HANNA E. LINDBERG
R omana s
Iš švedų kalbos vertė NADEŽDA MAEKI
Jo nuotraukos buvo atviros. Krūtys ir užpakaliai. Traukiantys žvilgsniai. Ne daugiau nuogumo negu įprastoje mados reklamoje. Jis pardavinėjo seksą, bet, skirtingai nei drabužių gamintojai, nesistengė to nuslėpti. Jam tai buvo panašu į myžalus ir šūdą. Kai įeini į laiptinę, iš pradžių nieko nepastebi. Ten primyžta, bet tai klastingai paslėpta – nenutuoki to, kol šlykštus dvokas nepradeda skverbtis į nosį. O šūdas tėra šūdas. Jis matomas, apčiuopiamas ir atviras. Jo nuotraukos buvo šūdas.
1. KETVIRTADIENIS, GEGUŽĖS 11 D. RYTAS
Nuo katastrofos praėjo devyniasdešimt dvi dienos, dešimt valandų ir penkios minutės. Telefonas tylėjo. Šaltinis centriniame policijos skyriuje, anksčiau pranešdavęs apie narkotikus saugančias garsenybes, nebeskambino. Restorano savininkas, žinantis, kur pasaulinės žvaigždės leidžia laiką, kai atvyksta į Stokholmą, neatsakinėjo į žinutes. Net iš jos pažįstamų, dirbančių Ryšių su visuomene skyriuose, nieko nebuvo girdėti. Pavasario įvykiai ją sužlugdė. Niekas nebenorėjo turėti nieko bendro su Solveiga Berg. Ji paėmė nuo naktinio staliuko kompiuterį, atlenkė ekraną ir atsidarė „Stokholmo paslaptis“ – tinklaraštį, kurį iš įniršio buvo pradėjusi rašyti tą dieną, kai ją atleido. Solveigos lūkesčiai buvo didžiuliai – tinklaraštyje bus viskas: trumpos pramogų pasaulio žinios, tyrimai ir atradimai. Tai, apie ką visi kalbės. Jos kelias atgal. Miegamojo durys buvo praviros. Solveiga apžiūrėjo savo būstą – dviejų kambarių butą penkto dešimtmečio statybos name Skebokvarno kelyje, Hiogdaleno rajone. Sienas dengė garsus slopinantys audeklai, kuriuose buvo pavaizduoti klajokliai raštuotais drabužiais ir kupranugariai. Solveigos geriausia, o dabar —7—
HANNA E. LINDBERG
jau vienintelė draugė Fatima Niemi pirko juos Maroke. Žvilgsnis sustojo ties trimitu, kurį Solveigai buvo padovanojęs tėtis. Mikė Berg dirbo taksi vairuotoju, bet gyveno savo džiazo grupe. Vėlyvos kavos puodelis stovėjo pilnas suglamžytų anyžinių saldainių popieriukų. Solveiga užsisėdėjo iki vėlumos. Vėl. Jos smegenys pavargo. Kai visi Solveigos šaltiniai dingo, jai teko ieškoti kitų kelių. Pavyzdžiui, kurti tai, kuo būtų dalijamasi socialiniuose tinkluose. Vėlyvą vakarą ji sukūrė du įrašus: 23.57.11 Linksmos katės – privalai tai pamatyti 00.45.35 Devyniolika baisiausių aktoriaus Pero Morbergo akimirkų televizijos ekrane
Paprasti ir veiksmingi triukai. Solveiga buvo susiradusi nuotraukų, kuriose katės kvailai elgėsi, ir įterpė į jas dialogus. Žinių skyriaus vadovas jos pastarojoje darbovietėje sakydavo, kad juoką keliantys katinai ir kiti gyvūnai su laiku taps populiaresni už pornografiją. Internete netgi yra amerikietiškų svetainių, kurių sėkmė priklauso vien nuo tokių kačių. Puslapis peržiūrėtas septynis kartus. Nulis pasidalijimų „Facebook“ tinkle. Solveiga išjungė kompiuterį. Kantrybės – padrąsino ji pati save. Su turiniu viskas gerai. Taip, temos šiek tiek skyrėsi nuo jos pradinių tikslų, žinių ir rim—8—
S T O K H O L M O PA S L A P T Y S
tų žurnalistinių tyrimų buvo ne per daugiausia, bet jai reikia, kad žmonės rastų jos tinklaraštį. Tada viskas pasikeis. Po grindimis pasigirdo prislopintos dejonės. Nejaugi laikas prabėgo taip greitai? Solveiga klausėsi garso, skleidžiamo apatiniame aukšte gyvenančio tatuiruotojo adatos, kuri leido dažus į kažkieno odą. Jai reikia keltis. Įjungti kavos aparatą ir sukurti porą įrašų. Susiplanuoti didelius ateities darbus. Tačiau ji nesikėlė iš lovos. Išgirdo vandens čiurlenimą. Ar lauke lyja? Vos prieš tris mėnesius ji buvo perspektyvi, karjeros laiptais kylanti dvidešimt penkerių metų žurnalistė. Jos darbovietė vadinosi „Newsfeed24“. Per tuos dvejus metus, kai Solveiga ten dirbo, ši vieta virto viena didžiausių žinių svetainių. Sėkmę lėmė požiūris ir pateikimas. Žinios buvo pristatomos tvirtai ir su humoru. Neretai sąrašų forma. Taip, kad skaitytojai susigraudintų, pasibaisėtų ir pasidalytų perskaitytais straipsniais. Solveiga kas savaitę gaudavo tūkstančius skaitytojų laiškų, jai net buvo skirta diskusija interneto forume „Flashback“. „Kas naujo apie Solveigą Berg?“ Ji mėgo visa tai – būti skaitoma ir matoma, – tačiau labiausiai ji pasiilgo sanglaudos, kurią jausdavo redakcijoje. To, kaip reporteriai bendradarbiaudavo su redaktoriais. Kaip kartu juokdavosi iš istorijų apie vaginos formos tortus amerikiečių kūdikių sutiktuvių šventėse ir paliktus automobilius, įkritusius į mistiškas smegduobes. Kaip tapšnodavo vieni kitiems per nugarą po garsių reportažų apie žinomų tinklaraščių autorius, slepiančius —9—
HANNA E. LINDBERG
mokesčius už savo keliones į Tailandą, rasistiniuose interneto forumuose rašinėjančius Riksdago politikus ir pornografiniuose klubuose besilankančius įmonių vadovus. Jie palaikydavo vieni kitus, kai komentarai tapdavo pernelyg asmeniški. Solveiga pagalvojo apie legendinius gėrimų vakarėlius, vykusius Siodermalmo rajone esančioje aludėje „Kvarnen“. Ir apie pratęstuves. Ji atsiduso. Viena nelemta klaida viską sugadino. Dabar Solveiga dirbo „Howdy Burger“, brangių mėsainių restorane Vazos gatvėje. Dienos metu ji patiekdavo lankytojams maistą ir alų, kad galėtų susimokėti už buto nuomą. O naktimis grumdavosi su tinklaraščiu. Čiurlenimas tęsėsi. Solveiga pakėlė ant grindų gulėjusią knygą. „Būk tas, kas esi, ir pakeisk pasaulį (juk jau laikas?)“. Ją buvo palikęs vienas iš restorano svečių. Viena iš daugybės savigalbos knygų. Ši žadėjo suteikti paprastus įrankius, kurie visiškai pakeis skaitytojo požiūrį į egzistenciją. Žadėjo sveikatą ir turtus. Nežadėjo jokių atsakymų, bet kėlė daugybę klausimų. Solveigos gyvenime nebuvo vietos papildomiems klausimams – dėl to ji buvo tikra. Tačiau ji skaitė ne dėl to. Ją domino knygą palikęs vyras. Ji tespėjo perskaityti porą eilučių. Kodėl pakvipo drėgme lyg skalbykloje? Paklodė nuslydo nuo čiužinio ir apsivyniojo jos koją. Solveiga išsilaisvino, nusimėtė antklodę ir atsistojo. Prieškambaryje čiurlenimas buvo girdėti garsiau. Ji atsistojo virtuvės tarpduryje. — 10 —
S T O K H O L M O PA S L A P T Y S
Kriauklė buvo perpildyta, vanduo nubėgo stalviršiu bei virykle ir dabar tekėjo spintelėmis. Visos grindys buvo užpiltos. Solveiga buvo pamiršusi užsukti čiaupą. Ji nuskubėjo to padaryti. Keikdamasi sumetė ant grindų visus rankšluosčius, kuriuos tik sugebėjo rasti. Griebė mobilųjį ketindama skambinti tėčiui, bet apsigalvojo. Fatima Niemi pakėlė ragelį po keturių signalų. – Šįvakar turime kur nors nueiti, – pareiškė Solveiga.
2. KETVIRTADIENIS, GEGUŽĖS 11 D. POPIETĖ
Lenis Li retai nervindavosi ir nebuvo pratęs laukti. Kadangi jis buvo garsus fotografas ir „Glam“ žurnalo leidėjas, dažniausiai viskas vykdavo pagal jo sąlygas. Tačiau dabar jis vienas sėdėjo „Boqueria“, „Mood“ prekybos centre esančiame tapų restorane, o prieš jį stovėjo beveik tuščia alaus taurė. Kodėl jo dar nėra? Lenis apžiūrėjo patalpą. Plytelėmis išklotos sienos ir tamsios grindys. Virėjai baltomis kepuraitėmis, kepantys maistą lankytojų akivaizdoje. Gražiai atrodantys svečiai. Stilingai apsirengę finansininkai iš Stureplano aikštės, baigiantys ilgus pietus espreso puodeliu. Jauni vyrai ir moterys, dirbantys kūrybinius darbus ir dėvintys apgalvotus nerūpestingus drabužius. Mados žinovai iš žinomos švediškos drabužių parduotuvės pagrindinio biuro, esančio Meistro Samuelio gatvėje. Lenis ištuštino taurę. Prieš kelias valandas jis dar vaikščiojo po savo butą dėvėdamas chalatą ir šlepetes. Ilgas miegas savaitės vidury. Laisvė. Lenis dievino galimybę valdyti savo laiką. Jis negalėjo įsivaizduoti savęs įprastame darbe nuo devynių iki penkių – tai jam priminė viską, nuo ko jis troško pabėgti tada, kai išvyko iš Tranoso į Stokholmą. — 12 —
S T O K H O L M O PA S L A P T Y S
Po ilgų pusryčių su savo mergina Marika Glans jis parsisiuntė kelis britų žurnalus ir išsitiesė ant sofos su „iPad“. Jis mąstė apie tai, kad naujausi „Maxim“ ir „GQ“ viršeliai nė iš tolo neprilygsta „Glam“ žurnalui, kai suskambėjo telefonas. Numeris buvo paslėptas, tačiau Lenis nusprendė atsiliepti. Ragelyje pasigirdo sodrus vyriškas balsas. Jakobas Adleris norėjo susitikti. ••• Iš garsiakalbių grojo laundžas. Pietautojai pamažu skirstėsi. Lenis paėmė dantų krapštuką iš laikiklio ant stalo, perlaužė ir paėmė dar vieną. Mažyčiai šipuliukai nuskrido į skirtingas puses. Jakobas Adleris. Lenis prisiminė jų pirmąjį susitikimą. Tai buvo beveik prieš dešimt metų. Lenis ruošė reportažą apie organizuotą nusikalstamumą Stokholme ir buvo supažindintas su žmogumi, kuris, buvo kalbama, vadovavo augančiam profesionalių nusikaltėlių tinklui. Jo vardas buvo Jakobas Adleris, tuo metu jam buvo trisdešimt, jis buvo užaugęs Heselbio rajone. Lenis kažkodėl manė, kad Jakobą bus sunku priversti kalbėti, bet šis buvo stebinamai atviras. Jis kalbėjo mandagiai ir sklandžiai. Taip, kad Lenis net sudvejojo dėl fotosesijai skirtos patalpos. Tačiau Jakobas labai norėjo fotografuotis aptriušusioje sporto salėje, rūsyje Vasastano rajone. Vėliau Lenis suteikė nuotraukoms dokumentinio stiliaus, nuslopino apšvietimą ir išryškino kontrastus, tarsi jos būtų dvidešimt kartų nukopijuotos. Galutinis vaizdas – — 13 —
HANNA E. LINDBERG
nenuspėjamas gangsteris. Žmogus, su kuriuo niekas nenorėtų turėti problemų. Lenis nusišypsojo tai prisiminęs. Pastaraisiais metais Adleris atsisveikino su nusikalstama veikla ir tapo verslininku. Sklido gandai, kad jis pradėjo finansuoti restoranus, tačiau Lenis nebuvo dėl to tikras. Galbūt Adleriui prireikė naujų nuotraukų rimtesnėje aplinkoje. Prabangiame kabinete su gėrimų vežimėliu ir masyviais Česterfildo stiliaus baldais. Taip, kad galėtų pasirodyti „DI Weekend“, prestižiniame „Dagens industri“ laikraščio savaitgaliniame priede. Padavėja dėliojo ant staliukų vyno taures vakarui. Susitikimas buvo suplanuotas antrą valandą, bet Lenis atėjo dvidešimčia minučių anksčiau. Nors buvo įpratęs visada gauti staliuką, šįkart jis norėjo būti visiškai tikras. Jeigu reikėtų įprastų dalykų, pavyzdžiui, merginų slaptiems privatiems vakarėliams, tuo užsiimtų Adlerio asistentas iš Suomijos. Jis pats skambindavo itin retai. Lenis pažvelgė pro langą. Žmonės skubėjo Jakobo Kalno gatve. Jo alaus taurė vis dar stovėjo tuščia. Lenis pradėjo skaičiuoti, kiek kartų kas nors iš padavėjų praeina pro šalį nepaklausęs, ar jis nori pakartoti. Kas atsitiko? Ar jie jo neatpažįsta? Staiga jam viskas ėmė neįtikti. Ant grindų palikti duonos trupiniai. Dėmės ant lempų. Keptos mėsos kvapas. Kodėl šios vietos savininkui nepasirūpinus, kad ramiu metu darbuotojai tvarkytųsi ar darytų dar ką nors naudingo? Artėjo trečia valanda. Ar Jakobo Adlerio planai pasikeitė? Lenis ėmė galvoti apie tai, kas galėjo jam sutrukdyti. — 14 —
S T O K H O L M O PA S L A P T Y S
Kamščiai. Svarbesni ryšiai. Rimtesni reikalai. Durys atsidarė. Jose pasirodė labai stilingai atrodantis vyras. Portfelis ir diržas buvo priderinti prie „John Lobb“ oksfordų. Lenis atsistojo taip staigiai, kad kėdė sugirgždėjo. – Malonu tave matyti, – Jakobas Adleris sugriebė Lenio ranką ir patapšnojo jam tarp menčių. – Ir man tave, ir man tave. Ar viskas gerai? – Ačiū, viskas puiku, – atsakė Jakobas. Pamatęs tuščią alaus taurę, jis garsiai nusikvatojo. – Ištroškai? Juodu atsisėdo vienas prieš kitą. Jakobas Adleris ant sofos, veidu į restorano patalpą, o Lenis ant kėdės. Jakobas padėjus rankas ant stalo ir į šį atsitrenkė jo „Breitling“ laikrodis. Jakobo tatuiruočių nebeliko, bet jų vietose buvo galima pastebėti pilkus šešėlius: ant plaštakų, rankų ir kaklo. Jo plaukai buvo sušukuoti ant šono ir blizgėjo nuo pomados, barzda buvo kruopščiai nuskusta, „Corneliani“ kostiumas puikiai tiko prie figūros. Neliko vietos abejonėms. Dabar Jakobas Adleris – verslininkas. Prie jų priėjo padavėjas. Lenis jau buvo spėjęs kelis kartus perskaityti meniu ir žinojo, ko nori. Ant grotelių keptų didžiųjų krevečių ir mažyčių ispaniškų Padrono paprikų užkąsti. Pagrindinis patiekalas – ant iešmo kepta paršiuko mėsa su ypač ilgai skrudintomis bulvytėmis ir česnakiniu trumų padažu. Jakobas Adleris pritariamai palinksėjo ir užsisakė to paties, tik su barbekiu padažu. Padavėjas sudvejojo. – Šiaip mes nekeičiame patiekalų. — 15 —
HANNA E. LINDBERG
– Bet tai įmanoma, ar ne? – paklausė Jakobas Adleris. – Paklausiu virėjo, manau, kad pavyks. Ką norėsite gerti? – Skanaus alaus. – „Puttin’ in Hours“. Amerikietiškas šviesusis elis, pagamintas iš keturių švediško salyklo rūšių ir... – Puiku, – pertraukė Jakobas ir nusivilko švarką. – Jeigu jis skanus. – Man to paties, – pridūrė Lenis. Padavėjas padėkojo už užsakymą. Juodu valandėlę patylėjo. Lenis pradėjo pliurpti apie nieką. Tai buvo sudėtingas menas. Be savo socialinių gabumų jis nebūtų tiek daug pasiekęs. Moterys paprastai lengvai imdavo jam pritarti. Jos juokdavosi iš jo pokštų, o vyrai žiūrėjo į jį labiau kaip į šaunų vyruką negu kaip į varžovą. Visi tapdavo Lenio Li draugais. – Viskas juda visu greičiu. Redakcija plėšosi dėl naujo numerio – terminai, pats žinai. Paskui važiuosime į gastroles. Mergos ir alus, žmonėms to reikia... Jakobas Adleris pasilenkė prie Lenio ir šis nutilo. – Už trijų savaičių, kovo 25-ąją, man sukaks keturiasdešimt, – tarė Adleris. – Iš anksto sve... – Planuoju vakarėlį. Bet ne šiaip kokią šventę ar šeimos narių pasisėdėjimą. Jakobas Adleris išdidžiai pareiškė: – Noriu dvidešimt penkių tavo gražiausių ir elegantiškiausių merginų. — 16 —
S T O K H O L M O PA S L A P T Y S
Lenis linktelėjo. Merginos buvo jo darbo pagrindas. Jo gyvenimas sukosi aplink jas. Jis atrinkdavo merginas šimtams renginių. Uždaroms didelių įmonių vadovų vakarienėms, milijardierių sūnų bernvakariams ir verslininkų iš Saudo Arabijos vakarėliams prabangiuose laivuose archipelage. Dėl mažėjančio žurnalo populiarumo šalutiniai darbai tapo dar svarbesni. Beveik kaip roko grupės, – mąstė Lenis. Kai jų plokštelių nebeperka, jie ima vis daugiau gastroliuoti. Svarbu būti ten, kur yra skaitytojų. Vilioti juos kuo nors neįprastu. Teminiais vakarėliais, vyriškomis pramogomis ir flirto kursais su garantuotu seksu. – Noriu pilies, – tęsė Adleris. – Mano svečiai turi jaustis kaip karaliai. Ten turi būti visko. Omarų ir geriausios mėsos. Šampano, stipriųjų gėrimų, cigarų. Noriu, kad tu visa tai surengtum. Jis atrodė labai susikaupęs. – Ar pajėgsi? – Žinoma, – atsakė Lenis. Padavėjas atnešė užkandžius. Krevetes su juodais dryžiais nuo grotelių ir riebias, sūriu įdarytas mažytes paprikas apvaliuose moliniuose indeliuose. Jakobas nukando Padrono paprikos galiuką ir kruopščiai sukramtė. – Ar bus aišku, jei pasakysiu, kad tikiuosi... Jis pažvelgė pro langą į netiksliai pastatytą automobilį. – Pasaulinės klasės. – Visiškai. – Gausi penkis. – Ką penkis? – paklausė Lenis. Jakobas Adleris išsišiepė taip, kad buvo matyti plombos galiniuose dantyse. — 17 —
HANNA E. LINDBERG
– Milijonus. Lenis nurijo seiles. Penki milijonai. Tai daugiau už žurnalo pelną per visus jo darbo metus. Na, bent jau pelną, nurodytą mokesčių inspekcijai. Lenis gudriai valdė savo pajamas ir prašydavo atsiskaityti juodais pinigais už viską, už ką tik buvo įmanoma: palydoves renginiuose, turus po barus ir net dalį reklamos užsakymų. Vis dėlto pasiūlymas atrodė neįtikėtinai geras. Jakobas Adleris nuleido balsą: – Tokiu atveju viskas turi pasisekti. Iki mažiausio mikrometro. Viskas turi būti mažų mažiausiai tobula. Kad apie šį vakarėlį būtų kalbama dar šimtmečius. – Sutarta, – pareiškė Lenis. Suskambo Adlerio mobilusis. – Turiu atsiliepti, – jis atsistojo ir nuėjo į šalį. Lenis sėdėjo ir virškino informaciją. Svajonių užsakymas. Stulbinama mintis. Jis režisuos vakarėlį. Iš tikrųjų žodis „vakarėlis“ šiuo atveju netiko. Tai bus renginys, įamžinantis Jakobą Adlerį pasauliniu mastu ir vaizduojantis jį sėkmingu verslininku bei investuotoju į restoranų verslą. Lenis susidaužė taure su savo atspindžiu veidrodyje. Tą pačią akimirką jis pajuto saldų kvepalų aromatą. – Sveikas, – pasakė jam gerai pažįstamas balsas. „O ne, – pagalvojo jis. – Tik ne dabar.“ – Jenifer, – tarė Lenis ir atsistojo. Jie apsikeitė bučiniais į žandus. – Kodėl neatsakai į mano žinutes? – paklausė Jenifer Leone. Jos balsas buvo aukštas. Šios moters grožiui buvo neįmanoma at— 18 —
S T O K H O L M O PA S L A P T Y S
sispirti, to negalėjo paveikti nei po plastinės procedūros likusios mėlynės ant skruostikaulių, nei netinkamas laikas pasirodyti. – Širdele, aš šiek tiek užsiėmęs. – Su kuo? – Su verslo pažįstamu. Jenifer atsisėdo ant sofos. Lenis pajuto augantį irzulį. „Eik, – pagalvojo jis. – Dink iš čia.“ Jam kėlė nerimą mintis, kad Jenifer gali iškelti sceną. Šiam reikalui negalima kelti grėsmės. – Norėčiau pamatyti paruoštus puslapius, – tarė ji. Juodu susitikinėdavo jos vieno kambario bute Tebio rajone, redakcijoje arba kokiame nors viešbutyje. Taip būdavo visada. Iki vieno vakaro praėjusią savaitę. Tada Marika Glans buvo filmo premjeroje. Po kelių restorane „Miss Voon“ išgertų gėrimų mintis sėsti į taksi ir važiuoti iki pat Tebio atrodė kvaila, kai Linėjaus gatvė buvo taip arti. Žinoma, tai buvo klaida. Jenifer pamatė Berto Sterno nuotraukos reprodukciją, kuri kabėjo Lenio ir Marikos miegamajame, susižavėjo nevienareikšmišku Merlin Monro portretu su lengvu audiniu ir pareikalavo taip pat pozuoti. O dabar ji galėjo viską sugadinti. Vis kartojo, kad nori pamatyti nuotraukas. Visai kaip Monro, ji su raudonu lūpdažiu buvo užbraukusi tas, kurios jai nepatiko. Tai buvo net šiek tiek miela. – Paskambink Hokiui, – liepė Lenis. Fotografo asistentas dirbo visą parą ir tikrai galėtų padėti Jenifer, jei ta ieškotų nuotraukų ne kaip priežasties susitikti su Leniu. – Ne, – atkirto ji. Jos balsas pasidarė dar aukštesnis. — 19 —
ĮSIGYKITE
KNYGĄ DABAR