TAI NE MANO VARDAS
Iš anglų kalbos vertė
Rasa Rudzevičiūtė
MEGAN LALLY
VILNIUS, 2026
Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.
Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt
ISBN 978-609-444-626-9
Versta iš: Megan Lally, That’s not my Name , Naperville: Sourcebooks Fire, 2023
THAT’S NOT MY NAME
Copyright © 2024 by Megan Lally
Originally published in the United States by Sourcebooks, LLC. www.sourcebooks.com
All rights reserved.
© Rasa Rudzevičiūtė, vertimas į lietuvių kalbą, 2026
© Audrius Arlauskas, dizainas, 2026
© Leidykla „Sofoklis“, 2026
Knygą skiriu savo tėčiui.
Tu būtum su didžiausiu nekantrumu jos laukęs.
Visada tavęs ilgėsiuos.
1
MERGINA
PIRMA DIENA
Turbūt miriau.
Bandau susivokti, kur esu, bet nieko nematau. Nieko nejaučiu . Net savo kūno. Dingę pojūčiai, mane supanti, slegianti tyla baugina. Noriu, kad tai baigtųsi…
Galiausiai pajuntu skausmą.
Tarsi būčiau parblokšta stipraus smūgio. Mintyse bandau sau įvardyti, ką skauda, bet skauda visą kūną .
Timptelėjusi ranką, po kūnu pajuntu kažką šiurkštaus. Guliu ant pilvo, šonkauliais įsirėmusi į kažką smailaus. Pakreipusi smak rą pajuntu, kad skruostikauliu perbraukiau drėg ną žemę. Čia atsiduoda puvėsiais ir senais lapais.
Iš baimės ima greitėti pulsas.
Aš lauke? Kaip, po velnių, čia atsidūriau? Pabandau apsidairyti, bet vokai už kažko kliūva, tarsi būtų stik li niai, o blakstienos –styrančios vinys. Akys užsimerkia nespėjus nieko pamatyti.
Suburzgia va rik lis. Įsitempiu, rankas perveria skausmas. Pro šalį pralėkus automobiliui, pajuntu, kaip vėjas užpučia ant veido plaukus, tada vėl įsigali tyla.
Aš netoli kelio. Ar vairuotojas mane matė? Kodėl nesustojo? Vėl beviltiškai mėginu ką nors pamatyti. Šįkart iš akių pasipila ašaros. Sumirksiu, kad aiškiau matyčiau, ir nusipurtau nuo veido plaukus.
Suknista velniava. Siaubingai tamsu.
Nematyti gat vės žibintų, namų. Net žvaigždžių danguje.
Akys pamažu pripranta prie tamsos. Nieko keisto, kad tas automobilis nesustojo. Aš guliu giliame griovyje, paskendusi lapų krūvoje ir paparčių krūmuose. Šakos styro ore tarsi letenos. Griovys prie pat siauro žvyrkelio, kuris driekiasi tiesiai man prieš akis ir pranyksta medžių migloje.
Gerk lę užgniaužia panika, mintyse iškyla daugybė klausimų, į kuriuos negaliu atsakyti.
Kur aš, po galais?
Kaip čia atsidūriau?
Ar man gresia pavojus?
Kodėl siaubingai skauda visą kūną?
Turiu atsikelti. Nežinau, kur eisiu, bet pasijudinti iš vietos bus saugiau, nei gulėti čia. Suleidžiu pirštus į žemę ir pabandau prisitraukti kelius. Pirmą kartą pajuntu, kad man šalta. Beveik nejaučiu pirštų galiukų.
Atrodo, tarsi rankos tuoj sulūš, bet prisiverčiu atsistoti.
Ant odos įžvelgiu mėlynes ir pro lūpas nevalingai prasiveržia dejonė. Akimirką nebežinau, nė kaip kvėpuoti. Visur jaučiu skausmą. Ausyse girdžiu širdies plakimą ir tik po mažiausiai vienuolikos dūžių galiausiai vėl įkvepiu.
Mano veidu ritasi ašaros, graužia skruostus. Tarsi varvekliai sustirusius pirštus kilsteliu prie nosies. Ji karšta. Ištinusi. Atitraukusi pirštus pastebiu, kad jie patamsėjo ir sušlapo. Pajuntu kraujo skonį. Šūdas. Turbūt lūžo mano nosis.
Turiu iš čia išsinešdinti.
Pažvelgiu į kitą pusę. Kelias atrodo taip pat – vien žvyras ir medžiai. Iš lėto išsiropščiu iš griovio. Nuogas mano rankas rėžia erškėčiai. Pasilenkiu norėdama pralįsti po medžiu, tačiau jo šakos ima mane tempti tarsi kažkieno rankos.
Staiga prisiminimuose iškyla vaizdas. Dėžutės prie kelio su ma-
žytėmis kvad ratinėmis durelėmis ir rakto skylutėmis. Gal pašto dėžutės? Perdegęs gat vės žibintas. Manęs siekiančios didelės rankos.
Išsigandusi atšoku ir suklumpu viduryje kelio.
Širdis daužosi krūtinėje taip, kad ima skaudėti krūtinkaulį.
Ką, po galais, reiškia tie vaizdai?
Ar mane kas nors pagrobė?
Paprasti klausimai, bet protas nepateikia jokių kitų smulk menų. Tiesiog plyšta galva. Priešais mane tarsi išdygo siena, kuri neleidžia suprasti, kas vyksta. Sukandusi dantis prisiverčiu žengti dar vieną žingsnį. Man reikia pagalbos. Galbūt pravažiuos kitas automobilis arba pastebėsiu kokį nors namą. Turiu judėti į priekį.
Nežinau, kiek laiko einu klupinėdama, bet atrodo, kad ištisas valandas. Daugybę kartų tai aptemsta, tai vėl praskaidrėja protas, tad imu galvoti, kad netenku sąmonės.
Gal jau netekau. Gal visa tai regiu tik mintyse ir vis dar guliu griovyje. Arba dar blogiau – aš iš tiesų miriau ir tai mano pragaras. Nesibaigiančios kančios skausme, vienat vėje – būsiu priversta amžinai čia klaidžioti, šauktis pagalbos, kurios niekas nesuteiks. Man už nugaros sumirksi raudoni, mėlyni žibintai – užlieja kelią spalvomis. Staiga sukaukia policijos automobilis. Krūptelėjusi vos neišsitiesiu ant žemės, bet pajuntu didžiulį pa leng vėjimą ir vis dėlto pavyksta išsilaikyti ant kojų. Kažkas man padės. Automobiliui stojant, po ratais sugirgžda žvyras ir žibintų šviesoje ant kelio išvystu savo si luetą. Jau ruošiuosi atsisukti… – Nejudėk. Rankas laikyk taip, kad jas matyčiau! – surinka kažkoks vyras.
Mano rankos pakyla tarsi savaime. Po akimirkos užsitrenkia automobilio durys.
Ką visa tai reiškia? Ar padariau ką nors blogo? Todėl atsidūriau čia? Bėgu nuo farų?
Ar dabar turėčiau bėgti?
– Apsisuk!
Apsisuku ir prisimerkiu. Žvelgiu į ryškias policijos automobilio žibintų šviesas. Pamatau pa reigūną, jo veidas šešėlyje, ranka ant dėkle laikomo gink lo. Pajuntu, kaip mano veidas visiškai išbąla – žvilgtelėjusi į save šviesoje išvystu tik žemes ir kraują.
Siaubingai daug kraujo.
– Dieve, tu dar vaikas, – taria pa reigūnas ir patraukia ranką nuo gink lo. Nedrąsiai žengteli į priekį. – Kas nutiko? Kas nors ką nors tau padarė?
Praveriu burną ketindama atsakyti, bet tiesiog sulinksta keliai ir nukrintu ant žemės. Pa reigūnas bando mane pagauti, bet abu rėžiamės į žvyrą.
Jis sugriebia ant peties pritvirtintą radijo imtuvą, bet negirdžiu, ką sako, nes ūžia ausyse, o krūtinėje tarsi įkalintas žvėris daužosi širdis. Spoksau į savo rankas, džinsines tampres, matau savo šviesiai pilkų marškinėlių priekį – jie nusėti pridžiūvusio purvo ir tamsaus kraujo dėmėmis.
Jo rankos sugriebia mano pečius. Pažvelgiu į pa reigūną. Tarsi per miglą imu girdėti jo žodžius.
– Ar girdi mane? Medikai jau važiuoja, bet turi man pasakyti, kas tu, – prašo jis. – Koks tavo vardas?
Mano vardas?
Mirksiu žiūrėdama jam į akis ir bandau surasti atsakymą, bet, kad ir kaip stengčiausi, mintyse kaskart tarsi atsimušu į sieną. Koks mano vardas? Kodėl tai sunkus klausimas? Bandau ramiai kvėpuoti, bet man to jau per daug. Pradedu greitai, sunkiai alsuoti. Iš akių vėl pasipila ašaros.
Koks tavo vardas?
Griebiuosi už tvinksinčios galvos.
– Nežinau!