R omana s
Iš anglų kalbos vertė Aistis Kelertas
Vilnius, 2022
PROLOGAS
2019-ieji
Bažnyčios architektūra primena vieną tų Alpių koplyčių, dažnai aptinkamų kalnuose greta Zalcburgo, o viduje tvyrantis vėsus oras išties maloniai nuteikia. Kadangi pietinėse valstijose – rugpjūtis, spaudžia alpinanti tvankuma, o ją dar sunkiau ištverti, nes vilkiu kostiumą ir ryšiu kaklaraištį. Kasdieniame gyvenime paprastai nedėviu kostiumų. Jie nepatogūs, be to, kadangi esu gydytojas, pastebėjau, jog pacientai jaučia didesnį prielankumą, kai rengiuosi paprasčiau, kaip ir jie. Čionai atvažiavau į vestuves. Nuotaką pažįstu jau daugiau nei penkerius metus, nors abejoju, ar mus laiko draugais. Tiesa, kai ji išvyko iš Niu Berno, daugiau nei metus nuolatos bendravome, tačiau vėliau mudviejų santykiai apsiribojo retais susirašinėjimais žinutėmis. Kartkartėmis pradėdavo ji, o kitais sykiais – aš. Tačiau mus sieja neabejotinas ryšys, kurio šaknys siekia įvykius, nutikusius prieš daugybę metų. Retsykiais man sunku prisiminti tą žmogų, koks buvau, kai mudviejų keliai pirmą kartą susikirto, nors tai visiškai suprantama, tiesa? Gyvenimas nepaliaujamai suteikia progų pasirinkti naujus kelius, o mes tobulėjame ir keičiamės. Žvilgtelėję į galinio vaizdo veidrodėlį, probėgšmais išvystame buvusius save, kartais visai neatpažįstamus. Kai kurie dalykai nepasikeitė, tarkim, vardas ir pavardė, tačiau man jau stuktelėjo trisdešimt septyneri ir kaip tik pradėjau siekti naujos karjeros. Apie tai niekad nesvarsčiau pirmuosius tris gyvenimo 7
Nicholas Sparks
dešimtmečius. Nors kažkada mėgau fortepijoną, daugiau tuo instrumentu nebeskambinu. Užaugau mylinčios šeimos apsupty, bet jau seniai nemačiau nė vieno jos nario. Tam yra priežasčių, tačiau prie jų sugrįšiu vėliau. Šiandien tiesiog džiaugiuosi, kad esu čia ir kad atvažiavau laiku. Lėktuvas iš Baltimorės vėlavo, be to, teko laukti ilgoje eilėje prie automobilių nuomos punkto. Nors atvykstu ne paskutinis, bažnyčią randu daugiau nei perpus užpildytą, tad išsirenku vietą trečioje eilėje iš galo ir iš paskutiniųjų stengiuosi įsliūkinti nepastebėtas. Priešais besirikiuojantys suolai apsėsti moterų, dėvinčių tokias skrybėles, kokias tikėtumeis išvysti Kentukio ristūnų lenktynėse, – įmantrias kaspinų ir gėlių kompozicijas, kurias mielai sušlamštų ožkos. Tas vaizdas sukelia šypseną ir tarytum primena, jog pietiniuose kraštuose visuomet pasitaiko akimirkų, kai patenki į pasaulį, kokio, regis, niekur kitur nerasi. Kol tyrinėju aplinką, tas gėlių vaizdas dar sukelia minčių apie bites. Kiek save pamenu, bitės visad užėmė tam tikrą vietą mano gyvenime. Tai nepaprasti ir nuostabūs gyviai, itin žadinantys mano susidomėjimą. Šiuo metu pats laikau per dešimtį avilių, jų priežiūra reikalauja kur kas mažiau pastangų, nei įsivaizduojate. Be to, esu įsitikinęs, kad bitės manimi rūpinasi taip pat, kaip ir visais. Be jų, žmogaus gyvenimas būtų bemaž neįmanomas, nes didžioji dalis mūsų maisto išteklių priklauso nuo bičių. Šioje sampratoje slypi kažkas neįtikėtinai nuostabaus, nes visų mūsų gyvenimą įmanoma supaprastinti iki vienos nuo žiedo prie žiedo zujančios bitės. Todėl meiliju manyti, kad šis mano laisvalaikio pomėgis yra svarbus bendroje įvykių grandinėje, ir vis dėlto suvokiu, kad avilių priežiūra mane atvedė ir čionai, į šią mažo miestelio bažnyčią, toli nuo gimtųjų vietų. Žinoma, mano pasakojime, kaip ir bet kuriame gerame pasakojime, taip pat minimi įvykiai, aplinkybės ir kiti žmonės, tarp jų – pora pagyvenusių bičiulių, mėgdavusių sėdėti supamuosiuose krėsluose priešais seną užmiesčio krautuvę Šiaurės 8
Sugrįžimas
Karolinoje. Svarbiausia, kad tai pasakojimas apie dvi skirtingas moteris, nors tuo metu viena jų tebuvo mergina. Bene būsiu pirmasis pastebėjęs, kad pasakodami istorijas kiti žmonės linksta jas sudėlioti taip, kad patys taptų svarbiausiais veikėjais. Tikriausiai tokių spąstų išvengti nepavyks, tačiau norėčiau iškart įspėti, kad dauguma įvykių vis tiek man atrodo atsitiktiniai – prašyčiau viso pasakojimo metu nepamiršti, jog savęs nelaikau herojumi. O dėl pabaigos, tikriausiai tarčiau, kad šios vestuvės yra savotiškas epilogas. Prieš penkerius metus vargu ar būčiau apibrėžęs, kokia šių susipynusių istorijų atomazga – laiminga, tragiška ar liūdnai maloni. O dabar? Atvirai šnekant, dar labiau abejoju, nes atvykau čia kamuojamas klausimo, ar šį pasakojimą kokiu nors aplinkiniu keliu įmanoma pratęsti nuo ten, kur jis nutrūko. Norėdami suprasti, apie ką kalbu, turėsite drauge su manimi leistis į praeitį, iš naujo aplankyti pasaulį, kuris, nepaisant viso to, kas nutiko per prabėgusius metus, vis vien atrodo taip arti, kad įmanytum paliesti ranka.
9
1 SKYRIUS
2014-ieji
Tą merginą pirmą sykį pastebėjau einančią pro mano namus jau kitą dieną, kai atsikrausčiau. Ištisą pusantro mėnesio mačiau, kaip ji kelis kartus per savaitę kiūtina susikūprinusi ir nuleidusi galvą. Ilgą laiką vienas antram netarėme nė žodžio. Įtariau, jog nepažįstamoji dar neišaugo paauglystės – kažkas jos laikysenoje tarytum rodė, kad kamuojasi su dviem naštomis: žema saviverte ir neapykanta pasauliui, tačiau sulaukęs trisdešimt dvejų jau neįstengiau iki galo perprasti tokių dalykų. Be akivaizdžiai pastebimų ilgų rudų plaukų ir plačiai įstatytų akių, iš tiesų apie ją žinojau tik viena – mergina glaudžiasi gyvenamųjų priekabų aikštelėje kiek tolėliau pakelėje ir jai patinka vaikščioti. Nors labiau tikėtina, kad kulniuodavo pėsčiomis, nes neturėjo automobilio. Tą balandžio rytmetį dangus buvo giedras, temperatūra svyravo kiek žemiau septyniasdešimties*, pūtė švelnus vėjelis, jo užteko kvepiančių gėlių aromatui paskleisti. Kieme augančios sedulos ir azalijos beveik per naktį pražydo, įrėmindamos žvyrkelį, vingiuojantį pro mano senelio sodybą, stūksančią visai greta Niu Berno Šiaurės Karolinoje. Kaip tik ją neseniai paveldėjau. O aš, Trevoras Bensonas, pagal profesiją – sveikstantis gydytojas ir neįgalus veteranas, barsčiau iš dėžutės naftalino rutuliukus kandims * Apie 21 °C. (Čia ir toliau – vertėjo pastabos.) 11
Nicholas Sparks
naikinti palei priekinės verandos pamatus, dejuodamas, kad ne šitaip ketinau praleisti rytą. Didžiausia namų ūkio darbų bėda ta, kad niekad nežinai, kada juos baigsi, nes visuomet atsirasdavo naujų ir neatidėliotinų... Be to, nuolat kildavo klausimas, ar apskritai verta remontuoti tokią seną griuveną. Pats namas (šį terminą vartoju plačiąja prasme) išoriškai atrodė ne itin patraukliai, o ir metai padarė savo. Mano senelis pats jį pastatė grįžęs iš Antrojo pasaulinio karo, ir nors sugebėjo suręsti ilgalaikę bei tvarią konstrukciją, jam aiškiai stigo talento projektuoti. Namas išėjo stačiakampis su verandomis priekyje ir gale – dviem miegamaisiais, virtuve, bendruoju ir pora vonios kambarių. Per daugybę metų kedro dailylentės išbluko iki pilkšvai sidabrinio atspalvio, šitaip supanašėdamos su senelio plaukų spalva. Stogą dengė lopai, pro langus švilpavo vėjas, o virtuvės grindys pasviro tiek, kad išsiliejęs skystis virsdavo mažyčiu upeliu ir nutekėdavo link durų, vedančių į galinę verandą. Mane guodžia mintis, kad ši ypatybė palengvindavo tvarkymąsi seneliui, kuris pastaruosius trisdešimt metų gyveno vienas. Tačiau sodybos sklypas buvo ypatingas. Kiek didesnis nei šešių akrų* plotas su šiūrančia, šiek tiek paklypusia daržine ir medaus nameliu (jame senelis sukdavo medų), mirguliuojantis iš pažiūros visais žmonijai žinomais žydinčiais augalais, tarp kurių driekėsi ir dobilų paklotės, ir laukinių gėlių lankos. Nuo šiandien iki pat vasaros pabaigos visas sklypas atrodys taip, tarsi kas nuolat pažeme leistų fejerverkus. Negana to, jis plyti prie Braiso upės, kurios tamsūs, sūroki vandenys teka taip lėtai, kad dažnai it veidrodis atspindi dangų. Saulėlydžiai upę paverčia vyšninės, raudonos, oranžinės ir geltonos spalvų teplione, o lėtai gęstantys spinduliai perveria per medžių šakas nukarusias kedenines tilandsijas. * Apie 2,4 ha. 12
Sugrįžimas
Naminės bitės pamėgo šią vietą, to ir troško senelis, nes neabejoju, kad bites mylėjo labiau nei žmones. Sklype stovėjo apie dvidešimt avilių. Senelis visą gyvenimą buvo bitininkas mėgėjas, o man dažnai dingtelėdavo, kad aviliai – kur kas geresnės būklės nei namas ar daržinė. Čionai atvykęs bent kelis sykius iš tolo apžiūrėjau avilius ir, nors tebuvo sezono pradžia, iškart supratau, kad šeimos sveikos. Kaip visada pavasarį, bičių populiacija sparčiai gausėjo – tiesą sakant, įsiklausęs girdėdavau jų dūzgesį, – tad nusprendžiau joms netrukdyti. Užtat didžiąją dalį laiko skyriau namui paversti vėl tinkamu gyventi. Išvaliau spinteles – kelis stiklainius su medumi pasilikau, o likusius daiktus išmečiau: dėžutę pasenusių traškučių, beveik tuščius stiklainius su žemės riešutų kremu ir džemu, maišą džiovintų obuolių. Stalčius radau prigrūstus visokiausių niekniekių – pasenusių kuponų, pusiau nudegusių žvakių, magnetukų ir nerašančių rašiklių, – viskas iškeliavo į šiukšlyną. Bemaž tuščias šaldytuvas atrodė keistai švarus ir, priešingai nei tikėjausi, be jokių supelijusių produktų ar bjaurių kvapų. Iškuopiau iš namų baisingą krūvą šlamšto – dauguma baldų buvo pusės amžiaus senumo, mat senelį kamavo lengva kaupimo manija, – tuomet pasamdžiau įvairių darbininkų brigadas sunkesniems darbams. Rangovas atliko kosmetinį remontą viename vonios kambaryje; santechnikas pašalino vandens nuotėkį virtuvėje; meistrai nušlifavo ir nudažė grindis bei visą vidų; o galiausiai, nors tai ne mažiau svarbu, jie pakeitė galines duris. Jos buvo suskilusios ties stakta ir užkaltos lentomis. Kai pasamdyta valytojų komanda ėmėsi blizginti namus nuo viršaus iki apačios, pasičiupau nešiojamąjį kompiuterį su belaidžio interneto prieiga ir užsisakiau keletą baldų svetainei ir miegamajam, taip pat naują televizorių bendrajam kambariui. Senasis televizorius turėjo triušio ausis primenančią anteną ir buvo lobių skrynios dydžio. „Gerosios vilties“ labdaros organizacija atsisakė priimti mano dovanojamus naudotus senelio baldus, nepaisant 13
Nicholas Sparks
įrodinėjimų, kad šie vertintini kaip antikvariniai daiktai, todėl galiausiai viskas atsidūrė sąvartyne. Tuo tarpu paaiškėjo, kad abi verandos – ganėtinai geros būklės, tad jose leisdavau didžiąją dalį ryto ir vakaro. O dabar paaiškinsiu, kodėl ėmiausi barstyti naftalino rutuliukus. Pavasaris pietinėse valstijose – tai ne tik gėlės, bitės ir dailūs saulėlydžiai, ypač kai sodyba stovi greta upės, bemaž laukinėje gamtoje. Kadangi pastaruoju metu išpuolė šiltesni nei įprasta orai, gyvatės irgi ėmė busti iš žiemos miego. Vieną didžiulę išvydau galinėje verandoje, kai tą rytą išėjau laukan nešinas puodeliu kavos. Mirtinai persigandau ir, pusę kavos užsipylęs ant marškinių, strimgalviais nėriau į namą. Nė nenutuokiau, ar toji gyvatė nuodinga ir kaip ji vadinasi. Nesu gyvačių žinovas. Tačiau, skirtingai nei kai kurie žmonės – tarkim, mano senelis, – visai netroškau jos užmušti. Tik norėjau, kad laikytųsi atokiau nuo namų. Žinojau, kad gyvatės nuveikia naudingų dalykų – pavyzdžiui, galabija peles, kurias girdėdavau naktimis bėgiojant sienomis. Tie garsai mane išgąsdino; nors vaikystėje visas vasaras leisdavau čia, nesu įpratęs gyventi kaime. Visuomet save laikiau miesto žmogumi; toks ir buvau iki pat sprogimo, kuris ištaškė ne tik visą mano pasaulį, bet ir mane. Štai kodėl pirmiausia stengiausi pagyti, bet apie tai vėliau. Kol kas grįžkime prie gyvatės. Persirengęs marškinius, miglotai prisiminiau, kad norėdamas apsisaugoti nuo gyvačių senelis naudojo naftalino rutuliukus. Jis buvo įsitikinęs, kad naftalinas turi magiškų galių atbaidyti įvairius gyvius – šikšnosparnius, peles, blakes ir gyvates, tad užklupus bėdai pirkdavo šios priemonės didelėmis pakuotėmis. Daugybę jų aptikau daržinėje, tad nusprendęs, jog senelis tikriausiai ką nors išmanė, čiupau vieną dėžutę ir puoliau tuos rutuliukus gausiai barstyti aplink namą, iš pradžių gale ir šonuose, o paskui priekyje. Kaip tik tuomet vėl pastebėjau pro sodybą vedančiu keliu žingsniuojančią merginą. Ji mūvėjo džinsus ir vilkėjo marškinėliais trumpomis 14
Sugrįžimas
rankovėmis, o kai pakėliau į ją akis, tikriausiai pajuto mano žvilgsnį, nes dėbtelėjo ton pusėn. Ji nenusišypsojo ir nepamojavo ranka; tik nunarino galvą ir apsimetė manęs nepastebėjusi. Gūžtelėjęs pečiais grįžau prie darbo, jei naftalino rutuliukų barstymą apskritai galima taip pavadinti. Tačiau dėl kažkokios nesuprantamos priežasties nesilioviau galvojęs apie priekabų aikštelę, kurioje mergina gyvena. Įsikūrusi ten, kur bemaž baigiasi žvyrkelis, maždaug už mylios nuo čia. Tik atsikraustęs ir vedamas smalsumo netrukau tenai pasižvalgyti. Aikštelė atsirado po paskutinio mano apsilankymo, tad, suprantama, norėjau sužinoti, kas tie naujieji kaimynai. Vos išvydęs tą vietą pirmiausia pagalvojau, kad palyginti su ja senelio sodyba – tikras Tadž Mahalis. Atrodė, tarsi kas ant žvyruotos aikštelės bet kaip sumetė šešias ar septynias nusenusias ir sunykusias gyvenamąsias priekabas; tolimiausiame sklypo kampe pūpsojo apdegusios namelio ant ratų liekanos, iš esmės vien pajuodęs, aptirpęs kiautas, kurio niekas taip ir nenutempė. Ant sulinkusių kuolų tarp priekabų sūpavosi nusvirusios skalbinių virvės. Liesos vištos knebinėjo žemę kliūčių ruože iš plytomis paramstytų namelių ir besimėtančių rūdijančių autodalių, tik stengėsi vengti sulaukėjusio pitbulio, grandine pririšto prie seno išmesto buferio. Šuns dantys atrodė milžiniški, o mane išvydęs jis puolė taip įnirtingai ambryti, iš apsiputojusių nasrų net seilės tiško. Pamenu, tąsyk pagalvojau: Koks piktas šunelis. Viena vertus, klausiau savęs, kodėl žmonės apskritai nusprendė gyventi tokioje vietoje, tačiau, kita vertus, atsakymą jau žinojau. Eidamas namo ėmiau gailėtis aikštelės gyventojų, o tada išpeikiau save už snobizmą, nes suvokiau, kad man pasisekė labiau nei daugumai, bent jau kalbant apie pinigus. – Ar jūs čia gyvenate? – staiga išgirdau klausiant. Pakėlęs akis išvydau jau minėtą merginą. Ji kaipmat atsitraukė ir sustojo už kelių jardų, aiškiai laikydamasi atstumo, tačiau pakankamai arti, kad pastebėčiau strazdanomis nežymiai išmargintus skruostus. 15
Nicholas Sparks
Jie buvo tokie blyškūs, kad atrodė beveik permatomi. Ant jos rankų pastebėjau porą mėlynių, tarsi į kažką būtų atsitrenkusi. Ypatingu grožiu nepasižymėjo, be to, visoje išvaizdoje buvo juntamas kažkoks neišbaigtumas, vėl pakurstęs mintį, kad ji paauglė. Atsargus žvilgsnis rodė, kad mergina pasirengusi sprukti, jei žengsiu bent mažiausią žingsnį jos link. – Kol kas gyvenu, – atsakiau ir nusišypsojau. – Tik nežinau, kiek ilgai užsibūsiu. – Senukas pasimirė. Tas, kuris anksčiau čia gyveno. Vardu Karlas. – Žinau. Jis buvo mano senelis. – Štai kaip. – Ji įsikišo ranką į užpakalinę džinsų kišenę. – Jis duodavo man medaus. – Labai į jį panašu. – Suabejojau, ar ji sako tiesą, bet kažkodėl dingtelėjo, jog turiu būtent taip atsakyti. – Jis valgydavo „Džimo“ krautuvėje, – pridūrė ji. – Visada būdavo labai malonus. „Ramiojo Džimo“ krautuvė buvo viena tų aptriušusių parduotuvių, itin paplitusių pietinėse valstijose ir veikiančių ilgiau, nei aš gyvenu. Senelis mane ten nusiveždavo kaskart, kai pas jį viešėdavau. Tai buvo trijų garažų dydžio pastatas su dengta veranda priekyje. Toje krautuvėje galėjai įsigyti visko, pradedant benzinu, baigiant pienu ir kiaušiniais, be to, joje prekiauta žvejybos įranga, gyvu masalu ir automobilių dalimis. Priešais pastatą riogsojo senamadiškos benzino kolonėlės – kredito ar debeto kortelės nepriimamos, – o viduje veikė grilio užeiga. Pamenu, kaip sykį įspraustą tarp zefyrų pakelio ir dėžutės su kabliukais aptikau maišą plastikinių žaislinių kareivėlių. Be jokios tvarkos lentynose išdėliotos ar ant sienų sukabintos prekės atrodė it nesusipratimas, tačiau visada maniau, kad tai viena šauniausių parduotuvių pasaulyje. – Ar ten dirbi? Ji linktelėjo, o tada parodė į dėžutę, kurią laikiau rankoje. 16
Sugrįžimas
– Kodėl aplink namą barstote naftaliną? Dėbtelėjau į dėžutę rankoje ir suvokiau, kad net pamiršau ją laikąs. – Šįryt verandoje aptikau gyvatę. Girdėjau, kad naftalinas jas atbaido. Ji sučiaupė lūpas, o tada žengė žingsnį atgal. – Ką gi. Tik norėjau sužinoti, ar jūs dabar čia gyvenate. – Beje, aš – Trevoras Bensonas. Išgirdusi vardą ir pavardę, mergina įsispoksojo į mane. Galiausiai sukaupė drąsos ir pateikė neišvengiamą klausimą: – Kas nutiko jūsų veidui? Supratau, kad ji kalba apie ploną randą, besitęsiantį nuo plaukų linijos iki smakro, ir tai tik sustiprino įspūdį dėl viešnios jaunumo. Suaugusieji paprastai apie tokius dalykus neužsimindavo. Jie apsimesdavo nieko nepastebį. – Minosvaidžio sviedinys Afganistane. Prieš kelerius metus. – Aišku. – Ji atbula ranka pasitrynė nosį. – Ar skaudėjo? – Taip. – Aišku, – pakartojo ji. – Na, tai aš jau eisiu. – Gerai, – pasakiau. Mergina patraukė link žvyrkelio, bet staiga stabtelėjusi atsigrįžo. – Jie nepadės! – šūktelėjo. – Kas nepadės? – Naftalino rutuliukai. Gyvatėms ant jų nusispjaut! – Ar tikrai žinai? – Visi tai žino. Papasakok seneliui, – pagalvojau. – Tai ką daryti, jei nenoriu, kad gyvatės šliaužiotų po verandą? Regis, ji svarstė, ką atsakyti. – Gal jums derėtų apsigyventi ten, kur nėra gyvačių, – galiausiai pareiškė. 17
Nicholas Sparks
Nusijuokiau. O ji tikra keistuolė. Staiga susivokiau, jog juokiuosi pirmą sykį nuo tada, kai čia persikrausčiau, galbūt apskritai pirmą sykį po daugybės mėnesių. – Malonu susipažinti. Žvelgiau į ją nueinančią ir nusistebėjau, kai lėtai atsisuko. – Aš Kelė! – šūktelėjo nesustodama. – Malonu susipažinti, Kele! Kai pagaliau azalijų krūmai paslėpė ją nuo mano akių, ėmiau svarstyti, ar verta toliau barstyti tuos rutuliukus. Neturėjau supratimo, teisi ji ar klysta, bet galiausiai nusprendžiau mesti šį užsiėmimą. Mane labiau masino atsigaivinti limonadu ir, įsitaisius galinėje verandoje, ramiai pabūti, jau vien dėl to, kad ir psichiatras rekomendavo skirti laiko atsipalaiduoti, kol nesu užsiėmęs. Jis tvirtino, kad tai padės man išvengti Tamsos.
Mane gydantis psichiatras kartais vartodavo įmantrią kalbą, tarkim, žodžiu „Tamsa“ apibūdindavo potrauminio streso sindromą, dar vadinamą PTSS. Kai pasiteiravau, kodėl taip darąs, jis paaiškino, kad visi ligoniai skirtingi ir kad iš dalies jo užduotis – surasti tiksliai paciento nuotaiką ir jausmus atspindinčius žodžius, kurie šį lydėtų ilgame sveikimo kelyje. Tad dirbdamas su manimi, jis tą PTSS įvardydavo kaip sąmyšį, bėdą, kovą, drugelio efektą, emocinį sutrikimą, impulsyvų jautrumą ir, suprantama, Tamsą. Šie dalykai suteikė mudviejų seansams įdomumo, ir teko pripažinti, kad „Tamsa“ apibūdina mano savijautą maždaug taip pat tiksliai, kaip ir bet kuris kitas iš paminėtų žodžių. Ilgą laiką po sprogimo mane išties kamavo tamsi, juoda kaip naktinis dangus be žvaigždžių ar mėnulio nuotaika, net jei iki galo nesuvokiau kodėl. Iš pradžių atkakliai neigiau PTSS, kita vertus, visada buvau užsispyręs. 18
Sugrįžimas
Atvirai kalbant, tuo metu mano pyktis, depresija ir nemiga atrodė savaime suprantami dalykai. Kaskart žvilgtelėjęs į veidrodį, prisimindavau tai, kas įvyko Kandaharo aerodrome 2011 metų rugsėjo 9-ąją, kai raketa, nutaikyta į ligoninę, kurioje dirbau, smogė netoli įėjimo, praėjus vos kelioms sekundėms po to, kai išėjau iš pastato. Mano žodžiuose slypi dalelė ironijos, nes į veidrodį žiūriu nebe taip, kaip kadaise. Apakau dešine akimi, o tai reiškia, kad nesuvokiu vaizdo gylio. Žvelgiant į savo atspindį apima jausmas, tarsi žiūrėčiau į senoje kompiuterio ekrano užsklandoje plaukiojančią žuvį – bemaž tikrą, bet nevisiškai, – ir net jei pavyktų šituo atsikratyti, kitos mano žaizdos yra tokios pat akivaizdžios, kaip Everesto viršukalnėje įbesta vieniša vėliava. Jau minėjau randą ant veido, tačiau skeveldros taip išvarpė liemenį, kad jų pėdsakai primena Mėnulio paviršių. Be to, netekau kairės rankos mažylio ir bevardžio pirštų – ypač apmaudu, nes esu kairiarankis, – bei praradau kairę ausį. Norit tikėkit, norit ne, tačiau ši žaizda man kėlė didžiausią rūpestį dėl išvaizdos. Juk be ausies žmogaus galva kažkokia nenatūrali. Atrodžiau keistai neproporcingas ir tik tą akimirką iš tikrųjų pirmąsyk įvertinau savo ausį. Kai susimąstydavau apie ausis, galvoje sukdavosi tik su klausa susijusios mintys. Bet pamėginkite nešioti saulės akinius turėdami tik vieną ausį ir suprasite, kodėl taip skaudžiai išgyvenau netektį. Dar nepaminėjau stuburo traumų, privertusių iš naujo išmokti vaikščioti, ar ištisus mėnesius kamavusių tvinksinčių galvos skausmų, galiausiai mane pavertusių neįgaliu griuvena. Bet šaunieji Volterio Rido medicinos centro gydytojai mane suremontavo. Na, bent jau didžiąją dalį. Kai tik atsistojau ant kojų, mano sveikatos priežiūrą perėmė Džonso Hopkinso universiteto, kurį baigiau, medicinos centras. Jame man atliko keletą kosmetinių operacijų. Dabar turiu protezuotą ausį – taip gerai pagamintą, kad vargiai atskiriu, jog ji netikra, – o ir akis atrodo normali, nors iš jos jokios naudos. Štai dėl nutrauktų pirštų nelabai kuo tegalėjo pagelbėti – tuo laiku jie jau buvo virtę 19
Nicholas Sparks
trąšomis Afganistane, – tačiau plastikos chirurgas sugebėjo sumažinti randą veide iki plonytės baltos linijos. Randas pastebimas, tačiau ne tiek, kad mane pamatę maži vaikai imtų klykti. Mėgstu sau tvirtinti, kad ši žymė suteikia išskirtinumo, kad po regimu malonaus ir galantiško žmogaus paviršiumi slypi stipri, drąsi asmenybė, patyrusi ir išgyvenusi tikrą pavojų. Arba kažkaip panašiai. Vis dėlto tas sprogimas sužalojo ne tik kūną, bet ir visą mano gyvenimą drauge su karjera. Nebežinojau, kur dėtis ir ko griebtis ateityje; neturėjau supratimo, kaip dorotis su prisiminimais, nemiga, ūmiais pykčio protrūkiais ar bet kokiais kitais su PTSS susijusiais beprotiškais simptomais. Viskas ėjo tik blogyn, kol pasiekiau visišką dugną, – įsivaizduokit keturias dienas trunkančias išgertuves, kai nubundi savo paties vėmaluose, – ir galiausiai suvokiau, jog man reikia pagalbos. Susiradau psichiatrą Eriką Boveną, kognityvinės ir dialektinės elgesio terapijų, arba KET ir DET, specialistą. Iš esmės tiek KET, tiek DET daugiausia dėmesio skiria elgesiui kaip priemonei, padedančiai sutramdyti ar valdyti tai, ką galvojame ar jaučiame. Jei jaučiatės išnaudojami, prisiverskite atvirai pasipriešinti; jei jaučiatės priblokšti, nes susidūrėte su sudėtinga užduotimi, sumenkinkite šį pojūtį, imdamiesi paprastesnių užduočių, kurias gebate atlikti, tarkim, pradėkite nuo pirmo lengvo žingsnio, o tada pereikite prie kito paprasto dalyko. Norint pakeisti elgesį, reikia daug dirbti, be to, yra begalė kitų KET ir DET aspektų, tačiau pamažu, bet užtikrintai ėmiau stotis į vėžias. Netrukus sugrįžo mintys apie ateitį. Drauge su gydytoju Bovenu aptarėme įvairiausias karjeros galimybes, ir galų gale supratau, kad pasiilgau medicinos praktikos. Susisiekiau su Džonso Hopkinso universitetu ir pateikiau prašymą dėl dar vienos rezidentūros. Šį kartą – psichiatrijos srityje. Manau, kad gydytojui Bovenui toks sumanymas labai paglostė širdį. Trumpai tariant, kažkas pasinaudojo įtaka – galbūt todėl, kad ten mokiausi, o galbūt todėl, kad esu neįgalus veteranas, – ir mokymo įstaiga padarė išimtį. Mane priėmė į 20
Sugrįžimas
psichiatrijos skyriaus rezidentūrą, o užsiėmimai turėjo prasidėti liepą. Netrukus po to, kai iš Džonso Hopkinso universiteto sulaukiau sveikinamojo pranešimo, sužinojau, kad mano senelį ištiko insultas. Tai įvyko Islyje, Pietų Karolinoje, mieste, apie kurį jis niekad neužsiminė. Buvau paragintas kuo skubiau atvykti į ligoninę, nes esą seneliui ne kažin kiek likę. Neturėjau supratimo, ką jis veikė tame Islyje. Kiek žinojau, metų metus kojos nekėlė iš Niu Berno. Kai nusigavau ten ir radau jį ligoninėje, vargšelis vos beįstengė prakalbėti; vienu sykiu tepajėgdavo išspausti po vieną žodį. Tačiau net ir tuos būdavo sunku suprasti. Senelis pasakė keletą keistų dalykų, kurie, tegul ir neturėjo jokios prasmės, mane sutrikdė, tačiau nepajėgiau atsikratyti jausmo, kad prieš mirtį jis mėgino pasakyti kažką svarbaus. Kaip jo vienintelis šeimos narys, privalėjau pasirūpinti laidotuvėmis. Neabejojau, kad norėjo būti palaidotas Niu Berne. Sutariau, kad jo palaikus pargabentų į gimtąjį miestą, suorganizavau kapinėse kuklią ceremoniją, kurioje dalyvavo žymiai daugiau žmonių, nei tikėjausi, o tuomet daug laiko praleidau jo sodyboje, klajojau po sklypą ir grūmiausi su apnikusiu sielvartu bei kaltės jausmu. Kadangi mano tėvai buvo tokie užsiėmę savo gyvenimu, augdamas beveik visas vasaras leidau Niu Berne, tad senelio ilgėjausi taip stipriai, kad jutau bemaž fizinį skausmą. Tai buvo linksmas, išmintingas ir geros širdies žmogus, kurio dėka visuomet jausdavausi vyresnis bei protingesnis, nei buvau iš tikrųjų. Pamenu, kaip man, aštuonmečiui, davė patraukti dūmo iš kukurūzo stiebo pypkės; išmokė meškerioti su muselėmis ant kabliuko ir kviesdavosi į pagalbą kaskart remontuodamas variklį. Tai jis išaiškino viską apie bites ir bitininkystę, o kai sulaukiau paauglystės, pareiškė, jog kada nors sutiksiu moterį, amžiams pakeisiančią mano gyvenimą. Kai pasiteiravau, kaip žinosiu sutikęs tinkamą, jis tik mirktelėjo ir pasakė, kad jei suabejosiu, tuomet verčiau tęsti paieškas. 21
Nicholas Sparks
Taip jau susiklostė, kad po visų įvykių Kandahare per pastaruosius kelerius metus neatradau laiko jo aplankyti. Žinau, kad nerimavo dėl mano būklės, tačiau nenorėjau pasakoti apie demonus, su kuriais grūmiausi. Velniai griebtų, jau ir taip buvo nelengva kalbėti apie savo gyvenimą su gydytoju Bovenu, tad nors žinojau, kad senelis tikrai manęs neteistų, atrodė kur kas lengviau laikytis atokiau. Jaučiausi sugniuždytas, nes jo netekau taip ir nespėjęs vėl atnaujinti mudviejų bendravimo. Negana to, iškart po laidotuvių vietos advokatas susisiekė su manimi ir pranešė, jog paveldėjau senelio turtą, todėl galiausiai tapau savininku to paties namo, kuriame vaikystėje praleidau daugybę asmenybę ugdančių vasarų. Kelias savaites po laidotuvių skyriau apmąstymams apie visa tai, ko neišsakiau besąlygiškai mane mylėjusiam žmogui. Be to, mintimis vis grįždavau prie tų keistų dalykų, kuriuos senelis ištarė mirties patale, o dar man rūpėjo, kodėl jis apskritai atsidūrė Islyje, Pietų Karolinoje. Ar tai kaip nors susiję su bitėmis? Ar svečiavosi pas seną bičiulį? O gal susitikinėjo su moterimi? Klausimai nedavė ramybės. Pasikalbėjau su gydytoju Bovenu, ir šis paragino pamėginti surasti atsakymus. Šventės prabėgo bemaž nepastebimai, o prasidėjus naujiems metams kreipiausi į nekilnojamojo turto agentą, mat norėjau parduoti butą ir maniau, kad tam prireiks kelių mėnesių. Tačiau, tik pamanykit, vos po kelių dienų sulaukiau pasiūlymo, o sandorį sudariau vasario mėnesį. Kadangi netrukus kraustysiuos į Baltimorę mokytis rezidentūroje, nemačiau prasmės laikinai išsinuomoti būstą. Pagalvojau apie senelio namą Niu Berne ir nusprendžiau pabandyti. Ištrūkčiau iš Pensakolos ir galbūt paruoščiau senąją sodybą parduoti. Jei pasiseks, gal net išsiaiškinsiu, kodėl senelis lankėsi Islyje ir ką, po galais, stengėsi man pasakyti. Dabar jau žinote, kaip atsidūriau šioje vietoje ir kodėl barsčiau naftalino rutuliukus aplink jo seną suklypusią trobą. 22
Sugrįžimas
*** Tiesą sakant, jokio limonado toje galinėje verandoje negėriau. Šitaip senelis įprastai vadindavo alų, o kai buvau mažas, didžiausią jaudulį patirdavau nešdamas seneliui tą „limonadą“ iš šaldytuvo. Tik atrodė keista, kad gėrimas visuomet būdavo supiltas į butelį su „Budvaizerio“ etikete. Man labiau patinka „Junglingas“, verdamas seniausioje Amerikos alaus darykloje. Kai mokiausi Karinio jūrų laivyno akademijoje, tuo alumi mane pavaišino vyresniųjų kursų studentas Rėjus Kovalskis. Jis buvo kilęs iš Potsvilio Pensilvanijoje – „Junglingo“ alaus daryklos gimtinės – ir įtikino mane, kad geresnio alaus nėra. Dar įdomu tai, kad Rėjus – angliakasio sūnus ir, kiek paskutinįkart girdėjau, tarnauja atominiame povandeniniame laive „Havajai“. Spėju, jis iš tėvo sužinojo, jog dirbant saulės šviesa ir grynas oras – ne patys svarbiausi dalykai. Įdomu, ką mama su tėčiu pagalvotų apie mano dabartinį gyvenimą. Juk daugiau nei dvejus metus niekur nedirbu. Neabejoju, kad tėtis pasibaisėtų; mat buvo toks gimdytojas, kuris kaskart, kai per egzaminą gaudavau įvertinimą „labai gerai“, mane pasisodinęs atskaitydavo pamokslą, ir labai nusivylė, kai pasirinkau Karinio jūrų laivyno akademiją, o ne Džordžtauną, jo gimtąjį universitetą, ar Jeilį, kuriame įgijo teisininko diplomą. Kiekvieną savaitės dieną keldavosi penktą ryto, gerdamas kavą skaitydavo „The Washington Post“ ir „The New York Times“, tada keliaudavo į Kolumbijos apygardą. Jis dirbdavo lobistu bet kurioje jį pasamdžiusioje bendrovėje ar pramonės įmonėje. Garsėjo aštriu protu ir agresyvaus derybininko reputacija, buvo sukurtas sudarinėti sandorius ir gebėdavo iš atminties cituoti ištisus mokesčių kodekso skirsnius. Tėtis drauge su kitais penkiais kolegomis prižiūrėjo daugiau nei du šimtus advokatų, 23
Nicholas Sparks
o jo kabineto sienas puošė bendros nuotraukos su trimis skirtingais prezidentais, puse tuzino senatorių ir nesuskaičiuojama daugybe kongreso narių. Tėtis ne šiaip sau dirbo; darbas virto jo pomėgiu. Septyniasdešimt valandų per savaitę jis praleisdavo biure, o savaitgaliais žaisdavo golfą su klientais ir politikais. Kartą per mėnesį mūsų namuose rengdavo kokteilių vakarėlius, į juos sugužėdavo dar daugiau klientų ir politikų. Vakarais jis dažnai užsidarydavo kabinete, mat visad atsirasdavo būtinybė kam nors skubiai paskambinti, parengti dokumentus ar sukurpti planą. Mintis, kad darbo dienos popietę galėtų atsipalaiduoti verandoje ir išgerti alaus, jam būtų pasirodžiusi absurdiška, nes taip pasielgtų koks nors dykinėtojas, bet tik jau ne Bensonas. Tėčio požiūriu, blogiau už dykinėtoją nieko nėra. Nors rūpestingu žmogumi nepavadinčiau, jis buvo neblogas tėvas. Teisybės dėlei turiu pripažinti, kad mano mama taip pat nedegė noru aktyviai kepti sausainius ir dalyvauti Tėvų ir vaikų asociacijos veikloje. Baigė studijas Džonso Hopkinso universitete ir tapo neurochirurge, dažnai budėdavo ligoninėje, tad dėl savo potraukio ir aistros darbui itin tiko tėčiui. Senelis visada tvirtino, kad ji taip elgėsi iš pat pradžių, tarytum stengtųsi paneigti faktą, jog yra kilusi iš mažo miestelio ir kad nė vienas iš jos tėvų nesimokė koledže. Tačiau niekados neabejojau jos ar tėčio meile man, net jei kas vakarą vakarienei šlamšdavome užkandinėse pirktą maistą, o paauglystėje dažniau teko dalyvauti kokteilių vakarėliuose nei šeimos išvykose į gamtą. Bet kokiu atveju, nepasakyčiau, kad mano šeima buvo itin ne įprasta Aleksandrijoje. Lankiau elitinę privačią mokyklą, jos moksleiviai galėjo pasigirti įtakingais ir klestinčiais tėvais, kurie savo atžaloms skiepijo pranašumo ir sėkmingos karjeros kultūrą. Puikūs pažymiai atrodė įprastas dalykas, tačiau net ir to nepakako. Tikėtasi, kad vaikai pasižymės sporte, muzikoje ar abiejose srityse, be to, bus populiarūs. Prisipažinsiu, kad į visa tai kaip reikiant įsitraukiau; ėmęs mokytis 24
Sugrįžimas
vidurinėje jutau nenumaldomą poreikį būti... Kaip visi. Susitikinėjau su populiariomis merginomis, pagal pažymius klasėje buvau ant ras mokinys, jaunesnėse ir vyresnėse klasėse žaidžiau valstijos futbolo rinktinėje ir itin meistriškai skambinau fortepijonu. Karinio jūrų laivyno akademijoje visus ketverius metus žaidžiau futbolo komandoje, įgijau dvigubą chemiko ir matematiko specialybę ir pakankamai gerai išlaikiau stojamuosius egzaminus, tad mane priėmė į Džonso Hopkinso universiteto medicinos fakultetą. Mama labai manimi didžiavosi. Deja, tėvų nebuvo šalia, kai man įteikė diplomą. Nenoriu galvoti apie nelaimę ir nemėgstu pasakoti kitiems apie tai, kas nutiko. Dauguma žmonių net nežino, ką pasakyti, pokalbis nutrūksta, o aš paprastai jaučiuosi dar blogiau, nei kad būčiau nieko nepasakojęs. Kita vertus, retsykiais susimąstydavau, kad tiesiog nepapasakojau tos istorijos tinkamam žmogui, o gal tokio apskritai nėra. Na, suprantat, tokio, kuris sugebėtų atjausti? Vis dėlto galiu pasakyti viena: susitaikiau su mintimi, jog gyvenimas niekada nesiklosto taip, kaip tikiesi.
25
2 SKYRIUS
Žinau, ką pasakysite: kaip žmogus, pastaruosius pustrečių metų laikęs save protiniu ir emociniu luošiu, gali net pagalvoti apie psichiat ro specialybę? Kaip sugebėsiu kam nors pagelbėti, jei vargiai susidoroju su savo gyvenimu? Geri klausimai. Tik, velniai griebtų, atsakymų į juos nežinojau. Gal tikrai niekada nesugebėsiu kam nors padėti. Supratau, kad mano galimybės – šiek tiek ribotos. Visa, kas susiję su chirurgija, netiko – nieko nepaveiksi, kai esi pusiau aklas, neturi kelių pirštų ir taip toliau, – o šeimos ar vidaus ligų gydytojo praktika manęs nedomino. Vis dėlto meluočiau teigdamas, jog nepasiilgau chirurgijos. Man trūko to nušveistų rankų pojūčio ir ant jų maunamų pirštinių pokštelėjimo; man patiko tvarkyti lūžusius kaulus, trūkusius raiščius bei sausgysles ir jausti, kad visada tiksliai žinau, ką darąs. Kandahare buvo toks maždaug dvylikos metų vaikis. Jis prieš porą metų nukritęs nuo stogo susitrupino kelio girnelę, o vietos chirurgai taip nevykusiai atliko operaciją, kad vargšelis vos pajėgė vaikščioti. Kelį prisiėjo atkurti nuo nulio, o kai po šešių mėnesių tas berniukas grįžo, kad apžiūrėčiau, manęs link jau bėgte atbėgo. Man patiko tąsyk patirtas jausmas, – kad vaiką išgydžiau ir suteikiau galimybę gyventi normalų gyvenimą, todėl klausiau savęs, ar psichiatrija kada nors sukels tokį patį pasitenkinimą. 26
Sugrįžimas
Nes vargu ar įmanoma visiškai pasveikti psichikos ar emocinės sveikatos bėdų turinčiam žmogui, tiesa? Priklausomai nuo etapų, žmonių gyvenime vyksta esminiai posūkiai ir pokyčiai, o viltys ir svajonės neišvengiamai kinta. Vakar per skaipą, – mudu kalbamės kiek vieną pirmadienį, – gydytojas Bovenas man priminė, kad visi esame nepaliaujamai tobulėjantys kūriniai. Apie visa tai mąsčiau, kai vakarop stypsojau prie kepsninės, o fone grojo radijas. Saulė jau leidosi, įvairiausiomis spalvomis nutvieksdama dangų, kai ant grotelių apverčiau „Niujorko“ kepsnį, pirktą kaimo mėsininko krautuvėje kitame miestelio gale. Virtuvėje turėjau paruoštų salotų ir keptą bulvę, bet jei manote, kad aš koks įgudęs virėjas, tai nieko panašaus. Esu visiškai neišrankus valgiui ir moku tinkamai elgtis su kepsnine, štai ir viskas. Persikraustęs į Niu Berną, tris ar keturis sykius per savaitę į senelio sukiužusią „Veberio“ kepsninę įberdavau medžio anglių ir jas padegdavau. Tas vaizdas sukeldavo visų vaikystės vasarų ilgesį, nes su seneliu kone kas vakarą ruošdavome vakarienę ant grotelių. Kepsniui apskrudus, perdėjau jį į lėkštę ir atsisėdau prie stalo galinėje verandoje. Tuo laiku jau sutemo, iš namo vidaus plieskė uždegtos šviesos, ramiuose Braiso upės vandenyse atsispindėjo mėnesiena. Kepsnys išėjo tobulas, o štai kepta bulvė šiek tiek atvėso. Būčiau ją pašovęs į mikrobangų krosnelę, tik bėda, kad virtuvėje tokio prietaiso nė kvapo. Nors namą paverčiau tinkamu gyventi, dar neapsisprendžiau, ko imtis toliau: atnaujinti virtuvę, uždengti naują stogą, susandarinti langus ar net sutvarkyti nuožulnias virtuvės grindis. Jei sugalvočiau parduoti, man regis, naujieji savininkai nugriautų senąją trobą ir pasistatytų naują namą. Nereikia būti nekilnojamojo turto ekspertu, kad suprastum, jog didžiausią sodybos vertę sudaro sklypas, o ne pastatai. Baigęs vakarieniauti, nunešiau lėkštę į vidų ir padėjau į plautuvę. Atsidaręs butelį alaus, grįžau į verandą šiek tiek paskaityti. Susitempiau krūvą psichiatrijos knygų ir vadovėlių, kuriuos prieš persikeldamas 27
Nicholas Sparks
į Baltimorę norėjau peržvelgti; gilinausi į įvairiausius dalykus, pradedant psichofarmacijos preparatais ir baigiant hipnozės nauda bei trūkumais. Kuo daugiau skaičiau, tuo labiau jutau privalantis mokytis. Teko pripažinti, kad mano studijų įgūdžiai visiškai pasenę; kartais jaučiausi kaip nukaršęs šuva, kuriam reikia išmokti naujų triukų. Kai pasipasakojau gydytojui Bovenui, šis iš esmės liepė liautis verkšlenti. Na, bent jau taip supratau. Įsitaisęs supamajame krėsle, įjungiau lempą ir buvau ką tik pradėjęs skaityti, kai pamaniau, jog iš už namo kampo girdžiu balsą. Pritildžiau radiją, šiek tiek luktelėjau ir vėl išgirdau tą garsą. – Ei?! – šūktelėjau. Pakilęs nuo krėslo, pasičiupau butelį ir nužingsniavau prie verandos atitvarų. Stebeilydamasis į tamsą, vėl šūktelėjau: – Kas ten?! Po akimirkos į šviesą žengė uniformuota moteris. Tiksliau, uniformą vilkinti šerifo pavaduotoja. Visiškai netikėtas vaizdas. Iki šios akimirkos mano patirtis su teisėsauga apsiribojo bendravimu su kelių patruliais, iš jų du sustabdė dėl greičio viršijimo dar jaunystės metais. Nors labai atsiprašinėjau ir mandagiai elgiausi, jiedu vis tiek išrašė po baudos taloną, todėl nuo to laiko santykiai su teisėsauga mane erzina. Net jei nieko bloga nesu padaręs. Nepratariau nė žodžio; pernelyg sukau galvą norėdamas perprasti, kodėl šerifo pavaduotoja čia užsuko, o kita mano smegenų dalis mėgino įsisąmoninti faktą, kad priešais stovi uniformuota pareigūnė. Manykit, jog esu seksistas, bet man tikrai neteko bendrauti su daug teisėsaugos atstovių, ypač čia. – Atleiskit, kad apėjau aplink namą, – galiausiai pasakė ji. – Beldžiau, bet tikriausiai negirdėjote. – Pareigūnė elgėsi draugiškai, tačiau profesionaliai. – Dirbu šerifo skyriuje. – Kuo galiu padėti? Ji žvilgtelėjo į kepsninę, o tada vėl sužiuro į mane. 28
Sugrįžimas
– Tikiuosi, kad nesutrukdžiau vakarienės. – Tikrai ne, – papurčiau galvą. – Ką tik baigiau valgyti. – Aišku, tai ir gerai. Dar sykį atsiprašau, kad taip įsibroviau, pone... – Aš – Bensonas, – prisistačiau. – Trevoras Bensonas. – Tik užsukau pasiteirauti, ar esate teisėtas šios sodybos gyventojas. Linktelėjau, nors tokia formuluotė šiek tiek nustebino. – Manau, kad taip. Anksčiau ji priklausė mano seneliui, tačiau jis pasimirė ir viską paliko man. – Turit galvoje Karlą? – Pažinojot jį? – Truputį. Užjaučiu dėl netekties. Jis buvo geras žmogus. – Taip, tikra tiesa. Atleiskit, bet neišgirdau jūsų pavardės. – Masterson, – prisistatė pareigūnė. – Natali Masterson. – Tuomet ji nutilo, ir apėmė jausmas, kad mane tyrinėja. – Sakėte, kad Karlas – jūsų senelis? – Iš motinos pusės. – Regis, apie jus užsiminė. Juk esate chirurgas, tiesa? Dirbate Kariniame jūrų laivyne? – Dirbau, bet jau nebe. – Tuomet sudvejojau. – Atleiskit, vis dar nelabai suprantu, kodėl užsukote. – Ak, taip. – Ji mostelėjo namo link.– Baigiu savo pamainą, tačiau važiavau pro šalį ir, pamačiusi įjungtą šviesą, sumaniau patikrinti. – Ar man negalima įjungti šviesos? – Ką jūs, visai ne dėl to. – Ji nusišypsojo. – Kaip matau, viskas gerai ir man nederėjo jūsų varginti. Tiesiog prieš kelis mėnesius, mirus jūsų seneliui, sulaukėme pranešimų apie šviesas languose. Žinojau, kad namas negyvenamas, todėl nuvažiavau patikrinti. Ir nors nebuvau tvirtai įsitikinusi, man susidarė įspūdis, jog kažkas čia apsistojo. Ne todėl, kad ką nors būtų suniokoję, išskyrus galines duris, tačiau tie žiburiai languose pametėjo mintį, jog šią vietą derėtų stebėti. Taigi kartkartėmis užsukdavau įsitikinti, jog po sodybą nešmirinėja 29
Nicholas Sparks
žmonės, kuriems čia ne vieta. Nesilanko valkatos ar skvoteriai, paaugliai nerengia vakarėlių ar narkomanai negamina metamfetamino. Kas tik norit. – Ar čia tokių daug? – Manau, ne daugiau nei kitur. Bet užtektinai, kad turėtume veiklos. – Noriu, kad žinotumėt: aš nevartoju narkotikų. Ji mostelėjo į butelį, kurį laikiau rankoje. – Alkoholis – irgi narkotikas. – Net alus? Kai nusišypsojo, pamaniau, kad ji keleriais metais už mane jaunesnė, šviesiais į į netvarkingą kuodą susuktais plaukais, o akys buvo tokios žalsvai melsvos, kad puikiai tiko išpilstyti į butelius ir pardavinėti kaip burnos skalavimo skystį. Savaime suprantama, viešnia buvo patraukli, o svarbiausia – ji nemūvėjo vestuvinio žiedo. – Nekomentuosiu, – galiausiai pratarė. – Gal norėtumėt užeiti ir apžiūrėti namą? – Ne, tikrai nebūtina. Tiesiog džiaugiuosi, kad nebereikės nerimauti. Mėgau Karlą. Kai imdavo pardavinėti medų ūkininkų turguje, visad trumpam užsukdavome. Prisiminiau, kaip vasarodamas kiekvieną šeštadienį sėdėdavau su seneliu prie prekystalio pakelėje, bet ūkininkų turgaus neatsiminiau. Kita vertus, Niu Berne dabar visko žymiai daugiau nei kadaise – restoranų, parduotuvių, įmonių, – net jei širdies gilumoje jis vis tiek išliko tas pats nedidelis miestelis. Aleksandrija, viso labo Kolumbijos apygardos priemiestis, panašus į daugybę kitų, turėjo penkis ar šešis kartus daugiau gyventojų. Įtariu, kad net ir ten Natali Masterson būtų sulaukusi daug dėmesio. – Gal dar turit ką papasakoti apie tuos galimus įsibrovėlius? – pasiteiravau. Man nelabai rūpėjo skvoteriai, bet kažkodėl nenorėjau, kad viešnia išeitų. 30
Sugrįžimas
– Neką daugiau, nei papasakojau, – tarė ji. – Klausykit, ar galėtumėt prieiti artyn? – paprašiau ir parodžiau į savo ausį. – Kad jus geriau girdėčiau. Pakliuvau į minosvaidžių antpuolį Afganistane. Tarp kitko, ją puikiausiai girdėjau; vidinė ausies dalis sprogimo metu nenukentėjo, nors išorinę nuo galvos ir nuplėšė. Tiesiog prireikus nevengiu sužaisti gailesčio korta. Vėl įsitaisiau supamajame krėsle, vildamasis, kad ji nesusimąstys, kodėl vos prieš kelias akimirkas, regis, be jokio vargo ją girdėjau. Verandos šviesoje mačiau, kaip dėbso į mano randą, kol pagaliau ėmė kopti laiptais. Priėjusi prie kito supamojo krėslo, pakreipė jį į mane, bet drauge atitraukė atgal. – Labai dėkoju, – pasakiau. Viešnia nusišypsojo, ne pernelyg maloniai, bet kad suprasčiau, jog jai tikrai kyla įtarimų dėl mano klausos ir tebesvarsto, ar pasilikti. Tiesa, toji šypsena pasirodė pakankamai plati, kad pastebėčiau baltus visiškai tiesius dantis. – Kaip jau minėjau... – Ar jums patogu? – staiga pasiteiravau. – Ar galiu pasiūlyti ko nors išgerti? – Dėkui, viskas gerai. Aš juk tarnyboje, pone Bensonai. – Vadinkite mane Trevoru. Ir būčiau dėkingas, jei papasakotumėt viską iš pradžių. Ji atsiduso, ir man, dievaži, pasirodė, kad iš susierzinimo pavartė akimis. – Pernai lapkritį, po Karlo mirties, nuvilnijo audrų su perkūnijomis banga. Daug žaibavo, ir pakelės priekabų aikštelėje vienas būstas užsidegė. Atskubėjo ugniagesiai, aš taip pat atvažiavau, o netrukus po gaisro vienas iš vietinių vyrukų paminėjo, kad jam patinka medžioti tolimajame upės krante. Tai buvo paprasčiausias pasiplepėjimas, suprantat? Linktelėjau ir prisiminiau išdegusį priekabos kiautą, kurį pastebėjau jau pirmąją savaitę. 31
Nicholas Sparks
– Žodžiu, atsitiko taip, kad po poros savaičių vėl sutikau tą vyriškį, o šis užsiminė jūsų senelio namuose pastebėjęs šviesas, ir ne vieną, bet du ar tris sykius. Tarytum kas žvakę nešiotų palei langus. Pats jis buvęs tolokai nuo šios vietos, ir man dingtelėjo, ar tik nebus įsismarkavusi vyruko vaizduotė. Kadangi tie dalykai nesiliovė, o jis žinojo, kad Karlas mirė, pamanė turintis pranešti mums. – Kada tai nutiko? – Praėjusį gruodį, gal mėnesio vidury. Tuo laiku savaitę ar dvi laikėsi dideli šalčiai, tad nenustebčiau, jei kas nors įsibrovė tik sušilti. Kitą sykį, kai atsidūriau netoliese, užsukau į sodybą ir pamačiau, kad išlaužtos galinės durys, o rankena vos besilaiko. Įėjau vidun ir skubiai viską apieškojau, bet namas buvo tuščias. Be išlaužtų durų, neaptikau įrodymų, patvirtinančių, jog kas nors lankėsi. Jokių šiukšlių, lovos paklotos; kiek pajėgiau spręsti, niekas nedingo. Tačiau... Ji nutilo ir kažką prisiminusi susiraukė. Laukdamas gurkštelėjau alaus. – Ant indaujos krašto aptikau porą nudegusių žvakių su pajuodusiomis dagtimis ir dar pustuštę dėžutę žvakių. Taip pat pastebėjau, kad dalis dulkių nuo virtuvės stalo nubrauktos, tarsi kas nors ten būtų valgęs. Negana to, atrodė, kad kažkas sėdėjo viename iš fotelių svetainėje, nes gretimą spintelę radau švarią, ir tai buvo vienintelis kambario baldas, ant kurio neaptikau dulkių. Nieko negalėjau įrodyti, bet ramybės dėlei daržinėje susiradau keletą lentų ir užkaliau galines duris. – Ačiū, kad pasirūpinot, – padėkojau. Nors linktelėjo, pastebėjau, kad tie prisiminimai jai vis tiek neduoda ramybės. Ji vėl prabilo: – Ar atsikraustęs nieko nepasigedote? Akimirką pagalvojęs papurčiau galvą. – Tiesą sakant, nelabai ir žinočiau. Iki laidotuvių praėjusį spalį jau keletą metų čia nesilankiau. O ir tą savaitę pamenu gana miglotai. 32