philip mantle, paul stonehill
Iš anglų kalbos vertė Giedrė tartėnienė
ĮŽANGA Jau senų senovėje virš Rusios suko ratus skraidančios lėkštės, nežinomi objektai nardė jos vandenyse. Šioje knygoje susipažinsite su svarbiausiais atvejais, stebėjimais ir įžvalgomis. Aprašysime atsidavusių tyrinėtojų, kurie nenuilstamai tyrinėjo neatpažintus skraidančius objektus dar Rusijos imperijoje, vėliau – Sovietų Sąjungoje, o dabar – ir nūdienos Rusijoje, pastangas. Rusija – neaprėpiamas kraštas. Nemažai teritorijų, ypač Sibire, Tolimuosiuose Rytuose ir Arkties regione, netgi šiais laikais, XXI a. pradžioje, nėra iki galo ištirta. Per praėjusį šimtmetį šalis ištvėrė kruvinas revoliucijas, karus, ekonomikos pokyčius, valymus, badmečius, invazijas – sukrečiančius, gyvenimus keičiančius įvykius. Milijonai pražuvo sovietų marksistų-leninistų ir vokiečių nacionalsocialistų koncentracijos stovyklose, šimtai tūkstančių, jei ne milijonai, mirė nuo bado ir išsekimo, kiti buvo tremiami, varomi, žalojami. XX a. siaubai ir totalitariniai reži-
6
philip
mantle,
paul
stonehill
mai draskė žmonių gyvenimus, žalojo likimus. Be abejonės, ne ką mažiau nukentėjo Ukraina, Baltijos tautos, Centrinė Azija ir Kaukazas. Tačiau net ir juodžiausiais laikais Sovietų Sąjungoje buvo žmonių, kurie pastebėdavo keistus ir gluminančius reiškinius ir rasdavo būdų tęsti neatpažintų skraidančių ar plaukiojančių objektų stebėjimus. Be to, skaitytojams paaiškės, kad tokie anomalūs reiškiniai ne tik labai domino Sovietų Sąjungos varžovus, tačiau neišvengė ir sovietų valdžios bei šalies karinių pajėgų dėmesio. Nepamiršime ir NSO nežemiškos kilmės hipotezės kritikų bei skeptikų, atskleisime ir jų požiūrį, išsamiau nedetalizuosime tik kai kurių rusų ufologų svaidomų kaltinimų vieni kitiems, nes ne toks šios knygos tikslas. Tie, kurie atvirai reiškia nepakantumą ir necivilizuotai vainoja savo oponentus, arba tie, kurie Vakarų tyrinėtojus ar skeptikus apšaukia „CŽV agentais“, nėra tikri ufologai. Tokiems Rusijos, Ukrainos ir kitų kraštų „tyrinėtojams“ šioje knygoje vietos nėra. Dėkojame visiems, padėjusiems įgyvendinti mūsų sumanymą: Michailui Geršteinui, Nikolajui Subotinui, Vadimui Černobrovui, Anatolijui Kutovojui, Henrikui Silanovui, Jurijui Orlovui ir daugeliui kitų buvusios Sovietų Sąjungos bei dabartinių NSO tyrinėtojų, malonių, šaunių, sumanių, nuoširdžių, savo tikslui atsidavusių žmonių. Polas Stounhilas ir Filipas Mantleis
1
DALIS
NSO VIRŠ SENOSIOS RUSIOS
1 skyrius
ŽENKLAI – NSO VIRŠ SENOSIOS RUSIOS
NSO pasirodymų ir kontaktų su ateiviais istorija dabartinėje Rusijos teritorijoje prasidėjo prieš tūkstančius metų. Atrinkome įdomiausius šios stulbinančios istorijos epizodus; dauguma jų Vakarų skaitytojams iki šiol nežinomi. Kad ir kas būtų tie NSO, tai tikrai nešiuolaikinė išmonė: tai aiškiai atskleidžia šis unikalus pasakojimas.
Nso senovėje Maždaug VII a. pr Kr. į šiaurę, į trąšias Rusios žemes, atsikraustė klajoklių skitų gentys. Vieni ėmėsi tą žemę dirbti, kiti mainė kailius ir medų Konstantinopolyje; pamažu šie pirkliai tapo
10
philip
mantle,
paul
stonehill
tarpininkais tarp tolimosios Šiaurės (kur gyveno suomių gentys) ir Romos imperijos. Šitaip kūrėsi senovės slavų kaimai ir miestai, kuriuos supo kremliai (medinės tvirtovės), suręsti iš didžiulių girių medienos. Gyventojai pamažu užėmė teritoriją nuo dabartinio Sankt Peterburgo iki Kijevo. Slavų gentys susivienijo VIII–IX a., kai vikingai, Rusijoje vadinami variagais, ėmė migruoti į pietus ir įkūrė prekybos punktus su slavais. Vėliau variagų tvirtovės iškilo palei Nevos upę ir Ladogos ežerą. Kaip sužinosite vėliau, apie tose vietovėse pasirodančius NSO pranešama nuo senų senovės. 880 m. kunigaikštis Olegas (galingojo vikingo Riuriko, Rusijos šiaurės užkariautojo, draugas ir bendražygis, o paskui ir įpėdinis) nukariavo pietų slavus ir įkūrė sostinę Kijeve. Variagams suvienijus užkariautas žemes Rusia tapo labai galinga tų laikų kunigaikštyste. Tačiau NSO buvo pastebėti gerokai prieš Olego valdymo laikus. Rusios šiaurėje yra akmeninių monumentų, pastatytų maždaug tuo pat metu kaip Stounhedžas Anglijoje ir Egipto piramidės. Nors mažesni spiraliniai labirintai prie Baltosios jūros ne mažiau paslaptingi. Jų galima pamatyti Solovkų salose ir didelėje teritorijoje, žinomoje Tersko krantą (pietrytinės Kolos pusiasalio pakrantės) vardu. Kaip pamatysime vėliau, XX a. trečiajame dešimtmetyje ten vyko pirmosios A. Barčenkos, slaptosios sovietų policijos protežė, ekspedicijos. Vienas iš labirintų susiraizgęs greta senosios Umbos*, šalia Liesnajos gyvenvietės. Vietiniai jau * Pirmą kartą paminėta 1446 m., viena seniausių Kolos pusiasalio gyvenviečių – vert. past.
slaptos
Sovietinės
NSO
bylos
11
ne vieną šimtmetį tą vietą vadina Babilonu. Niekas nežino, iš kur tas pavadinimas kilo. Galbūt tai kaip nors susiję su senovės šumerų civilizacija? Kas pasakys? Medžiotojai samiai (senovės klajoklių elnių augintojų palikuonys) virš savo žemių ne kartą stebėjo NSO. Dažnas Rusijos archeologas, išstudijavęs vietines legendas apie labirintą, laiko jį vartais į požeminę karalystę. Panašūs dvigubos spiralės labirintai randami Egipte, Kinijoje ir Skandinavijoje. Senovės kultūrose jie simbolizavo Saulę. Dar labiau stulbina tai, kad tokie patys dvigubi labirintai pavaizduoti ant senovės kretiečių monetų, nukaldintų vienoje paslaptingiausių neolito civilizacijų. Rusų archeologas, tyrinėtojas ir rašytojas Andrejus Nikitinas mini labai neįprastą nutikimą. Kartą jis tyrė įvairaus dydžio labirintus Rusijos šiaurėje. Labirintų brėžinius parodė fizikui. Apstulbęs vyriškis pasiteiravo, kam archeologams reikalingi plataus dažnio spektro tiesioginio perdavimo antenų brėžiniai. Jis niekaip negalėjo patikėti, kad žvelgia į senovinį akmeninį statinį, atsiradusį Rusijos šiaurinėse pakrantėse prieš tūkstančius metų. Pati Rusija yra kaip labirintas: pilna paslapčių, mįslių ir slėpinių. NSO sklandė virš jos dar istorijos aušroje.
Ženklai – NSO virš senosios Rusios 904 m. Rusios kunigaikštis Olegas surengė karo žygį prieš graikus. Milžinišką jo kariauną, išžygiavusią iš Kijevo, sudarė variagai, slavai, čiudai (apibendrinamasis ugro-finų genčių ir
12
philip
mantle,
paul
stonehill
tautų pavadinimas), krivičiai (arba kriviai, rytų slavai) ir daugybė kitų genčių. Graikai visas šias gentis vadino didžiaisiais skitais. Kunigaikščio Olego pajėgas sudarė raiteliai, laivai ir, regis, skraidantieji aparatai. Olegas turėjo du tūkstančius laivų, tiems laikams milžiniškas jūrų pajėgas. Jie atvyko iki Carigrado (šitaip rusai vadino Konstantinopolį), tačiau graikai įtvirtino sąsiaurį ir uždarė miestą. Olegas su kariuomene išlipo į krantą ir paliepė vyrams ištempti į krantą laivus. Įsisiautėjo karas: žuvo žmonės, liepsnojo ir griuvo rūmai bei bažnyčios. Olego kariai grobė belaisvius, juos kankino, paskui nukapodavo galvas, o kūnus išmesdavo į jūrą. Karas buvo žiaurus ir, kaip manė kunigaikštis Olegas, kiek užsitęsęs. Kad užkariautų miestą, jis nusprendė pasinaudoti kitomis priemonėmis. Olegas paliepė kareiviams padirbinti ratus, kuriuos pritvirtino prie laivų. Papūtus palankiam vėjui laivai iškėlė bures ir „nuplaukė“ link miesto sausuma. Tuo pat metu rusai pakėlė į orą gerai apginkluotus aukso spalvos „arklius“. Nuo šių „arklių“ kariai į Carigradą laidė padegamąsias strėles. Tačiau norėdami iš oro apšaudyti miestą, rusai privalėjo turėti pažangių technologijų, kokių 907 m. akivaizdžiai negalėjo būti. Iš kur rusai ištraukė tuos „arklius“? Kas buvo suinteresuotas padėti jiems užkariauti Konstantinopolį? Imperatoriai Leonas bei Aleksandras su Olegu pasirašė taikos sutartį, sutiko mokėti duoklę ir susisaistė abipusėmis priesaikomis. Jie paragino ir kunigaikštį Olegą panašiai prisiekti. Pagal rusų tikėjimą nugalėtojas prisiekia savo ginklais ir dievybėmis
slaptos
Sovietinės
NSO
bylos
13
Kijevas dabar. 904-aisiais Rusios kunigaikštis Olegas paskelbė karą graikams. Iš Kijevo išžygiavo didžiulė jo kariuomenė, kurią sudarė slavai, variagai, čudai, krivičiai ir daug kitų genčių vyrų.
14
philip
mantle,
paul
stonehill
Perunu (Griausmavaldžiu) bei Volosu, galvijų dievu ir šitaip patvirtina sutartį. Saviškiai Olegą vadino Išmintinguoju. Jis vis dar buvo pagonis, valdovas, akivaizdžiai turintis galingų draugų. Rusų metraščiai pasakoja apie daugybę „ženklų“ (taip pat ir „ženklų danguje“). Rusų tyrinėtojai, tarp jų Valentinas Krapiva, nuodugniai juos ištyrė ir sukaupė medžiagą. Štai keletas tokių „ženklų“ pavyzdžių:
• 1028 m.: Pasirodė gyvatės ženklas danguje, toks milžiniškas, kad buvo regimas kone iš visur.
• 1111 m.: Iškilo liepsnojantis stulpas nuo žemės iki dangaus. Šviesa nutvieskė visa aplink, kilo baisus griausmas, daug kas regėjo tą stulpą.
• 1204 m.: Pasirodė didis ženklas danguje: rytuose užtekėjo trys saulės, o vakaruose – keturios. Dangaus viduryje atsirado didelis, į mėnulį panašus pavidalas. „Ženk lai“ spindėjo danguje nuo ryto iki vidudienio.
• 1317 m.: Virš Tverės pasirodė ratas, kuris vėliau pajudėjo į šiaurę. Nuo jo sklido trys spinduliai: du į rytus, vienas – į vakarus.
• 1319 m.: Naktį Rusios žmonės pastebėjo liepsnojančias kolonas, kylančias nuo žemės iki dangaus. Kiti įžiūrėjo dangaus arkas. Dar kiti matė arklius primenančias skraidančias būtybes, nešinas žibintais.
slaptos
Sovietinės
NSO
bylos
15
• 1403 m.: Trys objektai pasirodė danguje. Panašūs į saules, tačiau skleidė mėlynus, žalius ir tamsiai raudonus spindulius. Paskui iškilo kažkas panašaus į arką. Paskutinis atsirado milžiniškas kryžius, einantis per patį mėnulio vidurį, jis buvo matomas kone pusę valandos.
NSO virš Volgos bulgarų žemių Achmedas ibn Fadlanas buvo arabų kronikininkas. 921 m. Bagdado kalifas Al Muchtadiras išsiuntė jį į Volgos vidurupį, pas bulgarų karalių. Pasiuntinys rašė pasakojimus apie kelionę, kurie pavadinti, beje, gana tinkamai, Risala*. Klajokliai bulgarai buvo įsikūrę šiauriniame Volgos-Kamos upių regione, kuris po jų didžiojo vado Kubrato mirties tapo žinomas Didžiosios Bulgarijos vardu. Arabų kronikininkas lankė „Volgos bulgarų“ valdovą chaną Blatavarą. Pačią pirmą valdovo rūmuose praleistą naktį ibn Fadlanas tapo labai keisto dangaus reiškinio liudytoju. Prieš pat saulėlydį horizontas ryškiai nuraudo, kažkur iš viršaus ėmė sklisti žemas gaudimas. Ibn Fadlanas pakėlė akis į dangų ir pamatė virš galvos liepsnojantį rausvą debesį. Tuo pačiu metu atsirado dar vienas į pirmąjį panašus debesis. Arabai persigandę sukniubo melstis. Tačiau bulgarus svečių elgesys labai nustebino ir prajuokino. Kaip vėliau jie paaiškino ibn Fadlanui, mūšiai danguje vyksta kiekvieną vakarą, tik užėjus nakčiai debesys pradingsta. * „Risala“ arabiškai reiškia „žinia, pranešimas“ – vert. past.
16
philip
mantle,
paul
stonehill
Ibn Fadlanas su bendražygiais nenuleisdami akių stebėjo, kaip pirmasis debesis susijungia su antruoju, o debesų viduje be perstojo juda figūros, primenančios žmones ir žvėris. Tų debesų būtybių rankose kronikininkas įžiūrėjo ginklus. Vieną akimirką figūros būdavo gana aiškiai matyti, o kitą jau pradingdavo. Buvo akivaizdu, kad viena rikiuotė („juodieji“) puola kitą. Mūšis truko ilgai. Vieną akimirką rikiuotės susimaišė, paskui vėl išsiskyrė. Ibn Fadlanas užsimena, kad viską matė gana aiškiai. Pagaliau vaizdinys dingo. Kronikininkas pabrėžia, kad girdėjo garsų triukšmą ir viską matė labai aiškiai. Bulgarai paaiškino, kad raiteliai danguje – tai džinai (musulmonų legendose – nežemiškos būtybės, galinčios įgyti žmogaus pavidalą ir kištis į žmonių reikalus), teisieji kovoja su blogaisiais. Ar ne tie patys „raiteliai“, stebėti ibn Fadlano ir jo bendražygių, maždaug prieš penkiolika metų padėjo kunigaikščiui Olegui įveikti Konstantinopolį? Maždaug po tūkstančio metų, 1990 m. balandžio 14 d., rusė V. Kuzminik pastebėjo NSO virš Tian Šanio kalnų (Sovietų Sąjungai priklausančioje Centrinės Azijos dalyje). Objektas kaitaliojo spalvas, suiro į keletą dalių, paskui dalys vėl susijungė į vieną visumą.
Zaporožės sečė Zaporožės sečė buvo įkurta XVI a. pradžioje. Netrukus ji tapo karine-administracine ir politine Ukrainos kazokų organizacija. Zaporožės kazokams priklausė žemės už srauniosios Dniepro upės. Kazokų autonomijos centru tapo neprieinama Chorticos sala. Zaporožės sečė buvo panaikinta 1775 m.
slaptos
Sovietinės
NSO
bylos
17
Zaporožės sečės istorija XVII a. pab. aprašoma Samuilo Veličkos metraštyje. Tuo metu kazokų atamanas (vadas) buvo Ivanas Sirka. Kronikose minima 1680 m. gruodžio 15 d. Prieš pat saulėlydį danguje pasirodė neįprasta žvaigždė arba kometa. Žmonės, pamatę šį NSO, susijaudino, sutriko ir išsigando. „Kometa“ kabėjo danguje virš sečės beveik mėnesį. Kitas kazokų metraštininkas, „Liudytojas“ (rusiškai – samovidec), nurodo tą pačią datą: 1680 m. gruodžio 15 d., tačiau jis rašo apie nedidelę ,,žvaigždę, skleidžiančią labai ryškų šviesos stulpą per pusę dangaus“. Kometai pradėjus leistis, kazokai ėmė pyškinti į ją iš savo arkebuzų. Objektas dar kurį laiką kabojo, o paskui nuskrido.
Ukraina Dmitrijus Lavrovas surinko nemažai įrodymų, kad nežemiški objektai jau seniai lanko Ukrainą. Jo straipsnį suradome internete tarp kitų pranešimų ir žinučių apie Ukrainoje pastebėtus NSO (www.geocities.com/d_dibenko/ukraine/ufo). D. Lavrovas aprašo sidabro statulėles iš Martinovskio lobio, atkasto netoli Rosės upės žiočių (Kijevo srityje). Statulėlės sukrečiamai panašios į japonų dogu statulėles ir afrikiečių iš Tasilio plynaukštės Libijoje „Didžiojo marsiečių dievo“ piešinius. (Apie kitus keistus radinius Ukrainoje rašysime kitame šios knygos skyriuje.) Ukrainietiškosios statulėlės dėvi kosmonautų skafand rus primenančius kostiumus, mūvi šalmus.
18
philip
mantle,
paul
stonehill
Senosios Rusios metraščiuose gausu pasakojimų, kuriuos galima traktuoti kaip NSO regėjimus; žinoma, tų dienų žmonės vartojo kitoniškus žodžius ir kitaip suvokė pasaulį nei mes. Viename garsiame metraštyje („Nestoro kronikoje“) yra štai toks keistas aprašymas: 1065 m. vakarinėje dangaus dalyje pasirodė „ženk las“: didelė žvaigždė, o jos spinduliai buvo kraujo spalvos. Ta žvaigždė „užtekėdavo“ septynias dienas, kas vakarą po saulėlydžio. Tuo pat metu į Setomlės (upė, kadaise tekėjusi netoli Kijevo) vandenis įkrito kūdikis. Žvejai savo tinklais išgriebė tą vaikelį, apžiūrėjo ir palaukė, kol sutemo. Paskui vėl įmetė jį vandenin, nes žvejus išgąsdino vaikelio išvaizda. Štai kaip tas kūdikis atrodė: jo veidas buvo „gėdingų“ bruožų, be to, ir kitų dalykų neįmanoma nupasakoti, mat gėda. Tuo metu ir saulė pasikeitė, nebešvietė taip skaisčiai, tiesą sakant, saulė tapo panaši į mėnulį. Kas buvo šis keistas padaras, gimęs iš kruvinosios žvaigždės spindulių? Gal tai buvo nykštukinė nežemiška būtybė? Kitas ukrainiečių tyrėjas ir rašytojas Valerijus Kratochvilis knygoje, išleistoje Kijeve 1993 m. („NSO – laiko mašina“), mini viduramžių Rusios (XVII a.) tapybos miniatiūrą. „Skraidanti lėkštė“ ir aiškiai nuo jos atsiskiriantys „angelai“ pastebėti per lemtingą Rusijos istorijos įvykį – Kulikovo mūšį. Kitame metraštyje, aprašančiame mūšį ant Čiudo ežero ledo (taip pat Rusijai lemtingą mūšį), yra keistas miniatiūrinis piešinys. Dailininkas, kurio pavardė amžiams nugrimzdo istorijoje, pavaizdavo NSO. Pro vieną iš laivo liukų matyti mūšį stebinčios būtybės veidas.
slaptos
Sovietinės
NSO
bylos
19
Kiti rankraščiai Apžvalgininke, išleistame 1990 m. Gomelyje, Baltarusijoje, pateikiama daugiau įdomios informacijos iš senovės Rusios rank raščių (FENID, „NSO: už ir prieš“). Pasak garsiosios Uvarovskio kronikos (1518 m.), reginys buvo pastebėtas Vologdoje. Tą vasarą būta „ženklo“ danguje: trys saulės užtekėjo rytuose, viena pakilo vakaruose, o dangaus viduryje, didelis kaip mėnulis, nuo ryto iki vidudienio kabojo arkos pavidalo „ženklas“. 1111 m. nutiko tai, kas gali sietis su Olego kariaunos patirtimi, jau aprašyta anksčiau. Pasak senovinių metraščių, tai nutiko kovo 24–27 dienomis, per mūšį prie Degajaus upės tarp rusų ir klajoklių poloviečių genčių. Pastarieji teigia buvę nugalėti įsikišus dangiškoms jėgoms, mat kažkas tariamai padėjo rusams nurėžti poloviečių karių galvas. Tame mūšyje klajoklių buvo gerokai daugiau nei priešininkų. Paklausti apie kiekio pranašumą, klajokliai rusams atkirto: „Kaip galėjome jus įveikti, jei jums padeda kariai, skriejantys raitomis per dangų su baisiais švytinčiais ginklais?“ Metraščio, aprašančio mūšį ant Čiudo ežero 1242 m., apžvalgoje užsimenama, kad daugybė liudytojų iš Aleksandro Nevskio armijos matė „dangišką pulką“. Šis „pulkas“ padėjo rusams įveikti vokiečių įsibrovėlius. Yra dar vienas įdomus patvirtinimas apie reginį Kulikovo mūšyje (apie „skraidančią lėkštę“ užsiminėme skyriuje „UKRAINA“). Mūšio išvakarėse vyresnysis rusų sargybinis Foma Kacibė-