Issuu

V I O L E TA TA P I N I E N Ė

VIOLETA TAPINIENĖ – legendinė Vilniaus 9-osios vidurinės mokyklos (dabar Šv. Kristoforo gimnazija) lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, per 36 mokytojavimo metus išugdžiusi šimtus laisvų, mąstančių žmonių.

Šioje eseistikos knygoje – brandžios, neeilinės asmenybės mintys apie laiką, likimą, atmintį, netektį, gyvenimo geismą ir lemties paradoksus.

V I O L E TA

TA P I N I E N Ė

VILNIUS 2024

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt. Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose. © Violeta Tapinienė, 2024 © „Tyto alba“, 2024 ISBN 978-609-466-796-1

Žinokit, gerbiamieji, patikėti negaliu, kad tuo metu, kai atšiauri žiema slepia savo nuogumą po sniegu, atveriu jums tokius apnuogintus galvojimus. Ne pagal etiketą ar taisykles. Nes taip lengvai įmesti tuos galvojimus į realybės ugnį gali tik kvanka. Tai ir prisipažinsiu – čia ne aš rašiau, čia tas, žinokite, senatvėje iš manęs išlėkęs vaikas. Nesitveriantis savo kaily palaidūnas, išlaidūnas. Tai jis savo mažyčiu veidrodėliu bandė sustabdyt iš laiko ūkanų ištrauktus įspūdžių, prisiminimų blyksnius. Asmeniškus, labai labai, bet, manau, nepaleistus vėjais. Jie tik nedidelė dalis to visko, Edvinai, „...nes viskas yra neapsakoma...“* Žinodamas – „prisiminimai daug patikimiau nei visa kita ką prisigalvojam“**, tas išlaidūnas pasakoja juos pasitikėdamas visais, kurie skaitys, ir nesirūpindamas, ar šitie prisiminimai turi kokią vertę. Jeigu juose nerasit nieko TOKIO, tai nieko tokio. Jeigu atrasit ką nors TOKIO, tai nieko tokio irgi.

* Rainer Maria Rilke. ** Antanas A. Jonynas.

-----

Galvoju, jog man nereikėjo eiti į pasaulio kraštą, kad bent ką nors galėčiau sužinot apie gyvenimą. Aš daug ką sužinojau iš močiutės. Mano močiutė buvo nuostabi artistė. Net neįsivaizduoju, ar kuri mūsų tikra artistė taip meistriškai gebėtų scenoje nualpti. Bočelis jai ką nors netinkamo pasako, ji jau alpsta. Sūnūs nenori eit išpažinties, močiutė jau nualpusi. Prisimenu, kaip per bočelio laidotuves ji nualpo du kartus. Betgi, žinokite, ne dėl bočelio, o tik dėl to, kad penkiasdešimtmečiai sūnūs bandė visaip išvengt išpažinties. Kai ji nualpdavo, visi subėgdavo, gaivindavo, pasižadėdavo daryti viską, kaip ji nori. Mano močiutė buvo dvarininkė. Bet valgydavo su visais, kurie dirbo dvare. O savo nesutramdomiems sūnums sakydavo: „Prigausite kurią tarnaitę, tai tą pačią dieną ženytis bažnyčioj!“ Mano močiutė nenorėjo 12 sūnų. Per vieną balių ji papasakojo giminėms, kaip stengėsi išmokyti bočelį „nedaryt vaikų“... Sako, nuperku jam knygų, kad susižinotų, kas ir kaip. Anas vaikšto po sodą, skaito, skaito, o vakare atsigulam ir vaiks... Kol ji mums pasakoja, bočelis visą laiką kosėja. Nors kosėja be galo garsiai, užkosėti močiutės nepavyksta. Mano močiutė buvo gelbėtoja. Pirmiausia jinai išgelbėjo žydų mergaitę Chasią Grinaitę.

-11-

Nudažė jai geltonai plaukus, labai juokingai sušukavo ir laikė savo namuose, kol išgirdo iš tarnaitės repliką: ta jūsų giminaitė labai panaši į Grinų Chasią. Tada ją išvežė pas savo sesę į Žagarę, iš ten į Vilnių pas bočelio brolį. Kaip veiksmas vystėsi toliau, aš nežinau. Labai gailiuosi, kad jau Nepriklausomybės metais, kai Chasia ir jos brolis, kuriam teko „pagyventi“, regis, prie Laptevų, lankėsi mano tėvų namuose, manęs tąsyk nebuvo ir neišgirdau visos istorijos. Dabar jų abiejų jau nebėra, likę tik nuotraukos, laiškai ir padėkos iš Izraelio mano mylimai močiutei. Kita istorija susijusi su ponu K., kuris 1943-iųjų liepą sudegino beveik pusę Širvintų miestelio. Likimo paradoksas, kad ponas K. buvo ne šiaip koks ponas, o už nuopelnus valstybei net apdovanotas Vyčio kryžiaus ordinu. Reikėtų paminėt, kad ponas K. buvo inteligentas ir miestelio šviesulys, ir ne iš tų, kurie, turėdami kokį nors ginklą, norėtų panaudoti jį iš sportinio azarto. Žinokite, ponas K. tikrai nebuvo padegėjas. Gyvenime pats buvo kaip degtukas. Tokiam degtukui vyrui daug nereikia, – sakė mano močiutė. Vos tik išgirdęs, kad žmona slapčia įsimylėjusi kitą, toks vyras ima šautuvą, užtaiso jį padegamuoju šoviniu ir klojime tiesiausiu taikymu į žmoną... Vaikeli, kad žinotumei, koks gaisras kilo, sudegė daugybė pastatų, tarp jų penkiolika žmonių namų. Apie tą gaisrą rašė netgi „Ateitis“. Buvo baisu žiūrėt į žmones be namų. Daug kas matydami juos verkė... Mano močiutė neverkė. Ji greitai suorganizavo kelis labdaringus vakarus, padėjo savo lėšomis (tai, žinoma, bočeliui nepatiko, bet neprieštaravo, nes bijojo, kad nualps), ėjo per žmones, prašė jų pagalbos.

-12-

Be to, vokiečių metais mano močiutė gelbėjo nuo ateizmo jaunas ir nejaunas poras. Tai jos iniciatyva buvo kviečiami visi, gyvenantys civilinėje santuokoje, dar susituokti ir bažnyčioje. Tada ji tas poras apdovanodavo gražiais drabužiais arba pinigais. Mano močiutė buvo ir kovotoja už lietuvybę. Kadangi Širvintų miestelyje, o ir aplinkiniuose kaimuose daugelis šeimų kalbėjo lenkiškai, tai ir bažnyčioj buvo giedama lietuviškai ir lenkiškai. Jeigu pirmi ateidavo lietuviai, giedodavo lietuviškai. Jei lenkai – lenkiškai. Tada jau vykdavo lenktynės – kas garsiau. Manau, maždaug įsivaizduojate, kaip visa tai atrodė... Mano močiutei taip netiko. Tai ji tiems giesmininkams sumokėdavo, ir daugelis jų pereidavo į lietuvių pusę. Todėl bažnyčioje lietuviškas giedojimas nurungė lenkiškąjį. Dėl to, manau, miestelio žmonės negalėjo vienareikšmiškai vertinti mano močiutės. Bet jai, žinokite, joks vertinimas niekad nerūpėjo. Norėdama savo vaikus išauklėti doriausiais katalikais, mano močiutė susirasdavo kokį nors žmogų seklį, jam sumokėdavo, ir tas seklys turėdavo bažnyčioje stebėti jos vaikus, nesgi pati visad sėdėdavo priekyje ir negalėdavo jų matyti... Mano močiutei ypačiai rūpėjo trys dalykai: ar jos berniokai apskritai atėjo į bažnyčią, ar nesivaipo, ir svarbiausia – kaip jie klūpi: ant vieno kelio ar ant abiejų. Žmogus seklys padėjo progimnazijos direktoriui Alfonsui Taškūnui susekti netgi antinacinę kuopelę, kuri turėjo tikslą nusipirkti ginklų ir „eiti mušti vokiečių“. Tam tikslui mano būsimasis keturiolikmetis dėdė Untė (nors iš tiesų Antanas) rinko iš kiekvieno nario net po 10 reichsmarkių, nes bu-

-13-

vo tos kuopelės kasininkas. Mano močiutė žarijas dažniausiai žarstė kito rankomis. Todėl, išgirdusi tą žinią, ji jokių vadelių, diržo savo sūnui nepasiūlė – šonkaulius savo sūneliui Untei, antinacinės kuopelės kasininkui, ramiai suskaitė tėvas, mano bočelis. Mano močiutė lošė kortomis ir mėgo deklamuoti Puškiną, mano močiutė visada stovėjo marčių pusėje, mano močiutė Sibire buvo net kunigu – sakė pamokslus ir sutuokdavo jaunas poras, dar mano močiutė buvo labai dosni – kai pardavė Kaune Mateikos gatvėj savo namą, visiems anūkams davė po du tūkstančius rublių... Mano močiutė niekada nebuvo linkusi į melancholiją. Mano močiutė neturėjo draugių, visad sakydavo: draugių nebūna, jos tik apsimeta ir iš tavo namų išėjusios pavirsta bobomis, kurių tu nenorėtum net pažinti... Mano močiutei nereikėjo jokių patarimų. Patarimus ir sau, ir daktarams, ir kunigams ar vyskupui ji duodavo pati. Mano močiutė yra sakiusi daug įdomių dalykų, pavyzdžiui: „net ir su dešimt šeimynykščių savo gyvenimą žmogus gyvena vienas“, „moterys duoda ir prisimena, o vyrai ima ir pamiršta“, „gyvatė – tai visur gyvatė: miške, miestelyje ar tavo namuose“...

-14-

-----

Galvoju, „...tas gyvenimas – mįslė neįminta“...* Tokia pavasario diena išaušta nejučia. Su visais savo požymiais – debesimis, tankiais ir ryškiai mėlynais, svaiginančiu ievų kvapu nuo upės... Aplinkui taip gražu, tik mano močiutei neatrodo taip gražu. Oras švelnus. Vėjo nėra. O ji norėtų vėjo. Toji pavasario dienos pradžia – įvykęs faktas. Močiutė tai supranta ir dabar ji ruošiasi kitam. Brikelė sutvarkyta; abu berniukai – Jonas ir Balys – joje jau sėdi, daiktai sudėti... Mano močiutė išvažiuoja. Su visam. Į Ukmergę. Tenai jau laukia Juozas, jos pirmoji meilė. Ką ji važiuodama galvoja, niekada nepasakojo, sakė – negaliu. Jau Vaitkuškis. Brikelė leidžiasi nuo aukšto kalno. Liko tik pora kilometrų iki Ukmergės. Mano drąsi, tik nuo pačios savęs priklausoma močiutė apsuka brikelę, ir arklys lėtai vėl kyla palei Vaitkuškį į kalną. Atgalios... Sekmadieniais bažnyčioje mano mama, dar mokinukė, visada stebės tą gražią ponią, žiemą užsimetusią sidabrinę lapę ant pečių, vasarą – vilkinčią šilkinę su našlaitėmis suknelę. – Galvodavau, – sako mama, – tokia graži, tokia turtinga, o verkia per visas mišias... * Rainer Maria Rilke.

-15-

-----

Galvoju apie savo vardą. Man jis gražus. Kai tik gimiau, pirmoji aplankyt atėjo ponia Čekuolienė, jums žinomo rašytojo mama. Su krupniku ir dideliu „Napoleonu“ (tortu). Mano mama laukė berniuko, tad aš gulėjau mėlyname kraitelyje. O ponia Čekuolienė, tai pamačiusi, akimirksniu pasiūlė vardą – „Ak, Violeta, mėlyna žibuokle...“ O mano tėvas kad jau susijaudino, puolė bučiuot tai poniai ranką ir jam pradėjo rodytis, jog karkiančios senojoj liepoj varnos tai visai ne varnos, o papūgos... Be abejo, aš šito nemačiau, man tiktai pasakojo. Paskui atėjo dar viena ponia, Izolda, kunigas Alfonsas Ažubalis ir visi pritarė – vardas labai gražus. Ypač žavėjosi ponia Izolda. Tokia be galo sterili čiauškutė, kuriai išėjus tėvas visuomet norėjo prisigerti. Šiek tiek vėliau dar apsilankė giminės ir visas Širvintų elitas. Ponia Rakauskienė, dėl kurios vyras metė kunigystę, žinokite, padovanojo mamai žiedą su tikriausiu briliantu. O va mano močiutė Marija, tėvo mama, tiktai po mėnesio visa snieguota, bet specialiai prasisegiojus paltą atpūkšnojo... Nes tik po mėnesio nustojo jai skaudėti širdį. Matot, jai gimdavo tik sūnūs. Įsivaizduojat? Dvylika sūnų! Dukart dvynukai ir dar vienas mirė. Tad liko septyni. Septintas buvo Marijonas – Marijus, tai jį vargšė močiutė taisė tik suknelėmis – įsivaizdavo turinti dukrytę. Ką tuo metu įsivaizdavo Marijono tėvas ir kiti vaikai, jai niekad nerūpėjo. Nes jos vaizduotės niekam nepavyko nei pralenkti, nei nukenksminti. Gal mano-

-16-

te, kad močiutė buvo skaičiusi kitą Mariją, Rainerį Marią Rilkę? Oi ne! Tik sutapimas, kad jį mama rengė taip pat mergaitiškais drabužiais. Ir dar ilgiau. Skaičiau, kad jis užaugęs nekentė dėl to ne tik savo mamos, bet ir visų pasaulio moterų. O Marijonas buvo labai mažas ir nežinojo, kad dėl to reikia kentėti. Paaugęs jis kentėjo dėl visai kitų dalykų... Bet grįžkime prie mano vardo. Žinokit, iki šiol tas vardas man gražus. Ir ne dėl to, kad jis keliauja po pasaulį nuo senovės, turi savo istoriją literatūroje ir t. t. Bijau, kad juoksitės, kai tik išgirsite dėl ko. Tas vardas siejasi su mylimu poetu Rilke. Ne, Rilkė nerašė apie Violetą. Jo akys buvo violetinės! Įsivaizduojat? Akys violetinės spalvos! Be to, daugiau negu prieš šešiasdešimt metų, dar Ukmergėje, Vienas žmogus (vaikinas toks), padovanojęs gegužę man violetinių alyvų, sakė, kad tomis alyvomis jam kvepia mano vardas. Įsivaizduojat? Vardas kvepia. Tada nebuvo dar tokios mados už gražų pastebėjimą sakyti ačiū. O jeigu net ir būtų, tai vis tiek nepasakyčiau. Stovėjau taip nuraudonavusi ir rodėsi, kad tas raudonis persimes tuoj į dantis. Todėl bijojau prasižioti... Nekreipkit dėmesio į šitas mano baimes. Baisiausiai senamadiškas ir kvepiančias durnažolėm... Čia nesvarbu. Svarbiau, ką kitą gegužę, maždaug po trisdešimties metų, aš apie savo vardą išgirdau Paryžiuje. L. T. ir aš gėrėme vyną Erico Landowskio, žymaus semiotiko, namų sodelyje. Gaisravo sutemos, gesindamos kaštono rožines žvakes, smulki krapa gaivino mūsų galvas ir jau džiūstančius narcizus.

-17-

– La vie est belle, – tarstelėjo Ericas Landowskis ir pratęsė jau lenkiškai: – Toks pat kaip tavo vardas, Violeta. Tą vakarą keitėmės replikom prancūziškai ir lenkiškai (Erico draugė Isabellė nesuprato lenkiškai, o aš prancūziškai), daug juokėmės, net bandėme dainuoti. Pasaulis, negebantis saugot paslapčių, nutolo, nes tokį lengvą vakarą sukurt galėjo tiktai Ericas Landowskis, amžinas maištininkas (dar nuo 1968-ųjų), kiečiausias mokslininkas ir neįtikėtinas Kerėtojas, įrodęs, kad ant sėdinčių prie stalo po debesimis nelyja net tada, kai lyja, leidęs suprast, kad moters vardas Violeta yra gražus kaip pats gyvenimas... Kaip pats gyvenimas?! Vadinasi, gražu – kas pavojinga, gąsdina, gilu, platu ir daug sunkiau, negu visi galvojame.

-18-

-----

Galvoju apie tuos, kurie mane susigalvojo. Apie mergaitę ir studentą – savo būsimus tėvus. Mergaitei tik penkiolika. Ji neįsivaizduojamai graži. Smulkutė, nakties akimis. Berniukų numylėtinė. Tik tuo metu ji šito nežinojo, kaip ir kiti vaikai – trys sesės ir du broliai. Tėvams, vidutiniokams ūkininkams, vaikų grožis niekad nerūpėjo, rūpėjo, kaip juos išmaitinti, juolab kad du vaikus į mokslus leist norėjo. Mergaitė nakties akimis dar buvo ir labai gabi. Ji piešė, mezgė, siuvinėjo ir dainavo. Muzikos mokytojas Kazys Mikonis jai pranašavo dainininkės ateitį. Baigusi progimnaziją už puikų mokymąsi ta mergaitė gavo dviejų šimtų litų premiją, kurią paskyrė pulkininkas Vladas Skorupskis. Mergaitė pinigais pasidalijo. Už šimtą litų įsigijo knygų, batelius ir uniformą, o kitą šimtą davė tėvui, kad jis galėtų nusipirkti karvę. Žiūriu į nuotrauką. Joje mergaitė tautiniais drabužiais sėdi šalia pulkininko Vlado. Žiūriu ir suprantu, kodėl studentas, tas, kuriam per dvidešimt, dėl jos, dainuojančios mokyklos scenoj „Plaukia sau laivelis“, staiga prarado galvą. Dėl to labai nustebo jo gimnazijos laikų bičiulis Vladas Šlaitas. Abu įsimylėdavo ne vieną ponią ar panelę, skirdavo joms po eilėraštį, bet va, kad šitaip užsidegtų... – Nedurnavok, Baly. Juk Dievas mato, ji visai dar vaikas. Galvok, ką tėvas pasakys. Matote, studento tėvas miestelyje turėjo dvarą, elektrinę,

-19-

lentpjūvę, vandens malūną, todėl sūnus prarasti galvą dėl šitos biednos mergaitės negalėjo. – Lygu beprotis būtų, – pasakys jo tėvas. Tačiau studentui visokie tėvo palyginimai ir draudimai negaliojo. Su niekuo nesuderinęs nutraukė studijas ir grįžo į miestelį. Atrodo, supratote dėl ko. Kai tėvas pagal seną paprotį jau užsimojo perliet jį vadelėmis, įsiterpė mama – lakštingala, oi ne, ne toji, meiliai čiulbanti, o toji, kuri rudenį kumeliukus papjauna. Įsiterpė – ir to užteko. – Kaip pasakysit, tamsta mamut, – be ginčų nusileido tamsta tėtė. Matot, tėvai beveik visą amželį taip kreipėsi vienas į kitą. Savo studentą jie „įtaisė į malūną“. Tikėjosi – jame sūnaus galva sugrįš, nes juk malūne dirba tik nemokyti. O mokytam turėtų būti gėda. Bet tas studentas neturėjo gėdos. Darbas malūne jam patiko – čia biednesnių žmonių maišus nuolat galėdavo papildyt tėvo miltais arba įmest netyčia kokį litą... Ne gėda būdavo jam ir mergaitės tėvui įmesti į vežimą vietoj keturių šešis maišus. Mergaitės tėvas gėdijasi, nori aiškintis, o tas malūnininkas tariasi nieko nežinantis. Ir toks miltuotas mėlynom akim išnirdavo visur, kur pasirodydavo ta mergaitė. Kai vieną sykį, prieš Velykas, užmetęs maišą ant pečių į jos namus atvilko pusę paršo, mergaitė tik labai išraudo ir pasakė, kad šitokių be skonio paršų jų šeimoje niekas nemėgsta. Palikęs maišą šalia gonkų malūnininkas apsisuko ir nuėjo. Tada mergaitė jį norėjo pasivyti, pabučiuoti jam ranką ir pabėgti. Bet tik norėjo. O kitą rytą gonkose rado trumpą rašte-

-20-

lį: „Malūnas ūš, / malūnas ūš, / mergaitės adata / manoj širdy užlūš...“ Taigi, kaip matote, galvos studentui joks malūnas negrąžino, beveik po trejų metų dramų su tėvais ir kino, ištraukęs iš gimnazijos Ukmergėje mergaitę, begalvis vieną šiltą ir saulėtą kovą atsivedė ją prie altoriaus. Jaunoji buvo be vestuvinės suknelės, vilkėjo rausvą kostiumėlį (juk tuokėsi „prie vokiečių“, kai niekur nieko negalėjai gauti). Bažnyčia dvelkė smilkalais, pavasariu ir meile. Visi čia susirinkę tuo ir stengėsi kvėpuoti. Tik mano būsimą bočelį (tėvo tėvą) šitie kvapai labai dusino. Jis kosėjo ir savo broliui, antikos žinovui, gadino nuotaiką tyliom dejonėm: „O Dieve, Dieve, kad nors porą karvių būtų davę jai pasogos...“ Šventoriuj rinkosi miestelio žmonės. Grožėjosi jaunaisiais, sveikino, apkalbinėjo. Kiek atokiau, šalia šventoriaus vartų, stovėjo liūdnas tamsiaplaukis vyras, rankoj laikydamas lyg mažą knygą, lyg dėžutę. O gatvėje už vartų laukė kitas tamsiaplaukis. Dar liūdnesnis. Tas pirmas liūdnas buvo pianistas Marekas Broslovskis, padovanojęs jaunajai savo mamos senovinę auksinę sagę... Tas kitas, ne tik liūdnas, bet ir verkiantis – mamos geriausias klasės draugas Romas. Romas Šalčiūnas, būsimasis kunigas. Prieš dvidešimtį metų jis visiems prisipažino apie anas ašaras prie mano tėvo karsto. Taip septyniolikmetė mergaičiukė tapo -iene. Neabejoju, manote, iš reikalo. Iš reikalo, bet ne iš To. Iš reikalo, kuris vadinas meilė. Nes jie abu mane susigalvojo tiktai gegužę. Ant gyvo didelio geltono pienių kilimo prie Širvintos upelio. Ir jokių nuojautų.

-21-

Ramiai užgęsta Joninių laužai, prabėga lapkritis vėjagaudis, iššvaistęs paskutinį beržo pinigėlį, Zulė Lisauskienė Kalėdų rytą atiduoda mamai savo dukrytės baltą vežimėlį... Mokyklos salėje per didįjį naujametinį balių tėvas išsiveda laukan „pasikalbėti“ mokytoją Voverį, „pristojusį“ prie besilaukiančios gražuolės jo žmonos. Vasaris apgavikas negražiai apmauna mano mamą padovanodamas vietoj sūnaus dukrytę... Bus dar vienas pavasaris, senam dvare be jokio melo vyšnios nužydės, dar sykį Švento Jono naktį armonika bandys raminti širdį... Bet nenuramins... Kai liepos pradžioj Raudonoji armija nukabins nuo Gedimino pilies mūsų vėliavą, mano tėvai priims sprendimą atsisveikinti su buvusiu labai trumpu gyvenimu ir vėl pradėti... tik jau kitą. Tikėdamiesi, kad kažkur kitur jų laukia naujas. Ilgas ir ramus... Seneliai pasiliks senam dvare. Jie nepajėgs atsisakyti to, ką šitaip sunkiai savo rankomis ir savo galva įsigijo.

-22-

-----

Galvoju, ak, „Didysis Motinų pasauli, / su saule viename delne, / su mėnuliu kitam, – / toks nesuprantamas ir toks teisus, / toks vienišas, chaotiškas ir amžinas“*, kodėl vaikams įskiepiji tą amžinąją kaltę? Kodėl „tavo likimas man vis iš paskos“**? Alsi 1944-ųjų vasara. Liūdnas miestelis Grinkiškis. Liūdnas ir Dirvoniškių kaimas šalia jo. Čia nutekėjusios mano mamos sesers namų kieme prunkščia liūdnas arklys ir ryja ašaras nuliūdę žmonės. Grinkiškio vaistininkas Baltaduonis su šeima, Paryžiuj studijavęs dailininkas Zenonas Kolba su dukryte ir žmona, mamos sesuo su vyru, mano mama, tėvas ir aš. Man tai neliūdna, nes guliu svarbiausioj kiemo dekoracijoj – mažyčiam vaiko vežimėlyje. Burnoj čiulptukas ir ramu. Bet ir tie liūdintys dar nenujaučia, kaip arti bedugnė, jie tiesiog trauksis tuoj į Vakarus... O ta bedugnė jau čia pat. Kieme išnyra dar vienas vežimas. Jame – mano senelių šeimos draugas atsargos pulkininkas Vladas Skorupskis su šeima. Jie grįžta jau atgal nuo sienos dėl dukrytės, nes, Dieve, vokiečiai nušovė mūsų pulkininko Plentos žmoną, dukrą Emiliją paėmė į darbus... Plenta su sūnumi turėtų irgi būti čia... Valerija, tik nevažiuokite, ten frontas, badas, pasienyje miršta vaikai. Visur dejonės, ašaros... * Janina Degutytė. ** Janina Degutytė.

-23-

Mano tėvams vasara baigėsi liepą, kai dar kvepėjo nupjauta žolė ir dūzgė bitės senoj liepoj. Mama ant rankų paima mane, nulėmusią vieną sunkiausių jos pasirinkimų. Ilgas apsikabinimas. Ir tėvas rašo pažadą ant savo nuotraukos: „Sunkiausioje gyvenimo valandoje brangiausiajai Valytei. Turėki viltį, lauk, tikėk... Aš būsiu tavo, kol manyje plaks gyvybės kibirkštis...“ Mama neverkia, nieko nežada. Akys nulydi tą, kuris ilgai dar eina atbulom žvyruotu vieškeliu paskui vežimą.

-24-

-----

Galvoju apie mamą, likusią su manimi pas sesę Dirvoniškių kaime, kai dienos lėkė staugdamos tarsi vilkai ir ji nebežinojo – nori dar gyvent ar ne... Grinkiškyje vokiečiai, o Dirvoniškių kaime rusai. Už kaimo griovyje – giliausiam apkase – mama džiovina ant savo šlaunų mažyčio vaiko drabužėlį bijodama pakelt akis į dangų, nes ten tik sviediniai. Jie skrieja nuo bažnyčios bokšto sprogdindami ir pleškindami viską iš eilės. Ugnyje skęsta Grinkiškio miestelis, o Dirvoniškių kaime iš naujų gražių mamos sesers namų lieka rusenančios žarijos. Tikrovė, pelenais paleidusi žmonių gyvenimus, siūlė tik nežinią ir neviltį. Ta nežinia lauks ir mamos, grįžusios gyventi į savo tėvų namus. Čia buvo šiek tiek pasikeitęs interjeras. Tuo pasirūpino mano kiti seneliai. Nors nei mama, nei jos tėvai šachmatais niekad nėra žaidę, jie atvežė nedidelį šachmatų stalą, didelį veidrodį ir sekreterą. Babytė ant šachmatų stalo užtiesė rugiagėlėm išsiuvinėtą staltiesę ir pasistatė šalia lovos. Ant stalo skleidė kvapą, tą, kuris „labai gerai nuo plaučių“, išsišakojęs didelis jeronimas. Kartais prie jo babytė pasidėdavo maldaknygę arba rožinį. Medinis išraižytas sekreteras atsidūrė šalia krosnies. Prie lango jis nebūtų tikęs – uždengtų didelį šventą paveikslą, kuriame pavaizduotas Jėzus, rodantis ranka, kad turi širdį. O veidrodis vos tilpo tarp mano lovytės ir drabužių spin-

-25-

tos. Veidrodis buvo pats populiariausias baldas namuose! Prieš jį mano diedukas raitė ūsus, nuolat sulaukdamas babytės iškalbio: „Jėzusmarija, ar tu nustosi vieną sykį frantintis, Izidoriau.“ Prieš veidrodį paėmusi gofruoto rausvo popieriuko gabalėlį dažydavosi lūpas paauglė mamos sesuo Jadvyga ir vaipėsi jauniausias brolis. Specialiai, kad aš, stovėdama lovytėj, juo žavėčiausi ir juokčiausi. Tiktai mama naujuoju interjeru visiškai nesidomėjo. Ir net į mėlyną namelį su baltom langinėm, kurį nuomojosi mano tėvai iš karto po vestuvių, užsukdavo tik retsykiais. Jai rodėsi, kad ten visi likę daiktai dejuoja. Girgžda sutrūkinėjusios langinės, čirpia durys, svetainėje ant sienos dūsauja „Junghaus“ laikrodis, padovanotas dailininko Kolbos. Sugrįždavo iš tų namų nepasiėmusi nei spintoj kabančių suknelių, nei seno mėlyno tėvo chalato, dar dvelkiančio tokiu nerūpestingu artumu.

-26-

V I O L E TA TA P I N I E N Ė

Šioje eseistikos knygoje – brandžios, neeilinės asmenybės mintys apie laiką, likimą, atmintį, netektį, gyvenimo geismą ir lemties paradoksus.