Issuu

SUE WATSON SVAINĖS PASLAPTIS

Iš anglų kalbos vertė

Darius Krasauskas

VILNIUS, 2026

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt

ISBN 978-609-444-629-0

Versta iš: Sue Watson, The Sister-in-Law, London: Bookouture, 2024

Skiriu Sharon Beswick – savo draugei ir kolegei

šiaurietei, gyvenančiai toli toli, kur saulė kaitresnė.

PROLOGAS

Nuleidusi akis pažvelgiau į baseiną mėgindama suvokti, ką mano akys regi vandenyje. Paviršiuje pasklidę ilgi plaukai, jie lėtai atsiveria ir vėl užsiveria it auksinis parašiutas, ir skaidrioje, ryškioje žydrynėje plūduriuojantis kūnas.

Kartais pagalvoju – jei būčiau žinojusi, kas nutiks, ar vis tiek pernai vasarą būčiau išsiruošusi į kelionę? Ar būčiau su visa šeima vykusi į Amalfio pakrantę, baltutėlę vilą, kur nuostabioje, siaubingoje kaitroje atsivers paslaptys ir bus sugriauti gyvenimai?

Kita vertus, negi galėjau nutuokti, kad citrusais kvepiančio vėjelio gūsis atskraidins negandas, negrįžtamai pakeisiančias visų mūsų būtį?

Praėjo metai, bet viską prisimenu su menkiausiomis smulkmenomis. Ji kvepėjo druska ir citrinomis. Jos oda spindėjo auksu, o juokdamasi ji, sakytum, užsimiršdavo – atlošdavo galvą, pasimatydavo balti dantys. Retsykiais girdžiu jos balsą: net jai tariant žiauriausius dalykus jis būdavo it medus – kokčiai saldokas. Kartais man pasidingoja, kad aš ją matau – štai parduotuvėje pasuko už kampo, pašte pirma manęs stovi eilėje, vėsų rudens rytą drauge vaikštinėjame po parką. Ji netikėtai sušmirinėja medžių prietemoje, o mane ima smaugti kaltė ir baimė, nes ji primena man, kas nutiko. Ji mane visuomet susiranda.

Kad ir kur būčiau, žinau – nepabėgsiu. Tą vasarą tapusi man seseria, ji tapo ir neišvengiamu atpildu, tai dėl jos viskas pasikeitė.

I SKYRIUS

Tai nutiko vos prieš metus, o, regis, prabėgo visas gyvenimas: mes

Italijoje riedėjome vaizdingu pajūrio keliu, ir aš jutau, kad niūrios nuotaikos mane palieka – plazdena už nugaros nelyginant išdrikęs lengvutis šalis. Ką jau ką, o mintis apie pavojus stengiausi vyti iš galvos, visus rūpesčius ir kasdienybės šiukšles tepasiglemžia baltutėliai skaistaus grožio debesys. Mane iš vidaus pastaruoju metu graužusio nerimo neliko nė padujų, tarsi kas būtų pamažu sukramsnojęs jo likučius.

Denis sėdėjo šalia, vaikai – ant galinės sėdynės, jie saldžiai miegojo, o aš, pamenu, galvojau: „Dabar, štai šiame automobilyje, yra visa, ko man gyvenime reikia, ir niekas to iš manęs neatims.“ Atostogų visi buvome išsiilgę, tad širdį glostė mintys apie artimiausią ateitį: keliolika dienų visa šeima praleis drauge, dvi savaitės be rūpesčių, kupinos džiaugsmo. Nekantriai laukiau visko: kaip žaisiu su vaikais, kaip tonomis kimšiu pastą, kaip vartysiuos po kaitria saule. Labiausiai norėjosi pabūti drauge su Deniu – tiesiog kartu leisti laiką, kalbėti apie viską ir nieką, džiaugtis vienas kitu, vis pagalvojant apie tai, kas mus sieja.

Pasukau galvą ir pažvelgiau pro keleivio langą. „Dėl darnios santuokos reikia pasistengti; geriausios santuokos neatsiranda iš niekur nieko“, – kadaise yra pasakiusi mano anyta. Ji teisi. Džoja visuomet teisi.

Denis ir tąsyk važiavo pernelyg greitai. Viena ranka įsitvėriau savo sėdynės, kita – saugos diržo, bet tylėjau. Nenorėjau gadinti nuotaikos, tad trūks plyš mėginau matyti vien priešais mus virš kelio plevenantį karštį. Mintyse meldžiau Denį važiuoti lėčiau, nes ant galinės sėdynės miegojo mūsų vaikai. Siaurame vingiuotame kelyje patogiai išsiteko tik vienas automobilis, tad man teliko giliai įkvėpus stebėti, kaip mes tarsi čiuoždami kylame kalno šlaitu ir štai jau kybome virš spindinčios jūros. Susitvardžiau ir nepratariau nė žodelio. Būčiau pasijutusi žmona bambekle, kuriai kaskart rūpi pragaišinti visą smagybę, o juk troškau atrodyti kitokia – seksuali ir nerūpestinga.

Tačiau po penkiolikos vedybinio gyvenimo metų mudviejų bendravimas kartais vykdavo be žodžių, tad pažvelgęs į mane Denis tik riausiai veide pastebėjo panikos ženk lus.

– Tau, kaip suprantu, lėkti kalnų keliu pusantro šimto per valandą nepatinka, – šypsodamasis tarė. – Keistuolė.

– Tavo tiesa, – nusijuokiau, – bet aš ne keistuolė, – ir meiliai plekštelėjau jam per ranką. – Taip, mes Italijoje, bet tu juk ne „Ferrari“ komandos pilotas, o šis keliukas – ne lenktynių trasa.

– Berniuko svajonė, – pasigręžęs į mane tarė jis, nusišypsojo ir meiliai spustelėjo man kelį.

– Būk geras, žiūrėk į kelią ir laikyk vairą abiem rankom, – vaidindama nepatenkintą tariau aš. Jo delnas liko man ant kelio – tokiu dėmesiu galima tik džiaugtis. Kai turi tris vaikus ir visi dar neturi nė dešimties, vyro delnas ant tavo kelio – jau kone preliudija, daugiau nė nebesitikėk, tačiau buvau tikra, kad per šias atostogas viskas sustos į vietas.

Atsigręžiau į vaikus. Ant galinės sėdynės – trys nuostabūs miegantys veidukai; kaip visuomet, pajutau meilės antplūdį.

– Sunkiu patikėti, kad jie tokie sąmoningi ir visi drauge sumigo, – pasakiau. – Tokia nuostabi ramybė, gal net pernelyg tyku.

– Ilgai netruks. Tuoj atvažiuosim, jie prabus. Pasimėgaukime tyla, – įbedęs akis į kelią tarė jis. – Nekantrauju sulaukti: didžiulis baseinas, upės vyno, nuostabus žydras dangus, galėsiu lakstyti su jais aplink baseiną, – galvą kryptelėjęs galinės sėdynės link tarė

Denis ir pagaliau spustelėjo stabdžius. Mane supykino.

– Deni, tu vis tiek leki per greitai, – pasakiau drebėdama iš baimės, bet stengdamasi nutaisyti leng vabūdišką intonaciją. Įprastai greičio rekordų jis nesiekdavo, bet šįsyk jaučiausi nesaugiai. Vairavo pavojingai. Vidutinio amžiaus vyras užsimanė aštresnių pojūčių? Galvoje šmėstelėjo mano draugužė Džekė – jos vyras įsigijo sportinį automobilį ir netrukus auginti paauglį sūnų ji liko viena.

Denis dar sumažino greitį, automobilis siauru kalnų keliuku tebesiropštė į viršų, o aš kiek nurimusi gavau progą pasigrožėti įstabiais vaizdais.

Atostogas, kaip kasmet įprasta, praleisime drauge su jo tėvais ir broliu. Tiesa, šie metai ne visai eiliniai, nes Džoja ir Bobas nutarė, kad metas į pensiją ir kad, dvi savaites paatostogavę užsienyje, į šeimos verslą jiedu nebegrįš. Denis jų įmonėje darbuojasi jau dvidešimt metų, bet dabar, tėvams pasitraukus, jaunesnysis brolis Džeimis netikėtai nusprendė parsigauti namo ir imtis darbo „mūsų firmoje“.

Džeimiui trisdešimt dveji, jis šeimos versle niekuomet nedalyvavo, o ir tas verslas nedidukas – Mančesterio priemiesčiuose esančių būstų pardavimas ir nuoma. Ligi šiol Džeimiui rūpėjo išmaišyti kuo daugiau pasaulio, tad sugrįžęs į namus jis visus pakerėdavo įspūdingais ir veikiausiai kiek pagražintais pasakojimais apie Nepalą, Tailandą, Afriką, Australijos pakrantes ir masinių žudynių vietas Kambodžoje. Kur jau ten Deniui iki brolio – jis nuo jaunų dienų nėrė į šeimos verslą, o pastaruoju metu kaip įmanydamas stengėsi gelbėti jį nuo bankroto. Jaunėlį tėvai lepino –leido jam mėgautis visiška laisve, o jei jų ausis pasiekdavo gandas apie dar vieną Džeimio nuotykį su merginomis, nebent meiliai susižvalgydavo.

– Mano sūnus laisvos dvasios, niekas jo nesuturės, – akivaizdžiai didžiuodamasi ir nuduodama, kad jai niekas nė motais, sakydavo Džoja. Jaunėliui išvykus ji labai jo pasiilgdavo ir nepaprastai nudžiugdavo, sulaukusi skambučio iš kokio egzotiško krašto, o instagrame sūnaus publikuojamas nuotraukas rodė visiems – ir tiems, kuriems jos rūpėjo, ir net tiems, kuriems buvo nei šilta, nei šalta.

– Tiesiog nesuprantu, kaip dabar viską reikės organizuoti, –mums artėjant prie vilos kalbėjo Denis. – Kurių velnių tas mūsų Džeimis nusprendė viską mesti ir imtis darbo Teilorų kontoroje?

Taip juk ilgai netruks.

– Hmm, įdomu, kaip jis gyvens be maudynių, egzotiškų patiekalų ir pusnuogių gražuolių? – tariau prisiminusi Džeimio nuotraukas: žydras dangus, paplūdimys ir žavūs veidai.

Supratau, kodėl Denis kiek nepatenkintas, mat brolio gyvenimo būdą jis laikė gerokai savanaudišku, juolab kad tėvai neretai būdavo priversti pagelbėti jam pinigais. Nekilnojamojo turto agentūra Teilorams, pasak Džojos, leido gyventi „patogiai“. Milijonų tėvai nesusikrovė, tad Denis, suprantama, niršo žinodamas, kad jo brolis vis sulaukia dovanėlių. Tačiau mama tebevadino

Džeimį „mažučiu“, o ir apskritai savo sūnų labui ir Džoja, ir Bobas būtų padarę bet ką. Jei klajodamas po pasaulį Džeimis ilgėliau nepaskambindavo ar neparašydavo žinutės, mama puldavo naršyti jo paskyras socialiniuose tinkluose – ar neaptiks bent menkiausios smulk menėlės.

– Instagrame savo Džeimį visuomet randu, – sakydavo ji, tarsi sūnaus atvaizdai ten būtų skirti vien jai. Negalėdavo atsižiūrėti į kur nors Kambodžos paplūdimyje darytą nuotrauką, o kai

Džeimis staiga išdygdavo namų tarpduryje, be galo nustebdavo. – Bet juk sprendžiant iš nuotraukų tu dabar ten, – rodydama telefoną šūkčiodavo Džoja, o jis atkreipdavo jos dėmesį, kad nuotrauka įkelta prieš keliolika dienų, ir tada ji imdavo juoktis ir kraipydama galvą vis negalėdavo atsistebėti „savo Džeimiu“ ir kokius

„stebuklus“ jis internete padaro. Ji, manyčiau, viską kuo puikiausiai suprato, o jos elgesys viso labo tik kadaise su savo „mažiais“ pradėto žaidimo dalis: ji troško, kad sūnūs jaustųsi neeiliniai, gal net už visus pranašesni. Žvelgdama į Džoją niekaip nepajėgdavau suvokti, kas tame žaidime yra tapęs žaislu, tačiau, manau, galiu drąsiai teigti, kad ji tik apsimesdavo naivuole, o tikrovėje stengdavosi viską laikyti savo rankose.

– Su tavo mama kalbėjausi vakar, prieš mums išvažiuojant, –tariau. Automobilis teberiedėjo palei jūrą. – Sakė, kad vila puiki. Jie ten nuo vakar vakaro, atvyko apie aštuonias. Tikiuosi, dabar bent kiek pailsės ir nusiramins, – pasakiau tarsi kaži ko ilgėdamasi. Man pačiai tokios dienos – nepasiekiama svajonė. Negana to, kad dirbau dviem etatais – mamos ir auk lės, dar tekdavo prižiūrėti Teilorų interneto svetainę, o tai neretai virsdavo trečiu rimtu darbu. Todėl namų kasdienybėje ramybę, deja, galėdavau tik susapnuoti, tačiau dabar buvau pasiryžusi artimiausias dvi savaites nepajudinti nė piršto – svetainė palauks.

– Įsivaizduoju, kaip mama su tėčiu gyvens tapę pensininkais, –nusišypsojo Denis ir vos regimai kryptelėjo galvą. – Dienų dienas bus kartu, ji jam mirtinai išūš galvą.

– Nuolat siuntinės į parduotuvę – tai saulėje džiovintų pomidorų, tai marinuotų figų, tai dar ko, juk niekad nežinai, kuo tavo mama sumanys per pietus pavaišinti tas poniutes, – pridūriau.

Jis pažvelgė į mane, mudu supratingai vienas kitam nusišypsojome.

– Gal klystu, bet man atrodo, kad jie nelabai ką turi bendra, – pasakiau. – Man kartais net smalsu, apie ką jie šnekasi likę vienu du?

Denis gūžtelėjo pečiais.

– O apie ką šnekasi kitos poros?

Sulig tais žodžiais man širdyje dilgtelėjo. Nejau jis ir mudu taip vertina – kaip bet kurią kitą porą? Kaip savo paties tėvus –garbaus amžiaus sutuoktinius, kuriuos maža kas besieja? Tačiau

kvaršinti galvą šiomis temomis nebuvo kada – Denis kaip tik įlėkė

į pavojingą posūkį. Vėl važiuojame per greitai.

– Deni, būk žmogus, lėčiau, – paprašiau. – Gale vaikai. Kas tau darosi?

Pastebėjau, kaip įsitempė jo žandikaulis. Bet greitis sumažėjo.

Iš Neapolio oro uosto iki mūsų vilos kiek daugiau nei valanda, skelbė navigacijos programėlė. Šurmuliuojantis miestas jau tolokai, dabar mūsų akims vėrėsi gamtos peizažai, o automobilis stačiu šlaitu pro vynuogynus ropštėsi į viršų. Plunksnas primenantys lapai – jų tankynėje aptiksi visus žalumos atspalvius – žaidė su saule slėpynių.

Pro medžius po mumis tolydžio išnirdavo vakarėjančioje šviesoje mirguliuojanti nenusakomo grožio jūra. Pamenu mane užplūdusią jaudulio bangą – laukia dvi šaunios savaitės. Kaip smagu bus su Deniu ir vaikais pasimaudyti, drauge su Džoja sukurti vieną kitą ypatingesnį patiekalą, o po pietų ilgai ilgai visiems kartu tįsoti saulėje. Gyvename įsisukę į rūpesčius, o dabar – štai puiki galimybė pasikalbėti, pabendrauti, ir ne tik su vaikais, bet ir su Denio tėvais. Laukė nuostabios dienos, jų visi buvome išsiilgę. Per šias atostogas išsikėliau tik du tikslus: kad Fredis prisipratintų prie vandens, o Alfis išmoktų plaukti. Mane tėtis plaukti mokė mūsų miestelio pirties baseine. Eidavome ten kiekvieną šeštadienį popiet ir kartą, man toji vasara buvo devinta, aš perplaukiau jį visą. Pamenu, pasijutau tikrų tikriausia olimpiete: kojos nesiekia žemės, purslus taškančios rankos varo mane į priekį, o tėtis rėkia „šaunuolė“. Po kelių mėnesių jis žuvo – žiemą vairavo sunkvežimį ir nuslydo nuo apledėjusio kelio. Mama taip ir nesugebėjo susitaikyti su jo mirtimi, tad mudviejų gyvenimas pasikeitė negrįžtamai. Būdama devynerių netekau vaikystės, paskesnius dešimtį metų mamą teko nuolat guosti, o galiausiai mirė ir ji. Vėžys, bet aš juk žinojau, kad iš tiesų ją pražudė begalinė gėla. Būdama devyniolikos likau našlaitė – viena kaip pirštas. O paskui susipažinau su Deniu ir Teilorais.