Trileris
Iš anglų kalbos vertė Elžbieta Kmitaitė
Vilnius, 2021
1 Smulkmenų apie teismo procesą nacionalinėse žiniose beveik nepateikta. Gerai, vadinasi, bus mažiau viešumo, mažiau žurnalis tų. Bet kartu ir nieko gero – kokio žiaurumo šiais laikais turi būti nusikaltimas, kad mirgėtų laikraščių antraštėse? Matyt, tikrai žvėriškas. Kalviną Džeimsą, dar vadinamą Svytbėjaus Smaugiku, New York Times ir CNN paminėjo tik prabėgomis, jo nusikaltimai nepasirodė tokie sensacingi, kad apie juos būtų rašoma People žurnale arba kal bama The View laidoje. Tačiau Šiaurės vakarų pakrantės gyventojams iš Vašingtono valstijos, Aidaho ir Oregono Svytbėjaus Smaugiko teis mas dar ir kaip svarbus. Prieš keturiolika metų pagrobtos Andželos Vong istorija nuvilnijo per visas Sietlo apylinkes, mat jos tėvas buvo svarbus šulas Microsoft kompanijoje ir bičiuliavosi su Bilu Geitsu. Skelbtos paieškos, apklausti liudininkai, su kiekviena merginos pa grobimo diena vis augo pinigų suma, žadama ją rasiantiems. Po šitiek metų šešiolikmetės palaikus pagaliau radus vos už kelių šimtų metrų nuo namų, bendruomenė buvo šokiruota. Vietiniai viską prisimena. Šįryt tviteryje paplito užrašas #TeisingumasAndželai. Grotažymė de vintoje ar dešimtoje populiariausiųjų vietoje laikėsi vos tris valandas, bet vis tiek. Teisme dalyvauja ir Andželos tėvai. Jie išsiskyrė praėjus metams po dukters dingimo, tarytum tai būtų paskutinis lašas, sugriovęs jau dešimtmetį braškėjusią santuoką. Dabar sėdi drauge, kelios eilės už 9
Jennifer Hillier
prokuroro, su naujais sutuoktiniais, tačiau juos vienija gedulas ir teisingumo troškimas. Džordžina Šo negali pažvelgti jiems į akis. Siaubingiausia iš viso šio proceso – matyti jų žvilgsniuose susipynusius širdgėlą ir įsiūtį. Juk galėjo išgelbėti juos nuo keturiolikos metų bemiegių naktų. Ga lėjo papasakoti, kas tą naktį įvyko. Daug visko galėjo padaryti kitaip. Prieš keturiolika metų Andželos mama buvo lėkšta materialistė, labiau paisiusi savo statuso priemiesčio grietinėlės klube negu duk ters auklėjimo. Tėvas ne ką geresnis – darboholikas, be to, užuot savaitgalius leidęs su šeima, žaisdavo tenisą arbą pokerį. Bet stai ga Andžela dingo. Pora paskutinįsyk susivienijo, tačiau galiausiai santuoka neatlaikė. Į dukters dingimą sureagavo taip pat, kaip bet kokie normalūs tėvai. Tapo pažeidžiami. Emocingi. Džordži na, dar vadinama Džo, beveik nebeatpažįsta Kendisės Vong, dabar pasivadinusios Kendise Platen. Anksčiau buvo neįtikėtinai smulki, bet priaugo dešimt kilogramų, nors pastambėjusi atrodo sveikiau. Viktoras Vongas nepasikeitė, tik pilvukas kiek apvalesnis, o plaukai akivaizdžiai praretėjo. Džo vaikystėje marias laiko praleisdavo Andželos namuose: vir tuvėje valgydavo išsineštinę picą, daugybę kartų nakvojo, kai jos tėvas per naktis dirbdavo ligoninės priimamajame. Ji ramino Von gus, kai jų vienturtė taip ir negrįžo namo, guodė, kad ji dar atsiras, sakydavo bet ką, kad tik juos numaldytų, tik ne tiesą. Vongai buvo pakviesti į Sent Martino gimnazijos baigimo ceremoniją ir Andže los vardu atsiėmė simbolinį apdovanojimą – juk mergina kadaise buvo palaikymo komandos kapitonė, tinklinio žvaigždė ir pirmūnė. Kiekvienais metais po tos ceremonijos Kendisė Vong Platen siųs davo Džo kalėdinius atvirukus, kad ir kur ši bebūtų. Visą tuziną. Ir pasirašydavo kaip Endžės mama. 10
STIKLAINIS ŠIRDŽIŲ
Dabar jie jos nekenčia. Andželos tėvai spoksojo į Džo nuo pat tos akimirkos, kai ji įžengė į teismo salę. Moteriai atsisėdus į liudy tojo kėdę, ją akimis ėmė varstyti ir prisiekusieji. Džo pasiruošusi klausimams, liudydama atsako taip, kaip repe tavo, sutelkusi žvilgsnį į atsitiktinį tašką kitame salės gale. Apygar dos prokuroro pavaduotojas ją šiandienai gerai paruošė, todėl gali pasirodyti, kad ji čia tik šiaip, iš šalies pasakoja apie tą naktį, kad pridėtų teismui daugiau intrigos. Ši byla prokurorui – grynas lai mėjimas. Prieš Kalviną Džeimsą turėjo galybę įkalčių dėl kitų trijų merginų nužudymo prabėgus daugybei metų po Andželos mirties, tačiau Džo tenka papasakoti, kaip mirė jos draugė. Ji susijusi tik su šia žmogžudyste, tad baigusi liudyti bus išgabenta į Heizelvudo pataisos koloniją, kurioje kalės penkerius metus. Penkeri metai. Kartu ir košmaras, ir dovana, kurią jos brangiam advokatui pavyko išsiderėti su prokuroru, norinčiu kuo greičiau įkišti Svytbėjaus Smaugiką už grotų. Visuomenė aršiai reikalauja, kad žudikui būtų įvykdyta mirties bausmė, bet nieko iš to nebus. Tik ne tokiam įžūliai liberaliam mieste kaip Sietlas. Prokuroras ti kisi Kalvinui Džeimsui paskirti dvi bausmes iki gyvos galvos, taigi, anot #TeisingumasAndželai aktyvistų socialiniuose tinkluose, tie penkeri metai, kuriuos gavo Džo, – per mažai. Kai išeis, Džo vis dar bus jauna, turės laiko pradėti viską nuo pradžių. Galės ištekėti, susilaukti vaikų, susikurti gyvenimą. Bent jau teoriškai. Ji vogčiomis dirsteli į Endrių, stoiškai sėdintį greta jos tėvo, trečioje eilėje nuo galo. Tai jo dėka Džo šiandien tokia graži. Jis iš ryto atsiuntė jos Dior kostiumėlį ir Louboutin batelius. Jųdviejų žvilgsniai susitinka. Endrius padrąsinamai šypteli ir Džo akimirką atlėgsta, bet žino, kad neilgai. 11
Jennifer Hillier
Džo sužadėtinis nenutuokia, ką ji padarė. Netrukus sužinos. Ji nudelbia akis į savo rankas skreite. Ant piršto vis dar spindi su žadėtuvių žiedas su deimantais: trijų karatų ovalas apsodintas vieno karato deimančiukais. Kol kas. Endrius Šipas turi nepaprastai gerą skonį. Savaime suprantama – juk kilęs iš garbingos šeimos, turin čios įspūdingą vardą ir didžiulę sąskaitą banke. Kai jis ją paliks – o tikrai paliks, nes vienintelis dalykas, jam rūpintis labiau nei Džo, yra šeimos verslas, – žiedą jam grąžins. Aišku, grąžins. Taip bus teisingiausia. Priešais prisiekusiuosius ant stovo – A3 dydžio Andželos nuot rauka. Džo prisimena tą dieną, kai ji buvo padaryta, praėjus ke lioms savaitėms nuo vienuoliktos klasės Rugsėjo pirmosios Sent Martino gimnazijoje. Džo kažkur namie turi šios nuotraukos ori ginalą, kuriame dvi geriausios draugės stovi petys petin Pujalupo mugėje (dabar ji pervadinta Vašingtono valstijos muge): Džo laiko rankoje debesį cukraus vatos, o Andžela – porciją tirpstančių ledų. Dabar nuotrauka išdidinta, Džo iškirpta, Andžela juokiasi, saulė žėri plaukuose, rudos akys spindi. Graži diena ir nuostabi mergina, kuriai visas gyvenimas dar prieš akis. Greta šios ant atskiro stovo pritvirtinta dar viena išdidinta nuotrauka. Joje – Andželos palaikai, rasti miške už Džo vaikystės namų. Tik krūvelė kaulų tarp grumstų, visi sutiktų, kad televizijo je gali prisižiūrėti kur kas baisesnių vaizdų. Vienintelis skirtumas tas, kad šioje nuotraukoje kaulai tikri, jie priklauso merginai, kuri mirė per jauna ir tokiomis žiauriomis aplinkybėmis, kad sunku suvokti protu. Prokuroras toliau uždavinėja klausimus, kad prisiekusieji susi darytų vaizdą apie Džo santykius su Andžela Vong. O ji vis atsaki nėja, neprideda nė detalės, ko neklausta. Balsas, aidintis per teismo salės garsiakalbius, kur kas ramesnis, nei ji jaučiasi. Ji taip stengiasi 12
STIKLAINIS ŠIRDŽIŲ
kalbėti aiškiai ir išraiškingai, kad gilus sielvartas, kurį nešiojasi nuo tos dienos, kai Andžela buvo nužudyta, šiek tiek nuslopsta. Kalvinas iš kaltinamųjų suolo atidžiai stebi ją kalbančią, tas žvilgsnis veria kiaurai. Toks jausmas, kaip ir tada, kai buvo išnie kinta. Džo pasakoja teismo dalyviams apie jų santykius, kai buvo vaikinas ir mergina, kol jis tebebuvo Kalvinas, dar ne Svytbėjaus Smaugikas. Kai jai buvo šešiolika ir atrodė, kad jiedu paprasčiau siai įsimylėję. Prisimena smurtą: psichologinį ir fizinį, pasakoja ausis ištempusiems žiūrovams, koks Kalvinas buvo apsėstas ir val dingas. Pasakoja, kokia išsigandusi ir sutrikusi anuomet buvo, iki šiol su niekuo apie tai nekalbėjo, net su pačia Andžela, o ypač ne su tėvu. Dabar pasakoja dalykus, kuriuos šitiek metų laikė užda rytus dėžėje, tolimiausiame sąmonės kampe, neleisdama sau prie jų prisiartinti. Jei kas nors dalintų laipsnius už skausmingų patirčių išstūmimą, tai Džo jau būtų mokslų daktarė. – Po daugelio metų pamačiusi reportažus per žinias supratote, kad Kalvinas Džeimsas yra Svytbėjaus Smaugikas? – klausia prokuroras. Džo purto galvą. – Niekad nežiūrėjau žinių. Buvau girdėjusi šį tą iš savo tėvo, mat jis vis dar gyvena Svytbėjuje, tačiau niekad nesuvedžiau galų. Matyt, tiesiog nelabai kreipiau dėmesį. Ji sako tiesą, bet dirstelėjusi į Kalviną išvysta, kaip jo lūpų kam pučiai vos vos, gal milimetrą pakyla. Šypsenėlė. Jos anuometinis vaikinas dvidešimt vienų buvo labai patrauklus, niekas negalėjo paneigti. Bet šiandien, trisdešimt penkerių, jis atrodo kaip kino žvaigždė. Veidas pilnesnis, aptakesnių bruožų, plaukai susitaršę tobulomis bangomis kaip tikro svajonių princo*, žandenos vos * Originale McDreamy – labai dailus veikėjas Derekas Šepardas iš serialo „Grei anatomija“. 13
Jennifer Hillier
pasidabruotos, o raukšlelės apie akis tik prideda žavesio. Sėdi atsipa laidavęs, apsirengęs paprastą kostiumą su kaklaraiščiu, užsirašinėja kažką į geltoną bloknotą. Nuo tada, kai Džo įžengė į teismo salę, jis nesiliovė kreivai šypsoti. Ji įtaria, kad tai pastebėjo vienintelė. Kad vypsnis skirtas jai. Jų akys susitinka ir Džo nupurto tarytum elektra. Tas prakeiktas virpulys, net dabar, po viso to, kas nutiko. Nuo pirmosios dienos, kai tik susipažino, iki pat dabar tas virpulys niekur nedingo. Nei iki jo, nei po jo su niekuo taip nesijautė. Net su Endriumi. Ypač su Endriumi. Jos sužadėtinis – jei vis dar galima jį taip vadinti, nes kitą vasarą planuojamos vestuvės juk neįvyks, – tokių jausmų nežadino niekad. Nepakeldama rankų iš skreito Džo sukioja žiedą, jauste jaučia jo svorį, saugumą, kurį žiedas teikia. Endriaus piršlybos jai buvo kaip simbolis – ne tik būsimos santuokos, bet ir gyvenimo, kurį susikū rė. Baigė bakalauro studijas Padžet Saundo universitete, Vašingto no universitete įgijo magistro laipsnį. Trisdešimties tapo jauniausia Šipo farmacijos bendrovės viceprezidente. Na ir kas, kad sėkmė iš dalies lydėjo ir dėl to, jog buvo susižadėjusi su generaliniu direkto riumi ir sosto paveldėtoju Endrium Šipu? Visa kita – jos sunkaus darbo vaisiai. Nesvarbu. Tas gyvenimo puslapis jau užverstas. Viena vertus, supranta, kad lengvai išsisuko. Aukščiausios kva lifikacijos advokatas buvo vertas kiekvieno cento, kurį Endrius jam mokėjo. Bet, kita vertus, penkeri metai, po velnių. Kalėjime niekam nerūpės, kad laisvėje buvo išsilavinusi ir visuomenėje prasimušu si, kad iki suimama uždirbdavo kelis šimtus tūkstančių per metus (su premijomis) ar kad ruošėsi susigiminiuoti su viena iš seniausių ir įtakingiausių Sietlo šeimų. Kai išeis į laisvę – jei niekas nepa durs duše ir apskritai liks gyva, – visada turės teistumą. Už sunkų 14
STIKLAINIS ŠIRDŽIŲ
nusikaltimą. Niekad nebepavyks susirasti pastovaus darbo. Gugle įvedus jos vardą, iššoks Svytbėjaus Smaugiko byla, nes internete niekas neužsimiršta. Teks pradėti gyvenimą nuo pradžių. Bet ne dugne – žemiau dugno, teks kapstytis iš duobės, kurią pati išsikasė. Ji toliau aiškiai ir išraiškingai atpasakoja tos klaikios nakties įvy kius. Prisiekusieji ir kiti dalyviai klausosi ištempę ausis. Džo, prikaus čiusi žvilgsnį prie to bereikšmio taško salės gale, piešia smulkmenišką paveikslą. Vakarėlis Čado Fentono namuose po futbolo varžybų. Statinė punšo, taip smarkiai atskiesto degtine, kad žodis „atskiestas“ čia jau net nebetiko. Kaip jos su Andžela išvyko iš vakarėlio anks ti, krizendamos ir klupinėdamos, girtos kaip pėdai, su trumputėmis suknelėmis nušleivojo į Kalvino namus. Andžela šoko. Andžela flir tavo. Dar išgėrė, pasaulis ėmė suktis, pavirto į svaiginančių formų ir spalvų kaleidoskopą ir Džo galų gale nusmigo. O tada – kelionė namo, pas Džo, Kalvinas vairuoja, Andžela bagažinėje. Ilgas kelias per mišką, pasišviečiant blausiu žibintuvė liu, kabančiu prie Kalvino raktų grandinėlės. Vėsus nakties oras. Medžių kvapas. Klampi žemė. Verksmas. Džo suknelė, išpurvinta, žemėta, žolėta ir kruvina. – Savo akimis nematėte, kaip Kalvinas Džeimsas supjaustė jos kūną? – spaudžia prokuroras. Džo krūpteli. Jis stengiasi atkreipti visų dėmesį, jog Andželos kūnas buvo supjaustytas į dalis, kad tik skambėtų kuo kraupiau, nors siaubinga buvo jau vien tai, kad Džo geriausia draugė buvo nužudyta. – Ne, nežiūrėjau, kaip tą darė, – atsakydama į Kalviną nežiūri. Nepajėgia. – Kokį įrankį naudojo? – Pjūklą. Iš pašiūrės sode. – Jūsų tėvo pjūklą? 15
Jennifer Hillier
– Taip. Džo užsimerkia. Vis dar regi prieš akis plieno blyksnį, Kalvinui iškėlus pjūklą mėnesienoje. Medinė rankena, dantyti ašmenys. Po to ant jų nugulė kraujo, odos ir plaukų liekanos. – Žemė buvo per... ten daug akmenų. Mums nepavyko iškasti gilios duobės, kad... kad... ji sutilptų visa. Teismo salėje kyla sujudimas. Žiūrovai sukruta ir ima kuždėtis. Endrius Šipas atsistoja. Jis žiūri į Džo, jų akys susitinka. Sužadėtinis linkteli jai, apgailestaudamas krypteli galva ir apsisukęs dingsta pro sunkias duris salės gale. Gali būti, kad daugiau niekada jo nebepamatys. Skauda kur kas labiau, nei tikėjosi. Kelias sekundes kaip pamišusi skreite sukioja žiedą, tada nukiša sielvartą į sąmonės kertelę kitam kartui. Volteris Šo, likęs greta tuščios kėdės, nesijudina. Džo tėvas – ne pats emocingiausias vyras, jo tikruosius jausmus išduoda vienintelė ašara, riedanti per skruostą. Jis šios istorijos niekad nebuvo girdėjęs, Džo nekaltintų jo, jei nusektų Endrių pro duris. Bet tėvas neišeina. Ačiū Dievui. – Kiek užtruko, kol ją supjaustė? – klausia prokuroras. – Ilgokai, – tyliai atsako Džo. Iš salės gilumos ataidi rauda. Kendisės Vong Platen pečiai ima kretėti, buvęs vyras ją apkabina, akivaizdžiai ir pačiam kaupiasi aša ros. Naujieji jų sutuoktiniai paklaikę tyli, nežino, kaip reaguoti, ką daryti. Tai ne jų duktė, ne jų netektis, bet visi jaučia tą patį. – Man atrodė, kad užtruko ilgai, – priduria. Visi į ją spokso. Kalvinas spokso. Džo lėtai į jį atsisuka ir jų akys susitinka. Pirmą kartą nuo tos akimirkos, kai įžengė į salę, žiūri jam į akis. Ir tik ji viena pastebi – mat kaip tik to ir laukia, – kaip Kal vinas vos vos, beveik nepastebimai linkteli. Džo nusuka akis ir vėl sužiūra į prokurorą, šis padaro pauzę, atsigeria vandens. 16
STIKLAINIS ŠIRDŽIŲ
– Taigi palikote ją, – prataria prokuroras, žengdamas prie liu dytojo pakylos. – Ir toliau sau gyvenote, lyg nieko nebūtų nutikę. Melavote policijai. Melavote jos tėvams. Leidote jiems kentėti ketu riolika metų, taip ir nesužinoti, kas nutiko vienturtei dukrai. Jis nutyla. Pabrėžtinai atsisuka tiesiai į Džo, paskui į Kalviną ir galiausiai į prisiekusiuosius. Tada vėl prabyla, beveik šnabžda, kad žiūrovai klausytų nuščiuvę. – Palikote geriausią draugę miške, už šimto metrų nuo savo pa čios namų, po to, kai jūsų vaikinas ją sukapojo į gabalus. – Taip, – atsako ji ir vėl užsimerkia. Supranta, kaip siaubingai tai skamba, pamena, kaip kraupu viskas buvo. Bet ašaros nesikaupia. Jų nebelikę. Kažkas salėje tyliai kūkčioja. Ar greičiau inkščia. Andželos mama sunkiai alsuoja veidą paslėpusi delnuose, Džo net iš savo vie tos mato, kad ryškiai raudonas nagų lakas nukrapštytas. Viktoras Vongas, įsitaisęs šalia, neverkia. Bet kai iš kišenės ištraukęs nosinę paduoda buvusiai žmonai, rankos siaubingai dreba. Prokuroras daugiau klausimų neturi. Teisėjas paskelbia pietų pertrauką. Prisiekusieji išeina, o žiūrovai atsistoja pramankštinti kojų. Kai kurie skambina telefonu. Žurnalistai kaip pamišę maigo nešiojamųjų kompiuterių klavišus. Policininkas padeda Džo nusi leisti nuo liudytojo pakylos ir ji lėtai nužingsniuoja pro kaltinamojo kėdėje sėdintį Kalviną. Šis pašokęs čiumpa Džo už rankos ir ji su stoja kaip įbesta. – Gera tave pamatyti, – prabyla vyras. – Net ir tokiomis aplin kybėmis. Jų veidus skiria vos keli centimetrai. Jo akys tokios pat, kokias ji pamena: ryškiai žalios su auksine aureole aplink vyzdžius. Džo kartais sapnuoja šias akis, girdi jo balsą, jaučia rankas ant savo kūno. Bet dabar jis čia iš tikrųjų. 17
Jennifer Hillier
Ji nieko neatsako, nes nėra ką pasakyti, tik jau ne dabar, kai visi aplinkui klausosi. Ištraukia ranką. Policininkas stumteli ją eiti. Džo jaučia delne popieriaus lapelį, įspraustą Kalvino, ir sugniau žusi kumštį įbruka ranką į suknelės kišenę. Sustoja atsisveikinti su tėvu, nusimauna sužadėtuvių žiedą, vienintelį savo papuošalą, ir atiduoda jam. Volteris Šo stipriai ją apkabina. Tada nusisuka, kad dukra nepamatytų jo persikreipusio veido. Teismas dar tęsis, bet Džo dalis baigta. Kitą kartą tėtį pamatys tik jam aplankius ją kalėjime. Policininkas nuveda ją į kamerą. Ji atsisėda ant suolo patalpos gale ir, policininko žingsniams nutolus, kyšteli ranką į kišenę. Ištraukia skiautę geltono bloknoto popieriaus. Jame – Kalvino raštelis, išraitytas smulkia, dailia rašysena. Nėra už ką. Prie žodžių nupiešta maža širdelė. Džo sugniaužo lapelį į kamuoliuką ir praryja. Vienintelis būdas jo atsikratyti – suvalgyti. Moteris sėdi viena, pasinėrusi į mintis. Praeitis, dabartis ir ateitis susiraizgo į viena, galvoje skambantys balsai persipina su tikrais po licininkų balsais koridoriaus gale. Ji išgirsta, kaip jie šnekučiuojasi apie vakarykštę „Grei anatomijos“ seriją, ir staiga susimąsto: įdomu, ar kalėjime rodys „Grei anatomiją“? Neįsivaizduoja, kiek laiko praė jo, kai prie grotų šmėsteli šešėlis. Pakelia akis ir išvysta detektyvą Kaizerį Brodį. Jis laiko popierinį maišelį iš vietinės mėsainių užkandinės ir pieno kokteilį. Maišelis dėmėtas nuo riebalų ir Džo kaipmat ima kauptis seilės. Nieko ne valgė nuo pusryčių: į kamerą gavo dubenėlį šaltos avižų košės ant purvino padėklo. – Jei čia ne man, tai tu tiesiog žiaurus, – prataria. Kaizeris ištiesia maišelį. 18
STIKLAINIS ŠIRDŽIŲ
– Tau. Gali pasiimti... jei tik pasakysi, ką Kalvinas Džeimsas tau įbruko į delną teismo salėje. Džo spokso į maišelį. – Nesuprantu, apie ką kalbi. – Paėmė tave už rankos ir kažką padavė. Ji papurto galvą. Užuodžia keptą jautieną. Čirškintus svogūnus. Bulvytes. Pilvas griausmingai sugurgia. – Nieko jis man nepadavė, Kaizi, prisiekiu. Čiupo už rankos, pasakė, kad gera mane matyti, o aš ištraukiau ranką ir nieko neat sakiau. Viskas. Detektyvas ja netiki. Mosteli sargybiniui ir šis atrakina metalines duris. Vyras patikrina jos rankas, apžiūri grindis, mosteli atsistoti ir Džo paklūsta. Apieško ją, patikrina kišenes. Galų gale nenoriai paduoda maišelį. Džo jį atplėšia. – Ramiai. – Detektyvas prisėda greta ant šalto suoliuko. – Vie nas iš dviejų mėsainių – mano. Džo saviškį jau išvyniojo. Atsikanda didelį kąsnį, riebalai nuo maltos jautienos varva ant dizainerių suknelės. Jai nerūpi. – Ar šitai galima? – Ką? Valgyti mėsainį? – Kaizeris nukelia viršutinę savo mėsainio bandelę ir prisikrauna ant mėsos bulvyčių. Tada vėl uždeda bandelę ir atsikanda. – Jau pasirašei prisipažinimą, niekam nerūpi, kad su tavimi kalbuosi. – Negaliu patikėti, kad ir užaugęs prikiši bulvyčių į mėsainį. – Džo nužvelgia detektyvo mėsainį atseit pasibjaurėjusi. – Kaip mo kyklos laikais. – Kai kuriais aspektais pasikeičiau. Kitais – ne, – atsako jis. – Tu taip pat. – Ko čia atėjai? – paklausia ji po kelių minučių, kai, suvalgius pusę mėsainio, nustoja mausti pilvą. 19
Jennifer Hillier
– Nežinau. Turbūt norėjau įsitikinti, kad nejaučiu tau neapy kantos. – Be abejonės, turi teisę. – Jau nebe, – atsako Kaizeris ir atsidūsta. – Pagaliau viskas išsi sprendė. Galiu užmiršti. Patarčiau ir tau padaryti tą patį. Ilgai laikei paslaptį. Keturiolika metų... Negaliu įsivaizduoti, kaip tai tave pa veikė. Čia jau savaime bausmė. – Nemanau, kad Andželos tėvai tau pritartų. Jai gera, kad jis taip pasakė. Leido pasijusti ne tokia pabaisa. Bent akimirką. – Todėl ir keliauji į kalėjimą. Kad atsėdėjusi galėtum pradėti gyvenimą iš pradžių. Ištversi. Visad buvai stipri. – Kaizeris padeda mėsainį. – Žinau, juokinga. Kai sužinojau, ką iškrėtei, norėjau tave nudėti. Už tai, ką padarei Andželai. Kaip visus iškankinai. Už tai, kaip mane iškankinai. Bet išvydęs tave... – Ką? – Prisiminiau, kokia kadaise buvai. Visi buvom geriausi draugai, velniai rautų. Tokie dalykai taip lengvai nesikeičia. – Žinau. – Džo į jį pažvelgia. Nors išvaizda kaip griežto faro, jis atrodo šiltas. Kaizeris visad buvo geros širdies. – Daugybę kartų norėjau papasakoti tau, kas nutiko, ką padariau. Tu būtum žinojęs, ką daryti. Visada buvai mano... – Kas? – Kelrodė žvaigždė, – atsako ji. – Daug nesąmonių prikrėčiau, Kaizi. Viena jų – kad atstūmiau tave. – Tau buvo šešiolika. – Kaizeris vėl giliai atsidūsta. – Buvai vai kas. Kaip ir aš. Ir Andžela. – Bet jau nebe maža, turėjau susimąstyti. – Kai pagalvoji, dabar viskas darosi aiškiau. Kodėl po tos nak ties tapai tokia keista. Kodėl mane atstūmei. Visus metus nėjai į 20
STIKLAINIS ŠIRDŽIŲ
mokyklą. Kalvinas ne juokais tave traumavo. Nė nenumaniau, kad viskas taip blogai. – Kaizeris paliečia jai veidą. – Bet šiandien pasa kei tiesą. Viskas baigta. Pagaliau. – Pagaliau, – pakartoja ji ir atsikanda mėsainio, nors nebesijau čia alkana. Pilna burna meluoti lengviau.
21