Skip to main content

Susitiksime Paryziuje

Page 1

Paryžius yra knyga, kuria reikia mėgautis – visa arba dalimis – bet kuriuo laiku ir bet kuriuo sezonu. Kad ir kokio būtum amžiaus – devyniasdešimties ar trisdešimt ketverių, – gali atsiversti bet kurį jos skyrių ir pradėti skaityti. Michelle Gable (Mišelė Geibl) – JAV autorė, finansų analitikė, užaugusi rašytojų šeimoje ir visuomet troškusi rašyti pati. Pirmoji jos knyga – tikrais įvykiais paremtas romanas „Butas Paryžiuje“ – iškart tapo tarptautiniu bestseleriu. Romantiškasis praeities Paryžius, pėdsaką istorijoje palikusios praeities moterys ir jų gyvenimas nenustoja žavėti autorės ir toliau. Antrasis jos romanas „Susitiksime Paryžiuje“ skirtas vienos gražiausių ir labiausiai pašėlusių pasaulio moterų – Gladys Deacon, Molboro hercogienės – gyvenimo istorijai. Jaunystėje ji keitė meilužius kaip pirštines, erzino Winstoną Churchillį, bendravo su daugybe garsiausių XX a. pradžios menininkų ir politikų. Tai ją nutapė Giovanni Boldini, vienas garsiausių Belle Époque portretistų. Tačiau ar gali būti, kad sena moteris, apleistoje sodyboje šaudanti į aplinkinius ir veisianti spanielius, – tai garsioji anų laikų hercogienė? To klausia ir jauna naivi amerikietė Pru Valentain, netekusi sužadėtinio Vietnamo kare ir iš nevilties sutikusi prižiūrėti pamišusia laikomą seną moterį Anglijoje. Atvykusi į sodybą, ji iš pradžių pasigaili, tačiau senoji moteris sąmoju ir charakterio tvirtumu ima ją žavėti. Netrukus pasirodo ir rašytojas Vinas, atvykęs rašyti hercogienės biografijos. Bet senoji moteris jokiu būdu neprisipažįsta esanti žymioji hercogienė... O po trisdešimties metų kita ką tik susižadėjusi jauna amerikietė Anė Heili atvyksta į tą patį kaimelį drauge su mama, kuriai reikia sutvarkyti palikimo reikalus. Atsitiktinai į rankas pakliuvusi hercogienės biografija Anei ima kelti vis daugiau klausimų: ką apie hercogienę žino jos mama? kas visgi buvo Anės tėvas? kodėl mama vengia jai pasakoti apie savo praeitį? Anės siekis sužinoti tiesą apie hercogienę ir apie savo praeitį nuveda ją į Paryžių – miestą, kuris atliko lemiamą vaidmenį visų šios istorijos veikėjų gyvenimuose. Miestą, kuriame slypi atsakymai į visus klausimus.


UDK 821.111(73)-31 Ga25

Copyright © 2016 by Michelle Gable © Vilija Vitkūnienė, vertimas į lietuvių kalbą, 2016 © „Tyto alba“, 2016 ISBN 978-609-466-178-5

Michelle GABLE I’LL SEE YOU IN PARIS Thomas Dunne Books, New York, 2016


Michelle Gable ◉ Susitik sime Paryžiuje

7

I sky r i u s GUS KRIK HILIS MIDLBERGAS, VIRDŽINIJA 2001 M. SPALIS

– Gal ji mus nustebins, – tarė Erikas. Juodu ėjo taku arklidės link, po Anės sandalais gurgždėjo žvyras. Oras buvo įkaitęs iki dvidešimt septynių laipsnių – neįtikėtina šiluma tokiu metų laiku, tikra bobų vasara. Skaisčiai spindėjo saulė, kalvų šlaitai tvieskė žaluma. Lapai dar nebuvo pradėję gelsti. – Nustebins? – perklausė Anė. Po duobute jai kažkas virpėjo. Tolumoje suprunkštė arklys. – Na, ne. Mano mama niekada nieko nestebina. – Nagi, nenukabink nosies. Taip nuolat nutinka. Kartais manai pažįstąs žmogų, tik staiga... – jis spragtelėjo pirštais. – Va, taip. Braukšt. Ima ir apsisuka šimtu aštuoniasdešimt laipsnių. Ir jis staiga apsisuko. Anė nusijuokė. – Laura Heili nesisukioja šimtu aštuoniasdešimt laipsnių, – atsakė ji. – Visas jos gyvenimas – griežtai nubrėžta linija, vedanti viena kryptimi. Išskyrus nedidelį nukrypimą, paskubėjo pridurti. Tas nukrypimas – tai Anė. – Bet ji tave myli, – paėmė jos ranką Erikas. – Ir žinau, kad džiaugsis ne mažiau už mus. Jaučiu.


8

Michelle Gable ◉ Susitik sime Paryžiuje

Anė nusišypsojo, ją kaskart užburdavo nepalenkiamas jo optimizmas. Visuomet giedros nuotaikos, Erikas nepavargdavo tikėti ateitimi, lyg naujokų rengimo stovykloje jų nieko kito ir nemokytų. Ji niekaip negalėjo apsispręsti, ar jaunuoliui, netrukus su jūrų pėstininkų padaliniu išvyksiančiam į Artimuosius Rytus, toks požiūris yra itin naudingas, ar nepaprastai pražūtingas. – Gal tu ir teisus, – atsakė ji, dar kartelį įveikta Eriko gebėjimo visur įžvelgti gera. Visko gali būti. Laura tvirtindavo, kad jai užvis svarbiausia – Anės laimė. Anė su Eriku laiminga. Gal išties to ir pakanka. Prie arklidės vartų juodu stabtelėjo. Anė giliai atsikvėpė, kai pro šalį pragageno pulkelis paauglių mergaičių. Visos ilgakojės ir sportiškos, jau beveik gražuolės, bet dar nepakankamai suaugusios, kad su jojimo kelnėmis ir batais atrodytų nepriekaištingai. – Ką gi, – tarė ji. – Štai ir atėjome. Ji atsargiai žengė kelis žingsnius ir įsižiūrėjo į gardą, kuriame pastebėjo žirgą rišančią Laurą. – Puikiai šiandien padirbėjai, Sofi, – kreipėsi Laura į motiną su dukra, einančias pro šalį. – Kitas dvi savaites nebūsiu. Mane pavaduos Margareta. Mergaitė pamojavo, paskui, prasilenkdama su Ane, nusišypsojo. Sofi buvo viena iš dvidešimties ar maždaug tiek vaikų, kuriuos Laura treniravo nemokamai. Ligotos mergaitės, joms nelemta gyventi ilgai ir laimingai. Laura visuomet rasdavo joms laiko, net kai visą dieną plušėdavo švytinčioje advokatų kontoroje miesto centre. – Ak, sveika, Ane! – tarė Laura segdama kumelei kamanas. – Erikai. Nežinojau, kad judu čia. – Ar ši mokinė paskutinė? – paklausė Anė, pasitikėjimo semdamasi iš už nugaros stovinčio Eriko. – Tu užsiėmusi?


Michelle Gable ◉ Susitik sime Paryžiuje

9

– Ne, visai neužsiėmusi, – suveržė dirželį Laura. – Ką tik baigiau pamoką ir susiruošiau pajodinėti. Tai kas atsitiko? Dešine ranka ji suėmė vadeles. Nusišypsojo, bet veidą temdė rūpestis. Laura visuomet nujausdavo, jei Anė sumanydavo ką nors netikusio, ką nors slėpė arba mėgino pernelyg sureikšminti. Šis nuovokumas Anę glumino – juk mama gyvena tokiame siaurame pasaulėlyje: tik darbas, Anė ir žirgai. Prieš metus Laura darbą metė, tad dabar liko tik Anė ir ūkis. Tai iš kur ji tokia nuovoki? – Judu norite man kažką pasakyti, – pralaužė ledus Laura, nes niekas kitas neišdrįso. – Būtų geriau, jei klotumėte nieko nelaukę. Nuo jūsų sklinda tokia įtampa, kad tuoj pasibaidys žirgai. – Ponia, norėčiau gauti jūsų leidimą, – pradėjo Erikas. Jis kalbėjo tvirtai ir drąsiai. Anė susigūžusi laukė, kada ant jų nusileis didelis storas Lauros debesis. Mama buvo gera, dosni, kartais labai linksma. Bet iš tolo pajusdavo nekokį sumanymą ir niekuomet nesidrovėjo pareikšti, kad jai neskaniai kvepia. – Atleiskite, turėjau pirmiausia atsiklausti jūsų, – toliau kalbėjo Erikas, – na, bet netrukus mane perdislokuos. O judvi turite keliauti į Angliją. Viskas įvyko taip greitai. Bet aš dabar prašau. O Dieve, pamanė Anė. Širdis daužėsi kaip pašėlusi. Gal darau klaidą. Bet jau buvo per vėlu. – Ar galėčiau vesti jūsų dukterį? – paklausė jis. Tyla. Atrodo, net žirgas susidrovėjo ir baikščiai spardė šieną. – Ponia?.. – Ar jūs tikrai prašote? – pagaliau tarė Laura. – Ar pranešate? – Mama! – Ane, ramiai, – tarė Erikas ir paglostė jai ranką. – Užgriuvome netikėtai. Leiskim mamai apsiprasti.


10

Michelle Gable ◉ Susitik sime Paryžiuje

– Keista, bet ne taip jau ir apstulbau, – mąsliai nusijuokusi tarė Laura. – Kažkodėl žinojau, kad taip nutiks. – Ponia Heili, aš ją myliu. Prisiekiu prieš Dievą ir visą šalį, kad su jūsų dukra elgsiuosi geriau nei bet koks kitas jos svajonių princas. – Mano duktė niekada nesidairė į princus, – pareiškė Laura. – Anė ne iš tų. – Mama, ar gali bent sekundei atsipalaiduoti? – Atsipalaiduoti? Anabele, na jau tikrai. – Ponia, aš myliu Anę, – pakartojo Erikas. Dabar dar labiau išryškėjo jo alabamiška tartis. Nors nuo jo žodžių Anė tirpte tirpo, žinojo, kaip nepatikliai mama žiūri į bet kokias romantikos apraiškas. Ateitį geriausiai užtikrina žirgai ir investicinės sąskaitos, o ne gražuolių jūrų pėstininkų ištarti „myliu“. – Jai aš sukursiu geresnį pasaulį, – pridūrė jis. – Ak, Erikai, – tarė Laura ir vėl sukikeno. – Kiek visko galėčiau dabar pasakyti. – Gal pradėtum nuo „sutinku“? – suniurnėjo Anė. – Būtų visai neblogai. Kad ir kaip Anė troško mamos pritarimo ir puoselėjo menkutę viltį jį gauti, puikiai suprato, ką galvoja motina. Šis sumanymas trenkia neviltimi, nerimu, ką, po velnių, aš dabar veiksiu gyvenime? Velniop. Imsiu ir ištekėsiu už pirmo pasitaikiusio vaikino. Arklidėje stovėjo motina, o priešais ją – niekur nedirbanti, ką tik iškepta koledžo absolventė. Šalia absolventės – vyras, jei būtų galima taip pavadinti, dvidešimt vienų metų jūrų pėstininkas, belipantis į laivą, kuris nuplukdys jį į Afganistaną. Tačiau šis jūrų pėstininkas vis tiek nori vesti jos bedarbę dukterį, kuri vos prieš kelis mėnesius draugavo su kitu vaikinu. Kai


Michelle Gable ◉ Susitik sime Paryžiuje

11

Erikas grįš iš tarnybos, atskirai juodu bus praleidę daugiau laiko, nei buvo kartu... Septyniskart ilgiau. Su Ane juodu susitiko miestelio bare. Ji siurbčiojo paskutinius pigaus vyno lašus ir klausėsi savo geriausios draugės Samer dejonių, esą tarnyba senatoriaus biure – tai ne darbas kavinėje. Pajamų negaunančiai Anei atrodė, kad suktis kavinėje už atlyginimą ir sveikatos draudimą – visai padorus užsiėmimas, bet Samer atrodė kitaip. – Verčiau jau visai neturėti darbo, – atkakliai tvirtino ji. – Kad mama tau pirktų kontraceptines tabletes? – paklausė Anė. – Sutinku, būtų nesmagu. Bet jis toks velniškai nuobodus. Noriu veikti ką nors ypatingesnio. – Visi to norime, ar ne? – pritarė Anė ir išgėrė paskutinį gurkšnelį vyno. Staiga nei iš šio, nei iš to atsistojo kažkoks vyras. Tai buvo tikrai stambus, pabrėžtinai švarus ir tvarkingas vaikinas – tikras kareivis, jūrų pėstininkas, kaip paaiškėjo vėliau. Pareiškė vaišinąs visus, nes norįs atšvęsti artėjantį perkėlimą į kitą tarnybos vietą ir padėkoti jiems, civiliams, kad remia kariškių pastangas. Anei pirmiausia dingtelėjo: „Dėkui Dievui, nes kitai taurei pinigų neturiu.“ Antroji šovusi mintis: „Vaje, tas vaikinas žavus. Gaila, kad jam patinka šaudyti.“ Visi ėmė vienas kitam plekšnoti per nugarą ir spausti rankas, ir šiame šurmulyje rudaakis juodaplaukis pasipūtėlis rėžė aistringą kalbą apie ištikimybę, laisvę ir Jungtines Amerikos Valstijas. Buvo tik savaitė po Rugsėjo 11-osios, ir jo kalba sulaukė kurtinamo atsako. Galiausiai visi baro lankytojai sustojo susikibę rankomis ir užplėšė vienintelę ir svarbiausią dainą.


12

Michelle Gable ◉ Susitik sime Paryžiuje

Mielai, drauguži, stosiu prie peties Ir šiandien ginsiu žemę šitą. Širdis nesuvirpės, nes myliu ją tikrai. Telaimina Dievas Ameriką. – Dieve šventas, – pralemeno Samer, kai susijaudinimas atslūgo. – Kodėl staiga panorau stoti į karinį jūrų laivyną? Netikėtai Anę lyg kas permainė. Ji iškart ėmė bodėtis atsainiais Virdžinijos vaikinais su jų besiplaikstančiais plaukais ir nevykusiais diržais, išsiuvinėtais besišypsančiais banginiais. Jai reikėjo didvyrio, pakylėtos dvasios žmogaus, vaikino, kuris priverstų visus kambaryje dainuoti. Gal dėl to kalta Edvardo laikų literatūra, kurios per daug prisiskaitė koledže, ir valandos, praleistos užsisvajojus. O gal jis ir buvo tas narsuolis. Vienaip ar kitaip, po Rugsėjo 11-osios pasaulyje pasikeitė viskas: ne tik reikšmingi ir nereikšmingi dalykai, bet net ir Anės potraukis vyrams. Žinoma, šito Laurai niekaip deramai nepaaiškinsi. Kariškis ar nekariškis, tiesiog nepriimta tekėti už žmogaus, kurį sutikai tik prieš mėnesį. Anė troško, kad mama apsidžiaugtų, bet suprato, kodėl Laura nesidžiaugia ir net neketina apsimetinėti. Širdies kertelėje kirbėjo abejonė, kad Laura gal teisi. Dažniausiai ji būdavo teisi. – Nereikia spausti mamos, – tarė Erikas vėl imdamas jos ranką. – Ponia, jei norite ko paklausti apie mano šeimą ar charakterį, mielai atsakysiu. – Erikai, – atsiduso Laura. – Nesu nusiteikusi prieš tave asmeniškai. Perpratau tave per tris sekundes, ir atrodai labai mielas žmogus. Bet jūs jauni, ką tik susipažinote. Negana to, tu išvyksti į karą.


Michelle Gable ◉ Susitik sime Paryžiuje

13

– Viešpatie, mama, nekalbėk taip dramatiškai. Juk ne keturiasdešimtieji. – Karas yra karas. – Ji teisi, – pritarė Erikas. Anė sumirksėjo. Karas yra karas. Jis išvyksta kariauti, juk taip? Ar ji bent supranta, ką reiškia būti jūrų pėstininku? Ar žmonės bare suvokė, apie ką dainuoja? – Bent pasakykite, kad neskubate, – kalbėjo Laura, – kad susituoksite, kai jis grįš iš savo karinės operacijos. Iš visų savo karinių operacijų. Kai karas baigsis ir kariai niekur nebus siunčiami. – Taip, žinoma, – tarė jis, nors juodu nebuvo sutarę dėl jokio konkretaus laiko. Baigęs tarnybą? Erikui tarnyba niekad nesibaigs. Tai jo profesija. Ji truks ilgai, po vienos karinės operacijos bus kita – ilga ir begalinė komandiruotė, tik su pertraukomis. – Gerai, – garsiai atsiduso Laura ir užsimerkė. – Gerai. Išmintingas žingsnis. – Po valandėlės ji vėl atsimerkė. – Nagi, apžiūrėkime žiedą. Juk yra žiedas, tiesa? – Be abejo, yra! – spygtelėjo Anė. Ji nedrąsiai ištiesė mamai virpančią ranką rodydama žiedą su mažulyčiu deimančiuku. Dešimtadalis karato? Gal dvidešimtadalis? Netgi auksinė dalis buvo tokia plona, kad žiedo beveik nesimatė. Laimė, Anės smulkutės rankos. – Gražus, – tarė Laura. Atrodė, sako nuoširdžiai ir žiedelio kuklumas ją beveik nuramino. Erikas Sojeris – ne koks nors išpaikintas, tėvų išlaikomas vaikėzas. Apie Anę to nepasakysi. – Dar kartą atsiprašau, ponia, kad pirmiausia neatsiklausiau jūsų. Aš – tradicinių pažiūrų žmogus. Turėjau laikytis deramos tvarkos.


14

Michelle Gable ◉ Susitik sime Paryžiuje

– Jei dar nepastebėjai, – prabilo Anė, – aš iš netradicinės šeimos. Turėjo omenyje, kad neturi tėvo, kurio derėtų prašyti dukters rankos. Tradicinėje šeimoje būtų tėtis. Kas gi palydės Anę prie altoriaus? Mama? Pora žirgų? – Ką gi, – nukaito Erikas, jo skruostus užplūdo raudonis. – Gerai. – Na, sveikinu jus abu, – tarė Laura vesdama žirgą iš gardo. – Atsiprašau, kad išlekiu, bet noriu iki sutemstant pajodinėti. Erikai, ateik su mumis pavakarieniauti, jei gali. – Taip, žinoma, – atsakė šis, sunkiai tardamas žodžius. – Dėkoju. Man didelė garbė. Laura išėjo į lauką, sėdo ant žirgo ir nušuoliavo į pievą. Tada Anė atsigręžė į Eriką. Pirmąkart jiems įėjus į arklidę. – Gerai pavyko? – nedrąsiai paklausė jis. – Gerai, – linktelėjo ji. – Gal net geriau, nei tikėjausi. Tačiau pati jautėsi sutrikusi. Net ir gavus tylų Lauros pritarimą, kažkas atrodė negerai. Anė turėjo spindėti meile savo sužadėtiniui ir mamai, kuri, jei ir nedžiūgavo, vis dėlto elgėsi maloniai. Tačiau nors viskas vyko dėl jos, dėl jų abiejų, liko plyšys, pro kurį palengva sunkėsi kažkas, ko Anė negalėjo dorai paaiškinti.


Michelle Gable ◉ Susitik sime Paryžiuje

15

I I sky r i u s GUS KRIK HILIS MIDLBERGAS, VIRDŽINIJA 2001 M. SPALIS

Antra valanda nakties. Anės bagažas jau sukrautas. Ji dukart patikrino, ar turi pasą ir lėktuvo bilietą. Padangėmis internetu Erikui skriejo ne vienas, o du verksmingi elektroniniai laiškai. Viskas buvo suruošta kelionei, bet smegenys atsisakė ilsėtis. Jei neatsikratys vidurius gniaužiančios baimės, niekada neužmigs. Laiškas, pamanė Anė. Reikia parašyti sužadėtiniui paskutinį laišką, ir padaryti tai senoviškai – rašalu ant popieriaus. Mamos žodžiai nuskambėjo kaip iš praeities. Jis išvyksta į karą. Ji – kareivio mylimoji, tad reikia atlikti savo vaidmenį, be to, rašyti laiškus atrodo taip romantiška. Kai po valandos, rankoje laikydama užklijuotą voką, Anė tyliai nusileido laiptais, paaiškėjo, kad nemiega ne tik ji. Mergina stabtelėjo prie Lauros kabineto slenksčio, nesiryždama prabilti. Mama stovėjo prie rašomojo stalo visiškai apsirengusi, aplink ją plieskė šviesos. Ant stalo gulėjo dėžutė. Mamos veidas buvo rūstus. Šis vaizdas trikdė. – Mama, kas nutiko? – O Viešpatie! Ane! – Laura griebėsi už širdies. – Mirtinai mane išgąsdinai.


16

Michelle Gable ◉ Susitik sime Paryžiuje

– Atsiprašau! Galiu įeiti? – Žinoma. Negali užmigti? – Matyt. Anė atsargiai įžengė į kambarį. Viskas atrodė labai neaišku. – Ir aš negaliu, – tarė Laura, prie krūtinės glausdama apdriskusią mėlyną knygą. Ji buvo visiškai budri, bet mintys tarytum klaidžiojo kitur. – Prieš skrydį niekuomet negaliu. Tai siutina. Ką gi, jau turbūt viską susikrovei? – Taip. Mama, gerai jautiesi? – Tikiuosi, įsidėjai šiltų drabužių, – išsiblaškiusi atsakė ši. – Šiuo metų laiku oras Anglijoje gali būti nykus. Laura padėjo knygą. – Bet kuriuo metų laiku, – pridūrė. Su tokiu pačiu beprasmiu žvilgsniu akyse Laura susisuko plaukus į kuodą pakaušyje. Dvidešimt metų ji puikavosi žemai susuktu standžiu šviesių plaukų kuodeliu. Pasitempusi moteris, advokatė, sniego karalienė. Anuomet Laura turbūt buvo tikras advokatų kontoros santūraus stiliaus pavyzdys, bet Anei atrodė, kad per dvidešimt metų šis įvaizdis turėjo nusibosti. Įsivaizdavo, kaip nauji bendradarbiai šaiposi iš jos, lažindamiesi, kada gi ji pagaliau susikurs naują. Paskui Laura pardavė savo verslo dalį, ir kuodo nebeliko. Ji turėjo stulbinamai ilgus garbanotus, purius plaukus. Bet dabar, stovėdama anapus stalo, Laura vėl bando juos susukti. Matyt, senų įpročių atsisakyti sunku. – Mama... Ar tu... – Man patiko vakarieniauti su Eriku, – prašneko Laura ir vėl paleido plaukus. – Jis mielas jaunuolis. – Dėkui, aš... Taip. Jis mielas.


Michelle Gable ◉ Susitik sime Paryžiuje

17

Mielas. Reikėtų rasti tinkamesnį žodį, juk ji baigusi anglų literatūros studijas. Pats kvailiausias komplimentas vadinamajam svajonių jaunikiui. Laura buvo ganėtinai mandagi ir nutylėjo. – Gaila, kad namas toks apleistas, – tarė ji. – Kartais pamirštu, kaip labai jam reikia remonto. – Erikui tokie dalykai nerūpi. Ir ne toks jau tas mūsų namas baisus. Manau, Erikui jis net padarė įspūdį. Jų namas tikrai buvo įspūdingas – žvelgiant nuo kelio. Arba žiūrint prisimerkus ir iš labai toli. Didžiulis, baltas ir didingas, bet iš esmės aptriušęs; viduje daugiausia gumbuota mediena, vietomis apnikta pelėsių. Kai prieš penkiolika metų Laura jį pirko, namas buvo parduodamas kaip „remontuotinas“, bet ji niekada taip ir neprisiruošė to padaryti. Tačiau jiedvi su Ane namą mylėjo, nors kaimynams, draugams ir Anės vaikinams iš koledžo jo vertė rinkoje – ar apskritai – atrodė abejotina. Nejau jie nesuprato, ką jos turi? Visi, gyvenantys anapus miesto žiedo, troško Midlberge turėti žirgų fermą, ypač dabar, kai Pentagone žiojėja lėktuvo dydžio skylė. Tereikėjo vos pajudinti pirštą, ir Gus Krik Hilis galėjo tapti aukso kasykla. Žinoma, pirmiausia būtų tekę viską atnaujinti – vinutė po vinutės, – bet ši sodyba turėjo neatskleistų galimybių. – Man patinka mūsų griūvanti lūšna, tikrai, – tarė Laura, šnairuodama į stalą ir ant jo gulinčią seną mėlyną knygą. – Net jei šildymas kainuoja beprotiškus pinigus. – Mama, atrodai susirūpinusi. Blogai jautiesi? Anė pasiruošė išgirsti blogiausia. Nors Laura su Eriku elgėsi maloniai, buvo aišku, kad jų sprendimui nepritaria. – Kuo puikiausiai. – Laura atsisėdo į žalią odinį krėslą. Riešais pasitrynė akis. – Tik nerimauju dėl kelionės. Ak, Anabele...


18

Michelle Gable ◉ Susitik sime Paryžiuje

– Mama, būk gera. – Tai tu apsisprendei? – ji pakėlė akis. – Dėl vestuvių? – Todėl ir sutikau, kai jis paklausė. Manai, neteisingai nusprendžiau? – Manau. Bet tu įsimylėjusi, – gan švelniai pridūrė Laura. – Taip. Ir sakau tiesiai: teku ne iš reikalo, jei ką. Laura nusijuokė, paskui truputį rimčiau pridūrė: – Ar jūs bent praleidote kartu pakankamai laiko, kad galėtum pastoti ir jau apie tai žinoti? Anė pasišiaušė, bet mama buvo teisi. – Džiaugiuosi, kad tu laiminga, – kalbėjo Laura. – O Erikas – charizmatiškas jaunuolis. Mielas kareivėlis iš pietinių valstijų, mylintis savo mamą. Visi tėvai svajoja apie tokį sūnų. – Tada kas negerai? Pati sakei. Aš laiminga. Jis puikus vaikinas. Ko dar nori? – Viešpatie, jei būtų taip paprasta, – sumurmėjo Laura. – Aš nieko ypatingo iš tavęs nenoriu. Tik nenorėčiau, kad mano mažoji mergytė pasirinktų netinkamą vaikiną, net jei rinktųsi dėl tinkamų priežasčių. – Apie jį negali pasakyti nė vieno blogo žodžio, – pakėlė balsą Anė. – Tai kaip gali vadinti jį „netinkamu“? O kiek patirties turi pati Laura apie „tinkamus“ ir „netinkamus“ vaikinus? Kiek Anei žinoma, per pastaruosius dvidešimt metų mama nebuvo užmezgusi nė vienų rimtesnių santykių. Darbas, žirgai, Anė. Anė, žirgai, darbas. Lengvabūdiškiems poelgiams nebuvo vietos. Nebuvo kada įsimylėti. – Manai, nežinau, apie ką kalbu, – pratarė Laura. – Kad esu sukriošusi senė, kuri nieko nesupranta apie meilės istorijas. Bet, patikėk, širdies reikaluose turiu šiek tiek patirties.


Michelle Gable ◉ Susitik sime Paryžiuje

19

– Kas jis buvo? – išsprūdo Anei. Laura krūptelėjo. – Ką pasakei? – paklausė. Jiedvi niekada apie tai nekalbėdavo. Grakščiai apeidavo. Motina ir duktė žaisdavo šios temos pakraščiais, bet didvyriškai vengė kalbėti apie jį. Abi moterys kuo gražiausiai gyveno sukiužusiame ūkyje, džiaugėsi gera lemtimi ir puikiais vaizdais. Nesvarbu, kas jis buvo. Jų gyvenimas nuo to nesikeitė. Bent taip tvirtino sau Anė, kartojo garsiai ir mintyse nuo tada, kai dar buvo maža mergaitė. Laura anksti jai tai paaiškino ir dažnai primindavo, kad to vyro nė neverta pažinti, tad Anė tikėjo motinos žodžiais. Ligi šiol. – Mano tėvas, – tarė ji, lyg reikėtų paaiškinti. – Noriu žinoti smulkmenas. – Smulkmenos nesvarbu, – atkakliai laikėsi Laura, kaip ir daugybę kartų anksčiau. – Tai buvo žmogus, kurį tariausi pažįstanti. Ir jam visai nesinorėjo gyventi su mumis. Ko dar tau reikia? – Būtų gerai žinoti vardą. – Jo pavardė buvo Heilis. – Taip, tiek suprantu, – atsakė ji. – Tai kodėl mano gimimo liudijime parašyta, kad tėvas „nežinomas“? Judu buvote susituokę. Mudvi turime jo pavardę. Jis žinomas. – Nesuprantu, kodėl tau staiga parūpo žmogus, nesugebėjęs pasirūpinti mumis. – Aš išteku. Jei kartais manai, jog tai tik farsas, patvirtinu – aš tikrai išteku. Bet savo sužadėtiniui negaliu net papasakoti, iš kur atsiradau, kas esu.


20

Michelle Gable ◉ Susitik sime Paryžiuje

– Vyras, nuo kurio pastojau, nėra tai, kas esi, – pro sukąstus dantis sušvokštė Laura. Karštis plūstelėjo jai į veidą, – gal trečią ar ketvirtą kartą per savo gyvenimą Anė matė ją tokią. Kad ir kiek alaus skardinių būtų radusi po priebučiu, kad ir kiek ištrūkusių žirgų šuoliuotų po miestelį, Laura visuomet likdavo erzinamai rami. Anė troško, kad ji bent retsykiais netektų kantrybės ir imtų svaidytis žaibais, bet Laura tokiems dalykams buvo per protinga. – Truputėlį yra, kas esu, – atsakė Anė, mėgindama mamos kantrybę. – Nejau nemanai, kad svarbu... – Tavo tėvas buvo pavojingas žmogus, – košė žodžius Laura. – Jis veldavosi į mūšius, neturėdamas tinkamų ginklų, tad aš išgelbėjau mudvi nuo tos žodžių krušos. Suprask mane teisingai, aš jo nekaltinu, nė kiek. – Žinoma, nekaltini. – Tačiau galiausiai supratau, kad jo nepažįstu, todėl tavo gimimo liudijime parašyta tai, kas parašyta. Dar yra ir teisiniai dalykai. – Visuomet jų būna, – užvertė akis Anė. – Advokate. – Klausyk. Tai svarbu. Nenorėjau, kad kas nors mėgintų... reikšti pretenzijas. Ne visai tikslus pasakymas, bet nesugalvoju geresnio. – Vadinasi, jis nesugebėjo rūpintis? O gal pati jam neleidai? – Taip nesąžininga. – Sutinku, – tarė Anė. – Nesąžininga. Ar jis dar gyvas? – Ne. Anė laukė dvejonės, bent akimirksnio pauzės. Bet Laura spjaute išspjovė atsakymą – griežtai ir taip kandžiai, kad merginai beveik suskaudo.


Michelle Gable ◉ Susitik sime Paryžiuje

21

– Gerai, – sutiko ji, išmušta iš vėžių. – Ko gero, taip ir yra. O jo šeima? Ar kur nors nėra mano senelių? Tetų ar dėdžių? – Nežinau. Gal. Jie nė girdėti apie mus nenorėjo. Kodėl turėčiau gaišti laiką, kvaršindama dėl jų galvą? Dievaži, Ane, praėjo dvidešimt dveji metai, nejau tau manęs negana? – Kalbu visai ne apie tai. – Būtent apie tai, – atsiduso Laura ir vėl paėmė senąją knygą. – Po kelių valandų išvažiuojame. Lig tol dar turiu daug ką peržiūrėti. Gal galėtume... nežinau, apie tai daugiau pasikalbėti, kai ten nuvyksime. Banberis... Sunku paaiškinti. Jis kitoks. Laura nežinojo, kaip užbaigti sakinį, ir tai Anei sukėlė nerimą, nes visa ši kelionė atrodė beprasmė. Laura teigė turinti Oksfordšyre sutvarkyti žemės nuosavybės sandorį. Šeimos reikalai, tvirtino ji. Bet kokie galėtų būti tie reikalai? Anė žinojo tik tiek, kad jų šeimos medis apgailėtinai skurdus, beveik be šakų. Ji neturi nei seserų, nei brolių, mama taip pat viena. Lauros tėvai ir seneliai mirę. Čikagoje gyvena kažkoks tolimas dėdė, San Diege – keli trečios ar ketvirtos eilės pusbroliai, dar yra saujelė giminaičių, išsibarsčiusių po visą šalį. Visi nuoširdžiai pasveikindavo Kalėdų proga, bet Anė neprisiminė, ar buvo kada juos sutikusi. Tačiau kažkur yra ir kitas medis. Tėčio medis. Gal toks pat skurdus kaip ir jų. Kita vertus, o gal tai sekvoja arba koks kitas išlakus medis, kitų tautų laikomas milžinu. – Ar ši kelionė kaip nors su juo siejasi? – paklausė Anė. – Su šeimos žeme? Ar jis buvo britas? – Ak, ne, – nelinksmai sukrizeno Laura. – Tave man padovanojęs žmogus niekaip nesusijęs su Banberiu. – Šiandien Erikui pasakojau, kad tu lengvai nuspėjama, leng-


22

Michelle Gable ◉ Susitik sime Paryžiuje

viau nei faktas, kad rytą pateka saulė. Bet gal klydau. Tiek daug neaiškių dalykų. Mano tėvas. Tie namai Anglijoje, kurie ištisus dešimtmečius buvo tavo nuosavybė, bet parduodi juos tik dabar. – Tai mano pensija, mažute. Laura įmetė mėlynąją knygą į dėžę. Anė pasviro į priekį bandydama ant viršelio perskaityti išblukusias auksines raides. Toji knyga ir tai, kaip mama ją laikė, Anei kažką priminė. Keista, nes Laura niekada nebuvo aistringa skaitytoja, apsiribodavo teisine literatūra. Kodėl būtent ši, nors už nugaros knygų kimšte prikimštos lentynos. – Ką gi, – tarė Anė. – Suprantu, kad tai tavo pensija, bet iš kur atsirado ši nuosavybė? Konkrečiai? Kas tau ją perleido? – Tolimas giminaitis, žmogus, neturėjęs tiesioginių paveldėtojų. Galėjo ištraukti mano vardą iš skrybėlės – būtų buvę lygiai tas pat. Tuos namus turiu ilgai, labai ilgai. – Laura nusišypsojo. – Beveik tiek pat laiko, kiek ir tave. Nors, žinoma, tu daug brangesnė. Ir toji nuosavybė ne tokia šneki. – Kodėl dabar ją parduodi? – įtariai paklausė Anė. – Jei jau taip seniai ją turi. – Kai sakau, kad tai mano pensija, nejuokauju. Jau seniai ketinau tai padaryti, o prieš kelis mėnesius aplink tą valdą imta pardavinėti žemę, tad mano nuosavybė pabrango. Dauguma žmonių negali išeiti į pensiją, nesulaukę penkiasdešimties. Dar tebedirbčiau, jei neturėčiau šios atsargos. – Tik tiek? Mįslingas namas tėra tik investicija? Lauros veidu nuslinko keistas šešėlis. – Taip, – tarė ji. – Panašiai. Klausyk, meškiuk, reikia eiti gulti, nes iš ryto nepavilksime kojų. Lėktuve dar pasikalbėsime. Arba kai atsidursime Banberyje. Galėsime iki soties nuoširdžiai pasišnekėti apie nuosavybę, vedybas, – ką panorėsi.


Michelle Gable ◉ Susitik sime Paryžiuje

23

Ūmai Laura pasirodė pavargusi, nuilsusi ir gerokai vyresnė, nei yra. Akimirką Anė pasigailėjo per smarkiai ją spaudusi. – Mama, atleisk. Tiek daug visko... – Nėra ko gailėtis. Labanakt, – tarė Laura ir ranka patrynė Anei viršugalvį. – Lipu į viršų. Pasimatysime iš ryto. Myliu tave. Pagaliau nusišypsojusi Laura išėjo pro duris. Anė klausėsi tolstančių mamos žingsnių. Kai pagaliau išgirdo virš galvos aimanuojant ir girgždant grindis, Anė prislinko prie kartoninės dėžės. Joje gulėjo keli popierių segtuvai, daugiausia teisiniai dokumentai. Ant jų kėpsojo knyga, ta pati senoviška mėlyna knyga. Ji nedavė Anei ramybės, ir mergina išėmė ją iš dėžės. – „Dingusi hercogienė“, – perskaitė garsiai. – Autorius Dž. Kasperas Augustinas Sitonas. Anė pasklaidė po nosimi lapus. Lapai buvo seni ir pageltę, suplėkę labiau nei pats Gus Krik Hilis. Ji kostelėjo ir atsivertė vieną puslapį. Buvo sakoma: kol tavęs nenutapė Džovanis Boldinis, esi niekas. Bet iš visų jo pavaizduotų garsių moterų – princesių, grafienių ir turtingų paveldėtojų – labiausiai kerinčia buvo laikoma Molboro hercogienė. – Ane? – nuo laiptų viršaus pašaukė mama. Anė pašoko, knyga apmaudžiai išsprūdo iš rankų, bet ji sugavo ją ir neleido nukristi ant grindų. – Lipi į viršų? Prieš lipdama užgesink šviesą. – Taip! Ateinu! Anė paskutinį kartą dirstelėjo į gotiškas raides ant viršelio. Užsikišo knygą už nugaros, už treningo kelnių, ir išjungė šviesą.


Paryžius yra knyga, kuria reikia mėgautis – visa arba dalimis – bet kuriuo laiku ir bet kuriuo sezonu. Kad ir kokio būtum amžiaus – devyniasdešimties ar trisdešimt ketverių, – gali atsiversti bet kurį jos skyrių ir pradėti skaityti. Michelle Gable (Mišelė Geibl) – JAV autorė, finansų analitikė, užaugusi rašytojų šeimoje ir visuomet troškusi rašyti pati. Pirmoji jos knyga – tikrais įvykiais paremtas romanas „Butas Paryžiuje“ – iškart tapo tarptautiniu bestseleriu. Romantiškasis praeities Paryžius, pėdsaką istorijoje palikusios praeities moterys ir jų gyvenimas nenustoja žavėti autorės ir toliau. Antrasis jos romanas „Susitiksime Paryžiuje“ skirtas vienos gražiausių ir labiausiai pašėlusių pasaulio moterų – Gladys Deacon, Molboro hercogienės – gyvenimo istorijai. Jaunystėje ji keitė meilužius kaip pirštines, erzino Winstoną Churchillį, bendravo su daugybe garsiausių XX a. pradžios menininkų ir politikų. Tai ją nutapė Giovanni Boldini, vienas garsiausių Belle Époque portretistų. Tačiau ar gali būti, kad sena moteris, apleistoje sodyboje šaudanti į aplinkinius ir veisianti spanielius, – tai garsioji anų laikų hercogienė? To klausia ir jauna naivi amerikietė Pru Valentain, netekusi sužadėtinio Vietnamo kare ir iš nevilties sutikusi prižiūrėti pamišusia laikomą seną moterį Anglijoje. Atvykusi į sodybą, ji iš pradžių pasigaili, tačiau senoji moteris sąmoju ir charakterio tvirtumu ima ją žavėti. Netrukus pasirodo ir rašytojas Vinas, atvykęs rašyti hercogienės biografijos. Bet senoji moteris jokiu būdu neprisipažįsta esanti žymioji hercogienė... O po trisdešimties metų kita ką tik susižadėjusi jauna amerikietė Anė Heili atvyksta į tą patį kaimelį drauge su mama, kuriai reikia sutvarkyti palikimo reikalus. Atsitiktinai į rankas pakliuvusi hercogienės biografija Anei ima kelti vis daugiau klausimų: ką apie hercogienę žino jos mama? kas visgi buvo Anės tėvas? kodėl mama vengia jai pasakoti apie savo praeitį? Anės siekis sužinoti tiesą apie hercogienę ir apie savo praeitį nuveda ją į Paryžių – miestą, kuris atliko lemiamą vaidmenį visų šios istorijos veikėjų gyvenimuose. Miestą, kuriame slypi atsakymai į visus klausimus.


Turn static files into dynamic content formats.

Create a flipbook
Susitiksime Paryziuje by knygos.lt - Issuu