R omana s
Iš anglų kalbos vertė JŪRATĖ ŽEIMANTIENĖ
Vilnius, 2024
Pirmas skyrius
Leiskite prisistatyti: esu Kolbis Milsas, man dvidešimt penkeri, aš sėdžiu ant sulankstomos tinklinės kėdės Sent Pit Bičo miestelio pa plūdimyje, Floridoje, gražų gegužės vidurio šeštadienį. Šaltkrepšyje greta manęs guli ant ledo kubelių keletas butelių alaus ir vandens, oro temperatūra beveik tobula, nestiprus, bet pastovus vėjelis gena šalin uodus. Man už nugaros dunkso didingas viešbučio „Don Ce Sar“ pastatas, primenantis rausvą Tadžmahalo versiją, o nuo baseino sklinda gyva muzika. Vyrukas groja gana gerai, įsijautęs brazdina sty gas, tačiau abejoju, ar kam nors tai išties rūpi. Nuo to laiko, kai čia įsitaisiau, retsykiais vis žvilgteliu baseino pusėn ir matau, kad daugu ma poilsiautojų visą popietę gurkšnoja kokteilius, o tai liudija apie nusiteikimą mielai klausytis bet kokios muzikos. Beje, esu atvykėlis. Iki šiol apie šią vietą nieko nebuvau girdėjęs. Kai sugrįžus žmonės klausinės, kur yra Sent Pit Bičas, aiškinsiu, kad kitoje tilto per Tampos įlanką pusėje, netoli Sent Pitersbergo ir vaka rinės Floridos pakrantės, bet tai nelabai tepadės. Mat didumai mano kraštiečių Florida – visų pirma Orlando pramogų parkai ir moterys su bikiniais Majamio paplūdimiuose, kaip ir gyvoje galybėje kitų jiems nelabai rūpinčių vietų. Tiesą sakant, iki šiol ir man Florida tebuvo keistos formos valstija Jungtinių Valstijų rytinėje pakrantėje. 9
Nic h olas Sp ark s
Šiaip ar taip, didžiausias Sent Pit Bičo privalumas – nuostabūs balto smėlio paplūdimiai, gražiausi iš visų mano kada nors maty tų. Pakrantėje gyva galybė ir ištaigingų viešbučių, ir pigių motelių, bet daugiausia skirtų vidurinei klasei, juose apsistoję pensininkai ir gamyklų darbininkai su šeimomis džiaugiasi nebrangiomis atosto gomis. Nestinga čia įprastų greitojo maisto užkandinių ir prekybos centrų, sporto salių ir parduotuvių, prekiaujančių pigiais paplūdi mio daiktais, tačiau, nepaisant šių akivaizdžių modernumo požy mių, miestelis vis dėlto atrodo primirštas. Bet, prisipažinsiu, man jis patinka. Nors formaliai atvažiavau čia dirbti, iš tikrųjų labiau atostogauju. Jau beveik mėnesį keturis kartus per savaitę groju paplūdimio bare „Bobby T’s“, tačiau šie pa sirodymai trunka vos keletą valandų, taigi turiu marias laiko bėgio ti, kaitintis saulėje ir kitaip dykinėti. Prie tokio gyvenimo galima įprasti. Baro lankytojai draugiški ir... kauštelėję, lygiai kaip viešbučio „Don CeSar“ svečiai, o juk nieko nėra geriau, nei pasirodyti pa lankiai nusiteikusiai publikai. Ypač turint galvoje, kad esu niekam nežinomas atlikėjas iš kitos valstijos, paliovęs rimtai muzikuoti likus dviem mėnesiams iki vidurinės mokyklos baigimo. Per pastaruosius septynerius metus retkarčiais pagroju draugams ar pažįstamiems va karėliuose, štai ir viskas. Šiuo metu laikau muziką pomėgiu, nors ir mylimu. Niekas manęs nedžiugina labiau nei grojimas ir dainų kūrimas, tik kad gyvenime tam lieka nedaug laiko. Keistas dalykas nutiko per dešimt pirmųjų mano viešnagės die nų. Pora pradinių pasirodymų tipiškai baro „Bobby T’s“ publikai praėjo, kaip ir tikėjausi. Buvo užimta maždaug pusė vietų, dauguma lankytojų mėgavosi saulėlydžiu, kokteiliais ir pokalbiais, o muzika tesudarė foną. Bet per trečią baras jau buvo pilnutėlis, net atpažinau nemažai anksčiau matytų veidų. Beveik niekam neberūpėjo saulė lydis, sulaukiau prašymų atlikti savo kūrybos dainų. Pageidavimai 10
S VA J O N I Ų Š A L I S
išgirsti tokią paplūdimio barų klasiką kaip „Summer of ’69“, „Ame rican Pie“ ir „Brown Eyed Girl“* manęs nestebino, bet kad žmonės norėtų klausytis mano muzikos... O praėjusį vakarą bare nebetilpę klausytojai plūstelėjo į paplūdimį, tad padavėjams netgi teko pa rūpinti daugiau kėdžių ir pareguliuoti garsiakalbius, kad visi mane girdėtų. Ruošdamasis pasirodymui pamaniau: kaltas penktadienio vakaras, bet rezervavimo vadybininkas Rėjus patikino, esą papras tai taip nebūna. Ir pridūrė, kad, tiesą sakant, tokios spūsties bare „Bobby T’s“ dar nematė. Turėjau jaustis didžiai pamalonintas ir išties toks dėmesys šiek tiek paglostė savimeilę. Bet per daug nesureikšminau pasisekimo. Juk pasirodymo apgirtusiems poilsiautojams paplūdimio bare, siū lančiame gėrimus su nuolaida saulėlydžio valandą, nė nepalyginsi su pilnais stadionais visoje šalyje. Prisipažinsiu, prieš daugelį metų svajojau „būti atrastas“, man regis, ši svajonė būdinga kiekvienam atlikėjui, tačiau manąją palengva sužlugdė nauja realybė. Nesigrau žiu dėl to. Logika man sako, kad tai, ko norime, ir tai, ką gauna me, – visiškai skirtingi dalykai. Be to, po dešimties dienų turėsiu grįžti namo, į gyvenimą, įprastą iki atvykimo į Floridą. Nesupraskite manęs klaidingai. Mano tikrasis gyvenimas nėra blogas. Tiesą sakant, išmanau tai, ką darau, nors ilgas valandas tenka leisti vienumoje. Iki šiol niekada nebuvau išvykęs iš savo valstijos, niekada neskridau lėktuvu ir mažai nutuokiu apie naujausias žinias, nes kalbančios galvos televizoriaus ekrane man kelia velnišką nuo bodulį. Pasižadu nustebti, jeigu papasakosite man, kas vyksta mūsų šalyje, supažindinsite su aktualiausiais politiniais įvykiais. Galbūt kai kuriuos žmones papiktins, jog netgi nebalsuoju per rinkimus, * Angl. „Vasara ’69“, „Amerikietiškas pyragas“, „Rudaakė“. (Čia ir toliau – vertėjos pastabos.) 11
Nic h olas Sp ark s
o valstijos gubernatoriaus pavardę žinau tik todėl, jog kartą grojau „Kuperio“ bare Kartereto apygardoje, netoli Šiaurės Karolinos pa krantės, maždaug per valandą kelio nuo namų. Kad jau prakalbome apie juos... Gyvenu Vašingtone, miestelyje Pamliko upės pakrantėje, Šiaurės Karolinos rytuose, daugelis mano gimtąjį miestelį vadina Mažuoju Vašingtonu, arba Tikruoju Vašingtonu, kad nesupainiotų su mūsų šalies sostine, esančia per penkias valandas kelio į šiaurę. Tarsi kas nors galėtų supainioti... Juk Vašingtonas ir Vašingtonas, Kolumbijos apygarda, skiriasi kaip dangus ir žemė, labiausiai dėl to, kad sos tinė – priemiesčių apsuptas didmiestis, pagrindinis galios centras, o mano miestelis – užkampis su prekybos centru „Piggly Wiggly“ ir mažiau nei dešimčia tūkstančių gyventojų. Paauglystėje dažnai klausdavau savęs, kaip kas nors išvis gali norėti jame gyventi. Di džiąją gyvenimo dalį troškau kuo greičiau sprukti iš ten. Tačiau pas kui padariau išvadą, kad yra ir prastesnių vietų, kurias tenka vadinti namais. O Vašingtonas – ramus miestelis su maloniais žmonėmis, iš savo verandų mojuojančiais vairuotojams. Gražioje upės krantinė je įsikūrę pora neblogų restoranų, o meno mylėtojai gali didžiuotis Terneidžo teatru, kuriame vietos gyventojai žiūri irgi vietinių vaidi namus spektaklius. Turime keletą mokyklų, „Walmart“ parduotuvių ir greitojo maisto užkandinių. Orai mūsų miestelyje tiesiog tobuli: sninga vos vieną ar du kartus kas antrus arba trečius metus, o vasarą temperatūra daug nuosaikesnė nei Pietų Karolinoje ar Džordžijoje. Populiari pramoga – plaukimas upe, panorėjęs galiu įsimesti bang lentę į visureigio bagažinę ir dar nė nebaigęs gerti kavos iš didelio kelioninio puodelio jau gaudyti bangas paplūdimyje. Grinvilis – ne per didžiausias, bet tikras miestas su koledžo sporto komandomis, kino teatrais ir įvairesnėmis maitinimo vietomis – lengvai pasiekia mas greitkeliu per dvidešimt penkias minutes. 12
S VA J O N I Ų Š A L I S
Žodžiu, man ten patinka. Nesu linkęs sukti galvos dėl to, kad prarandu ką nors didesnio ar geresnio. Paprastai prisitaikau prie aplinkybių ir stengiuosi per daug nesitikėti ar neapgailestauti. Gal ir ne kažin kas, bet mane tenkina. Manau, tai šiek tiek susiję su auklėjimu. Kai buvau mažas, gy venau su mama ir sese namelyje netoli upės. Tėvo niekada nema čiau. Sesuo Peidžė šešeriais metais vyresnė, o mano prisiminimai apie mamą labai migloti, laiko išblukinti. Lyg pro rūką matau, kaip baksnoju rupūžę, šokuojančią per žolę, ir dar mamą, dainuojančią virtuvėje, tik tiek. Mama mirė, kai buvau penkerių, tad mudu su sese persikėlėme pas tetą ir dėdę į jų ūkį miestelio pakraštyje. Teta – mamos vyresnė sesuo. Nors jiedvi niekada nebuvo itin artimos, ji – vienintelė mūsų giminaitė. Taigi, tetos ir dėdės supratimu, jie darė viską, kas būtina, nes taip reikėjo. Juodu geri žmonės, bet niekada neturėjo vaikų, tad abejoju, ar iš tikrųjų suprato, kam ryžosi. Plušėjimas ūkyje atimdavo iš jų beveik visą laiką, o mudu su Peidže nebuvome patys lengviausi vaikai, ypač iš pradžių. Tuo metu jaučiausi tikras nelaimėlis, augau lyg piktžolė ir klupinėdavau kas trečią žingsnį. Be to, vis liedavau ašaras, matyt, daugiausia dėl mamos, nors gerai nebeprisimenu. O Peidžė permai ningų paauglystės nuotaikų apimta išvis pralenkė pati save. Galė davo klykti, raudoti arba iškelti isteriją, o paskui užsirakinti savo kambaryje, sriūbauti ir atsisakyti valgyti. Nuo pat pradžių ji ir teta skyrėsi kaip ugnis ir ledas, bet aš visada jaučiausi saugus su sese. Nors teta ir dėdė stengėsi iš visų jėgų, jiems nesisekė, tad palengva mane auginti ėmėsi Peidžė. Būtent ji pakuo davo man priešpiečius į mokyklą, lydėdavo iki autobuso, gamindavo greitsriubę „Campbell“ arba makaronus su sūriu „Kraft“ savaitgaliais ir palaikydavo draugiją, kai žiūrėdavau animacinius filmukus. Be to, mudu dalijomės kambariu, taigi kaip tik su ja šnekučiuodavausi prieš 13
Nic h olas Sp ark s
užmigdamas. Kartais (bet ne visada) ji padėdavo man atlikti buiti nius darbus, kai susidorodavo su savaisiais, o ūkininkavimas ir bui tiniai darbai iš esmės yra sinonimai. Žodžiu, Peidžė buvo žmogus, kuriuo pasitikėjau labiausiai pasaulyje. Jai nestigo gabumų. Ji mėgo piešti ir galėjo ištisomis valandomis daryti eskizus, tad visai nenustebau, kai galiausiai tapo menininke. Šiuo metu Peidžė užsidirba pragyvenimui kurdama vitražus, tiks liau, rankų darbo gaubtus „Tiffany“ stiliaus šviestuvams, kainuo jantiems nemažus pinigus ir gerai vertinamiems garsiausių interjero dizainerių. Sesė susikūrė klestintį internetinį verslą, tad didžiuojuosi ja ne tik dėl jos indėlio į mano auginimą, bet ir dėl gebėjimo atlai kyti sunkius likimo išbandymus. Prisipažinsiu, pasitaikė atvejų, kai stebėjausi, kaip ji išvis sugebėjo nesugniužti. Nepagalvokite, kad smerkiu tetą ir dėdę. Nors Peidžė ir rūpinosi manimi, juodu visada darė tai, ką reikia. Kiekvienais metais mudu su sese turėjome patogias lovas ir naujas mokyklines uniformas. Šal dytuve niekada nestigo pieno, o indaujoje – užkandžių. Nei teta, nei dėdė nebuvo pikti žmonės, net balsą retai pakeldavo, savo paaug lystės metais taurę vyno jų rankose matydavau tik Naujųjų metų išvakarėse. Bet ūkininkavimas – sunkus triūsas, ūkis labai primena reiklų, nuolatinio dėmesio reikalaujantį vaiką, tad juodu neturė jo nei laiko, nei jėgų lankytis mokyklos renginiuose, vežioti mus į draugų gimtadienius ar futbolo varžybas savaitgaliais. Ūkyje nebūna savaitgalio poilsio: šeštadieniai ir sekmadieniai niekuo nesiskiria nuo šiokiadienių. Vienintelis dalykas, siejantis mus kaip šeimą, būdavo vakarienė kasvakar šeštą ir, man regis, prisimenu tai daugiausia dėl to, kad visos šios vakarienės niekuo nesiskirdavo viena nuo kitos. Mudu su sese pakviesdavo į virtuvę padėti dengti stalą. Kai susės davome, teta teiraudavosi, kaip mums sekėsi mokykloje, veikiau iš pareigos, nei išties susidomėjusi. Kol mes atsakinėdavome, dėdė 14
S VA J O N I Ų Š A L I S
užsitepdavo sviesto ant poros duonos riekių, žiaumodavo jas su bet kokiu patiekalu ir tylomis linksėdavo, kad ir ką sakytume. Paskui valgymą lydėdavo tik stalo įrankių dzingsėjimas. Kartais mudu su Peidže šnekučiuodavomės, bet teta ir dėdė sutelkdavo visą dėmesį į lėkščių tuštinimą, tarsi į dar vieną darbą, kurį būtinai reikia užbaigti. Dažniausiai nepersimesdavo nė žodžiu, o dėdė netgi perkėlė tylėji mą į visiškai kitą lygmenį. Per dienų dienas burnos nepraverdavo. Bet jis grojo gitara. Neturiu supratimo, kur to išmoko, tačiau puikiai valdė instrumentą ir turėjo skambų balsą, tiesiog užburiantį klausytoją. Mėgo Džonio Kešo ir Kriso Kristofersono dainas, jo žo džiais, paprastą kantri muziką, kartą ar du per savaitę, po vakarienės, įsitaisydavo ant priebučio ir grodavo. O kai aš ėmiau rodyti susido mėjimą (kiek pamenu, būdamas septynerių ar aštuonerių), pada vė man gitarą ir sudiržusiais pirštais padėjo mokytis akordų. Nors nepasižymėjau ypatingais gabumais, dėdė buvo stebėtinai kantrus. Tad nuo mažens supratau atradęs savąją aistrą. Peidžė turėjo dailę, o aš – muziką. Ėmiau praktikuotis ir savarankiškai. O dar dainuoti. Daugiausia dėdės atliekamas dainas, nes jas dažniausiai girdėdavau. Teta ir dėdė nupirko man akustinę gitarą Kalėdoms, o kitais metais – ir elektri nę, tad taip pat grojau jomis. Pats išmokau atlikti per radiją skam bančias dainas iš klausos, nes natų nepažinau. O sulaukęs dvylikos jau sugebėdavau beveik tobulai pakartoti vos kartą išgirstą melodiją. Nenuostabu, kad paaugęs turėdavau atlikti vis daugiau darbų ūkyje, taigi man nuolat stigdavo laiko muzikuoti, kiek norėjau. Jau nebepakako kasryt palesinti ir pagirdyti viščiukus, tekdavo re montuoti drėkinimo vamzdžius arba leisti ilgas valandas saulėje renkant kirminus nuo tabako lapų ir traiškant juos pirštais, o tai, patikėkite, taip pat atgrasu, kaip skamba. Dar paauglystėje išmokau vairuoti įvairiausią žemės ūkio techniką: traktorius, ekskavatorius, 15
Nic h olas Sp ark s
kombainus, sėjamąsias, kad kaip tik tuo užsiimčiau ištisais savait galiais. Taip pat šią techniką prižiūrėti ir remontuoti, nors ilgainiui ėmiau visu tuo bodėtis. Dėl darbų ir muzikos beveik neturėjau lais valaikio, tad sulaukiau pasekmių: suprastėjo pažymiai mokykloje. Bet nesukau dėl to galvos, nes man išties rūpėjo tik muzikos pamo kos, juolab kad mano mokytoja pati kūrė dainas. Pelniau ypatingą jos dėmesį ir ji padėjo man parašyti pirmąją dainą, kai buvau dvyli kos. Nuo to laiko šis užsiėmimas taip mane pavergė, kad ėmiau kurti be perstojo ir palengva tobulėjau. Peidžė tuo metu mokėsi pas vietos menininką, besispecializuo jantį vitražo srityje. Aukštesnėse klasėse dirbo dalį dienos parduotu vėje, o baigusi vidurinę jau ėmėsi gaminti „Tiffany“ stiliaus lempų gaubtus. Kitaip nei aš, sesė visada gaudavo gerus pažymius mokyk loje, tačiau nepanoro studijuoti koledže. Teikė pirmenybę savo verslo plėtojimui, o galiausiai sutiko vaikiną ir pamilo. Taigi paliko ūkį, išsikraustė iš mūsų valstijos ir ištekėjo. Po išvykimo beveik ne gaudavau iš jos žinių, netgi kai susilaukė kūdikio. Prabėgomis ją matydavau tik per retus vaizdo skambučius: atrodydavo pavargusi, laikydavo ant rankų verkiantį mažylį. Taigi pirmą kartą gyvenime pasijutau taip, lyg visiškai niekam neberūpėčiau. Pridėjus prie sesės išvykimo nuolat persidirbusius tetą ir dėdę, mano nesidomėjimą mokykla ir nekenčiamus ūkio darbus, ne nuostabu, kad ėmiau maištauti. Aukštesnėse klasėse prisišliejau prie panašiai nusiteikusių vaikinų grupelės ir mes kurstėme vienas kitą. Iš pradžių apsiribodavome smulkiomis eibėmis: laidydavome akme nis į apleistų namų langus, pokštaudavome skambinėdami pažįsta miems vidurnaktį, retkarčiais kniaukdavome saldainius iš savitarnos parduotuvės, o po kelių mėnesių vienas iš draugužių nudžiovė butelį džino iš tėvuko baro. Susitikę prie upės, paleidome jį ratu. Aš pa dauginau ir likusią nakties dalį lupau ožius. Tačiau, prisipažinsiu, 16
S VA J O N I Ų Š A L I S
nepasimokiau. Užuot vengęs alkoholio kaip velnias kryžiaus, daugy bę savaitgalių praleidau apspangęs. Mano pažymiai taip ir liko pras ti. Ėmiau išsisukinėti nuo kai kurių darbų. Viena vertus, atsigręžęs atgal neturiu kuo didžiuotis, antra vertus, praeities nepakeisi. Bet kai perėjau į dešimtą klasę, mano gyvenimas pasikeitė. Nutolau nuo nevykusių draugužių ir išgirdau gandus, kad vietos roko grupei reikia naujo gitaristo. „Kodėl gi ne?“ – pamaniau. Man tebuvo penkioli ka, kai atėjęs į perklausą pamačiau dvidešimtmečius grupės narius, mėginančius užgniaužti juoką. Tačiau nepaisydamas to įsijungiau savo elektrinę gitarą ir sugrojau Edžio van Haleno solo „Eruption“. Kiekvienas išmanantis žmogus jums pasakys, kokia tai nelengva už duotis. Trumpai tariant, jau kitą savaitgalį pirmą kartą koncertavau su tais vyrukais, prieš tai išgirdęs visą repertuarą per vienintelę re peticiją. Auskarai, tatuiruotės, ilgi arba piestu styrantys pašviesinti plaukai... Palyginti su kitais grupės nariais, buvau panašus į choristą, tad jie pastatė mane atokiau, šalia būgnininko. Stypsojau ten net grodamas solo partiją. Jeigu anksčiau muzika dar nebuvo galutinai manęs pavergusi, netrukus visiškai pasinėriau į ją. Lioviausi kirpti plaukus, pasidariau draudžiamas tatuiruotes ir galiausiai kiti grupės nariai neprieštaravo, kad per koncertus stovėčiau priekyje. Ūkio darbus beveik visiškai apleidau. Teta ir dėdė nusivylė manimi, bet nusprendė palikti ra mybėje, tad didesnių konfliktų išvengėme. Net nustojome vakarie niauti kartu. Aš vis daugiau laiko skyriau muzikai ir svajojau apie pasirodymus gerbėjų minioms sausakimšuose stadionuose. Nors, matyt, turėjau suprasti, kad mūsų grupė niekada nesulauks tikrosios sėkmės, nes grojome per silpnai. Visas dainas atlikdavome rėksmingu postpankroko stiliumi, ir nors kai kuriems klausytojams patiko mūsų muzika, esu tikras, kad diduma auditorijos, kuriai gro jome savo rytinėje Šiaurės Karolinos dalyje, nebuvo pakerėta. Šiaip 17
Nic h olas Sp ark s
ar taip, mums pavyko atrasti nedidelę nišą, tad beveik iki pat mokyk los baigimo turėdavome dvidešimt ar dvidešimt penkis pasirody mus per metus ir netgi pasiekdavome tokius tolimus miestus kaip Šarlotė. Bet nesutarimų neišvengėme ir laikui bėgant grupės narių santykiai vis prastėjo. Pagrindinis vokalistas reikalavo, kad grotume tik jo sukurtas dainas, nors jos buvo prastokos. Kaip žinia, būtent egoizmas tampa daugelio grupių iširimo priežastimi. O mūsų gru pės padėtį dar labiau sunkino tai, jog visi kiti nariai suprato – vo kalisto dainos apgailėtinos. Galiausiai jis pareiškė: kad jau nė vienas iš mūsų nepripažįsta jo talento, jis persikels į Los Andželą pradėti solinės karjeros. Kai tik išvyko, dvidešimt septynerių būgnininkas (vyriausias iš mūsų) irgi pranešė paliekąs grupę. Šis sprendimas ne tapo mums staigmena, mat jo mergina reikalavo, kad jis vestų ją ir surimtėtų. Taigi, kai jis susirinko ir susikrovė į automobilį būgnus, mes, likusieji trys, linktelėjome vienas kitam ir išsiskirstėme. Po to vakaro daugiau niekada nebesikalbėjau nė su vienu iš jų. Net keista, kad grupės iširimas manęs nesužlugdė, nors vis dėl to labai stipriai prislėgė. Bet kad ir kaip man patiko koncertuoti, iš gyvenimai pasirodė stipresni už ryžtą ieškoti naujos grupės. Visiškai neišmaniau, ką veikti toliau, tad tiesiog atsidaviau gyvenimo tėkmei. Baigiau vidurinę, matyt, todėl, kad mokytojai nepanoro dar metus terliotis su manimi, ir didumą laiko praleisdavau savo kambaryje kur damas muziką, įrašinėdamas dainas ir skelbdamas jas spotifajuje, ins tagrame ir jutube. Bet, regis, niekam jos nerūpėjo. Tad po truputį vėl ėmiausi ūkio darbų, nors buvo akivaizdu, kad teta ir dėdė jau seniai nieko iš manęs nebesitiki. O dar svarbiau – persvarsčiau savo gyve nimą, mat vis daugiau laiko praleisdavau ūkio laukuose. Ir net būda mas didžiulis egoistas negalėjau nepastebėti, kad teta ir dėdė sensta, o ūkis smunka. Kai atsikrausčiau čia vaikystėje, auginome kukurū zus, medvilnę, šilauoges, o dar tūkstančius mėsinių viščiukų. Bet per 18
S VA J O N I Ų Š A L I S
kelerius metus viskas pasikeitė. Dėl prastų pasėlių ir nevykusių verslo sprendimų, žemų kainų ir neatsipirkusių paskolų teko parduoti arba išnuomoti nemažai žemės kaimynams. Klausiau savęs, kaip galėjau pražiūrėti visus šiuos pokyčius, nors ir taip žinojau atsakymą. O paskui, vieną šiltą rugpjūčio rytą, dėdę, einantį prie trakto riaus, ištiko sunkus širdies smūgis. Užsikimšo kairiosios vainikinės arterijos priekinė nusileidžiančioji šaka. Vėliau gydytojai ligoninėje paaiškino, kad dėl tokio širdies smūgio moterys dažnai tampa naš lėmis, nes jį patyrusių vyrų išgyvenimo tikimybė neįtikėtinai maža. Galbūt buvo kaltos visos tos duonos riekės su sviestu, dėdės suval gytos per vakarienes? Šiaip ar taip, jis mirė anksčiau, nei spėjo atva žiuoti greitosios pagalbos automobilis. Jį rado teta ir man niekada neteko girdėti šiurpesnio klyksmo bei raudos nei tą rytą. Peidžė atvyko į laidotuves ir pasiliko kuriam laikui, patikėjusi vaiko priežiūrą vyrui ir anytai. Baiminausi, kad sesei sugrįžus namie vėl įsiplieks nesantaika, tačiau ji, regis, pajuto, kad teta palūžo, juk panašiai retkarčiais nutikdavo ir jai pačiai. Neįmanoma perprasti as meninio žmonių gyvenimo, bet iš to, kad niekada nemačiau tetos ar dėdės, romantiškai besielgiančių vienas su kitu, augdamas pasi dariau išvadą – juodu sieja veikiau bendras verslas nei tikra meilė. Bet, pasirodo, klydau. Po laidotuvių teta nyko tiesiog akyse. Beveik nieko nevalgydavo ir nepaleisdavo iš rankų nosinės, nes akys nuolat būdavo šlapios nuo ašarų. Peidžei teko valandų valandas klausytis daugybę kartų girdėtų istorijų, tvarkyti namus ir prižiūrėti, kad sam domi darbininkai laiku nudirbtų būtinus darbus. Tačiau sesė nega lėjo likti su mumis amžinai, tad jai išvykus nė pats nepajutau, kaip perėmiau rūpinimąsi ūkiu, stengdamasis tvarkytis jos pavyzdžiu. Kai surikiavau darbus ir įsitikinau, kad teta nebadmiriauja, kibau į šūsnis sąskaitų ir dokumentų, likusių ant dėdės rašomojo stalo. Net gi mano paviršutiniškų matematikos žinių pakako suprasti – reikalai 19
Nic h olas Sp ark s
visiškai prasti. Nors tabako pasėliai dar davė šiokio tokio pelno, viš čiukų, kukurūzų ir medvilnės auginimas jau kurį laiką nešė vien nuostolius. Pasirodė, kad norėdamas išvengti bankroto dėdė jau buvo susitaręs išnuomoti dar daugiau žemės kaimynams. Bet aš su pratau: tai tik atitolintų problemas kuriam laikui, o vėliau pasekmės būtų dar sunkesnės. Tad iš pradžių mėginau įtikinti tetą parduoti visą dar likusį ūkį, nusipirkti namuką ir ramiai leisti senatvę, tačiau ji išsyk atmetė šią mintį. Maždaug tuo pat metu aptikau daugybę dėdės surinktų žurnalų iškarpų ir naujienlaiškių apie sveikesnių ir retesnių kultūrų auginimą kartu su pastabomis ir galimų pajamų skaičiavimais. Dėdė buvo nekalbus ir galbūt nelabai verslus žmogus, bet akivaizdžiai gebėjo atsižvelgti į pokyčius. Aptariau jo įžvalgas su teta ir ji netrukus sutiko, kad vienintelis tinkamas sprendimas – įgy vendinti dėdės planus. Mudviem stigo pinigų didelėms permainoms, tačiau per pasta ruosius septynerius metus, įdėję begalę pastangų, išdrįsę prisiimti riziką ir išmėginimus, Peidžės finansiškai remiami, teturėdami labai mažai atokvėpio valandėlių ir per daug bemiegių naktų, vis dėlto atsisakėme mėsinių viščiukų ir perėjome prie laisvėje auginamų viš tų kiaušinių tiekimo Šiaurės ir Pietų Karolinos prekybos tinklams, nes tai davė daug didesnį pelną. Dalį žemės dar palikome tabakui, bet likusioje ėmėme auginti ekologiškus nehibridinius pomidorus, labai paklausius prabangiuose restoranuose ir parduotuvėse, be to, taip pat duodančius gražaus pelno. Prieš ketverius metus mūsų ūkis pirmą kartą nuo neatmenamų laikų nebebuvo nuostolingas, tad palengva sumažinome skolą bankui iki priimtino dydžio. Ir netgi atsiėmėme iš kaimynų kai kurias lig tol nuomotas žemes, todėl ga lėjome toliau plėsti ūkį ir pernai užsidirbome dar daugiau pinigų. Taigi, kaip jau minėjau, išmanau, ką darau. Esu ūkininkas. 20
Antras skyrius
Taip, žinau. Kartais nė pats netikiu, kad viskas susiklostė būtent taip, juk ilgus metus labai gėdijausi visko, kas susiję su ūkiu. Bet ilgainiui teko pripažinti, kad ne visada galime pasirinkti gyvenimo kelią, kar tais kaip tik jis renkasi mus. Džiaugiuosi, kad sugebėjau padėti tetai. Žinau, Peidžė didžiuoja si manimi, nes pastaruoju metu dažnai matomės. Jos santuoka bai gėsi siaubingai (blogesnę pabaigą sunku įsivaizduoti) ir prieš šešerius metus ji grįžo į ūkį. Kurį laiką visi gyvenome po vienu stogu, bet netrukus mudu su Peidže supratome: dalytis kambariu dabar, kai esame suaugę, jau nė vienas nebenorime. Taigi galiausiai pastačiau tetai mažesnį ir patogesnį namuką kitoje kelio pusėje, mums pri klausančio sklypo gale. O mudu su sese dabar gyvename didžiajame. Gal kam nors tai ir pasirodys keista, tačiau man patinka, nes Peidžė vis dar tebėra mano geriausia draugė pasaulyje. Ji kuria savo vitražus daržinėje, aš ūkininkauju ir mudu valgome kartu keletą sykių per savaitę. Sesė išmoko puikiai gaminti valgį, kai susėdame prie stalo, retkarčiais primenu jai ankstesnių laikų vakarienes. Žodžiu, pastaruoju metu gyvenimu nesiskundžiu, bet štai kas: kai tik čia, Floridoje, prisipažįstu, kad esu ūkininkas, diduma žmonių pakreipę galvas nepatikliai sužiūra į mane ir dažniausiai nesumoja, 21
Nic h olas Sp ark s
ką sakyti. Bet jeigu patikslinu, kad ūkis priklauso mano šeimai, jų veidai pragiedrėja, jie ima šypsotis ir uždavinėti klausimus. Nelabai suprantu, kuo tai skiriasi, tačiau atvykus į Floridą taip jau nutiko keletą sykių. Kartais po pasirodymo klausytojai prieina prie manęs ir užmezga pokalbį, o sužinoję, kad nesu profesionalus muzikantas, panorsta sužinoti, kuo užsidirbu pragyvenimui. Priklausomai nuo to, kokia pokalbio tąsa man priimtinesnė, arba sakau, kad esu ūki ninkas, arba kad dirbu šeimos ūkyje. Nors pastaraisiais metais ir sekėsi, ūkininkavimas susijęs su varginančiu stresu. Kasdieniai sprendimai dažnai turi ilgalaikių pasekmių, o pasirinkimai glaudžiai susiję. Ar atiduoti traktorių re montuoti, kad galėčiau daugiau laiko skirti klientams, ar taisyti pačiam ir sutaupyti tūkstantį dolerių? Ar auginti daugiau ekologiš kų nehibridinių pomidorų veislių, ar apsiriboti keliomis ir plėsti užsakovų ratą? Be to, motulė gamta gana kaprizinga, tad, regis, geras sprendimas ilgainiui gali pridaryti nuostolių. Ar šildytuvai veiks tinkamai ir viščiukai nesušals tais retais atvejais, kai iškrinta sniegas? Ar viesulai mus aplenks? O gal stiprūs vėjai ir liūtys pražu dys pasėlius? Kasdien tenka sukti galvą dėl to, kaip gauti gerą der lių ir sėkmingai užauginti viščiukus nuolat susiduriant su naujais išmėginimais. Kol vienos kultūros klesti, kitos būtinai pūva ir ne retai atrodo, kad pasiekti tobulos pusiausvyros beveik neįmanoma. Tad plušėdamas kiauras paras vis dar negaliu pasakyti sau: „Na štai. Visi darbai nuveikti.“ Pasakoju visa tai tik norėdamas paaiškinti, kodėl ši keleto savai čių išvyka į Floridą tapo man pirma tikra pramoga per ištisus sep tynerius metus. Peidžė, teta ir vyriausiasis valdytojas primygtinai reikalavo, kad keliaučiau. Prieš atsidurdamas čia niekada neatosto gavau ilgiau nei savaitę, o suskaičiuoti savaitgaliams, kai priverčiau save atsiplėšti nuo minėtų rūpesčių, pakako vienos rankos pirštų. 22
S VA J O N I Ų Š A L I S
Bet mintys apie ūkį ir čia manęs neapleidžia. Pirmą savaitę bene dešimt kartų skambinau tetai pasiteirauti, kaip sekasi, kol ji galiausiai giežtai pareikalavo liautis. Patikino, kad ji ir vyriausiasis valdytojas su viskuo susidoros, taigi tris pastarąsias dienas visai neskambinau, nors baisiai knietėjo. Nemėginau susisiekti ir su Peidže, nes prieš pat man išvykstant ji gavo gana svarbų užsakymą, taigi žinojau, kad pasinėrusi į darbą nė nekels ragelio. Žodžiu, mano daliai teko ne tik atostogos, bet ir pirmas kartas, kai buvau priverstas likti visiškai vienas su savo mintimis, prisipažinsiu, virtęs ištisa amžinybe. Ne abejoju, kad savo merginai Mišelei patikčiau toks atsipalaidavęs ir trykštantis sveikata. Tiksliau, buvusiai merginai. Juk ji visada prie kaištaudavo, kad pasinėręs į ūkio reikalus per mažai rūpinuosi sa vo gyvenimu. Mudu buvome pažįstami nuo vidurinės laikų, tiesa, tada ji susitikinėjo su vienu mokyklos futbolo komandos žaidėju. Nors vyresnė dvejais metais, visada draugiškai elgdavosi su mani mi, kai susidurdavome koridoriuose, o juk buvo gražiausia mergaitė mokykloje. Paskui keleriems metams dingo iš mano akiračio, kol atsitiktinai susitikome vakarėlyje jai jau baigus koledžą. Ji tapo slau gytoja, įsidarbino Vidanto medicinos centre, bet grįžo gyventi pas tėvus, nes tikėjosi susitaupyti pinigų pradiniam įnašui už butą Grin vilyje. Pokalbis per vakarėlį paskatino pirmą pasimatymą, paskui dar vieną ir galiausiai dovanojo dvejus draugystės metus, kai jaučiausi laimingas. Mišelė buvo sumani ir atsakinga, turėjo puikų humoro jausmą, bet nuolat budėdavo naktimis, tad mudu mažai laiko pra leisdavome kartu. Norėjau tikėti, kad ši problema išsprendžiama, tačiau galiausiai supratau: nors Mišelė man patinka, vis dėlto ne myliu jos. Neabejoju, kad ir jos jausmai man buvo tokie patys, o kai ji nusipirko butą, matytis išvis nebeliko galimybių. Išsiskyrėme neskausmingai, be pykčio, rietenų ar priekaištų, tiesiog abu vis re čiau rašydavome žinutes ar skambindavome vienas kitam, ilgainiui 23
Nic h olas Sp ark s
nebesusisiekdavome net po keletą savaičių. Bet netgi tada oficia liai santykių nenutraukėme, nors abu supratome – viskas baigta. Po kurio laiko Mišelė pradėjo susitikinėti su kitu vaikinu, o maždaug prieš metus iš jos instagramo puslapio sužinojau apie sužadėtuves. Kad būtų lengviau, lioviausi stebėti ją socialiniuose tinkluose, ištry niau jos numerį mobiliajame telefone ir nuo to laiko nieko apie ją nebegirdėjau. Bet pastebėjau, kad čia, Floridoje, ėmiau mąstyti apie ją dažniau nei paprastai. Galbūt todėl, kad aplinkui nestigo porelių. Įsimylė jėliai klausėsi mano pasirodymų, susikibę už rankų vaikštinėjo pa plūdimyje, o per vakarienę neįstengė atplėšti akių vienas nuo kito. Nestigo čia ir šeimų su vaikais, tačiau jų buvo mažiau, nei tikėjausi. Nežinau Floridos mokyklų tvarkaraščio, bet, matyt, mokiniai dar leido laiką klasėse. O vakar, likus kelioms valandoms iki pasirodymo, man krito į akis grupelė merginų. Papietavęs vaikštinėjau pajūriu. Ankstyva po pietė buvo karšta, plieskė saulė, nuo drėgmės oras tapo lipnus, tad nusimečiau marškinėlius ir ėmiau šluostytis jais suprakaitavusį veidą. Kai prisiartinau prie viešbučio „Don CeSar“, pamačiau pilką pavi dalą vandens paviršiuje, jis išniro ir kaipmat vėl pradingo gilumoje, iškart už plūdurų, o netrukus pasirodė dar vienas. Po kelių akimirkų suvokiau, kad tai būrelis delfinų, laigančių palei krantą. Stabtelėjau pasižiūrėti, nes niekada nemačiau jų laisvėje. Lydėdamas juos aki mis išgirdau, kaip prisiartino grupelė merginų. Dirstelėjau į garsiai klegančią ketveriukę, o pastebėjęs, kad nepažįstamosios viena už ki tą dailesnės, įsižiūrėjau atidžiau. Merginos atrodė lyg išsiruošusios į fotosesiją: ryškiaspalviai maudymosi kostiumėliai, tobuli dantys, spindintys joms kvatojantis. Pamaniau, kad paauglystėje visos pra leido marias laiko pas odontologą. Iš pažiūros atrodė keleriais metais jaunesnės už mane, matyt, atostogaujančios koledžo studentės. 24
S VA J O N I Ų Š A L I S
Kai vėl nukreipiau dėmesį į delfinus, viena mergina aiktelėjo. Akies krašteliu pastebėjau, kad ji mostelėjo ranka, o draugės sužiuro į tą pusę. Neketinau slapčiomis klausytis, bet nepažįstamosios šne kėjosi gana garsiai. – Ar čia ryklys? – paklausė viena. – Veikiau delfinas, – spėjo kita. – Bet mačiau peleką. – Delfinai irgi turi pelekus... Nejučia šyptelėjau ir pamaniau, kad galbūt nedaug praradau at sisakęs minties studijuoti koledže. Kaip ir tikėjausi, merginos ėmė pozuoti asmenukėms, stengdamosi, kad delfinai patektų į kadrą. Uoliai nutaisinėjo paikas išraiškas, skirtas socialiniams tinklams: iš pradžių atkišo lūpas bučinukui, tada išplėtė akis, it ekstazės pagau tos, suprask „mes nuostabiai leidžiame laiką“, galiausiai susireikšmi no lyg supermodeliai. Prisiminiau, kad tokį žvilgsnį Mišelė praminė „negyvos žuvies“ išraiška, ir nejučia prunkštelėjau. Viena iš merginų, regis, nugirdo, nes staiga dirstelėjo mano pu sėn. Kad išvengčiau akių kontakto, pabrėžtinai nukreipiau žvilgsnį į pro šalį plaukiančius delfinus. O kai jie galiausiai pasuko į giles nius vandenis, sumojau, kad man metas grįžti. Prasilenkdamas su ketveriuke pamačiau, kad trys merginos vis dar darosi ir apžiūrinėja asmenukes, tačiau mano dėmesį patraukė ketvirta, neseniai nuvėrusi mane žvilgsniu. – Šaunios tatuiruotės, – pareiškė ji, kai prisiartinau. Prisipažinsiu, užklupo netikėtai. Tai nebuvo akivaizdus flirtas, veikiau linksmas pasišaipymas. Akimirką pasvarsčiau, gal sustoti ir prisistatyti, bet išsyk atsisakiau šios minties. Nereikėjo būti proto bokštu, kad suprasčiau – šis riešutėlis ne mano dantims. Tad tik šyptelėjau ir praėjau pro šalį. 25
Nic h olas Sp ark s
Kai mergina kilstelėjo antakį nesulaukusi atsakymo, man susida rė įspūdis, kad perskaitė mano mintis. Ji nukreipė dėmesį į drauges, aš žingsniavau toliau, mėgindamas nugalėti didžiulį norą atsisukti. Bet kuo labiau jį slopinau, tuo jis stiprėjo, kol galiausiai vis dėlto leidau sau grįžtelėti. Nepažįstamoji akivaizdžiai to laukė su ta pačia šelmiška išraiška. O kai apdovanojo mane iškalbinga šypsena, nusisukau ir paspar tinau žingsnį, jausdamas, kaip užkaito sprandas, beje, visai ne dėl kaitrios saulės.
26
ĮSIGYKITE
KNYGĄ DABAR