Taip negalejo buti. Mano istorija by knygos.lt

– Pone Norrisai, kokia jūsų sėkmės paslaptis? – dažnas klausia manęs. Aš atsakau, kad jokios paslapties neturiu. Paaiškinu, kad gyvenime galime rinktis du skirtingus kelius – optimizmo arba pesimizmo. CHUCK NORRIS (Čakas Norisas; tikrasis vardas Carlos Ray Norris) plačiai žinomas visame pasaulyje. JAV veiksmo filmų aktorius, dvikovų meno (tang soo do, karatė, dziudo) propaguotojas ir mokytojas, šešis kartus pasaulio karatė čempionas, galiausiai – garsusis Volkeris, Teksaso reindžeris, – aštuonerius metus rodyto to paties pavadinimo serialo herojus. Tačiau koks gi šis senamadiškas vertybes ginantis ekrano reindžeris ir interneto superherojus gyvenime? Autobiografijoje, parašytoje drauge su Kenu Abrahamu, Chuckas Norrisas pasakoja apie savo gyvenimo kelionę – laimėjimus ir nesėkmes. Faktai netikėti. Nes silpnas ir drovus alkoholiko sūnus, mokykloje skriaustas bendraklasių, regis, niekaip negalėjo tapti žymiuoju Norrisu. Taip negalėjo būti. Nuo kuklaus neturtingų tėvų vaiko, svajojusio tapti policininku, – iki karatė čempiono, įžymybių mokytojo, prezidento Busho bičiulio. Karšto krikščioniškos pasaulėžiūros propaguotojo, mylinčio gausios šeimos tėvo ir senelio, aktyvaus kovotojo prieš narkotikus ir paramos fondų steigėjo. Chuckas Norrisas ne tik toks žmogus, apie kurio galią juokauja visas internetas. Jis nuoširdžiai ir jausmingai (kas galėtų pamanyti?) pasakoja apie sunkią gyvenimo pradžią ir Dievo pagalbą, apie atkaklumą ir tikėjimą, atvedusius jį ten, kur kiti tik svajoja patekti. Jo gyvenimas – toks, kokiu galima stebėtis, žavėtis... ir mokytis. Nes jis nieko neslepia. Jei gyvenimą, kuris turėjo būti visai kitoks, galėjo susikurti jis – gali kiekvienas. Tik tam, kad įveiktumėte viską, reikia būti... Chucku Norrisu.

ISBN 978-609-466-055-9

9 786094 660559

Chuck Norris

Jeigu priešiškumą mėgini atremti priešiškumu, susidūrimas neišvengiamas. Net ir laimėjęs, vis tiek pralaimi.

Taip negalejo buti

Chuck Norris Taip negalejo buti Mano istorija

chuck norris

Ta i p n e g a l ė j o b ū t i

Chuck Norris ir Ken Abraham

Taip negalejo buti Mano istorija

Iš anglų kalbos vertė Vitalijus Šarkovas

V ILNIU S 3

2014

chuck norris

UDK 796.8(73)(092) No89

Chuck NORRIS with Ken ABRAHAM AGAINST ALL ODDS: MY STORY B&H Publishing Group, 2006

Ta i p n e g a l ė j o b ū t i

DEDIKACIJA .............. Skiriu Rachel Joy Scott Šią knygą skiriu narsiai žudynių Kolumbaino vidurinėje mokykloje (Litltone, Kolorado valstijoje) aukai. Net akistata su mirtimi nesusilpnino Rachelės tikėjimo Dievą. Šis eilėraštis, parašytas jos tėvo Darrello Scotto, taikliai apibūdina mus užgriuvusius sunkumus ir pateikia atsakymą tiems, kuriems užtenka drąsos tikėti: Įstatymai, kuriuos jūs kuriat, Visai mums nenaudingi. Ir kalbos jūsų sakomos Tik jums patiems patinka. Maldas, tradicijas uždraudę, Atvėrėt kelią smurtui – Mokyklose vaikai mūs žūsta Nuo peilių ir nuo kulkų. Nustebę klausiate „Kodėl?“ Ir nesupratę nieko Draudimų pliūpsnį metat vėl – O mums tereikia Dievo! Šią knygą taip pat skiriu dviem svarbiausioms moterims mano gyvenime – savo motinai Wilmai Knight ir žmonai Genai. 5

chuck norris

Vargu ar įmanoma pervertinti tą didžiulę įtaką, kurią man padarė motina, rodydama besąlygiškos meilės ir nepaprastai karšto tikėjimo Dievą pavyzdį. Ačiū tau, mama, už tavo dvasinį vadovavimą, už tai, kad išmokei mane ieškoti gera kiekviename žmoguje, ir už tai, kad visada, – nors ir kaip būdavo sunku, nors ir kaip menkai šviesdavo viltis, – matydavai šviesiąją gyvenimo pusę. Gena, mano mylinti žmona, mano sielos draugė, padėjo man iš naujo pamatyti, kas iš tiesų svarbu gyvenime. Jeigu ne tavo tikėjimas, dienos šviesos nebūtų išvydusi nei ši knyga, nei mūsų brangūs mažyliai. Žinau, kad be tavo meilės ir padrąsinimo nebūčiau tas, kas, Dievo padedamas, esu dabar. Ačiū tau! Aš tave myliu!

Ta i p n e g a l ė j o b ū t i

Turinys ..............

Padėka

1 Man atsiveria akys

3 Pragerti metai

2 Skirtingos įtakos

4 Motinos meilė

5 Renkuosi gyvenimo kelią

6 Kaip įveikiau nepasitikėjimą savimi 7 Karatė kelio pradžia

8 Kaip tapau čempionu

9 Kovotojas prieš kovotoją

31 39 51 58 66 75

10 Kukli dvasia ir kario širdis

12 Tikri draugai

105

14 Valdoma galia

129

11 Materialūs laimėjimai ir emocinės netektys 13 Holivudo žvaigždės ir kiti garsūs mokiniai 15 Pirmas žingsnis sunkiausias

16 Per plauką nuo žūties

18 Nuostabioji Gracie’ų šeima

17 „Sugalvok norą“

19 Netikėtas šalininkas

20 Pavojingos pramogos

84 97

115 146 156 164 170 176 193

chuck norris

21 Nuodėmė, tapusi palaima

203

23 „Total Gym“ istorija

220

22 „Volkeris, Teksaso reindžeris“ 24 Giminingos sielos

208 228

25 Deimantai dulkėse

239

26 Nuostabieji mažyliai

249

27 Dvasiniai siurprizai

258

28 Prezidento patikėtinis

29 Dievas yra tau kai ką numatęs!

267 279

Ta i p n e g a l ė j o b ū t i

PADĖKA ..............

Norint parašyti ir išleisti knygą, kaip ir statant filmą ar televizijos serialą, reikia suburti daug labai kvalifikuotų, patyrusių, talentingų ir darbui atsidavusių žmonių. Esu nepaprastai dėkingas savo žmonai Genai už tai, kad ji paskatino mane rašyti šią knygą, taip pat Joe Hyamsui už pagalbą rengiant jos rankraštį. Apvaizdos dėka pokalbis su rašytoju Timu LaHaye suvedė mane su literatūros agentu Marku Sweeney’u ir rašytoju Kenu Abrahamu, žmonėmis, kuriems mintis išleisti šią knygą jau buvo kilusi prieš penkerius metus iki mūsų susitikimo! Jie padėjo man ją parašyti ir išleisti, o kartu dirbdami mes tapome puikiais draugais. Ypač dėkoju Kenui Stephensui, Davidui Shepherdui, Lenui Gossui, Kimui Overcashui, Paului Mikosui ir nepaprastai entuziastingiems pardavimo vadybininkams iš bendrovės „Broad man & Holman Publishers“. Ačiū jums visiems, kad padėjote man pasidalyti savo istorija. Taip pat dėkoju nuostabiam savo biuro personalui: Marie, Kim, Laurai, Howardui, Bobby’ui, Cynthiai, Marguritai ir Ilonai, nepailstamai sprendusiems įvairius sunkumus, šalinusiems kylančias kliūtis ir nesklandumus, kad tik turėčiau laiko dirbti prie šios knygos. 9

chuck norris

Ačiū KICKSTART administracijos darbuotojams ir inst ruktoriams už jų sunkų darbą ir atsidavimą. Jie keičia tūkstančių Amerikos jaunuolių gyvenimą. Dėkoju savo šeimos nariams ir draugams, daugeliui kitų žmonių, su kuriais mane suvedė gyvenimas, paskatinusiems mane teigiama linkme plėtoti Dievo duotus talentus. O labiausiai ačiū Tau, Dieve, už tai, kad esi varomoji mano gyvenimo jėga! .. Visas pelnas, pono Norriso gautas už šią knygą, bus paaukotas KICKSTART organizacijai, kurią jis įkūrė norėdamas padėti jauniems žmonėms ugdytis savivertę ir teigiamas nuostatas užsiimant Rytų dvikovomis. Daugiau informacijos: Chuck Norris Top Kick Productions 18653 Ventura Boulevard, Suite 751 Tarzana, CA 91356 www.chucknorris.com

Ta i p n e g a l ė j o b ū t i

1 SK Y RIUS

MAN ATSIVERIA AKYS .............. Vos tik mano ir asmens sargybinio žvilgsniai susitiko, iš karto supratau, kad kažkas atsitiko. Aš buvau Vašingtone, Kolumbijos apygardoje, kur kaip svečias atvykau švęsti naujai išrinkto Jungtinių Valstijų prezidento George’o W. Busho kadencijos pradžios. Pokylyje dalyvavo maždaug penki tūkstančiai prezidento svečių – daugelis jų buvo svariai prisidėję prie George’o W. Busho rinkimų kampanijos – smokingais vilkintys vyrai ir ekstravagantiškomis vakarinėmis suknelėmis pasipuošusios moterys. Pirmieji naujosios administracijos prezidento pietūs buvo linksmas, šventiškas renginys, ir aš puikiai leidau vakarą. Apie pusę vienuoliktos prezidentas su pirmąja ponia visiems palinkėjo gero vakaro ir išėjo, aš irgi nutariau sekti jų pavyzdžiu. Nulipau nuo pakylos ir per svečių minią patraukiau išėjimo link sveikindamasis su pakeliui sutiktaisiais ir spausdamas jiems rankas. Aplinkui buvo vien draugiški veidai, todėl sunerimau pamatęs, kad mano asmens sargybinis Philas Cameronas susirūpinęs man moja. Supratau, kad atsitiko kažkas tikrai negera, kitaip Philas jokiu būdu nebūtų manęs trikdęs per tokį svarbų renginį. Prasiskynęs kelią per bendrauti trokštančius šventės dalyvius priėjau ir atsistojau greta. 11

chuck norris

– Telefonu gavome žinią, kad atsitiko nelaimė, pone Norrisai. Jūsų žmona ligoninėje, jai prasidėjo priešlaikinis gimdymas. – Ką? Negali būti! Gena dar tik dvidešimt trečią savaitę nėščia. Iki trisdešimt aštuntosios dar toli! – Aš nieko apie tai neišmanau, pone. Žinau tik tiek, kad ji prašė manęs kuo skubiau susisiekti su jumis. Nuskubėjau prie telefono ir paskambinau į ligoninę. Operatorė sujungė mane su Genos palata, o žmonai atsiliepus supratau, kad ji verkė. – Mieloji, atsiprašau, kad aš ne su tavimi. Kaip tu? – Gerai, tik man reikėjo nedelsiant važiuoti į ligoninę. Gydytojams teko chirurgiškai užverti gimdos kaklelį, kad išgelbėtų mūsų kūdikius. Iš virpančio Genos balso supratau, kad ji kaip įmanydama stengiasi tvardytis. – Carlosai, aš bijau, – prisipažino ji ir pravirko. – Bijau dėl mūsų mažylių. – Brangioji, aš tuojau pat skambinu pilotams. Kai tik jie bus pasirengę, iškart skrisiu namo ir greitai būsiu šalia tavęs. Mes laukėme dvynukų – berniuko ir mergaitės. Mudu su Gena jau buvome matę juos per ultragarso aparatą gydytojo kabinete: tada susižavėję tarsi du maži vaikai stebėjome, kaip mūsų kūdikiai, susidurdami vienas su kitu, juda ankštoje Genos gimdoje. Mes net jau buvome parinkę jiems vardus: savo mažąją mergytę nutarėme pavadinti Danilee, o berniuką – Dakota. Genos nėštumas buvo bauginamai sunkus. Ji jau turėjo du vaikus, taigi pastojusi daugmaž žinojo, ko tikėtis. Tačiau nešioti šiuos du „nuostabius kūdikius“ nuo pat pradžių buvo sunkus išbandymas. Per nėštumą ne sykį grėsė prarasti dvynius, Geną arba visus tris. Mano graži, tvirta moteris ištvėrė keletą nepa12

Ta i p n e g a l ė j o b ū t i

prastų medicininių iššūkių, kurie kėlė pavojų jos arba mūsų mažylių gyvybei. Jeigu nebūtų buvusi tokia protiškai ir dvasiškai stipri ir ne tokios puikios fizinės būklės prieš nėštumą, galimas daiktas, jos kūnas nebūtų atlaikęs įtampos. Prieš kelias savaites pašto dėžutėje radę prezidento kanceliarijos atsiųstą kvietimą mudu su Gena apsidžiaugėme, kad galėsime dalyvauti šventėje. Tačiau artinantis numatytai dienai supratome, kad Genai ir mūsų mažyliams pavojinga skristi per visą šalį iš Kalifornijos į Vašingtoną, juolab po visų kilusių komplikacijų. Nutarėme, kad Genai bus geriausia likti namie, o aš į Vašingtoną keliausiu su savo broliu Aaronu ir mūsų gerais draugais Dennisu Bermanu, sėkmės lydimu Dalaso verslininku, sutikusiu būti mūsų vaikų krikštatėviu, ir Johnu Hensley’u, buvusiu JAV muitinės vadovu. Philas Cameronas, mano asmens sargybinis, dažnai lydėdavęs mane į tokius renginius, kur tekdavo būti dideliuose žmonių sambūriuose, keletu dienų anksčiau nuvyko į Vašingtoną sutvarkyti organizacinių mano kelionės reikalų. Šventės dieną mes keturiese privačiu užsakomuoju lėktuvu nuskridome į Vašingtoną. Philas prie mūsų prisidėjo Pentagone. Mes buvome palydėti į Pentagono promenadą, ten mus pasitiko oro policijos garbės sargyba. Čia man buvo įteiktas karinių oro pajėgų apdovanojimas už laimėjimus aviacijoje. Taip pat suteiktas Karinių oro pajėgų garbės verbuotojo vardas. Mes nusifotografavome tiksliai toje vietoje, kur po kelių mėnesių, rugsėjo 11 dieną, įsirėžė teroristų pilotuojamas lėktuvas. Likusią dienos dalį praleidome apžiūrinėdami Pentagoną, papietavome su keletu generolų ir turėjome įdomų susitikimą su slaptosios tarnybos direktoriumi Brianu L. Staffordu. Į Kaliforniją planavome grįžti ryte. 13

chuck norris

Prieš prezidento pietus mes su naujuoju prezidentu ir pirmąja ponia Laura Bush nusifotografavome šiam ypatingam įvykiui atminti. Kaip visada malonus prezidentas padėkojo man už paramą ir už tai, kad esu Bushų šeimos draugas. Tai buvo atmintina diena, ir aš nekantravau po pietų paskambinti Genai ir viską papasakoti... Tačiau dabar Gena gulėjo intensyviosios terapijos palatoje Kalifornijoje. Staiga tapo nepaprastai aišku, kas iš tiesų svarbu gyvenime. Akimirksniu vienas sakinys pakeitė visą mano prioritetų sąrašą. – Skambink pilotams, Philai. Pasakyk jiems, kad mes tuojau pat išskrendame! – Klausau, pone. Nekantravau kuo greičiau būti šalia Genos, taigi norėjau išskristi, kai tik Philas susisieks su pilotais. Philas kalbėjo telefonu su pilotais, o aš nuėjau atsisveikinti su kitais iškiliais svečiais, vis dar buvusiais iškilmėse. Spausdamas rankas, šypsodamasis ir linkėdamas geriausios kloties žvilgčiojau į Philą laukdamas jo ženklo, kad mes pasirengę skristi. Taip ir nesulaukiau. Iš jo veido išraiškos supratau, kad kažkas negerai. – Paskambinau pilotui, – tarė Philas, – tačiau jums pačiam vertėtų su juo pasikalbėti. Philas padavė mobilųjį telefoną. Jį paėmęs paklausiau: – Kas negerai? – Atsiprašau, pone Norrisai, mano antrasis pilotas išgėrė alaus ir aš nenorėčiau skristi šįvakar. – Kaip suprasti? Kodėl tu nenorėtum? – Matote, mes neketinome grįžti į Los Andželą šįvakar, taigi nemaniau, kad jam nederėtų gerti. Ir jis išgėrė, todėl pagal taisykles mes šįvakar negalime skristi. 14

Ta i p n e g a l ė j o b ū t i

Aš tūžau, tačiau supratau, kad pilotas teisus. Kitomis aplinkybėmis netgi būčiau buvęs jam dėkingas už atvirumą ir sąžiningumą. Juk pilotas galėjo lengvai mane apgauti pasakydamas kokią kitą priežastį. Aš niekaip nebūčiau sužinojęs, kad jo ant rasis pilotas išgėręs, o dėl rūpesčių namuose niekada nebūčiau domėjęsis, ar jis sako tiesą. – Kada galėsime skristi? – paklausiau. – Anksčiausiai pusę šešių ryto. – Pusę šešių! Žvilgtelėjau į savo laikrodį. Buvo tik vienuolikta valanda vakaro. .. Reikėjo rasti kokią nors transporto priemonę, kitos išeities nebuvo. Aš, Aaronas, Dennisas, Johnas ir Philas nuskubėjome į mano numerį „Ritz Carlton“ viešbutyje. Karštligiškai ieškojome komercinio skrydžio, deja, veltui. Apskambinome visas oro bendroves Kolumbijos apygardoje tikėdamiesi išsinuomoti kokį nors privatų lėktuvą, tačiau kita pilotų komanda galėjo išskristi ne anksčiau kaip pusę keturių. Vaikščiojau pirmyn atgal po kambarį mintimis grumdamasis su akivaizdžiais prieštaravimais. Jaučiausi toks bejėgis. Aš šešis kartus pelniau pasaulio karatė čempiono titulą, daugiau negu dvidešimt trijuose filmuose vaidinau didvyrį, pastaruosius aštuonerius metus savo paties televizijos seriale „Volkeris, Teksaso reindžeris“ irgi buvau didvyris, tačiau niekaip negalėjau padėti žmonai. Per savo gyvenimą uždirbau milijonus dolerių. Draugavau su keletu prezidentų, tačiau dabar pinigai mano banko sąskaitoje 15

chuck norris

negalėjo man padėti. Mano draugiškų ryšių su įtakingais žmonėmis nepakako. Galėjau kreiptis tik į vieną asmenį. – Dieve, pasirūpink mano žmona ir mažyliais, – ėmiau melstis. Philas davė man savo mobilųjį telefoną paskambinti Genai į ligoninę ir pasakyti, kad vėluosime. Man pavyko jai prisiskambinti, tačiau ji buvo tokia sutrikusi ir silpna, kad aš beveik nesupratau, ką sako. Gena išlemeno, kad aštuntą valandą ryto ją operuos. Matyt, gydytojas, aiškindamas Genai, kas gali nutikti, pateikė blogiausią scenarijų. Pažadėjau jai, kad grįšiu kaip galėdamas greičiau. Stengiausi padrąsinti ją, mudu telefonu trumpai pasimeldėme ir atsisveikinome. – Myliu tave, brangioji. Greitai būsiu su tavimi. Mūsų lagaminai buvo sukrauti ir pastatyti prie pat viešbučio kambario durų, kad galėtume negaišdami išskubėti. Iš nerimo neėmė miegas, taigi su vaikinais visą naktį praleidome kalbėdamiesi, žingsniuodami, melsdamiesi ir žvilgčiodami į slenkančias laikrodžio rodykles. Lygiai pusę šešių jau bėgome laiptais. Vos tik mūsų lėktuvas nusileido Kalifornijoje, puoliau pro duris ir nuskubėjau į ligoninę. Apie dešimtą Ramiojo vandenyno pakrantės laiku Gena jau buvo palatoje po operacijos. Įžengęs į palatą pamačiau lovoje gulinčią baltutėliu apklotu užklotą žmoną. Ji atrodė tokia išblyškusi ir silpna. Moteris, kuria aš įpratau pasikliauti visose gyvenimo srityse, dabar atrodė tokia gležna. Aš pasilenkiau prie jos ir švelniai pabučiavau. – Brangute, labai atsiprašau, kad nebuvau šalia tavęs... – ėmiau atsiprašinėti. – Niekada daugiau tavęs nepaliksiu! – Tu jau čia, – atsakė ji, – ir tai svarbiausia. 16

Ta i p n e g a l ė j o b ū t i

Žvelgiau į moterį, kuri mane mylėjo taip stipriai, jog buvo pasirengusi žengti į mirties šešėlių slėnį, kad pagimdytų mūsų vaikus. Gydytojas pasakė, kad jeigu mums pavyks Geną lovoje išlaikyti bent dešimt savaičių, jis esąs tikras, jog vaikams nenutiks nieko bloga. Genos pasiryžimas aukotis dėl vaikų man priminė kitą nepaprasto tikėjimo moterį – mano mamą. Ji iškentė neįtikėtinas gimdymo kančias, kad išvysčiau šį pasaulį. Tiesą sakant, kaip ir Gena su mūsų mažyliais, mudu su mama turėjome įveikti daug sunkumų, kad išgyventume.

chuck norris

2 SK Y RIUS

SKIRTINGOS ĮTAKOS ..............

Mano motina Wilma Norris, būdama vos aštuoniolikos metų, pagimdė mane po sekinančių septynias paras trukusių gimdymo kančių! Ji buvo paguldyta į ligoninę sekmadienį, kovo 3 dieną, o aš gimiau tik kitą sekmadienį. Ne kartą per šį sudėtingą gimdymą gydytojai baiminosi, kad praras arba ją, arba mane – o gal ir mus abu. Pirmosiomis 1940 metų kovo 10-osios valandomis aš, nesveriantis nė trijų kilogramų, pagaliau palikau mamos įsčias. Deja, jos rūpesčiai toli gražu nesibaigė. Kažkas buvo negerai. Mano odos spalva buvo ne tokia, kokia turėjo būti! Mano kūnelis buvo tamsiai melsvai violetinis. Tėvas Ray Norrisas, buvęs gimdymo palatoje kartu su abiem mano močiutėmis, žvilgtelėjęs į mane patyrė tokį šoką, kad čia pat nualpo. Gydytojai ir seselės mano tėčiu pernelyg nesirūpino, tačiau jie labai nerimavo dėl manęs! Jie priskyrė mane prie „mėlynų kūdikių“ – tai reiškia, kad gimęs pradėjau kvėpuoti ne iš karto, todėl mano oda įgavo tą numirėlio spalvą. Jie nedelsdami puolė gelbėti man gyvybę: turėjo kuo greičiau pasirūpinti, kad deguonies trūkumas nepadarytų nepataisomos žalos mano smegenims. Gydytojai skubiai prijungė prie manęs deguonies aparatą, kad plaučiai imtų dirbti. Tai padėjo, ir netrukus ėmiau kvėpuoti kaip profesionalas. 18

Ta i p n e g a l ė j o b ū t i

Vis dėlto pirmomis mano gyvenimo dienomis gydytojai nebuvo tikri, ar išgyvensiu. Norėdami apsaugoti mane nuo infekcijų ir atidžiai stebėti, jie paguldė mane į izoliacinį aparatą, panašų į nūdienos naujagimių inkubatorių. Aš buvau toks silpnas, kad nepajėgiau natūraliai maitintis, todėl mama nusitraukdavo pieno, o seselės pipete sulašindavo jį man į burną. Mama pati buvo nepaprastai nusilpusi ir tuo metu jai nebuvo leidžiama manęs pamatyti. Ji vis dar tebeturi tą savaitę močiutės parašytą laišką mano tetai, kuriame pranešė, kad „Wilmos kūdikis tik riausiai neišgyvens“. Tačiau aš ir mama visus nustebinome! Mudu atsilaikėme ir netrukus gydytojai abu išrašė. Vėliau mama man pasakojo, kad, vos tik mane pamatė, pažvelgė man į veidą ir tarė: „Dievas yra tau kai ką numatęs.“ Šiuos žodžius ji dažnai man kartojo visą gyvenimą. Tėvai parsivežė mane namo – į ūkį, kuriame dirbo tėtis, mažame Oklahomos valstijos miestelyje Rajane, prie Teksaso sienos, apytiksliai už dviejų valandų kelio nuo Dalaso. Mano gimimo liudijime įrašytas vardas yra Carlosas Ray Norrisas. Pirmasis vardas man buvo suteiktas tėvo Carloso Berry’o, mūsų šeimos pastoriaus Rajane, garbei. Antrasis vardas – Ray – buvo suteiktas pagerbiant mano tėvą. Pagal kilmę aš esu pusiau airis, pusiau indėnas. Mano senelis iš tėvo pusės buvo airis, senelė – indėnė iš čerokių genties. Mano motinos šeimos pavardė buvo Scarberry’ai. Mano senelė iš motinos pusės, vardu Agnesė, buvo airė, o senelis – čerokių genties indėnas iš Kentukio. Senelis Norrisas su tėvais iš Airijos į Ameriką atkeliavo XIX amžiaus viduryje. Jis vedė ir susilaukė trijų vaikų, deja, žmona mirė nepakėlusi kolonistų gyvenimo sunkumų. Vaikų 19

chuck norris

aukle jis pasamdė šešiolikmetę čerokių genties indėnę iš rezervato. Netrukus senelis nusprendė vesti tą auklę ir susitarė su rezervate gyvenančiais jos tėvais dėl išpirkos. Tai, kad mergina mylėjo jaunuolį iš savo genties, jos tėvams nė kiek nerūpėjo. Jie nedvejodami pardavė ją mano seneliui. Pasirinkęs čerokių merginą, senelis neapsiriko. Ji pagimdė jam trylika vaikų: septyni iš jų, tarp jų ir mano tėtis, išgyveno. Vis dėlto senelių santykiai taip ir neperaugo į romantišką meilę – galbūt dėl to, kad mano senelė negalėjo pamiršti savo pirmos tikrosios meilės, nuo kurios ji buvo atplėšta ištekinus už mano senelio. Po daugelio metų mama papasakojo, kad per senelio Norriso laidotuves senelė pasakiusi: „Puiku. Pagaliau jo atsikračiau!“ Sielvartaujanti našlė tikrai taip nesakytų! Mano tėvai buvo graži pora. Tėtis – metro aštuoniasdešimties centimetrų ūgio, gerai sudėtas ir stiprus vyras juodais kaip anglys plaukais ir juodomis akimis. Pirmosiose nuotraukose jis primena Johną Wayne’ą jaunystėje. Jiedviem susituokus Marietos miestelyje, Oklahomos valstijoje, tėčiui buvo devyniolika, mamai – šešiolika. Mama buvo smulkutė mergina su ilgais, dailiai krintančiais rudais plaukais ir gražaus, strazdanomis nusėto veido. Netrukus mes persikraustėme iš Rajano į Lotoną, Oklahomos valstijos miestą, kur tėtis gavo mechaniko darbą „Grey hound Bus“ bendrovėje. Tai buvo pirmasis iš mažiausiai tuzino persikėlimų, kurie teko mūsų šeimos daliai, kol aš sulaukiau dvylikos. Jeigu ne dvasinis ir praktinis mamos tvirtumas, mes apskritai nebūtume turėję jokių šaknų. Jos meilė laikė mus kartu ir teikė saugumą, nors ir kaip dažnai mums teko susikrauti daiktus ir keltis į naują vietą. 1942 metų lapkritį tėtis nuvežė mamą ir mane į Oklahomos miestelį Vilsoną pagyventi pas senelę Scarberry, o pats išvyko į 20

Ta i p n e g a l ė j o b ū t i

Kaliforniją, Ričmondą, tikėdamasis rasti darbą laivų statyklose. Vyko karas, ir tėtis manė, jog dirbdamas laivų statykloje galės padėti savo šaliai jį laimėti ir kartu išvengs šaukimo, kad netektų palikti jaunos šeimos. Jis klydo, tačiau taip gudraudamas turėjo keletą mėnesių surasti mums, kur gyventi. Mama tuomet buvo penktą mėnesį nėščia. Mėnesį pagyvenę su senele, mes sėdome į traukinį ir išvažiavome į Kaliforniją pas tėtį. Tuo pačiu traukiniu keliavo grupė jaunų karinio jūrų laivyno jūreivių ir jie ėmėsi mane globoti. Matydami, kad mama laukiasi, jie padėjo jai manimi rūpintis. Kelionė iš Oklahomos į Kaliforniją truko keletą dienų, taigi traukiniui pakeliui sustojus jūreiviai išlipdavo ir nubėgdavo į stotį ar miestelį nupirkti man ir mamai ko nors pavalgyti. Jie buvo puikūs vaikinai ir man kėlė pagarbią baimę. Mano pagarbos JAV kariškiams sėkla buvo pasėta kaip tik tame traukinyje. Po dviejų mėnesių gimė broliukas. Mama jam buvo parinkusi Jimmy’o vardą, tačiau tėtis jį pavadino Wielandu – savo mėgstamo alaus garbei. Mama krimtosi, tačiau nieko negalėjo padaryti. Vardas jau buvo įrašytas į sūnaus gimimo liudijimą. Po trijų mėnesių tėtis buvo pašauktas į kariuomenę ir netrukus stojo į kovą su naciais Vokietijoje. Kol tėtis tarnavo, mama, Wielandas ir aš grįžome gyventi pas senelę Scarberry į Oklahomą, į jos mažytį namą Vilsone. Tai buvo miestelis prerijose, nuobodus, sausringas ir dulkinas, turėjęs maždaug tūkstantį gyventojų. Jis buvo įsikūręs skurdžioje apleistoje vietovėje už keleto kilometrų į rytus nuo Teksaso ir Oklahomos sienos. Ten praleidau didžiąją dalį savo vaikystės ir formavausi kaip asmenybė. Senelės Scarberry namas buvo lentinė trobelė Vilsono pakrašty. Mes keturiese miegodavome viename kambaryje: sene21

chuck norris

lė – lovoje, o mama, Wielandas ir aš – ant miegamosios sofos. Mama mane su broliu maudydavo didelėje cinkuotos skardos vonioje. Išvietė buvo lauke ir joje visada baisiai smirdėjo. Aš taip bjaurėdavausi ja, kad prispyrus reikalui dažnokai bėgdavau pas tetą, gyvenančią už daugiau kaip pusantro kilometro, nes jos name buvo įrengta vidaus santechnika. Ir buvo verta sukarti tokį kelią! Senelė Scarberry gyveno labai skurdžiai, bet ji buvo šventoji. Šios smulkutės moters ryškiai mėlynomis žvitriomis akimis širdis tryško meile Dievui ir savo šeimai. Ji apipildavo mane su Wielandu dėmesiu ir švelnumu. Trobelė, kurioje mes gyvenome, buvo kupina senelės meilės, todėl ji mums tapo namais. Kai tėtis anapus vandenyno buvo praleidęs daugiau kaip dvejus metus, pas mus į namus dviračiu atvažiavo vaikinukas ir įteikė telegramą iš Karo ministerijos. Virpančiomis rankomis mama pasirašė gavusi telegramą ir nuskubėjo į vidų nekantraudama ją perskaityti. Staiga ji ėmė klykti. Pripuolusi senelė mamą priglaudė prie savęs ir ėmė klausinėti: – Kas nutiko, Wilma? Kas nors negerai? – Ray’us per mūšį dingo be žinios, – išgirdau mamą kūkčiojant. Ji padavė telegramą paskaityti senelei. Aš buvau dar per mažas, kad suprasčiau, ką reiškia „dingęs be žinios per mūšį“, tačiau, sprendžiant iš mamos ir senelės reakcijos, atrodė, kad tėtis gali ilgai arba iš viso negrįžti namo. Aš nerimavau dėl tėčio, tačiau nesirūpinau, kaip reikės išgyventi mūsų šeimai. Kol šalia buvo mama ir senelė Scarberry, jaučiausi saugus. Kiekvieną vakarą prieš eidami miegoti mes suklaupdavome kambarėlyje ir melsdavomės prašydami Dievą surasti mūsų tėtį ir grąžinti jį namo mums. 22

Ta i p n e g a l ė j o b ū t i

Tris ilgus mėnesius nieko daugiau apie jį negirdėjome. Galiausiai gavome gerą žinią. Tėtis gyvas! Jis buvo sužeistas į koją ir kone palaidotas gyvas vokiečių apkasuose – dėl to atsiliko nuo savo būrio. Valydami apkasus jo draugai nelaimėlį rado. Jis buvo grąžintas į Ameriką ir gydėsi karo ligoninėje Teksase. Gydytojų vertinimu, po dviejų mėnesių tėtis turėjo pasveikti ir grįžti namo. Kitus du mėnesius aš kiekvieną dieną sėdėdavau verandoje laukdamas atvažiuojančio autobuso. Kiekvieną dieną išplėtęs akis stebėdavau iš jo išlipančius vyrus ir moteris tikėdamasis tarp jų pamatyti tėtį. Nesulaukęs grįždavau į vidų ir sakydavau: „Ne šiandien, mama. Tėtis dar negrįžo.“ Praėjus dviem mėnesiams mano viltis ėmė blėsti. Vieną dieną, sulaukęs autobuso ir tarp išlipančių žmonių nepamatęs tėčio, taip nusivyliau, kad įėjęs į kambarį pasakiau: – Mama, nemanau, kad tėtis kada nors grįš. – Štai kaip? – tarė mama žybčiodama akimis. – Tada spėk, kas ten! Ji parodė į kareivį, lėtai lipantį iš autobuso. Tai buvo tėtis! Gera žinia buvo ta, kad tėtis grįžo į Jungtines Valstijas. Bloga – jo pomėgis išgerti, gana nemenkas prieš karą, dabar dar labiau sustiprėjo.

ISBN 978-609-466-055-9

9 786094 660559

Chuck Norris

Jeigu priešiškumą mėgini atremti priešiškumu, susidūrimas neišvengiamas. Net ir laimėjęs, vis tiek pralaimi.

Taip negalejo buti

Chuck Norris Taip negalejo buti Mano istorija