Vilnius, 2024
Pirma dalis
1
Žinučių ignoruoti Meda nesugebėjo. Kugelis vemia, nebūsiu!!!! Nepatyrusiai akiai tai galėjo pasirodyti kaip liūdna gastronominės odisėjos baigtis. Tačiau Medos visiškai nenustebino. Privalgė žolės? Geriausiai Medos draugei Tomai šuns vedžiojimas siejosi su tiktoko žiūrėjimu. Todėl dažnai nepastebėdavo, kad prancūzų buldogas ne meilės laiškus kitiems šunims ant žolės palieka, o skuba ją ėsti. Kai Kugelį prižiūrėdavo Meda, į paskirtas pareigas, kaip ir į bet kokias kitas, žiūrėdavo kur kas atsakingiau. Jos psichoterapeutės Astos žodžiais – gerokai persistengdama. Tačiau į vaikystės traumas Meda gilinsis trečiadienį. Penktadienio vakaro planuose – koncertas ir kokteiliai, ne kaltė. Taigi kratėsi bolto vairuotojo „Priuse“, riedančiame akmenuota Kauno senamiesčio gatve. Buvo pasipuošusi. Pasidažiusi. Ką jau kalbėti apie šitas pragariškai nepatogias, bet vieninteles prie aprangos tikusias basutes. Piko metu pravažiavo labiausiai užkimštas Kauno gatves, boltui paklojo pusę dienos atlyginimo. Bandė neklausyti, kaip vairuotojas Anatolijus (reitingas – 3,2, ant veidrodėlio kabo medinis angeliukas, iškalbingai sudėjęs rankas maldai: „Nelėk greičiau, nei skrenda tavo angelas sargas...“) keikia Landsbergį, Šimonytę ir „tas kitas valdžios bobas“. 9
Patricija Tilvikaitė
Įvairiapusiškų pasiruošimo pastangų pareikalavęs vakaras nebuvo Medos svajonė, tačiau ji visuomet siekė pabaigti ką pradėjusi. Net ir viena pabandys gerai praleisti laiką. Visą vakarą nespoksos į telefoną bandydama atrodyti užsiėmusi. Išgers du kokteilius (gerai jau, tris!), grįš namo. Pakeliui užsisakys maisto, kad jis būtų pristatytas kaip tik tada, kai ant nutrintų kulnų klijuos pleistriukus. Linkėjimai mažuliui. Parašyk, jei persigalvosi ;) Todžės kebabų po koncerto planas vis dar galioja. Toma niekada nepersigalvodavo. Anatolijaus mašina sustojo, ir jis ėmė klientei brukti kortelę su Ingos Valinskienės nuotrauka ugnies fone. Akį rėžė neonine spalva rėkiantis telefono numeris. Taksisto vardas buvo parašytas „Sopranų“ serialo išgarsintu šriftu. T raidė – pistoletas. Meda nežinojo, nuo kurio galo pradėti narplioti šią popkultūros nuorodų mįslę. – Ponia, kai važiuosit namo, skambinkit. Tie boltai chujoltai tik ir žiūri, kaip paprastą žmogų sumindyt. Kažkur reikia – skambinat. Į oro uostą, į namus, į darbą... Prilekiu opa, va taip, – Anatolijus spragtelėjo pirštais, – nuvežu, parvežu. Ir plyteles galiu sudėt. Skalbenkę, šaldytuvą pajungt, – skambiai suplojo. Meda krūptelėjo. – Kainą visada paderinam, nenuskriausiu, – pažadėjo. – Bet jei nenaudosit, atiduokit kortelę. Negaliu čia belekam dalint. Tik dvidešimt per printerį paleidau. Žmona prieš darbą sukarpė. Anatolijus apsidžiaugė, keleivei pagaliau kortelę saugiai paslėpus rankinėje. Meda negalėjo susilaikyti nepasidomėjusi: – O Valinskienė čia prie ko? Ji kartu plyteles deda ar šalia sėdi, kai į oro uostą vežat? Kartais su nepažįstamaisiais Meda būdavo kandi. Nesusilaikydavo. Psichoterapeutė teigė, kad Medos poreikis pašiepti reiškia, jog ji 10
SVETIMKŪNIAI
jaučiasi nesaugi. Nelabai sensacinga informacija, tačiau gydytojai to Meda Norvaišaitė nepasakytų. – Ai... Mano bernas angluose, žinai. Vadyba ir marketingas. Koledžas ten, normaliai, negalvok. Tai sakė, kad reikia patikimam atrodyt, kai verslą darai. O aš kai Anatolijus, su kuo žmonėm siejas? – „Keliu į žvaigždes“? – Meda išspaudė nejaukią šypseną. – A-na-to-li-jus, alio! Su rusais. Tai reikėjo ant ciongo keist, kai čia visokie šūdai aplink ėmė dėtis. Anksčiau reklamavaus normaliai, žinai. Pritūpęs prie „Priuso“, ir tiek žinių. Bet maniškis sako: tėvai, nieko nebus. Tai žmona sugalvojo Ingutę uždėti. – Nu jo, prie „Priuso“ geriau nei prie ruso, – linktelėjo Meda, slėpdama šypseną. Jau dabar ilgėjosi Tomos, kuri šitokią humoro viršūnę būtų įvertinusi tinkamai. Tik vienos temos niekaip negalėjo paleisti: – Bet kai kortelėj Inga yra, o „Priuse“ – nėra, nemanot, kad biškį... melaginga? – Meda nežinojo, kodėl veliasi į partizaninės rinkodaros subtilybes, tačiau į barą, prie kurio automobilis sustojo, skubėti nebuvo ko. Anatolijus, nesusipratęs muzikos pritildyti nei keleivei įlipus, nei dabar, atrodė prarandantis kantrybę su reklamos srityje nepasikausčiusia kliente. Pavėžėjo planšetė jau pypsėjo, skelbdama naują užsakymą. – Tai aš ir sakau, kad INGA! – išrėkė. Vienu pirštu lyg bausdamas baksnojo ekraną. – Klausykit, skirstomės. Turiu trenktis per visą miestą į Ramučius. – Jis panosėj nusikeikė. – Pareitinguot nepamirškit normaliai, – pamojo ranka. Lipdama iš automobilio Meda užsiėmė vairuotojo vertinimo žvaigždutėmis matematika. Viena žvaigždutė išnyko už keistą kvapą salone, kita – už labai savotišką požiūrį į valstybės valdymą. Trečioji – už humoro jausmo stoką. Vieną pridėjo už neblogus „Painto“ įgūdžius, pasitikėjimą sūnaus (ir žmonos!) ekspertize ir meilę aksominio balso žvaigždei, likimo mums visiems skirtai. 11
Patricija Tilvikaitė
Avimos aukštakulnės basutės ant senamiesčio grindinio pranašavo nelaimę. Be to, svyravo ne tik Meda, bet ir jos pasitikėjimas savais socialiniais įgūdžiais. Prieš pat karantiną skubiai pakeistas darbas lėmė, kad kolegų beveik nepažinojo – pasimatydavo nebent kompiuterio ekrane. Kartais su niekuo gyvai nesikalbėdavo ištisas dienas. Savaites! Pakankamai, kad būtų beveik spėjusi save įtikinti, jog aplinkinių nepasiilgsta. Burbėjo panosėje, žirgliodama link baro: kokteilį būtų galėjusi išgerti ir namie. Ir koncerto pasiklausyti. Kaimynai savaitgaliais vis prisimindavo, kaip jie mylėjo, kaip jiems skaudėjo ir jog nėra stipresnių vaistų už meilę ir greitį. Meda neprisiminė, kada buvo kitokiame vakarėlyje, ir jų visai nesiilgėjo. Trečiadienį, ji neabejojo, psichoterapeutė Asta paklaus, kodėl pacientė nusprendė viena eiti į barą, kuriame nelauks geriausia draugė. Į atlikėjo, kurio net neklauso, koncertą. Apie kurį girdėjusi buvo tik iš Tomos plepalų. Kodėl atsisės prie staliuko dviem, priešais apie jos vienišumą rėkiantį REZERVUOTA ženklą. Tuomet Meda psichoterapeutei primins, kad Asta nuolat skatindavo elgtis spontaniškai. Gal net kvailai. Gerai, neprimins. Neišdrįs. Nors jau buvo pavargusi terapijoje kalbėti vien apie motiną (nuožmią narcizę), seserį (nelabai artimą), koleges (gyvai net nesutiktas), Tomą (ir Kugelį, žinoma). Arba nesėkmes pažinčių programėlėse. Iš pradžių juokingas, o dabar jau keliančias depresiją ir mintis, kad ne su vyrais, pozuojančiais prie svetimų automobilių ir savų negyvų žuvų, išdidžiai iškeltų, kažkas negerai. Svajojo, kaip tokia istorija nustebintų Astą. Gal ši net vėl kažką pasižymės bloknote, visai kaip jų susitikimų pradžioje? Nežinojo, kas blogiau: būti neįdomiai net savo psichoterapeutei ar kurti planus, kaip ją sudominti. 12
SVETIMKŪNIAI
Prisėdusi prie staliuko Meda apsimetė, kad nežino, ko norėtų. Pirmą kartą eidama į kavinę ar barą, rūpestingai išsinagrinėdavo meniu internete. Numatydavo kiekvieną vakaro užsakymą. Kartais, jei važiuodavo automobiliu, gūglo žemėlapy peržiūrėdavo satelitines nuotraukas – ar bus kur mašiną pasistatyti? Ar reikės parkuotis paraleliai, kol už tavęs laukiantys spokso ir smerkia? Ėmė sklaidyti laminuotus meniu lapus, kiek sulipusius, jau bene išmoktus mintinai. Nesugebės čia išsėdėti viena, jei lėtai gurkšnos „Cuba Libre“, kurio saldų aitrumą jau juto ant liežuvio galo. Kokteilis nesuveiks pakankamai greitai – net jeigu jos skrandis ir tuštokas. Pro šalį skubančios, į ją iki tol nė nežvilgtelėjusios padavėjos paprašė dviejų šotų. Patikslino – bet kurio romo, kuris bus pilamas į „Cuba Libre“. Aha, atneškit ir vieną kokteilį. Įsidrąsino: norėtų ir mocarelos lazdelių. Ne teigė – veikiau paklausė. Pirmas šotas nenuslydo nei skaniai, nei lengvai. Užsikosėjo, mintyse nusikeikė – nenorėjo į save atkreipti nereikalingo dėmesio. Servetėle valydamasi ištryškusias ašaras, romui patekus ne į tą gerklę, pro ją praėjusio jauno vyro žvilgsnį nuskaitė kaip smerkiantį. Greičiau, nei spėtų persigalvoti, užsivertė antrą stikliuką. Sukrovė juos į bokštelį, apdengė suglamžytomis servetėlėmis. Mocarelos lazdelės ant stalo atkeliavo pačiu laiku. Padavėja nurinko stikliukus – Medos gėdos bokštą, aukštesnį už Babelio.
13
2
– Nereikia atšaukti. Samdydamas Tomą žinojai, kad nieko nebus. Jau ryt skambins ir aiškins, kad penkioliktą močiutę palaidojo. O tie, kur susirinkę, koks jiem skirtumas? Pusė jų čia todėl, kad džintonikas nekainuoja aštuonių eurų, o ne dėl to, kas atsisės prie klepo. Galėčiau visą vakarą dainuoti žodžius pakeisdamas patiekalais iš meniu ir visiems būtų nusišikt. – Nikita Markovičius žinojo, kad tai nėra geriausias argumentas, ypač kai jį naudoji prieš patį baro savininką, tačiau dabar turėjo kabintis į menkiausią šiaudą. – Tau nereikės man mokėti, – pabandė dar kartą Nikita. Atrodė, kad tai – vienintelis ėjimas, kuris Karoliui rūpėjo. Jo nejaudino mintis, kad koncertas neįvyks. Įprastai leisdavo muziką per „Spotify“ (su reklamomis) ir vargo nematydavo. Tačiau bare susirinkusiesiems buvo pažadėtas gyvo garso pasirodymas, o jo kaltininkas Tomas buvo išsireikalavęs dviejų šimtų eurų už vakarą. Ir penkių plakatų su savo portretu, kuriame pozavo prikandęs lūpą. Karolis tylėjo. Svarstė? O gal tiesiog norėjo pakamuoti Nikitą, kuris jau seniai buvo rakštis subinėj. Nikita niūriai spoksojo į plakatą ant sienos. Žvilgsniu siekė Karoliui nebyliai priminti, kaip šis skundėsi turėjęs už jų spaudą pakloti trisdešimt eurų. Nikitos nuomone, Tomas plakate atrodė ne seksualus, o tiesiog bandantis sulaikyti pirstelėjimą. Vis dėlto turėjo suplanuotą koncertą, pažadėtą 14
SVETIMKŪNIAI
honorarą ir penkis ne namie atspausdintus plakatus. Nikita galėjo šaipytis, kad du iš penkių plakatų kabo tualetuose, o vieną Tomas dar vakar pasiėmė „kūrėjo archyvam“, tačiau bet kuris, apkaltinęs Nikitą pavydus vulgaris, nebūtų suklydęs. – O kas kokteilius maišys? – Karolis sukryžiavo rankas ant krūtinės. Koncertus rengė ne kaip meno ir kultūros mecenatas – buvo apskaičiavęs, kad per juos žmonės išgeria ir suvalgo daugiau nei įprastą penktadienio vakarą. – Dienos arbatpinigius atiduosiu. Visos dienos, – atsiduso. Daugiau nebeturėjo ką atnašauti prie Karolio kojų, apautų nemadingomis, bet, šio manymu, statusą aplinkiniams reikšmingai primenančiomis lakierkomis. Penktadienių popietę vietinis pensininkių knygų klubas į barą užsukdavo „aptarti knygų“. Jei visos būdavo skaičiusios bent jau anotaciją, reikėjo tai laikyti sėkmingu susitikimu. O Nikita buvo neoficialus klubo simbolis. Kiekvienos Kauno damos numylėtinis, pasivarginantis ir vardus įsiminti, ir makiažą ar aprangą pagirti – atkreipdavo dėmesį į viską, kam jau buvo abejingi ilgamečiai damų sutuoktiniai. Šeštą valandą, barui pradėjus pildytis, klubo narėms susidėjus taip ir neatverstas knygas į rankines, Nikita kišenę papildydavo bent keliasdešimčia eurų, o kasą – bent keliais šimtais. Kai knygų klubas aptarinėjo svajonių romanus, sumą pasisekdavo padvigubinti. Ypač jei prisimindavo leisti plaukams kristi ant akių, o pildamas vyną įtempdavo rankos raumenis, jais šmėžuodamas kiekvienai damai prieš akis. – Šiandien jos atsinešė kažkokias „Buduaro paslaptis“. Karolio veidą pridengė išdidi, perdėtai maloninga „aš darau tau paslaugą“ kaukė. – Ir dar dirbsi ryt. 15
Patricija Tilvikaitė
Šeštadieniai, paskirti stalo futbolo turnyrams, galėjo iš proto išvesti net ramiausią darbuotoją. Iki tokio Nikitai – toli gražu. Vis dėlto linktelėjo. – Ir dar dirbsiu ryt. – Ir poryt. „Gal dar pačiulpt?“ Priežodis, įaugęs į kraują, tiek kartų pradėjęs muštynes tiek šeimoje, tiek mokykloje, dabar būtų viską tik sugriovęs. Nikita iki skausmo prikando lūpą. Geriausios savaitės dienos uždarbio dalį, turėjusią padėti padengti nuomą, ką tik atidavė žmogui, kuris ir įprastomis aplinkybėmis neskubėdavo išmokėti algų. Jei Karolis būtų užsiliepsnojęs vietoje, Nikita nebūtų jo pusėn net nusispjovęs. Tačiau tik paklusniai linktelėjo. Nuskubėjo ruoštis, palikęs baro savininką prijungti garso įrangos. Braudamasis tarp susirinkusiųjų prabėgomis žvilgtelėjo į paspringusią šviesiaplaukę. Sandėliukas už baro buvo naudojamas kaip darbuotojų persirengimo kambarys. Jau anksčiau gavęs leidimą, Nikita ėmė kuistis kolegės Samantos rankinėje. Telefono priekinė kamera buvo panaudota kaip veidrodis, o metalinė alaus statinė – kaip kėdė. Šalimais pasistatė butelį romo – vieną tų, kuriuos per paskutinę inventorizaciją paslėpė tarp tualetinio popieriaus ritinėlių. Įgudusia ranka ėmė pas Samantą rastu juodu kosmetiniu pieštuku dažytis akis. Bet kokias klaidas taisė mažojo piršto pagalvėle, dažų likutį nusivalė į antakius. Tušu išryškino blakstienas, delnu pavėlė plaukus. Maskuokliu pridengė ratilus po akimis – darbo naktimis, nevisavertės mitybos, prasto gyvenimo būdo ir dar prastesnių pasirinkimų pasekmes. Sakoma, kad per septynerius metus žmogus pakeičia viską: odą, nagus, plaukus. Nikita, jei būtų galėjęs paskubinti šitą metamorfozę, būtų išsinėręs iš odos tarsi gyvatė, nusidildijęs nagus, išsirovęs plaukus be jokio depiliacinio vaško. Atvira liepsna nudeginęs pirštų 16
SVETIMKŪNIAI
atspaudus. Kaip nusikaltėlis. Norėjo vieną dieną pažvelgti į veidrodį ir nežinoti, kam priklauso veidas, spoksantis iš atspindžio. Žinojo, kad niekam nesvarbu, ar į sceną žengs pasidažęs, bet jei nors vienas siauraprotis namo išeis pasipiktinęs ir apie tai pranešęs žvilgsniu ar žodžiu, Nikita jausis laimėjęs daugiau, nei kai į kišenę susigrūsdavo dienos atlygį. Kažkada mokykloje, muzikos mokytojai paklausus, koks jausmas laimėjus vietinės reikšmės dainų konkursą, Nikita atsakė jautęsis kaip Kalanta. Mokytoja susiraukė, o jis, tuomet šešiolikmetis, blykstelėjo šypsena: „Visas kūnas degė.“ Tą pačią dieną jis direktoriaus kabinete apsilankė du kartus – atsiimti diplomo už pergalę konkurse ir išklausyti moralo. Vis tik, užlipus ant baro scenos, tiek paaukojus dėl koncerto, Nikitai buvo sunku pajusti pakylėjimą, kurį dovanoja muzika. Nei pasikeitęs apšvietimas, nei pirmi pianino akordai, pirštams patiems pasirinkus Eltono Johno melodiją, nebuvo pakankama paskata kokteilių gurkšnotojams nutilti. Penktadienio vakarą pigiu alkoholiu garsėjančiame bare rinkosi ne melomanai. Galėtum dainuoti patiekalų pavadinimus iš meniu ir visiems būtų nusišikt.
17
ĮSIGYKITE
KNYGĄ DABAR