PIRMAS SKYRIUS
Voveriukas vardu SkruzdžiUs
Kai tik saulė nugrimzdavo už namų keterų ir virš miesto patekėdavo mėnulis, Maksius pajusdavo ore tvyrančią permainą. Dienomis pasaulis būdavo sklidinas triukšmo, saulės šviesos, žmonių, automobilių ir kitų dalykų, liudijančių, iš kokio jis molio. Tačiau naktimis viskas ištirpdavo tamsoje, parkuose ir kiemeliuose nutįsdavo ilgi šešėlių pirštai, tūnodamos po danguje 7
išsibarsčiusių žvaigždžių spiečiais pradėdavo ūkauti pelėdos, o vėjas medžių lapuose kuždenti paslaptis. Staiga pasaulis persimainydavo ir tapdavo slėpiningas, dvelkiantis nuotykių pažadu. Tačiau tądien Maksius tiesiog tupėjo šalia savo būdos spoksodamas į pintą guolį ir ėdesio prikrautą dubenėlį. Jo bičiulė Pesė buvo iškeliavusi atostogauti su savo šeimininke Roza. Nors Maksius žinojo, kad ji sugrįš, jos išvykimas Maksiui priminė
MAKSIUS
nuotykius, kuriuos jis patyrė su draugais. Jam lyg kažko stigo, bet nežinojo ko. Gyvenimas, rodės, teka per daug ramiai ir patogiai. – Tau viskas gerai? – paklausė pro tarpą gyvatvorėje įlindęs Restrepas. – Atrodai kaip nesavas. – Žinau, – atsiduso Maksius, – tik nesuprantu kodėl. Regis, turiu viską, ko trokšta širdis. – Gal tada laikas trokšti ko nors kitko, – pasiūlė Restrepas. – Ne ėdesio ir ne stogo virš galvos. – Išmintingi žodžiai, Restrepai, – pritarė Ponas Bė – buldogas, tupintis pievelėje šalia Madisono. – Sugalvojau! Verčiau pakalbėkim apie mane. Spėkit, ko aš trokštu. 9
– Nė nenutuokiu, – tarstelėjo Madisonas. – Gal kad kas per makaulę tau užvažiuotų? – Nagi, Madisonai. Aš rimtai. Turi atspėti. – Man neįdomu. – Vis tiek pasakysiu, – neatlyžo Ponas Bė. – Trokštu tapti dainininku ir turėti minias mane dievinančių gerbėjų, kurie barstytų man nuostabias dovanas ir nuolat kartotų, koks aš pasakiškas. Įsivaizduoji? – Žinok, ne, – atkirto Madisonas. 10
Atsidusęs Ponas Bė prispaudė leteną sau prie krūtinės ir užtraukė:
š Š t a i a – v i e n a s k a i p pi r š t a s , tis. Š u n el i s i š a l k i o mi r š ta n Bet išklausykit no dainos švelniu balseliu ma I r pav ard aišinkit mane g žiu kauleliu.
Staiga atsivėrė miegamojo langas, ir pareigūno Maršalo paleistas 44 dydžio batas patiesė Poną Bė į gėlyną. – Žiūrėk, – šyptelėjo Madisonas, – pirmas tave dievinantis gerbėjas. – Pareigūnas Maršalas, regis, suirzęs, – tarė Maksius. 11
– Viskas dėl bylos, kurią jis šiuo metu tiria, – paaiškino Restrepas pareigūnui Maršalui užtrenkus langą. – Jis per naktis negrįžta iš darbo, o šįryt užgirdau jį kalbant apie dingusius žvėris. Madisonas suraukė antakius: – Kokios rūšies? – Neaišku. – Ir kur jie dingo? – Nežinau. – Na tu ir duodi! Tie policijos šunų egzaminai tikrai buvo baisiai kietas riešutėlis. Tą akimirką prasivėrė kiemo varteliai ir vidun šmurkštelėjo mažas, gelsvai rusvo kailio padarėlis. Jam ant šono matėsi dryžis, o per petį buvo permestas rankų darbo portfeliukas. 12
– Labas, – pasisveikino jis. – Aš voveriukas. O jūs kas? Voverės? Į voveres nepanašūs. – Dar vienas detektyvas, – sumurmėjo Madisonas. – Tik to mums ir trūko. – Mes ne voverės, o šunys, – atsakė Maksius. – Šunys! – nudžiugo voveriukas. – Puikumėlis! Jis išsitraukė iš portfelio medžio žievės lakštą ir ėmė jame braižyti pagaliuku. – O tu tikrai voveriukas? – suabejojęs paklausė Maksius, nes visos ligi tol jo matytos voverės buvo visa galva už jį didesnės. 13
– Tikrų tikriausias, – patikino voveriukas. – Mano vardas Skruzdžius. Aš ieškau istorijos. Kol kas parašiau tiek:
Susipažinau su keletu šunų. Madisonas pro petį dėbtelėjo į jį: – Trumpoka, ar ne? Voveriukas gūžtelėjo: – Neišmanau, ką dar parašyti. – Galėtum parašyti apie drąsų policijos šunį, kuris išnarplioja bylą, – pasiūlė Restrepas. – Arba apie Poną Bė, kuris svajoja tapti dainininku. 14
– Tokią istoriją dievaži skaityčiau! – išsišiepė Ponas Bė. – Mano bičiulis Ridlis kartą sakė, kad jei ko nors trokšti iš visos širdies, nutinka įdomiausių dalykų, – prisiminė Maksius. – Ar tu ko nors trokšti, Skruzdžiau? Turiu galvoje, ne tik istorijos, bet dar ko nors. Skruzdžius kiek pamąstė ir tarė: – Ten, kur mano namai, gyvena didžiulės voverės. Jos tupi medžiuose, giriasi, kokie gardūs jų lazdynų riešutai, ir svaido jų kevalus mums į galvas. O aš visad svajoju: „Viską atiduočiau, kad tik galėčiau vieną gražią dieną paragauti jų lazdynų riešutų!“ – Ei, ką tik mačiau parke tuntą voverių, – pasakė Madisonas. – Jos išdarinėjo ant sūpuoklių nenormaliausias kvailystes. 15
– Tai prieštarauja įstatymams, – pareiškė Restrepas. – Kaip ir Pono Bė marmūzė, – nesusilaikė Madisonas. Maksius atsiduso. Apsigręžęs jis nužvelgė pilną ėdesio dubenėlį ir jaukią būdą. Tada pasižiūrėjo į pravirus vartelius ir už jų tamsuojančias gatves. – Gerai, Skruzdžiau, – tarė. – Eime, paieškosim tau lazdynų riešutų.