paprastai randu bent vieną iš Winstono Spencerio Churchillio kalbų. Dažnai dvi ar tris. Jo kalbų stilius atrodo truputį senamadiškas, žodžiai meistriškai parinkti, kartais net pompastiški, tačiau kiekvienoje kalboje visada yra labai skambių ir įsimintinų sakinių, tokių, kurie klausytoją būtų jaudinę prieš tūkstantį metų, kurie jaudins ir po tūkstančio metų. Pradėjęs studijuoti Nehru, Lenino, George’o Washingtono, Hitlerio, Martino Lutherio Kingo ir kitų istorinių asmenybių kalbas kaip papildomą dalyką, be galo susidomėjau retorikos menu ir susižavėjau nepaprastu šių vyrų sugebėjimu naudotis žodžiais. Savo šlovės viršūnėje jie rasdavo tinkamiausius žodžius, kuriais 7
Anthony McCar ten
išreikšdavo nusivylusių žmonių mintis ir jausmus, suvienydavo juos ir priversdavo padaryti tai, kas atrodė neįmanoma. Mane nustebino tai, kad net tris savo geriausias kalbas Churchillis parašė per labai trumpą keturių savaičių laikotarpį. 1940 m. gegužės mėnuo buvo vienintelis etapas politinėje karjeroje, kai Winstonas sakė aistringas ir pakilias kalbas. Ir jis tai padarė niekieno nepadedamas. Įdomu, kuo ypatingas buvo šis periodas, iškėlęs jį į tokias aukštumas? Kokie politiniai veiksniai ir asmeniniai motyvai paskatino jį pasakyti net tris nuostabias kalbas per keletą dienų, kalbas, kurios anglis pavertė deimantais? Kaip galima būtų trumpai atsakyti į šį klausimą? Britanija kariavo. Winstonas matė žaibo karo baisumus ir tai, kaip greitai viena po kitos negailestingai bombarduojamos bei trypiamos nacių batų žlugo Europos demokratinės šalys. Iškilus didžiuliam pavojui, kai atrodė, kad į šalį jau po kelių valandų gali įsiveržti siaubingas priešas, naujasis Britanijos ministras pirmininkas su plunksna rankoje susirūpinęs svarstė, kokie jo žodžiai galėtų sutelkti žmones herojiškai pasipriešinimo kovai. Mintis parašyti šią knygą, taip pat scenarijų filmui „Tamsiausia valanda“, kilo beieškant atsakymo į šiuos labai mane sudominusius klausimus. Knygos tikslas buvo paanalizuoti vieno žmogaus – poetiškos prigimties ir tvirtai tikėjusio, kad žodžiai turi stebuklingą galią pakeisti pasaulį, – darbo metodus, jo kaip lyderio bruožus, mąstymo procesą ir psichologinę būseną tomis sunkiomis šaliai dienomis. Pradėjus rinkti medžiagą, mano dėmesį iškart prikaustė laikotarpis, prasidedantis 1940 m. gegužės 10 d., kai Churchillis netikėtai paskiriamas ministru pirmininku, ir pasibaigiantis birželio 4 d., kai sėkminga Britanijos kariuomenės 8
TA M S I A U S I A VA L A N D A
evakuacija iš Diunkerko (simbolizuojanti neišvengiamą Prancūzijos žlugimą) eina į pabaigą – kaip tik šios operacijos metu Winstonas pasakė paskutinę, trečiąją iš savo retorikos šedevrų trilogijos, kalbą. Nacionaliniai archyvai suteikė man nepaprastai galingą tyrimo priemonę: prieigą prie karinio komiteto susirinkimų, kuriems pirmininkavo Winstonas tomis niūriomis dienomis, protokolų. Šie protokolai praskleidžia širmą į jo politinės karjeros laikotarpį, kai jis jautėsi labai nesaugus ir nepasitikėjo savimi. Pjedestalai yra skirti statuloms, ne žmonėms. Atidi šių protokolų analizė ne tik parodė, kad puolamas iš visų pusių lyderis daug dvejojo ir nežinojo, kokį kelią pasirinkti, bet ir atskleidė iki tol negirdėtą tiesą: jei britų karinis komitetas būtų sudaręs taikos paliaubas su vokiečiais, pasaulis dabar būtų visai kitoks. Ar iš tiesų Winstonas buvo pasiruošęs pradėti taikos derybas su Hitleriu? Kaip supratau, labai nedaug trūko, kad jis būtų priėmęs tokį sprendimą. 1940 m. karinis komitetas rinkdavosi į pasitarimus Admiraliteto rūmuose (iš Dauningo g. einant link Vaitholo, pasiekiamus pėsčiomis), o vėliau giliame bunkeryje po Finansų ministerijos pastatu, ir sprendė, kaip Britanija, likusi viena mūšio lauke, turėtų pasielgti: tęsti karą, kuris galėjo pasibaigti visišku karinių pajėgų, galbūt net visos tautos, sunaikinimu, ar elgtis apdairiai ir ieškoti kelių, kaip susitarti su Hitleriu. Italijos ambasadorius Londone leido suprasti, kad jei Britanija sutiktų paaukoti kai kurias savo kolonijas Afrikoje, Maltoje ir Gibraltare, jis yra pasirengęs paprašyti italų fašistų lyderio Benito Mussolinio tarpininkauti tokiose Berlyno ir Londono derybose. Turint galvoje, kad lordas Halifaxas, Winstono konkurentas į ministro pirmininko postą, primygtinai ragino apsvarstyti šį pasiūlymą, bent jau išsiaiškinti, kokius 9
Anthony McCar ten
reikalavimus galėtų pateikti Hitleris, o jam pritarė buvęs ministras pirmininkas Neville’is Chamberlainas, manęs, jog tai vienintelė racionali išeitis ir galimybė išvengti antraip neišvengiamo susinaikinimo, visai suprantama, kad Winstonas, neturėdamas paramos ir galintis pasikliauti tik savimi, taip ilgai svarstė ir dvejojo. Daugelis skaitytojų veikiausiai bus šokiruoti, sužinoję, kad didysis Winstonas Churchillis, kurį istorija piešia kaip tvirtą ir nepajudinamą Hitlerio priešą, yra pasakęs savo kolegoms karinio komiteto nariams, jog iš esmės neprieštarautų pasiūlymui ieškoti galimybių derėtis dėl taikos su Vokietija, „jei ponas Hitleris būtų pasirengęs sėsti prie derybų stalo norėdamas susigrąžinti senas Vokietijos kolonijas ir viešpatauti Centrinėje Europoje“. Negana to, gegužės 26 d. jis taip pat pasakė, „kad pajustų didžiulį palengvėjimą, jei pavyktų išsikapstyti iš šios krizės, net jei dėl to ir tektų paaukoti dalį šalies teritorijų“. Kokias teritorijas? Panašu, kad Churchillis buvo pasirengęs paaukoti ne tik Europą, bet ir Britanijos teritorijas. Tai buvo ne vienintelės jo nuolaidos. Kaip liudija gegužės 27 d. Chamberlaino įrašas dienoraštyje, Churchillis karinio komiteto nariams yra pasakęs, kad „jei mums pavyktų išlipti iš šios duobės, net jei dėl to tektų paaukoti Maltą, Gibraltarą ir kai kurias kolonijas, jis [Winstonas] mielai pasinaudotų tokia galimybe“. Ar Churchillis rimtai svarstė galimybę pradėti taikos derybas su žudiku maniaku, kurį niekino labiau nei bet kokį kitą diktatorių? Panašu, kad tai tiesa. Situacija buvo tokia sudėtinga, jog jis ne tik svarstė derybų galimybę, bet ir leido Halifaxui parašyti labai slaptą memorandumą italams, kuriame būtų išdėstytos britų sąlygos, taip pat žengė pirmą žingsnį, norėdamas išsiaiškinti, kokie griežti galėtų būti Hitlerio reikalavimai. 10
TA M S I A U S I A VA L A N D A
Tiems, kuriems galbūt pasirodys, kad piešdamas tokį Churchillio portretą norėjau sumenkinti šį didį vyrą ir sutepti jo reputaciją, pasakysiu, kad ne toks buvo mano tikslas. Priešingai, manau, kad visuotinai priimtas aistringo ir niekada neabejojančio kovotojo įvaizdis neatspindi tikro žmogaus. Tai skurdus Churchillio portretas, klišė, visuotinės vaizduotės vaisius. Tai, kad Winstonas ieškodamas geriausio sprendimo daug svarstė ir abejojo, viešai to nerodydamas, norėdamas išsaugoti žmonių tikėjimą, nė kiek nesumenkina jo kaip didžio lyderio, netgi priešingai – praturtina jį. Kaip skelbia knygos pavadinimas, tai buvo išties tamsiausios jo gyvenimo valandos, tačiau nepaisant ilgų svarstymų ir abejonių – galbūt būtent dėl to, – Churchillis pasakė dvi nuostabias retorines kalbas: pirmąją – karinio komiteto žemesnio rango nariams, nedalyvavusiems įprastiniuose karinio komiteto susirinkimuose; o antrąją – gausiai susirinkusiam Parlamentui ir visam pasauliui. Pirmosios kalbos, kuri buvo repeticija, pasiruošimas svarbiems įvykiams, viso įrašo nėra išlikę, tačiau kaip žinome iš dviejų šią kalbą girdėjusių politikų dienoraščių įrašų, joje buvo išsakytos visos svarbiausios mintys ir žodžiai, vėliau pasakyti Parlamente. Antroji kalba iškart įėjo į istoriją, vos tik jis ištarė garsiuosius savo žodžius, pradėjo vardyti vietas, kur Britanijos kariai kovos su barbarais vokiečiais: paplūdimiuose, laukuose ir kalnuose, jūrose ir vandenynuose, ore ir ant žemės. Šiose dviejose kalbose, kaip ir ankstesnėje prieš savaitę pasakytoje kalboje, kurioje jis žmonėms nežadėjo nieko, tik kraują, sunkų triūsą, ašaras ir prakaitą, nori jie to ar nenori, Churchillis panaudojo visas įmanomas retorines gudrybes, išmoktas iš graikų ir romėnų oratorių, ypač iš Cicerono. Pirmiausia jis su skausmu 11
Anthony McCar ten
kalbėjo apie sunkią šalį, jos žmones ir jį patį ištikusią dalią, apie savo misiją, o paskui palaipsniui, bet kryptingai žadino žmonių jausmus – romėnų oratoriai tai vadino epilogu, – akivaizdžiai turėdamas tikslą paliesti kiekvieno širdį, išspausti kiekvieną ašarą. Istorija žino daugiau kalbų, turėjusių nepaprastą poveikį klausytojams – ypač ryškus pavyzdys yra Marko Antonijaus kalba, kai Antonijus, norėdamas apginti Akvilijų, praskleidė jo apsiaustą siekdamas parodyti žmonėms karo randus, – tačiau Britanijos Bendruomenių Rūmai nieko panašaus nebuvo girdėję, todėl šios trys kalbos, pasakytos 1940 m. gegužę ir birželio pradžioje, padarė jiems neišdildomą įspūdį. Churchillio žodžiai pakeitė politinį klimatą ir sutelkė susijaudinusius bei išsigandusius žmones kovai, privertė juos pasukti nežinomybės keliu, kuris galų gale atvedė juos (ne visus!) į visišką pergalę, nepaisant to, kad laimėti buvo labai nedaug galimybių ir kad pergalė, kaip ir buvo įspėjęs Winstonas, pareikalavo daug aukų. Iš tiesų neįtikėtina sėkmės istorija. Po Winstono mirties žmonės mėgdavo sakyti, kad tomis niūriomis 1940 m. dienomis, kai Britanija buvo likusi vienui viena, Churchillis su grėsmingu priešu kovojo angų kalba. Tai nėra vien graži metafora. Iš tiesų, tomis ilgomis niūriomis dienomis Churchillis kitų ginklų neturėjo – vien žodžius. Be šio ginklo laimėti karą jis turėjo daug mažiau galimybių – tai pamoka, kurią kiekvienas turėtų išmokti.
1940 M. GEGUŽĖS 7 D., ANTRADIENIS
HITLERIS JAU ĮSIVERŽĖ Į ČEKOSLOVAKIJĄ, LENKIJĄ, DANIJĄ IR NORVEGIJĄ —————
DABAR JIS LAUKIA TINKAMOS PROGOS UŽPULTI LIKUSIAS EUROPOS ŠALIS —————
BRITANIJOS PARLAMENTAS NEBEPASITIKI SAVO LYDERIU NEVILLE’IU CHAMBERLAINU. PRASIDĖJO NAUJOJO LYDERIO PAIEŠKOS —————
1.
BALSAVIMAS BENDRUOMENIŲ RŪMUOSE
Britanijos parlamento debatų salė šurmuliavo nuo aidinčių kaltinimų ir smerkiančių šūksnių. „Pasitrauk, pasitrauk!“ – šaukė aristokratai ir Lordų Rūmų atstovai viršutinėse eilėse, palinkę į priekį, kad geriau matytų. „Atsistatydink, žmogau! Atsistatydink!“ Nieko panašaus britų politikai nebuvo matę. Opozicinių partijų nariai šokinėjo iš savo vietų, tarsi špagomis susuktais į ritinį dokumentais baksnodami žlungantį silpną politiką, Britanijos ministrą pirmininką konservatorių Neville’į Chamberlainą. Tačiau Chamberlainas neskubėjo. Jis nenorėjo palikti lyderio posto dėl daugelio priežasčių – viena iš jų, galbūt pati svarbiausia, buvo ta, kad jis nebuvo tikras, kas jį pakeis. Britai kariavo jau aštuntą mėnesį, tačiau reikalai karo fronte buvo prasti. Ir politikai, ir visuomenė reikalavo ne šiaip naujo lyderio, bet didžio vado, kuris galėtų vesti tautą šiuo sunkiu jai metu. Vado, kurio žodžiai jaudintų žmones, įtikintų ir suvienytų 15
Anthony McCar ten
juos kovai, galbūt sužadintų jų širdyse jausmus, kuriuos jie patys neįtarė turį. Vado, kurio žodžiai virstų kūnu – kova, atvesiančia juos į triumfą, jei jo sprendimai bus išmintingi, arba kruviną baigtį. Keista, bet kiekviena tauta, kurios išlikimui iškyla grėsmė, nori abejoti sugebančio lyderio. Nepaprastai svarbi tikro lyderio savybė yra gebėjimas abejoti savo teisumu, sujungti dvi prieštaringas idėjas ir tik tada priimti svarbius sprendimus; neturėti išankstinės nuomonės ir mokėti išklausyti visus požiūrius. Kitaip tariant, ne kategoriško lyderio, kuris niekada nekeičia nuomonės ir klauso tik savęs. Britanijai tomis dienomis reikėjo ne ideologo, o bendrą padėtį sugebančio matyti žmogaus. 1650 m. Oliveris Cromwellis vienai Škotijos bažnyčiai rašė: „Maldauju jus, Kristaus vardu, pagalvokite, kad galbūt jūs klystate.“ Šiuo metu, kai britų tautą kankino abejonės ir jos likimas priklausė nuo tolesnių sprendimų, svarbiausias klausimas buvo, kur rasti tokį lyderį? ......... . . .
„Pernelyg ilgai sėdi šiame poste ir per mažai gero nuveikei. Raginu tave atsistatydinti ir leisti mums atsisveikinti su tavimi. Dėl Dievo, pasitrauk!“ – pasakė Leo Amery, Birmingamo Sparkbruko apygardoje išrinktas parlamentaras, ir aidint griausmingiems plojimams atsisėdo į savo vietą. Slinko pirmoji garsiųjų debatų Norvegijos klausimu diena, 1940 m. gegužės 7 d., antradienis. Parlamentarų diskusijos tęsėsi jau beveik devynias valandas. Buvo šiltas ankstyvo pavasario vakaras, jau temo. Aštrūs bičiulio konservatoriaus pasakyti žodžiai žeidė Chamberlainą kaip peilio ašmenys. 16
TA M S I A U S I A VA L A N D A
Britanija buvo susiskaldžiusi, o vidinių nesutarimų draskoma vyriausybė, užuot susivienijusi bendram labui, kivirčijosi dėl nereikšmingų dalykų ir egoistinių tikslų, ir tai, be abejo, turėjo įtakos karo frontui – viena po kitos žlugo sausumos ir jūrų pajėgų operacijos. Tikimybė, kad visoje demokratinėje Europoje netrukus įsigalės fašizmas, dabar atrodė reali. Pretekstas sukviesti parlamentarus į tokias diskusijas Bendruomenių Rūmuose atsirado prieš penkias dienas, kai buvo paskelbta žinia, kad Britanija po pirmos agresyvios vokiečių atakos nusprendė evakuoti savo dalinius iš Trondheimo uosto Norvegijoje. Leo Amery, lordo Salisbury Priežiūros komitetas (sudarytas iš konservatorių ir lordų), kurio tikslas buvo kontroliuoti vyriausybę, ir Visų partijų parlamentinė veiklos grupė, turėjusi panašų tikslą, bet vadovaujamą liberalo Clemento Davieso (grupei priklausė Liberalų partijos nariai), nusprendė surengti debatus ir išanalizuoti klaidas, padarytas pirmojo susidūrimo su nacių kariuomene metu, taip pat pabandyti pagaliau atsikratyti nepageidaujamo lyderio, nepateisinusio jų ir visos šalies lūkesčių. Pirmąją dvi dienas trukusių debatų dieną, gegužės 7-ąją, 15.48 val., Chamberlainas perskaitė pranešimą apie „Karo veiksmų administravimą“. Nei žodžiai, nei pastangos išlikti poste nepadėjo jam sustiprinti savo pozicijų ir išsklaidyti abejonių, kad Britanija garma į prarają. Veikiau priešingai – niekam neliko abejonių, kad priešais juos sėdintis pavargęs ir besiteisinantis vyras veda tautą į pražūtį. Chamberlainas atrodė „palūžęs ir susitraukęs“, kaip vėliau taikliai pasakys vienas komentatorius, ir bandė išlikti ramus, kai jo priešininkai šaukė gerai jam 17
Anthony McCar ten
žinomus jo paties žodžius: „Atvežiau mums taiką!“ (tokį pažadą tautai jis davė prieš metus) arba „Pavėlavo į traukinį!“ (taip jis įvertino Hitlerio pastangas sukelti chaosą visoje Europoje). Dabar tie patys žodžiai sproginėjo kaip krintančios prie jo kojų rankinės granatos. Chamberlainui kalbant buvo juntamas nebylus pritarimas, kurį leiboristas Arthuras Greenwoodas pavadino „gailesčiu“, nes atmosfera Bendruomenių Rūmuose kaip niekada buvo slogi: „Parlamentarai buvo be galo sukrėsti. Jie atrodė susirūpinę, netgi daugiau – išsigandę.“ Chamberlainui atsisėdus, iš savo vietos labai teatrališkai pakilo konservatorių parlamentaras admirolas seras Rogeris Keyesas, vilkintis uniforma su visomis regalijomis (negirdėtas dalykas Bendruomenių Rūmuose), ir visus nutildė. Keyesas, senas ministro pirmininko oponentas ir kritikas, pareiškė, kad vyriausybės „nesugebėjimas atlikti savo darbo šokiruojantis“. Jis gerai žinojo, ką kalba, nes buvo vyriausybės klaidų pasekmių liudininkas. Vėliau kalbėjo Clementas Attlee’is, opozicinės Leiboristų partijos lyderis. Šis vyras nepasižymėjo dideliu iškalbingumu, tačiau buvo akivaizdu, jog diskutuojama tema jį labai jaudino. Jis negailėjo piktų žodžių vyriausybei, „nepajėgiančiai“ kontroliuoti situacijos: „Bėda ne tik Norvegija. Įvykiai Norvegijoje tėra paskutinis lašas, perpildęs kantrybės taurę. Žmonės kalba, kad tie, kurie atsako už esamą padėtį, visą savo karjerą tik klydo ir klydo. Be Norvegijos, dar būta nesėkmingų operacijų Čekoslovakijoje ir Lenkijoje. Jie patiria pralaimėjimą po pralaimėjimo, ir rimtų veiksmų imasi tik 18
TA M S I A U S I A VA L A N D A
tada, kai jau „per vėlu“. Ministras pirmininkas yra sakęs, kad Hitleris pavėlavo į traukinį. O kiek kartų jis su savo bendražygiais pavėlavo į traukinį nuo 1931 metų? Jie visi pavėlavo į taikos traukinį ir spėjo įšokti tik į karo traukinį. Tai tie patys vyrai, kurie nuolat klysta ir nesugeba tinkamai įvertinti politinės situacijos, tai vyrai, kurie įtikinėjo visus, kad Hitleris niekada nepuls Čekoslovakijos, kurie tikėjo, kad su Hitleriu galima taikiai susitarti. Akivaizdu, kad ir dabar jie netikėjo, jog Hitleris surengs ataką Norvegijoje.“ Gegužės 7 d., artėjant vidurnakčiui, Chamberlaino likimas buvo nuspręstas, tačiau, kaip daugeliui atrodė, pats ministras to dar nesuvokė. Toks jo aklumas nebuvo naujiena. Johnas „Jockas“ Colville’is, jo asmeninis sekretorius, 1940 m. gegužės 6 d. savo dienoraštyje rašė: „Ministras pirmininkas labai išgyveno dėl laikraščiuose publikuojamų kritinių straipsnių... Keista, bet man atrodė, kad jis buvo kupinas tuštybės ir vis dar didžiavosi savo pasiekimu Miunchene [1938 metų rugsėjį Chamberlainas, patenkinęs visus Hitlerio reikalavimus, pasirašė susitarimą, tačiau visiems tvirtino, kad išsiderėjo taiką], pamiršęs, kaip skaudžiai jam teko nusivilti.“ ........ . . . .
Taigi, tokia situacija buvo gegužės 8 d. ryte, prieš prasidedant lemtingiems antrosios dienos debatams. Paaiškėjus, kad Chamberlainas akivaizdžiai neketina savo noru pasitraukti iš posto, Priežiūros komitetas ir Visų partijų parlamentinė veiklos grupė sušaukė antrą pasitarimą. Jie nusprendė pateikti parlamentarams 19
Anthony McCar ten
balsavimui klausimą, kuris, Herberto Morrisono žodžiais tariant, leistų „išsiaiškinti, ar parlamentarai yra patenkinti dabartine situacija vyriausybėje, ar situacija jiems kelia nerimą“: kitais žodžiais tariant, suduoti Chamberlainui lemiamą smūgį, sumažinus rėmėjų, kurių jam būtinai reikėjo, kad galėtų išsaugoti postą, skaičių. Žodis apie balsavimą pasiekė partijos vyresniuosius, ir prasidėjo karštligiškos derybos tarp įvairių balsuotojų blokų. Kaip Colville’is rašė savo dienoraštyje, konservatoriai „iškart pradėjo kalbėti apie vyriausybės pertvarkymą, svarstė įvairias schemas, netgi siūlė, kuo pakeisti ministrą pirmininką (pradedant [lordu] Halifaxu ir baigiant [Herbertu] Morrisonu), opozicinei Leiboristų partijai buvo siūlomos vietos vyriausybėje, buvo žadama paaukoti kai kurias svarbias figūras vyriausybėje, tokias kaip Samuelis Hoare’as, Kingsley Woodas, [seras Johnas] Simonas ir kiti – vienintelis jų reikalavimas buvo palikti Chamberlainą poste“. Kryžiavosi špagos, ir ypač karšti ginčai užvirė, kai po pertraukos, 14.45 val., parlamentarai susirinko pratęsti diskusijų dėl situacijos fronte. Konservatoriai maldavo leiboristo Herberto Morrisono neskelbti balsavimo, tačiau liko neišgirsti. Leiboristai buvo nesukalbami: jie netarnaus vyriausybėje, kuriai vadovaus „tas vyras“ Chamberlainas. Morrisonas, kalbėjęs dvidešimt minučių, primygtinai ragino Bendruomenių Rūmų narius gerai pagalvoti, ar jie nori, kad tokia Didžiosios Britanijos politika būtų tęsiama, turint galvoje sudėtingą situaciją, kurioje šalis atsidūrė dėl prasto vadovavimo vos po aštuonių mėnesių karo. Jo žinia buvo paprasta ir aiški: ne tik Chamberlainas turi pasitraukti, bet ir visi tie, 20
TA M S I A U S I A VA L A N D A
kurie rėmė nuolaidžiavimo politiką, klaidingą ketvirtąjį dešimtmetį Britanijos politikoje dominavusį požiūrį, kad jei diktatorius bus gerai maitinamas, pasisotinęs grįš į savo urvą. Taip pat turi pasitraukti seras Samuelis Hoare’as (oro pajėgų ministras) ir seras Johnas Simonas (finansų ministras). Sprendimą atsistatydinti turėjo priimti pats Chamberlainas. Puolamas iš visų pusių, jis atrodė silpnas, todėl parlamentarai tikėjosi, kad lengvai pasiduos spaudimui. Bet Chamberlainas trauktis neketino. Jis ir toliau sėdėjo, retsykiais pakeldamas akis į parlamentarus, varstančius jį piktais žvilgsniais. Paskui, kaip savo memuaruose prisimena leiboristų parlamentaras Hugh Daltonas, staiga pajutęs pyktį jis „pašoko ant kojų, išsišiepė kaip į kampą įvaryta žiurkė ir sušuko: „Aš priimu iššūkį ir prašau savo draugų – tikiu, kad vis dar turiu draugų šiuose Rūmuose – paremti mano vyriausybę šįvakar balsuojant.“ Chamberlaino nesugebėjimas suvokti situacijos rimtumo ir grėsmės visai tautai tik dar labiau supykdė oponentus Bendruomenių Rūmuose, ir parlamentarai abiejose barikadų pusėse ėmė šokinėti iš savo vietų, norėdami pagauti pirmininko žvilgsnį ir paprašyti žodžio. Salėje aidėjo „Pasitrauk!“ ir „Atsistatydink!“ šūksniai, tačiau Chamberlainas liko nepajudinamas. Akivaizdu, kad reikėjo dar vieno lemtingo smūgio, tad iš savo vietos pakilo ir prabilo liberalas Davidas Lloydas George’as, buvęs karo meto ministras pirmininkas, idealiai tikęs šiam vaidmeniui atlikti. Pradėjęs kalbėti ramiai, jis vis labiau kėlė toną, kol galiausiai pradėjo negailestingai plakti Chamberlainą dėl „neregėtai prastos strateginės padėties“, kurioje dėl jo prasto vadovavimo atsidūrė Britanija. Kulminaciją jis pasiekė kreipdamasis į Chamberlaino sąžinę: 21
Anthony McCar ten
„Pasakykite, ar kada nors aukojotės dėl šalies, nes didžiausias indėlis į pergalę būtų, jei jūs paaukotumėte savo postą.“ Viršutinėje eilėje sėdėjusi ir pritariamai linkčiojusi jo žmona dama Margareta Lloyd George vėliau rašys: „Labai džiaugiuosi, kad mano vyras prisidėjo prie Chamberlaino nuvertimo. Nebuvau mačiusi nieko panašaus. Parlamentas buvo pasiryžęs atsikratyti jo, sero Johno Simono ir Samuelio Hoare’o... Jam baigus kalbėti, pasigirdo siaubingas baubimas ir šūksniai „Pasitrauk, pasitrauk“. Dar niekada nebuvau mačiusi taip išlydimo atsistatydinusio ministro pirmininko. Jis kaltas dėl sumaišties, o Torių partija po Miuncheno suokalbio nuolat kartojo: „Jis išgelbėjo mus nuo karo.“ Vargšeliai, tikiuosi, dabar jie praregėjo.“ Diskusijos vyko iki vėlumos. Chamberlainas ilgai nenorėjo trauktis. Po kelių savaičių jis pirmąkart prisipažins savo dienoraščiui, kad jį kankina „dideli skausmai“. Po kelių mėnesių jis mirs nuo žarnyno vėžio. Galbūt jis nujautė, kad tai buvo jo paskutinė galimybė išvengti kaltės dėl Europos griuvimo, dėl demokratijos ir Britanijos gyvenimo būdo žlugimo. Galbūt buvo ir kita, ne tokia akivaizdi priežastis, kodėl jis taip nenorėjo pasitraukti. ......... . . .
Kiek toliau nuo jo pirmoje eilėje sėdėjo vyras, kuris, tiesą sakant, buvo daug kaltesnis dėl nesėkmingų pastarųjų mėnesių 22
TA M S I A U S I A VA L A N D A
operacijų Norvegijoje, kurių metu žuvo 1 800 karių, buvo prarastas vienas lėktuvas, du kruiziniai laivai, septyni naikintuvai ir povandeninis laivas. Pirmasis Admiraliteto lordas Winstonas Spenceris Churchillis buvo svarbiausias karinio jūrų laivyno strategijos katastrofų architektas šalyje. Tačiau dabar visų žvilgsniai buvo nukreipti į ministrą pirmininką, o jam dar nebuvo atėjusi eilė kalbėti, tad jis stengėsi nepapulti į susišaudymą ir nepalikti pirštų atspaudų ant žmogžudystės ginklo. Churchillis nebuvo populiarus. Iš tiesų, daugelis tuo metu šį pusiau amerikietį laikė pajuokos objektu ir dideliu savimana, kuris, anot konservatorių parlamentaro sero Henry („Chipso“) Channono, rūpėjo tik pats sau. Dabar tai sunku įsivaizduoti, kai žinome, kad Didžiojoje Britanijoje jo vardu pavadinta 3 500 barų ir viešbučių, daugiau kaip 1 500 iškilmių salių ir dvidešimt penkios gatvės, kai jo portretą galime matyti ant daugybės prekių – pradedant alaus bokalų padėkliukais ir baigiant kilimėliais prie durų, jau nekalbant apie tai, kad jo biustas stovi Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento Ovaliniame kabinete. Tačiau 1940 m. gegužę mažai kas į jį kreipė dėmesį. Daugelis partiečių dar buvo nepamiršę jo „perbėgimo į priešo stovyklą“ ir vis dar vadino jį išdaviku – 1904 m. Churchillis paliko konservatorius ir perėjo pas liberalus, o vėliau, 1924 m., vėl sugrįžo į Konservatorių partiją. Vis dėlto Churchillis išliko stebėtinai lojalus Chamberlainui. Tądien jis taip pat parodė ištikimybę savo partiečiui, nutraukęs Lloydo George’o kalbą ir pasisiūlęs būti baudžiamas vietoj ministro pirmininko: „Tai aš esu atsakingas už visus Admiraliteto sprendimus, todėl privalau prisiimti dalį kaltės.“ 23
ĮSIGYKITE
KNYGĄ DABAR