Sveikatos psichologija

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos Visuomenės sveikatos fakulteto Profi laktinės medicinos katedros profesorė. Mokslinių tyri­ nėjimų sritys: krizių ir traumų psichologija, savižudybių prevencija, sveikatos psichologija, visuomenės psichikos sveikatos stiprinimo galimybės.

Andriaus Bulotos nuotr.

Laima Bulotaitė Psichologė, socialinių mokslų daktarė,

Vilniaus universiteto Filosofi jos fakulteto Bendrosios psichologijos katedros docentė. Mokslinių tyrinėjimų sritys: sveikatos psichologija, psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo prevencija, psichikos sveikatos stiprinimas.

Vidmanto Bukavecko nuotr.

Danieliaus Leiliono nuotr.

Roma Jusienė Psichologė-psichoterapeutė, socialinių mokslų daktarė,

Vilniaus universiteto Filosofi jos fakulteto Bendrosios psichologijos katedros docentė, Psichologinių inovacijų ir eksperimentinių tyrimų mokymo centro vadovė.

Mokslinių tyrinėjimų sritys: raidos psichologija ir psichopatologija, sveikatos psichologija, psichodinaminė psichoterapija.

Aurelijus Veryga Gydytojas psichiatras, biomedicinos mokslų daktaras,

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos Visuomenės sveikatos fakulteto Profi laktinės medicinos katedros docentas. Mokslinių tyrinė­ jimų sritys: psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo profi laktika ir kontrolė, psichikos sveikata, gyvensena, rizikos veiksnių epidemiologija, sveikatos politika.

Pasaulio sveikatos organizacijos nuomone, sveikatos psichologija – ypač perspektyvi mokslo šaka, jos taikomi metodai neabejotinai padeda gerinti žmogaus ir visuomenės fizinę bei emocinę sveikatą. Studentams, specialistams, politikams ir visuomenei skirtas vadovėlis lietuvių kalba leis Lietuvoje plačiau taikyti psicho­logijos žinias kuriant ligų prevencijos ir gydymo būdus, puoselėjant ir stiprinant sveikatą, tobu­li­ nant sveikatos apsaugos sistemą. doc. dr. Robertas Petkevičius, PSO biuro Lietuvoje vadovas, PSO atstovas Lietuvoje

„Sveikatos psichologija“ – pirmasis lietuviškas vadovėlis, kuriame pateikiamos susis­ temintos žinios apie veiksnius, susijusius su sveikata ir ligų prevencija. Sveikata nėra duotybė, jai itin didelę įtaką daro žmogaus veikla, todėl mes patys pasirenkame, kaip gyvensime. Knyga bus naudinga įvairių specialybių dėstytojams ir studentams, sveikatos apsaugos specialistams, taip pat tiems, kurie rūpinasi savo sveikata. dr. Robertas Povilaitis, Europos psichologų asociacijų federacijos generalinis sekretorius

ISBN 978-9986-16-849-2

www.tytoalba.lt

sveikatos psichologija

Vidmanto Bukavecko nuotr.

Nida Žemaitienė Psichologė, visuomenės sveikatos mokslų daktarė,

sveikatos psicho logija

Nida Žemaitienė Laima Bulotaitė Roma Jusienė Aurelijus Veryga

Sveikatos

psichologija

VILNIUS 2011 3

UDK 159.923(075.8) Sv-13

Aukštųjų mokyklų vadovėlių kokybės vertinimo komisijos rekomenduota 2011-04-14 Nr. 11-05 Vadovėlio rankraščio rengimą rėmė Lietuvos valstybinis mokslo ir studijų fondas Recenzavo: Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Bendrosios psichologijos katedros lektorė dr. Miglė Dovydaitienė Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos Visuomenės sveikatos fakulteto Profilaktinės medicinos katedros docentas dr. Vaclovas Šveikauskas

ISBN 978-9986-16-849-2

4

© Nida Žemaitienė, 2011 © Laima Bulotaitė, 2011 © Roma Jusienė, 2011 © Aurelijus Veryga, 2011 © Aurelija Daugėlaitė, piešiniai, 2011 © Jokūbas Jacovskis, viršelio dizainas, 2011 © „Tyto alba“, 2011

Turinys pratarmė................................................................................................ 9 I skyrius Sveikatos psichologija – nauja pažinimo Sritis................. 11 •

Sveikatos psichologijos apibrėžimas, tikslai, uždaviniai....................11

•

Sveikatos psichologijos atsiradimo istorinės prielaidos.....................14

•

Sveikatos ir ligos samprata...............................................................17

•

Salutogeninis požiūris į sveikatą......................................................29 II skyrius

GYVENIMO BŪDAS, ELGSENA IR SVEIKATA................................... 32 •

Sveikatai žalinga elgsena..................................................................32

•

Mityba ir sveikata............................................................................35

•

Antsvoris ir nutukimas. ...................................................................43

•

Fizinis aktyvumas ir sveikata. ..........................................................49

•

Sveikatai žalingos elgsenos keitimo modeliai...................................55 III skyrius

PSICHOAKTYVIŲJŲ MEDŽIAGŲ VARTOJIMAS IR SVEIKATA...... 69 •

Alkoholio vartojimas ir sveikata.......................................................69

•

Rūkymas ir sveikata.........................................................................86

•

Narkotikų vartojimas ir sveikata.....................................................107 IV skyrius

STRESAS IR SVEIKATA.........................................................................129 •

Streso samprata. ............................................................................129

•

Streso psichofiziologija..................................................................135

•

Streso įtaka sveikatai......................................................................140

•

Streso įveika ir valdymas. ..............................................................143 5

V skyrius ASMENYBĖ IR SVEIKATA....................................................................153 •

Psichikos ir kūno ryšio problema...................................................153

•

Ligos ir sveikatos prielaidos asmenybės teorijų perspektyvoje........161

•

Asmenybės bruožų ir polinkio į įvairias ligas tyrimai.....................171

•

Savireguliacijos procesai reaguojant į sveikatos problemas.............178 VI skyrius

Ligos patirtis . ..................................................................................184 •

Ligos įsisąmoninimo procesas........................................................184

•

Ligos ir elgesio savikontrolės modelis............................................188

•

Psichologinis atsakas į ligos diagnozę ...........................................194

•

Gyvenimas su liga ir ligos sukeltos krizės įveika ...........................197

•

Psichosocialiniai hospitalizacijos aspektai.......................................203

•

Skausmo fiziologija ir psichologija . ..............................................212 VII skyrius

SĄLYTIS SU LIGA SKIRTINGAIS AMŽIAUS TARPSNIAIS...............219 •

Sveikatos ir ligos samprata vaikystėje.............................................219

•

Sergantis vaikas.............................................................................222

•

Sergantis darbingo amžiaus žmogus...............................................227

•

Senyvas amžius ir liga....................................................................230

•

Sergančiojo šeima..........................................................................233

•

Mirtis ir mirimas...........................................................................238 VIII skyrius

MEDICINOS PERSONALO IR PACIENTO SĄVEIKA .......................245 •

Gydytojo ir paciento bendravimas.................................................245

•

Pasitenkinimas gydymu.................................................................262

•

Gydymo rekomendacijų laikymasis................................................268

•

Placebo efektas..............................................................................275

•

Komandinio darbo reikšmė medicinoje. ........................................278

•

Psichologinis įvertinimas ir konsultavimas medicininio gydymo kontekste.......................................................................................281

6

IX skyrius PSICHOSOCIALINIAI LIGŲ ASPEKTAI.............................................289 •

Galvos skausmas............................................................................289

•

Lėtinio nuovargio sindromas. ........................................................293

•

Astma............................................................................................296

•

Alzheimerio liga............................................................................300

•

Širdies ir kraujagyslių ligos............................................................305

•

Cukrinis diabetas...........................................................................309

•

Onkologinės ligos..........................................................................316

•

Judėjimo negalia............................................................................330 X skyrius

Sveikatos stiprinimas ir prevencija.....................................344 •

Sveikatos stiprinimo samprata. ......................................................344

•

Šiuolaikinis požiūris į prevenciją: pagrindiniai iššūkiai ir uždaviniai ..................................................349

•

Pirminė prevencija. .......................................................................352

•

Antrinė prevencija.........................................................................358

•

Tretinė prevencija..........................................................................364

•

Prevencijos programų kūrimo pagrindiniai principai.....................373 XI skyrius

SVEIKATOS PSICHOLOGIJOS TYRIMAI............................................378 •

Pagrindinės sveikatos psichologijos tyrimų sritys ir problemos......378

•

Kiekybiniai ir kokybiniai tyrimų metodai......................................380

•

Sveikatos psichologijos tyrimų etika..............................................386

•

Sveikatos psichologijos tyrimai ateityje..........................................388 XII skyrius

SVEIKATOS POLITIKA..........................................................................394 •

Sveikatos priežiūros sistema Lietuvoje...........................................394

•

Visuomenės sveikata Lietuvoje......................................................398

•

Sveikatos politikos formavimas......................................................401

•

Psichikos sveikatos strategija. ........................................................414

7

8

Pratarmė Sveikatos psichologija – nauja tarpdisciplininė ir itin sparčiai besivystanti mokslo šaka. Medicinoje tradiciškai sveikata suprantama ir apibrėžiama kaip ligos nebuvimas. Tačiau tampa vis labiau akivaizdu, kad toks siauras biologinis požiūris neatspindi šiandieninei medicinai ir sveikatos priežiūrai tenkančių iššūkių. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) prognozuoja, kad iki 2030 m. vėžys, širdies kraujagyslių ligos ir nelaimingi atsitikimai sudarys 56 proc. visų mirčių priežasčių. Pagrindinės ligų priežastys susijusios su žmogaus elgesiu, vadinasi, jų galima išvengti. Nūdienos reikalavimus atitinkanti sveikatos priežiūra įmanoma tik atsižvelgiant į biopsichosocialinę perspektyvą, pripažįstant biologinių, psichologinių ir socialinių veiksnių įtaką sveikatai, ligų etiologijai, diagnostikai, gydymui ir reabilitacijai. Tam būtinos sveikatos psichologijos žinios. Šiuo vadovėliu siekiame kelių svarbių tikslų: •• Suteikti studentams specialių žinių apie discipliną, tiriančią psichologinius sveikatos veiksnius, medicininių ir psichologinių veiksnių tarpusavio sąsajas bei dėsningumus; atskleisti ir aiškinti biopsichosocialinio modelio taikymo medicinoje ir psichologijoje galimybes ir privalumus.

•• Ugdyti gebėjimus taikyti šias žinias stiprinant ir palaikant sveikatą, užkertant kelią ligoms (ir fizinėms, ir psichikos), gydant ligas, nustatant jų priežastis ir susijusius veiksnius.

•• Skatinti sveikatos priežiūros sistemos specialistus bei politikus efektyviau organizuoti ir įgyvendinti priemones, skirtas gyventojų sveikatai išsaugoti, palaikyti ir stiprinti.

Prie visų skyrių pateiktos praktinės užduotys. Kai kurias jų siūlome atlikti skaitant vadovėlį. Tai padės įsigilinti į temą, skatins kūrybiškai mąstyti, taikyti teorines žinias sprendžiant praktines problemas. Kitos užduotys skirtos atlikti seminarų metu studentų grupėms, dar kitos gali būti panaudotos kaip namų užduotys ar didesni projektai, kurių rezultatus 9

galima aptarti seminarų metu. Vadovėlio tekstą pagyvinome ištraukomis iš grožinių kūrinių ar lietuviškoje spaudoje skelbtų straipsnių aktualiais sveikatos klausimais (pvz., gydytojo ir ligonio santykiai, diagnozės paslaptis ir pan.). Šis vadovėlis gali būti naudojamas kaip sveikatos psichologų, gydytojų, slaugytojų, visuomenės sveikatos ir socialinio darbo specialistų rengimo bei tobulinimosi programų mokomoji priemonė.

Sveikatos psichologija gali būti įdomi ir naudinga kiekvienam, kuris siekia pažinti save ir kitus, kuriam rūpi sveikata ir jos puoselėjimas.

10

I skyrius Sveikatos psichologija – nauja pažinimo Sritis  Sveikatos psichologijos apibrėžimas, tikslai, uždaviniai  Sveikatos psichologijos atsiradimo istorinės prielaidos  Sveikatos ir ligos samprata  Salutogeninis požiūris į sveikatą

Sveikatos psichologijos apibrėžimas, tikslai, uždaviniai Sveikatos psichologiją, ko gero, galima pavadinti psichologijos ir sveikatos mokslų kūdikiu. Oficialia šios mokslo šakos pradžia laikomi 1978 metai, kai Amerikos psichologų asociacijoje buvo suformuotas sveikatos psichologijos padalinys ir jam pavesti su žmonių sveikata ir jos išsaugojimu susiję psichologijos klausimai. Šį padalinį sudarė 1 300 narių, vienas jo įkūrėjų buvo Josephas Matarazzo, vėliau jis tapo ir pirmuoju šio padalinio prezidentu. Pirmosios knygos, kuri ir vadinosi „Sveikatos psichologija“ (red. George’as Stone’as), įvade pabrėžiama: „Nė vienoje knygoje iki šiol nevartotas šis terminas.“ 1982-aisiais Amerikos psichologų asociacija pradėjo leisti oficialų sveikatos psichologijos žurnalą, o 1986 m. įkurta Europos sveikatos psichologų asociacija, vienijanti ne tik psichologus, bet ir medikus, kitų specialybių atstovus. 2003-iaisiais Japonijoje vykusios sveikatos psichologų konferencijos metu įsteigta Tarptautinė sveikatos psichologijos tyrimų draugija (ISHPR, International Society of Health Psychology Research).

11

1982 metais J. Matarazzo pateikė pirmąjį sveikatos psichologijos apibrėžimą, kuriuo vadovaujamasi iki šiol.

Sveikatos psichologija – tai ypatingas mokomųjų, mokslinių ir profesinių psichologijos disciplinos indėlių derinys, skirtas sveikatai išsaugoti, ligų prevencijai ir gydymui, etiologiniams bei diagnostiniams ryšiams tarp ligos ir sveikatos nustatyti, sveikatos priežiūros sistemai analizuoti ir tobulinti bei sveikatos politikai formuoti.

Padiskutuokite Kokie uždaviniai keliami sveikatos psichologijai pagal šį apibrėžimą?

Štai dar keletas sveikatos psichologijos apibrėžimų: sveikatos psichologija – psichologijos šaka, tirianti sveikatos ir ligų psichologinius aspektus; sveikatos psichologija tiria psichologinius veiksnius, kurie stip­rina sveikatą, yra ligų priežastis ar padeda pagyti; sveikatos psichologija tiria, kaip psichologija gali padėti žmogui – pasirinkti sveiką gyvenimo būdą, išvengti ligų, pasveikti, įveikti stresą ir naudotis sveikatos apsaugos sistema.

Taigi bendriausia prasme sveikatos psichologija apima sveikatos stip­rinimo ir palaikymo psichologinius aspektus.

1 pav. pavaizduota sveikatos psichologijos vieta tarp kitų giminingų disciplinų. Be abejo, sveikatos psichologai domisi ne tik somatinėmis ligomis. Jie gali padėti ir psichikos sveikatos sutrikimų turintiems asmenims, kaip ir klinikiniai psichologai konsultuoja somatinių negalavimų turinčius pacientus.

PSICHIKOS SUTRIKIMAI

PSICHOLOGIJA

Klinikinė psichologija

Psichiatrija

Sveikatos psichologija

Elgesio medicina

SOMATINĖS LIGOS

1 pav. Sveikatos psichologija ir giminingos disciplinos 12

MEDICINA

Pastaruoju metu vis daugiau dėmesio skiriama socialiniam sveikatos problemų kontekstui. Žengdama koja kojon su kitais sveikatos mokslais, sveikatos psichologija plečia savo tyrinėjimų lauką, apimdama pačius įvairiausius šeimos, organizacijos, bendruomenės ir visuomenės sveikatos klausimus. Per trumpą savo gyvavimo laikotarpį sveikatos psichologija taip išsiplėtojo, kad be jos jau sunkiai įmanoma planuoti su žmonių sveikata ir gerove susijusius procesus, politinius sprendimus ar poveikio priemones. Kita vertus, tokiame plačiame interesų lauke vis sunkiau bendrauti, sistemingai gilintis į konkrečias sveikatos problemas. Siekdami to išvengti, specialistai ir mokslininkai buriasi į siauresnės specializacijos padalinius. Šiuo metu galima išskirti penkis specializuotus sveikatos psichologijos padalinius.

Klinikinė sveikatos psichologija išsivystė klinikinės psichologijos, elgesio medicinos ir psichiatrijos mokslų sandūroje. Šioje srityje dirbantys psichologai daugiausia dėmesio skiria klinikinei praktikai, su sveikata susijusiam žmogaus elgesiui, jo keitimo galimybėms ir psichoterapijai.

Aplinkos sveikatos psichologija daugiausia domisi fizinės, psichologinės, socialinės darbo aplinkos ir darbo reikšme žmogaus sveikatai. Ši šaka apima labai daug aplinkos ir sveikatos klausimų – nuo triukšmo, darbo trukmės, tarpasmeninių santykių reikšmės sveikatai iki išsamių ir labai specifiškų įvairių darbo rizikos veiksnių ir prevencijos galimybių tyrimų.

Visuomenės sveikatos psichologija gilinasi į populiacijos psichologinių ir socialinių sveikatos veiksnių sąsajas. Šios srities specialistai ieško atsakymų į klausimus, kas lemia įvairių visuomenės grupių sveikatos skirtumus, kas sąlygoja visuomenės sveikatos rodiklių kaitą, bando išsiaiškinti, kokios priemonės ir politiniai sprendimai padėtų užkirsti kelią vienų ar kitų sveikatos rizikos veiksnių plitimui visuomenėje.

Bendruomenės sveikatos psichologija daugiausia dėmesio skiria efektyvių sveikatos stiprinimo ir ligų prevencijos priemonių paieškai bendruomenėje. Juk tai, kaip atskiroje bendruomenėje suprantami, vertinami ir įgyvendinami asmens fizinės ir psichikos sveikatos stiprinimo uždaviniai, nemažai lemia visos šalies sveikatos rodiklių pokyčius.

Kritinės sveikatos psichologijos specialistai analizuoja sveikatos priežiūros sistemas, domisi teisiniais sveikatos aspektais, gilinasi į socialinių, psichologinių, etninių sveikatos netolygumų priežastis.

13

Tyrimais įrodyta, kad psichologai turi būti visateisiai šiuolaikinės sveikatos priežiūros sistemos dalyviai. Sveikatos psichologai yra specialiai parengti vertinti sudėtingus biologinių, psichologinių ir socialinių veiksnių ryšius, kad galėtų suteikti psichologinę pagalbą. Sveikatos psichologija būtina šiuolaikinėje medicinos sistemoje užtikrinant veiksmingą pagalbą pacientams ir sutrikimų prevenciją. Taigi modelis, kurį rekomenduoja naujausia mokslinė literatūra, sako, kad sveikatos sistema nėra įvairiapusė, jeigu medicinos pagalba suteikiama be sveikatos psichologų.

Algirdas S. Fedoravičius

Sveikatos psichologijos atsiradimo istorinės prielaidos Taigi sveikatos psichologai daugiausia kalba apie sveikatą ir kaip ją išsaugoti, sustiprinti. O kiek mes universitetuose kalbame apie sveikatą ir kiek – apie ligas?

Jau Hipokrato laikais buvo siūloma laikytis modelio sveikas žmogus → ligonis. Tai reiškia, kad su kiekvienu atėjusiu į konsultaciją asmeniu mes pirmiausia turime bendrauti kaip su sveiku žmogumi, o ne kaip su pacientu. Deja, ilgaamžė medicinos etika pagrįsta gydytojo ir ligonio santykiais, tačiau nėra etinių gydytojo ir sveiko žmogaus santykių principų.

Yra ligų diagnostika, bet nėra sveikatos diagnostikos. Todėl medikai dažniausiai žmogų apibūdina taip: to sutrikimo nėra, ta liga neserga...

Medikai ruošiami darbui su ligoniais, todėl, susidūrę su sveiku žmogumi, jie neretai jam taiko ligonio modelį. Juk ne paslaptis, kad gydančiam personalui aišku, kaip dirbti su ligoniu, tačiau neretai būna sunku dirbti ir kalbėti su sveiku žmogumi. Todėl kartais, vien apsilankę pas gydytoją, pasijuntame tikrais ligoniais. Kai kas net sako: „Pas gydytojus geriau neisiu, nes pripaišys man ligą.“ Panaši ir psichologijos situacija. Psichologai žino daugybę psichikos sutrikimų ir kiekviename žmoguje jų ieško. Dauguma naudojamų testų, metodikų kilę iš patopsichologijos.

14

Dirbti sveikatos stiprinimo, ligų prevencijos srityje ilgą laiką nebuvo labai prestižiška ar populiaru. Visai kas kita – diagnozuoti ir gydyti.

Tačiau situacija keičiasi. XX a. antroje pusėje įvyko tam tikrų mąstymo poslinkių, pasikeitė ir požiūris į sveikatą bei jos stiprinimą.

Pagrindinius sveikatos priežiūros ir medicinos pokyčius galima pavaizduoti tokia schema: Medicina Liga, patologija Rizikos veiksniai Pažeidžiamumas Liguista reakcija į stresą Gydymas Silpnoji vieta Ligos įveikimas, simptomų išnykimas Pacientas

        

Sveikatos apsauga Sveikata Apsauginiai veiksniai Atsparumas Streso įveika Sveikatos stiprinimas, prevencija Stiprioji vieta Geresnė gyvenimo kokybė Asmuo, žmogus

Šie pokyčiai byloja apie medicinos „socialėjimą“. Svarbiausias pokytis – pradėta akcentuoti ne ligos gydymą, o jos prevencijos galimybes.

Natūraliai kyla klausimas: kas paskatino tokią sparčią sveikatos psichologijos raidą XX ir XXI amžių sandūroje? Kodėl sveikatos klausimai būtent dabar tapo tokie aktualūs? Kodėl medicinos srityje taip padidėjo psichologijos žinių poreikis?

Anot sveikatos psichologijos teoretikų, nemažai atsakymų į šiuos klausimus gali pateikti žmonių sveikatos pokyčių, visuomenės ir medicinos mokslo raidos stebėsena. Remiantis jos duomenimis galima išskirti tris pagrindines sveikatos psichologijos atsiradimo priežastis: 1. Sergamumo ir mirtingumo rodikliai. Jų analizė atskleidė, kad žmonių sveikata labai priklauso nuo jų gyvenimo būdo, elgesio.

2. Sustiprėjusi nuostata, kad kiekvienas individas yra atsakingas už savo sveikatą.

3. Iliuzijų, susijusių su biomedicininiu sveikatos priežiūros modeliu, žlugimas.

15

Biomedicininis modelis dominavo medicinoje porą šimtų metų ir tebėra aktualus iki šiol. Pagal jį: •• Fiziologiniai procesai atskirti nuo psichologinių.

•• Visas ligas ir negalavimus galima paaiškinti fiziologinių procesų sutrikimais, kuriuos sukelia traumos, biocheminis disbalansas, bakterinės ar virusinės infekcijos ir pan.

•• Sveikata iš esmės yra biocheminė ir fizinė.

Taigi remiantis šiuo modeliu svarbiausia ieškoti ligų sukėlėjų – patogenų. Deja, iki šiol ir medicinoje, ir psichologijoje yra paplitęs tipiškas patogeninis požiūris – tai yra ieškoma problemų ir ligų priežasčių.

XX a. pradžioje imta daug kalbėti apie būtinybę susieti psichologiją su medicina, bet labiau teoriškai. Psichologinių veiksnių svarba buvo pripažįstama, bet mažai kas daroma. Apie tai daugiau rašė patys medikai, o ne psichologai. 1911 m. Amerikos psichologų asociacijos kasmetiniame suvažiavime buvo padarytas pirmas rimtas žingsnis. Bendrame medikų ir psichologų pranešime buvo konstatuota, kad psichologijos žinios medikams yra būtinos, o medicinos studentams pateikiama per mažai psichologijos žinių. Pabrėžta, kad psichologijos kursas turi būti skaitomas anksčiau nei psichiatrijos ir neurologijos. Deja, ir po to nelabai kas pasikeitė.

Didelį postūmį psichologijos ir medicinos mokslų bendradarbiavimo plėtrai turėjo streso tyrinėjimai, psichosomatinės medicinos raida (daugiau apie tai skaitykite IV skyriuje). Šiuo metu beveik visos ligos siejamos su psichologiniais veiksniais (yra teorijų, kad net dantų skausmą lemia psichologinės priežastys).

Medikai pripažįsta, kad kūnas ir siela neatskiriami. Tačiau visame pasaulyje tik apie 1970 m. psichologai ėmė dalyvauti gydant fizines ligas.

Taigi buvo pripažinta, kad psichologai gali padėti ir papildyti gydytojų darbą.

Tradiciškai medicina labiau rūpinasi ligomis, sergančiu žmogumi.

Sveikatos psichologijos specialistus domina ne vien ligų, bet ir sveikatos psichologiniai aspektai. Siekiama išsiaiškinti, kas generuoja sveikatą.

Geriausiai sveikatos psichologijos skirtumą nuo tradicinės medicinos atspindi Johno W. Traviso modelis.

16

SVEIKATOS PSICHOLOGIJA ANKSTYVA MIRTIS

Liga

Simptomai

Požymiai

AUKŠTO LYGIO GEROVĖ Švietimas Mokymasis Augimas

TRADICINĖ MEDICINA

2 pav. Johno W. Traviso modelis

Kryptis iš centro į kairę rodo progresuojantį sveikatos blogėjimą, į dešinę – stiprėjančią sveikatą ir gerovę. Tradicinė medicina, kaip matome schemoje, žmogumi rūpinasi, kol išnyksta visi ligos požymiai. Sveikatos psichologija stengiasi, kad žmogus ne tik atgautų sveikatą po ligos, bet ir ją saugotų, stiprintų. Kuo labiau žmogus tuo rūpinsis, tuo bus mažesnė tikimybė, kad jis susirgs.

Taigi sveikatos psichologija iš naujo kelia seną filosofinį klausimą apie psichikos ir kūno ryšį ir ieško galimybių, kaip šiuolaikinės psichologijos žinias ir metodus panaudoti siekiant išsiaiškinti ligų priežastis ir išsaugoti sveikatą.

Sveikatos psichologija remiasi biopsichosocialiniu požiūriu į ligą ir sveikatą, taigi pripažįsta, jog sveikatą ir ligas veikia ir biologiniai, ir psichologiniai, ir socialiniai veiksniai.

Sveikatos ir ligos samprata „Sveikas“ ir „ligonis“ yra du žodžiai, kurių neištars joks padorus, sąžiningas gydytojas, nes kas gi nustatys ribą, kur prasideda liga ir baigiasi sveikata?

Stefanas Zweigas

Prieš pradėdami nagrinėti šią temą atlikime užduotį.

17

Praktinė užduotis 1. Greitai atsakykite į klausimą: ar Jūs sveiki?

Tie, kurie neserga lėtinėmis ligomis, turbūt atsakėt, kad taip, lyg ir sveiki.

2. O dabar skalėje pažymėkite savo būklę (1 reiškia visiškai sveikas, o 10 – ligonis):

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

Skalėje vargu ar kuris pažymėjote save prie pačių sveikiausių. Lyg ir nesergate rimta liga, tačiau pradėjote lyginti save su visiškai sveiku žmogumi. O kas yra tas visiškai sveikas žmogus? Kodėl Jūs, neturėdami rimtų sveikatos sutrikimų, nepriskiriate savęs prie jų? Čia ir iškyla klausimas – kas yra sveikas žmogus?

Atlikdami šią užduotį realiai susidūrėme su normos ir patologijos / sveikatos ir ligos problema. Kada galime sakyti, kad žmogus sveikas, o kada – kad jis jau ligonis?

Labai dažnai medicinoje naudojamas mechanistinis modelis. Įsivaizduokime, kad nusipirkome naują automobilį. Jį išbandę įtariame, kad jis „serga“, t. y. sugedęs. Imamės tirti automobilį. Tikriname, kaip veikia variklis, kiek sunaudoja degalų ir pan. Tada palyginame šiuos rodiklius su gamyklinėmis modelio charakteristikomis. Jei neatitinka tų charakteristikų, vadinasi, automobilis turi trūkumų, yra sugedęs ir jį reikia taisyti.

Panašiai samprotauja ir gydytojai apžiūrinėdami pacientą. Tikrinama, ar paciento plaučių, širdies ir kitų organų, kraujo, šlapimo tyrimų rezultatai atitinka tam tikras nustatytas normas. Jei ne – asmuo serga. Be abejo, tai paviršutiniška analogija. Apie žmogaus kūno mechanizmą žinoma nepalyginti mažiau negu apie variklio darbą. Pagal šį mechanistinį modelį, ištyrus žmogaus kūno sandarą ir funkcijas iki menkiausių smulkmenų, galima pasakyti, ar žmogus atitinka normą, tai yra ar jis sveikas, ar ligonis.

Tačiau žmogaus „gamyklinių“ charakteristikų nėra. Yra tam tikros normos, kuriomis vadovaujasi gydytojai. Kaip jos nustatomos? Štai keletas teorijų apie tai, kas yra laikoma norma.

18

Statistinis normalumo supratimas. Tai tradicinis požiūris į normą. Normos ribos apskaičiuojamos taip, kad apimtų 95 proc. rezultatų, gautų tiriant sveikų pacientų grupę. Vadinasi, lieka 5 proc. rizika, kad sveiko asmens tyrimų rezultatas bus nenormalus. Žymus medicinos filosofas Edmondas E. Murphy (1976, cit. pagal Wulf, Pedersen, Rosenberg, 2001) teigia, kad „normaliu žmogumi galime laikyti tą, kuris nėra pakankamai ištirtas“.

Statistinis normalumo konceptas iškelia ir kitą problemą. Kaip mes galime būti tikri, kad tirti individai buvo sveiki arba normalūs? Juk jie buvo subjektyviai atrinkti ir tarp jų galėjo patekti sergančių asmenų. Taigi šį konceptą galime apibūdinti taip: normalu yra tai, kas būdinga daugumai.

Tačiau koks nukrypimas nuo normos dar leistinas, nevadintinas liga, o nuo kada jis jau rodo ligą? Atsakydami į šį klausimą, kai kurie medicinos filosofai teigia, kad tiksli riba tarp sveikatos ir ligos paprastai būna teorinė, nes ligos gali sukelti nukrypimų, kurie neatitinka jokių standartų.

Remiantis statistiniu normalumo konceptu apskaičiuota, koks turi būti kraujo spaudimas, ūgis, svoris, kūno temperatūra, eritrocitų, leukocitų skaičius ir pan. Netgi psichologijoje, psichiatrijoje taip apskaičiuojamos normos – pavyzdžiui, intelekto koeficientas, skaitymo įgūdžiai.

Norma – tai prisitaikymas. Jei aš atitinku visus reikalavimus – aš normalus, moku prisitaikyti, esu toks kaip visi. Ypač šis normos apibrėžimas tinka kalbant apie žmogaus elgesį, jo psichikos sveikatą.

Galingas burtininkas, norėdamas sugriauti karalystę, į šulinius, iš kurių gėrė visi karalystės gyventojai, įpylė magiško gėrimo. Kiekvienas, gurkštelėjęs šio vandens, netekdavo proto.

Kitą rytą visi gyventojai išgėrė vandens ir visi išprotėjo, išskyrus karalių – jis sau ir savo šeimos reikmėms turėjo atskirą asmeninį šulinį, prie kurio burtininkas negalėjo prieiti. Sunerimęs karalius mėgino kontroliuoti gyventojus, ėmėsi sveikatos apsaugos priemonių, bet policininkai ir inspektoriai taip pat buvo išgėrę užnuodyto vandens: jiems karaliaus sprendimai atrodė absurdiški, ir jie nusprendė jų nevykdyti.

Susipažinę su dekretais, karalystės gyventojai įtikėjo, kad karalius išsikraustė iš proto ir dabar rašinėja nesąmones. Rėkalodami leidosi į rūmus ir pareikalavo atsisakyti sosto.

19

Nevilties kupinas karalius buvo beatsisakąs, tačiau sutrukdė karalienė, tarusi: „Eime prie fontano ir taip pat išgerkime to vandens. Tada būsime tokie pat kaip jie.“ Taip ir padarė: karalius ir karalienė išgėrė beprotybės vandens ir tuojau pradėjo kalbėti nesąmones. Tą pačią akimirką jų valdiniai persigalvojo: kadangi karalius pasirodė esąs toks išmintingas, kodėl nepalikti jo valdyti šalies? Šalyje vėl įsivyravo ramybė, nors jos gyventojų elgesys labai skyrėsi nuo kaimyninių kraštų gyventojų elgesio. O karalius galėjo karaliauti iki savo dienų galo.

Paulo Coelho. Veronika ryžtasi mirti. Vilnius, 2001.

Taigi atrodytų, kad geriausia – prisitaikyti, tapti tokiems kaip kiti.

Būtų galima daryti išvadą, kad norma – tai konformizmas, o patologija – nekonformiškumas, originalumas, individualumas. Lenkų psichologas Kazimierzas Dąbrowskis (cit. pagal Płużek, 1996) rašė, kad sugebėjimas visada ir visais lygmenimis prisitaikyti prie naujų sąlygų liudija emocinį ir moralinį nebrandumą, vertybių hierarchijos nebuvimą ir gyvenimo poziciją, neskatinančią asmenybės tobulėjimo ir kūrybos.

Prie šių teorijų galėtume priskirti ir elgesio deficito teoriją. Žmonės laikomi „nenormaliais“, blogai prisitaikančiais vien todėl, kad jie neturi tam tikrų įgūdžių, – jie tiesiog niekada nematė ir nesimokė, kaip reikia elgtis vienu ar kitu atveju. Pavyzdžiui, žmogus nemoka elgtis prie vaišių stalo su įrankiais (o jų – net septynios skirtingos poros!). Jei jis ims valgyti šaukštu, kai reikia valgyti specialia šakute, austrių geldeles atidarinės paprastu peiliu arba prie pietų stalo išgers vandenį, paduotą pirštams nusiplauti, – visi žiūrės į jį kaip į nenormalų. Priežastis, kodėl žmogus taip pasielgė, paprasta: jis niekada nematė, kaip elgiamasi tokiais atvejais.

Dažniausiai taip elgiasi socialiai deprivuoti asmenys.

Norma kaip sveikata. Tai dar vienas medicinoje populiarus normos supratimas. Normalu tai, kas nežalinga arba suderinama su sveikata. Vadinasi, norma reiškia, kad nėra ligos. Tai nebūtinai tobula sveikata, bet žmogų tenkinanti būklė. Pagal šį požiūrį dauguma žmonių yra sveiki ir normalūs.

Norma kaip idealas. Čia aprašomas idealus, o ne sąlyginis ar vidurkinis asmens funkcionavimas. Ir gydant siekiama ne tik pašalinti simpto20

mus, bet ir optimizuoti asmenybės funkcionavimą. Pagal šį požiūrį sveikų žmonių – vienetai. Tačiau ateity, tobulėjant medicinai, ideali sveikata taps norma.

Norma yra tai, kas socialiai priimtina. Šis konceptas irgi labiau tinka kalbant apie žmogaus psichikos sveikatą. Pagal šią nuostatą, ar žmogaus elgesys yra normalus, galima spręsti tik atsižvelgiant į socialinį kontekstą. Jei elgesys socialiai priimtinas – jis normalus. Pavyzdžiui, vaikščioti su maudymosi kostiumėliu paplūdimyje normalu, o miesto gatvėmis – ne. Dainuoti maudantis duše ar tvarkantis namuose normalu, o važiuojant troleibusu – ne. Įvairios psichologinės mokyklos irgi bando paaiškinti, kas laikoma norma, sveikata. Pavyzdžiui, psichoanalizės pradininkas Sigmundas Freudas į ligos koncepciją žiūrėjo kaip į metaforą ar analogiją. Nenormalus elgesys – tai psichinės ar emocinės patologijos simptomai. Pagal S. Freudą, sveikai asmenybei svarbiausia – sugebėti mylėti ir dirbti. Nenormalus elgesys – giliai glūdinčių problemų atspindys.

Egzistencinė psichologija žmogaus dvasinę ir psichikos sveikatą tapatina su autentišku egzistavimo būdu, o sutrikimų prielaidų ieško neautentiškame egzistavime. Autentiškam gyvenimo būdui būdingi keli dalykai: gebėjimas laisvai rinktis, atvirumas pasauliui, jo įvairovės toleravimas, mokėjimas bendradarbiauti ir atsakomybė. Be abejo, atvirumas pasauliui kelia nesaugumo, nepasitikėjimo savimi jausmą; mes niekada negalime būti absoliučiai tikri dėl savo pasirinkimų. Todėl didesnę gyvenimo dalį žmogus gyvena neautentiškai. Autentiška egzistencija – tai tik gyvenimo akimirkos, momentai. Dėl neautentiško gyvenimo būdo gali kilti psichologinių sutrikimų. Žmogaus gyvenimą sunku suskirstyti į etapus – kada jis gyvena autentiškai ir kada neautentiškai. Neretai būname kažkur tarp pilnutinės psichologinės sveikatos ir artimos sutrikusiai ar sutrikusios būsenos. Sveikata ir sutrikimas – du tos pačios lazdos galai (Kočiūnas, 1995).

Panašaus požiūrio laikosi ir humanistinės psichologijos atstovai. Pagrindiniu gyvenimo tikslu laikydama asmens saviraišką, humanistinė psichologija sveiką žmogų apibūdina kaip pažįstantį save ir savo patirtį, priimantį save tokį, koks yra, ir jaučiantį atsakomybę už save.

Biheviorizmo (elgsenos analizės) atstovų manymu, liga atsiranda, kai skatinamas netinkamas ar liguistas elgesys. Taigi ir terapija nukreipta į 21

šį konkretų elgesį. Teigiama, kad turintys psichikos sveikatos problemų asmenys kai kuriose elgesio sferose gali funkcionuoti adekvačiai ir atsakingai. Jų sunkumai, neadekvatumas pasireiškia tik tam tikromis sąlygomis. Pavyzdžiui, vaikas gali būti agresyvus mokykloje, bet ne namuose.

Elgesio terapeutų dėmesio centre – tik tas probleminis elgesys ir tai, kaip įveikti šį elgesį. Kitaip tariant, kaip išmokti kitokio, tinkamo elgesio arba nereaguoti ankstesniais, netinkamais būdais į tuos pačius stimulus.

Apmąstymai, kas yra norma, o kas patologija, nėra tušti. Juk teo­ rinė klinicisto orientacija turi didžiulę įtaką darant kasdienius sprendimus apie žmones, vertinant juos kaip ligonius ar kaip sveikus. Šioje srityje buvo atlikti įdomūs tyrimai. Tiriamiesiems buvo rodomas vaizdo įrašas, kuriame užfiksuota, kaip psichologas kalbasi su žmogumi, ieškančiu darbo. Šis įrašas demonstruotas dviem grupėms – psichoanalitikams ir elgesio terapijos atstovams. Pusei kiekvienos grupės atstovų buvo pasakyta, kad tai žmogus, ieškantis darbo, kitai pusei – kad tai pacientas. Buvo prašoma apibūdinti to žmogaus emocinę būseną. Elgesio terapeutai abiem atvejais žmogų aprašė kaip sveikai prisitaikantį.

Psichoanalitikai jį aprašė kaip labiau pažeistą, sutrikusį (ypač kai manė, kad tai pacientas). Asmuo buvo charakterizuotas tokiais žodžiais: gynybiškas, įsitempęs, priklausomas, agresyvus, bijo savo paties agresyvių impulsų, pasyvus ir pan.

Kad ir kokia teorija vadovaujantis apibrėžiama norma ir patologija ar sveikata ir liga, svarbu atsižvelgti į keletą aspektų.

Normos ir patologijos supratimas – kintamas dalykas. Tai, kas vakar buvo nenormalu, šiandien jau gali tapti norma ir atvirkščiai. Pavyzdžiui, patys pirmieji ekstravagantiškų madų propaguotojai laikomi nenormaliais, bet po kiek laiko mada įsitvirtina ir dauguma žmonių pradeda ja sekti. Prisiminkime, kaip kinta ligų klasifikacija. Sovietų Sąjungos laikais labai populiari diagnozė buvo lėtos eigos šizofrenija (ji buvo taikoma visiems, mąstantiems originaliai, neįprastai), o dabar tokios jau nebėra.

Taigi prieš 20 metų tie žmonės buvo ligoniai, o dabar – jau sveiki, nors jie patys nepasikeitė, pakito tik požiūris. Anksčiau alkoholizmas nebuvo laikomas liga, dabar tai – priklausomybė nuo alkoholio. Nauja liga – potraukis prie azartinių lošimų. Homoseksualumas prieš keletą dešimtmečių buvo laikomas patologija, dabar tai – tiesiog kitokia seksualinė orienta22

cija. Tai nėra vien teoriniai išvedžiojimai. Juk nuo to priklauso gydymas, įvairūs apribojimai, net ir nedarbingumo lapelių gavimas.

Normos supratimas skirtingas įvairiose kultūrose. Kiekvienoje kultūroje yra elgesio normų, kurios kitų šalių gyventojams yra neįprastos ir atrodo keistai. Pavyzdžiui, jei žmogus kalbėdamas prisispaudžia taip arti pašnekovo, kad liečia jį pilvu ar net nosimi, mums atrodo, kad tai nenormalu. O kai kurioms Afrikos tautoms tai – norma: žmogus, bendraujantis per tam tikrą atstumą, ten laikomas labai nedraugišku, priešišku, gal net agresyviu. Mūsų kultūroje žmonės, bendraujantys su „anuo pasauliu“, – psichikos ligoniai. O tautos, praktikuojančios šamanizmą, tokius žmones ypač gerbia, tariasi su jais įvairiais gyvenimo klausimais, paiso jų įspėjimų, patarimų. Įvairiose kultūrose elgesio normų skirtumai tokie dideli, kad net keliamas klausimas, ar yra nuo kultūros nepriklausančių normos kriterijų.

Eskimai ar indėnai beveik neturi fermento, skaidančio alkoholį. Taigi ar galima laikyti juos „normaliais“, tokiais kaip kitų tautų žmonės? Šiuo metu madingi vadinamieji medicininio mąstymo tyrimai. Lyginamieji tyrimai parodė, kad vokiečiai netoleruoja žemo kraujo spaudimo, o Jungtinėse Valstijose 80 proc. moterų, kurių kraujo spaudimas žemas, laiko tai norma ir netgi ilgo gyvenimo prielaida. Jungtinių Valstijų medicina išsiskiria didelėmis vaistų dozėmis, kurios kituose regionuose yra nepriimtinos.

Sveikatos psichologai pataria: prieš vertindami žmogaus elgesį pirmiausia pasidomėkime jo kilme. Tai padės ne tik geriau suprasti jo elgesio priežastis, bet ir numatyti tolesnius veiksmus.

Sveikata – subjektyvi būsena Vertinant paciento sveikatos būklę nereikia pamiršti ir subjektyvumo. Gal paciento tyrimų rezultatai labai geri, bet jis jaučiasi prastai? O gal atvirkščiai – kraujo tyrimai rodo, kad asmuo turi sveikatos problemų, o jis jaučiasi puikiai? Kyla klausimas, kuo remtis – ar objektyvių tyrimų rezultatais, ar subjektyvia asmens savijauta? PSO rekomenduoja atsižvelgti į subjektyvius asmens sveikatos vertinimus, o ne vien aklai vadovautis objektyviais tyrimų duomenimis.

23

Sveikata taip pranoksta visas kitas gyvenimo vertybes, kad visai sveikas skurdžius laimingesnis už ligotą karalių.

Arthuras Schopenhaueris

Sveikatos apibrėžimai Sveikata – tai būklė, priklausanti nuo daugelio dalykų. Kai kas teigia, kad tai – susitarimo dalykas. Taigi labai sunku pasakyti, kas yra liga, o kas – sveikata. Sveikatos sąvokos turinys keitėsi priklausomai nuo bio­ logijos ir medicinos raidos bei filosofinio mąstymo paradigmų kaitos. Tačiau tai nereiškia, kad tai beviltiškas klausimas. Juk terminai „sveikata“, „liga“ yra vartojami.

Yra daug sveikatos apibrėžimų. Analizuodama juos, medicinos filosofijos vadovėlio „Medicina ir filosofija“ autorė Irayda Jakušovaitė išskiria penkis sveikatos apibrėžimo modelius.

1. Medicininis, arba funkcinis, modelis. Tai sveikatos apibrėžimas, akcentuojantis tik medicininius sveikatos požymius ir charakteristikas. Sveikata suprantama kaip ligos, jos simptomų nebuvimas.

2. Biomedicininis sveikatos modelis. Sveikatos sąvoka apima medicininius ir biologinius požymius. Sveikata – organinių ir funkcinių sutrikimų nebuvimas, t. y. būsena, kai pats žmogus jaučiasi sveikas. Čia pabrėžiama gamtinė žmogaus prigimtis ir bio­ loginių dėsningumų reikšmė jo veiklai bei sveikatai.

3. Biosocialinis sveikatos modelis. Sveikatos sąvokos turinys apima esminius biologinius ir socialinius požymius, jų tarpusavio vienovę, tačiau prioritetas skiriamas socialiniams požymiams. Šiuose apibrėžimuose pateikiami tokie demografiniai rodikliai kaip sergamumas, mirtingumas, vidutinė gyvenimo trukmė, nelaimingi atsitikimai ir pan.

4. Vertybinis socialinis sveikatos modelis. Sveikata – didžiausia vertybė, būtina visaverčiam žmogaus gyvenimui, saviraiškai.

Vertybinio socialinio sveikatos modelio pavyzdys – PSO apibrėžimas: sveikata yra visiškos fizinės, psichinės ir socialinės gerovės būsena.

24

5. Integruotas sveikatos sąvokos apibrėžimo modelis. Jo pagrindą sudaro holistinė idėja, reikalaujanti suvokti reiškinį kaip tam tikrą vientisą visumą, netolygią jos elementų sumai. Taigi sveikata – visų organizmo valdymo grandžių sugebėjimas išlaikyti sistemos stabilumą, pradedant ląsteliniu ir baigiant socialiniu, kultūriniu ir dvasiniu lygmeniu.

Pateiksime keletą plačiau vartojamų sveikatos apibrėžimų.

PSO siūlo tokį apibrėžimą: sveikata yra daugiau negu laisvė nesirgti, laisvė nekentėti skausmų, laisvė per anksti nemirti. Ji reiškia optimalias fizines, psichines ir socialines galimybes bei gerą savijautą. Pagal šį apibrėžimą, svarbiau yra ištirti asmens galimybes, o ne pasikliauti tuo, jog jam nediag­ nozuota jokia liga.

Georgo L. Engelio (1962, cit. pagal Brannon, Feist, 2007) pateiktas apibrėžimas: organizmas būna sveikas, kai pasiseka tikslingai prisitaikyti prie aplinkos ir toliau augti, tobulėti ir veikti.

Literatūroje plačiai naudojama ir formulė:

Sveikata =

Žmogaus galios žalingas aplinkos poveikis

Iš šio apibrėžimo matome, ką turime daryti, norėdami būti sveiki.

Jei nori būti sveikas, turi arba stiprinti savo galias, arba mažinti žalingą aplinkos poveikį.

Ligų yra tūkstančiai, o sveikata – tik viena.

Ludwigas Börne

Norint apibrėžti sveikatą, labai svarbūs yra sveikatos kriterijai. Tradiciškai visuomenės sveikata vertinama pagal duomenis, atspindinčius nesveikatą (sergamumas, mirtingumas ir pan.), nors jie vadinami sveikatos duomenimis.

Bendra sveikatos būklė vertinama trimis aspektais: fizinė, emocinė ir socialinė sveikata. Socialinę sveikatos būklę lemia kriminogeninė situa­ cija, socialinių institucijų veikla.

25

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos Visuomenės sveikatos fakulteto Profi laktinės medicinos katedros profesorė. Mokslinių tyri­ nėjimų sritys: krizių ir traumų psichologija, savižudybių prevencija, sveikatos psichologija, visuomenės psichikos sveikatos stiprinimo galimybės.

Andriaus Bulotos nuotr.

Laima Bulotaitė Psichologė, socialinių mokslų daktarė,

Vilniaus universiteto Filosofi jos fakulteto Bendrosios psichologijos katedros docentė. Mokslinių tyrinėjimų sritys: sveikatos psichologija, psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo prevencija, psichikos sveikatos stiprinimas.

Vidmanto Bukavecko nuotr.

Danieliaus Leiliono nuotr.

Roma Jusienė Psichologė-psichoterapeutė, socialinių mokslų daktarė,

Vilniaus universiteto Filosofi jos fakulteto Bendrosios psichologijos katedros docentė, Psichologinių inovacijų ir eksperimentinių tyrimų mokymo centro vadovė.

Mokslinių tyrinėjimų sritys: raidos psichologija ir psichopatologija, sveikatos psichologija, psichodinaminė psichoterapija.

Aurelijus Veryga Gydytojas psichiatras, biomedicinos mokslų daktaras,

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos Visuomenės sveikatos fakulteto Profi laktinės medicinos katedros docentas. Mokslinių tyrinė­ jimų sritys: psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo profi laktika ir kontrolė, psichikos sveikata, gyvensena, rizikos veiksnių epidemiologija, sveikatos politika.

Pasaulio sveikatos organizacijos nuomone, sveikatos psichologija – ypač perspektyvi mokslo šaka, jos taikomi metodai neabejotinai padeda gerinti žmogaus ir visuomenės fizinę bei emocinę sveikatą. Studentams, specialistams, politikams ir visuomenei skirtas vadovėlis lietuvių kalba leis Lietuvoje plačiau taikyti psicho­logijos žinias kuriant ligų prevencijos ir gydymo būdus, puoselėjant ir stiprinant sveikatą, tobu­li­ nant sveikatos apsaugos sistemą. doc. dr. Robertas Petkevičius, PSO biuro Lietuvoje vadovas, PSO atstovas Lietuvoje

„Sveikatos psichologija“ – pirmasis lietuviškas vadovėlis, kuriame pateikiamos susis­ temintos žinios apie veiksnius, susijusius su sveikata ir ligų prevencija. Sveikata nėra duotybė, jai itin didelę įtaką daro žmogaus veikla, todėl mes patys pasirenkame, kaip gyvensime. Knyga bus naudinga įvairių specialybių dėstytojams ir studentams, sveikatos apsaugos specialistams, taip pat tiems, kurie rūpinasi savo sveikata. dr. Robertas Povilaitis, Europos psichologų asociacijų federacijos generalinis sekretorius

ISBN 978-9986-16-849-2

www.tytoalba.lt

sveikatos psichologija

Vidmanto Bukavecko nuotr.

Nida Žemaitienė Psichologė, visuomenės sveikatos mokslų daktarė,

sveikatos psicho logija