D etekt y va s Iš anglų kalbos vertė INA ROSENAITĖ
Vilnius, 2026
Versta iš: Chris Brookmyre The Cracked Mirror Abacus Books
Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.
Šį kūrinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
ISBN 978-609-487-629-5 Copyright © 2024 Chris Brookmyre © Ina Rosenaitė, vertimas į lietuvių kalbą, 2026 © Adobe Stock, viršelio iliustracijos © Tadas Šaučiulis, viršelio dizainas © BALTO leidybos namai, 2026
Markui Billinghamui
Šiąnakt keliausiu pragaran Už tai, kas padaryta tau Ir tai ne atgaila Bet tik gryna tiesa Greg Dulli, „Debonair“
Iš grupės „The Afghan Whigs“ albumo „Gentlemen“
PIRMA DALIS
Lavonas klausykloje I
Šventosios Brigitos bažnyčioje buvo negyvėlis. Žinoma, tai nėra neįprasta. Tačiau itin neįprasta tai, kad tas negyvėlis buvo klausykloje, o ne karste. Ir dar labiau neįprasta, kad tas ponas buvo pasmaugtas. Ši rausvo smiltainio bažnyčia išdidžiai stūkso pagrindinės Glen Klataro kaimo gatvės pradžioje, iškart už „Tėjaus krantinės“ arbatinės, kuri jau dukart įtraukta į gražiausios Pertšyro arbatinės konkursantų sąrašą, nepaisant to, kad stovi atokiau krantinės ir Tėjaus pro jos langus nesimato. Tą negyvėlį aptiko vargšas tėvas Draiveris, atėjęs ruoštis sekmadienio mišioms, mišioms, kurios buvo pirmos, atšauktos per visą parapijos istoriją. Užuot ėję į mišias, didžiąją dalį to sekmadienio ryto žmonės sunerimę svarstė, dėl ko galėjo atsirasti policijos užtvaros, o pamatę, kad tėvas Draiveris nestovi prie bažnyčios durų, dauguma ėmė baimintis blogiausio. O tada Džudit Hjuston paskelbė pribloškiančias naujienas. – Tai dėl pono Golto, – pranešė ji kiek per džiaugsmingai. – Jis nužudytas. Gali būti, kad ponia Hjuston į tai taip sureagavo iš palengvėjimo dėl to, kas ta auka nebuvo, nors laisvai galėjo būti, ir dėl to, kad pono 11
Ch ris Bro o k m yre
Golto šiame kaime smarkiai nemėgta. Ir tai, kad galo jis sulaukė kažkam įvykdžius nusikaltimą, neabejotinai turėjo įtakos spartai, su kokia ji paskelbė tą žinią. Vis dėlto būtina pabrėžti, kad apskritai žmogžudystės Glen Klatare ar jo apylinkėse nebuvo toks neįprastas reiškinys, kaip galima būtų tikėtis tokioje gyvenvietėje, turint omeny jos dydį, vietovę ir pasiturinčius gyventojus. Nepaisant lėto gyvenimo būdo, jaukaus uždarumo ir senamadiškų tradicijų, šiame Pertšyro kampelyje daugybė žmonių ne laiku atsisveikino su gyvenimu. Tačiau optimistiškesne gaida vertėtų pridurti, kad Glen Klataras buvo iš tų vietų, kur žmogžudystės retai išlieka neišaiškintos, tik tai paprastai įvykdavo ne dėl regioninės policijos, kuriai stigo žmogiškųjų išteklių ir kurios pareigūnai dažnai visai nesigaudė situacijoje, pastangų, o tik vienos nepaprastai pasižymėjusios ilgametės gyventojos dėka. Praėjus porai dienų po tokio bedieviško radinio Šventojoje Brigitoje, minėtoji gyventoja sulaukė savo sūnėno Viljamo vizito. Ponia Penelopė Koin gyveno Silverbanko namelyje šiaurės vakariniame kaimo pakraštyje prie senvaginio ežerėlio, kuris kadaise buvo Tėjaus intakas. Ji dažnai sau svarstydavo, kad ir pats Glen Klataras kiek panašus į senvaginį ežerėlį – susiformavęs greičiau besikeičiančiais laikais, bet dabar atkirstas nuo upės ir todėl raminamai nebetakus. Suprantama, neskaitant žmogžudysčių. Penei, kaip ji prašė save vadinti, buvo truputį virš aštuoniasdešimties, tačiau ji vengė patikslinti – kiek, ar svarstyti, kaip daug tas „truputis“ galėtų užgriebti. Kartais atrodė, kad jai jau labai seniai virš aštuoniasdešimties, nors fiziškai nesijautė per pastaruosius metus smarkiai pasenusi. O su protu jau visai kitas klausimas, bet ji nenorėjo apie tai galvoti. 12
S U S K I L Ę S V E I D RO D I S
Penė – smulkutė moteriškė, visada tokia buvo, nors be galo mėgo saldumynus – tą pavydžios damos priskyrė jos sėkmingam sudėjimui, o Penė manė, jog taip yra todėl, kad ji nesugebėjo nusėdėti vietoje. Mėgo veiklą – tiek fizinę, tiek protinę. Ji stovėjo savo svetainėje, apsirengusi mėgstamu tvido kelnių ir vienspalviu smėliniu palaidinės ir megztuko komplektu (nors jai nepatiko, kad toks elegantiškas šiltų ir patogių drabužių derinys taip banaliai vadinamas). Rankose laikė popierius. Viljamas jai atnešė žvilgančią brošiūrą, reklamuojančią, teko pripažinti, gražiai atrodančius namus, instituciją, apie kurią jis jau buvo užsiminęs. – Aš dar nesu pasirengusi iš čia išvykti, – jam pasakė Penė. – Tai suprantu, suprantu. Jokio spaudimo. Tiesiog noriu pasiūlyti kaip alternatyvą, ir, jei ateis laikas, kai jausi... kad tokio sprendimo reikia, kaip galėdamas padėsiu prisitaikyti prie pokyčių. Būtų buvę lengviau, jei jis būtų koks nuskurdęs palaidūnas ir jo motyvus galima būti priskirti godumui. Norui perpirkti jos namelį ir paversti jį kokiu nors klaikiu daugiabučiu, užstojančiu poniai Hjuston ežerėlio vaizdą. Tačiau jos sūnėnas sėkmingas ir turtingas, nors ji iki galo taip ir nesuprato, kuo užsiima jo bendrovė. Kažkas su kompiuteriais, žinojo tik tiek. Viljamas pareigingai rodė dėmesį, lankė ją dažnai, tik kartais beprasmiškai, nes ji dažnai neturėjo laiko su juo susitikti arba sugrįždavo namo ir pamatydavo, kad jis skambino, kai jos nebuvo. Buvo akivaizdu, kad Viljamui rūpi tik užtikrinti, kas jai geriausia. Bet jai nelabai patiko mąstyti apie tai, kas jai iš tiesų būtų geriausia. ...kai jausi, kad tokio sprendimo reikia... Jie abu puikiai suprato, ką tai reiškia. Ji negalėjo čia likti amžinai, be to, ir nenorėjo. Bet vos tik Penė imdavo svarstyti apie ramius gyvenimo pokyčius, viduje sukirbėdavo tas nenumaldomas jausmas, 13
Ch ris Bro o k m yre
kad reikalai dar nesutvarkyti, kad dar reikia įminti kokį nors galvosūkį. Apnikdavo kaip sielos žaizda, o tada dingdavo. Ir likdavo tik atminties trupiniai: kaip pusiau nugirsto garso aidas, kaip šešėlis kažko, užmatyto akies kampučiu. – Pasitaikius progai panagrinėsiu šitą brošiūrą, – pasakė ji Viljamui. – Bet šiuo metu turiu per daug darbų. – Matau, matau, – patvirtino Viljamas, rodydamas į dar neišpakuotus lagaminus koridoriuje. – Ką tik sugrįžai. – Jei manai, kad turi per daug darbo, Viljamai, palauk, kol pasensi. Ir tada sužinosi, ką reiškia būti išties užsiėmusiam. Sulig tais žodžiais sugirgždėjo ir sutarškėjo ties namo durimis – paštininkas įmetė laišką. Nueidamas takeliu jis pamojavo Penei. – Tuoj atnešiu, – tarė Viljamas, rūpestingas kaip visada. Jis sugrįžo iš prieangio nešinas baltutėliu voku su užrašu sidabrinėmis raidėmis. – Tu nejuokauji, ką, – jis padavė tą voką jai. – Atrodo, kvietimas. Penė paėmė laiškų peilį ir prapjovė voką. Nepakentė, kai vokai atplėšiami netvarkingai. Tai bylojo nerūpestingumą ir nekantrumą, savybes, kurių pavojingumą žmonės per menkai įvertina. Penė ištraukė pakvietimą ir ėmė skaityti. Ponas Martinas Dykonas ir ponia Katerina Dykon kviečia jus į savo dukters panelės Lilianos Dykon tuoktuves su ponu Sebastianu Gosaru, kurios vyks Kračio dvare, Pertšyre, šeštadienį, gegužės 14 dieną.
14
S U S K I L Ę S V E I D RO D I S
Viljamas keistai žiūrėjo į Penę, susidomėjęs, kodėl ji taip ilgai tai skaitė. Galbūt ją vėl apėmė viena tų akimirkų, dėl ko jis jai atnešė tą brošiūrą. – Kas tave kviečia? – paklausė jis. – Tiksliau, ar pažįsti ką nors iš jaunikio pusės, ar?.. – Nė nenutuokiu, – prisipažino Penė. Ir vėl išvydo tą Viljamo žvilgsnį. – Ne, nesakau, kad neprisimenu, – priekaištingai tarė Penė. – Juk ką tik viena per du mėnesius apkeliavau pusę pasaulio ir nieko blogo nenutiko. Tiksliau, man nenutiko. Turiu omeny, kad šitų žmonių nepažįstu ir todėl nė nenutuokiu, kodėl mane kviečia. Turbūt kažkaip suklydo. – Vokas tikrai adresuotas tau, – pasakė Viljamas. – Keista, – tarstelėjo Penė, padėjusi tą kvietimą ant rašomojo stalo ir žvilgtelėjusi į savo laikrodį. Jau buvo kone be penkiolikos dešimt. – Beje, kaip tas kruizas? – Džiuginančiai nenuobodus, – atsakė Penė, tačiau neturėjo laiko leistis į itin sudėtingas detales. Ji skubėjo. – Atleisk, bet neturiu laiko, – pasakė. – Dėl Dievo, kur dabar? – Į bažnyčią. Mišios. Viljamas visai suglumo. – Gi antradienis. – Taip, bet bažnyčia ką tik vėl atsidarė. – A, po šito... O varge, nesakyk, kad jau įsivėlei į šitą reikalą, ką? Penė rūsčiai pažvelgė į Viljamą. – Kaip ir sakei, ką tik įžengiau pro duris. Taigi, ne, dar neįsivėliau. Bet labai ruošėsi įsivelti.
15
Lavonas klausykloje II
Prieš išvykdama į tą kruizą, Penė buvo susidūrusi su velioniu ponu Brendanu Goltu vos porą kartų. Jis buvo neseniai atsikraustęs į kaimą iš Dandi, įsigijęs patalpas, kurios atsilaisvino, kai „Žydrynių kelionės“ galiausiai pasidavė po nesuskaičiuojamų metų kabinimosi į gyvenimą. Kiek prisiminė, ponas Goltas ruošėsi ten atidaryti konditeriją ir kavinę. Jis buvo smulkaus sudėjimo žmogelis, apie metro šešiasdešimties ūgio ir, paštininko žodžiais, svėrė „penkiasdešimt kilogramų su akmenimis kišenėj“. Penės nuomone, konditerija vargu ar sulaukia sėkmės, jei susidaro vaizdas, kad jos šeimininkas retai ragauja savo kepinių. Be to, Penė manė, kad tokiam kaip jis nederėtų atsidurti prie tokių kiekių kavos, kadangi atrodė, jog jis niekad nenustygsta vietoje. Nors tai nereiškė, kad jam stigo žavesio: jame būta tam tikro vaikiškumo, pažeidžiamumo, kuris paprastai traukia moteris. Buvo sunku įsivaizduoti, kad jis galėtų užsitraukti kieno nors rūstybę, bent jau tikrai ne tokią, kad reikėtų tą vargšą pasmaugti, tačiau Penė jau seniai buvo išmokusi pamoką: net ir mandagiausi ir nuspėjamiausi žmonės slepia daugybę paslapčių, jei tik pažvelgsi giliau. Penė nudrožė per pagrindinę kaimo gatvę, mėgaudamasi pavasario saule ir maloniu pojūčiu, kurį jai suteikdavo gerai pažįstami Glen Klataro ryto vaizdai, garsai ir kvapai. Sugrįžus čia iš kelionės buvo kažkas 16
S U S K I L Ę S V E I D RO D I S
neatremiamai raminamo, apėmė jauki šiluma, kurią pajutus Penė sunkiai įsivaizdavo, kad ją galėtų sugundyti ta Viljamo brošiūra. Ji stabtelėjo apžiūrėti konditerijos, kuri, savaime suprantama, buvo uždaryta ir neapšviesta. Ir pažvelgus pro jos langą buvo aišku, kad uždaryta ji ne pastarosiomis dienomis. Stalai ir kėdės sustatyti palei sienas, o vidury patalpos priešais prekystalį – staliaus ožys. Tačiau tas gaišimas jai brangiai kainavo, nes, vos žengus žingsnį, iš spaudos krautuvėlės išlindo jos šeimininkas ponas Toulas. – Bažnyčion? – paklausė jis. – Taip. Ar ir jūs ten? – atitarė Penė. Puikiai suprasdama, kad klausimas retorinis ir kad dabar ji to Toulo jau šimtą metų neatsikratys. Sakoma, kad viltis miršta paskutinė, bet tas netaikytina nė vienam, kas turėjęs reikalų su šiuo ponu. Jo prastos nuotaikos praskaidrinti negalėjo niekas, mat jam visąlaik atrodė, kad bet kokia naujiena, aprašyta jo parduodamuose laikraščiuose, pranašavo ir skelbė neišvengiamą visuomenės žlugimą. Ir tai, kad po visų tų pranašysčių ir ženklų toji visuomenė vis dar kažkaip laikėsi, niekada neišsekino jo tvirtų įsitikinimų, su kurias jis pasitikdavo kiekvieną naują negandą. – Siaubų siaubas, – pasakė jis, užrakindamas savo krautuvėlės duris neva tam, kad jo neapvogtų, bet galimai ir dėl prieglobsčio prašytojų, translyčių sportininkų ir zombių. – Kur ritasi pasaulis, jei jau žudoma net bažnyčioj? – Na, ji bent jau vėl atidaryta, – atsakė Penė, pamaniusi, kad daugiau optimizmo ponas Toulas nepakeltų. – Taigi. Bet kunigas jo nelaidos. – Nelaidos pono Golto? Kodėl? Ponas Toulas nuleido galvą ir palingavo, tarsi jam po kaklu kabotų didžiulis akmuo. Jo nepažįstantys galėtų pagalvoti, kad tai ženklas, 17
Ch ris Bro o k m yre
jog užklupo siaubinga neganda, bet jis galėjo lygiai taip pat reaguoti, jei jam pranešdavo, kad Perto gatvėje dėl kelio darbų pastatytas laikinas šviesoforas. – Jis buvo vienas tų karingų ateistų, – pasakė ponas Toulas tokiu tonu, kaip Amerikoje šeštajame dešimtmetyje turbūt buvo aptariami galimi komunistai. – Iš kur žinot? – Tai, matyt, jūs vienintelė ir nežinot. Jis tikrai to neslėpė ir, patikėkit, pritarėjų kaime nesulaukė. – Paklausius jūsų, galima pagalvoti, kad dėl savo įsitikinimų jis buvo atstumtasis. Nemaniau, kad Glen Klatare esame tokie nepakantūs kitokiam. Jau nebe. – Kalba ne apie įsitikinimus, o apie jo elgesį juos išreiškiant. Žinokit, jis pasakė tėvui Draiveriui, kad jo kepykloj jis nelaukiamas. Pradėjo aiškinti apie Katalikų bažnyčią ir skriaudas vaikams. Ir dar girdint klientams. – Dievulėliau, – tarė Penė. – Tai iš tiesų nemandagu. Ir labai iškalbinga, pagalvojo ji. Viena – jausti nepasitenkinimą pačia institucija, bet aiškinti, kad visi kunigai savaime kalti, – jau bjauri išankstinė nuostata. – Tai va, – pasakė ponas Toulas. – Ir kai tik tokie tipai pradeda rėkauti apie vaikų prievartavimą, man iškart kyla minčių, kad bando nukreipti dėmesį nuo kokių nors savo pačių nedorybių.
18