Vilnius, 2024
Kai už nugaros užsivers rūmų durys, nudardės karietų ratai, skambės bažnyčių varpai, o iš minaretų aidės maldos. Kai saulėje ir dulkėse išbluks plaukai, o oda bus sūri nuo jūros bangų. Kai tvankią bemiegę naktį nežinosi, kur ir su kuo pasitiksi bundančią saulę. Kai nežinosi, apie ką kalbėsitės, – apie viską ir apie nieką. O gal patogiai ir jaukiai tylėsit. Ilgai žiūrėsi į akis ir nusišypsosi iš sielos gelmių. Kai kvapą užgniauš tūkstančiai metų nenutrūkstančios istorijos. Kai pravirkdys miriadai žvaigždžių juodesniame už juodą danguje, po kuriuo viskas tampa menka ir nereikšminga. Tik norėsi ką nors apkabinti ir priglausti. Kai (ne)tyčia paliesi svetimus pirštus, ir užlies šiluma, tarsi būtų susidūrę du pasauliai. Kai atrodys, kad visos kelionės susapnuotos, ir negalėsi suvokti, negebėsi atskirti, ką išsigalvojai, o kas išties nutiko svetimuose miestuose, kuriuos bandei prisijaukinti ir suprasti. Kai įsivaizduoti dalykai taps tikri, o nutikę atrodys tokie neįtikėtini, kad abejosi jų realumu. Kai pabandysi viską, kas išgyventa ir pajausta, surašyti į baltus puslapius ir jais vilnys magiškos istorijos. Ar tada sustosi ir pajusi, kad siela prisipildė to, ko taip atkakliai ieškojai?
VIENAS
J
uozapas Šemeta išlenkė dar vieną taurę itališko burną sutrau kiančio raudonojo vyno, rankove perbraukė sudrėkusius ūsus ir nužvelgė tą vakarą susirinkusius nepažįstamuosius. Užeigoje palei aprūkusias sienas prie medinių trupiniuotų stalų sėdėjo keli pran cūzai, anglai ir vokiečiai, pora vyrų ilgomis plonomis barzdelėmis ir margais šilkiniais kaftanais, bet dauguma buvo italai – vietiniai ve necijiečiai ir svetimšaliai, atklydę iš Milano, Florencijos ar net prie šiškos Genujos, su kuria Venecija vis varžėsi dėl galingiausio jūrų uosto vardo. Aplinkui maišėsi įraudę veidai, plačiai paleistos gerklės, prakaito ir maisto kvapas. Bet mieste tarp vandens ir dangaus viskas visada buvo kitaip – laisviau, daugiau, intensyviau, ir žmonės čia at keliaudavo iš atokiausių pasaulio kampelių, kad užsidirbtų, išmoktų ar pabėgtų nuo praeities ir ateities. Kiekvienam savo. Vieni užeigos svečiai buvo jau gerokai nusitašę nuo raudono birzgalo, kiti dar dorojo trintą menkę, vietinių vadintą baccalà mantecato, už kurią turėjo dėkoti Venecijos pirkliui ir kapitonui Pjerui Kveriniui. Užeigose, miestiečių namuose ir net bankuose buvo pasa kojama, kad tūkstantis keturi šimtai trisdešimt pirmaisiais Viešpaties metais kapitonas Kverinis pakrovė į savo karaką, didžiulį laivą, pen kis šimtus tonų prekių: prieskonių, vilnos, vaško, alūno*, aštuonis
* Alūnai (chemijoje) – kai kurios dvigubosios druskos, kristalinės, dažniausiai vandenyje tirpstančios medžiagos, naudojamos odai rauginti, pluoštui dažyti, taip pat medicinoje ir kitur. 11
Da li a Sma gura uska i tė
šimtus statinių malvazijos vyno, daugybę kitų vertingų daiktų, su kvietė septynias dešimtis įvairių tautybių vyrų į laivo įgulą ir leidosi Flandrijos link. Nelaimė netruko prisistatyti: šaltose Šiaurės jūrose juos užklupo baisi audra, negailestingai draskė bures ir nulaužė stie bus. Nevaldomą laivą su visa įgula ir kroviniu pasigavo paslaptingos vandens jėgos ir taip ilgai, kad niekas tiksliai negalėjo pasakyti kiek, nešė į šiaurę, kol vilties netekę jūreiviai nusprendė jį palikti. Kapi tonas Kverinis su šešiolika gyvų įgulos narių atsidūrė negyvenamoje saloje. Jūreiviai maitinosi moliuskais ir laukė Dievo gailestingumo, tačiau greitesni ir gailestingesni už Viešpatį tą kartą buvo gretimos Rosto salos žvejai. Jie nuplukdė Kverinį ir jo jūreivius į savo kaimą, apgyvendino savo namuose ir parodė, kaip džiovina menkę. Prabė go keli mėnesiai ir venecijiečiai išplaukė namo su džiovintos žuvies atsargomis, Venecijoje ji sulaukė netikėto pasisekimo ir maloniai už pildydavo ne tik vietinių, bet ir prašalaičių pilvus. Pirklio ir kapitono Pjero Kverinio dėka tūkstantis šeši šimtai sep tynioliktaisiais Viešpaties metais Juozapas Šemeta žvelgė į nuskilusį molinį dubenį su menke, kuri tuo metu ant valdovo Zigmanto Va zos stalo buvo tikra brangenybė, vadinama stokvišu. Kaip įstabiai ir protingai galima perimti mažus svečių šalių papročius, galvojo jis, kaip miestas dėl smulkmenų virsta vis kitokiu dariniu ne prarasda mas savo esmę, o ją patvirtindamas. Menkė Juozapui visad primindavo Veneciją, kad ir kur jos para gaudavo. Keista, mąstė jis, kaip netikėtai užuosti kvapai, išgirsti gar sai ar aptikti daiktai iš atminties brūzgynų iškapsto seniai tyčiomis ar ne visai palaidotus prisiminimus ir šie išnyra kaip pelkių šmėklos. Gardi menkė, dievaži, labai gardi, nors čia ir vadinta vargšų maistu, ir pagaminti labai paprasta: virta žuvis be kaulų, alyvuogių aliejus, druskos ir pipirų žiupsnis, česnako, lauro lapas ir citrinos sulčių la šas. Smulkus užeigoje dirbantis virėjas mikliais pirštais sutrupindavo 12
SUGRĮŽIMAS Į VENECIJĄ
virtą žuvį, sumaišydavo visus ingredientus ir sulipindavo nedidelius rutulėlius. Stambiais gabalais papjaustydavo šviežiai keptos duonos ir atnešdavo ant stalo. Valgis paprastas, kaip ir visa vietinė virtuvė, bet skanus ir gerai užpildydavo pilvą. O sušilti ir prikimšti pilvą po ilgos kelionės iš Nesvyžiaus per Varšuvą, Nysą, Olomoucą ir Vieną iki Mestrės ir Venecijos Juozapui labai norėjosi. Dabar jau nepajėgė suskaičiuoti, kiek pakeleivių per tuos porą mėnesių pakeitė, o prisi minus kelionę per Alpes jaučių traukiamais vežimais ir vėl nukrėtė šiurpas. Vietomis rodėsi, kad visi paprasčiausiai nuslys į bedugnę ir dings į debesis panašiuose sniegynuose. Bet kėsinosi ne tik gamta. Vieną rytą atsibudę pakelės užeigoje jo bendrakeleiviai nerado kap šų su pinigais, nes kalnakasiais apsimetę vagys juos vidury nakties apšvarino. Per savo gyvenimą dar ne tokių pavojų jam buvo tekę patirti, bet amžius jau buvo nebe tas, nuo šalčio ir drėgmės į nugaros apačią įsimesdavo sunkiai pakenčiamas dieglys, apimantis visą kairę koją, ir kankino bloga nuotaika. Tada Juozapas sėdėdavo suraukęs kaktą, ranka pasiremdavo galvą ir mintydavo apie praeitį. Dabar jam buvo, jei įrašai šeimos knygoje nemeluoja, šešiasde šimt treji, bet išlaikė jaunystės žavesį veide, o senatvė neužaugino kupros, kaip neretai atsitikdavo, liko toks pats aukštas ir lieknas, vešlių apšarmojusių plaukų ir taisyklingo veido. Venecijoje lankėsi ne pirmą kartą, o paskutinįsyk šią keistą ir kartu nuostabią žemę, plūduriuojančią ant vandens, paremtą maumedžių, ąžuolų, pušų ir guobų miško, jo kojos mynė daugiau nei prieš tris dešimtis metų, kai kartu su šviesiausiuoju kunigaikščiu Mikalojumi Kristupu Rad vila Našlaitėliu, tepasigaili Dievas jo į dangų iškeliavusios sielos, grį žo iš kelionės po Šventąją Žemę ir Egiptą. Staiga Juozapui suspaudė širdį. Vyriausias iš penkių Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilos Juodojo sūnų pasimirė prieš metus savo pilyje Nesvyžiuje sunkiai sirgdamas ir paliko skausmą Juozapo 13
Da li a Sma gura uska i tė
Šemetos širdyje. Ar tokiame amžiuje galėjo kas pakeisti kelionės kompanjoną ir įžvalgų mokytoją, kritiško, smalsaus proto vyrą ir uolų kataliką, kurį Juozapas kartais leisdavo sau mintyse pavadin ti Kšyšiu – kaip kunigaikštį vaikystėje meiliai šaukdavo motina ir giminaitės Lukiškių dvare. Arba Mišiu, mažuoju Mikalojumi, kaip vadino tėvas Radvila Juodasis. Abu vardus kunigaikštis gavo neatsi tiktinai – Mikalojaus vardą gaudavo Radvilų giminės pirmagimiai sūnūs, o Kristupu jis buvo pavadintas senelio Kristupo Šidloveckio garbei. Metams bėgant draugų vis mažėjo – kas pasimirė dėl ligos, kas kare, kas plėšikų buvo nugalabytas, kas išsikėlė kitur ar šiaip pasikei tė ir nebelipo prie širdies. Kuo vyresnis Juozapas darėsi, tuo labiau vertino kokybę, o ne skaičių – geriau buvo vienas ištikimas drau gas nei būrys padlaižių, slapčia siekiančių kokios naudos. Jų kal bos būdavo saldžios, bet užtekdavo nusisukti, kad imtų šnypšti kaip gyvatės. Todėl dabar laiką mieliau leisdavo vienas, nei klausydamas kvailų kalbų ar be perstojo ragaudamas midų dėl kompanijos. Juozapas pasitrynė per kelionę smarkiai paskaudusią koją, nuri jo kąsnį menkės ir įdėmiai nužvelgė susirinkusius nepažįstamuosius, paskendusius žvakių šviesoje. Vyrai su kaftanais buvo pirkliai iš Rytų, atvykę parduoti savo prabangių prekių turtingiems italams. Anglai buvo išsiruošę į didžiąją kelionę po Italiją ir planavo susipažinti su jos meno lobiais ir architektūros stebuklais, knygomis ir kalba, gamta ir gydomosiomis galiomis pagarsėjusiu klimatu, o labiausiai nekant ravo išvysti legendomis apipintą Bruneleskio kupolą Florencijoje ir romėnų griuvėsius Romos miesto širdyje. Prancūzai vieno ekscentriš ko ir labai turtingo kunigaikščio ar markizo buvo įpareigoti parvežti į rūmus brangių, madingų paveikslų ir skulptūrų, o vokiečiai kalbėjo pietų tarme, bet Juozapas Šemeta, nors ir studijavęs Leipcige, vokie čių kalbą buvo primiršęs ir vargiai įstengė juos suprasti. 14
SUGRĮŽIMAS Į VENECIJĄ
Nurijęs dar vieną kąsnį palietė vidinę žipono kišenę, įbruko ranką į vidų ir ištraukė nedidelį medalioną. Jame šonu įrėmintas į tolį žvelgė Mikalojus Kristupas, amžinai jaunas, dar nebuvęs Šventojoje Žemėje, nepastatęs pilių, bažnyčių ir vienuolynų, vargu ar nutuokiantis, kas gyvenime jo laukia. Sustingęs saldžioje nežinomybėje ir laukime, kai viskas dar prieš akis. Kiek jam tada galėjo būti, penkiolika? Juozapas gavo medalį dovanų iš paties kunigaikščio, bet progos jau nebeįstengė prisiminti, tik tiek, kad prižadėjo jį saugoti, kol bus gyvas. Šalia sėdintys du italai kilstelėjo taures jo pusėn, nugėrė vyno per porą pirštų ir iššiepę mėlstelėjusias lūpas ir dantis nuo vietinio birz galo sušuko perrėkdami užeigos triukšmą: – Salute, į sveikatą! Aš esu notaras Markas Abondis, o čia mano geras bičiulis daktaras Džiakomas Grimanis. Markas Abondis, nedidukas kiek apvalainas italas iš Venecijos, buvo notaro sūnus ir pats notaras. Jis ne tik tvarkė savo pono reika lus, bet ir turėjo kabinetą, kuriame vieną dieną per savaitę registruo davo dokumentus, tvirtindavo sutartis ir inventorius ar padėdavo surašyti testamentus. Kartais pagelbėdavo paprastiems miestiečiams, kurie sumokėti galėdavo ne cechinais, o sūriais, kiaušiniais, mėsa ir visai neblogu vynu. O kartais į jį kreipdavosi ir daugiau nuodėmių užantyje turintys miesto gyventojai. – Kas jūs būsite? – Juozapui šūktelėjo Grimanis. – Juk suprantat itališkai? Girdėjau, kaip iš užeigos patarnautojo mūsiškai užsisakėt vyno ir menkės su duona. Juozapas Šemeta suraukė kaktą: šiandien nesinorėjo nė burnos praverti, tik tiek, kiek buvo būtina iš reikalo ir mandagumo. Mielai ir toliau būtų klaidžiojęs labirintais prisiminimų, vis tų pačių, bet kaskart kitokių, – ak, tos proto ir atminties išdaigos, jau seniai buvo pastebėjęs, kad užrašyti dalykai ilgainiui ėmė nesutapti su tuo, kas iš likę atmintyje, – apie kadais Venecijoje praleistas dienas. Tačiau buvo 15
Da li a Sma gura uska i tė
išauklėtas ir žinojo, kad pietiečiai ypač vertina kalbas prie stalo – kuo daugiau plepalų, tuo laimingesni jie būdavo. Italai jam patiko, tik gal ne taip labai kaip kunigaikščiui Radvilai Našlaitėliui, kurio pasiuntiniai kadais gyveno Venecijoje, o jis pats susirašinėjo su didžiais Mantujos, Modenos, Toskanos kunigaikš čiais. Iš Italijos kvietėsi architektus ir amatininkus, rengėsi pagal ita lišką madą ir puikiai kalbėjo jų kalba. Juozapas giliai įkvėpė ir prisistatė: – Juozapas Šemeta iš Vilniaus. Malonu susipažinti, gentili signori, mieli ponai. Kuo nusipelniau tokios garbės? – Mano geras draugas Džiakomas pastebėjo, kad pono veidas nutįsęs iš liūdesio ar sielograužos. Venecijoje taip nedera, Venecijoje reikia sukti pelningus sandorius, iš širdies linksmintis ir džiaugtis gyvenimu, – klegėjo notaras. – Kas jus čia tokį liūdną atginė, caro, mielasai? – greitakalbe iš bėrė Džiakomas Grimanis, pamiršęs oficialumus ir vis lenkdamas taurę vyno. – Senos istorijos, kuriose liko nepadėtas taškas, – trumpai atsakė Juozapas. – Istorijos be pabaigos – blogiausia, kas gali nutikti žmogui, – pa lingavo galva Grimanis, – jos kaip sapnai, iš kurių neįstengi pabusti. – Arba iš paskos besivelkantys inkarai, neleidžiantys plaukti į ne pažintus tolius, – pridūrė Abondis. – Jūsų tiesa, ponai. Jau daug metų jos man neduoda ramybės, o dabar dangaus karalystėn iškeliavo mano brangus ponas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kunigaikštis Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis, su kuriuo Venecijoje paskutinį kartą ir buvau, – pritarė Juozapas. Markas Abondis ir Džiakomas Grimanis nutilo ir susižvalgė, linktelėjo kits kitam. Rodės, dvejoja ir tuo pačiu metu raudonuoja 16
SUGRĮŽIMAS Į VENECIJĄ
iš smalsumo, kokį tik italai, mėgstantys visada ir visur kišti nosį, jaučia. Nebeištvėręs Abondis paklausė: – Radvila Našlaitėlis, Šventosios Romos imperijos kunigaikščio titulo turėtojas iš Nesvyžiaus, prieš daugelį metų aplankęs Kristaus kapą ir tolimus pagonių kraštus? – Tas pats, – kiek praskaidrėjusiu balsu atsakė Juozapas. – Gir dėjote apie jį? – Kurgi ne, žinoma, girdėjom! Mūsų garbingas ponas, kuriam tarnaujam, savo didžiulėje bibliotekoje turi šviesiojo kunigaikščio kelionės dienoraštį. Nemeluodamas pasakysiu, kad, vos tik Euro poje pasklido kalbos apie jo knygą, tuoj pat nusipirko ir liko taip sužavėtas kunigaikščio nuotykių, kad skaitė ne vieną ir ne du kartus. – Betgi kokia nelaimė, kad pasimirė, telydi jį Viešpaties malo nė, – atitarė Džiakomas Grimanis ir negrabiai persižegnojo. – Kunigaikščiui buvo šešiasdešimt septyneri ir prieš pasimirda mas ne vienus metus sirgo, – paaiškino Juozapas Šemeta ir gurkš telėjęs vyno pridūrė: – Bet širdis džiaugiasi, kad istorija apie mūsų kelionę plačiai sklinda. Notaras ir daktaras vėl susižvalgė ir ėmė greitakalbe šnabždėtis tarpusavyje. Juozapas nustebo: – Nejau pats to nenumanydamas jus įžeidžiau? Notaras Markas Abondis primerkė juodas akis, įdėmiai pažiūrėjo į Juozapą ir po teatrališkos pauzės paklausė: – Pone Juozapai, juk galiu jus taip vadinti, spėjau įsitikinti, kad puikiai mokate italų kalbą, todėl negalėjote padaryti tokios atsainios klaidos pasakydamas „mūsų kelionė“? – Tikrai nesuklydau, – šyptelėjo Juozapas Šemeta ir norėdamas paerzinti naujuosius pažįstamus nutilo. – Dėl Dievo meilės, gi netylėkit! – sušuko daktaras Džiakomas Grimanis. 17
Da li a Sma gura uska i tė
– Dvejus metus lydėjau kunigaikštį ir brangų poną toje nepa prastoje kelionėje, iš kurios, maniausi, gyvas nesugrįšiu – mirsiu nuo pagonių rankos, nuskęsiu jūroje audrai negailestingai mėtant mūsų laivą kaip šapelį ar nuo nežinomos tolimų kraštų ligos, nuo kurios dar niekas nepagamino tinktūros. Bet Dievas tada mūsų pagailėjo. – Incredibile, neįtikėtina! – negalėjo patikėti Džiakomas ir kils telėjo vešlius juodus antakius. Sušuko taip garsiai, kad keli greta sėdintys vokiečiai atsisukę metė piktus žvilgsnius. Ir jiems, matyt, itališkos energijos kartais būdavo per daug. – Fantastico, fantastiška! Kokia neįtikėtina sėkmė, koks likimo vingis, gal net pats Dievo rankos pirštas, kad jus čia sutikome, – šau kė visas išraudęs Markas, iš džiaugsmo mosikuodamas rankomis. – Privalote susipažinti su mūsų garbinguoju ponu! – Jau vėloka, – suabejojo Juozapas. – Ne ne, pamatysit, kad apsidžiaugs. Tai bent staigmeną padary sim, išvirs iš krėslo! – Galiu lažintis, kad užsidaręs prie lempos skaito dar vieną knygą. – Nes kas jam daugiau belieka, – leptelėjo notaras Markas Abon dis ir prikando liežuvį supratęs, kad nederėtų šitaip kalbėti apie gar bingą poną. Pasitikėti dviem užeigoje sutiktais nepažįstamaisiais buvo ne protinga, Juozapas Šemeta tai puikiai žinojo. Ir pasakojimų apie vagystėmis ar net mirtimi pasibaigusius susitikimus buvo girdėjęs, ir pačiam savo kailiu teko patirti. Bet žinojo ir tai, kad pasidavus nuojautai, akimirkos impulsui gyvenimas galėjo pasisukti visai ki ta – netikėta ir stebinančia – linkme. Pats buvo patyręs, kad tokios pažintys virsta vertingomis draugystėmis arba ilgais, kartais glumi nančiais pokalbiais, kurių nuotrupas prisimena visą gyvenimą: meilė gali būti maloni, kartą jam pasakė nepažįstamasis Vienoje, bet gali būti ir tikra kančia, nes negali turėti savo meilės objekto, jūsų keliai 18
SUGRĮŽIMAS Į VENECIJĄ
susipynė ne tuo laiku. Jie tąkart daug kalbėjo apie tai, kokie gyveni mai galėjo būti, jeigu... Prakeiktas jeigu. Markas Abondis ir Džiakomas Grimanis ilgai įkalbinėjo Juozapą ir prašė susimilti, kol šis galiausiai ilgesio ir prisiminimų prislėg tas, apgirtęs nuo itališko raudonojo vyno pasidavė naujų pažįstamų sumanymui. Baigęs gėrimą su paskutiniu gabalu duonos ir nutaręs nesipriešinti, Juozapas Šemeta nulaviravo tarp stalų paskui notarą ir gydytoją į lauką. Nors ant namų ir rūmų sienų buvo įtaisytos mažos švieselės, Ve necija skendo rūke ir tamsoje. Pagal seną dožo Frančesko Foskario įsakymą, visi naktinėtojai privalėjo su savimi turėti žibintą, antraip negalėjo kelti kojos į Venecijos gatves. Toks dožo sumanymas nebu vo paprasta užgaida – Venecija naktį, ypač anksčiau, buvo pavojinga vieta, o labiausiai garsėjo Žmogžudžių skersgatvis, kuriame netekti gyvybės buvo lengva, nors miestas dėjo pastangų saugoti saviškius ir atvykėlius. Ir čia, kaip buvo įprasta Venecijoje, tuoj atsirado žmonių, kurie sugalvojo, kaip iš dožo įsakymo užsidirbti, – nakties apglėbto se miesto gatvėse paslaugas ėmė siūlyti žibintininkai, laukdavę per ilgai užsisėdėjusių klientų šalia užeigų, smuklių, teatrų ir lošimo na mų. Už kelis pinigus jie su žibintu rankoje miestiečius palydėdavo iki namų. Išėjęs į lauką Markas Abondis stabtelėjo ir kelis kartus sušvilpė. Vakaras buvo šaltas, drėgmė smelkėsi į kaulus ir rietė į ožio ragą, praeivių buvo reta, todėl ilgai laukti nereikėjo – skrybėlėtas, į ap siaustą įsisukęs žibintininkas vikriai išlindo iš už kampo. Abondis greitai sutarė kainą ir mostelėjo ranka sekti paskui. Kalbėti niekam nesinorėjo, todėl tik žingsniai sklido atsimušę į apipelijusių namų sienas ir tamsų, dumblu ir šlapimu dvokiantį kanalų vandenį. Tuš čios gondolos tyliai siūbavo ir šonais trynėsi į namų sienas, lyg skau džiai raudotų ar skųstųsi, ir aidu atsiliepė Juozapo sieloje. 19
ĮSIGYKITE
KNYGĄ DABAR