Issuu

Pirmoji Nobelio literatūros premijos laureatė moteris – švedų rašytoja SELMA LAGERLÖF (Selma Lagerliof, 1858–1940) – nepakartojama pasakotoja, su jos knygomis jau užaugo ir neabejotinai dar užaugs ne viena skaitytojų karta. Garsiausia jos knyga vaikams „Stebuklingosios Nilso kelionės“ iš pradžių buvo sumanyta kaip patraukliai parašytas geografijos vadovėlis, bet šios didžios pasakotojos rankose virto dėmesį prikaustančia kelione, kurioje nepaprastai įdomios žinios apie geografiją ir gamtą susipina su stebukliniais ir tikrais keturiolikmečio Nilso nuotykiais.

Nevykusiai pajuokavęs ne itin gero būdo paauglys Nilsas pavirsta nykštuku ir netyčia užsiropštęs žąsinui Martynui ant sprando kartu su juo leidžiasi į kelią – iki Laplandijos pačioje šiaurėje. Taip prasideda nuostabi, įvairiausių nuotykių ir išbandymų kupina kelionė. Berniukas su savo naujuoju draugu žąsinu praskris virš įlankų ir uostų, uolėtų kalnų ir neįžengiamų miškų, ežerų ir upių su grėsmingais kriokliais, apsilankys paslaptinguose miestuose ir didingose pilyse. Susipažins su didžiuliais lokiais, drąsiais elniais, šokančiomis varnomis ir tik stebuklingose kelionėse sutinkamomis mitinėmis būtybėmis. Bet dar svarbiau – Nilsas nukeliaus nepaprastai turiningą vidinę kelionę ir grįš namo pažinęs ne tik pasaulį ir jo grožį, bet ir patį save.

Iš vokiečių kalbos vertė Adelė Laigonaitė

VILNIUS 2021

Selma LAGERLÖF WUNDERBARE REISE DES KLEINEN NILS HOLGERSSON MIT DEN WILDGÄNSEN

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose. Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB). Iliustravo B. Libekas ISBN 978-609-466-602-5

berniukas Ny k štuk as Sekmadienis, kovo 20 d.

Kartą gyveno kokių keturiolikos metų berniukas, aukštas ir gražaus sudėjimo, šviesiaplaukis. Nedaug iš jo buvo naudos – labiausiai jam patikdavo miegoti arba valgyti, o ypač jis džiaugdavosi, iškrėtęs kokią šunybę. Vieną sekmadienio rytą jo tėvai taisėsi į bažnyčią. Berniukas sėdėjo vienmarškinis prie stalo krašto ir galvojo, kaip gera, kad tėvas su motina išeina, jis kelias valandas galėsiąs daryti, kas tik ateisią į galvą. „Dabar aš nusikabinsiu nuo sienos tėvo šautuvą ir niekieno nedraudžiamas šaudysiu“, – pamanė sau.

Bet tėvas tartum atspėjo sūnaus mintį: buvo jau beišeinąs, tik staiga sustojo tarpdury ir atsigręžė į berniuką: – Jei nenori su mumis eit į bažnyčią, – sako jis, – tai bent namie pamokslą perskaityk. Ar prižadi? – Gerai, galiu, – atsakė berniukas, bet čia pat pagalvojo, kad skaitys tik tiek, kiek jam pačiam patiks. Vaikui atrodė, kad jo motina dar niekada nėra taip skubėjusi kaip šį kartą. Ji kaipmat atsidūrė prie knygų lentynos, paėmė nuo jos Liuterio pamokslus, atvertė tai dienai skirtą vietą ir padėjo knygą ant stalo prie lango. Greta pamokslų knygos ji paguldė ir atskleistą Evangeliją. Galiausiai ji pristūmė prie stalo didįjį krėslą, kuris pernai buvo nupirktas iš varžytinių Vemenhego klebonijoj ir kuriame niekam daugiau nevalia buvo sėdėti, tik tėvui. Berniukui atrodė, kad motina iš tiesų per daug varginasi, taip uoliai viską jam ruošdama, nes jis nė nemanė skaityti daugiau kaip puslapį kitą. Bet ir vėl tėvas, tartum kiaurai jį permatydamas, priėjo prie sūnaus ir griežtai jam pasakė: – Žiūrėk tu man, skaityk atsidėjęs! Parėjęs paklausinėsiu tave iš kiekvieno puslapio, ir, jei būsi nors vieną praleidęs, susigriebsi atsakančiai. – Pamokslo – keturiolika su puse puslapio, – pridūrė motina lyg matuodama. – Tuojau sėsk prie knygos, jei nori laiku perskaityti. Tai pasakę, tėvai pagaliau išėjo. Stovėdamas ant slenksčio ir žiūrėdamas jiems įkandin, berniukas jautėsi tartum į spąstus pakliuvęs. „Džiaugiasi jie dabar, kad aš iki pat jų parėjimo turėsiu kaip prikaltas sėdėti prie to pamokslo“, – galvojo jis. Tačiau tėvui su motina dėl to nė kiek nebuvo linksma. Atvirkščiai, žingsniavo gerokai nusiminę. Jie buvo neturtingi grytelninkai, žemės turėjo tik daržui. Atsikraustę čionai, jie vos įstengė nusišerti paršiuką ir išlesinti keletą vištų. Bet, būdami didžiai stropūs, darbštūs žmonės, dabar jau turėjo prasigyvenę karvių bei žąsų. Jie buvo ganėtinai atkutę ir šį gražų rytą būtų galėję smagūs, patenkinti traukti į bažnyčią, jeigu ne nuolatinis rūpestis dėl vaiko. Tėvas skundėsi, kad sūnus toks nepaslankus, toks tinginys, mokykloj nenorėjęs mokytis ir dabar tetinkąs žąsims ganyti ir tai tik iš didelės bėdos. Motina neturėjo kuo užstoti savo vaiko, 6

bet ji daugiausia krimtosi dėl to, kad berniukas toks piktas, kietaširdis gyvuliams, linkįs žmonėms vien tik bloga. – Ak, kad Dievas jam tą pagiežą išvarytų ir kitą širdį duotų! – atsiduso motina. – Nubaigs jis mus ir pats sau nelaimę prisišauks. Berniukas ilgai svarstė, skaityti jam tą pamokslą ar ne. Pagaliau nutarė, kad geriau bus šį kartą paklausyti tėvų. Tad sėdo į tą prašmatnų krėslą ir pusbalsiu ėmė bambėti knygos žodžius. Bet po valandėlės nuo jo paties balso apėmė snaudulys, ir vaikas pajuto, kad galva jau knapsi. Lauke dvelkė nuostabus pavasario oras. Tebuvo dar tik kovo dvidešimtoji, bet pietų Skonėje, Vakarų Vemenhego kaime, kur berniukas gyveno, pavasaris jau buvo pačiame gražume. Medžiai, tiesa, dar nežaliavo, bet visur jau sprogo išbrinkę pumpurai. Grioviai telkšojo pilni vandens, pakraščiais žydėjo šalpusniai, o neaukštą mūrinę tvorą apraizgę vijokliai jau rudavo, leisdami blizgančius ūgius. Skroblų miškas tolumoje tartum pampo akyse tankėdamas, o virš žemės plytėjo aukštas, žydras dangus. Pirkelės durys buvo tik privertos, ir į vidų sroveno vieversėlių čirenimas. Vištos ir žąsys vaikštinėjo po kiemą, o karvės, jausdamos pavasario orą net ir tvarte, viena per kitą mūkė: mū, mū! Berniukas skaitė ir knapsėjo, galuodamasis su miegu. „Ne, nepasiduosiu, – galvojo jis, – nes kitaip iki pat pietų to pamokslo neįveiksiu.“ Bet kad ir kaip jis buvo pasiryžęs pergalėti miegą, galų gale vis dėlto užsnūdo. Ar tik truputėlį snustelėjo, o gal ir gerokai numigo – šito jis nežinojo, o pabudo nuo tylaus šlamesio, kurį išgirdo už nugaros. Ant palangės, tiesiai priešais jį, stovėjo nedidelis veidrodis, kuriame galėjai matyti beveik visą kambarį. Tą pačią akimirką, kai berniukas kilstelėjo galvą, jo žvilgsnis krito tiesiai į veidrodį, ir ten jis pamatė, kad motinos skrynia atvožta. Motina turėjo didelę, sunkią, ąžuolinę, geležim apkaustytą skrynią, kurios niekam kitam, išskyrus ją pačią, nevalia buvo atidaryti. Ten ji laikė visa, kas jai atiteko iš motinos ir prie ko jos širdis buvo ypač prisirišusi. Joje gulėjo keletas senoviškų raudono audeklo drapanų, trumpi kiklikai, klostyti sijonai ir perlais išsiuvinėtos krūtinėlės. Buvo ten ir baltų krakmolytų skarelių, sunkių sidabrinių sagčių ir grandinėlių. Žmonės 7

tokių dalykų jau nebedėvėjo, ir motina keletą kartų buvo maniusi juos parduoti, tik širdis vis neleido. Berniukas veidrodyje aiškiai matė, kad skrynios viršus atidarytas. Jis negalėjo suprasti, kaip tat atsitiko, nes motina išeidama skrynią užrakino. Juk negalėjo palikti ją atlapą, žinodama, kad namuose tik vienas sūnus. Berniukui pasidarė labai nejauku. Jam dingtelėjo, ar tik nebus įslinkęs į gryčią koks vagis. Neišdrįsdamas nė krustelėti, jis sėdėjo kaip nudiegtas ir spoksojo į veidrodį. Taip bespoksodamas ir belaukdamas vagies, jis staiga pamatė juodą šešėlį ant skrynios krašto. Kas tai galėtų būti? Vaikas žiūrėjo ir nenorėjo tikėti savo akimis. Bet kas ten iš pradžių tik dūlavo, ėmė pamažu ryškėti, ir berniukas netrukus suprato, kad tat visai ne šešėlis. Iš tikrųjų ten buvo ne kas kita kaip nykštukas, kuris sėdėjo apsižergęs skrynios kraštą. Vaikas buvo nemaža girdėjęs apie nykštukus, bet jam niekada nė į galvą neateidavo, kad jie tokie maži. Nykštukas, kuris sėdėjo ant skrynios krašto, tebuvo kokio sprindžio didumo, bet jau seno, raukšlėto, tik be barzdos veido. Jis vilkėjo juodu švarkeliu su ilgais skvernais, mūvėjo trumpom kelnėm, o ant galvos turėjo užsivožęs juodą skrybėlę su plačiais kraštais. Jį labai puošė balti nėrinėliai apie kaklą ir rankų riešus, sagtys ant kurpių ir kilpute sumegzti kojinių raiščiai. Dabar jis kaip tik laikė išsiėmęs iš skrynios dailiai siuvinėtą krūtinėlę ir taip pagarbiai apžiūrinėjo tą senų laikų puošmeną, kad nė nepastebėjo, jog berniukas pabudęs... Pamatęs nykštuką, vaikas visiškai suglumo, bet rimtai jo neišsigando. Argi gali toks mažytis padarėlis įvaryti kam baimės? Bet nykštukas buvo taip užsiėmęs savo radiniu, kad nei girdėjo, nei matė, kas aplinkui dedasi, todėl berniukui staiga panižo nagai iškrėsti jam kokią šunybę – įversti skrynion ir užtrenkti jos viršų ar ką kita padaryti. Bet liesti nykštuką rankom jis vis dėlto nedrįso, todėl ėmė dairytis po kambarį, ar nepamatys kokio daikto, kuriuo galėtų tą neūžaugą pastumti. Jis perbėgo akimis nuo lovos ant stalo, nuo stalo ant viryklos, nužvelgė kavinuką ir puodus, kurie stovėjo ant lentynos greta viryklos, žvilgtelėjo į vandens ąsotį prie durų, šaukštus, peilius ir šakutes, lėkštes ir dubenis, matomus pro praviras indaujos duris; pasižiūrėjo į tėvo šautuvą, kabantį 8

ant sienos greta Danijos karališkosios poros, paskui pažvelgė į pelargonijas ir fuksijas, stovinčias ant palangės. Pagaliau jo akys sustojo prie lango rėmo, ant kurio buvo pakabintas senas tinkliukas musėms gaudyti. Daug negalvojęs, jis stvėrė tą tinkliuką ir užmetė ant skrynios krašto. Vaikas negalėjo atitokti nuo laimės. Jis nė pats nesuvokė, kaip tat atsitiko, bet nykštukas jau spurdėjo pagautas. Vargšelis gulėjo stačia galva ir niekaip negalėjo išsipainioti iš to rezginio. Iš pradžių berniukas nesumetė, ką jam su tuo savo laimikiu daryti. Jis tik susirūpinęs siūbavo tinklelį, kad nykštukas negalėtų išlipti. Pagaliau žmogeliukas prašneko. Jis maldaute maldavo paleisti jį, sakėsi per ilgus metus daug gero padaręs berniuko šeimai, užtat esąs tikrai vertas geresnio elgesio... Jei vaikas jį paleisiąs, tai gausiąs seną talerį, sidabrinę grandinėlę ir auksinį pinigą, didumo sulig tėvo sidabrinio laikrodžio dangteliu. Tokia išpirka berniukui anaiptol neatrodė didelė, bet, vos tik nykštukas pateko jo valion, jis ėmė truputėlį jo prisibijoti. Jis nujautė, kad prasidėjo su kažkokiu paslaptingu, ne šios žemės padaru, todėl labai apsidžiaugė, kad galės jo atsikratyti. Užtat jis tuojau pat priėmė pasiūlymą ir liovėsi siūbavęs tinklelį, kad nykštukas galėtų išsikepurnėti lauk. Bet kai šis jau buvo beišlipąs iš tinklelio, berniukui dingtelėjo, kad jis būtų galėjęs išgauti sau didesnių dalykų, išsiderėti visokių kitų gėrybių. Bent jau reikėjo paprašyti, kad nykštukas su savo burtais suvarytų jam į galvą tą pamokslą. „Kaip kvailai padariau, kad jį paleidau“, – pagalvojo berniukas ir vėl ėmė purtyti tinklelį, kad nykštukas nukristų į jį stačia galva. Bet vos tik vaikas tai padarė, jam taip baisiai kas sudavė per ausį, kad pasirodė, tarsi jo galva būtų subyrėjusi į tūkstančius gabaliukų. Pirmiausia jis atsitrenkė į vieną sieną, nuo šios atšokęs – į kitą, pagaliau parkrito ant grindų ir liko ten gulėti be sąmonės. Atsipeikėjęs jis pamatė tebesąs toj pat troboj, o nykštuko – nė dvasios, tartum jis būtų išgaravęs. Skrynia stovėjo užvožta, o tinklelis musėms gaudyti kabojo kaip paprastai ant lango. Jei dešinysis žandas nebūtų taip nežmoniškai degęs nuo antausio, vaikas, ko gero, būtų pamanęs, kad jis visa tai sapnuoja. 9

„Šiaip ar taip, tėvas su motina vis tiek sakys, jog čia tik sapnas, – galvojo jis. – Dėl to nykštuko jie man tikrai pamokslo nedovanos, ir iš tiesų bus geriausia, jei aš vėl tuojau sėsiu skaityti.“ Bet kai vaikas pakilo eiti prie stalo, jam pasirodė kažkas labai keista. Juk pirkia negalėjo padidėti. Tai kodėl dabar jam prieiti prie stalo reikia kur kas daugiau žingsnių negu prieš tai? Ir kas čia tam krėslui pasidarė? Jis iš tiesų neatrodė nė kiek didesnis negu buvęs, bet vaikas dabar turėjo pirma užlipti ant skersinio tarp krėslo kojų, tik tada galėjo užsiristi ant sėdynės. Lygiai tas pat atsitiko ir stalui. Kad galėtų pamatyti jo viršų, jis turėjo užsikarti ant šoninės krėslo atramos. – Kas gi tat galėtų būti, – stebėjosi berniukas. – Tas nykštukas, matyt, bus užbūręs krėslą, stalą ir visą kambarį, ne kitaip! Knyga gulėjo ant stalo. Pažiūrėti ji nebuvo pasikeitusi. Bet ir čia turėjo būti kažkas ne taip, nes jis neįstengė nė žodžio perskaityti, pirma pats neužlipęs ant knygos. Berniukas perbėgo akimis keletą eilučių, paskui netyčia kilstelėjo akis į veidrodį ir kad suriks nesavu balsu: – Žiūrėkit, ten dar vienas. Veidrodyje jis aiškiai pamatė mažą mažytį berniūkštį su smaila kepuraite ir odinėm kelnytėm. – Jis apsirengęs visiškai kaip aš, – tarė vaikas ir iš nustebimo suplojo rankom. Bet čia jis pamatė, kad tas mažylis veidrodyje jį mėgdžioja. Tada vaikas ėmė tąsyti save už plaukų, gnaibyti sau ranką, suktis aplink, bet ir anas pipiras veidrodyje darė tą pat. Berniukas pribėgo prie veidrodžio, norėdamas pamatyti, ar nebus tas varliukas ten kur pasislėpęs. Nieko neradęs, jis ėmė visas drebėti iš baimės – mat suprato, kad nykštukas jį patį užbūrė ir kad tas mažasis bambliukas – tai jis pats, kad jis veidrodyje mato savo atvaizdą.

L auk inės žąs y s Berniukas nieku gyvu nenorėjo patikėti, kad jis paverstas nykštuku. „Tikriausiai čia tik sapnas, įsivaizdavimas, – galvojo jis. – Truputėlį palūkėsiu ir vėl tapsiu žmogumi.“ Atsistojęs prieš veidrodį, jis užsimerkė. Pravėrė akis tik po kelių minučių, tikėdamasis, kad kerai jau bus praėję. Deja, mato, – jis vis dar toks mažytis kaip ir pirma. Šiaip jis nė kiek nepasikeitęs. Ir jo plaukai balti kaip linai, ir pavasario strazdanos ant nosies, ir lopai ant odinių kelnių, ir skylė kojinėje – visa kaip ir anksčiau, tik daug kartų sumažinta. Ne, nieko nepadėjo, nors ir ilgai jis stovėjo ir laukė. Reikėjo ką nors kita daryti. Ak, geriausia būtų, jei jis dabar susirastų nykštuką ir pamėgintų su juo susitaikyti! Berniukas nušoko ant grindų ir ėmė ieškoti. Žiūrinėjo už kėdžių, spintų, po lova, už židinio. Jis net įlindo į keletą žiurkių urvų, bet nykštuko niekur nerado. Ieškodamas jis verkė, maldavo, žadėjo ką beįmanydamas. Kaip gyvas nebelaužysiąs duoto žodžio, niekuomet, niekuomet neišdykausiąs ir daugiau neužmigsiąs prie knygos! Jei atgausiąs savo žmogiškąją išvaizdą, be jokių kalbų būsiąs darbštus, geras, paklusnus berniukas. Staiga jis prisiminė motinos pasakojimą, kad nykštukai mėgsta prisilaikyti karvių tvartuose, ir nieko nelaukdamas nutarė pasižiūrėti, ar kartais nebus ten jo ieškomo nykštuko. Laimė, durys buvo praviros, nes pats jis nebūtų pajėgęs jų atidaryti, tad dabar galėjo laisvai išsmukti. Išėjęs į prieangį, jis apsidairė, kur jo medinės klumpės, nes kambary, žinoma, vaikštinėjo vienom kojinėm. Beieškodamas galvojo, ką jam daryti su tom didžiulėm, sunkiom klumpėm, bet pamatė, kad ant slenksčio stovi pora mažyčių klumpelių, ir dar labiau nusigando. „Jeigu jau tas nykštukas buvo toks apdairus, kad net ir medines klumpes pavertė mažytėm klumpelėm, tai veikiausiai mano nelaimė taip greitai nesibaigs“, – pagalvojo berniukas. Ant senos ąžuolinės lentos prie pirkelės durų straksėjo žvirblis. Pamatęs vaiką, jis tuoj ėmė čirkšti: 11

– Žiūrėkit, žiūrėkit, Nilsas, žąsigonis! Žiūrėkit, koks neūžauga! Pasižiūrėkit į tą neūžaugą Nilsą Holgersoną! Žąsys ir vištos tučtuojau visos atsigręžė į berniuką, ir pakilo neišpasakytas klegesys: – Kakariekū! – užgiedojo gaidys. – Taip jam ir reikia! Kakariekū! Jis mane už skiauterės tąsė! – Kar, kar, kar, kaar, taip jam ir reikia! – šaukė vištos, įkyriai be atvangos karksėdamos. Žąsys susirinko į krūvą, sukišo galvas viena prie kitos ir ėmė klausinėti: – Kas taip padarė? Kas taip padarė? Bet nuostabiausia, kad berniukas suprato jų kalbą. Jis sustojo lyg įbestas ant slenksčio ir ėmė klausytis. – Užtat suprantu paukščių kalbą, kad esu paverstas nykštuku, – tarė jis sau. Vaikas nebeištvėrė to nesiliaunančio vištų kudakavimo „taip jam ir reikia“, „taip jam ir reikia“, čiupo akmenį, sviedė į jas ir suriko: – Nutilkit, pajuodėlės! Deja, berniukas pamiršo, jog dabar jis per mažas, kad vištos jo bijotų. Visas jų būrys galvotrūkčiais puolė prie jo, apstojo iš visų pusių ir kad ims visa gerkle karksėti, kudakuoti: – Kar, kar, kar, kaar! Taip tau ir reikia! Taip tau ir reikia! Nilsas mėgino bėgti, bet vištos šoko iš paskos su tokiu triukšmu, kad jam vos ausys neapkurto. Ir vargu jis būtų ištrūkęs, jei nebūtų pasimaišiusi katė. Kai tik vištos ją pamatė, bematant nuščiuvo ir apsimetė galvojančios tik apie sliekus, kurių jos dabar ir suskato ieškoti, uoliai nagais kapstydamos žemę. Berniukas puolė prie katės. – Mieloji Mice, – tarė jis, – tu juk pažįsti kieme kiekvieną kampelį, žinai kiekvieną urvą. Būk gera, pasakyk man, kur galėčiau rasti nykštuką. Katė jam iš pradžių nieko neatsakė. Ji atsitūpė, susuko uodegą į gražų žiedą apie priekines letenas ir įsispyrė akimis į berniuką. Tai buvo didelė juoda pelių gaudytoja su baltu lopu ant krūtinės. Dailiai sugulę jos plaukai blizgėjo saulės šviesoje. Įtraukusi nagus, ji ramiai sau žiūrėjo pilkom 12

akim su siaurais, stačiais rėželiais per patį vidurį. Katė atrodė labai geros širdies. – Aš, tiesa, žinau, kur nykštukas gyvena, – prašneko ji draugiškai. – Bet tai nereiškia, kad pasakysiu. – Brangioji Micyte, tu turi man padėti, – prašė berniukas. – Ar nematai, ką jis iš manęs padarė. Katė kiek platėliau pravėrė akis, ir jose sumirgėjo žalia, pikta pašaipa. Ji kiek pamurkė patenkinta ir tik tada atsakė: – Už ką aš turėčiau tau padėti, ar kad tu mane taip dažnai už uodegos tampydavai? Berniukas taip supyko, kad visai pamiršo savo mažumą ir silpnumą. – Galiu ir dabar patampyti, jeigu jau tu tokia, – riktelėjo jis ir šoko prie katės. Katė tuojau taip pasišiaušė, kad vaikas vos galėjo patikėti, jog čia tas pats gyvuliukas. Nugara išriesta, kojos gerokai pailgėjusios, nagai suleisti žemėn, uodega trumpa ir pasipūtusi, ausys prigludusios, nasrai šnypščia, akys išsprogusios, žaižaruoja kaip raudonos žarijos. Berniukas žengė žingsnį artyn – kaip čia dabar jis išsigąs katės! Bet ši tik šast ant jo, parvertė aukštielninką ir, baisiai išsižiojusi, užsistojo priekinėm letenom jam ant krūtinės. 13

Vaikas pajuto, kaip nagai pro liemenę ir marškinius sminga jam į odą, o aštrios iltys graibo apie kaklą. Sukaupęs visas jėgas, jis ėmė šauktis pagalbos. Bet niekas neatėjo, ir jam pasirodė, kad išmušė paskutinioji. Čia jis pajuto, kad katė įtraukia nagus ir paleidžia kaklą. – Murr, – tarė ji, – šiam kartui pakaks. Tik pagąsdinau, turėdama galvoje, kad tu mano gerosios šeimininkės sūnus. Aš tik norėjau, kad tu žinotum, kuris iš mudviejų dabar stipresnis. Sulig tais žodžiais katė nuėjo savais keliais, vėl tokia pat rami ir taiki. Berniukas taip susigėdo, kad nė žodžio nebegalėjo pratarti. Užtat jis pasileido tekinas į tvartą nykštuko ieškoti. Tvarte buvo tik trys karvės. Bet vos berniukas įėjo, kad pasileis visos mykti, mauroti, nors ausis užsikimšk. Galėtum žmogus pamanyti, kad jų ten mažų mažiausia trisdešimt stovi. – Mū, mū, mū! – mykė Gegužrožė. – Kaip gerai, kad pasaulyje yra teisybė! – Mū, mū, mū! – baubė visos trys kartu. Jos taip baisiai maurojo viena per kitą, kad berniukas negalėjo nė suprasti jų kalbos. Jis norėjo paklausti, ar jos nežino, kur nykštukas, bet karvės taip įsimūkė, kad jis niekaip negalėjo nutaikyt progos bent prasižioti. Jos elgėsi taip, tartum čia būtų įsiveržęs koks svetimas šuo, – spardėsi užpakalinėm kojom, panėrusios galvas daužė sprandais sietus, badėsi ragais. – Tik prieik! – šaukė Gegužrožė. – Aš tau taip bakstelsiu, kad tu kol gyvas atsiminsi. – Eik šen! – piktumu nesitverdama kvietė jį Geltonoji Lelija. – Pajodysiu tave ant ragų! – Eikš gi, eikš, aš tau parodysiu, koks būdavo malonumas, kai tu savo medinę klumpę man į nugarą svaidydavai! – maurojo Žvaigždė. – Aha, tik ateik, atsimokėsiu tau už tą širšę, kurią man ausin įleidai, – mūkavo Geltonoji Lelija. Gegužrožė buvo iš visų trijų seniausia ir gudriausia, bet ir pagiežos turėjo daugiausia. – Tik prieik arčiau, – baubė ji, – atsiteisiu už visas šunybes, kurias tu taip dažnai krėsdavai savo motinai, išspirdavai kėdutę, ant kurios 14

ji sėdėdavo mus melždama, pakišdavai jai koją, kai ji su pieno pilnu kibiru eidavo namo, atlyginsiu už visas tas ašaras, kurias ji čia dėl tavęs praliejo. Berniukas norėjo pasakyti joms, kad labai gailisi savo nedoro elgesio ir kad nuo šios dienos jis būsiąs mandagus ir geras, jei tik jos pasakysiančios, kur surasti nykštuką. Bet karvės nė nesiklausė. Jos taip baisiai šėlo ir daužėsi, jog berniukas pabūgo, kad kuri jų nenutrūktų nuo sieto, ir sumetė, jog geriausia bus patyliukais išslinkti iš tvarto. Atsidūręs vėl lauke, Nilsas visai nukabino nosį. Vaikas suprato, kad visame kieme niekas jam nepadės surasti nykštuko. O kažin dar, ar jis susišnekėtų su juo, jeigu ir pasisektų jį kur užtikti. Berniukas užsirito ant plačios sienelės, išmūrytos aplink visą sklypelį su pirkele ir apaugusios gudobelėm, apraizgytom vijokliais. Ten jis atsisėdo ir ėmė svarstyti, ką darys, jeigu nepasisektų atgauti žmogaus išvaizdos. Tai nustebtų tėvas su motina, parėję iš bažnyčios. Taip, visa apylinkė stebėtųsi; rinktųsi čia jo pasižiūrėti žmonės net iš Rytų Vemenhego, Torpo ir Skurupo, trauktų iš visos Vemenhego apskrities, ir kas žino, gal tėvai neštų jį į Kiviko turgų ir rodytų ten žmonėms. O, net ir pagalvoti apie tai baisu! Geriau jau, kad joks žmogus daugiau jo nepamatytų! Ak, koks jis nelaimingas! Visame plačiajame pasauly tikrai niekada nebuvo žmogaus, tokio nelaimingo kaip jis. Jis jau net ne žmogus, tik užburtas nykštukas. Pamažu jis ėmė suprasti, ką iš tikrųjų reiškia nebebūti žmogum. Nuo visų jis dabar atskirtas. Negalės daugiau žaisti su kitais vaikais, niekuomet negalės paveldėti pirkelės su daržu iš savo tėvų, o ką jau kalbėti apie vedybas – jokia mergaitė niekada nesutiks už jo tekėti. Sėdi vaikas ir žiūri į savo tėviškę. Štai maža, baltai dažyta valstiečių pirkelė, kuri su savo aukštu stačiu šiaudiniu stogu atrodo tartum įsmegusi į žemę. Ir ūkio trobesiai mažyčiai, o laukeliai tokie jau ankšti, kad tik vargais negalais arklys juose apsisuka. Bet kad ir kokie maži ir vargingi visi tie dalykai, berniukui jie dabar atrodo pernelyg puikūs. Juk kitokio būsto, kaip urvelis po daržinės pamatais, jis nebegali sau reikalauti. Oras nuostabiai gražus. Aplinkui srovena pavasario vanduo, sklei15

džiasi pumpurai, čiulba paukšteliai, o jam taip sunku ant širdies. Niekada daugiau jis nebegalės kuo nors džiaugtis. Jam atrodo, kad dar niekuomet nėra matęs tokio tamsiai mėlyno dangaus kaip šiandien. Štai grįžta paukščių virtinės. Jos parskrenda iš svetimų kraštų, traukia per Baltijos jūrą tiesiai Smigehuko link, keliauja į šiaurę. Iš tų visų paukščių jis tepažįsta laukines žąsis, skrendančias dviem ilgom eilėm. Jau kelintas laukinių žąsų pulkas praskrenda. Lekia jos aukštai aukštai, bet jis vis tiek girdi girgsint: – Skrendam į aukštuosius kalnus! Skrendam į aukštuosius kalnus! Vos tik laukinės žąsys pamatė namines, besivaikščiojančias po kiemą, jos nusileido žemiau ir ėmė šaukti: – Skriskime kartu! Skriskime kartu! Į aukštuosius kalnus! Naminės žąsys nė pačios nepajuto, kaip ištiesė kaklus ir ėmė klausytis, bet paskui visai protingai atsiliepė: – Mums ir čia gera! Mums ir čia gera! Kaip minėta, diena buvo neišpasakytai graži, oras toks gaivus ir lengvas, tad skristi turėjo būti vienas malonumas. Ir su kiekvienu nauju laukinių žąsų pulku naminės vis labiau nerimo. Keletą kartų jos suplasnojo sparnais, tartum joms būtų labai magėję skristi su laukinėm. Bet viena sena žąsis vis neiškęsdavo nesudraudusi: – Ar iš galvos išsikraustėt, vaikeliai! Badauti ir šalti panūdot, ką? Vienas jaunas žąsinas nuo tų laukinių žąsų šauksmų degte užsidegė keliauti. – Jei atskris dar pulkas, aš lėksiu kartu! – sukliko jis. Skrenda dar vienas pulkas viliojamai šūkaudamas. Kad suriks jauniklis žąsinėlis: – Palaukit, palaukit, aš skrendu su jumis! Išskleidė sparnus ir pakilo į orą. Deja, jis nebuvo pratęs skraidyt ir vėl nukrito žemėn. Laukinės žąsys, matyt, nugirdo jo balsą. Jos apsisuko ir ėmė iš lėto skristi atgal. – Palaukit, palaukit! – klykavo žąsinas, mėgindamas vėl pakilti. Visa tai girdėjo berniukas, sėdėdamas ant mūro. 16

„Tikrai būtų gaila, jei tas didžiulis žąsinas išskristų, – pagalvojo jis, – tėvas ir motina labai susikrimstų, parėję namo ir neberadę jo.“ Begalvodamas apie tai, jis vėl užsimiršo esąs toks mažas ir silpnas: nušoko nuo sienelės, įbėgo į žąsų pulką ir apsikabino žąsiną abiem rankutėm už kaklo. – Mesk iš galvos tuos savo norus, girdi! – sušuko jis. Bet tuo pat metu žąsinas suprato, ką daryti, kad pakiltų nuo žemės. Beskubėdamas ir įsikarščiavęs jis nė nebandė nusikratyti berniuko, ir tas, pakibęs žąsinui ant kaklo, pakilo kartu su juo į orą. Žąsinas skrido aukštyn taip greitai, kad vaikui galva ėmė suktis. Kol sumetė, jog reikia paleisti kaklą, atsidūrė jau taip aukštai, kad krisdamas būtų negyvai užsimušęs. Ką berniukas galėjo daryti, norėdamas bent kiek patogiau įsitaisyti? Jam neliko nieko kita, kaip pamėginti užsiropšti žąsinui ant nugaros. Ir iš tiesų vargais negalais jis ten užsirito. Bet ne taip jau lengva buvo išsilaikyti ant glotnios nugaros tarp plasnojančių sparnų. Jis turėjo smarkiai įsikibti už žąsino plunksnų ir pūkų, kad nenukristų.

Marga sk ara Berniukui taip apraibo akys, kad jis ilgai negalėjo atsipeikėti. Vėjas švilpte švilpė pro šalį, sparnai be atvangos kilnojosi greta, o plunksnose sakytum šėlo tikra audra. Trylika žąsų skrido kartu, plakdamos sparnais ir gagendamos. Akyse čia mėlyna, čia žalia, o ausyse vien ūžesys; vaikas nežinojo aukštai ar žemai žąsys skrenda ir į kurią pusę jį neša. Pagaliau Nilsas tiek atitoko, kad jau maždaug suprato, jog reikia sužinoti, kur tos žąsys su juo lekia. Bet ne taip lengva padaryti, kaip sumanyti, nes jis neturėjo drąsos net žemyn pažvelgti. Jis buvo tikras, kad sulig pirmu pažvelgimu jam visiškai apsisuks galva. Laukinės žąsys lėkė ne per aukščiausiai, kad naujajam bendrakeleiviui nebūtų sunku kvėpuoti retesniame ore. Dėl jo skrido ir šiek tiek lėčiau negu paprastai. Kai pagaliau berniukas vis dėlto įsidrąsino žvilgtelėti į žemę, jam pasirodė, kad apačioje mato didžiulę ištiestą skarą, išmargintą nesuskaitomos daugybės mažų ir didelių keturkampių. „Kur aš atsidūriau?“ – klausė jis savęs. Keturkampis prie keturkampio, sklypelis prie sklypelio – daugiau jis nieko nematė. Vieni jų buvo tokio ilgumo, kokio platumo, kiti – pailgi, bet visur vien kampai ir tiesūs kraštai. Jokio apskritimo, jokio išlenkimo niekur nesimatė. – Kas gi ten apačioj? Tokia didelė, languota skara? – tarė sau berniukas, visiškai nelaukdamas, kad jam kas atsakytų. Bet laukinės žąsys tuoj iš visų pusių jam sugagėjo: – Laukai ir pievos! Laukai ir pievos! Tada berniukas suprato, kad toji languota skara, viršum kurios jis lekia, bus ne kas kita kaip Skonės lyguma. Ir jis pradėjo nutuokti, kodėl ji tokia languota, marga. Pirmiausia Nilsas atspėjo, kad šviesiai žali keturkampiai – tai rugių laukai, įdirbti ir apsėti pereitą rudenį ir po sniegu išsilaikę žali. Gelsvai pilki langeliai – tai ražienos, kur pernai vasarą javai augo; rusvieji keturkampiai – senos dobilienos, o juodieji – tušti runkelių laukai ir nearti pūdymai. Rudi langeliai su geltonais kraštais veikiausiai bus skroblų miškeliai, nes didieji medžiai, kurie auga pačiame miške, 18

į žiemą numeta lapus, o jaunieji skroblai miško pakraščiais išlaiko juos pageltusius ligi pat pavasario. Buvo ir tamsių langelių su šiek tiek pilkšvu viduriu. Tai dideli keturkampiai kiemai, iš visų pusių apstatyti trobesiais su pajuodusiais šiaudų stogais ir viduje išgrįsti akmenimis. Buvo ir keturkampių su žaliu vidum ir rudais kraštais. Tai sodai, kuriuose veja jau sužaliavusi, o krūmai ir medžiai eilėmis tebestovi aplinkui su nuogom, rudom šakom. Berniukas negalėjo išsilaikyti nenusikvatojęs, kai pamatė, koks margas pasaulis. Išgirdusios jį besijuokiant, laukinės žąsys tartum sudrausdamos ėmė plyšoti: – Derli, gera žemė! Derli, gera žemė! Vaikas vėl surimtėjo. „Ir kaip tu gali juoktis, – galvojo sau, – tu, kurį ištiko baisiausia nelaimė.“ Kokią valandėlę jis išbuvo labai rimtas, bet netrukus jį vėl suėmė juokas. Kai berniukas šiek tiek apsiprato su šitokiu keliavimu ir jam nebereikėjo galvoti, kaip čia išsilaikius ant žąsino nugaros, jis pastebėjo, kad ore skrenda daugybė paukščių pulkų ir kad visi jie traukia į šiaurę. Klyksmai ir gagenimas sklido iš pulko į pulką. – A, ir jūs šiandien parlėkėt, – šaukia vieni. – O kaip kitaip, – atsako žąsys. – Kaip jums pavasaris? – Dar nė lapelio ant medžių, ir vanduo ežeruose šaltas! – rėkia pirmieji. Skrisdamos per kažkokią vietą, kur apačioj bėginėjo naminiai paukščiai, žąsys ėmė jiems šaukti: – Koks čia vienkiemis? Koks čia vienkiemis? Gaidys pakėlė galvą ir atsakė: – Mažlaukis, tas pats kaip ir pernai, tas pats kaip ir pernai! Vienkiemiai daugiausia turėjo savininkų vardus, kaip Skonėje buvo įprasta, bet, užuot atsakę: „Šis vienkiemis Pero Matso, o anas Olio Rasono“, gaidžiai duodavo jiems tokius vardus, kokie jiems patiems atrodė geriausi. Iš neturtingo vienkiemėlio arba grytelninko kiemo jie rėkdavo: – Čia Begrūdis! Čia Begrūdis! 19

O iš vargingiausių kiemelių atsakydavo: – Čia Badmirys! Čia Badmirys! Dideliems ir turtingiems vienkiemiams gaidžiai duodavo gražius, skambius vardus, tokius kaip Laiminkiemis, Kiaušinkalnis, Piniguotkiemis. O dvarų gaidžiai buvo per daug išdidūs, kad galėtų kokį sąmojingesnį pavadinimą sugalvoti; jie tik rėkė taip garsiai, tartum pati saulė turėtų juos išgirsti: – Čia Dybeko dvaras! Tas pats kaip ir pernai! Tas pats kaip ir pernai! Iš kiek atokiau šaukė dar vienas: – Čia Svaneholmas, kurį kiekvienas turėtų žinoti! Berniukas pastebėjo, kad žąsys neskrenda tiesiai. Jos sukinėjosi šen bei ten po visą pietų lygumą, tartum džiaugdamosi vėl atsidūrusios Skonėje, tartum norėdamos pasveikinti kiekvieną vienkiemį skyrium. Šit jos užskrido ant kažkokios vietos, kur stovėjo keletas didelių, ištįsusių trobesių su aukštais kaminais, o aplinkui – daugybė mažesnių namų. – Čia Jordebergo cukraus fabrikas! Čia Jordebergo cukraus fabrikas! – rėkė gaidžiai. Vaikas krūptelėjo ant žąsino nugaros. Šitą vietą tai jau turėtų pažinti. Ji buvo ne per toliausia nuo jo tėvų namų, ir praėjusiais metais jis čia ganė žąsis. Bet iš viršaus viskas atrodė kitaip negu nuo žemės. Kažin ar tebėra dar ta žąsigonė Ozė ir mažasis Matsas, pernykščiai jo draugai? Ir ką jie dabar pasakytų, jei žinotų, kad jis čia aukštai viršum jų galvų skrenda tolyn! Netrukus Jordebergas išnyko jiems iš akių, ir žąsys lėkė toliau virš Svedalos ir Skabero ežero, o netrukus pasuko atgal per Beringo vienuolyną ir Hekebergą. Tą dieną berniukas apžvelgė Skonės apylinkių daugiau, negu ligi tol per visą gyvenimą buvo matęs. Išvydusios namines žąsis, laukinės baisiai apsidžiaugdavo. Tada jos imdavo skristi visai pamažu ir girgsėdavo: – Mes lekiam į aukštuosius kalnus! Skriskime kartu! Skriskime kartu! Bet naminės žąsys vis atsakydavo: 20

– Žiema dar nepraėjo! Jūs per anksti parlėkėt! Grįžkit atgal! Grįžkit atgal! Laukinės žąsys leisdavosi žemiau, kad naminės galėtų jas geriau suprasti, ir vėl klykavo: – Eikšekit, eikšekit! Išmokysim jus skraidyti ir plaukioti! Naminės dėl to įsižeisdavo ir neatsakydavo nė „gaga“. 21

Bet laukinės žąsys nusileisdavo dar žemiau, vos ne iki pat žemės, paskui staiga žaibu vėl mesdavosi aukštyn, tartum ko baisiausiai persigandusios. – Oi, oi, oi! – girgsėjo jos. – Tai juk visai ne žąsys! Tai avys, tai avys! Naminės stačiai įsiusdavo ir nebeištvėrusios visa gerkle pratrūkdavo: – Kad jus kur iššaudytų kas! Aliai vieną! Aliai vieną! Išgirdęs tuos vaidus, berniukas leipdavo juokais. Bet susizgribęs, kokia neapsakoma nelaimė jį ištikusi, vėl pravirkdavo. Nepraėjus nė valandėlei, jis ir vėl neištverdavo nenusikvatojęs. Dar niekuomet vaikas nebuvo taip smarkiai nešamas į priekį kaip dabar, bet jam visada labai patikdavo lėkti raitam lyg patrakusiam. Ir, žinoma, jis niekada nebūtų galėjęs pamanyti, kad aukštybėje oras toks gaivus ir taip maloniai kvepia žeme ir sakais. Taip pat jis dar niekuomet nebuvo įsivaizdavęs, koks jausmas apima, skrendant taip aukštai. O jautiesi žmogus, tartum lėktum kažkur tolyn nuo savo rūpesčių, bėdų ir visokiausių kitų nemalonumų, kokie tik begali būti.

aka iš čebnekaisės Vak ara s Didžiulis naminis žąsinas, išlėkęs su laukinėm žąsim, jautėsi labai išdidus, kad skraido drauge su jom po pietų lygumą ir pramogauja sau, kiršindamas naminius paukščius ir šaipydamasis iš jų. Bet kad ir kaip jis džiūgavo, vis dėlto pavargo iš nepratimo. Apie pietus jo jėgos pamažu ėmė sekti. Mėgino jis giliau kvėpuoti ir greičiau plasnoti sparnais, bet vis dėlto šiek tiek atsiliko nuo kitų žąsų. Kai laukinės žąsys, skridusios pačios paskutinės, pastebėjo, kad naminė nespėja kartu, jos sušuko visos rikiuotės vadovei: – Aka iš Čebnekaisės! Aka iš Čebnekaisės! – Ko jūs norit? – paklausė vadovė. – Baltasis atsilieka! Baltasis atsilieka!

– Pasakykit jam, kad greičiau skristi lengviau negu iš lėto! – atsiliepė vadovė ir vėl išsitiesė kaip prieš tai. Žąsinas mėgino pasinaudoti patarimu ir ėmė greičiau mojuoti sparnais, bet nuo to taip pailso, kad bematant nusmuko kone iki pat karpytų gluosnių, augančių laukų ir pievų pakraščiais. – Aka! Aka! Aka iš Čebnekaisės! – vėl ėmė klykti užpakalinės žąsys, pamačiusios, kaip sunku pasidarė žąsinui. – Ko gi dabar vėl? – paklausė vadovė, dėdamasi labai supykusi. – Baltasis krinta! Baltasis krinta! – Pasakykit jam, kad aukštai skristi lengviau negu pažeme, – suriko vadovė. Žąsinas bandė ir šiuo patarimu pasinaudoti, tačiau, besistengdamas pakilti aukštyn, jis taip pailso, kad jam užėmė kvapą: rodės, tuoj tuoj sprogs krūtinė. – Aka! Aka! – sukliko užpakalinės. – Ar neatstosit nuo manęs! – suriko vadovė, dėdamasi dar labiau supykus. – Baltasis krinta! Baltasis krinta! – Kas nespėja su pulku, turi grįžti atgal. Pasakykit jam! – atšovė pirmininkė, nė nemanydama skristi bent truputėlį lėčiau. „Ak šitaip?“ – pagalvojo žąsinas. Jam tuojau pasidarė aišku, kad laukinės žąsys nė nemano imti jo su savim į Laplandiją... Jos tik pajuokai jį išviliojo. Pikta jam buvo tik dėl to, kad jėgos apleidžia lyg tyčia dabar, kai reikia tom valkatom parodyti, jog naminė žąsis taip pat šį tą gali. O bjauriausia buvo, kad susidūrė su Aka iš Čebnekaisės. Nors jis ir naminis žąsinas, vis dėlto buvo girdėjęs apie kažkokią pulko vadovę, kurios vardas Aka ir kuriai jau beveik šimtas metų. Ji taip esanti gerbiama, kad tik pačios geriausios laukinės žąsys išdrįsta prie jos prisidėti. Tačiau niekas labiau neniekinąs naminių žąsų kaip Aka su savo pulku, ir todėl žąsinas dabar trokšte troško joms parodyti, kad jis nė kiek ne prastesnis už jas pačias. Jis iš lėto varėsi paskui kitas, svarstydamas, ką jam daryti – grįžti atgal ar lėkti toliau. Staiga tas bambliukas, kurį jis nešė ant savo nugaros, prašneko: 24

– Mielasis žąsinėli Martynai! Tu juk supranti, kad kas niekuomet nėra skraidęs, nieku gyvu nepajėgs kartu su laukinėm žąsim nusigauti iki Laplandijos. Ar iš tiesų nebūtų geriau pasukti atgal, kol dar nesi visiškai nusikamavęs? Bet tas mažytis berniukas žąsiną labiausiai pykino, ir todėl, išgirdęs mažylį netikint jo jėgomis, jis tyčia nusprendė žūtbūt laikytis savo. – Jei tu dar bent kartą prasižiosi, nutėkšiu kaip varlę į pirmą pasitaikiusią kalkių duobę, – atšovė žąsinas. Nuo didelio pykčio jis taip atsigavo ir sustiprėjo, kad vėl galėjo skristi veik nenusileisdamas kitoms žąsims. Ilgam, žinoma, tų jėgų žąsinui nebūtų užtekę; bet jų ir nebereikėjo, nes pulkas ėmė sparčiai leistis žemyn, ir sulig saulės laida žąsys nutūpė ant žemės. Nespėjo berniukas su žąsinu dar nė atitokti, kaip atsidūrė ant Vombo ežero kranto. „Tikriausiai čia apsinakvos“, – pagalvojo vaikas ir nušoko nuo žąsino nugaros. Atsidūręs žemėje, jis pamatė bestovįs ant siauro, smėlėto pakraščio. Priešais tyvuliavo didokas ežeras, į kurį buvo šiurpu žiūrėti: kur bepažvelgtum, visur dar ledas – juodas, grublėtas, visas suskeldėjęs, pilnas skylių, kaip kad paprastai esti pavasarį. Ilgai toks ledas neišsiturės: nuo kranto jau atšlijęs, visas apjuostas plačiu tamsaus, tviskančio vandens diržu. Bet vidury jis vis dar laikosi, tebeskleidžia šaltį ir nesmagią žiemos nuotaiką. Kitoj pusėj ežero dūlavo malonūs, įdirbti laukai, o čia, kur nusileido žąsys, dunksojo didžiulis eglynas. Ir atrodė, kad spygliuočiai įsikibę laikosi žiemos. Šiaip visur žemė jau buvo išsivadavusi nuo sniego, kurio po tom milžiniškom eglėm dar niekas lyg ir nejudino; tirpęs ir vėl šalęs, tirpęs ir vėl šalęs, dabar jis gulėjo kietas kaip ledas. Berniukas pasijuto tartum patekęs į kokią žiemos dykumą, ir jam pasidarė taip baugu, kad vos nepravirko. Jis buvo labai išalkęs, nes kiaurą dieną nė aguonos grūdelio burnoj neturėjo. Bet iš kur gauti nors kąsnelį nuryti? Kovo mėnesį joks valgomas daiktas dar neauga nei ant medžių, nei laukuose. Tad ką jam dabar daryti, kuo alkį numalšinti? Ir kas duos pastogę nakčiai? Kas lovą paklos? Kas leis atsisėsti prie židinio ir apgins nuo laukinių žvėrių? 25

Saulė jau buvo nusileidusi, nuo ežero žverbė šaltis, iš dangaus slinko sutemos, o drauge su tamsa vis artyn ir artyn sėlino siaubas, treškindamas miške netyčia užmintas sausas šakeles. Iš tos giedros nuotaikos, kuri berniuką apimdavo padangėse, nebeliko nė padujų, ir jis pradėjo bugščiai dairytis, ieškodamas savo kelionės draugo, nes čia nebuvo nieko, prie ko jis galėtų glaustis. Bet čia jis pamatė, kad žąsinui dar blogiau negu jam pačiam. Tas vis dar tebegulėjo paslikas kur nutūpęs ir atrodė visai besibaigiąs: kaklas tįsojo suglebęs ant žemės, akys buvo užmerktos, o pro snapą vos vos šnopavo. – Mielasis žąsinėli Martynai, – prašneko berniukas, – gal pamėgintum kokį gurkšnelį vandens nuryti. Iki ežero nė poros žingsnių nebus. Bet žąsinas nė krust. Ligi šiol berniukui niekuomet nebuvo pagailę jokio gyvulio, net žąsino, bet dabar, kada žąsinas jam liko vienintelė paspirtis, vaikas nejuokais persigando, kad gali jo netekti. Nedelsdamas jis griebėsi tempti žąsiną artyn vandens. Bet tokiam pipirui ne taip lengva buvo net ir pajudinti tą sunkybę, ir tik gerokai pasikamavęs jis padarė savo. Pirmiausia paniro į vandenį žąsino galva. Valandėlę jis pagulėjo taip paslikas, bet netrukus ištraukė galvą, iškėlė ją aukštyn, nusipurtė vandenį nuo akių, prunkštelėjo ir giliai atsikvėpė. Paskui išdidžiai nuplaukė tarp nendrių ir meldų. Laukinės žąsys nardė priešais jį ežere. Vos nutūpusios žemėn, jos tuojau puolė į vandenį, nė neatsigręžusios į žąsiną ir jo raitelį. Dabar jos jau buvo gerai išsimaudžiusios, išsipusčiusios ir šliurpė apipuvusius vandens augalus, dumblius. Lyg tyčia baltasis žąsinas pamatė vandenyje mažutį ešeriuką. Nieko negalvodamas, paukštis mikliai pačiupo jį, nuplaukė prie kranto ir padėjo žuvelę ant smėlio priešais berniuką. – Imk, nes noriu padėkoti, kad nuvilkai mane į vandenį, – paaiškino žąsinas. Tai buvo pirmas šiltas žodis, kurį vaikas išgirdo tą dieną. Jis taip apsidžiaugė, kad būtų mielai apsikabinęs žąsiną už kaklo, bet nedrįso. Ir dovana jam buvo labai prie širdies. Tiesa, iš pradžių jis pamanė, kad nie26

ku gyvu negalės valgyti žalios žuvies, bet paskui vis dėlto panūdo bent paragauti. Vaikas čiuptelėjo, ar tebeturi peilį, ir įsitikino, tad tasai tebekabo prie kelnių kilpos, nors ir taip sumažėjęs, jog vargu ar bus didesnis už degtuką. Bet žuviai nuskusti ir išdarinėti pakako ir tokio, ir netrukus iš ešerio liko vien ašakos. Numalšinęs alkį, berniukas susigėdo valgęs žalią žuvį. „Matyt, aš nebe žmogus, o tikras nykštukas“, – pagalvojo jis. Kol Nilsas valgė žuvį, žąsinas ramiai stovėjo šalia, bet kai berniukas nurijo paskutinį kąsnį, paukštis tyliai jam pasakė: – Mes patekome tarp labai pasipūtusių laukinių žąsų, kurios niekina namines. – Taip, ir aš jau pastebėjau, – atsakė vaikas. – Man tikrai būtų didelė garbė, jeigu įstengčiau drauge su jomis nukeliauti iki Laplandijos ir tuo įrodyti, kad ir naminė žąsis šį tą gali. – Taip, taaaip, – nutęsė vaikas. Mat jis netikėjo, kad žąsinui pakaks jėgų tam žygiui, bet nenorėjo prieštarauti. – Bet aš netikiu, kad vienas įveiksiu tokią kelionę, – kalbėjo toliau žąsinas, – todėl norėčiau tavęs paklausti, ar nesutiktum lėkti kartu ir man padėti? Berniukas, žinoma, nieko daugiau negalvojo, tik kaip greičiau parsirasti namo. Todėl jis dabar baisiai nustebo ir nežinojo nė ką sakyti. – Man rodos, kad mudu ne tokie jau geri draugai, – atsakė jis. Bet žąsinas viską seniai buvo pamiršęs. Jis teatsiminė, kad berniukas jam ką tik išgelbėjo gyvybę. – Man tai reikėtų grįžti pas tėvus, – prašneko Nilsas. – Būk ramus, rudenį aš tave tikrai parnešiu pas juos, – sušuko žąsinas. – Neapleisiu tavęs, kol nepasodinsiu prie tavo namų slenksčio. Berniukas galvojo, kad gal ir iš tiesų būtų ne pro šalį dar kurį laiką nesirodyti tėvams į akis. Todėl jis pasiūlymo neatmetė ir jau buvo beatsakąs, kad sutinka, tik už nugaros kažkas baisiai suūžė. Tai purtėsi laukinės žąsys. Visos kartu iššokusios iš ežero, jos stengėsi nutaškyti vandenį nuo plunksnų. Paskui išsirikiavo ilga vorele ir ėmė artintis prie žąsino su berniuku. Kai tik žąsinas pažvelgė į laukines žąsis, jam kaipmat išdulkėjo visa 27

drąsa. Jis tikėjosi, kad jos bus panašesnės į namines žąsis ir kad jis nesijaus tarp jų toks svetimas. O šios va daug mažesnės už jį, ir nė vienos nėra baltos, visos kaip viena pilkos su kur ne kur rusvuojančiomis vietomis. O nuo jų akių žąsinui net baugu pasidarė: visų tokios geltonos ir taip žiba, tarsi ten kas liepsnotų. Žąsinui vis buvo kalama į galvą, kad mandagaus paukščio eigastis lėta, ori, o šiosios kažin ar iš viso moka vaikščioti, eina kažkaip pasišokinėdamos. Ir žąsino širdis visai nustėro, kai pamatė laukinių kojas – dideles, su numintom, sutrūkinėjusiom plėvelėm! Tuojau matyti, kad laukinės žąsys visai nežiūri, kur žengia, ir niekuomet nevaikščioja apylankom. Šiaip jos labai dailios, tvarkingos, bet iš kojų visuomet gali pažinti, kad tai vargšės bastūnės. – Kalbėk, kas ant seilės užeis, tik neprasitark, kad tu žmogus, – spėjo dar sušnibždėti žąsinas berniukui, nes laukinės žąsys jau buvo čia pat. Jos sustojo visos priešais ir ėmė linkčioti kaklais; žąsinas darė tą pat, tik daug dažniau. Kai tas sveikinimasis pasibaigė, laukinių vadovė tarė: – Dabar mes jau norėtume sužinoti, kas jūs tokie? – Apie save nedaug ką galiu pasakyti, – pradėjo žąsinas. – Esu gimęs pereitais metais Skaneryje. Rudenį buvau parduotas Holgerui Nilsonui į Rytų Vemenhegą. Ten ir gyvenau iki šiol. – Atrodo, kad esi toli gražu ne iš tokios giminės, kuria galėtum didžiuotis, – pasakė vadovė. – Tad iš kur ta tavo drąsa, tas įžūlumas dėtis prie laukinių žąsų? – Gal iš to, kad jums parodyčiau, jog ir mes, naminės žąsys, šį tą galim, – atsakė žąsinas. – Taip, iš tiesų būtų gera, jeigu galėtum parodyti, – tarė vadovė. – Mes jau matėm, kaip tu gebi skraidyti, bet gal kitur būsi šaunesnis. Ar ilgai gali plaukioti? – O ne, tuo aš negaliu pasigirti, – atsakė žąsinas. Mat jam pasirodė, kad vadovės jau nuspręsta varyti jį atgal namo, tad ir nesuko galvos, ką atsakyti. – Aš dar niekuomet nesu plaukęs toliau kaip per kalkių duobę, – tęsė jis. – Tad tikiuosi, kad tu meistras šokinėti? – Dar niekada nesu matęs naminės žąsies šokinėjant, – atsakė Martynas ir pagalvojo, kad dar labiau pagadino savo reikalus. 28

Didžiulis baltasis žąsinas buvo visiškai tikras, kad dabar vadovė už jokius pinigus nesiims jo su savim. Užtat kone žado neteko, kai toji pasakė: – Tu iš tiesų drąsiai atsakinėji ko klausiamas, o kas turi drąsos, tas gali būti geras kelionės draugas, nors iš pradžių jam ir prastokai sekasi. Ar nenorėtum keletą dienų praleisti su mumis? Norime pamatyti, ką tu gali. – Mielu noru, – atsakė žąsinas, visas nušvitęs. Bet staiga vadovė atkišo snapą ir paklausė: – O kas ten su tavim? Tokio padaro aš dar niekuomet nesu mačiusi. – Tai mano draugas, – atsakė žąsinas. – Jis visą amžių ganė žąsis ir, manau, gali kelionėje būti naudingas. – Taip, naminei žąsiai jis gal ir praverstų, – atsakė laukinė. – Kuo jis vardu? – Jis... jis turi kelis vardus, – painiodamasis atsakė žąsinas: mat nežinojo, kaip čia jam išsisukti ir neišsiduoti, kad berniukas turi žmogaus vardą. – Ak, jo vardas – Sprindžiukas, – staiga sumetęs, pridūrė žąsinas. – Ar jis ne iš nykštukų giminės? – paklausė vadovė. – Kuriuo metu laukinės žąsys eina tūpti? – nei iš šio, nei iš to paklausė žąsinas, norėdamas išvengti atsakymo. – Apie šį laiką man akys tiesiog pačios merkiasi. Kiekvienas būtų pasakęs, kad žąsis, kur kalbėjosi su žąsinu, labai sena. Visas jos plunksnų apdaras buvo pilkas kaip ledas, be jokio raibumo. Galva didesnė negu kitų, o kojos daug šiurkštesnės ir labiau numintos. Plunksnos pastirusios, pečiai kaulėti, kaklas išdžiūvęs. Kas galėtų abejoti, kad visa tai nuo senatvės? Tik akių metai dar nebuvo įveikę – jos spindėjo skaisčiai ir atrodė jaunesnės negu visų kitų žąsų. Dabar ji labai iškilmingai kreipėsi į žąsiną: – Žinok, žąsine, kad aš esu Aka iš Čebnekaisės, o ši žąsis, kuri skrenda man iš dešinės, Iksė iš Vasijaurės, ana, iš kairės – Kaksė iš Nuoljos. Taip pat įsidėmėk, kad antroji iš dešinės yra Kolmė iš Sarjektono, o antroji iš kairės – Neljė iš Svapavaros, kad už jų eina Vyžė iš Uviko kalnų ir Kūzė iš Sjangelio. Be to, įsidėk į galvą, kad tos šešios jauniklės, kurios stovi pačioj pabaigoj, – trys iš dešinės, trys iš kairės, – taip pat yra kalnų žąsys, kilusios iš geriausių šeimų. Tad nedrįsk mūsų laikyti tokiomis 29

bastūnėmis, kurios susidraugauja su bet kuo, kas tik pakeliui pridryžta, ir nemanyk, kad mes priimam į savo poilsio vietą tokius, kurie nenori pasisakyti, iš kokios giminės kilę. Po šių vadovės žodžių berniukas skubiai žengė keletą žingsnių į priekį. Jam pasidarė skaudu, kad žąsinas, taip drąsiai kalbėjęs apie save, išsisukinėja, paklaustas apie jį. – Aš nenoriu nutylėti, kas esu, – tarė jis. – Vadinuosi Nilsas Holgersonas, esu kampininko sūnus, ir iki šios dienos buvau žmogus, bet šį rytą... Berniukas nutilo, nes niekas jo nebeklausė. Kai tik jis pasisakė esąs žmogus, vadovė atsitraukė per tris žingsnius atgal, kitos atšoko dar toliau. Jos visos ištiesė kaklus ir ėmė piktai šnypšti ant jo. – Tu iškart man pasirodei įtartinas, kai tik pamačiau tave ant kranto. Nešdinkis kuo greičiausiai iš čia, mes nepakenčiam žmonių tarp savęs, – tarė Aka iš Čebnekaisės. – Bet kaip jūs, laukinės žąsys, galite bijoti tokio mažo padarėlio? – bandė užtarti berniuką žąsinas. – Rytoj tegul jis be jokių kalbų grįžta sau namo, bet naktį vis dėlto leiskite jam prabūti čia. Juk niekam iš mūsų sąžinė neleistų palikti tokį mažą vabalą vieną, naktį jį gali užpulti lapė ar žebenkštis. Laukinė žąsis vėl priėjo arčiau, bet buvo aiškiai matyti, kaip sunkiai ji tramdo baimę. – Mane mokė, kad reikia saugotis kiekvieno žmogumi vadinamo sutvėrimo, vis tiek, didelis jis ar mažas būtų, – tarė ji. – Bet jei tu, žąsine, atsakai, kad jis mums nieko blogo nepadarys, tegul pasilieka per naktį čia. Tačiau aš bijau, kad mūsų nakvynė netiks nei tau pačiam, nei jam, nes miegoti mes lipsime ant plaukiojančios ledo lyties. Ji manė, kad, išgirdęs tą žinią, žąsinas nežinos, ką daryti. Bet šis niekuo neišsidavė. – Jūs labai gudrios ir mokate pasirinkti saugią vietą poilsiui, – atsakė jis. – Bet turi man prižadėti, kad rytoj jis grįš namo. – Tada ir man teks skirtis su jumis, – atsakė žąsinas, – nes aš pasižadėjau jo neapleisti. – Tu gali skristi, kur tau patinka, – atsakė vadovė. Sulig tais žodžiais 30

ji pakėlė sparnus ir nuplasnojo ant ledo. Paskui ją nusekė vorele ir visos kitos laukinės žąsys. Berniukas nusiminė, kad iš jo kelionės į Laplandiją nieko nebus; be to, baugu jam buvo ir tos šaltos nakvynės. – Juo toliau, juo blogiau, žąsine, – skundėsi vaikas. – Ant to ledo mes sušalsim. Bet žąsinas nenusiminė. – Nebijok, – ramino jis. – Tik prirink dabar kuo greičiau sausų žolių, kiek pakeli. Kai berniukas prisigraibė sausų stabarėlių, kiek apkabina abiem rankutėm, žąsinas pačiupo jį snapu už marškinių apykaklės, iškėlė aukštyn ir nuskrido ant ledo, kur laukinės žąsys, susikišusios snapus po sparnais, sustojusios miegojo.

– Paklok dabar žolę ant ledo, kad aš turėčiau ant ko stovėti, tada nesušalsiu. Padėk tu man, o aš tau, – dėstė žąsinas. Berniukas padarė ką liepiamas – ant ledo pakreikė šapelius, ir žąsinas vėl stvėrė jį už marškinių apykaklės ir pasikišo po sparnu. – Čia tau bus ir šilta, ir minkšta, – tarė jis ir prispaudė sparną prie savęs, kad mažylis neiškristų. Vaikas taip paniro į pūkus, kad nė atsiliepti negalėjo. Patalas buvo šiltas ir švelnus, berniukas jautėsi labai pavargęs, tad bematant užmigo. 31