Issuu

VILNIUS, 2026

Iš anglų kalbos vertė

Astra Alba

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt

ISBN 978-609-444-623-8

Versta iš: Elena Armas, The Fiancé Dilemma , New York: Atria Paperback, 2024.

THE FIANCE DILEMMA

Translation rights arranged by the Sandra Dijkstra Literary Agency

Mano skaitytojams (taip, tau. Labas, vaikeli.)

Tavo lūkesčiai nėra neįmanomai dideli.

Niekam niekada neleisk savęs įtikinti, kad prašai per daug.

PROLOGAS

Šiek tiek anksčiau nei prieš metus…

Džosė

Tą dieną, kai atsiliepsit į telefono skambutį ir visiškai nepažįstamas žmogus pasakys Aš esu tavo tėvas, žinosit, kad jūsų gyvenimas tuoj pasikeis.

Prisiminkit Luką Skaivokerį. Jo gyvenimas apsivertė aukštyn kojom, išgirdus tuos keturis žodžius. Nors nebuvau teisingumo sergėtoja, kuri tuoj bus pastūmėta į blogio pusę, o vyras, kalbėjęs telefonu, nebuvo tas sunkiai kvėpuojantis galaktikos piktadarys su kauke, mano pasau lis šiek tiek pasviro.

Po vieno skambučio vietoj tėvo, apie kurį žinojau tik tiek, kad jo vardas Endis, mano gyvenime atsirado žmogus, kuris prieš dvidešimt devynerius metus su mano mama atsitiktinai praleido vieną iš tų naktų. Žinoma, turiu omenyje naktį, kai jie smagiai pasivartė ir daugiau nesigręžiojo atgal. Iš tik rų jų čia nieko blogo. Mama niekada per daug nekalbėjo nei apie savo nuotykį, nei apie tą vyrą, su kuriuo pasibarškino, bet papasakojo pakankamai, kad nesipiktinčiau nei juo, nei tuo, kaip buvau pradėta. Tai nereiškia, jog niekada nesidomėjau ta istorija. Domėjausi. Bet dažniausiai visada buvau patenkinta tuo, ką žinojau. Na ir kas, kad mane augino tik mama? Na ir kas, kad atrodėme kitaip nei kitų vaikų šeimos? Na ir kas, kad vieną savo genealogijos medžio pusę turėjau užpildyti jūrų gyvūnų lipdukų kolekcija, dėl kurios penktoje klasėje buvau pravardžiuojama medūza? Jos nuostabūs padarai, nepaprastai nuvertinti, ir priklausė man. Ne taip jau reta ar keista augti

tik su mama. Ji visada sakydavo, kad nuo tavęs priklauso, kaip loši likimo tau duotomis kortomis.

Pasirodo, likimas rankovėje buvo pasilikęs porą džiokerių. Ir štai po beveik trijų dešimt mečių tylos paskambino mano tėvas. Jis vardu Endrius, ne Endis, kaip pats at kak liai tvirtino, pavarde Andervudas, iš Majamio, ir aiškiai nusiteikęs supažindinti mane su nauja šeima. Nauju pasau liu. Gyvenimo sritimi, kuriai niekada nesitikėjau priklausyti.

Taip pat turiu seserį. Seserį. O Endrius Andervudas? Jis didelis šulas.

Ne šiaip labai pasiturintis. Kalba eina apie verslo magnatą, apie daugiamilijoninę korporaciją, kurios pavadinimas mirga antraštėse; jis neabejotinai turi asmeninį vairuotoją, tikriau siai ir sraigtasparnį. Viešpatie, jam priklauso aukščiausiosios lygos futbolo klubas. Endriui Andervudui sekasi geriau nei gerai. Jis klesti. Žinau tai ne todėl, kad jis prisistatydamas pasigyrė, jau buvau girdėjusi apie šį žmogų prieš skambutį. Kaip visas Grin Oukas, apygarda, o pasta ruoju metu ir didžioji dalis šalies.

Todėl nusijuokiau. Ilgokai patylėjusi nusijuokiau. Atvirai kalbant, turėjau nusijuokti arba padėti ragelį. Šis vyras man, Džosei Mūr, gimtojo miestelio merei, išdidžiai kavinės savininkei, visokių blizgių daiktų kolekcionierei ir entu ziastingai sudužusios keramikos taisytojai, sakė, kad tas, kurio vietą savo giminės medyje užpildžiau mantomis, yra Endrius Andervudas? Maža to, esu sudėtingo turtuolių pasau lio dalis, tiesiog kaip iš HBO dramos apie palikimą? Aš nepriklausau šitam pasau liui. Esu mergina iš mažo miestelio. Ir tuo didžiuojuosi. Žinoma, buvau trumpam susižadėjusi su politiku ir vos formaliai netapau sportininko žmona, bet tai buvo nevykę pasirin ki mai. Štai ir visi mano laimėjimai. Negaliu pretenduoti į kažkieno palikimo dalį. Todėl ir juokiausi.

– Aš nejuokauju, Džozefina, – atsakė Endrius tokiu pat griežtu balsu, kokiu pranešė naujieną. Nesusilaikiusi dar šiek tiek pasišaipiau. Tuomet jis paminėjo mamą. Neatsimenu, ką tiksliai pasakė, tik žodžius Eloiza ir užjaučiu dėl netekties ar kokią kitą mandagią frazę.

Vėliau suvokiau, jog kaip tik tuo metu nustojau klausytis. Jis dar kalbėjo kažką apie tai, kad paskambins kažkieno padėjėjas. Sakė būsiąs dėkingas, jei laikysiu šį pokalbį paslaptyje. Dar užsiminė apie spaudą. Bet per likusią pokalbio dalį viskas tarsi sulėtėjo, ir jo žodžius praleidau pro ausis, kartais linkčiodama galva arba kažką numykdama, nutilus balsui ragelyje.

Tą naktį nė bluosto nesudėjau. Išgirdusi tokią naujieną pajutau nerimą. Tokį didelį, jog atsargiai paleidau iš rankų gėlių vazą, kad paskui galėčiau ištisas valandas klijuoti šukes ir… liautis galvoti. Arba turėti dingstį apie tai negalvoti. Nežinau. Visada save laikiau žmogumi, kuriam patinka permainos. Dažniausiai jos mano gyvenime vyksta savaime, bet galiu tiksliai nurodyti keletą atvejų, kai jų siekiau. Man patinka iššūkiai. O pokyčiai juos sukelia. Nelieka kito pasirin ki mo, kaip tik stumtis pirmyn, ir kuriam laikui viskas nutolsta, visa mano energija būna nukreipta į vieną dalyką. Tikslo siekimą. Laimėjimą.

Mano nuomone, pokyčiai paįvairina gyvenimą. Jie neleidžia prarasti bud ru mo. Vis dėlto pirmą kartą, išgirdusi šią naujieną, susidūrusi su šiuo iššūkiu ir gavusi naujas kortas, kurias likimas man buvo išsaugojęs, nepajutau džiugaus jaudulio. Ši naujiena mane išgąsdino.

Netekusi mamos, buvau praradusi viltį kada nors išsiaiškinti, kas buvo Endis. Nebetikėjau, kad rasiu trūkstamas dėlionės dalis, dėl kurių tapau tokia, kokia esu dabar. Arba paprasčiausiai turėsiu galimybę pasirinkti, ar tęsti šias paieškas.

Dabar nebuvo pasirin ki mo. Endrius ką tik triukšmingai įsiveržė į mano paprastą gyvenimą ir atvėrė priešais mane duris.

Manyje kunkuliavo daugybė neatsakytų klausimų. Jaučiausi kaip kita Džosė.

Nuo tavęs priklauso, kaip loši likimo tau duotomis kortomis.

Manau, tada supratau, kad prasideda pokyčiai.