Liza Marklund
R omana s
Iš anglų kalbos vertė Jovita Liutkutė
Prologas
Moteris, kuri netrukus turėjo mirti, atsargiai kyštelėjo galvą pro duris ir apsižvalgė. Jai už nugaros likusį koridorių ir laiptinę gaubė tamsa. Prieš lipdama žemyn ji nesivargino uždegti šviesos. Moteris stabtelėjo ir tik tada žengė ant šaligatvio, tarsi būtų jautusi, kad ją kažkas stebi. Paskui kelis kartus skubriai įkvėpė, iškvėpė ir porai sekundžių jai virš galvos tarsi halas pakibo baltų garų kamuolys. Ji pasitaisė ant peties kabančią rankinę ir tvirčiau suspaudė portfelio rankeną. Tada, šiek tiek susikūprinusi, greitai ir tyliai patraukė link Giotgatano. Buvo nemaloniai šalta, ledinis vėjas košė kiaurai jos plonas nailonines pėdkelnes. Žengdama šaligatvio kraštu ir mėgindama išlaikyti pusiausvyrą, ji apėjo ledokšnį, tada skubriai nužingsniavo gatvės žibinto apšviestu šaligatvio plotu ir dingo tamsoje. Šaltis ir besidriekiantys šešėliai slopino naktyje sklindančius garsus: ventiliacijos sistemų ūžimą, būrelio įkaušusių jaunuolių šūksnius, tolumoje kaukiančią sireną. Moteris žingsniavo sparčiai ir ryžtingai. Pasitikėdama savimi ir skleisdama brangių kvepalų aromatą. Staiga suskambo mobilusis ir ji sulėtino žingsnį. Sustojo ir paskubomis apsižvalgė. Pasilenkė, atrėmė portfelį į dešinę blauzdą ir ėmė raustis rankinėje. Sprendžiant iš judesių, moteris staiga suirzo ir pasijuto nesaugi. Ji išsitraukė mobilųjį iš rankinės ir priglaudė prie ausies. Nors buvo 5
liza mark lu nd
tamsu ir gatvė skendėjo šešėliuose, suprasti, kaip ji jaučiasi, nebuvo sunku: susierzinimą netrukus pakeitė nuostaba, paskui pyktis, o galiausiai – baimė. Pasikalbėjusi ji dar kelias sekundes stovėjo laikydama rankoje mobilųjį. Tada, akivaizdžiai susirūpinusi ir apie kažką mąstydama, nuleido galvą. Pro šalį lėtai pravažiavo policijos automobilis; moteris nulydėjo jį įdėmiu žvilgsniu. Stabdyti nemėgino. Paskui, rodos, apsisprendė. Apsisuko, grįžo, iš kur atėjusi, pražingsniavo pro medines duris, pro kurias ką tik buvo išėjusi, ir patraukė link sankryžos su Katarinos Bangatos gatve. Laukdama, kol pravažiuos naktinis autobusas, ji pakėlė galvą ir apžvelgė gatvę, kurios gale buvo Vintertulstorgeto aikštė, o dar toliau – Siklos kanalas. Tolumoje dunksojo pagrindinė olimpinė arena, Viktorijos stadionas, kuriame po septynių mėnesių turėjo prasidėti vasaros olimpinės žaidynės. Pravažiavus autobusui, ji perėjo platų, lankstu einantį Ringvegeną ir patraukė lygiagrečiai Katarinos Bangatos gatvės. Nors moters veidas atrodė bejausmis kaip uola, skubrūs žingsniai išdavė, kad jai šalta. Netrukus ji pėsčiųjų tiltu kirto Hamarbio kanalą ir pasiekė Olimpiniame parke įsikūrusį žiniasklaidos atstovų kaimelį. Skubėdama ir šiek tiek nervindamasi moteris pasuko link Viktorijos stadiono. Ji nusprendė laikytis kanalo krantinės, nors šis kelias buvo tolimesnis, o oras – šaltesnis. Nuo Baltijos pūtė žvarbus vėjas, bet moteris nenorėjo, kad ją kas nors pamatytų. Buvo tamsu, nors į akį durk, ir ji kelis kartus kluptelėjo. Prie pašto ir vaistinės ji pasuko link sportininkams skirto treniruočių komplekso ir paskutinį šimtą metrų iki stadiono įveikė kone tekina. Pagrindinį įėjimą pasiekė uždususi ir įpykusi. Trūktelėjusi atsidarė duris ir žengė į tamsą. 6
s p rog dintoja
– Sakyk, ko nori, tik greičiau, – tarė ji, narsiai žvelgdama į žmogaus, išnyrančio iš tamsos, siluetą. Tada pamatė pakeltą plaktuką, bet baimės pajusti nespėjo. Pirmas smūgis sumaitojo jos kairę akį.
Būtis
Patvoryje pūpsojo didžiulis skruzdėlynas. Kai buvau maža, stypsodavau ten ir valandų valandas atidžiai jį stebėdavau. Stovėdavau taip arti, kad vabzdžiai ropodavo mano kojomis. Kartais sekdavau kurią nors vieną skruzdę: iš pievelės ji keliaudavo į kiemą, kirsdavo žvyru išpiltą įvažiavimą ir, įveikusi žvyro krūvą, grįždavo į skruzdėlyną. Tvirtai pasiryždavau nepamesti jos iš akių, bet man niekada nepavykdavo. Dėmesį patraukdavo kitos skruzdės. Kai vabzdžių būdavo per daug, jie taip blaškydavo dėmesį, kad prarasdavau kantrybę. Kartais ant skruzdėlyno padėdavau gabalėlį cukraus. Skruzdėms mano dovana patikdavo ir aš šypsodamasi stebėdavau, kaip jos apspinta grobį ir tempiasi jį į skruzdėlyno gilumą. Rudenį atvėsus orams ir skruzdėms ėmus bėgioti lėčiau, kyštelėdavau į skruzdėlyną lazdą, kad jas pažadinčiau. Pamatę, ką darau, suaugusieji pykdavo ir priekaištaudavo, girdi, niekais verčiu sunkų skruzdžių darbą ir griaunu jų namus. Dar ir šiandien prisimenu anuomet patirtą jausmą, kad buvau nepelnytai baudžiama, mat nelinkėjau skruzdėms nieko blogo. Tik norėjau pasilinksminti. Troškau, kad jos vėl lakstytų. Žaidimai su skruzdėmis palengva ėmė skverbtis į mano sapnus. Žavėjimasis šiais vabzdžiais virto neapsakomu siaubu, apimdavu8
s p rog dintoja
siu matant, kaip jie šliaužia ir ropoja. Net dabar, kai jau suaugau, negaliu žiūrėti į daugiau nei tris vabzdžius vienu metu, – nesvarbu kokios rūšies. Pametusi juos iš akių iš karto puolu į paniką. Ši fobija ėmė mane kankinti vos suvokus panašumą tarp savęs ir tų menkų vabzdžių. Buvau jauna, vis dar ieškojau atsakymų į svarbiausius gyvenimo klausimus, kūriau teorijas ir kaip įmanydama mėginau tikrinti, ar jos teisingos. Kad gyvenimas yra atsitiktinumas, nebuvo viena iš mano gyvenimo tiesų. Šiaip ar taip, kažkas turėjo mane sukurti. Nenumaniau, kas tai galėtų būti: gal laimė, gal likimas, gal evoliucija, o galbūt – Dievas. Vis dėlto man rodėsi protinga manyti, kad gyvenimas iš tiesų gali būti beprasmis, o tai ir pykdė, ir liūdino. Jei mūsų egzistavimas šioje planetoje neturėjo jokios prasmės, tuomet ir gyvenimas buvo tik juokingas eksperimentas. Kažkas paleido mus čia ketindamas stebėti, kaip kovojame, ropojame, kankinamės ir iš visų jėgų stengiamės ką nors pasiekti. Kartais tas KAŽKAS atsitiktine tvarka paskirstydavo atlygį, – tarsi padėdavo ant skruzdėlyno viršaus gabalinio cukraus ir, santūriai susidomėjęs, ramiai stebėdavo mūsų džiaugsmus ir vargus. Metams bėgant vėl atgavau pasitikėjimą. Galų gale suvokiau, kad visai nesvarbu, ar mano gyvenimas turi didžią prasmę. O jei ir turi, nebūtina čia ir dabar jos perprasti. Jei į šiuos klausimus būtų atsakymai, aš juos jau žinočiau, o kadangi nežinau, tai ir nesvarbu, – neverta dėl to sukti galvos. Suvokusi tai, pasijutau savotiškai laisva.
Gruodžio 18-oji, šeštadienis
1
Tas garsas pasiekė jos sąmonę, panirusią į keistą seksualinį sapną. Ji gulėjo stiklinėje lovoje, kosminiame laive; Tomas buvo užgulęs ją ir įsiskverbęs. Šalia stovėjo trys radijo programos Šeštoji studija vedėjai ir abejingai į juodu žiūrėjo. Jai būtinai reikėjo į tualetą. – Negali dabar eiti į tualetą, mes kylame į kosmosą, – pasakė Tomas ir ji, pažvelgusi pro didelį vitrininį langą, suprato, kad jis teisus. Antras skambutis pavertė kosmosą nuolaužų krūva, o ji, ištroškusi ir apsipylusi prakaitu, atsidūrė tamsoje. Virš galvos dunksojo prieblandos gaubiamos lubos. – Po velnių, atsiliepk, kol tas daiktas visų neprikėlė, – sumurmėjo Tomas, įsitaisęs ant krūvos sujauktų pagalvių. Ji atsisuko pasižiūrėti, kiek valandų: 3.22. Sapno sukeltas jaudulys akimirksniu išgaravo. Ištiesusi sunkią kaip akmuo ranką, ji užčiuopė ant grindų gulintį telefoną. Skambino Jansonas, naktinės pamainos redaktorius. – Viktorijos stadione sprogimas. Dega kaip pragare. Mūsų reporteriai važiuoja rengti naktinio reportažo, bet reikės straipsnio ir kitam numeriui. Ar ilgai užtruksi ten nuvykti? 13
liza mark lu nd
Ji kelis kartus įkvėpė, suvokė, ką išgirdo, ir pajuto, kad kūnu plūstelėjęs adrenalinas pasiekė smegenis. Viktorijos stadionas, – pagalvojo ji. – Olimpinių žaidynių simbolis. Gaisras, chaosas. Po perkūnais... Ir visa tai – į pietus nuo miesto centro. Kaip būtų geriau važiuoti: pietiniu aplinkkeliu ar Skanstulo tiltu? – Kokia padėtis mieste? Gatvės pravažiuojamos? Jos balsas nuskambėjo šiurkščiau, nei būtų norėjusi. – Pietinis aplinkkelis užtvertas. Išvažiavimas į stadioną sugriautas, bet daugiau nieko nežinome. Siodermalmo tunelis taip pat uždarytas, teks važiuoti per miestą. – Kas fotografuoja? – Henriksonas jau pakeliui, be to, ir keli neetatiniai jau ten. Jansonas numetė ragelį nelaukdamas jos atsakymo. Anika kelias sekundes pasiklausė pypsėjimo, o tada spustelėjo mygtuką ir vėl numetė telefono aparatą ant grindų. – Kas šį kartą nutiko? Prieš atsakydama, ji tyliai atsiduso. – Viktorijos stadione kažkoks sprogimas. Turiu važiuoti. Tikriausiai užtruksiu visą dieną. Kelias akimirkas patylėjusi ji pridūrė: – Ir visą vakarą. Tomas kažką neaiškiai burbtelėjo. Ji atsargiai atšlijo nuo šiek tiek drėgnos Elenos pižamos. Įkvėpė nuo dukrytės sklindančio aromato, pažvelgė į švelnią jos odą, šiek tiek surauktas lūpas, į nykštį burnytėje ir pabučiavo purius mergaitės plaukus. Ši laiminga pasirąžė, tada susirietė ir net miegodama atrodė visiškai patenkinta, mat mažylei tebuvo treji metukai. Išlipusi iš migdančios, šiltos lovos ir atsisėdusi ant grindų, motina sunkia ranka surinko taksi dispečerinės numerį. 14
s p rog dint oja
– Prašyčiau taksi į Hantverkargatano 33. Bengtzon. Tai skubu. Važiuosiu į Viktorijos stadioną. Taip, žinau, kad ten gaisras. Lauke buvo žvarbu, spaudė bent dešimties laipsnių šaltis. Iškvėpusi dantų pasta atsiduodantį garų kamuolį, ji pasikėlė palto apykaklę ir tvirčiau užsismaukė ant ausų vilnonę skrybėlę. Vos jai už nugaros užsitrenkė lauko durys, prie šaligatvio sustojo taksi. – Hamarbio uostas, į Viktorijos stadioną, – pasakė Anika, švystelėdama didelę ir nepatogią rankinę ant užpakalinės sėdynės. Vairuotojas pažvelgė į ją per užpakalinio vaizdo veidrodėlį. – Jūs – Bengtzon iš Evening Post, ar ne? – droviai šyptelėjęs, paklausė jis. – Visada perskaitau jūsų straipsnius. Man patinka, ką rašote apie Korėją, iš jos kilusi mano šeima. Užaugau Panmunjome, – puikiai atskleidėte tenykštę atmosferą, aprašiusi ten stovinčius ir vienas į kitą žiūrinčius kareivius, kuriems neleidžiama praverti burnos. Tas straipsnis buvo tikrai geras. Išgirdusi giriant jos rašinį, Anika, kaip paprastai, į šiuos žodžius nekreipė dėmesio, – negalėjo kreipti, baiminosi prarasti stebuklingą gebėjimą, – kažką, kas jos tekstus darė tokius įtaigius. – Dėkoju. Džiaugiuosi, kad jums patiko. Kaip manote, ar Siodermalmo tunelis pravažiuojamas, ar geriau rinktis gatves? Kaip ir didžioji dalis jo bendradarbių, taksistas buvo puikiai perpratęs susidariusią padėtį. Jei ketvirtą valandą ryto šalyje kas nors nutikdavo, pakakdavo paskambinti į dvi įstaigas: į policiją ir į kurios nors taksi bendrovės dispečerinę. Po šių dviejų skambučių šalies laikraščiui tinkamą straipsnį, galima sakyti, turėdavai kišenėje: policija paprastai patvirtindavo, kas atsitiko, o taksi vairuotojai beveik visada perduodavo, ką šneka įvykio liudininkai. 15
liza mark lu nd
– Kai sprogo bomba, buvau Giotgatane, – darydamas U formos posūkį, pasakė jis. – Dieve, kaip susiūbavo gatvių žibintai... Po galais, pamaniau, – kažkur sprogo bomba. Rusai puola. Radijo ryšiu susisiekiau su kolegomis išsiaiškinti, koks čia mėšlas... Jie pranešė, kad į orą išlėkė Viktorijos stadionas. Kai tai nutiko, vienas iš mūsiškių kaip tik buvo netoliese, mat buvo iškviestas į pogrindinį klubą, įsikūrusį viename iš gyvenamųjų namų šalia stadiono... Automobiliui lekiant link miesto rotušės, Anika pagrabaliojusi iš rankinės išsitraukė bloknotą ir rašiklį. – Ar jis nenukentėjo? – Rodos, ne. Metalo gabalas išmušė šoninį stiklą ir pralėkė vos per porą centimetrų nuo jo galvos. Skeveldros kraštas tik šiek tiek perrėžė veidą, bent jau taip per radijo ryšį kalbėjo kolegos. Jie pravažiavo pro metro stotį senamiestyje ir dabar artėjo prie didelės sankryžos ties Slussen viešbučiu. – Kur medikai jį nuvežė? – Ką? – Jūsų bendradarbį – tą, kuriam metalinė atplaiša perrėžė veidą? – Ak, jį... Jo pavardė Bratstriomas. Rodos, jį išvežė į Siodermalmo ligoninę. Mat ji yra arčiausiai stadiono. – Kuo jis vardu? – Nežinau, bet galiu paklausti per radijo ryšį... Jo vardas buvo Arnė. Anika išsitraukė mobilųjį, įsikišo į ausį ausinės pumpurą ir paskambino į žinių skyrių Jansonui. Skystųjų kristalų ekranėlyje pamatęs telefono numerį, jis dar prieš atsiliepdamas žinojo, kad skambina Anika. – Sužeistas taksi vairuotojas, Arnė Bratstriomas, jį nuvežė į Siodermalmo ligoninę, – pranešė ji. – Galėtume nuvažiuoti ten 16
s p rog dint oja
ir su juo pasikalbėti; dar spėtume parengti straipsnį rytiniam laikraščiui... – Gerai, – atsakė Jansonas. – Pasistengsime kiek galima daugiau apie jį sužinoti. Delnu pridengęs ragelio mikrofoną, reporteriui riktelėjo: – Aplankyk ligoninėje Arnę Bratstriomą, tada paskambink į policiją ir išsiaiškink, ar apie įvykį pranešta jo šeimai, o tada susisiek su jo žmona, jei tokią turi. Patraukęs delną nuo telefono mikrofono, jis paklausė: – Nufotografavome įvykio vietą iš sraigtasparnio. Kada ten būsite? – Po septynių, galbūt aštuonių minučių, viskas priklausys nuo to, kokius kelius policija uždarė. Ką darote jūs? – Kol kas žinome tik pagrindinius faktus, taip pat turime policijos komentarų. Liepiau reporteriams pasikalbėti su žmonėmis, tuo metu buvusiais priešais stadioną esančiuose pastatuose, ir paimti interviu, be to, vienas reporteris jau yra prie stadiono, bet ketina važiuoti namo. Taip pat prisiminėme anksčiau sprogusias ir su olimpinėmis žaidynėmis siejamas bombas, vyruką, parūpinusį fejerverkų senajame Viktorijos stadione Stokholme ir naujajame Ulevio stadione Geteborge, kai Stokholmas padavė paraišką olimpinėms žaidynėms organizuoti... Kažkas jį pertraukė, ir Anika, net ir sėdėdama taksi, mobiliajame telefone girdėjo žinių studijoje sklindantį triukšmą. Ji paskubomis tarė: – Paskambinsiu, kai sužinosiu ką nors daugiau. – Rodos, jie uždarė šildomą tunelį, – pranešė taksi vairuotojas. – Geriau rinkimės ilgesnį, bet vaizdingesnį maršrutą. 17
liza mark lu nd
Taksi pasuko į Folkungagataną, link Vermdės kelio. Anika mobiliajame surinko kitą numerį. Laukdama, kol sujungs, ji žvelgė į paskutinius lėbautojus, šūkaujančius, klupčiojančius ir traukiančius namo po mieste praleistos nakties. Jų buvo nemažai, – daugiau, nei galėjo įsivaizduoti. Pastaruoju metu scenarijus kartojosi: naktį mieste ji buvo atsidūrusi vos kelis kartus ir visuomet dėl to, kad kažkur įvyko nusikaltimas. Anika tarsi pamiršo, kad Stokholme galima užsiimti ir kuo nors kitu, ne tik dirbti ir daryti nusikaltimus, ir sau nepripažino, kad egzistuoja visiškai kitoks, naktinis gyvenimas. Ragelyje pasigirdo suirzęs balsas. – Žinau, kad kol kas nieko negalite komentuoti, – prabilo Anika. – Pasakykite, kada turėsite laiko pasikalbėti. Paskambinsiu, kai jums bus patogu. Tik pasakykite, kada. Jos pašnekovas garsiai atsiduso. – Po perkūnais, Bengtzon, aš nežinau. Nežinau. Paskambinkite vėliau. Anika žvilgtelėjo į rankinį laikrodį. – Dabar be dvidešimt ketvirta, rašau straipsnį rytiniam laikraščiui. Gal galiu paskambinti pusę aštuntos? – Gerai. Skambinkite pusę septynių. – Sutarta, tuomet ir pasišnekėsime. Dabar, šiaip taip gavusi pažadą, Anika žinojo, kad jam bus sunku išsisukti. Policijos pareigūnai negalėjo pakęsti žurnalistų, kurie, vos kam nors nutikus, skambindavo ir norėdavo viską išsiaiškinti. Net jei policininkams pavykdavo gauti kokios nors informacijos, nelengva buvo nuspręsti, ką viešinti, o ko ne. Iki pusės septintos ji spės apgalvoti savo pastabas, klausimus ir teorijas. O detektyvai jau žinos, ką nori paviešinti. Tad viskas klostėsi kuo puikiausiai. 18
s p rog dintoja
– Dabar jau galite matyti dūmus, – pasakė jai taksi vairuotojas. Priekinėje keleivio sėdynėje įsitaisiusi Anika pasilenkė ir žvilgtelėjo į viršų dešinėje. – Kad mane kur... Juodų dūmų stulpas kilo į dangų grasindamas užstoti blyškią mėnesieną. Taksi išsuko iš Vermdės kelio ir toliau važiavo pietiniu aplinkkeliu. Už kelių šimtų metrų nuo tunelio angos ir stadiono greitkelis buvo uždarytas. Prie kelio užtvaros jau buvo nusidriekusi keliolikos automobilių eilė. Taksi sustojo šalia jų ir Anika padavė vairuotojui sąskaitoms už taksi paslaugas apmokėti skirtą kortelę. – Kada norėsite grįžti? Gal palaukti? – pasiteiravo vairuotojas. Anika blankiai šyptelėjo. – Ne, dėkoju, rodos, aš čia užtruksiu. Ji pasiėmė bloknotą, rašiklį ir mobilųjį. – Linksmų Kalėdų! – jai užtrenkus taksi dureles, šūktelėjo vairuotojas. Dieve mano, – pagalvojo ji, – iki švenčių dar visa savaitė. Ar jau pradėsime švęsti? – Ačiū, ir jums linksmų švenčių, – atsakė ji, žvelgdama į galinį taksi automobilio stiklą. Praėjusi pro stovinčius automobilius ir prasiskynusi kelią pro žmones, Anika pasiekė užtvarą, bet policijos pareigūnai jos nesaugojo. Gerai. Pro gyvą policininkų užkardą ji paprastai nesiverždavo. Net nesulėtinusi žingsnio, Anika liuoktelėjo per užtvarą ir pasileido tekina.
įsigykite
knygą dabar