R omana s
Iš anglų kalbos vertė Ieva Sidaravičiūtė
Vilnius, 2022
1
Paryčiais dangus nušvinta, trobelę apkloja krintantis sniegas. Balti kąsniai padengia nendrinį stogą, paslepia samanas ir pelių apgraužtas vietas, išlygina visus nelygumus, užpildo įdubas, plyšius ir tik prisilietę prie kamino plytų išnyksta be pėdsako. Sniegas apgula augalus ir bevai sę dirvą priešais namą, puria kepurėle papuošia sutrūnijusį vartų stulpą. Apsnigęs vištidės, lauko išvietės ir senosios pieninės stogus, pro seniai išdužusį šios langą švelniai pabarsto varstotą ir grindis. Darže už namo balti sniego dribsniai skverbiasi pro šiltadaržio plėvelės plyšius, stingdo svogūnų sodinukus dešimt centimetrų po žeme, verčia susitraukti lapi nių burokėlių daigus. Tik vėlyvojo kopūsto galva atkakliai nepasiduo da, susiraitę lapai, žali ir stiprūs, kantriai tveria šaltį. Kairės namo pusės antrame aukšte, paaukštintoje dvigulėje lovoje, Dotė klausosi tylaus greta snaudžiančios suaugusios dukters Džinės knarkimo. Dotę pažadino persimainiusi šviesa, ir dabar ji niekaip ne įstengia užmigti. Išsiropštusi iš lovos – grindys šaltos, bet rytmečio vėsa stingdo labiau – apsisiaučia chalatu ir įsispiria į šlepetes. Medžioklinė šviesiai rudo kailio Džinės kalė, įsitaisiusi laiptų viršuje nugara į kami ną, Dotei einant pro šalį kilsteli galvą, lyg klaustų, ko ši tokia ankstyva, bet nesulaukusi atsakymo vėl nuleidžia snukį tarp letenų. Nulipusi į virtuvę, Dotė žarstekliu pastumdo žarijas senovinėje malkomis kūrenamoje viryklėje, įbruka gniužulą popieriaus, skiedrų, pliauską. Nusmelkia skausmas. Kairėje akiduobėje. Tarp kairės akies ir smilkinio. Ar ta vieta kaip nors vadinama? Būtų gerai apsilankyti pas 9
Claire Fuller
okulistą, pasitikrinti akis, bet kas iš to? Naujų akinių juk vis tiek ne įpirktų. Reikėtų vaistininkui nunešti receptą, tačiau Dotė būgštauja, kad vaistai bus per brangūs. Pirmame aukšte šviesa irgi ne tokia, kokia turėtų būti. Blanki? Blandi? Landi? Dotė pasičiupinėja smilkinį, tarsi ieškotų skausmo šaltinio. Pro užuolaidų plyšį mato, kad lauke sninga. Šiandien balandžio 28-oji. Už kairiųjų durų pasigirsta brūžesys, jos judesiai turbūt vėl priža dino šunį. Dotė ištiesia ranką prie skląsčio. Regi, kaip plaštaka suima kaltą geležį, šlakuota, plonų linijų išvagota oda atrodo be galo keistai, lyg ne šio pasaulio. Dotė stebi, kaip lenkiasi pirštai, kaip oda aptem pia krumplius. Jai sunku patikėti, kad sąnariai jos, o ne kokio svetimo žmogaus. Apsimetėlio. Nuspausti rankenėlę nykščiu, rodos, neįmano ma, kūnas visai išsekęs, tokio nuovargio ji nejautė nei tada, kai dvy niams buvo trys mėnesiai ir jie niekaip neužmigdavo tuo pačiu metu, nei anuo košmarišku tarpsniu, kai jiems sukako dvylika. Sutelkusi visas jėgas, Dotė vis dėlto nuspaudžia svirtelę, ir skląstis pakyla. Tarpduryje išnyra šuns snukis, netrukus įsispraudžia ir visas kūnas. Modė suinkš čia, lyžteli nuleistą kairę Dotės ranką, įkiša nosį į delną ties šlaunimi. Nevaldoma ranka susiūbuoja it švytuoklė. Skausmui stiprėjant Dotė susirūpina, kad šuns inkštimas pažadins Džinę, miegančią dešinėje dvigulio čiužinio įduboje, išgulėtoje seniai mirusio Dotės vyro Franko, o paskui, retomis progomis, kai vaikų nebūdavo namie, kito, vardu neminėtino vyriškio, dėl aukšto ūgio neišsitekdavusio senoje trumpoje lovoje, vėliau įdubą dar pagilino Džinė, nors ir visai menkutė, suvalgė vos kąsnelį karalienės Viktorijos biskvito, jų išsikepto praėjusį mėnesį, kai čia, virtuvėje, minėjo Dotės septyniasdešimtmetį ir Bridžita telefo nu fotografavo Džulijų su smuiku, ją su bandža ir Džinę su gitara, trau kiančius dainas po taurelės portveino balso stygoms patepti, kaip sako Džulijus, dabar Dotė jaučiasi labai panašiai kaip tą vakarą po trečios 10
Slystanti žemė
taurės, sunku išlaikyti pusiausvyrą, vaizdas liejasi, galva svaigsta, sun ku sutelkti mintis, tad pyrago likučiai neapdairiai paliekami ant stalo, ir neklaužada šuo atsistojęs ant užpakalinių kojų suklemščia viską vienu kąsniu, o jie barasi ir juokiasi, kol... pajausta? pakausta?.. šonus, ji ir visi mylimiausi jos žmonės, trūksta tik vieno, bet ko tas šuo vis loja nenustygdamas vietoje, skalija perdėm audringai ir šaižiai, tarsi žaistų sniege, tuoj pažadins Džulijų, juk tas miega taip neramiai, pakirsta nuo bet kokio garso. Tokios ir panašios, Dotės sąmonei jau nesučiuopiamos mintys su kasi galvoje kūnui vis labiau sunkstant. Atrodo, pečius prislėgė drėgnas paltas, Dotei maga jį nusimesti, kaip vištos rudenį nusimeta plunksnas. Negyvas svoris. Švininis. Dotė atbula klesteli ant virtuvės sofos, tarsi kokia neregima būtybė būtų ištiesusi delną ir smogusi jai į krūtinkaulį. Modė atsitupia šalia ir paguldo galvą Dotei ant kelio, snukiu baksnoja plaštaką, kol moteris padeda ją šuniui tarp ausų. O tada mintys apie vištas ir vaikus, gim tadienius ir lovas, mintys apie visus ir viską nutyksta, tampa ramios, nebylios. Septyniasdešimt metų kamavusių rūpesčių – dėl pinigų, neištikimy bės, smulkių melagysčių – kaip nebūta. Pažvelgusi į savo ranką Dotė nebeįstengia atskirti, kur baigiasi jos ir prasideda Modės kūnas. Jos abi susilieja į vieną visumą, nevaržomą, neaprėpiamą, apimančią ir sofą, akmenines grindis, sienas, nendrinį trobelės stogą, sniegą, dangų. Nie kas daugiau neegzistuoja skyrium. – Džine! – šūkteli Dotė, bet lūpos ištaria visai kitą žodį. Nerimas išsisklaido, širdis suliepsnoja dar niekada taip stipriai ne jausta meile pasauliui, visiems gyviems ir negyviems daiktams. Šuo iš leidžia garsą, visai nebūdingą šunims, ir atsitraukia, tad Dotei tenka nuimti ranką nuo kaulėtos gyvūno galvos. Ji pasimuisto ant sofos, 11
Claire Fuller
bando vėl susirasti Modę, apsikabinti ją, susilieti, tapti vieniu. Palinkusi į priekį susvyruoja, kairė pėda pakrypsta, slysteli grindimis. Dotė neiš laiko pusiausvyros ir griūva kniūbsčia, dešinė ranka išsitiesia, kad at remtų smūgį, kairę prislegia krūtinė, prispausdama bevardį pirštą su vestuviniu žiedu. Kakta trenkiasi į apatinį ugniakuro kraštą, klojant grindis akmens plokštė toje vietoje buvo įstatyta nelygiai, stumteli vi ryklę, greta kabantys įrankiai nubilda ant grindų. Paskutinę sąmoningą akimirką Dotės galvoje šmėkšteli rūpestis, ar metalinio semtuvėlio ir šluotelės barškesys nesutrikdys dukters širdies ritmo, bet paskui prisi mena, kad tai melas – didžiausias iš visų. Nukritęs žarsteklis nusirita po stalu, žvangteli sykį, kitą. Stoja tyla.
12
2
Džinė nubunda pajutusi, kad Džulijus purto jai už rankos, iš pra džių švelniai, paskui šiurkščiau. Plevėsuodama naktinių marškinių palankais jam iš paskos nubėga į pirmą aukštą, nors brolis ir liepė ne skubėti. Virtuvėje tvyro prieblanda, užuolaidos užtrauktos, šviesa nedega, tik viryklėje šoka oranžinės liepsnos. Jų motina veidu žemyn tįso ant grindų ir nekruta. Džinė rankomis užsidengia burną maldy dama besiveržiantį klyksmą. – Padėk ją apversti, – prašo Džulijus. Palietusi motinos kūną, Džinė bemat supranta: ji mirusi. Dotės rankos prigludusios prie šonų, kulkšnys sukryžiuotos, šlepetės slysta nuo pėdų, ir nors ji vilki chalatą, mąsto Džinė, galėtum pamanyti, jog kaitinasi saulėje, – tiesa, motinai šis užsiėmimas buvo svetimas, į lauką ji eidavo dirbti. Džinė stengiasi nežiūrėti į Dotės kaktoje žiojin čią žaizdą. Saugodamasi netyčia žvilgtelėti bent akies krašteliu, ranko mis užsidengia veidą. Pro pirštus skverbiasi rausvos šviesos ruoželiai, Džinė mato virtuvės ir motinos kūno fragmentus. Žiūrėti ji nepajėgė ir tąsyk Kunigo lauke, kai jiems su Džulijumi buvo dvylika. Iš po vir tuvės stalo inkšdamas išlenda ten slėpęsis šuo. Džinė patraukia rankas nuo akių. – Mode! – ji spragteli pirštais, parodo grįžti į vietą, ir šuo vėl palen da po stalu. – Sprandą, pačiupinėk sprandą. Ar jauti pulsą? – klausia Džulijus. 13
Claire Fuller
Jis pritupia kitapus Dotės kūno, mūvi tik pižamines kelnes. Džinė daugybę metų neregėjo brolio be darbo drabužių – krūtinė apaugusi žilais plaukais, rankos ir liemuo ištreniruoti kasdienės fizinės veiklos. Nejučiomis, iš įpročio, ji prispaudžia pirštus sau prie sprando, pas kui brūkšteli motinai per skruostą. – Atšalusi. Gaivinti per vėlu. – Bandžiau iškviesti greitąją pagalbą, bet telefonas išsikrovęs, – tei sinasi Džulijus. – Medikai jau nepadės. Pavėlavome. – Turbūt dingo elektra. Vakar išsijungė šviesos. Patikrinsiu saugiklių dėžę. – Džulijau, ji mirė. – Gal reikėtų pamasažuoti krūtinę? – Ji negyva. – Jėzau. Džulijaus veidas toks rimtas, viskas taip netikėta, kad Džinė vos ne prajunka. Nuostabos sukeltas juokas kunkuliuoja krūtinėje, veržiasi į iš orę it skrandžio dujos, ji rankomis užsispaudžia burną, antraip pratrūks kvatoti. Džulijus milžiniškais delnais griebiasi už galvos, priploja prie odos retėjančius plaukus, jo kūnas sutrūkčioja, iš burnos išsprūsta eg zotiško gyvūno riksmą primenanti rauda. Džinė apstulbusi stebi brolį. Ji gimė kone para vėliau už jį – visai netikėtai. Dukterį priėmė į paniką puolęs tėvas, nes pribuvėja jau buvo išėjusi namo. „Mano dvasnelė“, – meiliai pavadino paėmęs kūdikį į rankas. Džinei dažnai atrodo, kad tos dvidešimt trys valandos nulėmė jos ir Džulijaus būdo skirtumus: bro lis mėgsta bendrauti, neslepia jausmų, atvira širdimi priima žmones ir reaguoja į situacijas, o ji, Džinė, tetrokšta namų, ramybės ir saugumo. Džinė nejaukiai ištiesia ranką virš motinos kūno, pakelia brolį, nu veda prie sofos, pasodina ir įsitaiso šalia. Modė pakelia nosį, tarsi lauktų 14
Slystanti žemė
kvietimo prisidėti, bet Džinė skubiai papurto galvą, ir šuo vėl nuleidžia snukį ant letenų. – Man regis, girdėjau, kaip ji griuvo, – prataria Džulijus raudai ap rimus. Jis nusišluosto panosę, delnais pasitrina akis. – Ar bent žarstek lio ir šluotelės barškėjimą. Maniau, Modė kvailioja nusičiupusi kokį rakandą, ir vėl užmigau. – Tu dėl to nekaltas, – ramina Džinė, nors nėra visai tikra, kad pati tiki tuo, ką sako. Ir brolis, ir tėvas daugybę kartų žadėjo perkloti tą grin dų plokštę. Ar yra prasmės ieškoti kaltų, kai ant virtuvės grindų tįso bežadis motinos kūnas? Juodu apsikabinę pasėdi kelias minutes, paskui Džinė broliui per petį pažvelgia į tarpą tarp užuolaidų. – Sninga. Po valandėlės dvyniai apdengia Dotę antklode. Džinė norėtų pagul dyti ją ant sofos, bet ši per trumpa. Moteris užkaičia virdulį, užverda vandens ir užpliko arbatos, juodu įsitaiso prie stalo, gurkšnoja karštą gėrimą, o jiems už nugarų ant grindų guli motinos palaikai, tarsi žais dama slėpynes Dotė būtų išsirinkusi itin prastą vietą pasislėpti, ir Džinė su Džulijumi dabar dėtųsi jos nematantys. – Ji buvo geras žmogus, – taria Džulijus. – Ir puiki mama. Džinė linkteli, kažin ką sumurma į arbatos puodelį. – Ar stovai malkoms pjauti nunešti į senąją pieninę? – klausia pui kiai žinodama, kad brolis kaip visada supras, kur ji lenkia. Svetainėje Džinė sustato kėdes pasieniais ir suvynioja kilimą. Galė tum pamanyti, kad ruošiasi šokių vakarui, nors šiame kambaryje per amžius niekas nėra šokęs. Džulijus ant dviejų stovų malkoms pjauti paguldo senas duris. Grįžęs į virtuvę stenėdamas pakelia motinos kūną. Džinės pagalbos nepriima. Ji gailisi dėl silpnos širdies taip niekada ir nepakėlusi begalės dalykų: dėžių, šieno ritinių, kūdikių, traktorių. Džu lijus įneša Dotę į svetainę. Šioje trobelės pusėje vėsu, daug vėsiau nei virtuvėje. Storai prikimšto krėslo atkaltė apdengta nerta servetėle, ant 15
Claire Fuller
žemos poliruotos skrynelės stovi žmogeliuko formos ąsotėlis ir įrėminta vestuvinė Dotės ir Franko nuotrauka su fone besidriekiančiu Italijos gamtovaizdžiu, kurio jie taip niekada ir neišvydo gyvai, niekada neku riamą židinį dengia gobeleno širma. Susituokę Dotė ir Frankas metus gyveno sudurtiniame namelyje su vienu miegamuoju, tačiau gimus dvyniams Frankas susitarė išsinuomo ti ir veidrodiniu principu suplanuotą dešinę pastato pusę. Jis sujungė abi namo dalis, užmūrijo dešiniąsias lauko duris, tad žvelgiant nuo var tų trobelė atrodo šleivoka, o viduje taip ir liko dveji laiptai, vedantys į du miegamuosius priešinguose antro aukšto galuose. Džulijus paguldo Dotę ant senų durų, Džinė antklodę pakeičia šva ria paklode. Persirengę brolis ir sesuo vėl susėda virtuvėje prie sklidino arbati nio. Džulijus patikrino saugiklių dėžę plovykloje: saugikliai neišmušti, bet elektra vis neatsiranda, kad ir kiek jis krapštinėtų laidus. – Turbūt reikėtų pranešti gydytojui. Ar taip daroma mirus žmo gui? – sumurma Džulijus lyg pats sau. Mirus tėvui viskas buvo sutvarkyta be jų žinios, tad dabar jiems be lieka spėlioti, kaip elgtis. – Gydytojai rūpinasi ligoniais, – paprieštarauja Džinė. – Mums reikia mirties liudijimo. „Kam?“ – nusistebi Džinė, bet balsu klausimo neištaria. – Kad galėtume ją palaidoti, – tęsia Džulijus, tarsi atsakytų. – Pa kviesiu gydytoją, jis išduos dokumentą, ir būsim susitvarkę. Džinė papurto galvą. Dotė nenorėtų, kad gydytojas eitų į namus, ją baugintų liudijimai, dokumentai, valdžios institucijos. Daugybę metų nė vienas jų nebuvo nė kojos įkėlęs į gydytojo kabinetą. Vis dėlto Džulijus atsistoja, ima autis darbo batus. – Į kaimą teks eiti pėsčiomis, – sako. 16
Slystanti žemė
Inkborno kaime yra ambulatorija, kaimo seniūnijos pastatas su viešaisiais tualetais, žuvies restoranėlis ir nedidelis prekybos centras su pašto skyriumi. Dar ten būta senos bakalėjos krautuvės, kurią nupirko iš Londono atkakęs jaunuolis pomada sulipdytais ūsais ir pavertė delikatesų parduotuve, prekiaujančia negirdėtų rūšių duona, sūriu ir alyvuogėmis, taip pat daržovėmis ir kiaušiniais, tiekiamais Džinės ir Dotės. Ant šaligatvio palei parduotuvę sustatyti aliuminio stalai, prie jų savininkas Maksas egzotiškų skonių kava ir kepiniais gundo pažintiniu taku pro šalį traukiančius praeivius ar elastano kos tiumais vilkinčius dviratininkus su priekinėje tamprių kelnių kišenė lėje įdėtomis dešimtinėmis. – Dviračiu jau nepavažiuosi, – tęsia Džulijus primindamas Džinei apie sniegą. – Jeigu ambulatorija dirbs, pranešiu Bridžitai, ji tikrai gei dautų žinoti, o Bridžita informuos gydytojus. Jeigu bus uždaryta, už suksiu pas ją į namus. Jis nusikabina paltą nuo kabliuko ant durų. Modė pašoka, suvizgina uodega. – Ar šiandien Kreigui nežadėjai padėti tvarkyti santechniką? – susi rūpina Džinė. – Motinos mirties dieną turiu svarbesnių reikalų nei prašmatnios vilos laiptais tampyti ketaus vonias. – Kaip jį perspėsi? – Netruks ir pats susiprasti. – Ar nesitarėte, kad šiandien tau sumokės? Džulijus sudvejoja. – Nė už ką nepaliksiu tavęs vienos iki vakaro. – Man reikia palesinti vištas. Sodo darbai irgi nelaukia, – Džinė žengia prie brolio. – Eik į darbą, pasiimk atlygį. Pinigai mums pravers. Džulijus ranka suima lauko durų skląstį. 17
Claire Fuller
– Pažiūrėsiu. Jei eisiu pėsčiomis, vis tiek vėluosiu. – Jo balse nu skamba irzlios gaidelės. Gal ir pats tai pajutęs, Džulijus grįžta į kambarį ir apkabina seserį. – Susitvarkysime, – murma jai į plaukus. – Viskas bus gerai. – Žinau, – atsako ji ir švelniai stumteli brolį. – Na, keliauk. Džinė žiūri, kaip Džulijus žengia pro duris. Modė lūkestingai pri tupia šalia ir nusivilia pajutusi prilaikančią šeimininkės ranką. Moteris įkvepia šalto oro. Balandžio purvyno nelikę nė žymės, sniege matyti tik augalų iškelti kauburėliai – visai kaip po paklode ryškėjantys motinos kūno linkiai svetainėje Džinei už nugaros. Gal Dotė griuvo sukrėsta to kio vėlyvo sniego. Susijaudino dėl šąlančių daržovių sėjinukų, sugaišto laiko, negausimų pajamų. Jei nebūtų įvykusi nelaimė, Džinė po valan dėlės būtų įžengusi į namus ir aptikusi motiną prie virtuvės stalo, palin kusią virš popieriaus skiautės su dviem skaičių stulpeliais, kramtančią pieštuko galą, vis skaičiuojančią ir perskaičiuojančią sumas. Beveik kilometrą gruntinis keliukas vingiuoja per miškelį ir tarp lau kus skiriančių žalitvorių. Kokią kitą dieną Džulijus stabtelėtų ten, iš kur atsiveria vaizdas į dešinėje kylantį statų, vingiuotą Rivaro žemakalnio šlaitą ir į kairėje nusidriekusį aukštų kreidos uolienų ruožą, besitęsiantį kokius penkis kilometrus, iki pat Kumo kartuvių. Šlaituose po storu sniego sluoksniu baltuoja į guotelius susispietę medžiai: bukai, ąžuolai, įvairūs spygliuočiai. Virš nuganytų bendruomenės pievų kybo žemi de besys. Šiandien Džulijus žygiuoja nesidairydamas, jam nerūpi nė pėdos, kurias sniege jau spėjo palikti smulkūs žinduoliai ir paukščiai. Susisuka cigaretę ir ją surūko, o kojos pačios neša jį kokius penkiasdešimt metų pažįstamomis, išvaikščiotomis ir dviračiu išvažinėtomis provėžomis, nors šiandien jų ir nematyti. Artėdamas prie pabaigos keliukas išsitiesi na, Džulijus praeina pro užpakalinę aplankstyto ženklo pusę. Ženklas 18
Slystanti žemė
prie sodybos kiemo perspėja: „Privati valda. Eiti draudžiama.“ Šone pasilieka iš juodų lentų sukalta erdvi daržinė, atviros betoninės stogi nės, priverstos užmarštin nugrimzdusių, dilgėlėmis apžėlusių padargų. Pasukęs už kampo Džulijus mato iš plytų ir titnagų sumūrytą Rosonų namą su išpuoselėtu sodu. Dekoratyviniai medžiai primena milžiniškus sniego senius. Galima dar pusseptinto kilometro pėstinti iki kaimo arba pabelsti į duris ir paprašyti Rosonų, kad leistų pasinaudoti laidiniu ar mobiliuoju telefonu. Pepervudų sodybą valdo jau trečia Rosonų šeimos karta; Rosonas ūkį paveldėjo dvidešimties, tėvą ištikus širdies smūgiui. Beveik penkiasdešimties hektarų sklypas apima ariamosios žemės plo tą, nuo kalvos papėdės nusidriekusį iki pat drumzlino Inko upokšnio, pagal kurį ir buvo pavadintas kaimas. O dar sklypui priklauso bukų miškelis, augantis abipus gruntinio keliuko, pieva už sodo ir – bent popieriuje – Dotės trobelė su visa žeme. Kai prireikia papildomų rankų, Džulijus kartais dirba sodyboje, tačiau samdinių reikalus visada tvarko ūkio valdytojas. Išvydęs žemvaldžio maniera išsipusčiusį Rosoną su tvi do švarku, liemene ir velvetinėmis kelnėmis, Džulijus stengiasi nepa kliūti jam į akis. Vis dėlto motinos mirties rytą įveikti dar pusseptinto kilometro – tai ne šiaip pasivaikščiojimas. Džulijus pasuka prie didžiojo namo durų.
19
3
Suėmęs liūto galvos belstuką, Džulijus sudvejoja. Dar niekada nebu vo prisiartinęs prie didžiojo namo priekinių durų. Vaikystėje jis su Dži ne ir tėvu dažnai lankydavosi sodyboje, žaisdavo už gyvenamojo namo padrikai išsidėsčiusiuose ūkiniuose pastatuose ir aplink juos. Dvyniai klaidžiodavo po laukus, rinkdavo gervuoges, naktimis stebėdavo barsu kus, tarsi žemė priklausytų Sideriams, o ne Rosonams. Pro užpakalines didžiojo namo duris Džulijus irgi yra nuėjęs nebent iki podėlio, kai ūkvedė pakviesdavo jį su seserimi pasivaišinti limonadu. Jis stukteli belstuku. Snigti perstojo, nuo medžių ir krūmų kapsi stambūs lašai. Kieme sniego paklotę jau subjaurojo automobilio vėžės, bet ten, kur sniegas dar neliestas, rytmečio saulės spinduliuose mels vuoja ryškūs šešėliai. Viduje tylu. Džulijus jau sukasi eiti šalin, bet subraška atitraukia mas skląstis. Duris atveria Rosonas – basas, tik su kelnėmis ir baltais marškiniais. Džulijus susipranta tikėjęsis išvysti vaikystėje jį lepinusią ūkvedę, malonią moterį su prikyšte, dabar greičiausiai jau mirusią. „Visai kaip motina“, – smilkteli mintis. Mirusi. Rosonas labai aukš tas, visa galva aukštesnis už Džulijų, maždaug Dotės amžiaus. Plaukai baltutėliai, balti ir burną rėminantys ūsai, tik antakiai vis dar juodi. Šįryt jo skruostus dengia balti šeriai. Senis primena šešką, vikrų, liau ną, visai tokį, kokį kadais spąstuose aptiko ir į alinę atsinešė Dženksas, Džulijaus sugėrovas. 20
Slystanti žemė
– Džulijau, – prataria Rosonas ir iš netikėtumo žingteli atgal. Džu lijus nustemba, kad senis prisimena jo vardą. – Ar kas nutiko? – Gal galėčiau pasinaudoti jūsų telefonu? Eidamas iš namų Džulijus iš įpročio įsikišo mobilųjį (paprastą, ne išmanųjį, nors tokius dabar, regis, naudoja visas likęs pasaulis) į palto kišenę, bet nepagalvojo pasiimti kroviklio. – Žinoma, užeik, – taisyklinga išsilavinusio žmogaus kalbėsena pa kviečia Rosonas praleisdamas svečią. Erdvų prieškambarį puošia raižytas židinys, grindys išklotos plyte lėmis, sienos apkaltos plokštėmis. Palei sieną kyla masyvūs mediniai laiptai. „Pasidaryk pats“ – taip juos vadindavo Dotė, bet Džulijus nesu prato, ką motina turi omenyje, ir nelabai domėjosi. – Ar pas jus veikia elektra? – Džulijus nusivalo batus į kilimėlį prie durų. – Taip, veikia kuo puikiausiai. Pas jus dingo? Tikrinai saugiklių dėžę? Seniui nusigręžus Džulijus užverčia akis. – Kurgi tas telefonas? Kerolaina amžiais pamiršta padėti į vietą. Rosonas įžengia svetainėn su langais į priekinę veją. Čia įrengtas rau donų plytų židinys, dvi baltos sofos, atsuktos viena į kitą, už jų – kabi netinis fortepijonas. Neatrodo, kad kambarys būtų naudojamas: baldai neregėję šunų, kėdės – užkeltų kojų, cukrinės – drėgnų šaukštelių. – Tuoj surasiu elektros energijos bendrovės telefono numerį. Kuri įmonė tiekia jums elektrą? – Man reikia paskambinti į ambulatoriją, – taria Džulijus įeidamas į svetainę. Pajunta stiprų norą nusiimti kepurę, bet prisimena, kad pamiršo ją užsidėti. „Velniop“, – nusikeikia mintyse. Rosonas dirsteli į jį ir nusisuka. „Per daug užrietęs nosį, kad domė tųsi, kam man prireikė kviesti gydytoją“, – pamano Džulijus. Senis 21
Claire Fuller
pasidairęs aptinka telefoną ant krėslo, spusteli mygtuką, paskui dar vie ną – tikrina, ar yra signalas. – Kas būtų pamanęs, kad balandžio pabaigoje sulauksime sniego? – taria mandagiai palaikydamas pokalbį ir nelaukdamas atsakymo paduo da Džulijui telefoną. – Ar nutiko kokia nelaimė? – klausia mobiliajame ieškodamas ambulatorijos numerio. Kalbėdamas apeina svetainę, grįžta į prieškambarį. Džulijus nuseka jam iš paskos. – Motina mirė, – išrėžia be užuolankų. Jis tenori patikrinti, ar žinia nutildys senio murmesį, bet balsu ištarti žodžiai apstulbina ir patį Džulijų. Ji iš tikrųjų mirusi. Vyrai sužiūra vie nas į kitą, Džulijus regi Rosono veide atsispindinčią savo paties išraišką. – Ką? – Rosonas įsikimba medinės židinio atbrailos. Viršuje pasigirsta moters balsas. – Kas ten? – Džulijus! – šūkteli Rosonas neatitraukdamas akių nuo svečio. – Iš trobelės. – Ko jam reikia? Rosonas vis stebeilijasi į Džulijų, šis taip pat nenuleidžia žvilgsnio ir laukia, ką namų šeimininkas atsakys. Galop Rosonas pakelia galvą į antrame aukšte iš akių dingstantį kampuotą turėklo posūkį, paskui vėl dirsteli į Džulijų. – Nieko! – sušunka. – Papasakosiu vėliau. „Nieko“, – mintyse pakartoja Džulijus. Štai kuo Siderius laiko Ro sonai – niekuo. Moteris – matyt, Rosono žmona – neatsako ir, regis, nesiruošia nu sileisti į pirmą aukštą. Rosonas atgauna savitvardą. – Labai užjaučiu. Kaip tai nutiko? – Griūdama susitrenkė galvą. Šiandien paryčiais. Turiu paskambinti gydytojui. 22
Slystanti žemė
– Taip, taip, žinoma, – Rosonas vėl ima baksnoti išmaniojo telefono ekraną. – Žmona telefono numerių paieškai naudoja Aleksą, o aš vis neįprantu. Džulijus suabejoja, ar tik Rosonui į senatvę nebus susisukęs protas. Jis nė nenutuokia, kas tokia ta Aleksa. Rosonas padiktuoja numerį ir grįžta į svetainę, bet Džulijus jaučia, kad senis ištempęs ausis stovi niuoja anapus durų, klausosi. Atsiliepusi priimamojo administrato rė – ne Bridžita – užjaučiamai murmėdama išklauso žinią. Ji įveda Dotės vardą ir pavardę į duomenų bazės paiešką, ir Džulijus sune rimsta, kad motina galbūt ten jau neregistruota, bet administratorė vis dėlto suranda jos kortelę ir pažada, kad gydytojas Holovėjus atvažiuos, kai tik galės. Džulijui baigus pokalbį, Rosonas grįžta į prieškambarį. Skaidrios akys žvilga. – Ar galiu paskambinti dar? – klausia Džulijus. – Žinoma. Gal norėtum puodelio... – Ne. – Supratau. Reikalų dabar turbūt iki kaklo. – Ačiū, – nenuoširdžiai atsako Džulijus. „Rosonas buvo skolingas mūsų motinai“, – sukirba mintis. Dabar jis skolingas Džulijui su Dži ne. – Reikėtų dar vieno numerio. Santechniko. Šiandien žadėjau padėti jam dirbti. Gavęs numerį Džulijus paskambina Kreigui, o Rosonas apsimesda mas, kad nesiklauso ir šio pokalbio, stumteli kairėn gėlių vazą ant stalo. Džulijui žengiant laukan senis jį sustabdo. – Pala. Jums atėjo laiškų. Paštininkas gruntiniu keliuku nebevažiuoja iki trobelės, nes kartą jo furgonas įklimpo, ir teko traukti traktoriumi. Džulijus nenumano, kaip ir kada motina pasiimdavo paštą. Nežiūrėdamas perlenkia vokus pusiau ir įsibruka į palto kišenę. 23
Claire Fuller
– Ar jau galvojote... – Rosonas užsikerta. – Ar žadate pagerbti Dotę? Surengti šermenis? Norėčiau atsisveikinti su velione. – Ne, – atkerta Džulijus. – Apie tai dar negalvojome. Pasiekęs įvažą atsigręžia. Spenseris Rosonas basas stovi ant sniego ir lydi jį akimis.
24