Issuu

Simon Sebag Montefiore (Saimonas Sebagas Montefiorė; g. 1965 m.) – britų rašytojas, 2009 m. Vilniaus knygų mugės svečias. Populiariausios jo knygos jau išverstos į daugiau nei 35 kalbas. „Stalino jaunystė“ (lietuvių kalba išleista 2009 m.) laimėjo LA Times Book Prize in Biography (JAV), Costa Biography Prize (Jungtinė Karalystė), Kreisky Prize for Political Literature (Austrija) ir Le Grand Prix de la Biographie Politique (Prancūzija). Jos tęsinys – „Stalinas. Raudonojo caro dvaras“ 2004-aisiais laimėjo British Book Awards Metų istorinės knygos titulą. Rašytojas – Karališkosios literatūros draugijos narys, gyvena Londone. Su autoriumi skaitytojai gali susisiekti per Facebook’ą, o daugiau informacijos rasti adresu www.simonsebagmontefiore.com Autorius garsiojoje savo knygoje „Stalinas. Raudonojo caro dvaras“ vaizduoja Staliną, dvidešimt įtakingiausių jo didžiūnų ir jų šeimų narius, parodo, kaip jie valdė ir kaip gyveno savo valdžios apogėjuje. Čia nepaprastai vaizdingai pateikiama Stalino „dvaro“ kronika – nuo 1929 metų, kai jis buvo džiaugsmingai pripažintas Vadu, iki pat jo mirties. Be to, tai ir tragiškų jo dvariškių likimų, aukštosios politikos, neformalios valdžios ir papročių studija. To lemtingojo laikotarpio, padariusio didžiulę įtaką tolesnei pasaulio istorijai, įvykiai buvo planuojami ten – Raudonojo caro dvare. Todėl tai – įvairiapusiška Stalino biografija; skaitytojas patenka į siaurą išrinktųjų ratą, ir prieš jį atsiveria istorijos teatras. Įvykiai, apie kuriuos esame girdėję, nušvinta kitaip, kai sužinome naujus, anksčiau neskelbtus faktus.

Po šiurpia šios neperprantamos asmenybės ramybe sūkuriavo mirtini nelaimėlio ambicijų ir pykčio verpetai. „Stalinas. Raudonojo caro dvaras“ – ne tik rimta ir be galo patraukli mokslinė studija apie vieną žiauriausių visų laikų diktatorių. Tai – ir pamoka, kur gali vesti utopinės idėjos, ir įspėjimas, ką pasauliui reiškia tokia demoniška vienvaldystė, kuria mėgavosi Raudonasis caras.

Stalinas. raudonojo caro dvaras

UDK 329(47+57):929Сталин Mo-131

Simon Sebag MONTEFIORE STALIN The Court of the Red Tsar Weidenfeld & Nicolson, 2003

© 2003 Simon Sebag Montefiore First published by Weidenfeld & Nicolson, a division of The Orion Publishing Group Ltd., in 2003 © Vytautas Petrukaitis, vertimas į lietuvių kalbą, 2011 © Ilona Kukenytė, viršelio dizainas, 2011 © „Tyto alba“, 2011 ISBN 978-9986-16-804-1

Skiriu Lily Bathshebai

TURINYS

Iliustracijų sąrašas.............................................................................................. 11 Stalino genealoginis medis............................................................................... 15 Žemėlapiai........................................................................................................... 16 Įžanga ir padėka................................................................................................. 19 Veikėjų sąrašas................................................................................................... 25 Prologas. Šventinė vakarienė, 1932 m. lapkričio 8 d.............................. 31

Pirma dalis Tas nuostabus metas: S talinas ir na dia , 1878–1932 metai 1. 2. 3. 4. 5. 6. 7.

Gruzinas ir moksleivė........................................................................................ 55 Kremliaus šeima................................................................................................. 70 Kerėtojas.............................................................................................................. 76 Badas ir užmiesčio draugija: Stalinas savaitgaliais....................................... 91 Atostogos ir pragaras: Politbiuras pajūryje.................................................. 106 Traukiniai, pilni lavonų: meilė, mirtis ir isterija.......................................... 118 Stalinas intelektualas....................................................................................... 130 Antra dalis L I N K SMIEJI VYRUKAI: STALIN A S I R K I R O V A S , 1932–1934 MET A I

8. Laidotuvės . ...................................................................................................... 143 9. Visagalis našlys ir mylintys artimieji: Sergo, bolševikų kunigaikštis...... 154 10. Sugadinta pergalė: Kirovas, sąmokslas ir XVII suvažiavimas.................. 166 11. Favorito nužudymas........................................................................................ 172

Stalinas. raudonojo caro dvaras

Trečia dalis ANT PRARAJO S S L E N K S Č I O , 1934–193 6 M E T A I 12. „Likau našlaitis“: laidotuvių žinovas............................................................ 187 13. Slapta draugystė: Naugardo rožė.................................................................. 200 14. Nykštukas kyla, Kazanova krinta.................................................................. 208 15. Caras važiuoja metro....................................................................................... 217 16. Apsikabinkite partnerius; spauskite suimtuosius: parodomasis teismas....................................................................................... 226 Ketvirta dalis SKERDYNĖS: JEŽO V A S – N Y K Š T U K A S NUO D YTOJAS, 1 9 3 7 – 1 9 3 8 M E T A I 17. Budelis: Berijos nuodai ir Bucharino dozė................................................... 239 18. Sergo: „tobulo bolševiko“ mirtis.................................................................... 253 19. Generolų skerdynės, Jagodos žlugimas ir vienos motinos mirtis............. 263 20. Skerdynės pagal nurodytus skaičius............................................................. 273 21. Gervuogė dirba ir žaidžia............................................................................... 282 22. Kruvini marškiniai: intymus žudikų ratas................................................... 292 23. Visuomeninis gyvenimas per terorą: didikų žmonos ir vaikai................ 303 Penkta dalis SKERDYNĖS: AT V Y K S T A B E R I J A , 1938–193 9 M E T A I 24. Stalino žydės ir šeima pavojuje...................................................................... 313 25. Berija ir išvargę budeliai................................................................................. 322 26. Ježovų tragedija ir ištvirkimas....................................................................... 330 27. Stalino šeimos mirtis: keistas siūlymas ir namų šeimininkė..................... 338 Šešta dalis „DIDELIS ŽAIDIMAS“: H I T L E R I S I R S T A L I N A S , 1939–194 1 M E T A I 28. Europos padalijimas: Molotovas, Ribbentropas ir Stalino žydų klausimas................................................................................ 353 29. Žmonų žudynės............................................................................................... 370 30. Molotovo kokteiliai: Žiemos karas ir Kuliko žmona.................................. 381

TURINYS

31. Molotovas susitinka su Hitleriu: balansavimas ant karo slenksčio ir iliuzijos.......................................................................... 393 32. Paskutinės valandos: 1941 metų birželio 22 diena...................................... 412 Septinta dalis K A R A S: GENIJUS D ARO SIAUB I N G A S K L A ID A S , 1941–1942 METAI 33. Optimistas palūžta........................................................................................... 421 34. „Niršus kaip šuo“: Ždanovas ir Leningrado apsiaustis............................. 445 35. „Ar gali išlaikyti Maskvą?“............................................................................ 456 36. Molotovas Londone, Mechlisas Kryme, Chruščiovas bėdoje.................... 473 37. Churchillis aplanko Staliną: Marlborough prieš Wellingtoną.................. 483 38. Stalingradas ir Kaukazas: Berija ir Kaganovičius kariauja........................ 490 Aštunta dalis karas: GENIJUS TRIU M F U O J A , 1942–1945 MET A I 39. Stalingrado vyriausiasis vadas....................................................................... 503 40. Sūnūs ir dukros: Stalinas kariauja su Politbiuro narių vaikais................. 515 41. Stalino dainų konkursas.................................................................................. 528 42. Teheranas: Rooseveltas ir Stalinas................................................................. 536 43. Pasipūtęs nugalėtojas: Jalta ir Berlynas........................................................ 555 Devinta dalis P AVOJINGAS ĮPĖDINYSTĖ S Ž A I D I M A S , 1945–1949 MET A I 44. Bomba................................................................................................................ 567 45. Berija: didžiūnas, sutuoktinis, tėvas, meilužis, žudikas, žagintojas.......................................................................... 580 46. Viena naktis iš naktinio Josifo Visarionovičiaus gyvenimo: filmų ir vakarienių tironija.......................................................... 592 47. Molotovo šansas: „Girtas tu velniaižin ką pliurpi!“................................... 616 48. Įpėdinis Ždanovas ir kruvinas Abakumovo kilimas.................................. 623 49. Žukovo saulėlydis ir Europos plėšikai: imperatoriškas elitas................... 631 50. „Sionistai apdūmė tau akis!“.......................................................................... 647 51. Vienišas senis atostogauja............................................................................... 652 52. Dvi keistos mirtys – žydų aktoriaus ir realiausio įpėdinio........................ 663 9

Stalinas. raudonojo caro dvaras

Dešimta dalis ŠLUBAS T I G R A S , 1949–195 3 M E T A I 53. Ponios Molotovos areštas............................................................................... 677 54. Žmogžudystės ir vedybos: Leningrado byla............................................... 684 55. Mao, Stalino gimtadienis ir Korėjos karas.................................................... 696 56. Nykštukas ir gydytojai žudikai: mušti, mušti ir mušti vėl!....................... 706 57. Akli kačiukai ir begemotai: senosios gvardijos naikinimas....................... 722 58. „Aš jį nugalabijau!“ – ligonis ir drebantys jo gydytojai............................. 736

PRIERAŠAS....................................................................................................... 751 Pastabos apie šaltinius........................................................................................ 759 Rinktiniai bibliografijos šaltiniai........................................................................ 844 Rodyklė................................................................................................................ 859

ILIUSTRACIJŲ SĄRAŠAS

ILIUSTRACIJų sąrašas

Tarp p. 176 ir 177: 1929–1934 metai Stalinas bučiuoja dukrą Svetlaną per atostogas, ketvirtojo dešimtmečio pradžia1. Nadia apkabinusi Svetlaną1. Viename iš Kremliaus limuzinų: Stalinas su vairuotoju ant priekinės sėdynės, Nadia ant užpakalinės2. Stalino šeima atostogauja prie Juodosios jūros su lėtapėdžiu Molotovu ir jo protinga, aistringa žmona žyde Polina3. Stalinas neša Svetlaną iš sodo į namus Zubalove, šeimos vasarnamyje prie Maskvos1. Stalinas šnekučiuojasi užkulisiuose per Partijos suvažiavimą 1927 m. su sąjungininkais Sergo Ordžonikidze ir ministru pirmininku Aleksejumi Rykovu2. Stalinas savo dvariškių dėmesio centre per Partijos suvažiavimą2. Pašarvota tragiškai mirusi Nadia2. Nadios laidotuvės2. Stalinas išeina iš Didžiųjų kremliaus rūmų su dviem artimiausiais sąjungininkais: Sergo Ordžonikidze ir Michailu Kalininu, pravarde Tėtušis4. Lazaras Kaganovičius, Stalino pavaduotojas ketvirtojo dešimtmečio pradžioje, vadovauja ekspedicijai po Sibiro kaimus ieškoti valstiečių paslėptų grūdų2. Didžiūnai buvo artimi lyg vienos šeimos nariai: dėdė Abelis Jenukidzė su Vorošilovu2. Stalino 1933 m. atostogos: Stalinas su Vorošilovu iškylauja; Stalinas ravi sodą prie Sočio vasarnamio; eina į medžioklę su Budionu, Vorošilovu ir apsaugininku; Lavrentijus Berija siūlosi padėti ravėti sodą; Stalinas plaukia žvejoti ir šaudyti į Juodąją jūrą – išvyka baigsis paslaptingu pasikėsinimu2. Molotovas, ministras pirmininkas ketvirtajame dešimtmetyje, žaidžia tenisą su artimaisiais2. Stalinas valdė savo imperiją atsipalaidavęs – sėdėdamas saulės atokaitoje Sočio vasarnamyje2.

Stalinas. raudonojo caro dvaras

Tarp p. 272 ir 273: 1934–1941 metai Sergejus Kirovas atostogauja su Stalinu ir Svetlana Sočyje3. Stalinas su Svetlana3. Andrejus Ždanovas prisideda prie Stalino šeimos, tikriausiai „Šaltojo upokšnio“ vasarnamyje3. Raudonojo caro dvaras ketvirtojo dešimtmečio viduryje2. Stalino moterys2. Stalinas su savo didikais ir jų žmonomis buvusioje imperatoriškojoje Didžiojo teatro ložėje2. Stalinas su Berija ir Lakoba lanko savo sergančią motiną Keke prieš pat jos mirtį3. Berija priima savo namuose Tiflise Vorošilovą ir Mikojaną, atvykusius į Rustaveliui paminėti skirtą šventę 1937 m., per patį Teroro įkarštį2. Jagoda, Kalininas, Stalinas, Molotovas, Vyšinskis ir Berija2. Maršalas Semionas Budionas pozuoja su Kaganovičiumi ir Stalinu tarp alpstančių iš laimės moterų2. Berija ir Ježovas, du nedoriausi Stalino dvaro siaubūnai2. Ježovas su žmona Jevgenija priima svečią – savo įtakingą draugą Sergo Ordžonikidzę. Netrukus Ježovas padės Stalinui persekioti Sergo, kol šis mirs2. Stalinas, Ždanovas, Kaganovičius, Mikojanas ir Vorošilovas pozuoja prie mirusio Sergo Ordžonikidzės2. Molotovas, Kaganovičius, Stalinas, Mikojanas ir Kalininas eina, lydimi Ježovo ir jo draugo Nikitos Chruščiovo2. Stalinas per arbatėlę pas prozininką Gorkį2. Poskriobyševas su Bronislava, gražia, kerinčia, išsilavinusia gydytoja, kurią jis įsimylėjo, ir jos seserimi5. Aleksandras Poskriobyševas, vadovavęs Stalino sekretoriatui didžiąją Stalino valdymo dalį5. Generolas Nikolajus Vlasikas su pasmerktu Stalino sūnumi Jakovu prieš pat karą3. Paauglė Svetlana pionierės uniforma1.

Tarp p. 400 ir 401: 1941–1945 metai Stalinas vadovauja karui, padedamas savo didžiūnų ir generolų6. Stalinas 1945 m. su Žukovu, Vorošilovu ir Bulganinu4. Stalinas kaip Didžiojo aljanso arbitras bando kiršinti Rooseveltą su Churchilliu: Teheranas, 1943 m.7 12

ILIUSTRACIJŲ SĄRAŠAS

Churchillis ir Stalinas Jaltoje; jiems iš paskos eina generolas Vlasikas8. Per Potsdamo konferenciją Stalinas pozuoja su Churchilliu ir JAV prezidentu Harry Trumanu4. Raštu užfiksuotas Vorošilovo ir Churchillio pokalbis per Teherano konferenciją9. Berija su Molotovu apžiūrinėja lankytinas vietas sugriautame Hitlerio Berlyne; jiems iš šonų eina saugumo tarnybų pareigūnai Kruglovas ir Serovas10. Berija su artimaisiais maždaug 1946 m.10 Stalino Berijai išrinktas namas Maskvoje (dabar – Tuniso ambasada)10. Namas Maskvos upės krantinėje, pastatytas valdžios atstovams ketvirtojo dešimtmečio pradžioje10. Daugiabutis Granovskio gatvėje netoli Kremliaus. Jaunesni didžiūnai čia gyveno prabangiuose butuose10. Stalino rezidencijos: pagrindinis būstas Kunceve8; jo mėgstamiausias vasarnamis prieš karą Sočyje11; valgomasis skliautuotomis lubomis, kur jis mėgaudavosi gruziniškomis vaišėmis11; jam specialiai pastatytas negilus baseinas11; Stalino štabas atostogaujant po karo – „Šaltasis upokšnis“10, milijonieriaus dvaras Suchumyje10, ir Museris10. Generolas Vasilijus Stalinas: nepelnytai skiriamas į aukštas pareigas alkoholikas, nestabilios psichikos, žiaurus, persigandęs1. Po karo generolas Vasilijus Stalinas prikalbino generolą Vlasiką atiduoti jam savo prašmatnų namą netoli Kremliaus10. Karui baigiantis pavargęs, bet žvalus Stalinas sėdi tarp dviejų varžovų – Malenkovo ir Ždanovo2.

Tarp p. 560 ir 561: 1945–1953 metai Po pergalės Staliną ištiko keli nedideli insultai ar širdies smūgiai3. 1945 m. rugpjūčio 12 d. linksmas generalisimas Stalinas veda savo didikus į paradą8. Ždanovas su mokslininku šarlatanu Trofimu Lysenka10. Išsekęs Stalinas niūrus veda Beriją, Mikojaną ir Malenkovą per Kremlių prie mauzoliejaus prieš 1946 m. Gegužės pirmosios paradą4. Stalinas vadovauja gedului per Kalinino laidotuves 1946 m.2 Stalinas, Vorošilovas ir Kaganovičius eina paskui Ždanovo karstą per jo laidotuves2. 1948 m. pabaigoje Stalinas sėdi su vyresnės kartos atstovais Kaganovičiumi, Molotovu ir Vorošilovu; jaunesnieji tuo metu rezga intrigas2. Mikojanas su kitais Stalino namuose vasarą3. 13

Stalinas. raudonojo caro dvaras

Per iškilmes septyniasdešimtmečio proga Stalinas Didžiojo teatro scenoje stovi tarp Mao Dzedongo ir Chruščiovo10. Stalino neramios paskutinės atostogos naujame name Naujajame Atone10; Likanio rūmai, kadaise priklausę caro Nikolajaus II broliui didžiajam kunigaikščiui Michailui10; nuošalus Stalino namas prie Ricos ežero, kur jis praleido ištisas savaites10; apsaugininkai pristatė žalių metalinių dėžių su telefonais, kad Stalinas galėtų skambinti pagalbos, jei sunegaluotų per kokį kasdienį pasivaikščiojimą10. Sofa Kuncevo vasarnamyje, ant kurios Stalinas mirė 1953 m. kovo 5 d.10 Senstantis, bet kupinas ryžto Stalinas klausosi Malenkovo, skaitančio pagrindinį pranešimą per paskutinį Vado viešą pasirodymą Partijos XIX suvažiavime 1952 m.6 Chruščiovas, Bulganinas, Kaganovičius, Mikojanas, Berija, Malenkovas, Molotovas ir Vorošilovas stovi vieni priešais kitus prie pašarvoto Stalino4. Stalinas pačiame jėgų žydėjime per Partijos suvažiavimą 1927 m.2

Autorius ir leidėjai dėkoja už leidimą panaudoti iliustracijas: 1. Alilujevų šeimos kolekcijai 2. RVSPIA 3. Vlasikų šeimos kolekcijai 4. akg-images 5. Poskriobyševų šeimos kolekcijai 6. Davido Kingo kolekcijai 7. Camera Press 8. Stalino muziejui Goryje, Gruzijos Respublikoje 9. Hugh Lunghi kolekcijai 10. Autoriaus fotografijos / paties autoriaus kolekcija 11. Victoriai Ivlevai-Yorke

ILIUSTRACIJŲ SĄRAŠAS

Stalinas. raudonojo caro dvaras

Sovietų Sąjunga valdant Stalinui (1929–1953)

ŠVEDIJA

Teritorija, 1940 m. atitekusi SSRS po karo su Suomija

SUOMIJA

Teritorijos, prijungtos 1939–1940 m. po Molotovo–Ribbentropo pakto Vokietijos ir Čekoslovakijos teritorijos, aneksuotos SSRS 1945 m. Leningradas

Vokiečių invazijos ribos 1942 m. sausį–liepą

ESTIJA

LATVIJA

Baltijos jūra

Gorkis (Žemutinis Naugardas) Maskva

LIETUVA

SOVIETŲ SĄJUNGA

Smolenskas Minskas

Kuibyševas (Samara)

BALTARUSIJA

LENKIJA Kurskas Kijevas

ČEK

OSL

OVA

Stalingradas (Caricynas)

Charkovas

KIJA

UKRAINA VENGRIJA Rostovas prie Dono RUMUNIJA

Kerčė

Kaspijos jūra

IJA

Jalta BULGARIJA

Juodoji jūra GRUZIJA Tbilisis A RM

AZE Baku RBA IDŽ AN AS IJA

ĖN

Kai kurie miestai, pervadinti Stalino ir jo bendražygių garbei

TURKIJA

Molotovas (Permė) Ždanovas (Mariupolis) Kalininas (Tverė) Vorošilovgradas (Luganskas) Ordžonikidzė (Vladikaukazas) Kirovas (Viatka) Kirovobadas (Jelizavetpolis)

Viduržemio jūra

IRANAS

Kuibyševas (Samara) Vorošilovskas (Stavropolis) Stalingradas (Caricynas) Stalinas (Juzovka) Stalinabadas (Dušanbė) Gorkis (Žemutinis Naugardas)

ILIUSTRACIJŲ SĄRAŠAS

Stalingradas

Rostovas prie Dono

lg a

Stavropolis (Vorošilovskas)

Maikopas

Sočis Gagra

Naujasis Atonas Suchumis

IJA

Juodoji jūra

Groznas Ordžonikidzė (Vladikaukazas)

GRUZIJA Batumis

Goris Boržomis

Kaspijos jūra

Tiflisas (Tbilisis)

ARMĖNIJA Jerevanas

TURKIJA

AZERBAIDŽANAS

Ė AN EV IČ H AC N

IRANAS

Sovietų Kaukazas valdant Stalinui (1929–1953) Piečiausia vokiečių puolimo riba iki 1942 m. lapkričio

Baku

ĮŽANGA IR PADĖKA

Rašant šią knygą man kilniai padėjo daugybė žmonių. Vieni jų buvo iš Maskvos ar Sankt Peterburgo, kiti – iš Suchumio, Tbilisio, Buenos Airių ir Rostovo prie Dono. Turėjau paprastą tikslą – pavaizduoti Staliną, dvidešimt įtakingiausių jo didžiūnų ir jų šeimos narius, parodyti, kaip jie valdė ir kaip gyveno unikalioje kultūroje tų metų, kai jis turėjo didžiausią valdžią. Nepretenduoju parašyti jo užsienio ir vidaus politikos istorijos, aprašyti jo karo žygių, jaunystės ar nesantaikos su Trockiu. Čia pateikta jo „dvaro“ kronika nuo 1929 metų, kai jis buvo džiaugsmingai pripažintas Vadu, iki jo mirties. Tai jo dvariškių biografija, aukštosios politikos, neformalios valdžios ir papročių studija. Tam tikra prasme tai paties Stalino biografija, pateikiama per jo santykius su savo didžiūnais; pats Stalinas visą laiką yra dėmesio centre. Siekiau pažvelgti giliau, o ne vien tradiciškai vaizduoti Staliną kaip „mįslę“, „pamišėlį“ ar „šėtonišką genijų“, o jo bendražygius – kaip „žmones be biografijų“, niūrius ūsuotus palaižūnus, užfiksuotus nespalvotose fotografijose. Man talkino nauji archyvai, neskelbti prisiminimai, mano paties interviu ir gerai žinoma medžiaga, tad tikiuosi, kad Stalinas virs geriau suprantamu ir artimesniu, nors gal ne mažiau atstumiančiu, veikėju. Manau, kad vaizduojant Staliną ir jo oligarchus jų savitoje bolševikinėje aplinkoje, kaip karinio religinio „kalavijuočių ordino“ narius, darosi suprantami daug iki tol neaiškių dalykų. Stalinas buvo nepaprastai unikali asmenybė, bet daug jo nuostatų ir bruožų, tokių, kaip žudymas politiniais tikslais ir paranoja, buvo būdingi ir jo bičiuliams. Jis buvo savo meto žmogus, jo didikai taip pat. Garsiausi iš jų tikriausiai buvo Molotovas ir Berija, bet didžiuma Vakaruose yra nežinomi. Ježovo ir Ždanovo pavardėmis pavadintos ištisos epochos, bet iki šiol apie juos pačius mažai kas žinoma. Net mokslininkai beveik neužsimindavo apie tokius kaip Mechlisas. Daug kas žavėjosi 19

Stalinas. raudonojo caro dvaras

Mikojanu, ne mažiau nekentė Kaganovičiaus. Gal išoriniam pasauliui jie stengėsi pasirodyti beveidžiai, bet dažnas jų buvo ryški, veikli, impozantiška asmenybė. Dabar, atsiradus galimybei perskaityti jų korespondenciją ir net meilės laiškus, jie bent jau atrodo gyvi žmonės. Pasakodamas jų istoriją, negaliu neperspėti: čia pavaizduota daug žudikų, susitepusių begalės žmonių krauju, bet iš jų tik Berija ir Ježovas buvo nubausti mirtimi (ir ne už tikruosius savo nusikaltimus). Daug kam kilo pagunda suversti kaltę už visus nusikaltimus vienam žmogui – Stalinui. Šiandien Vakaruose piktadarystės kultas įgavo vos ne manijos mastą. Stalinas makabriškai, bet kvailai lyginamas su Hitleriu: skaičiuojamos tariamos jų aukos siekiant išsiaiškinti „nedoriausią pasaulio diktatorių“. Bet tai jau ne istorija, o demonologija. Vienintelis jos poveikis yra tas, kad pasmerkiamas vienas diktatorius, bet mes negauname pamokos apie utopinių idėjų ir sistemų pavojus ar apie individų atsakomybę. Šių laikų Rusija dar nedrįsta atvirai pripažinti praeities klaidų; iki šiol nebūta atgailos dėl jų, ir todėl vis dar kyla abejonių dėl pilietinės visuomenės brandos. Dažnas šių dienų rusas nepadėkos man už intymiai atvirą istoriją, jie mielai ją užmirštų ar jos išsigintų. Šioje knygoje tikrai nesumenkinama Stalino kaltė – ji išties didžiausia – bet gal ji užkirs kelią patogiems pramanams, kad kaltas buvo jis vienas, nes čia bus papasakota apie žmogžudystes, vykdytas visų vadovų, taip pat apie jų pačių kančias, aukas, ydas ir privilegijas. Man neregėtai pasisekė, kad turėjau puikių pagalbininkų. Parašyti šią knygą įkvėpė Robertas Conquestas. Visą laiką, kol ją rašiau, jis buvo kantriausias, kilniausias rėmėjas ir patarėjas. Esu be galo dėkingas Robertui Service’ui, Oksfordo universiteto Rusijos istorijos profesoriui, padėjusiam man rašant knygą kilniais raginimais ir nepaprastomis žiniomis; jis priekabiai perskaitė ir redagavo tekstą, šitaip suteikdamas man neįkainojamą pagalbą. Rusijoje man ištisai talkino ir tinkama linkme nukreipė iškiliausias Stalino aukštosios politikos žinovas Olegas Chlevniukas, Rusijos Federacijos valstybinio archyvo vyresnysis mokslinis bendradarbis. Man pasisekė, kad NKVD / MGB* klausimais talkino Nikita Petrovas, mokslinio-informacinio ir švietimo centro Memorial pirmininko pavaduotojas, geriausias šių dienų Rusijoje slaptųjų tarny* Valstybės saugumo ministerija (rus. Ministerstvo gosudarstvennoi bezopasnosti).

ĮŽANGA IR PADĖKA

bų žinovas. Karo klausimais man patarė ir padėjo – tiek interpretuojant faktus, tiek ieškant informacijos archyvuose – profesorius Olegas Ržeševskis ir jo kolegos. Diplomatijos klausimais esu dėkingas už žinias, išgirstas iš Hugh Lunghi. Šis žmogus dalyvavo Teherano, Jaltos ir Potsdamo konferencijose, taip pat susitikimuose su Stalinu dvidešimto amžiaus penktojo dešimtmečio pabaigoje. Negana to, kad bendrauti su juo buvo tiesiog nuostabu, jis dar tikrino mano tekstą. Seras Martinas Gilbertas nepaprastai padėjo savo žiniomis ir kontaktais Rusijoje. Apie dalykus, susijusius su Gruzija, man patarė Zakro Megrelišvilis, Tbilisio Iljos Čavčavadzės valstybinio kalbos ir kultūros universiteto Amerikos studijų profesorius, ir Gela Čarkvianis. Abchazijos klausimais turiu padėkoti iškiliausiam mokslininkui iš Suchumio profesoriui Slavai Lakobai. Už patarimus ir idėjas taip pat esu dėkingas: Geoffrey Hoskingui, Londono universiteto Rusijos istorijos profesoriui; Isabel de Madariagai, Londono universiteto Slavistikos studijų profesorei emeritei, ir Aleksandrui Kamenskiui, Rusijos valstybinio humanitarinio universiteto Senovės ir viduramžių Rusijos istorijos profesoriui. Man taip pat patarė ir padėjo Rojus Medvedevas, Edvardas Radzinskis, Arkadijus Vaksbergas ir Larisa Vasiljeva. Man be galo pasisekė turėti tokių iškilių pagalbininkų komandą, tad galiu tik nuolankiai jiems padėkoti. Visa, kas išmintinga knygoje, yra jų nuopelnas, dėl klaidų kaltas aš vienas. Ypač esu dėkingas Michailui Fridmanui. Man labai pasisekė pasirinkti laiką rašyti šią knygą, nes 1999 metais buvo atidaryta nemaža dalis Rusijos valstybinio socialinės ir politinės istorijos archyvo (RVSPIA). Man pavyko gauti daugybę naujų, itin įdomių dokumentų ir nuotraukų, tarp jų – Stalino, jo aplinkos žmonių ir jų artimųjų laiškų, todėl ir galėjau parašyti šią knygą. Be to, man pavyko gauti naujos medžiagos iš Rusijos valstybinio karo archyvo ir Rusijos Federacijos gynybos ministerijos centrinio archyvo Podolske. Jau seniai RVSPIA ir Rusijos Federacijos valstybiniame archyve man padeda Olegas Chlevniukas. Esu be galo dėkingas Larisai Rogovajai, RVSPIA skyriaus vedėjai ir Stalino rankraščių bei rašysenos žinovei, padėjusiai man kiekviename žingsnyje. Taip pat dėkoju dr. Liudmilai Gatagovai, Rusijos istorijos instituto mokslinei bendradarbei. Bet labiausiai turiu padėkoti itin talentingai Galinai Babkovai, Rusijos valstybinio humanitarinio universiteto Istorijos fakulteto dėstytojai, padėjusiai rašant šią knygą tiek pat, kiek ir „Potiomkino gyvenimą“. 21

Stalinas. raudonojo caro dvaras

Man pasisekė, nes turėjau galimybę susitikti su daugybe to meto liudytojų ir dažnai skaityti jų šeimų dokumentus, tarp jų – neskelbtus tėvų prisiminimus. Už tai esu neapsakomai dėkingas Vladimirui Grigorjevui, Rusijos Federacijos spaudos, televizijos ir radijo ministro pavaduotojui, leidyklos Vagrius savininkui; Galinai Udenkovai iš RVSPIA, leidusiai man pasinaudoti jos unikaliomis pažintimis; Olgai Adamišinai, surengusiai man keletą interviu, ir Rosamond Richardson, kilniai sudariusiai man galimybę bendrauti su Alilujevų šeimos nariais ir perklausyti jos interviu su Svetlana Alilujeva įrašus. Kitty Stidworthy leido man panaudoti Veros Trail neskelbtus prisiminimus apie Ježovą. Dėkoju dr. Liubai Vinogradovai, parodžiusiai sumanumą, žavesį, atjautą ir kantrybę, kai reikėjo padėti man susitarti dėl daugelio interviu. Ypač dėkoju Alanui Hirstui ir Louise Campbell už tai, kad supažindino mane su Molotovais. Generolas leitenantas Stepanas Mikojanas ir jo dukra Ašken buvo žavūs, svetingi, pagalbūs ir dosnūs. Savo prisiminimų ir laiko man dar nepagailėjo: Kira Alilujeva, Vladimiras Alilujevas (Redensas), Natalija Andrejeva, Nikolajus Baibakovas, Nina Budionaja, Julija Chruščiova, Tania Litvinova, Igoris Malenkovas, Volia Malenkova, Sergo Mikojanas, Josifas Minervinas (Kaganovičiaus vaikaitis), Stasas Naminas (Mikojano vaikaitis), Viačeslavas Nikonovas (Molotovo vaikaitis), Eteri Ordžonikidzė, Marta Peškova, Natalija Poskriobyševa, Leonidas Redensas, Natalija Rykova, generolas leitenantas Artiomas Sergejevas, Jurijus Solovjovas, Olegas Trojanovskis, Jurijus Ždanovas ir Nadežda Vlasik. Esu dėkingas man medžiagą padėjusiai rinkti Galinai Babkovai už tai, kad susitarė dėl interviu su Tina Egnatašvili ir Gulia Džiugašvili. Negaliu nepadėkoti žaviajam Markui Fielderiui iš Granada Productions – patyriau malonumą BBC2 užsakymu kurdamas su juo dokumentinį filmą apie Staliną. Dėkoju S. Kirovo muziejaus Sankt Peterburge direktoriui ir darbuotojams. Tbilisyje profesorius Megrelišvilis susitarė dėl daugelio mano interviu, pasidalijo prisiminimais apie patėvį Šalvą Nucubidzę ir supažindino su Maja Kavtaradze. Ši leido man perskaityti neskelbtus tėvo prisiminimus. Gela Čarkvianis papasakojo man apie savo jaunystę, o svarbiausia – parodė kilnumą suteikdamas galimybę perskaityti neskelbtus tėvo prisiminimus. Taip pat dėkoju: Nadiai Dekanozovai, Aliošai Mircchulavai, Ekai Rapavai ir Ninai Ruchadzei. Ačiū Likai Basilejai, kad lydėjo mane į Likanio rūmus ir Gorį; Nino Gagošidzei ir 22

ĮŽANGA IR PADĖKA

Irinai Dmetradzei už energingą pagalbą; Natai Patiašvili už pagalbą verčiant ir tariantis dėl interviu; Zurabui Karumidzei; Lilai Aburšvili, Stalino muziejaus Goryje direktorei. Už kelionę į Abchaziją esu dėkingas Jungtinės Karalystės ambasadorei Gruzijoje Deborah Barnes Jones; Jungtinių Tautų stebėtojų misijos Gruzijoje administratoriui Thadeusui Boyle’ui ir Abchazijos ministrui pirmininkui Anri Džirgonijai. Nebūčiau išsivertęs ir be Victorios Ivlevos-Yorke pagalbos. Dėkoju Saidai Smir, vilos Naujajame Atone direktorei, ir darbuotojams kitų Stalino rezidencijų – „Šaltojo upokšnio“, Suchumyje, prie Ricos ežero, Museryje ir Sočyje. Dėkoju Evai Soldati iš Buenos Airių už interviu, paimtus iš Leopoldo Bravo ir jo artimųjų. Dėkoju už tai, kad mane priglaudė lankantis Maskvoje ir kitur: Mašai Slonim (paaiškėjo, kad ji – Maksimo Litvinovo vaikaitė); Markui ir Rachelei Polonskiams, gyvenantiems Granovskio gatvėje, maršalo Konevo bute, tapusiame ne vieno šios knygos įvykio liudytoju; Ingeborgai Dapkūnaitei, Davidui Campbellui ir Tomui Wilsonui Maskvoje; Olgai Polizzi ir Juliettai Dexter Sankt Peterburge. Ypatinga padėka dviem išmintingiausiems istorikams: mano tėvui dr. Stephenui Sebag-Montefiore, taip pat talentingai perskaičiusiam visa, kas susiję su Stalino psichologija, kaip ir ankstesnę knygą apie Potiomkiną, ir mano motinai Aprilei Sebag-Montefiore už neregėtus gabumus kalbai ir psichologijai. Esu dėkingas savo agentei Georginai Capel; leidybinės grupės Orion pirmininkui Anthony Cheethamui; savo leidėjui Ionui Trewinui, taip pat lordui ir ledi Weidenfeldams. Ačiū už atsakymus į klausimus ir mažesnę ar didesnę pagalbą: Andy Apostolou, Bernadette Cini, profesoriui Derekui Bealesui, Vadimui Beniatovui, Michaelui Blochui, dr. Davidui Brandenburgeriui, Winstonui Churchilliui, Pavelui Chinsky, dr. Sarah Davies, ledi Ellen Dahrendorf, Markui Franchetti, Lisai Fine, Sergejui Degtiariovui Fosteriui, dr. Danui Healy, Jelenai Durden-Smith, Levanui ir Nino Gačečiladzėms, profesoriui J. Archui Getty, Natai Gologre, Jonui Halliday, Andreai Dee Harris, Marianai Haseldine, Laurence’ui Kelly, Dmitrijui Chankinui, Anne Applebaum, Joan Bright Astley, Marijai Lobanovai, V. S. Lopatinui, Gruzijos Respublikos ambasadoriui, ir Teimuraz Mamacašvili, Neilui McKendrickui, Kembridžo universiteto Gonvilio ir Kajaus koledžo direktoriui, Catherine Merridale, kunigaikštienei Tatjanai Metternich, Edwardui Lucasui, Charlesui ir Patty Palme23

Stalinas. raudonojo caro dvaras

riams-Tomkinsonams, Martinui Poliakoffui, profesoriui Richardui Overy, Davidui Pryce-Jonesui, Aleksandrui Prozverkinui, Antony Beevorui, Julijai Turčianinovai ir Ernstui Goussinski, profesoriui E. A. Reesui, Hugh Sebag-Montefiore, grafui Fritzui von der Schulenburgui, profesoriui Borisui Sokolovui, ledi Soames, Gejai Sulkanišvili, lordui Thomasui iš Svinertono, grafui Nikolajui Tolstojui, kunigaikščiui Georgijui Vasilčikovui, dr. D. H. Watsonui ir Adamui Zamoyskiui. Esu daug skolingas savo rusų kalbos mokytojai Galinai Oleksiuk. Dėkoju Jane Birkett, savo šauniajai redaktorei, Johnui Gilkesui už žemėlapius, Douglasui Matthewsui už rodyklę. Neapsakomai dėkoju Victoriai Webb už didvyrišką darbą – korektūros tikrinimą. Paskiausia, bet svarbiausia: su meile dėkoju žmonai Santai Montefiore ne vien už tai, kad išvertė medžiagą apie Leopoldo Bravo iš ispanų kalbos, bet labiausiai už tai, jog daugybę metų pakentė, o kartais net sveikino, slegiantį Stalino artumą mūsų gyvenime.

VEIKĖJŲ SĄRAŠAS

Josifas Stalinas, tikroji pavardė Džiugašvilis; žinomas kaip Soso ir Koba. Bolševikų partijos sekretorius 1922–1953 m. ir Ministrų tarybos pirmininkas 1941–1953 m. Maršalas. Generalisimas.

Š EIMOS NARIAI Keke Džiugašvili, Stalino motina Kato Svanidzė, pirmoji Stalino žmona Jakovas Džiugašvilis, Stalino sūnus iš pirmosios santuokos su Kato Svanidze, pateko į vokiečių nelaisvę Nadia Alilujeva, antroji Stalino žmona Vasilijus Stalinas, Stalino ir Nadios Alilujevos sūnus, lakūnas, generolas Svetlana Stalin, dabar žinoma kaip Alilujeva, Stalino dukra Artiomas Sergejevas, Stalino ir Nadios įsūnis Sergejus Alilujevas, Nadios tėvas Olga Alilujeva, Nadios motina Pavelas Alilujevas, Nadios brolis, Raudonosios armijos komisaras Jevgenija Alilujeva, Nadios brolienė, aktorė, Kiros motina Aleksandras Svanidzė, Kato brolis, gruzinas, Stalino svainis, banko pareigūnas Marija Svanidzė, rašiusi dienoraštį Gruzijos žydė, operos dainininkė Stanislavas Redensas, Nadios svainis, saugumo tarnybų darbuotojas Ana Redens, vyresnioji Nadios sesuo

S ĄJUNGININKAI Viktoras Abakumovas, saugumo tarnybų pareigūnas, SMERŠ vadovas, MGB (Valstybės saugumo ministerijos) vadovas 25

Stalinas. raudonojo caro dvaras

Andrejus Andrejevas, Politbiuro narys, CK sekretorius, vedęs Dorą Chazan, geriausią Nadios draugę, tekstilės pramonės ministro pavaduotoją, Natašos Andrejevos motiną Lavrentijus Berija, dėdė Lara, saugumo tarnybų pareigūnas, NKVD viršininkas, Politbiuro narys, atsakingas už atominę bombą, vedęs Niną Beriją, mokslininkę, su kuria Stalinas elgėsi „kaip su dukra“, Sergo Berijos motiną; Sergo vedė Martą Peškovą-Beriją, Gorkio vaikaitę Semionas Budionas, kavaleristas, maršalas, vienas iš vadinamosios Caricyno grupės Nikolajus Bulganinas, pravarde Santechnikas, čekistas, Maskvos meras, Politbiuro narys, gynybos ministras, realiausias Stalino įpėdinis Nikita Chruščiovas, Maskvos, vėliau Ukrainos partijos pirmasis sekretorius, Politbiuro narys Kandidas Čarkvianis, Gruzijos bolševikų partijos vadovas, artimas Stalino draugas Semionas Ignatjevas, MGB ministras, vadovavęs gydytojų sąmokslo tyrimui Genrichas Jagoda, NKVD vadovas žydas, įsimylėjęs Gorkio marčią Timošą Abelis Jenukidzė, dėdė Abelis, Centro vykdomojo komiteto sekretorius, gruzinas bonvivanas, Nadios krikštatėvis Nikolajus Ježovas, Gervuogė arba Kolia, NKVD viršininkas, vedęs Jevgeniją Ježovą, žydę redaktorę, populiarią aukštuomenės atstovę Lazaras Kaganovičius, Geležinis Lazaras, Lokomotyvas, senas žydų bolševikas, Stalino pavaduotojas ketvirtojo dešimtmečio pradžioje, geležinkelių vadovas, Politbiuro narys Michailas Kalininas, Tėtušis, Kaimo Seniūnas, SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininkas, gimęs valstiečių šeimoje, buvęs darbininkas Sergejus Kirovas, Leningrado vadovas, CK sekretorius, Politbiuro narys ir artimas Stalino draugas Valerianas Kuibyševas, ūkio vadovas ir poetas, Politbiuro narys Aleksejus Kuznecovas, Ždanovo pavaduotojas Leningrade; po Antrojo pasaulinio karo – CK sekretorius ir MGB kuratorius, realiausias Stalino įpėdinis Partijos sekretoriaus poste

VEIKĖJŲ SĄRAŠAS

Georgijus Malenkovas, pravarde Malania, CK sekretorius, Berijos sąjungininkas Levas Mechlisas, Niūrusis Demonas ir Ryklys, Stalino sekretorius žydas, vėliau „Pravdos“ redaktorius, Raudonosios armijos politinis vadovas Akakis Mgeladzė, Abchazijos, vėliau Gruzijos vadovas; Stalinas jį vadino Vilku Anastasas Mikojanas, senas armėnų bolševikas, Politbiuro narys, prekybos ir tiekimo ministras Viačeslavas Molotovas, Geležinsubinis ir Mūsų Veča, Politbiuro narys, ministras pirmininkas, užsienio reikalų ministras, vedęs Poliną Molotovą, mergautinė pavardė Karpovskaja, žinomą kaip draugė Žemčiužina (Perlas), žydę, žvejybos komisarę ir kvepalų pramonės vadovę Grigorijus Ordžonikidzė, žinomas kaip draugas Sergo ir Stalino Užpakalis, Politbiuro narys, sunkiosios pramonės vadovas Karlas Paukeris, buvęs Budapešto operos kirpėjas, Stalino asmens sargybinis ir apsaugos vadas Aleksandras Poskriobyševas, buvęs felčeris, Stalino sekretoriato vadovas, vedęs Bronislavą Metalikovą-Poskriobyševą, žydę gydytoją Michailas Riuminas, Mažasis Miša, Nykštukas, MGB viršininko pavaduotojas, vadovavęs gydytojų sąmokslo bylai Nikolajus Vlasikas, Stalino asmens sargybinis ir apsaugos žinybos vadovas Klimentas Vorošilovas, pirmas SSRS maršalas, Politbiuro narys, gynybos liaudies komisaras, Caricyno veteranas, vedęs Jekateriną Vorošilovą, rašiusią dienoraštį Nikolajus Voznesenskis, Leningrado ekonomistas, Politbiuro narys, ministro pirmininko pavaduotojas, Stalino pateptas savo įpėdiniu premjero poste Andrejus Ždanovas, Pianistas, Politbiuro narys, Leningrado vadovas, CK sekretorius, karinio jūrų laivyno vadas, Stalino draugas ir realiausias įpėdinis, tėvas Jurijaus Ždanovo, CK Mokslo skyriaus viršininko, vedusio Svetlaną Stalin

Stalinas. raudonojo caro dvaras

GENEROLAI Grigorijus Kulikas, maršalas, nevykėlis artilerijos vadas, mergišius, Caricyno veteranas Borisas Šapošnikovas, maršalas, štabo viršininkas, Stalino mėgstamiausias štabo karininkas Semionas Timošenka, maršalas, pasiekęs pergalę Suomijoje, gynybos liaudies komisaras, Caricyno veteranas; jo duktė ištekėjo už Vasilijaus Stalino Aleksandras Vasilevskis, maršalas, štabo viršininkas, dvasininko sūnus Georgijus Žukovas, maršalas, kariuomenės vyriausiojo vado pavaduotojas, geriausias Stalino karvedys

PRIEŠAI IR BUVĘ SĄ JUNGIN I N K A I Nikolajus Bucharinas, Partijos numylėtinis, Bucharčikas, teoretikas, Politbiuro narys, kartu su Stalinu valdęs 1925–1929 metais, Nadios draugas, dešinysis, pagrindinis kaltinamasis paskutiniame parodomajame teisme Levas Kamenevas, kairysis, Politbiuro narys, įveikė Trockį su Stalinu ir su juo kartu valdė 1924–1925 metais, žydas; kaltinamasis pirmame parodomajame teisme Aleksejus Rykovas, dešinysis, Politbiuro narys, ministras pirmininkas, valdė šalį kartu su Stalinu ir Bucharinu 1925–1928 metais; kaltinamasis paskutiniame parodomajame teisme Leonas Trockis, Revoliucijos genijus, žydas, karo ir jūrų reikalų liaudies komisaras, Raudonosios armijos kūrėjas, Stalino žodžiais – „operetinis vadas“ Grigorijus Zinovjevas, kairysis, Politbiuro narys, Leningrado vadovas, žydas; su Stalinu ir Kamenevu sudarė triumviratą 1924–1925 metais; kaltinamasis pirmame parodomajame teisme

„ŽMO nių SIELŲ INŽINIERI A I “ Ana Achmatova, poetė, anot Ždanovo – „šliundra-vienuolė“ Isaakas Babelis, „Raitelių armijos“ autorius, Eizenšteino ir Mandelštamo draugas

VEIKĖJŲ SĄRAŠAS

Demjanas Bednas, „proletarinis poetas“, artimas Stalino draugas Michailas Bulgakovas, prozininkas ir dramaturgas; Stalinas žiūrėjo jo „Turbinų dienas“ penkiolika kartų Sergejus Eizenšteinas, didžiausias Rusijos kino režisierius Ilja Erenburgas, žydų rašytojas ir Europos masto literatas Maksimas Gorkis, garsiausias Rusijos romanistas, artimas Stalinui Ivanas Kozlovskis, Stalino dvaro tenoras Osipas Mandelštamas, poetas; „Išsaugokite, bet izoliuokite“, – liepė Stalinas Borisas Pasternakas, poetas, pasak Stalino – „padebesių skrajotojas“ Konstantinas Simonovas, poetas ir redaktorius, Vasilijaus Stalino draugas, Stalino favoritas Michailas Šolochovas, prozininkas, rašęs apie kazokus ir kolektyvizaciją

PROLOGAS

PROLOGAS Šventinė vakarienė 1932 m. lapkričio 8 d.

1932 metų lapkričio 8-ąją apie septintą vakaro trisdešimt vienų metų Nadia Alilujeva Stalin, apvalaino veido, rudų akių Bolševikų partijos generalinio sekretoriaus žmona, rengėsi triukšmingam vakarėliui: kaip ir kasmet bus švenčiamos Revoliucijos metinės, jau penkioliktosios. Puritoniška, rimta, gležna Nadia didžiavosi esanti „bolševikiškai kukli“. Ji vilkėdavo blukiausiomis beformėmis suknelėmis ir palaidinukėmis be iškirpčių, ryšėdavo nekrintančias į akis skareles, nevartodavo kosmetikos. Bet šį vakarą ji stengėsi kaip niekada. Niūriame Stalino bute dviaukščiuose septyniolikto amžiaus Pramogų rūmuose (šitaip pavadintuose todėl, kad carų laikais čia buvo įsikūrę aktoriai ir teatras) staipėsi prieš seserį Aną apsivilkusi iš Berlyno atvežta nepaprastai madinga ilga juoda suknele, apsiūta raudonomis rožėmis. Pirmą kartą Nadia puikavosi „stilinga šukuosena“, užuot kaip paprastai susukusi plaukus į kuodą, suteikiantį jai griežtą išraišką. Į juodus plaukus ji žaismingai įsikišo skaisčiai raudoną arbatinę rožę. Kaip ir kasmet vakarėlį rengė gynybos komisaras Vorošilovas, o į jo namus ilgame, siaurame gvardijos kavaleristų pastate kitoje gatvelės pusėje nuo Pramogų rūmų susirinko visi bolševikų didikai, tokie kaip ministras pirmininkas Molotovas su liekna, protinga, koketiška žmona Polina, geriausia Nadios drauge. Mažyčiame, glaudžiame bolševikų elito pasaulyje tie paprasti linksmi vakarėliai dažniausiai baigdavosi tuo, kad didžiūnai su savo moterimis imdavo šokti kazokų šokius ir traukti graudžias gruzinų dainas. Bet tąkart vakarėlis baigėsi ne taip kaip paprastai. Tuo pat metu keliais šimtais metrų į rytus, arčiau Raudonosios aikštės ir Lenino mauzoliejaus, savo kabinete trikampių aštuoniolikto am-

Stalinas. raudonojo caro dvaras

žiaus Geltonųjų rūmų antrame aukšte Josifas Stalinas, Bolševikų partijos generalinis sekretorius ir Sovietų Sąjungos vadas, dabar penkiasdešimt trejų, dvidešimt dvejais metais vyresnis už Nadią, dviejų jos vaikų tėvas, susitiko su savo mėgstamu saugumo tarnybų nariu. Genrichas Jagoda, GPU* pirmininko pavaduotojas, žiurkiasnukis žydo juvelyro iš Žemutinio Naugardo sūnus su „Hitlerio ūsiukais“, mėgstantis orchidėjas, vokišką pornografiją ir draugauti su literatais, pranešė Stalinui apie naujus sąmokslus prieš jį ir vis augančius neramumus kaimuose. Stalinas kartu su Molotovu ir šalies ūkio vadovu keturiasdešimt penkerių metų į poetą panašiu ir, nenuostabu, eiles rašančiu keturiasdešimt dvejų metų kūtvėla Valerianu Kuibyševu, labai mėgstančiu svaigalus ir moteris, įsakė suiminėti tuos, kurie jiems priešinosi. Pastaruosius mėnesius Staliną gniuždė įtampa: jis bijojo prarasti Ukrainą, nes kai kuriose jos dalyse jau siautė badas ir suirutė. Kai penkios minutės po septynių Jagoda išėjo, kiti pasiliko ir kalbėjo apie karą valstietijos „stuburui perlaužti“ – nesvarbu, kad milijonai badaus per didžiausią istorijoje žmogaus sukeltą badą. Jie buvo pasiryžę grūdais finansuoti Gargantiua vertą žygį – paversti Rusiją šiuolaikine pramonine valstybe. Bet tą vakarą tragedija tykos arčiau; netrukus Staliną ištiks asmeninė krizė, skaudžiausia ir paslaptingiausia per visą jo karjerą. Jis dar ir dar kartą prisimins ją iki savo gyvenimo galo. Penkios minutės po aštuonių Stalinas su palydovais nulipo laiptais ir apsnigtais tos raudonomis sienomis apjuostos viduramžių tvirtovės takais ir aikštėmis nuskubėjo į vakarėlį. Stalinas vilkėjo sena kareiviška miline, kiteliu, apsmukusiomis kelnėmis, avėjo minkštos odos batais, ant galvos buvo užsidėjęs vilkenos ausinę. Jo kairė ranka buvo kiek trumpesnė už dešinę, bet dabar tai buvo kur kas sunkiau pastebėti negu senatvėje. Tikriausiai jis kaip visada rūkė papirosą ar papsėjo pypkę. * Sovietų slaptoji policija iš pradžių vadinosi Ypatingąja komisija kovai su kontrrevoliucija ir sabotažu, liaudyje žinoma kaip Čeka. 1922 m. ji tapo Valstybine politine valdyba (GPU, rus. Gosudarstvennoje političeskoje upravlenije), vėliau Jungtine valstybine politine valdyba (OGPU, rus. Objedinionnoje gosudarstvennoje političeskoje upravlenije). 1934 m. ji buvo priskirta Vidaus reikalų liaudies komisariatui (NKVD, rus. Narodnyj komisariat vnutrennich del). Tačiau slaptosios policijos darbuotojai vis dar buvo vadinami čekistais, o pati slaptoji policija – organais. 1941 m. NKVD dalijamas į du savarankiškus organus – NKVD ir NKGB, Valstybės saugumo liaudies komisariatą (rus. Narodnyj komisariat gosudarstvennoi bezopasnosti). Prasidėjus karui, atliekamas atvirkščias veiksmas – abi organizacijos tampa vienu organu, bet 1943 m. jos vėl atskiriamos. Nuo 1954 iki 1991 m. NKGB buvo žinoma kaip KGB, Valstybės saugumo komitetas (rus. Komitet gosudarstvennoi bezopasnosti).

PROLOGAS

Galva tankiais trumpais plaukais, vis dar juodais, bet su pirmomis žilomis sruogomis, spinduliavo grakščiu Kaukazo kalniečių grožiu; beveik rytietiškos, panašios į katės akys buvo „medaus spalvos“, bet užpykus tapdavo tamsiai geltonos kaip vilko. Vaikams nepatikdavo jo dygūs ūsai ir gaižus tabako dvokas, bet, kaip prisimins Molotovas ir Stalino gerbėjos, Vadas vis dar atrodė patrauklus moterims. Su jomis jis flirtuodavo droviai, nerangiai1. Šį kresną metro šešiasdešimt penkių centimetrų ūgio žmogelį, einantį sparčiai, bet į vidų pakreiptomis pėdomis (vaidindami carus tokią eiseną uoliai mėgdžiodavo Didžiojo teatro atlikėjai), ryškiu gruzinišku akcentu tyliai besišnekučiuojantį su Molotovu, saugojo vos vienas ar du asmens sargybiniai. Šalies didžiūnai tais laikais vaikščiodavo po Maskvą bemaž be apsaugos. Net įtarusis, valstiečių jau nekenčiamas Stalinas iš savo kabineto Senojoje aikštėje eidavo į namus, lydimas vos vieno asmens sargybinio. Vieną vakarą, kai Molotovas su Stalinu ėjo per Maniežo aikštę „be asmens sargybinių“, juos paprašė išmaldos elgeta. Stalinas davė jam dešimt rublių. „Prakeikti buržujai!“ – sušuko nusivylęs valkata. – Kas gali suprasti mūsų liaudį? – svarstė Stalinas. Nors būta pasikėsinimų į Sovietų pareigūnus, tarp jų ir į Leniną 1918 metais, į šiuos dalykus buvo žiūrima stebėtinai atsainiai iki pasikėsinimo į Sovietų Sąjungos ambasadorių Lenkijoje 1927 metų birželį – tada apsauga buvo šiek tiek sustiprinta. 1930 metais Politbiuras išleido įsaką „uždrausti draugui Stalinui vaikščioti po miestą pėsčiomis“. Tačiau jis dar keletą metų nepaisys draudimo. Tai buvo aukso amžius, bet tą vakarą, vos po kelių valandų, jis baigsis mirtimi – gal net žmogžudyste2. Stalinas jau garsėjo tuo, kad yra neperprantamas kaip sfinksas ir flegmatiškai kuklus – tą įspūdį jis kėlė demonstratyviai papsėdamas pypkę it koks kaimo seniūnas. Stalinas anaiptol nebuvo beveidis biurokratas ir vidutinybė – tokį Vadą vaizdavo jį niekinęs Trockis. Tikrasis Stalinas buvo energingas, tuščiagarbis mėgėjas melodramatizuoti situaciją, išskirtinis visais atžvilgiais. Po šiurpia šios neperprantamos asmenybės ramybe sūkuriavo mirtini nelaimėlio ambicijų ir pykčio verpetai. Stalinas gebėjo veikti laipsniškai, kontroliuodamas, kas darosi aplink, bet kitąsyk nutrūktgalviškai rizikuodamas; atrodė, kad jis vilki šaltais plieno šarvais, bet jo čiuptuvėliai buvo nepaprastai jautrūs, o ugningas gruziniškas būdas toks ne33

Stalinas. raudonojo caro dvaras

valdomas, kad jis per plauką nesužlugdė savo karjeros pasišakodamas prieš Lenino žmoną. Jis buvo ūmus neurotikas, turintis kunkuliuojantį temperamentą jaudraus, savo paties drama besimėgaujančio aktoriaus – todėl ilgainiui jo įpėdiniu tapęs Nikita Chruščiovas pavadino jį veidmainiu. Lazaras Kaganovičius, vienas artimiausių jo draugų daugiau negu tris dešimtmečius, tą vakarą irgi ėjęs į pobūvį, paliko geriausią šio „unikalaus asmens“ apibūdinimą: „skirtingu metu jis buvo skirtingas žmogus <...>. Pažinojau ne mažiau kaip penkis ar šešis Stalinus.“ Tačiau atvėrus Stalino archyvus ir tapus prieinamiems daugybei naujų šaltinių, matome jį kur kas aiškiau negu kada nors anksčiau. Dabar nebepakanka apibūdinti jį kaip „mįslę“. Dabar žinome, kaip jis kalbėdavo (nuolatos apie save, dažnai – su iškalbingu atvirumu), kaip rašydavo komentarus ir laiškus, ką valgydavo, dainuodavo ir skaitydavo. Kai matome jį unikalioje vaidingų bolševikų vadovų aplinkoje, jis tampa tikru žmogumi. Jo viduje slypėjo nepaprastai sumanus ir gabus politikas, kuriam svarbiausia buvo jo paties istorinis vaidmuo, dirglus intelektualas, tiesiog nesveikai godžiai skaitęs istorijos ir literatūros veikalus, lepus hipochondrikas, kenčiantis nuo lėtinio tonzilito, psoriazės ir reumatinių skausmų dėl suluošintos rankos ir Sibiro tremtyse ištvertų šalčių. Šis šnekus, linkęs bendrauti žmogus, gero balso dainininkas, buvo dar ir vienišas bei nelaimingas. Jis sugadino santykius su visomis mylimosiomis ir draugais, nes politinė būtinybė ir žmogėdriška paranoja jam buvo svarbiau už laimę. Dėl sunkios vaikystės išsiugdęs ydingą, nenormaliai šaltą būdą, jis vis dėlto stengėsi būti mylintis tėvas ir vyras, tačiau užnuodijo visus jausmų šaltinius. Mat šis graudžiai mėgęs rožes ir mimozas žmogus tikėjo, kad kiekvieną žmogaus problemą gali išspręsti mirtis, tad egzekucijos jam tapo manija. Šis ateistas, už viską turėjęs jaustis skolingas dvasininkams, į pasaulį žiūrėjo per nuodėmės ir atgailos prizmę, tačiau „nuo jaunystės buvo užkietėjęs marksistas fanatikas“. Jo fanatizmas buvo „beveik islamiškas“, o tikėjimas, kad yra mesijas, – beribis. Nors puoselėjo imperializmo idealus, būdingus rusams, iš esmės liko gruzinas, atsinešęs kraujo keršto papročius į Rusiją. Didžiuma visuomenės veikėjų kaip kadaise Cezaris grožisi savimi tarsi iš šalies, žvelgdami į save kaip į aktorius pasaulio scenoje, bet Stalinas žengė dar toliau. Jo įsūnis Artiomas Sergejevas prisiminė, kaip Stalinas aprėkė sūnų Vasilijų už tai, kad šis dangstosi tėvo pavarde. 34

PROLOGAS

– Bet aš taip pat Stalinas, – tarė Vasilijus. – Ne, nesi, – atšovė Stalinas. – Tu nesi Stalinas, ir aš nesu Stalinas. Stalinas – tai Sovietų valdžia. Stalinas yra tas, kas vaizduojamas laikraščiuose ir portretuose, o ne tu ir net ne aš! Stalinas sukūrė pats save. Žmogus, prasimanantis vardą, gimimo datą, tautybę, išsilavinimą ir visą praeitį tam, kad pakeistų istoriją ir vaidintų lyderio vaidmenį, dažniausiai galop atsiduria psichiatrijos gydykloje, nebent padedamas savo valios, sumanumo ir laimingo atsitiktinumo palankiu metu pritaptų prie sąjūdžio, galinčio pakeisti įvykių eigą. Stalinui taip viskas ir susiklostė. Tas sąjūdis buvo Bolševikų partija, o palankus metas – Rusijos monarchijos nuosmukis. Stalinui mirus tapo madinga žiūrėti į jį kaip į kokį išsigimėlį, bet tokiu atveju mes perrašinėtume istoriją taip pat nevykusiai, kaip tai darė pats Stalinas. Stalino sėkmė nebuvo atsitiktinė. Joks žmogus geriau netiko Lenino partijai su jos sąmoksliškomis intrigomis, teoriniais užkalbėjimais, žudikišku dogmatizmu ir nežmoniška rūstybe. Sunku rasti geresnį pavyzdį žmogaus ir sąjūdžio sintezės už šią idealią Stalino ir bolševizmo santuoką: Stalinas buvo Partijos dorybių ir ydų veidrodis3.

*** Nadią buvo apėmęs jaudulys, nes ji puošėsi. Vos išvakarėse, per Revoliucijos metinių paradą, jai siaubingai skaudėjo galvą, bet šiandien ji buvo linksma. Tikrasis Stalinas skyrėsi nuo savo įsivaizduojamos istorinės asmenybės, dvilypė buvo ir Nadežda Alilujeva. „Ji buvo labai graži, bet iš nuotraukų to nematyti“, prisimena Artiomas Sergejevas. Ji buvo netradicinio grožio. Kai šypsodavosi, akys spinduliuodavo atvirumu ir nuoširdumu, bet kartais ji būdavo pasipūtusi ir aikštinga. Be to, ją kamavo psichikos ir kūno ligos. Šiaip ji būdavo šalta, retkarčiais jai užeidavo isterijos ar depresijos priepuoliai. Ją nuolatos graužė pavydas. Stalinas turėjo pakaruoklišką humoro jausmą, bet niekas neprisimena, ar Nadia turėjo bent lašelį humoro jausmo. Ji, bolševikė, galėdavo elgtis kaip Stalino skundikė ir įduoti jam priešus. Tai gal jų santuoka buvo pabaisos ir ėriuko – šitokia metafora galima apibūdinti ir Stalino elgesį su pačia Rusija? Tik tiek, kad tai buvo bolševikų santuoka visomis šios sąvokos prasmėmis, būdinga savitai ją pagimdžiusiai kultūrai. Kita vertus, joje galime įžvelgti tik banalią tragediją beširdžio triūslio – 35

Stalinas. raudonojo caro dvaras

prastesnio sutuoktinio egocentriška, nestabilios psichikos žmona tiesiog nebūtų galėjusi rasti. Stalino gyvenime, rodės, idealiai susiliejo bolševikų politika ir šeima. Nors vyko žvėriškas karas su valstietija ir šalies vadovai jautė vis didesnį spaudimą, jiems tai buvo laimingos idilės metas: savaitgalius jie leisdavo ramiose užmiesčio vilose, linksmindavosi per vakarienes Kremliuje, tingiai leisdavo atostogas prie Juodosios jūros – Stalino vaikai jas prisimins kaip laimingiausią savo gyvenimo metą. Iš Stalino laiškų matyti, kad jų santuoka buvo sunki, bet kupina meilės: „Sveika, Mažute <...>. Labai pasiilgau savo Mažuliukės – esu vienišas kaip vilkas, – kreipdamasis meiliais žodeliais 1930 metų birželio 21 dieną rašė Nadiai Stalinas. – Iš miesto su reikalais nevažiuosiu. Rytoj, kai tik baigsiu darbą, važiuosiu į užmiestį pas vaikus <...>. Lik sveika, neužsibūk, grįžk namo greičiau! Bučiuoju! Tavo Josifas.“4 Nadia buvo išvykusi į Karlsbadą Vokietijoje, kur gydėsi nuo galvos skausmų. Stalinas jos ilgėjosi ir rūpinosi vaikais kaip kiekvienas tėvas. Nadia vieną savo laišką baigė šitaip: „Labai prašau žiūrėti savęs! Bučiuoju tave aistringai, kaip tada mudviem atsisveikinant. Tavo Nadia.“5 Santykiai tarp jų visada būdavo įtempti. Abu buvo ūmūs ir įžeidūs, todėl jų vaidai visuomet būdavo įspūdingi. 1926-aisiais jinai pareiškė jį paliekanti ir su vaikais išvažiavo į Leningradą, bet Josifas maldavo Nadią grįžti, ir ji sutiko. Galima justi, kad šitaip juodu kivirčydavosi dažnai, bet būdavo ir savotiškos laimės tarpsnių. Tiesa, tikėtis jaukumo tokioje bolševikų šeimoje negalėjai. Stalinas dažnai elgdavosi agresyviai ir užgauliai, bet sunkiausia sutarti su juo, matyt, buvo dėl jo abejingumo. Išdidi, griežta Nadia amžinai negalavo. Stalino draugai Molotovas ir Kaganovičius manė, kad ji per žingsnį iki „beprotybės“, o jos pačios artimieji pripažino, kad „kartais ji elgdavosi kaip pamišėlė, pernelyg jautriai. Nenuostabu – visų Alilujevų gyslomis teka karštakošių čigonų kraujas“. Drauge jie netapdavo geresni. Abu buvo savanaudiški, šalti, bet greitai užsiplieskiantys, tik Nadia neturėjo nė krislelio jo žiaurumo ir dviveidiškumo. Ko gero, jie buvo per daug panašūs, kad būtų galėję būti laimingi. Visi liudytojai sutinka, kad gyventi su Stalinu „buvo, oi, kaip nelengva“. Jų „santuoka nebuvo laiminga, – Stalino dukrai Svetlanai sakė Polina Molotova, – bet kieno ji laiminga?“6 Po 1929-ųjų juodu dažnai būdavo skyriumi, nes rudenį Stalinas atostogaudavo pietuose, o Nadia eidavo į paskaitas. Tačiau kai sutar36

PROLOGAS

davo, būdavo kupini meilės vienas kitam; saugumo tarnybų kurjeriai taip dažnai perdavinėdavo vieno laiškus ir žinutes kitam, kad jų susirašinėjimas panėšėjo į bendravimą elektroniniu paštu. Net tarp šių asketiškų bolševikų galėjai justi sekso užuominas – prisiminkime „aistringus bučinius“, Nadios minėtus laiške. Jiems labai patiko būti drauge – matėme, kad jis be galo jos ilgėjosi, kai ji būdavo išvykusi, jinai irgi jo pasiilgdavo. „Labai nuobodu be tavęs, – rašė ji. – Atvažiuok čia, drauge bus smagu.“7 Vasilijumi ir Svetlana jie rūpinosi abu. „Rašyk viską apie vaikus“, – rašė Stalinas nuo Juodosios jūros. Jai išvykus, jis pasakojo: „Vaikai sveiki. Man nepatinka mokytoja, ji tik laksto po namus ir leidžia Vasiai ir Tolikui [jų įsūniui Artiomui] nuo ryto iki vakaro gainioti vėjus. Neabejoju, kad iš Vaskos mokslų išeis šnipštas, o aš noriu, kad jie gerai išmoktų vokiečių kalbą.“ Nadia dažnai įdėdavo į laiškus vaikiškus Svetlanos raštelius8. Kaip ir kiekviena pora, juodu pasakojo vienas kitam sveikatos bėdas. Kai Stalinas gydėsi Macestos kurorte prie Sočio, jai pranešė: „Gavau dvi gydomąsias vonias, liko dar dešimt <...>. Manau, sveikata kaip reikiant pasitaisys.“ „Kaip tavo sveikata?“ – klausė Nadia. „Mano plaučiuose yra vandens, aš kosčiu“, – atrašė jis. Jam amžinai nedavė ramybės dantys. „Prašau tavęs – gydykis dantis“, – prisakė jam Nadia. Kai ji gydėsi Karlsbade, jis dėmesingai klausė: „Ar lankeisi pas gydytojus? Parašyk, ką jie sako!“ Stalinas jos ilgėdavosi, bet jeigu gydymas užtrukdavo, jis suprasdavo ir nepykdavo9. Stalinas nemėgo keisti drabužių, todėl vilkėdavo vasariškais kostiumais atėjus žiemai, ir Nadia dėl jo nerimaudavo: „Siunčiu tau milinę, nes grįžęs iš pietų gali peršalti.“10 Stalinas siųsdavo jai dovanų: „Siunčiu tau savo citrinų, – išdidžiai rašė jis. – Tau jos patiks.“ Šiam aistringam sodininkui iki pat mirties patiko auginti citrinas11. Juodu liežuvaudavo apie sutiktus draugus ir bičiulius. „Girdėjau, kad į Sočį buvo atvykęs Gorkis, – rašė jinai. – Ko gero, jis lankėsi pas tave – kaip gaila, kad manęs ten nebuvo. Jo taip įdomu klausytis <...>.“12 Ir, aišku, kaip bolševikei tarnaitei, gyvenančiai platesnėje didikų ir jų žmonų šeimoje, politika jai buvo beveik tokia pat manija kaip ir jam, tad ji perpasakodavo Stalinui, ką išgirsdavo iš Molotovo ar Vorošilovo13. Nadia siųsdavo jam knygų, jis jai padėkodavo, bet bambėjo, kai 37

Stalinas. raudonojo caro dvaras

vienos pasigedo. Jinai pašiepdavo jį dėl to, kaip jis vaizduojamas baltųjų emigrantų literatūroje. Griežta, kukli Nadia nebijodavo įsakinėti pati. Per atostogas ji bardavo paniurėlį Poskriobyševą, tuo metu ėjusį CK slaptojo skyriaus vedėjo pareigas, ir skundėsi vyrui: „Mes negavome jokios naujos užsienio literatūros, nors girdėjau, kad atėjo naujų knygų. Gal pasikalbėk su Jagoda [GPU viršininko pavaduotoju] <...>. Praeitą kartą gavome labai neįdomių knygų <...>.“14 Grįžusi iš atostogų, nusiuntė Stalinui nuotraukų: „Siunčiu tik geras. Argi ne juokingai atrodo Molotovas?“ Vėliau Stalinas šaipėsi iš kvailai bejausmio Molotovo Churchillio ir Roosevelto akivaizdoje. Stalinas siuntė jai savo paties atostogų nuotraukas15. Tačiau trečiojo dešimtmečio pabaigoje Nadia buvo nepatenkinta savo padėtimi: ji pati norėjo padaryti rimtą karjerą bolševikų struktūrose. Dar prieš keletą metų ji dirbo mašininke, iš pradžių savo vyro, paskui – Lenino ir galop Sergo Ordžonikidzės, kito energingo ir aistringo gruzino, dabar vadovaujančio sunkiajai pramonei. Paskui ji perėjo dirbti į Agitacijos ir propagandos skyriaus Tarptautinį žemės ūkio institutą. Pasirausę giliai jo archyvuose pamatome, koks nykus buvo kasdienis bolševikinis Stalino žmonos darbas: jos viršininkas prašo padėjėjos, pasirašančios N. Alilujeva, parengti spaudai siaubingai nuobodų straipsnį „Privalome nagrinėti jaunimo sąjūdžius kaime“. „Maskvoje aš su niekuo neturiu ničnieko bendro, – skundėsi ji. – Keista, bet man artimesni nepartiniai – aišku, moterys. Mat jos nerūpestingesnės <...>. Atsirado siaubingai daug naujų prietarų. Jei nedirbi, esi tik boba!“* Ji buvo teisi. Naujosios bolševikų žmonos, tokios kaip Polina Molotova, pačios buvo politikės. Tos feministės niekino tokias namų šeimininkes ir mašininkes kaip Nadia. Bet Stalinas nenorėjo, kad jo žmona irgi būtų tokia kaip Polina – jo žmona bus, kaip jis vadino, boba16. 1929 metais Nadia nusprendė pati tapti įtakinga Partijos veikėja, tad, užuot išvykusi atostogauti su vyru, liko Maskvoje ir laikė stojamuosius į Pramonės akademiją studijuoti dirbtinių pluoštų. Tada juodu ir rašė vienas kitam tuos meilės kupinus laiškus. Bolševikai žiūrėjo į išsilavinimą kaip į vieną iš didžiausių pranašumų, todėl tokių kaip Nadia buvo milijonai. Nors Stalinas palaikė jos sumanymą, iš tikrųjų * Ji išties rūpinosi vyru kaip gera „boba“: „Stalinas turi maitintis vištiena, – rašė ji prezidentui Kalininui 1921 m. – Mums paskirta tik 15 vištų <...>. Prašau padidinti normą, nes mėnuo tik įpusėjo, o mums liko vos 5 <...>.“

PROLOGAS

jam reikėjo „bobos“. Ironiška, bet nuojauta, matyt, jo neapgavo, nes tapo akivaizdu, kad Nadia per silpna vienu metu būti studente, motina ir Stalino žmona. Laiško pabaigoje jis dažnai rašydavo: „Kaip sekasi egzaminai? Bučiuoju savo Mažuliukę!“ Molotovo žmona tapo liaudies komisare, tad Nadia visai pagrįstai galėjo tikėtis pasiekti ne mažiau17.

*** Iš viso Kremliaus bolševikų didžiūnai su žmonomis susirinko į Vorošilovo butą nenujausdami, kokia tragedija netrukus ištiks Staliną ir Nadią. Nuo 1918 metų, kai Leninas perkėlė šalies sostinę į Maskvą, vadovai gyveno šiame izoliuotame, slaptame pasaulyje už dantytų tamsiai raudonų keturių metrų storio sienų su aukštais sustiprintais vartais. Kremliaus teritorija labiausiai panėšėjo į dvidešimt šešių hektarų teminį parką, atspindintį Rusijos istoriją. „Čia mėgdavo vaikščioti Ivanas Rūstusis“, – aiškindavo lankytojams Stalinas. Jis kasdien praeidavo pro Arkangelo soborą, kur palaidotas Ivanas Rūstusis, ir Ivano Didžiojo bokštą. Geltonieji rūmai, kuriuose dirbo, buvo pastatyti Jekaterinai II. 1932 metais Stalinas buvo pragyvenęs Kremliuje keturiolika metų – tiek pat, kiek tėvų namuose. Šie didžiūnai – bolševikų terminologija, „atsakingi darbuotojai“ – ir jų pagalbininkai – „aptarnaujantis personalas“ – gyveno erdviuose butuose aukštomis lubomis, kur kadaise glaudėsi carų valdininkai ir rūmų valdytojai, daugiausia Pramogų rūmuose ar gvardijos kavaleristų kareivinėse; tie bolševikų vadai gyveno glaudžioje kaimynystėje, visai kaip kokie Oksfordo koledžo dėstytojai. Stalinas nuolat užsukdavo pas juos į namus, o šie pas jį paplepėti arba menkiausia dingstimi – kaip sakoma, pasiskolinti druskos. Daugumai svečių tereikėjo pereiti per koridorių ir užlipti į antrą gvardijos kavaleristų kareivinių (oficialiai pastatas buvo vadinamas raudongvardiečių, bet niekas jo taip nevadino) aukštą, kur buvo Klimento Vorošilovo ir jo žmonos Jekaterinos butas. Į jį patekdavai pro perėją po arka, kurioje buvo įrengtas nedidelis kino teatras – jame dažnai po vakarienės rinkdavosi Stalinas su draugais. Vorošilovų butas buvo jaukus ir erdvus. Pro langus kambarių tamsaus medžio plokštėmis apmuštomis sienomis buvo matyti Kremliaus mūrai ir miestas už jų. Šeimininkas, penkiasdešimt dvejų metų Vorošilovas, buvo po39

Stalinas. raudonojo caro dvaras

puliariausias bolševikų panteono didvyris. Malonaus būdo, išdidžios laikysenos kavaleristas, kadaise dirbęs tekintoju, buvo šviesiaplaukis, rausvaskruostis, vos ne angeliško veido su elegantiškais, panašiais į d’Artanjano ūsais. Tikriausiai Stalinas atėjo su pasipūtėliu Molotovu ir paleistuviu Kuibyševu. Molotovo žmona Polina, tamsaus gymio, grėsmingos išvaizdos, visados gražiai apsirengusi moteris, atėjo iš savo buto tame pačiame pastate. Nadia su seserimi Ana atėjo iš Pramogų rūmų kitoje gatvelės pusėje. 1932-aisiais maisto ir gėrimų neturėjo trūkti, bet tuo metu Stalino vakarienės dar nebuvo virtusios imperatoriškomis puotomis. Maistas – rusiški užkandžiai, sriuba, įvairūs sūdytos žuvies ir galbūt avienos patiekalai – buvo pagamintas Kremliaus valgykloje ir karštas atneštas į butą. Į stalą jį patiekė namų šeimininkė. Valgiai buvo užgeriami degtine ir gruzinišku vynu, vieną po kito sakant tostus. Stalinas jautėsi lyg kare ar mažų mažiausiai apsiaustyje. Jis susidūrė su neregėto masto katastrofa: provincijoje badavo dešimtys milijonų žmonių; be to, Partijoje brendo sąmokslas, Vadas nebepasitikėjo savo aplinkos lojalumu, o prie viso to prisidėjo dar ir žmonos isterija. Kaip ir visiems, įtrauktiems į šį verpetą, jam reikėjo išgerti ir atsipalaiduoti. Stalinas atsisėdo stalo viduryje – krikštasuolėje niekados nesėsdavo – Nadia priešais.

*** Šiokiadieniais Stalino šeima gyvendavo Kremliaus bute. Stalinai turėjo du vaikus, vienuolikmetį Vasilijų, smulkutį, aikštingą, užsispyrusį berniuką, ir septynerių Svetlaną, strazdanotą, rudaplaukę mergaitę. Dar buvo Jakovas, dabar dvidešimt penkerių, Stalino sūnus iš pirmos santuokos, drovus, tamsaus gymio, gražių akių jaunuolis, užaugęs Gruzijoje, o su tėvu ėmęs gyventi 1921-aisiais. Staliną erzino lėtas Jakovo būdas. Būdamas aštuoniolikos, jis pamilo ir vedė dvasininko dukrą Zoją. Stalinas tam nepritarė – jis norėjo, kad Jaša studijuotų. „Šaukdamasis pagalbos“ Jaša bandė nusišauti, bet tik perdrėskė sau krūtinę. Stalinas palaikė šį veiksmą „šantažu“. Griežtoji Nadia smerkė Jašą už tai, kad šis „nuolaidžiauja savo silpnybėms“. Pasak Stalino, „jinai tiesiog baisėjosi Jaša“. Bet pats Stalinas dar mažiau atjautė sūnų. – Net nesugebėjo taikliai iššauti, – žiauriai šmaikštavo jis. „Toks 40

PROLOGAS

buvo jo kariškas humoras“, – aiškina Svetlana. Jaša vėliau išsiskyrė su Zoja ir grįžo namo18. Žaibiškai pasiekęs sėkmę Stalinas dėjo daug galbūt nepagrįstų vilčių į sūnus, o savo dukrą dievino. Be šių trijų, buvo Artiomas Sergejevas, Stalino mylimas įsūnis, dažnai būdavęs jų namuose, nors jo motina dar buvo gyva*. Stalinas buvo atlaidesnis už Nadią, nors „porą kartų“ užvožė Vasilijui. Nadia, visuose šaltiniuose vaizduojama kaip angeliška, iš tikrųjų buvo dar egocentriškesnė už Staliną. Jos pačios artimieji teigia, kad ji buvo „pernelyg išpaikinta“, vėliau pasakos jos sūnėnas Vladimiras Redensas. „Auklė skundėsi, kad Nadia visiškai nesidomi vaikais.“ Nadios duktė Svetlana pritaria, kad motina kur kas daugiau dėmesio skyrė studijoms negu vaikams; su jais elgėsi griežtai ir niekada „nė žodeliu nepagyrė“ Svetlanos. Nuostabą kelia tai, kad su Stalinu ji daugiausia riedavosi ne dėl nežmoniškos jo politikos, bet dėl to, kad jis lepino vaikus!19 Vis dėlto sunku Nadią už tai kaltinti. Jos ligos istorijos, Stalino išsaugotos savo archyve, ir ją pažinojusiųjų liudijimai patvirtina, kad Nadia sirgo sunkia psichikos liga, galbūt paveldima maniakine depresija ar ribiniu asmenybės sutrikimu, nors jos duktė vadino tai šizofrenija, ir galvos liga, sukeldavusia jai migreną. 1922 ir 1923-iaisiais jai reikėjo specialaus gydomojo poilsio, nes „jautėsi mieguista ir silpna“. 1926 metais ji pasidarė abortą ir po jo, pasak dukters, prasidėjo „moteriškos bėdos“, ji daug mėnesių neturėjo menstruacijų. Kitais metais gydytojai nustatė, kad ji turi širdies vožtuvo ydą, be to, jautėsi išsekusi, ją kamavo angina ir artritas. 1930 metais vėl paūmėjo angina, jai buvo pašalintos tonzilės. Ji nuvažiavo į Karlsbadą gydytis tų paslaptingų galvos skausmų, bet jie nepraėjo. Medikų priežiūros jai nestigo – bolševikai buvo ne tik fanatiškai politiški, bet ir maniakiškai hipochondriški. Nadią gydė geriausi Rusijos ir Vokietijos gydytojai, bet ne psichiatrai. Sunku įsivaizduoti gležnai moteriai prastesnę aplinką už šią žiaurią Kremliaus greitpuodžio dy* Viena iš patrauklių bolševizmo tradicijų (tokių buvo nedaug) buvo įvaikinti kritusių didvyrių atžalas ar paprastus našlaičius. Stalinas įsisūnijo Artiomą 1921 m., kai žuvo jo tėvas, garsus revoliucionierius, o jo motina sirgo. Panašiai Mikojanas įsivaikino Baku didvyrio Sergejaus Šaumiano sūnus; Vorošilovas įsivaikino sūnų Michailo Frunzės, 1925 m. įtartinomis aplinkybėmis mirusio kariuomenės ir laivyno reikalų komisaro. Vėliau našlaičius įsivaikino Kaganovičius ir Ježovas, nors abu buvo be galo žiaurūs žmonės.

Stalinas. raudonojo caro dvaras

kumą, persunktą karingo bolševizmo, kurį ji taip garbino, ir nedėmesingumą pikčiurnos Stalino, kurį ji taip dievino. Nadia buvo ištekėjusi už daug dėmesio reikalaujančio savimylos, nesugebančio padaryti laimingos nei jos, nei veikiausiai jokio kito žmogaus; nenuilstama jo energija, rodės, sunkte ją išsunkia. Kita vertus, jinai lygiai taip pat netiko jam. Užuot malšinusi jį slegiančią įtampą, Nadia tik dar labiau prie jos prisidėjo. Stalinas prisipažino, kad Nadios psichinės krizės jį glumina; jis tiesiog buvo emociškai nepajėgus jai padėti. Kartais jos „šizofrenija“ tapdavo tokia rimta, kad ji „elgdavosi beveik kaip beprotė“. Bolševikų didikai ir net patys Alilujevai užjautė Staliną. Vis dėlto, nepaisant audringo šeiminio gyvenimo ir keistai panašaus jausmingumo ir pavydumo, jie kiekvienas savaip vienas kitą mylėjo. Štai ir dabar Nadia puošėsi dėl Stalino. „Juodą suknią, apkraštuotą rožėmis“, jai dovanų nupirko brolis, lieknas rudakis Pavelas Alilujevas, ką tik kaip visada su glėbiu dovanų grįžęs iš Berlyno, kur slapta pirko ginklus Raudonajai armijai. Nadiai, besididžiuojančiai tuo, kad turi čigoniško, gruziniško, rusiško ir vokiško kraujo, į juodus plaukus įsegta rožė atrodė stulbinančiai. Stalinas nustebs, nes, pasak jos sūnėno, jis „niekuomet neskatino Nadios rengtis įspūdingiau“20.

*** Per vakarienę buvo daug geriama, vadovaujant tamadai. Tikriausiai šią pareigą atliko kuris nors gruzinas, toks kaip mėgstantis pasipuikuoti Grigorijus Ordžonikidzė, visų vadinamas Sergo. Į liūto panašiu veidu, ilgų, tankių plaukų, jis atrodė it koks „gruzinų kunigaikštis“. Kažkuriuo metu Stalinas su Nadia susipyko, tik nė vienas puotos dalyvis to nepastebėjo. Taip nutikdavo toli gražu ne retai. Jai vakaras apkarto, kai tarp tų daugybės tostų, šokių ir flirto prie stalo Stalinas beveik nepastebėjo, kaip ji išsipuošė, nors ji čia buvo viena iš jauniausių moterų. Žinoma, šitaip elgtis nemandagu, bet Stalinas nesiskyrė nuo daugelio sutuoktinių. Juos supo kiti bolševikų didžiūnai, visi užgrūdinti pogrindyje praleistų metų, apsitaškę kraujais per Pilietinio karo žygius, o dabar džiūgaujantys dėl pramonės laimėjimų, nors jie atėmė daug jėgų, kaip ir kova su valstietija vykdant Stalino revoliuciją. Kai kurie, kaip Stalinas, buvo įkopę į šeštą dešimtį, bet dauguma buvo tvirti, energingi nė ke42

PROLOGAS

turiasdešimties neturintys fanatikai; kai kurie buvo veikliausi administratoriai, kokius tik kada nors buvo regėjęs pasaulis. Jie gebėjo ne tik statyti miestus ir gamyklas, kad ir kokių sunkumų iškildavo, bet ir galabyti priešus bei kariauti su savo šalies valstietija. Su kiteliais, ilgaauliais batais, jie buvo šaunūs kaubojai – daug geriantys, galingi, garsūs visoje imperijoje, žvaigždės su ryškiausiais ego, milžiniška atsakomybe ir mauzeriais už diržų. Triukšmingas, skardžiabalsis gražuolis žydas, buvęs batsiuvys, o dabar Stalino pavaduotojas Lazaras Kaganovičius ką tik grįžo iš Šiaurės Kaukazo. Ten jis vadovavo masinėms egzekucijoms ir trėmimams. Šalia sėdėjo išdidus kazokų vadas Budionas vešliais į viršų riestais ūsais, akinamai baltais dantimis ir gudrus lieknas dabišius armėnas Mikojanas. Jie visi buvo brutalių žygių atiminėti grūdus ir triuškinti valstiečius veteranai. Visi – šnekūs, smarkūs, spalvingi politikos spektaklio meistrai. Jie buvo kraujomaišiška šeima; vieną su kitu juos apraizgė tinklas – senos draugystės, užsitęsusios neapykantos, bendrų meilės romanų, Sibiro tremčių ir Pilietinio karo žygdarbių. Prezidentas [taip buvo įprasta tituluoti Vakaruose; oficialiai – SSRS Centro vykdomojo komiteto pirmininkas – vert.] Michailas Kalininas lankydavosi pas Alilujevus nuo 1900 metų. Nadia pažinojo Vorošilovo žmoną nuo Caricyno (vėliau pervadinto Stalingradu) laikų, be to, Pramonės akademijoje mokėsi su Marija Kaganovič ir Dora Chazan (pobūvyje taip pat dalyvavusio kito bolševikų didžiūno Andrejevo žmona) – kartu su Polina Molotova ši buvo geriausia Nadios draugė. Galop tarp svečių buvo nedidutis intelektualas Nikolajus Bucharinas, žibančių akių, rusva barzdele – tapytojas, poetas ir filosofas, kurį kadaise Leninas pavadino „Partijos numylėtiniu“, anksčiau buvęs artimiausias Stalino ir Nadios draugas. Jis buvo kerėtojas, bolševikų elfas. 1929 metais Stalinas jį įveikė – pašalino iš Politbiuro narių ir atleido iš „Pravdos“ redaktoriaus pareigų – bet Bucharinas ir Nadia liko draugai. Pats Stalinas pusiau mylėjo Bucharčiką, pusiau jo nekentė, vienu metu juo žavėjosi ir jam pavydėjo – tokie dvilypiai jausmai Vadui buvo būdingi. Tą vakarą Bucharinas vėl buvo įleistas, bent jau laikinai, į šį stebuklingąjį ratą. Suerzinta Stalino dėmesio stokos, Nadia ėmė šokti su patvirkusiu krikštatėviu, dėde Abeliu Jenukidze, pareigūnu, vadovaujančiu Kremliui. Šis vyras gelsvai rusvais plaukais jau piktino Partiją romaniukais su paauglėmis balerinomis. Dėdės Abelio lemtis parodys, kokios pra43

Stalinas. raudonojo caro dvaras

žūtingos tapdavo hedonizmo pinklės, kai žmogaus asmeninis gyvenimas buvo Partijos rankose. Galimas daiktas, Nadia norėjo supykdyti Staliną. Natalija Rykova, tą vakarą su tėvu, ankstesniu ministru pirmininku, buvusi Kremliuje, bet ne pobūvyje, kitą dieną išgirdo, kad šokdama su Jenukidze Nadia įsiutino Staliną. Tuo tikrai galima tikėti, nes kiti liudytojai irgi teigia ją su kažkuo flirtavus. Bet Stalinas galėjo būti toks girtas, kad to nė nepastebėjo.

*** Stalinas buvo užsiėmęs: flirtavo pats. Nors priešais sėdėjo Nadia, jis begėdiškai meilinosi „gražiajai“ žmonai aukšto Raudonosios armijos karininko Aleksandro Jegorovo, su kuriuo kartu tarnavo per 1920 metų SSRS–Lenkijos karą. Trisdešimt ketverių metų Galia Jegorova, mergautinė pavardė Zekrovskaja, buvo į akis krintanti kino aktorė, „įdomi, graži, net kerinti“ brunetė, garsėjanti meilės romanais ir ne visai padoriais apdarais. Tarp tų neišvaizdžių bolševikų matronų Jegorova turėjo atrodyti kaip povas vištų pulke, nes, kaip pati vėliau prisipažino tardoma, sukosi „nuostabios draugijos, stilingų drabužių, <...> flirto, šokių ir linksmybių“ pasaulyje. Kartais Stalinas flirtuodavo galantiškai, kaip įprasta gruzinams, pasigėręs – kvailai, šiurkščiai – taip buvo ir per tą vakarienę. Stalinas nuolatos linksmindavo vaikus mėtydamas sausainius, apelsinų žieveles ar duonos gabalėlius į dubenėlius su ledais ar arbatos puodelius. Tą vakarą jis taip mergino aktorę – mėtė į ją iš duonos suminkytus rutuliukus. Tai matant Nadią apėmė beprotiškas pavydas – ji negalėjo to pakęsti. Stalinas nebuvo mergišius: jis buvo vedęs bolševizmo idėją, o jo jausmai buvo nukreipti į jo paties dramą kovoje už Revoliuciją. Bet kokios asmeninės emocijos buvo niekai, palyginti su siekiu padaryti žmoniją laimingesnę pasitelkus į pagalbą marksizmą-leninizmą. Tačiau nors moterys jo prioritetų sąraše užėmė toli gražu ne pirmąsias vietas ir nors emociškai jis buvo nevisavertis, negalima sakyti, kad jos jo nedomino – o jis pats moteris tikrai domino. Pasak Molotovo, jos net „jį įsimylėdavo“. Vienas jo aplinkos narys vėliau sakė, esą Stalinas skųsdavęsis, kad Alilujevos „niekada nuo jo neatstoja“ ir „visos taikosi su juo pergulėti“. Šiuose žodžiuose būta tiesos. Moterys – draugų žmonos, giminaitės ir tarnaitės – dūgzdavo 44

PROLOGAS

aplink jį it kokios įsimylėjusios bitės. Iš neseniai atidarytų jo archyvų matyti, kad gerbėjos tiesiog bombarduodavo jį laiškais, panašiai kaip šių laikų popmuzikos žvaigždes. „Brangus drauge Stalinai, <...> dažnai jus sapnuoju, <...> tikiuosi, kad paskirsite man audienciją <...>, – rašo provincijos mokytoja ir viltingai priduria lyg kokia naiviai optimistiška roko grupės gerbėja: – Įdedu savo fotografiją <...>.“ Stalinas atsakė žaismingai, bet neigiamai: „Drauge Nepažįstamoji! Prašau jūsų patikėti, kad nenoriu jūsų nuvilti ir pagarbiai žvelgiu į jūsų laišką, bet turiu pasakyti, kad neturiu galimybės (laiko stoka!) patenkinti jūsų noro. Linkiu jums visa ko geriausia. J. Stalinas. P. S. Grąžinu laišką ir nuotrauką.“ Bet tikriausiai jis retkarčiais sakydavo Poskriobyševui mielai susitiksiąs su viena ar kita gerbėja. Tai patvirtina Jekaterinos Mikulinos istorija. Ši patraukli, ambicinga dvidešimt trejų metų mergina parašė mokslinį straipsnį „Socialistinis darbo žmonių lenktyniavimas“ ir nusiuntė jį Stalinui prisipažindama, kad jame apstu klaidų, ir prašydama pagalbos. Stalinas pakvietė ją apsilankyti 1929 metų gegužės 10 dieną. Mergina jam patiko. Ėjo kalbos, kad ji praleido naktį jo vasarnamyje, kai nebuvo Nadios*. Iš šio trumpo bendravimo ji negavo jokios naudos, tik šiek tiek garbės: Stalinas parašė jos straipsnio pratarmę. Be abejo, geriausiai jį pažinojusi Nadia įtarė jį rezgant romaniukus, ir ne be pagrindo. Stalino asmens sargybinis Vlasikas patvirtino savo dukrai, esą Stalinui siūlydavosi tokia daugybė moterų, kad jis visoms negalėjo atsispirti: „Juk jis buvo vyras.“ Suprask: jis tenkino kūniškus poreikius kaip kiekvienas kilmingas gruzinas. Kartais Nadios pavydas būdavo maniakiškas, kitąsyk – atlaidus: laiškuose ji meiliai pašiepdavo jį dėl gerbėjų, tarsi didžiuotųsi esanti ištekėjusi už tokio didžio žmogaus. Bet prieš kurį laiką ji teatre sugadino visą vakarą, kai ištaisė Stalinui sceną jam pradėjus flirtuoti su balerina. Visai neseniai Stalinas akivaizdžiai ėmė rėžti sparną aplink kažkokią Kremliaus kirpėją. Jeigu būtų tik ėjęs į kirpyklą kaip kiti šalies vadovai, jokio triukšmo dėl tos nežinomos merginos nebūtų kilę, tačiau Molotovas ją prisiminė po penkiasdešimties metų. * Vėliau ji tapo gramofonų gamyklos direktore, bet po daugelio metų buvo atleista iš pareigų už kyšių ėmimą. Ji mirė 1998 m., bet niekada niekam nepasakojo apie šią trumpą draugystę su Stalinu.