Psicho lo g in is trileris
Iš anglų kalbos vertė Gabrielė Virbickienė
Vilnius, 2021
1 SKYRIUS Jis ir vėl mano kabinete, vėl knisa man protą. Susierzinu vien jį pamačiusi, tampa dar blogiau, kai prabyla, o Robas, skatinamas vidutinioko pasitikėjimo savimi ir patino ego, kalba kaip prisuktas. Partneriai jį mėgsta, todėl juo rūpindamasi turiu pasistengti būti maloni, bet, kai liekame vieni, – neapsimetinėju. Jam pliurpiant stebeiliju į jį tuščiu žvilgsniu. – Nepaisant viso to, Džeine, – tęsia mintį, kurios nesekiau, – visai gerai padirbėjai. – Labai gerai padirbėjau, – atremiu. – Kaip ir sakiau, visai gerai. Perduosiu galutinius skaičius... – Galutinius skaičius jau nusiunčiau partneriams ir pažymėjau kiekvieno nuopelnus. Viskuo pasirūpinta. Ačiū, Robertai. Gali eiti. Sutrikęs mirksi, kad jį lyg niekur nieko pavarė. – Atsiprašau? – Smulkmenomis jau pasirūpinau. Argi ne pats liepei? „Pasirūpinti smulkmenomis.“ Nusiunčiau baigiamąjį laišką partneriams, kad tau nereikėtų vargintis. Nėra už ką. Jis papurto galvą. – Ką? Kada? – Oi, negi pamiršau tave pridėti? Turbūt išvargino praėjusios savaitės viršvalandžiai, bet persiųsiu tau tą laišką dabar pat, – šypsodamasi 5
V i c to r i a H e l e n S to n e
spusteliu kelis klavišus nešiojamojo kompiuterio klaviatūroje. Laiškas su abiejų kontoros įkūrėjų pagyromis ir mano džiugiomis padėkomis iškeliauja į jo pašto dėžutę. Žinoma, jis gali atsakyti ir dabar, bet šaukštai po pietų, belieka kapstytis po likučius. Vargšas Robas. Jis vis dar į mane spokso. Žvilgteliu primerktomis akimis: – Dar kas nors? Robas supranta, kad jį pergudravo, bet neturi jokio racionalaus pagrindo abejoti, jog tenorėjau padėti. Jo maža, bjauri, belūpė burna prasižioja ir užsičiaupia kaip auksinės žuvelės. Bul, bul. Žiopčiojimą nutraukia suskambęs mano telefonas. – Oi, verčiau atsiliepsiu. Labai ačiū, kad užsukai, Robertai. Tu irgi labai gerai padirbėjai. Jis išpučia akis įžeistas pavaldinės pagyrimo, tarsi vogčiomis būčiau užsiropštusi ant aukštesnio hierarchijos laiptelio ir pakeliui jį apsiusiojusi. – Pasimatysime susitikime, – pamerkiu akį ir atsiliepiu telefonu. – Jums skambina moteris, – praneša administratorė džiugiu, bet kartu ir prislėgtu balsu. Keista, vieniša būtybė. – Sako, kad dėl jūsų dukterėčios. Dukterėčios? Lukas turi dukterėčią, o ne aš. Tiksliau, turiu ir aš. Visas tris. Dabar gal jau ir keturias, jeigu mano brolis pernai buvo bent trumpam išėjęs iš kalėjimo, bet nė vienos nepažįstu. – Tegu keliauja į balso paštą. – Ji sako, kad tai svarbu. – Tiks ir balso paštas, – baigiu pokalbį ir lieku palaimingai viena. Atkeliauja naujas laiškas. Pagaliau Robas atsakė į partnerių pagyras. Oi, oi, Robertai, galėtum būti kruopštesnis. Sėdėdama išsišiepusi staiga pastebiu, kad pietų metas, ir tą pačią minutę išalkstu kaip vilkas. Šįryt pabudau svajodama apie raviolius su omaru iš restorano už dviejų kvartalų nuo mūsų biuro 6
S u n k u s va i k a s
miesto centre. Pašoku nuo kėdės jausdama didžiausią apetitą, mintyse kurpdama puikiausią idėją. – Robertai! – šūkteliu per koridorių. Jo kabinetas priešais manąjį, bet nesėdime vienas priešais kitą. Jo stalas pasuktas taip, kad net tada, kai neršia tinderyje, atrodytų, jog sunkiai dirba, o maniškis prie durų, kad matyčiau viską, kas vyksta koridoriuje, ir galėčiau pasiklausyti apkalbų. Įkišus galvą į Robo kabinetą, šis susiraukęs ir vis dar susierzinęs pakelia akis. – Noriu pavaišinti tave pietumis! – linksmai sušunku. Jis įdėmiai prisimerkia. Išsišiepiu dar plačiau. – Atsidėkočiau, kad šiose derybose buvai mano vedliu. Teko paplušėti, ką? Iš tiesų, tokių sutarčių esu prisižiūrėjusi iki soties, o derybas labiausiai apsunkino Robas, mėginęs vaidinti draugelį, bet dabar tik mirksi išmuštas iš vėžių. Lošteliu atgal ir pamoju administratorei, stebinčiai mane per petį. Ji atsako tuo pačiu. – Nagi, – paraginu tarsi sąmokslininkė vėl įkišusi galvą į Robo kabinetą. – Atšvęsime! – Na gerai, – galiausiai sutinka. – Kodėl gi ne... – Apie „Camille’s“ svajoju nuo ryto. Žinai, tos dienos. Užsiminus apie moterišką fiziologiją, Robas truputį susigūžia, bet greitai pamerkiu akį ir jis, regis, atsigauna. Žinoma, meluoju. Negailestingai ir labai veiksmingai valdau savo kūną kontraceptinėmis tabletėmis. – „Camille’s“ turėtų būti neblogai, – atsako atsargiai. – Ačiū už kvietimą. – Pasiruošęs? Reikėtų paskubėti. Antrą tas susitikimas. – Eime, – atsako imdamas dvieilį puspaltį ir skoningą kašmyro šaliką, kuris turėtų apsaugoti nuo vėsios rugsėjo popietės šaltuko, 7
V i c to r i a H e l e n S to n e
bet galiausiai tik užsimeta šaliką ant kaklo – šitaip jis apsaugos nebent nuo pleiskanų. Iš savo kabineto pasičiumpu rankinę, naują raudoną lietpaltį ir iš laimės kone pasišokinėdama patraukiu prie durų. Administratorė Eimė net susigraudinusi stebi šį gyvą bičiulystės paveikslą. Aš labai alkana. Įlipusi į liftą paklausiu Robo apie kitą bylą ir jis vėl užsiveda. Kalba ir kalba. Kalba neužsičiaupdamas, nes mūsų Robas žino viską. Robas žino viską, o man lieka gerti jo žinias į save ir mokytis. Kontoroje dirbu jau metus, tarptautinių derybų klausimais esu nepakeičiama komandos dalis, rezultatyviausias žaidėjas, kaip sakoma, bet aš moteris, todėl man visada bus ko pasimokyti. Robas ima aiškinti apie sudėtingą amerikiečių automobilių dalių kompanijos ir vietnamiečių gamintojų sutartį – pamiršo, kad ne kas kitas, o aš pirmą mėnesį naujame darbe jiems padėjau susitarti dėl kelių punktų. – Tie vyrukai neįtikėtini, – postringauja. – Galvojo, kad Amerikos ir Kinijos karas reiškia, jog gali... Bet aš jau galvoju apie raviolius su omaru ir firminę šiltą restorano duonelę, kurią jie patiekia su sūdytu sviestu. Mmm. Diena vėsesnė, nei atrodo. Iš Kanados atslinkus ankstyvai šalto oro masei, saulėtą dieną kanda šaltukas, bet aš nesiskundžiu. Nereikia vaikyti nei uodų, nei perkarusių merginų trumpais šortukais, veltui mėginančių flirtuoti su mano vaikinu. Nesuprasdama nei gėdos, nei drovumo, seksualiniu apetitu nesiskundžiu. Su manimi jam veiklos per akis. Tos kvaišos tik šiaip erzina. Bet iki šiol nesu turėjusi tikro vaikino, todėl kartais matydama, kaip mėgina paveržti tai, kas mano – mano, – vos susitvardau. Laimei, paprastai tas mergužėles atbaido vienas ledinis žvilgsnis, o jei to nepakanka, joms einant pro staliuką visada galima pakišti koją. 8
S u n k u s va i k a s
Visgi džiaugiuosi, kad keliems mėnesiams turės paslėpti savo sėdynes. Čia, šiaurėje, sėdmenys yra vasarinis aksesuaras. Judame link mano buto – restoranas pusiaukelėje tarp kontoros ir namų, kuriuose gyvenu su savo kate, – taigi, Robui toliau aiškinant, ką ir taip žinau, kojos neša pačios. Mano darbovietėje, kaip ir daugumoje teisininkų kontorų, vyrams karjerą daryti daug lengviau. Jeigu vis dar būčiau dvidešimties, dėl paaukštinimo seniai būčiau permiegojusi su vienu iš vedusių partnerių. Kodėl gi ne? Iš aštuonių partnerių tik viena moteris ir jau ne vieną vyrą girdėjau jai už akių laidant kandžius komentarus apie jos „atostogas“. Atostogas, per kurias pagimdė, o paskui sveiko po stipraus kraujavimo gimdymo metu. Ir tai buvo prieš gerus trejus metus! Regis, jie niekaip nesupranta, kodėl ji nesusiprotėjo vesti moters, kad ši galėtų susilaukti palikuonių ir sėdėti namie. Štai kodėl Robas dabar yra jų numylėtinis ir pagrindinis kandidatas tapti partneriu. Jam negresia nei motinystės, nei tėvystės atostogos. Jis vedęs tik dvejus metus ir vaikų kol kas neturi, o žmona vis tiek namie. – Nuostabi mergina, – taria pagarbiai. Jis slapta dulkina sielvartingąją administratorę. Įdomu, ar ji ir baigdama liūdnai dejuoja? Oi, juokauju. Neabejoju, kad jis nesivargina jos patenkinti. Priėjus restoraną, čiumpu duris ir atlapoju. – Po tavęs, – tariu linksmai. – Oi, ačiū, gerbiamoji. – Gal gali užimti staliuką? Man reikia nubėgti į tualetą, – išberiu ir palieku jį vieną, žinoma, pakraupusį nuo minties apie mano menstruacijas. Neskubėdama nueinu į tualetą, pasidažau savo mėgstamu raudonu lūpdažiu ir pasiunčiu savo atspindžiui veidrodyje kelis oro bučinius. Grįžusi patraukiu tiesiai prie beveik tuščio baro. 9
V i c to r i a H e l e n S to n e
– Vieną baltojo vyno su gazuotu vandeniu ir dvigubą „High West“ su ledu. Nors barmenui tik keturiasdešimt, atrodo papilkėjęs ir pavargęs. Jeigu reikėtų spėti, sakyčiau, kad piktnaudžiauja kokiais nors vaistais ir šią ketvirtadienio popietę mielai leistų bet kur kitur, tik ne čia. Užsakius viskio už dvidešimt penkis dolerius, net antakio nekilsteli; tik įpila stiklą ir pastumia per barą kartu su mano vyno taure. – Įmeskite į vyną porą vyšnaičių, – paprašau ir pagaliau sulaukiu reakcijos – pasibjaurėjimo kupino vypsnio, tačiau įmeta ne tik vyšnaičių, bet ir apelsino griežinėlį, todėl prie arbatpinigių pridedu papildomą dolerį. Dabar mano gėrimas – beveik sveikuoliškas užkandis. – Į sveikatą! – kilsteliu taurę, atsisėdusi prie Robo išrinkto staliuko šalia lango. – Oho, – tarsteli. Kai mano rankose pamato gėrimus, jo lūpų kampučiai truputį nusvyra, bet apsimetu nepastebėjusi ir pastumiu jam stiklą viskio. – „High West“, – nutęsiu ir lūpų kampučiai vėl kilsteli į viršų. – Kaip prabangu! – Pamenu, sakei, kad mėgsti. Iki šiol Robas nežiūrėjo į mane kaip į seksualinį trofėjų. Aš atkakli ir beveik negraži, o jam, kaip kol kas atrodo, patinka karštos ir sukalbamos, bet prisipažinus, kad atkreipiau dėmesį į jo norus ir poreikius, truputį atsileidžia. Akių vokai apsunksta, jis iš lėto sumirksi. – Labai ačiū, Džeine. Šito nesitikėjau. Dzingteliu savo akivaizdžiai mergaitiško gėrimo taurę į jo stiklą ir abu gurkštelime. Burbuliukams perbėgus liežuviu, sumurkiu iš pasitenkinimo. Po velnių, koks skanus tas vynas su gazuotu vandeniu, nesuprantu, kodėl išvis išėjo iš mados. Išžvejoju iš taurės vyšnaitę ir išsišiepiu. 10
S u n k u s va i k a s
– Užsisakykime, mirštu badu! Mūsų užsakymus priima linksmas jaunuolis, kalbantis Etiopijos akcentu. Atnešus duoną, nesitveriu savame kailyje. – Dar po vieną! – pasiūlau rodydama į taures. – Labai prasta mintis, – prieštarauja Robas, bet sulaukus dar vieno stiklo viskio už dvidešimt penkis dolerius nepaliksi jo stovėti ant stalo. Išpūtęs akis drąsiai susiverčia, kas liko pirmajame stikle, ir pastumia prie stalo krašto. – Kaip gera, – tarsteliu. Jis pakreipia galvą, tarsi įtemptai galvotų. – Taip, tikrai. Ar noriu su juo permiegoti? Ar to norėjau nuo pat pradžių? Ar dėl to buvau tokia dygi ir nepakenčiama? Matau, kaip jis ieško atsakymo ir radęs galiausiai atsipalaiduoja. Juk kito paaiškinimo ir negali būti. Jis – Robas. Visų dievinamas Robas, todėl visiškai natūralu, kad pilka pelytė Džeinė jo žavesiui pasiduos dar lengviau nei kitos. Padavėjui atnešus maistą, Robas atsilošia į aukštą odinio minkštasuolio atkaltę. Skruostai nuraudę, lūpose gudri šypsenėlė. Jis užsisakė kuklius pietus – keptą jūrų liežuvį su garuose virtomis daržovėmis, o aš – didelę raviolių su omaru porciją, kuri dar didesnė, nei prisimenu. – O Dieve, – atsidūstu įsidėjusi į burną pirmą kąsnį. – Taip skanu, – sudejuoju mėgaudamasi skoniu. – Atrodo tikrai skaniai, – sukikena Robas. – Oi, patikėk. Esi ragavęs? Jam papurčius galvą, išsišiepusi pasilenkiu virš stalo. – Privalai paragauti. Geriau nei seksas, – perpjaunu raviolį per pusę – viso jam tikrai neatiduosiu – ir pasmeigiu. Keldama šakutę prie jo burnos, praveriu lūpas ir iškišu liežuvio galiuką tarsi irgi siekčiau kąsnio. Esu mačiusi taip darant kitus žmones. 11
V i c to r i a H e l e n S to n e
Seksas su manimi jam nerūpi. Aš ne jo skonio. Bet toks bendravimas jam suprantamas. Matau, kaip kramtydamas atgauna pasitikėjimą savimi, kaip pagaliau mane perpratęs sužybsi akimis. Robas išsišiepia ir linkteli. Dabar jis savo stichijoje, užmiršęs, kad prieš susitikimą nereikėtų gerti tiek viskio. – Nuostabu, ar ne? – sušnabždu. – Labai, labai skanu, – pritaria ir kramtydamas nutaiso pataikūno šypsenėlę. – Man patinka. – Man irgi. Kol neištuštinu pusės lėkštės, vyno daugiau neliečiu, o štai Robas jau apgirtęs nevalioja savęs pristabdyti. Be to, užsisakė per mažai riebalų ir kalorijų. Paprašau dar po gėrimą prie deserto, bet jis jau girtas – nei savisaugos, nei sveiko proto. Kodėl neturėtų išlenkti dar taurelės? Jis – sėkmingas teisininkas, netrukus tapsiantis sumautu partneriu. Tikras vyras, po velnių! Stiprus vyras, kurio namie laukia žmona, o darbe – meilužė. Netgi kolegė, iš pradžių atrodžiusi tokia kieta, dabar prie pietų stalo šaudo į jį akimis. Jis – karalius, nepatyręs pralaimėjimo. Robas paima naują taurę ir aukštai iškelia. – Už dar vieną puikų sandorį. – Ačiū, – atsakau prisiimdama visą garbę. Aš to nusipelniau. Robas yra mėgėjas pasirodyti. Jis savo blizgia išore atspindi geresnių teisininkų spinduliuojamą šviesą, pateikia jų žinias kaip savas ir susirenka visas pagyras. Pirmus kelis kartus, kai teko su juo dirbti, laikiau liežuvį už dantų, nes vis dar aiškinausi šios kontoros politikos plonybes, bet dabar man viskas aišku. Dar porą metų jie nė nesvarstys priimti manęs į partnerius, bet jeigu Robas nuolat spigins jiems į akis, liksiu išvis nepastebėta. 12
S u n k u s va i k a s
– Vaišinu, Robertai, – pareiškiu atnešus sąskaitą. Šią popietę viskiui išleidau beveik aštuoniasdešimt žaliųjų, bet negaila nė cento. – Esu tau skolinga už viską, ko mane išmokei per šiuos metus. Padirbėjome iš peties! – Nėra už ką, Džeine, – nutęsia ir pamerkia akį. – Padarei didelę pažangą. Penkerius metus dirbau Kvala Lumpūre, tarptautinio konglomerato teisininkų komandoje. Robas, prieš ateidamas čia, dirbo baldų gamybos grupėje Sen Polyje. Turėtų bučiuoti man subinę ir dėkoti už tokią garbę. – Kaip ir prašei, paruošiau galutinius skaičius dėl to „North Unlimited“ pasiūlymo, – primenu mūsų laukiantį susitikimą. – Puiku, šaunuolė. Kai grįšime, užeisiu pas tave jų pasiimti. – Ir turėsi visą pusvalandį susipažinti su mano darbu, kad galėtum padaryti įspūdį. Jo įraudęs veidas akimirką persikreipia. – Ką? Sukikenu tarsi kvailai papokštavusi. – Prieš svarbius susitikimus su klientais labai jaudinuosi. Jis iš lėto sumirksi – pirmykštės smegenys pajuto pavojų, bet jo ego nugali bet kokį budrumą ir man toliau kikenant jis plačiai išsišiepia. Tarsi apsvaigusi nuo vyno, išdrįstu ištiesti ranką ir paliesti jo pirštus. Aš iš tiesų apsvaigusi, bet ne nuo vyno, o nuo galios. Jis pamiršęs bet kokią savisaugą ir kupinas pasitikėjimo savimi. Dabar galiu išdarinėti, ką panorėjusi. Galėčiau pasakyti, kad mano butas už kampo, prisipažinti, jog galvoju apie jį, kai naktį liečiu save lovoje. Šitam būsimam Amerikos verslo lyderiui tai būtų tas pats, kas lesbiečių pornografija. Galėčiau parsivesti jį pas save ir sukompromituoti per kelias minutes. 13
V i c to r i a H e l e n S to n e
Arba mums einant atgal į biurą savo telefone galėčiau nuspausti mygtuką ĮRAŠYTI ir paklausti, ar administratorė gera lovoje, ar nuogos jos krūtys tokios pat gražios kaip po megztiniu. Jis toks girtas, kad pasigirtų nedvejodamas, o paskui jau būtų po mano padu, nes jo santuokai ir karjerai iškiltų rimtas pavojus. Rimtai nesuprantu, kodėl žmonės taip retai įrašinėja pokalbius? Juk tie įrašai valgyti neprašo. Bet šį kartą nėra reikalo taip stengtis, rizikuoti nesantaika biure ir kaltinimais. Be to, leisdama šitam vyriškos giminės stebuklui mane liesti, nenorėčiau pastatyti į pavojų savo dabartinių santykių. Jis to tikrai nevertas. Pakeliui į biurą Robas nesvirduliuoja ir nesimėto į šalis, bet kiekvieną kartą nutilęs atrodo sutrikęs. Nesupraskite manęs neteisingai – nutyla tik retkarčiais, o šiaip ir toliau garsiai pliurpia, pasakoja apie savo žmoną. Kokia ji puiki. Kokia graži. Kaip keliavo į Indiją mokytis jogos ir meditacijos pažengusiesiems. Kaip ji mėgsta gaminti. Giriasi net jos tinklaraščiu apie pozityvų mąstymą. Klausantis pasakojimo, ji atrodo kaip sumautas košmaras, bet, pripažįstu, turi gerą užpakalį. Buvau apsilankiusi jos instagramo paskyroje – regis, labai pozityviai vertina savo išvaizdą, mūvėdama rožines „Lululemon“ kelnes. – Ar galiu atskleisti paslaptį? – kone surinka Robas. – Oi, žinoma, – paraginu. – Gali būti, kad Savana laukiasi. Šį vakarą pasidarys testą. Mėnesių mėnesius vartojo vitaminus, dėl viso pikto negėrė vyno. – Oho, kaip šaunu! Bet juk žinai, kad vien vitaminų nepakaks, reikia ir spermos. – Aha, – atsako. Akys žiba, tarsi regėtų jam vienam matomą viziją. Bet staiga džiaugsmas išgaruoja ir susiraukia. – Ką? 14
S u n k u s va i k a s
– Nieko. Sveikinu. Regis, viskas einasi kaip iš pypkės. Tu to nusipelnei. – Ačiū, Džeine. – Nėra už ką, Robertai. – Robai, – vėl užsimiršęs pataiso kokį penkiasdešimtą kartą šiemet. – Gerai. Priėjus biuro pastatą, jis pastumia stiklines duris tokia jėga, kad šios trenkiasi į nepastebimą guminį stabdžiuką, sugausdamos kaip gongas. Triukšmas nuaidi per visą atrijų. Visi atsisuka, bet jis nė nepastebi. – Nubėgsiu į tualetą, – tarsteliu jam žengus prie liftų. – Velniškai noriu myžti. Robas suraukia nosį – kokia aš netašyta. Savana gyvenime taip nepasakytų. Ji bus tokia puiki mama. Pamoju jam ir patraukiu prie vestibiulio tualetų. – Pasimatysim po poros minučių! Nė kiek neskubu. Pasiusioju, nusiplaunu rankas, pasižiūriu, ar tarpdančiuose neįstrigę pietų likučių. Vėl pasidažau raudonu lūpdažiu. Pasitaisau trumpai pakirptus tamsiai rudus plaukus. Paskui pasitepu rankas kremu ir iš lėto jį įmasažuoju. Susitikimas prasidės po pusvalandžio, bet aš jau pasiruošusi, taigi laiko marios. Nužingsniuoju pasiimti kavos. Robas, žinoma, nepastebėjo, bet šiandien vilkiu savo kovinį kostiumėlį. Anglies pilkumo, beveik juodą, su vos pastebimais raudonais dryželiais, priderintais prie lūpdažio. Sijonas lygus su keliais, siauras, aptempiantis klubus ir kreipiantis žvilgsnį į raudonus aukštakulnius. Iš vakaro mintinai išmokusi visas pastabas, kad nereikėtų susirašyti, dabar kildama liftu su šokoladinės latės puodeliu rankoje jaučiuosi kaip pasaulio valdovė. 15
V i c to r i a H e l e n S to n e
Susitikimas prasideda po penkių minučių. Robo vardu prisijungiu prie gūglo dokumentų. Tiek laiko dirbusi su juo vienoje komandoje žinau visus jo slaptažodžius. Tiksliau vieną, nes tą patį naudoja ir prisijungti prie kompiuterio, ir prie dokumentų, ir prie gūglo. Robas#1/2017. Nejuokauju. Galėtų bent jau metus atnaujinti. – Džeine, – pašaukia Robas atsirėmęs į mano kabineto durų staktą. Rankose puodelis kavos, akys stiklinės. – Turi galutinius skaičius dėl tų mokyklų biudžetų? – Taip, įsiterpsiu, kai prie to prieisi. Viskas gerai. – Puiku, – atsako ir grįžta į savo kabinetą pasiimti nešiojamojo kompiuterio. Pirmą puslapį palieku nepaliestą, kad Robui atsidarius dokumentą viskas atrodytų lyg niekur nieko; tada pasižymiu kelis svarbius dalykus savo užrašinėje ir ištrinu antrą, trečią ir ketvirtą puslapius. Kai atsijungiu nuo Robo gūglo paskyros, jis jau žingsniuoja koridoriumi, todėl greitai pašoku ir nuskubu kartu su visais stebėti linksmybių. Važiuojam! Tai ne pirmas susitikimas su šiuo klientu, bet dabar dalyvauja visa komanda, žmonės, atviri galimybėms. Spausdama visiems rankas tiesiog švyčiu. Mane pristato kaip vieną prie šio projekto dirbančių teisininkų. Mano draugiškumas juntamas net per atstumą. O štai nuo Robo per atstumą juntamas viskio tvaikas. Akivaizdu, kad išlenkęs ne vieną taurelę. Pastebiu, kaip, jam sukiojantis tarp susirinkusiųjų, visi į jį žvilgčioja. Robai, dėl Dievo meilės, antra valanda dienos, ketvirtadienis! Susiimk! Paspaudęs visiems rankas Robas įsitaiso šalia dviejų šiandien dalyvaujančių partnerių, o aš pranykstu tolimiausiame posėdžių stalo kampe. Žinoma, vilkiu kaip nugalėtoja, bet niekas nemėgsta, kai moteris šoka į akis, todėl tampu kuklumo įsikūnijimu, laikau liežuvį 16
S u n k u s va i k a s
už dantų ir maloniai šypsausi visiems ir kartu niekam. Pranykstu taip pat, kaip kadaise pranykdavo mano geriausia draugė, susitraukiu, kad būtų lengviau mane praryti. Robas nukaista dar tirščiau, skruostuose išsiskleidžia ryškus raudonis. – Ką gi, pradėkime, – sugriaudėja. Jo kone išrėkti žodžiai sudrebina mano ausų būgnelius ir nusėda ant stalo. – Po visų susirašinėjimų malonu pagaliau susipažinti asmeniškai. Partneriai susižvalgo ir abu įsistebeilija į Robą. Kodėl jis imasi vadovauti susitikimui? Vienas iš jų krenkšteli: – Taip, sveiki atvykę, – taria dvigubai tyliau nei Robas. – Eikime tiesiai prie reikalo. Kaip žinia, po sėkmingos sutarties su valstijos kalėjimais prašėte mūsų įvertinti kitus galimus jūsų importuotų aukščiausios rūšies vištienos produktų pirkėjus. Išsiaiškinome, kad yra neįtikėtinai perspektyvių galimybių... Partneris kalba toliau, bet mano dėmesys sutelktas į Robą. Šis stebeilydamas į atidarytą nešiojamąjį kompiuterį nusišluosto nuo smilkinio prakaito lašą. Kakta suraukta, akys įdėmiai primerktos, mėgina paslinkti kažką ekrane, bet, regis, nepavyksta. Stebiu, kaip kažką paspaudo. Kartą, du. Smilkinys vėl išrasoja ir žemai papilvėje mane užlieja malonaus virpulio banga. Ji pamažu kyla, kol sustangrėja speneliai. – Robai? – kažkas paragina ir mudu tą pačią akimirką suprantame, kad jam uždavė klausimą. – Mmm, taip? – suveblena. – Robai, skaičius, – šį kartą tai jau ne klausimas, o reikalavimas. Arčiau Robo sėdintis partneris, Džeremis Brauningas, kuris iš kitų žilagalvių išsiskiria senamadiškais akiniais juodais rėmeliais, dabar beveik toks pats išraudęs kaip ir Robas. Turbūt prisikvėpavo nuo 17
V i c to r i a H e l e n S to n e
Robo sklindančių viskio garų. Jo smilkinyje iš lėto, bet pastebimai ima pulsuoti gysla. Nepaisant seniokiškų akinių, Džeremis pagarsėjęs karštakošis. – Taip, – galiausiai atsako Robas. – Skaičiai. Kaip žinote... – ir nutyla. Tik tiek ir pasako. Kaip žinote... Pakartoja prieš kelias minutes vieno iš viršininkų pasakytą frazę. Jo įprasta taktika. Pamėgdžioti partnerius, o sunkiausią darbą palikti žemesnio rango kolegoms. Prie viršininkų jis pritampa beveik be jokių pastangų. Su juo lengva susitarti, nereikia vaikščioti ant pirštų galiukų kaip aplink moteris ar mažumų atstovus. Dieve, jie visi tokie įžeidūs! Priešingai nei mūsų Robas. Su juo tiesiog... paprasčiau. – Kaip žinote, – pakartoja, krenkšteli ir mėgindamas gelbėtis meta nuožmų žvilgsnį mano pusėn. Atsakau šypsena. – Kaip žinote, mūsų skaičiavimai rodo, kad turite sumautą kalną fantastiškų galimybių, – galiausiai užbaigia. Džeremis Brauningas kelis kartus sumirksi. – Ne viena įstaiga, į kurią kreipėmės, susidomėjo aukšta jūsų siūlomų gaminių kokybe ir žema kaina, – įsikiša jis ir vėl susiraukia. – Visų trijų didžiausių valstijos apygardų švietimo skyriai... Klientas krenkšteli. – Atsiprašau, – tarsteli Robas. – Tie skaičiai kažkur čia. Kiti prie stalo taip pat ima muistytis. Visa kliento komanda stebeilija į partnerius. Jiedu susižvalgo. Lukteliu vieną minutėlę. Antrą. – Atsiprašau, kad pertrauksiu, – įsikišu kaip tik tą akimirką, kai ponas Brauningas jau žiojasi kažką sakyti. – Mudu su Robertu suskaičiavome ir galime numatyti, kad mokyklos, naudodamos vien šaldytą apdirbtą vištieną, sutaupys penkiolika procentų, o pirkdamos šaldytą žalią vištieną – dar daugiau. Patikėkite, mūsų kalbintų apygardų švietimo skyriai labai apsidžiaugė. 18
S u n k u s va i k a s
Plačiai nusišypsau ir galva parodau į Robą. – Atsiprašau, Roberto užrašų neturiu, bet surašysiu jums skaičius ant lentos, – atsistojusi prisitraukiu už manęs stovinčią baltą lentą, čiumpu rašiklį ir tuoj pat pradedu rašyti mintinai išmoktas išlaidas ir pasiūlymus, kuriuos galėtume pateikti per ateinančius trejus metus. – Žinoma, šie skaičiai apytikriai. Prieš pradėdami derybas galėtume atlikti nuodugnesnę analizę, bet visi sutariame, kad „North Unlimited“ pasiūlymas tiesiog idealus – visi nori mažinti išlaidas, o ypač su mokslu nesusijusiose srityse. Sumažėjęs valstybinis finansavimas jums šiuo atveju tik į naudą. Šiokio tokio susidomėjimo sulaukėme net iš valstijos koledžų. – Oho, – kvėpteli „North Unlimited“ prezidentas. – Būtų tiesiog neįtikėtina. Iš tiesų neįtikėtina, nes tai grynas melas, bet kas be manęs tą žino? Dar po mėnesio, jei kas paklaus, abejingai atsakysiu, kad pirminis planas neišdegė. – Aišku, viską šiek tiek komplikuoja žalios vištienos importą ribojantys įstatymai, bet tam mus ir pasamdėte. Taigi... ar manote, kad jūsų tiekėjas Brazilijoje susitvarkytų su trimis šimtais procentų išaugusia paklausa? Nes tokios mūsų prognozės. – Žinoma, – atsako patenkintas. Jų tiekėjas visai ne Brazilijoje, o „North Unlimited“ savininkas – sumautas sukčius, bet kas man darbo? – Taigi, su apygardų švietimo skyriais pradžia būtų čia, – užbaigiu rašikliu stipriai besdama į lentą. – Jau esate sakę, kad nuo čia galėtumėte truputį nusileisti, bet, manau, kad to neprireiks. Jie džiaugiasi, kad už tokią kainą tiekiate natūralius ir minimaliai apdorotus gaminius, – šypsodamasi atsisuku į klientus. – Galėtume pradėti nuo dvejų metų sutarties. Ką manote? 19
V i c to r i a H e l e n S to n e
Man, žinoma, nesvarbu, ką jie mano, lygiai taip pat, kaip nė kiek nesigailiu pertraukusi mūsų Robą. Tačiau turiu būti ne tik gabi ir pasitikinti savimi, bet ir maloni. Laviruoju kaip cirko akrobatas. Visi atsipalaidavę džiaugiasi, kad kažkas įsikišo ir užkirto kelią tragedijai. Kitame stalo gale sudribęs ir sutrikęs Robas galvoja: Kas čia ką tik nutiko? Klientai pratrūksta klausimais. Į daugumą atsakau, bet retkarčiais prikandu liežuvį, kad ir kiti gautų pasimėgauti pergale. Turime planą ir visi iš jo pasipelnysime. Po pusvalandžio ne kas kitas, o aš spaudžiu rankas visiems, išeinantiems iš posėdžių salės, nors Robas sukaupęs jėgas stengiasi neatsilikti. Visgi keli klientai sugeba pro jį prasmukti – akys įsmeigtos į duris, rankos užimtos. Net nesivargindami palaukti, kol jis nematys, partneriai plekšnoja man per petį ir giria, o pro jį praeina nutaisę surūgusias minas. – Ačiū, Robertai, – padėkoju smukdama pro duris, palikusi jį vieną. – Surašysiu viską, ką šiandien aptarėme, ir pridėsiu tave prie gavėjų. Nesijaudink. – Aa, – sumurma man už nugaros. – Aha, gerai. Kol kas jo neatleis. Gal man ėmus laidyti užuominas apie jį ir sielvartingąją administratorę, taptų pernelyg didele našta. Bet kol kas jis saugus, tik neteko auksinio berniuko spindesio, kurį iš jo paveržiau. Gerai, kad Džeinė įsikišo, išgelbėjo mus visus. Matei, kaip iš oro ištraukė skaičius? Tokiais atvejais ji nepakeičiama. Mūsų ramioji, iš vėžių neišmušama Džeinė. Savo kabineto duris palieku praviras, kad galėčiau pasiklausyti praeinančių kolegų pokalbių nuotrupų. Robas užtrenkia savo duris dusliu dunkst, kuris maloniai perbėga įaudrintais nervais. Šypsodamasi išsitraukiu telefoną ir surenku žinutę. 20
S u n k u s va i k a s
Susitinkam išgerti „Vagone“? 5.30? Gerai, – iškart atrašo jis. Ten atskiri tualetai. Galėtume nueiti kartu ir užsirakinti.
Lukas yra mielas, kuklus, gerietis tylenis, tačiau galiu jį įkalbėti bet kam. Kartais aš jį gąsdinu, bet tada jaučiasi gyvas, o juk tai svarbiausia, ar ne taip? Labai tikiuosi, kad taip, nes daugiau neturiu ko pasiūlyti.
21