Issuu

DAVID EAGLEMAN (Deividas Iglmanas, g. 1971 m.) – Stanfordo universiteto neuromokslininkas. Jo moksliniai tyrimai publikuojami daugelyje žurnalų, iš jų Science ir Nature. Jis – bestseleriais tapusių knygų „Sum“ ir „Incognito“ (lietuviškai išleido „Tyto alba“, 2014 m.) autorius, rašo tekstus ir veda laidą The Brain BBC. Mūsų smegenys – tai tarsi vaizdo kamera, fiksuojanti realybės atspindžius, tarsi istorijų pasakotojas, leidžiantis mums suprasti, kas vyksta aplinkui. Be jų mes nežinotume, kas esame, ir tikriausiai nebūtume tokie, kokie esame. Smegenys yra mūsų realybės suvokimo ir mūsų tapatybės garantas, visos mūsų mintys, prisiminimai, potyriai ir svajonės kyla iš jų. Tačiau ką mes žinome apie tai, kaip jos veikia?

Skaitykite – kelionė po mūsų vidinį kosmosą prasideda! Viliuosi, kad šioji kelionė po be galo tankų smegenų raizginį, sudarytą iš milijardų ląstelių ir trilijonų jų jungčių, skaitytoją iš tiesų priblokš ir leis aptikti šį tą, ko iš pradžių nė nesitikėjo aptiksiąs. O būtent – save. David Eagleman

ISBN 978-609-466-225-6

9 786094 662256

SMEGENYS

Amerikiečių neuromokslininkas Davidas Eaglemanas knygoje kalba apie ekstremalaus sporto pasaulį, baudžiamąją teisę, genocidą, smegenų chirurgiją, robotiką, nemirtingumo paieškas ir veda mus į mūsų pačių smegenų gelmes. Kas yra realybė? Kas esu „aš“? Kaip aš priimu sprendimus? Kodėl mūsų smegenims reikia kitų žmonių? Kur link judame kaip rūšis, kuri tik dabar po truputį pradėjo perimti šio judėjimo vadžias į savo rankas?

DAVID EAGLEMAN

KAIP GYVENIMAS FORMUOJA MŪSŲ SMEGENIS, O SMEGENYS – MŪSŲ GYVENIMĄ.

SME GE NYS

S A M I J O PASAK AVE T E I P A

DAVID EAGLEMAN

Bestselerio „INCOGNITO. Slaptieji smegenų gyvenimai“ autorius

SME GE NYS

OJ I M A K A S A P AVE T E I P A

DAVID EAGLEMAN

Iš anglų kalbos vertė Gediminas Pulokas

V ILNIU S

2017

David Eagleman The Brain: The Story of You Canongate Books, Edinburgh, 2016

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB). Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Iliustracijos: p. 15 © Corel, J. L.; p. 43 © Akiyoshi Kitaoka; p. 44 © Edward Adelson, 1995; p. 55 © Blink Films, 2015; p. 61 © Science Museum / Science & Society Picture Library; p. 64 © Springer; p. 74 © David Eagleman; p. 87 © CanStockPhoto; p. 156 © Simon Baron-Cohen et al.; p. 162 © 5W Infographics; p. 181 © David Eagleman; p. 187 © Bret Hartman / TED; p. 50, 91, 115, 116, 197 ir 203 © Ciléin Kearns; p. 117, 118, 128, 136 ir 170 © Dragonfly Media; p. 39, 110 ir 214 viešo naudojimo.

Copyright © David Eagleman, 2015 Published by arrangement with Canongate Books Ltd, 14 High Street, Edinburgh EH1 1TE. © Gediminas Pulokas, vertimas į lietuvių kalbą, 2017 © „Tyto alba“, 2017 ISBN 978-609-466-225-6

Turinys

Įvadas

1. Kas aš?

2. Kas yra tikrovė?

3. Kas ką valdo?

4. Kaip aš priimu sprendimus?

107

5. Ar man reikia tavęs?

145

6. Kas mes būsime?

175

Padėkos

221

Pastabos

223

Žodynėlis

239

Įvadas

Smegenų mokslai – tai be galo sparčiai tobulėjanti sritis, ir veikiausiai kaip tik todėl retai beprisirengiame žengtelėti atgal, kad pamatytume visą vaizdą, pamėgintume suprasti, ką atliekami tyrimai duoda mūsų gyvenimams, ir paprastai, aiškiai pasvarstytume, ką apskritai reiškia būti biologine būtybe. Būtent tam ši knyga ir skirta. Smegenų mokslams tenka išties svarbus vaidmuo. Keista mūsų kaukolėse įvairiausius skaičiavimo veiksmus atliekanti medžiaga sudaro pagrindą suvokimo mechanizmų, kuriais remdamiesi mes orientuojamės pasaulyje, priimame sprendimus ir svajojame. Mūsų sapnus ir mūsų budrųjį gyvenimą lemia milijardai stulbinamų šios medžiagos ląstelių. Geriau perpratus smegenis atsiranda daugiau aiškumo tiek apie tai, ką laikome tikra megzdami asmeninius santykius, tiek apie tai, ką mes laikome būtina formuojant socialinę politiką: kaip kovojame, kodėl mylime, ką laikome tikrove, kaip derėtų mokyti, kaip sukurti geresnę socialinę politiką ir kaip parengti žmogaus kūną būsimiems šimtmečiams. Mažuose mūsų smegenų integriniuose grandynuose glūdi įrašyta visa mūsų rūšies praeitis ir ateitis. Žinant, kokį svarbų vaidmenį mūsų gyvenime turi smegenys, man visada atrodė keista, kodėl mes tiek mažai apie tai kalbame, didžiausią eterio dalį kur kas mieliau skirdami gandams apie garsenybių gyvenimus ar realybės šou. Vis dėlto dabar šitokį dėmesio stygių smegenų tematikai esu labiau linkęs laikyti ne tiek trūkumu, kiek 7

Smegenys

savitu daug ką paaiškinančiu raktu: esam taip giliai įkliuvę į savo tikrovę, kad tampa net pernelyg sunku suvokti, jog mes apskritai kažkur įkliuvę. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad nėra čia ko apie tai labai daug kalbėti. Juk, regis, savaime aišku, kad aplink mus gausybė spalvų. Akivaizdu, kad mūsų atmintis veikia tarsi vaizdo kamera. Ir, kas be ko, suprantama, kad mes žinome tikrąsias savo įsitikinimų priežastis. Šioje knygoje išsamiai nagrinėsiu visas tokias prielaidas. Ją rašydamas sąmoningai stengiausi išvengti vadovėlinės stilistikos, nes tikėjau, kad tokiu būdu pajėgsiu sužadinti kur kas didesnį smalsumą: kaip mes priimame sprendimus, kaip suvokiame tikrovę, kas mes tokie, kas lemia mūsų gyvenimus, kodėl mums reikia kitų žmonių ir kur link judame kaip rūšis, kuri tik dabar po truputį pradėjo perimti šio judėjimo vadžias į savo rankas. Šiuo darbu siekiu nutiesti tiltą tarp akademinės literatūros ir visų mūsų, eilinių smegenų turėtojų, gyvenimo. Metodas, kuriuo šiuo atveju remiuosi, skiriasi nuo to, kuriuo vadovaudamasis rašau mokslinius straipsnius akademiniams leidiniams ar kitas savo neuromokslams skirtas knygas. Tai leidinys, orientuotas į visai kitokią auditoriją. Jį skaitant nebūtina turėti jokių specialiųjų žinių, tereikia būti smalsiam ir jausti troškimą pažinti save. Tad pirmyn į kvapą gniaužiančią kelionę po mūsų vidinį kosmosą. Viliuosi, kad šioji kelionė po be galo tankų smegenų raizginį, sudarytą iš milijardų ląstelių ir trilijonų jų jungčių, skaitytoją iš tiesų priblokš ir leis aptikti šį tą, ko iš pradžių nė nesitikėjo aptiksiąs. O būtent – save.

Kas aš?

Visi mūsų gyvenimo patyrimai – nuo paskirų pokalbių iki bendrosios kultūrinės savivokos – formuoja tam tikrus mikroskopinius mūsų smegenų elementus. Nervų sistemos požiūriu, tai, kas mes esame, priklauso nuo to, kaip mes gyvenome. Mūsų smegenys nepaliaujamai kinta, jos nuolat perrašo savo programinius kodus, o kadangi kiekvieno žmogaus patirtis yra unikali, unikalios tampa ir milžiniškos, sudėtingos mūsų nervinių tinklų struktūros. Jos nuolat kinta visą mūsų gyvenimą, todėl ir kiekvieno žmogaus tapatybė yra savitas, niekad vietoje nesustingstantis darinys.

Kas aš?

Neuromokslai man yra kasdienė duona, tačiau kaskart, kai į rankas paimu žmogaus smegenis, nutvilko pagarbi baimė. Atkreipus dėmesį į nemažą jų svorį (suaugusiojo smegenys sveria apie tris svarus [beveik 1,5 kg]), keistą konsistenciją (primena tvirtokus drebučius) ir raukšlėtą išvaizdą (gilūs slėniai išvagoję visą pabrinkusį landšaftą), labiausiai vis dėlto stulbina tasai grynas jų fiziškumas: šis iš pažiūros niekuo neypatingos medžiagos gabalas ryškiai kontrastuoja su jame gimstančiu mąstymu ir vykstančiais psichiniais procesais. Visos mūsų mintys ir svajonės, prisiminimai ir potyriai kyla iš šios keistos nervinės medžiagos. Tai, kas mes esame, lemia sudėtingos čia nuolat siaučiančių elektrocheminių signalų struktūros. Liovusis šiai veiklai, ateina galas ir mums. Pasikeitus šios veiklos pobūdžiui, – dėl traumos ar dėl narkotinių medžiagų, – kaipmat pasikeičia ir mūsų būdas bei elgsena. Kitaip nei bet kurio kito organo atveju, pažeidus net menkiausią smegenų dalelę, tai, kas jūs esate, pasikeis iš esmės. Kad suprastume, kaip šitai įmanoma, pradėkime nuo pradžių. Gimstame nebaigtiniai Vos gimęs žmogutis būna visiškai bejėgis. Kol pradedame vaikščioti, praeina maždaug metai, kol imame aiškiau reikšti nuoseklias mintis – maždaug dar dveji, o kol išmokstame savimi pasirūpinti – ir 11

Smegenys

suvis daugybė. Norėdami išgyventi esame visiškai priklausomi nuo šalia esančių žmonių. O dabar palyginkime tai su kitais žinduoliais. Tarkim, delfinai moka plaukti jau vos gimę, žirafos išmoksta stovėti per kelias valandas, zebriukai gali bėgti jau po keturiasdešimt penkių minučių nuo gimimo. Visi mūsų giminaičiai iš gyvūnų karalijos tampa stebėtinai nepriklausomi netrukus, kai tik gimsta. Šis kitų rūšių gebėjimas gali atrodyti kaip privalumas, tačiau iš tiesų tai yra veikiau jų ribotumo požymis. Gyvūnų jaunikliai vystosi greitai, nes jų smegenys vadovaujasi daugiausia iš anksto suprogramuotu šablonu. Už tokį greitą pasirengimą gyventi savarankiškai jie sumoka gana ribotu gebėjimu prisitaikyti. Pamėginkime įsivaizduoti, kaip koks nors vargšas raganosis staiga atsiduria arktinėje tundroje, Himalajų viršukalnėje arba pačiame Tokijo centre. Čia jis neturės jokių galimybių prisitaikyti ir išgyventi (būtent todėl minėtose vietovėse ir neaptinkame raganosių). Tokia strategija – t. y. strategija gimti su iš anksto pritaikytomis smegenimis – veikia tik konkrečioje ekosistemos nišoje, tačiau perkelkite gyvūną iš šios konkrečios nišos kitur, ir jo gebėjimas sėkmingai prisitaikyti taps visiškai nedidelis. O štai žmogus geba gyventi daugybėje skirtingų aplinkų: ir įšalusioje tundroje, ir kalnuose, ir judriuose miestų centruose. Tai įmanoma dėl to, kad mes gimstame stebėtinai „nebaigtinėmis“ smegenimis. Užuot atėjusios į šį pasaulį su visa reikiama „instaliacija“, žmogaus smegenys prisitaiko ir keičiasi priklausomai nuo įgyjamos patirties. Tačiau tam reikia ganėtinai ilgo bejėgiškumo laikotarpio gyvenimo pradžioje – per šį laiką jaunos smegenys prisitaiko prie aplinkos ir formuojasi pagal jos reikalavimus. Kitaip tariant, reikiama programinė įranga įdiegiama ne iš anksto prieš gimstant, o tiesiogiai, gyvenant ir kaupiant patirtį.

Kas aš?

Apgenėjimas vaikystėje: kaip iš marmuro luito iškal ama skulptūra Kur slypi jaunų smegenų plastiškumo, gebėjimo prisitaikyti paslaptis? Su amžiumi smegenų ląstelių nepadaugėja – tiesą sakant, suaugusiojo ir vaiko smegenų ląstelių skaičius nesiskiria. Paslaptis glūdi kitur: tai priklauso nuo to, kaip šios ląstelės tarpusavyje jungiasi. Vos gimusio kūdikio neuronai būna atskirti ir tarpusavyje nesujungti, tačiau per pirmuosius dvejus gyvenimo metus gaudami jutiminę informaciją jie pradeda jungtis nepaprastai greitai. Kiekvieną sekundę kūdikio smegenyse susiformuoja po du milijonus naujų jungčių, vadinamųjų sinapsių. Sulaukęs dvejų metų vaikas turi daugiau nei šimtą trilijonų sinapsių, tai yra dukart daugiau nei suaugęs žmogus. Šiuo gyvenimo laikotarpiu sinapsių skaičius pasiekia piką – jų atsiranda kur kas daugiau nei prireiks ateityje. Nuo šio momento nervų sistema imasi naujų jungčių „genėjimo“ strategijos. Žmogui subrendus 50 proc. jo kažkada turėtų sinapsių tiesiog nebeliks. Kurios sinapsės lieka, o kurios – iškerpamos? Jei sinapsė sėkmingai dalyvauja grandinėje, ji stiprėja, ir atvirkščiai – jei sinapsė nėra naudinga, ji menksta, kol galiausiai suvis išnyksta. Visai kaip miško keliukai: tų, kuriais nevaikštome, ilgainiui tiesiog nebelieka. Tam tikra prasme procesą, kurio metu mes tampame savimi, galima apibūdinti kaip anksčiau turėtų galimybių suardymą. Tuo, kas esame, mes tampame ne dėl to, ko mūsų smegenyse padaugėjo, o dėl to, kas iš jų buvo pašalinta.

Smegenys

Tiesiogiai, su įgyjama patirtimi įdiegiama programinė įranga Daugelis gyvūnų gimsta iš anksto genetiškai užprogramuoti va dovautis tam tikrais instinktais ir elgsenos modeliais. Genai spe cifiniais būdais vadovauja jų kūno ir smegenų formavimuisi ir apibrėžia, kokie šie gyvūnai bus ir kaip jie elgsis. Musė turi reflek są tuojau pat gelbėtis nuo artėjančio šešėlio, nemažai paukščių turi iš anksto užprogramuotą instinktą žiemai išskristi į pietus, lokys – užmigti žiemos miegu, šuo – polinkį ginti šeimininką. Visi šie instinktai ar elgsenos modeliai būna „instaliuoti“ į gyvūnų smegenis jiems jau gimstant. Šitokios programos leidžia jiems kone nuo pat gimimo judėti taip pat kaip ir jų tėvai, o kai kuriais atvejais – net savarankiškai maitintis ir išgyventi. Žmonių situacija šiek tiek kitokia. Žmogui gimstant jo sme genys taip pat turi tam tikrų iš anksto genetiškai įrašytų progra mų (pavyzdžiui, kvėpuoti, verkti, žįsti, skirti veidus, vystyti gebė jimus, leisiančius išmokti gimtosios kalbos). Vis dėlto, palyginti su visu gyvūnijos pasauliu, vos gimusio kūdikio smegenys būna nebaigtinės. Konkrečių, itin smulkių impulsų perdavimo sche mų žmogaus smegenyse nebūna iš anksto užprogramuota – vietoj to genai brėžia tik bendro pobūdžio kryptis, kaip turėtų formuotis nerviniai tinklai, o visą kitą darbą galiausiai padaro iš aplinkos įgyjama patirtis, kuri ir leidžia prisitaikyti prie konkrečių aplinkybių. Žmogaus smegenų gebėjimas formuotis priklausomai nuo pasaulio, kuriame jis gimsta, diktuojamų aplinkybių leido mūsų rūšiai pajungti savo naudai visas šios planetos ekosistemas ir pradėti judėti dar toliau, į Saulės sistemą.

Kas aš?

Per visą vaikystės laikotarpį aplinka, su kuria susiduriame, ištobulina mūsų smegenis – turėtos galimybių džiunglės išnaikinamos, o vietoj jų suformuojami pavidalai, atitinkantys patirtus poveikius. Smegenyse lieka mažiau jungčių, tačiau jos tampa tvirtesnės. Pavyzdžiui, kalba, su kuria susiduriame nuo mažumės (tarkim, anglų, o ne japonų), mus veikia tokiu būdu: gebėjimai išgirsti konkrečius savo kalbos garsus gerėja, o gebėjimai išgirsti svetimų kalbų garsus – prastėja. Kitaip tariant, vos gimęs kūdikis Japonijoje ir vos gimęs kūdikis Amerikoje geba girdėti ir reaguoti į visus garsus, tariamus tiek viena, tiek kita kalba. Tačiau po kurio laiko Japonijoje augantis vaikas praras gebėjimą skirti, tarkim, l ir r garsus, kurie japonų kalboje nėra skiriami. Mus nulipdo aplinkybės, į kurias gimę esame įmetami.

Naujagimis

Mėnesio kūdikis

9 mėn. kūdikis

2 metų vaikas

Suaugusysis

Naujagimio smegenyse neuronai tarpusavio jungčių santykinai beveik neturi. Per pirmuosius dvejus ar trejus metus jungčių atsiranda nepaprastai daug ir ląstelės tampa vis labiau tarpusavyje sujungtos. Vis dėlto paskui šios jungtys imamos genėti, ir vaikui augant ir bręstant jų mažėja, bet jos tampa vis tvirtesnės.

Smegenys

Gamtos lošimas Per visą mūsų ilgai trunkančią vaikystę smegenys nuolat geni nereikalingas savo jungtis ir formuojasi pagal konkrečias esamos aplinkos brėžiamas gaires. Strategija, kai smegenys taikosi prie jas supančios aplinkos, išties išradinga, tačiau sykiu ir gana rizikinga. Jei besivystančios smegenys nepatirs reikiamos, „lauktos“ aplinkos, – tokios, kurioje vaikas ugdomas ir prižiūrimas, – vystytis normaliai joms taps sudėtinga. Jensenų šeima iš Viskonsino turėjo progos įsitikinti tuo asmeniškai. Carol ir Billas Jensenai įsivaikino Tomą, Johną ir Victorią, kai šie buvo ketverių. Visi trys našlaičiai iki tol augo pasibaisėtinomis sąlygomis valstybiniuose vaikų namuose Rumunijoje, ir šios sąlygos paliko padarinių jų smegenyse. Išvažiuodami iš Rumunijos Jensenai įsisodino visus tris vaikus į taksi, ir Carol paprašė vairuotojo išversti, apie ką kalbasi vaikai. Vairuotojas paaiškino, kad jie tauškia nerišliai ir visiškai nežinia ką. Vaikai šnekėjo nesuprantamai – nepatyrę normalaus bendravimo, jie pradėjo kalbėtis savita mišriakalbe. Vėliau augant jiems teko dorotis ir su mokymosi sutrikimais, kurie buvo ne kas kita, kaip nykios vaikystės palikti randai. Tomas, Johnas ir Victoria iš savo gyvenimo Rumunijoje neprisimena beveik nieko. Vis dėlto yra žmogus, kuris padėtį šios šalies vaikų namuose pamena kuo puikiausiai. Tai dr. Charlesas Nelsonas, pediatrijos profesorius iš Bostono vaikų ligoninės. Pirmą kartą šias įstaigas jis aplankė 1999 metais ir stačiai pakraupo nuo to, ką pamatė. Vaikai čia būdavo paliekami gulėti savo lovelėse beveik be jokios jutiminės stimuliacijos. Vienai prižiūrėtojai tekdavo rūpintis penkiolika vaikų, maža to, šioms darbuotojoms buvo liepta jokiu būdu neimti vaikų į glėbį ir nerodyti jiems nė menkiausio švelnumo net tada, kai jie verkia, – bijota, kad parodžius šiek tiek prieraišumo vaikai pradės norėti jo daugiau, o tai užtikrinti, turint be galo ribotą 16

Kas aš?

personalo skaičių, būtų tiesiog neįmanoma. Taigi net ir menkiausios gyvenimo smulkmenos buvo kuo griežčiausiai reglamentuojamos. Gamtiniams reikalams atlikti visi vaikai būdavo išrikiuojami ir sodinami ant puoduko tuo pat metu. Visi iki vieno apkerpami lygiai taip pat, nepriklausomai nuo lyties. Visi rengiami vienodai, maitinami griežtai pagal grafiką. Visa jų kasdienybė – mechaniškai sureguliuota. Vaikai, į kurių verksmą niekas nereaguodavo, netrukus išmoko neverkti. Jų niekas nepaimdavo ant rankų, niekas su jais nežaidė. Ir nors pagrindiniai jų poreikiai buvo patenkinami (t. y. jie maitinami, prausiami, rengiami), kūdikiai nepatyrė jokios emocinės globos ar paramos, jie niekaip nebuvo stimuliuojami. Dėl to jiems išsivystė „nerinklus palankumas“*. Pasak Nelsono, vos įėjus į kambarį jį kaipmat apspisdavo iki tol niekada nematyti mažyliai, baisiausiai trokštantys šokti jam į glėbį, sėstis ant kelių, įsitverti už rankos ar suvis išeiti kartu su juo. Iš pirmo žvilgsnio šitoks nerinklus elgesys atrodo mielas, tačiau iš tiesų tai yra neprižiūrėtų vaikų bendravimo strategija, ir ji nuolat lydima problemų, susijusių su ilgalaikiu prieraišumu. Galima teigti, kad tai vaikų globos įstaigų auklėtinių skiriamasis bruožas. Sukrėstas sąlygų, kuriomis jo aplankyti vaikai auga, Nelsonas su savo komanda inicijavo Bukarešto ankstyvos intervencijos programą. Mokslininkas tyrė 136 vaikus nuo šešių mėnesių iki trejų metų amžiaus, kurie prieglaudose gyveno nuo pat gimimo. Pirmiausia tapo aišku, kad vaikų intelekto koeficientas svyruoja nuo 60 iki 80, nors vidurkis turėtų būti apie 100. Buvo akivaizdžių požymių, kad šių vaikų smegenys nepakankamai išsivysčiusios, vėlavo formuotis ir jų kalbos įgūdžiai. Elektroencefalografijos (EEG) būdu išmatavus elektros virpesius jų smegenyse paaiškėjo, kad neuronų aktyvumas yra pernelyg menkas. * Angl. indiscriminate friendliness; čia ir toliau pastabos puslapių apačioje esančiose išnašose – vertėjo. 17

Smegenys

Rumunijos našlaičių prieglaudos 1966 m. Rumunijos prezidentas Nicolae Ceaușescu, siekdamas padidinti šalies gyventojų skaičių ir ateityje turėti daugiau darbo jėgos, uždraudė kontracepcijos priemones ir abortus. Valstybi nių sveikatos priežiūros įstaigų ginekologai, netrukus praminti „menstruacijų policija“, nuolat rengė vaisingo amžiaus moterų apžiūras, šitaip užtikrindami, kad jos susilauktų kuo daugiau palikuonių. Šeimoms, auginančioms mažiau nei penkis vaikus, buvo įvestas „skaistybės mokestis“. Gimstamumo rodikliai šaute šovė į viršų. Nemažai vargingesnių šeimų nebepajėgė išlaikyti vaikų – tė vai atiduodavo savo atžalas valstybiniams vaikų namams. Savo ruožtu valstybė, kad patenkintų milžiniškais tempais augančius tokių įstaigų poreikius, ėmė steigti vis daugiau vaikų namų. 1989 m., žlugus Ceaușescu režimui, juose gyveno 170 tūkst. pa mestų vaikų. Mokslininkai netruko atskleisti, kokių padarinių vaikų na mų aplinka sukelia pamestinukų smegenų vystymuisi. Šie tyri mai paveikė ir valstybės politiką. Ilgainiui dauguma Rumunijos pamestinukų buvo grąžinti tėvams, įvaikinti ar perkelti į kitokio pobūdžio valstybės finansuojamus globos namus. 2005 m. Ru munijoje įstatymais uždrausta priimti jaunesnius nei dvejų metų vaikus į globos namus, nebent jie turėtų rimtą negalią. Vis dėlto pasaulyje institucionalizuotuose vaikų namuose vis dar gyvena milijonai našlaičių. Žinant, kokia svarbi kūdikio be sivystančioms smegenims yra aplinka, kurioje jis auga, būtina, kad valstybės rastų būdų užtikrinti vaikams tokią aplinką, kurio je jų smegenys vystytųsi tinkamai.

Kas aš?

Be emocinės globos ir pažintinio skatinimo žmogaus smegenys normaliai vystytis negali. Drąsina nebent tai, kad Nelsono tyrimai atskleidė, jog yra ir antras lazdos galas: smegenys dažnai geba regeneruotis (tiesa, itin nevienodu mastu), jei tik vaikai perkeliami į saugią ir mylinčią aplinką. Kuo anksčiau vaikas atsiduria tokioje aplinkoje, tuo lengviau jo smegenys atsigauna. Vaikai, patekę pas įtėvius iki dvejų metų amžiaus, paprastai kuo puikiausiai atsigauna. Vyresniame amžiuje įvaikinti vaikai daro pažangą, tačiau ji priklauso nuo to, kokio amžiaus jie pateko į normalią aplinką, – šiaip ar taip, jie vis vien patiria įvairaus masto vystymosi sutrikimų. Nelsono gauti rezultatai aiškiai parodo, kokia svarbi vystantis vaiko smegenims jam palanki, ugdanti aplinka. Iš to darosi akivaizdu, kad mus supantis pasaulis turi esminę įtaką tam, kuo mes tampame. Esame stebėtinai jautrūs aplinkybėms, kuriomis augame. Būtent dėl tokios žmogaus smegenų vystymosi strategijos tai, kas mes esame, nepaprastai daug priklauso nuo to, kaip mes gyvenome. Paauglystės l aikotarpis Dar prieš porą dešimtmečių visuotinai manyta, kad smegenys iš esmės baigia vystytis sulig vaikystės pabaiga. Vis dėlto dabar žinome, kad žmogaus smegenų formavimosi procesas trunka iki dvidešimt penkerių metų. Paauglystės laikotarpiu vyksta itin svarbūs nervų sistemos pokyčiai, smegenys smarkiai persitvarko ir visa tai iš esmės paveikia tai, kas mes esame ir kaip save suvokiame. Mūsų kūnu keliaujantys hormonai lemia akivaizdžius fizinius pasikeitimus – imame panašėti į suaugusiuosius. Tačiau nė kiek ne mažiau nuostabių pakitimų įvyksta ir plika akimi nematomose smegenyse. Šie pokyčiai turi nepaprastai svarbią įtaką tam, kaip mes elgiamės ir kaip reaguojame į aplinkinį pasaulį. 19

Smegenys

Vienas iš tokių pakitimų susijęs su vis labiau išryškėjančiu savęs pajautimu – savivoka. Kad geriau įsivaizduotume, kas vyksta paauglio smegenyse, atlikome nesudėtingą eksperimentą. Padedami mano doktoranto Ricky Savjani prašėme eksperimente dalyvaujančių savanorių atsisėsti ant kėdės parduotuvės vitrinoje. Tada atitraukę užuolaidą atidengdavome aplinkinį pasaulį iš savo vietos stebintį eksperimento dalyvį smalsiems atsitiktinių praeivių žvilgsniams. Prieš įtraukdami kiekvieną savanorį į šią socialiai nepatogią situaciją, prijungdavome prie jo specialią įrangą, leidžiančią išmatuoti emocinę reakciją. Matavome jų odos galvaninį atsaką (OGA)*, kuris puikiai atskleidžia žmogaus nerimo laipsnį: kuo labiau atsiveria prakaito liaukos, tuo laidesnė tampa oda. (Beje, ta pati technologija naudojama ir melo detektoriuje, kitaip dar vadinamame poligrafu.) Eksperimente dalyvavo ir paaugliai, ir suaugusieji. Suaugusiesiems praeivių žvilgsniai kėlė stresą, daugmaž tokį, kokio ir galėjom tikėtis. Tačiau paauglius lygiai tokia pat patirtis veikė nepalyginamai stipriau, jų emocijos kone užvirdavo: tapę praeivių stebėjimo objektu, jie patirdavo kur kas daugiau nerimo, o kai kurie paaugliai tiesiogine šių žodžių prasme net imdavo drebėti. Kodėl skyrėsi suaugusiųjų ir paauglių reakcija? Atsakymas susijęs su smegenų sritimi, kuri vadinama medialine prefrontaline žieve (mPFŽ). Ši sritis suaktyvėja, kai pradedame galvoti apie save, o ypač emociškai vertinti situaciją, kurioje atsidūrėme. Dr. Leah Somerville drauge su Harvardo universiteto kolegomis nustatė, kad iš vaikystės perkopiant į paauglystę mPFŽ suaktyvėja kaskart, kai jaunuolis atsiduria kitų žmonių akivaizdoje, o šitokio aktyvumo pikas pasiekiamas būnant maždaug penkiolikos metų amžiaus. Šiuo laiko*

Angl. Galvanic skin response (GSR). 20

Kas aš?

Paauglio smegenų raida Po vaikystės, prieš pat lytinę brandą, ateina antrasis perproduk cijos laikotarpis: prefrontalinėje žievėje ima sparčiai rastis naujų ląstelių ir naujų jungčių (sinapsių), o tai sukuria galimybes for muotis naujiems dariniams. Šis ląstelių ir jungčių perviršis bus genėjamas maždaug dešimt metų: per visus paauglystės metus silpnesnės jungtys nyks, o stipresnės tik tvirtės. Dėl šio perviršio retinimo prefrontalinės žievės apimtis mažės apytikriai po pro centą kiekvienais paauglystės metais. Paauglystės laikotarpiu besiformuojančios naujos neuronų grandinės leidžia įsisavinti pakeliui į brandą patiriamas pamokas. Kadangi šie reikšmingi pakitimai vyksta smegenų srityse, kurios atsakingos už sudėtingesnį protavimą ir impulsyvių po traukių suvaldymą, tampa akivaizdu, kad paauglystė – tai es mingų pažintinių pokyčių metas. Viena iš vėliausiai subręstančių smegenų sričių yra dorsolateralinė prefrontalinė žievė, itin svar bi suvaldant mūsų impulsus. Ši sritis subręsta žmogui įžengus į trečią dešimtį. Dar gerokai iki reikalą tirti nuodugniau ėmusių neuromokslininkų šias tendencijas, t. y. nebrandžių smegenų veiklos pasekmes, jau buvo spėję pastebėti ir automobilių drau dikai ir nepilnamečiams vairuotojams taikė didesnius draudimo įkainius. Panašia nuostata jau seniai vadovavosi ir teisingumo sistema, ji nepilnamečių ir suaugusiųjų nusikaltimus traktavo skirtingai.

ISBN 978-609-466-225-6

9 786094 662256

SMEGENYS

DAVID EAGLEMAN

KAIP GYVENIMAS FORMUOJA MŪSŲ SMEGENIS, O SMEGENYS – MŪSŲ GYVENIMĄ.

SME GE NYS

S A M I J O PASAK AVE T E I P A

DAVID EAGLEMAN

Bestselerio „INCOGNITO. Slaptieji smegenų gyvenimai“ autorius