Iš vokiečių kalbos vertė Ieva Sidaravičiūtė
Vilnius, 2020
Turinys
1. Geras skonis Ar dar jaučiame skonį?
......................................
7
2. Kokiam skonio tipui priklausome? Skonį lemia ir genai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 11 3. Kaip suvokiame skonį? Liežuvis – maištingas ir sumanus . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Skonio svogūnėliai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Kas vyksta jaučiant kartų skonį? . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Kodėl kartais ryjame be saiko? . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Atsargiai, aštru! – skonis pasitraukia į antrą planą .. . . . . Ar skonį veikia temperatūra? . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Kodėl visi mes – gurmanai? . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
29 37 43 47 56 59 61
4. Kodėl valgant nepatartina žiūrėti televizoriaus? Daugiaveikos spąstai .. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 64 Prieskonių spąstai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 66 Kaip ištrūkti iš prieskonių spąstų? . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 68 5. Kas yra neofobija? Kodėl baiminamės nepažįstamų skonių?
................
72
6. Skonio rūšys Skonio žemėlapio mitas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 79 Pojūčio slenkstis ir adaptacija . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 127 7. Aromatai Kaip kvapai valdo mūsų jusles ir žadina apetitą? . . . . . Aromatų klasifikacija . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Ar kvapai gali numalšinti alkį? . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Aromatingoji virtuvė: naudojame žoles . . . . . . . . . . . . . . . . Aromatingoji virtuvė: naudojame prieskonius . . . . . . . . Uoslės lavinimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
129 137 141 143 149 153
8. Skonio formavimasis įsčiose Ar svarbi motinos mityba? . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 157 9. Kas dar veikia skonį? Juslių tarpusavio sąveikos efektas 10. Liežuvis – detektyvas Kaip žinome, ką valgyti?
.......................
162
.................................
170
11. Skonis, genai ir aplinka Skonis – tai būdas prisitaikyti prie aplinkos veiksnių . 192 12. Ateities skonis Į ką kreipti dėmesį parduotuvėje? .. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 200 .............................................
211
..........................................................
213
Baigiamasis žodis Padėka
Rodyklė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 215
1. Geras skonis
Ar dar jaučiame skonį? Jei ne liežuvis, ko gero, seniai būtume pakratę kojas. Prisiragautume nuodingų uogų, gurkštelėtume skalbiklio arba maudydamiesi jūroje prirytume tiek sūraus vandens, kad atsisakytų inkstai. Nežinotume, kokie vaisiai suteikia daugiausia energijos, vietoje braškių prisišveistume šunvyšnių, o nesunokusių obuolių ir slyvų prikimšti pilvai išsipūstų lyg burės vėjyje. Tarpininkaudamas tarp pilvo ir smegenų, liežuvis siunčia ženklą liautis valgyti ir daro įtaką mūsų sprendimams, todėl pusryčiams renkamės duoną, o ne šokoladą. Šis kūno vartų sargybinis kruopščiai tikrina kiekvieno kąsnelio maistinę kokybę ir energinę vertę. Jis perspėja apie nuodingas maisto sudedamąsias dalis ir saugo mus nuo perdėm vienpusiškos mitybos. Teoriškai. Deja, iš tiesų gebėjimas jausti skonį senokai paklydo dešrainių, vištienos sparnelių ir supermaisto labirintuose. Aukštoji virtuvė, kulinarinės laidos ir madingi maisto vagonėliai negali nuslėpti fakto, kad mūsų skonis vienodėja. Tarkim, sausi pusryčiai – prekybos centrų lentynose rikiuojasi ilgiausios spalvingų pakuočių eilės, kurių viduje randame vis tą patį. Šiek tiek skiriasi nebent aromatinės medžiagos ir tekstūra. Kepinių skyriuose siūlomi tešlos gaminiai dažniausiai būna iš anksto paruošti pramoniniu būdu, mėsa ir dešros tėra optimizuoto 7
Skonio reikalas
skonio masinės gamybos produktai. Europos Sąjungoje aromatinių medžiagų į maistą kasmet beriama tonomis – perdozuojama iki penkių šimtų kartų. Maisto pramonės bendrovėms pavyko įgyvendinti neįmanomą misiją: suvienodinti visų kultūrų ir visuomenės sluoksnių skonį. Vartotojų žinių trūkumas ir įmonių siekis didinti pelną sudaro sąlygas niekšingoms apgaulėms, kurias iš dalies remia ir politikai. Vienas iš daugelio pavyzdžių – palyginti pigiai pagaminama izogliukozė, sirupas iš kukurūzų atliekų. Nuo 2017 m. šį fruktozės turintį saldiklį leidžiama naudoti ir Europos Sąjungoje, nors fruktozė, kitaip nei sacharozė (cukrus), nesukelia natūralaus sotumo pojūčio. Skonio juslės neatpažįsta kenksmingų transriebiųjų rūgščių, susidarančių pramoniniu būdu perdirbant augalinius aliejus, taip pat kvapiųjų medžiagų, skonio stipriklių bei emulsiklių, ir šie patenka į organizmą. Nė nepastebime, kad per metus su maistu suvartojame ne vieną kilogramą minėtų medžiagų. Padėtis vis blogėja. Gebėjimas jausti natūralių maisto produktų skonį sparčiai menksta. Žmonės, dažnai valgantys aromatizuotą braškių skonio jogurtą, paprastai ne tik labiau jį mėgsta, bet ir laiko natūralesniu už jogurtą be kvapiųjų medžiagų. Ta pati tendencija pastebima ir kalbant apie šaldytas picas, tešlos mišinius, padažų ruošinius, užtepus ir pieno gaminius. Nors pasiūla iš pažiūros yra milžiniška, bet dubenėlyje ar lėkštėje skirtingų gamintojų produktai atrodo identiškai. Skiriasi nebent prieskonių kiekis. Lyg vieną dvynį aprengtum rausvų, o kitą – ryškiai raudonų atspalvių drabužiais. „Nevalgyk nieko, kas yra įpakuota ir ko maistu nelaikytų tavo proseneliai“, – pataria autorius Michaelis Pollanas. Kai mūsų protėviai jausdavosi pavargę, jie išsivirdavo jėgas atgauti 8
1. Geras skonis
padedančio sultinio iš laisvai ganyto jaučio kaulų. Šiandien mes geriame energinius gėrimus – dirbtiniais kvapais papildytus, sintetinius buliaus sėklidžių turinio atitikmenis. Tarp mūsų ir gamtos atsivėrė didžiulė spraga. Netekome tam tikro instinkto, praradome skonio pojūtį. Jeigu norime jį susigrąžinti, be gamtos neapsieisime. Žolelės bei prieskoniai padeda kurti ir išryškinti daugiasluoksnius skonio niuansus – be nereikalingų kalorijų, natūraliai ir sveikai. Gebėjimas atrasti ir derinti prieskonius bei įvairinti jais maistą tūkstančius metų buvo vienas pagrindinių žmogaus įgūdžių. O štai negausias vištienos atliekas paversti vientisu, traškiu, aromatizuotu serijiniu produktu, vadinamu vištienos kąsneliais*, žmonija išmoko tik visai neseniai. Kaip ir be pieno pagaminti sūrį, kurio savybės dėl skonio stipriklių praktiškai nesiskiria nuo kokybiško originalo. Įtakingiausias Vokietijos maisto kritikas Jürgenas Dollasė prastą kokybės suvokimą laiko socialine problema. „Net jei nemokate gaminti ir valgote visišką šlamštą, galite tapti federaliniu kancleriu! – apgailestauja jis ir ne itin palankiai priduria: – Mus valdo greitojo maisto užkandinių gerbėjai.“ Pataikavimas greitojo maisto kultui, siekiant imituoti ryšį su paprastais žmonėmis, prieštarauja ligonių kasų ir medikų mitybos rekomendacijoms. Mūsų valgymo įpročiai nepadarė mūsų nei lieknesnių, nei protingesnių, nei sveikesnių – tik atbukino skonį. Geriausia, ką galime padaryti – kalbėti apie skonį ir leisti sau gardžiuotis. Skonio suvokimas yra vienas intelektualiausių * Angl. chicken nuggets (čia ir toliau – vertėjos pastabos). 9
Skonio reikalas
žmogaus organizmo gebėjimų. Pažinti savo skonį reiškia pažinti save. Skonio jutimas – tai ne vien juslinis malonumas, jis tiesiogiai veikia ir psichiką bei kūno masės indeksą. Mintyse atlikite nedidelį eksperimentą. Įsivaizduokite, kad priešais stovi dubuo su bulvių traškučiais. Kiek suvalgytumėte, jeigu jie būtų be druskos ir kitų prieskonių? „Priklausytų nuo to, ar būčiau labai alkanas“, – atsakysite. Ta pati situacija: priešais stovi dubuo su bulvių traškučiais, šįsyk pabarstytais druska ir kitais prieskoniais. Kiek sukramsnotumėte dabar? Atsakymas, ko gero, aiškus. Šiuo atveju alkis neturi reikšmės, svarbu tik tai: atsilaikysite ar visgi įsidėsite į burną pirmą traškutį. Visa kita įvyks savaime. Kaip tik to iš jūsų ir tikimasi. Tobulą traškutį kuria pulkas skonio dizainerių. Įdomu, kiek dar pagardų atlaikys mūsų gomuriai? Ar ir jūs, kaip daugelis, nė neragavę išsyk pabarstote valgį druska? Kavą geriate tik saldintą? Esate ne vieni – mus visus kamuoja patirties sąlygojamas juslių atbukimas. Mėsa be marinato? Riešutai be druskos? Pudingas be kreminę konsistenciją sukuriančių emulsiklių? Kečupas be saldiklių ir rūgštingumą reguliuojančiųjų medžiagų? Sąrašą būtų galima tęsti be galo. Nors kečupo indelyje tikro, natūralaus pomidoro skonio ieškotume veltui, valgyti vis tiek skanu. Kaip tik čia ir slypi problema. Skonį ir mitybos įpročius sieja abipusis ryšys. Žmogus, nebejaučiantis natūralaus skonio, mitybą pakeis sunkiai. Tyrimai rodo, kad antsvoris, cukrinis diabetas ir dantų ėduonis dažnai siejasi su skonio juslių prastėjimu. Ne taip svarbu, ką valgome ar ko nevalgome, kur kas svarbiau, ar susigrąžinsime gerą skonį ir išmoksime juo mėgautis. Mitybos rekomendacijos tam skiria labai mažai dėmesio. Šios knygos tikslas – pakeisti nusistovėjusią situaciją.
2. Kokiam skonio tipui priklausome?
Skonį lemia ir genai Dar kumpio? Ne, ačiū. Aš jau sotus. Neskanu?.. Ne, labai skanu, bet jau netelpa – tikrai. Marija, jam neskanu. Ne, prisiekiu, skonis puikus. Na, tai valgyk dar. Gerai, hm... gal paimsiu gabaliuką sūrio. Na, štai. Gal dar ir kepsnio? Oi, ne, tikrai ne, ačiū. Daugiau nebegaliu. Neskanu?! Knygoje „Marija, jam neskanu“ (Maria, ihm schmeckt’s nicht) Janas Weileris aprašo įprastą užstalės sceną Italijoje. Panašių pokalbių išgirsti galima visur. Retai susimąstome, kokią svarbią vietą skonis užima mūsų gyvenime. Gamindami maistą trokštame, kad jis patiktų. Žmogus, nenoriai stumdantis maistą lėkštėje, yra laikomas nevalgiu. Šiaip ar taip, skonis – tai labai asmeniškas dalykas. Prisimenu, kaip 11
Skonio reikalas
per vieną pristatymą žodžio paprašiusi jauna, graži klausytoja prisipažino, kad ją visada glumina klausimas, ar skanu. „Juk skonis – tai taip intymu, – piktinosi mergina, – ką į tai galima atsakyti?!“ Ranką ant širdies: kada paskutinį kartą nuoširdžiai prisipažinote, ar jums skanu? Greičiausiai tai nutiko kokį išskirtinai puikų vakarą. Kasdienybėje savo talentu apibrėžti skonį žodžiais naudojamės retai – ar dėl drovumo, ar dėl nežinojimo, ką pasakyti, ar dėl paprasčiausio abejingumo. Apie kitas organizmo funkcijas – miegą, virškinimą, reprodukciją – kalbame drąsiai ir atvirai, o štai tokius juslinius potyrius kaip skonis apibūdiname stebėtinai santūriai. Kodėl varžomės? Gal neišmokome skonio išreikšti žodžiais? O gal laikome jį savaime suprantamu dalyku? Nuodugniai išstudijuojame maisto sudėtį, bet nekreipiame dėmesio į tai, kaip jį kasdien įsisaviname. Skonį vertiname praktiškai. Pripažįstame tik dvi kategorijas: taip arba ne. O juk skonis – įvairiapusiškas, daugiasluoksnis, nenuspėjamas ir savitas kaip mūsų išvaizda. Nors esama panašumų ir bendrų pomėgių, niekas visame pasaulyje skonio nejaučia lygiai taip pat. Kaip ir nėra kito identiškai atrodančio žmogaus. Tai lemia genai. Ieškodama informacijos knygai „Išmintingojo valgymo menas“ (Die Kunst des klugen Essens), kurią parašėme su žurnaliste Melanie Mühl, aptikau 1993 m. Floridos universiteto mokslinį tyrimą. Mokslininkė Linda Bartoshuk tyrė skirtingus respondentus: vieni į skonį reaguoja be galo jautriai, kiti skonio beveik nejaučia. Ji padarė išvadą, kad egzistuoja keli skonio tipai, kuriems žmonės priklauso nuo gimimo. Mane labai sudomino mintis, jog skonis yra įgimtas ir genetiškai užprogramuotas iš anksto. 12
2. Kokiam skonio tipui priklausome?
Iki tol skonį laikiau objektui priklausančia savybe. Bananas turi banano skonį, galima skirti nebent sunokusį vaisių nuo neprinokusio. Mėsos skonis yra mėsos, priklauso nuo to, kaip ji paruošta. Brokolis – kartus, bet kokio kartumo jis atrodo kam nors kitam, susimąstyti neteko. Žinojau tik tiek: dėl skonio nesiginčijama (nors neapsieinama be diskusijų šia tema). L. Bartoshuk išvados atskleidžia visiškai naują aspektą. Pasirodo, skonio suvokimas – tai gebėjimas, reikalaujantis tam tikrų genetinių savybių. Nestandartinius norus ir ekscentriškus pomėgius galima paaiškinti moksliškai. Juo keisčiau, kad šių faktų taip ilgai nebuvo paisoma. Tik pagalvokite, kam tai būtų pravertę. Tėvams, sukantiems galvas dėl neįprastų vaiko valgymo įpročių, poroms, besivaidijančioms dėl maisto skonio, kulinarams mėgėjams, sielvartaujantiems dėl svečių atsiliepimų. Jeigu manote, kad apie skonį viską žinote – klystate. Liežuvis ilgą laiką buvo neatskleista paslaptis. Už tai, kad situacija keičiasi į gerą, turime dėkoti tokiems skonio pionieriams kaip minėtoji Linda Bartoshuk. Ji eksperimentavo su kartaus skonio medžiaga propiltiouracilu (PROB). PROB yra giminingas miltelių pavidalo cheminiam junginiui feniltiokarbamidui (PTC). Pastarąjį dar 1931 m. tyrė amerikiečių chemikas Arthuras Foxas, nustatęs, kad medžiagos dalelėms pasklidus ore kai kurie žmonės (pavyzdžiui, mokslininko kolega) jaučia kartų poskonį. Pats Foxas nejautė nieko. Apklausus kitus bendradarbius, atsakymai taip pat buvo įvairūs. Regis, kartumą jautę žmonės turėjo specialių receptorių, kurių kitiems trūko. Šiaip ar taip, Linda Bartoshuk tyrimą pakartojo. Grupei tyrimo dalyvių ji davė gerti vandens, į kurį buvo įmaišyta PROB. Reakcijos ir 13
Skonio reikalas
šiuo atveju labai skyrėsi. Pusei respondentų vanduo pasirodė kartokas, ketvirtadaliui – siaubingai kartus. Likęs ketvirtadalis apskritai nejautė kartumo, skystis jiems atrodė vos karstelėjęs. Rezultatai paskatino mokslininkę ieškoti šio reiškinio priežasčių. Šiuo atveju jai, galimas daiktas, pagelbėjo prancūzo Jeano Anthelme’o Brillat-Savarino teorija. Dar 1825 m. jis rašė: „Kaip jau minėta, skonis formuojasi liežuvio gleivinės speneliuose. Tyrimai parodė, kad ne visi liežuviai yra vienodi. Kai kurių liežuvių gleivinėje yra iki trijų kartų daugiau spenelių. Tai paaiškina, kodėl iš dviejų prie to paties stalo sėdinčių vakarienės svečių vienas gardžiuojasi patiekalu, o kitas vos įstengia kąsnį nuryti.“ Beje, Brillat-Savarinas pirmasis ištarė sparnuotą frazę: „Pasakyk, ką valgai, ir aš pasakysiu, kas esi.“ Linda Bartoshuk galutinai įrodė, kad skonio tipą lemia liežuvio gleivinės spenelių skaičius. Vatos pagaliuku mokslininkė kruopščiai tepė respondentų liežuvius mėlynais maistiniais dažais. Mėlyname fone aiškiai išryškėjo rausvi liežuvio speneliai. Vieni žmonės jų turėjo daug ir smulkesnių, kiti – mažai, bet didelių. Brillat-Savarinas buvo teisus: liežuvio gleivinės spenelių kiekis lemia jautrumą skoniui. Turintieji daug smulkių spenelių jaut riau reaguoja į kartumą. L. Bartoshuk juos pavadino terminu supertaster, t. y. superskanautojais. Jų priešingybė – nontaster, arba silpnaskoniai, turintys vos keletą liežuvio spenelių. Abi grupės buvo panašaus dydžio, kiekviena apėmė maždaug ket virtadalį visų tyrimo dalyvių. Kas antro respondento liežuvio spenelių tankis buvo vidutiniškas, t. y. apie du šimtus viename kvadratiniame centimetre, tad jie pateko į taster, arba skanautojų, grupę. Superskanautojai turėjo iki tūkstančio, o silpnaskoniai – vos vienuolika ar dvylika spenelių viename liežuvio 14
2. Kokiam skonio tipui priklausome?
paviršiaus kvadratiniame centimetre! Tai tas pats, lyg vieni filmą žiūrėtų ypač didelės vaizdinės raiškos aukščiausios kokybės ekrane, o kiti – per 1960 m. gamybos nespalvotą televizorių. Kad geriau suvoktumėte šį milžinišką skirtumą, L. Bartoshuk siūlo superskanautojų pasaulį įsivaizduoti nutviekstą ryškių neoninių spalvų, o silpnaskonių – nudažytą pasteliniais atspalviais.
Superskanautojai Lėkštė daržovių pradžiugins ne kiekvieną. Vienam – tai gyvybės šaltinis, kitam – tikras košmaras, ypač jei tarp daržovių esama brokolių. „Tai vienas iš mirtingiausių augalų žemėje, jų šlykštus skonis turėtų žmones įspėti“, – aiškina dr. Hibertas, traukdamas Houmerio Simpsono gerklėje įstrigusį brokolį (serija „Siaubo namelis medyje XI“ (Treehouse of Horror XI)). Buvęs JAV prezidentas George’as W. Bushas taip pat garsėjo neapykanta brokoliams. Stovėdamas prieš įjungtas televizijos kameras jis pareiškė gyvenime nebevalgysiąs šių daržovių: „I do not like broccoli and I haven’t liked it since I was a little kid and my mother made me eat it. And I am President of the United States and I am not going to eat any more broccoli.“* Ar gali būti, kad nusiteikimas prieš brokolius ar apskritai daržoves yra įgimtas? Šis klausimas man kilo susilaukus dukters ir nutarus, kad mano kūdikis bus sveikiausias pasaulyje, nes maitinsiu ją vertingiausia, t. y. pačios virta, košele. Ši užmačia virto nemenku išbandymu. Nors daržovės buvo pirktos * Liet. „Nemėgstu brokolių nuo vaikystės, kai juos valgyti versdavo mama. Esu Jungtinių Valstijų prezidentas ir daugiau brokolių tikrai nevalgysiu.“ 15
Skonio reikalas
ūkininkų turguje, kruopščiai atseikėta kokybiško aliejaus, o tyrelė rūpestingai sutrinta lyg prabangiausia veido kaukė, savo paskirties ji toli gražu neatliko. Tuometėje mūsų virtuvėje, ko gero, vis dar galima rasti košės likučių, nes po kiekvieno į vaiko burnelę įdėto šaukšto tyrė fontanu pasklisdavo po visą patalpą – mano metukų mažylė valgymą laikė smagiu žaidimu. Apie neofobiją šiuo atveju negalėjo būti nė kalbos. Mažylė nesipriešindama imdavo maistą į burną, bet papurčiusi galvą bemat išspjaudavo. O štai bendraamžiui draugės sūnui mano košė patiko. Surydavo ją akimirksniu ir ištuštinęs dubenėlį imdavo džiugiai krykštauti. Kitos draugės atžala, ignoruodamas bet kokias aplinkinių pastangas, nuo mažens valgė tik makaronus be jokių priedų. Draugė prisimena, kad pati vaikystėje elgėsi panašiai. Ji šlykštėdavosi kremzlėmis, drebučiais, riebalais, rūgščiu ir ypač karčiu maistu – beveik viskuo, ką rasdavo lėkštėje. Močiutė gindavo anūkėlę: pasirodo, vaikystėje ir pati buvo „nevalgi“. Apsidairę aplinkui visi atrastume pažįstamų, mėgstančių vos kelis produktus. Skrebučius su žemės riešutų sviestu, tik gruzdintas bulvytes su dešrelėmis ar vien sviestu gardintus makaronus. Lygiai taip pat toje pačioje šeimoje galima aptikti ir ne vieną superskanautoją. Linda Bartoshuk sakytų, kad tos šeimos atstovai turi superskonio geną. Didesnis ar mažesnis jautrumas skoniui yra paveldimas iš kartos į kartą. Evoliucija taip nusprendė ne šiaip sau. Šitaip gamta siekia užtikrinti rūšies išlikimą. Esama vietų, kuriose ragauti nepažįstamus augalus yra mirtingai pavojinga. Kalbu ne apie brokolius, o apie tikrai nuodingas rūšis: šunvyšnes, vaistinius abrus, nuodinguosius činčiberus, kurių net ir nedidelis kiekis gali būti nuodingas. Augalai milijonus metų 16
2. Kokiam skonio tipui priklausome?
savisaugai gamina karčias nuodingąsias medžiagas, atbaidančias kenkėjus. Tiesa, ne viskas, kas kartu, yra nuodinga: tinkamas kiekis gali net gydyti. Ohajo valstijos universiteto mokslininkai išsiaiškino, kad brokoliai ir briuseliniai kopūstai skatina tam tikros onkologinių ląstelių plitimą stabdančios medžiagos gamybą organizme. Ši veiksminga medžiaga yra vadinama indolo-3-karbinoliu (I3C). Kitas minėtų daržovių sudėtyje aptinkamas junginys – sulforafanas – skatina tam tikrų baltyminių medžiagų gamybą odos ląstelėse, saugo odą nuo kenksmingų saulės spindulių ir stabdo priešlaikinį senėjimą. Kartumu pasižymi ir augalinės kilmės medžiagos taninai bei flavonoidai. Jų ypač gausu augaluose, augančiuose ekstremaliomis aplinkos sąlygomis. Šaltis ar didelis karštis, ugnis, sausros, audros ir skurdus dirvožemis priverčia augalą ginkluotis iš vidaus, t. y. gaminti minėtuosius apsauginius junginius. Taninai, dar vadinami rauginėmis medžiagomis, garsėja karčiu skoniu ir sutraukiamuoju poveikiu. Jų esate ragavę, jei kada gėrėte raudonojo vyno, žaliosios ar juodosios arbatos. Kitas svarbus augalinės kilmės produktas, gelbstintis augalą nuo žalingų saulės spindulių, yra resveratrolis. Žmogaus organizme jis apsaugo ląsteles nuo aplinkos poveikio, virusų, mikrobų ir bakterijų, stiprina širdį, slopina uždegimus. Resveratrolis yra priskiriamas polifenoliams. Jo itin daug turi ginkmedžiai, granatai, svarainiai, taip pat kopūstai, ypač brokoliniai. Kartus jų skonis pabrėžia naudą sveikatai. Kaip sakė Nietzschė: „Kas mūsų nenužudo, padaro stipresnius.“ Iš tiesų, reiškinį, kai galimai kenksminga medžiaga daro teigiamą poveikį, mokslas vadina hormeze*. Mažas toksinų kiekis * Graik. hórmēsis – paskata, postūmis. 17
Skonio reikalas
kelia nedidelę ląstelių įtampą. Jos nežūva, bet priešingai – tik dar labiau sustiprėja. Lyg ištvertų savotišką grūdinimo procedūrą, panašiai kaip per maudynes ledo eketėje ar baseine po pirties. Tokį patį poveikį daro ir fizinis aktyvumas bei ilgesnės trukmės pasninkavimas: stresas parengia ląsteles ateities išbandymams. Vaisių ir daržovių nauda sveikatai, ko gero, yra paremta būtent hormezės principu. Visgi kimšti juos kilogramais nėra prasmės (pirtyje juk irgi nesėdite po dešimt valandų vien dėl to, kad sveika). Be saiko siurbiami tirštieji garbiniuotųjų kopūstų kokteiliai papildomos naudos neduos. Lygiai kaip ir avižų dribsniai: jie iš tiesų gali sumažinti cholesterolio kiekį kraujyje, bet dieta, rekomenduojanti kasdien suvalgyti penkias porcijas avižinių kruopų, yra ne tik velniškai nuobodus pasityčiojimas, bet ir neturi absoliučiai nieko bendro su sveikata. Pamirškite mitą: „Kuo daugiau, tuo geriau.“ Tiesa yra tokia: viskas priklauso nuo kiekio. Neurologijos ir gerontologijos specialistas Markas Mattsonas hormezės poveikį atvaizdavo kreive, iliustruojančia fiziologinio poveikio ir dozės santykį. Iš pradžių linija brėžiama srityje „naudinga“, taip parodoma, kad mažas ar vidutinis atitinkamos augalinės medžiagos kiekis gerina sveikatą. Dozei didėjant, kreivė pereina į sritį „kenksminga“, parodydama toksinio poveikio augimą. Kaip pavyzdį Mattsonas pateikia bertoletijas. Šie riešutai turi mikroelemento seleno. Nedidelis jo kiekis skatina širdies ligų ir onkologinių susirgimų riziką mažinančių fermentų veiklą. Kita vertus, seleno perteklius yra žalingas, nuodija kepenis ir plaučius. Ar gali būti, kad jautrus liežuvis padeda atskirti kritinę ribą, kurią peržengus teigiamas poveikis pavirsta neigiamu? Kai kuriose Afrikos dalyse iki mūsų dienų gyvena gentys, kurių nariai 18
2. Kokiam skonio tipui priklausome?
į skonį reaguoja ypač jautriai. Ištyrusi Kamerūno ir Kenijos gyvulių augintojų juslumą skoniui, genetikė Sarah Tishkoff atrado septynias geno TAS2R38 variacijas – Europoje ir Azijoje egzistuoja tik dvi šio geno formos. Panašu, kad jautrus liežuvis klajokliams padeda išgyventi besikeičiant sąlygoms ir įvairuojant maisto racionui. Galbūt senovės klajoklių ir rinkėjų palikuonys ypatingą jautrumą išsaugojo iki šių dienų. Tiesa, šiais laikais iš pernelyg jautraus liežuvio naudos maža. Juk mūsų maisto saugumas būna patikrintas po kelis kartus, niekam nebereikia iš naujo atrasti morkų ar salotų. Vis dėlto esama žmonių, kurių liežuviai neįtikėtinai jautrūs, jiems net palyginti švelnaus skonio daržovės atrodo per karčios. Jau nekalbant apie briuselinius kopūstus, špinatus, raudonlapes gūžines trūkažoles ar cikorijas, kurių superskanautojai baidosi lyg velnias kryžiaus. Bent iš pradžių, nes – čia ir glūdi kabliukas – su laiku jie prie kartaus skonio gali priprasti. To išmokstama nuolat ragaujant – liežuvis prisitaiko ir į dirgiklį reaguoja vis silpniau. Subtilios superskanautojų juslės turi ir teigiamų aspektų. Panašu, kad žmonės, ypač jautriai reaguojantys į karčiąsias maisto produktų medžiagas, pajunta net menkiausią patogeninių bakterijų molekulių kiekį ore. Imuninė sistema turi laiko reaguoti ir atremti bakterijų puolimą, pavyzdžiui, aktyvindama virpamojo epitelio blakstienėlių veiklą bei skysčių sekreciją. Kitų žmonių organizmuose šie procesai prasideda tik tada, kai į orą patenka bent šimtą kartų daugiau molekulių, teigia mokslininkai leidinyje Journal of Clinical Investigation. „Mūsų tyrimai rodo, kad receptorius T2R38 kontroliuoja įgimtą viršutinių kvėpavimo takų imuninę reakciją. Genetiniai jo skirtumai 19
Skonio reikalas
lemia nevienodą individų polinkį į kvėpavimo takų infekcijas“, – aiškina Noamas Cohenas ir jo kolegos iš Pensilvanijos universiteto Filadelfijoje. Superskanautojai ne tik rečiau serga sinusitu, jiems gresia ir mažesnė nutukimo, cukrinio diabeto bei susijusių išeminių širdies ligų rizika. Superskanautojas pasiduoda įveikęs vos kelis sviestiniu kremu pertepto torto kąsnius – jam per saldu ir per riebu. Jautrumas skoniui susijęs su mažu kūno masės indeksu – tai įrodyta moksliškai. Prarūgusį maistą superskanautojai atpažįsta gerokai anksčiau už kitus. Kai kurie gendančio pieno skonio skirtumą pastebi iki kritinės ribos likus dar dviem dienoms. Jų liežuviai pajunta menkiausią pokytį ar neatitikimą, todėl superskanautojai yra labai paklausūs viso pasaulio maisto laboratorijose, kuriose dirba skonio bandytojais arba specialistais, sprendžiančiais naujų produktų ir žaliavų pateikimo rinkai klausimus. Ypač daug superskanautojų galima aptikti ir tarp vynininkystės profesionalų bei restoranų apžvalgininkų. Jų preciziškos recenzijos ne vieną verčia padrebinti kinkas. Superskanautojas lyg niekur nieko atras tuziną skirtingų epitetų saldumui apibūdinti – vidutinis skanautojas šiuos subtilius skonio niuansus jaučia gerokai prasčiau. Britų atlikto tyrimo, kuriame dalyvavo trys tūkstančiai savanorių, rezultatai verčia susimąstyti. Ragaudami pateiktus skonio pavyzdžius respondentai turėjo atpažinti keturis pagrindinius skonius. Saldumą jautė 90 proc. respondentų, rūgštumą – 67 proc., sūrumą – tik 53 proc., o kartumą – vos 48 proc. Tik kas penktam respondentui pavyko teisingai nustatyti visus keturis skonius. Garantuoju, kad tai buvo superskanautojai. 20
2. Kokiam skonio tipui priklausome?
Ar superskanautojai gauna pakankamai maisto medžiagų? Dėl to nerimauja nemažai jautriu skoniu pasižyminčių žmonių. Daugelio tyrimų rezultatai džiugina: išrankūs valgytojai maisto medžiagų ir vitaminų įsisavina pakankamai. Organizmas turi savų būdų laiku kompensuoti trūkumą – net jei ne po kiekvieno valgio, o tik po kelių dienų ar savaičių. Vis dėlto suprantama, kad tėvams vaiko nevalgumas ir mažas svoris kelia rūpestį. Verta paminėti tyrimą, susijusį su vištų kiaušiniais, kurių dedama į du mėgstamiausius visų superskanautojų patiekalus, t. y. makaronus ir blynus. Vašingtono universiteto Sent Luise mokslininkė siekė išsiaiškinti, ar besivystančių šalių vaikai augtų geriau, jeigu kasdien suvalgytų po vištos kiaušinį. Kaimiškoje Ekvadoro vietovėje atrinkta 160 kūdikių. Jiems buvo sudarytas specialus mitybos planas: pusė vaikų kiaušinį gaudavo kasdien, kita pusė – tik retkarčiais. Skirtumas akivaizdžiai išryškėjo jau po keturių mėnesių. Kiaušinius valgę kūdikiai vystėsi kur kas geriau, didesnis buvo tiek jų svoris, tiek ūgis. Vystymosi sutrikimų sumažėjo 50 procentų. „Pokyčių mastas mus išties nustebino, – prisipažino projekto vadovė Lora Ianotti. – Kiaušiniuose gausu įvairių maisto medžiagų, tai ir turėjo lemiamos reikšmės.“ Be baltymų, kiaušiniuose esama daug vitaminų, geležies, folio rūgšties, kalcio, magnio ir fluoro – ypač jei juos padėjo laisvai laikomos vištos. Patarimas: Jeigu dažnai kepate blynus, palaipsniui pakeiskite kvietinius miltus speltų miltais, o paskui – visagrūdžiais speltų miltais, papildomai įmaišykite trečdalį migdolų miltų. Blynus kepkite ne per aukštoje temperatūroje ant mononesočiųjų riebalų rūgščių turinčio aliejaus (pavyzdžiui, alyvuogių ar rapsų). Aptepkite blynus mažai cukraus turinčia uogiene (pavyzdžiui, 21
Skonio reikalas
aviečių), kurios 70 proc. sudaro uogos, o 30 proc. – cukrus. Tai bus tikras maisto medžiagų lobynas jūsų superskanautojui. Jeigu jis mėgsta tik makaronus, nupirkite tokių, į kuriuos dedama ekologiškų kiaušinių – ir negailėkite sviesto!
Silpnaskoniai „Aklų ir kurčių netrūksta ir skonio karalystėje“, – kartą pareiškė Brillat-Savarinas. Jie akli ir kurti subtiliai aromatizuotos bouillabaisse žuvienės skonio niuansams, nesūdytos žuvies jodo dvelksmui ar natūraliam troškintų svogūnų salsvumui. Silpnaskoniai nori duonos su sūriu ir marmeladu arba sūdytų ledų. Jie nuo mažens mėgsta alyvuoges ar marinuotą silkę, pirmąsyk paragavę alaus prašo antro gurkšnio, o kaparėlių ir garstyčių – tik duok. Šie žmonės lyg skėriai puola bet kokį naują skonį. Nuo stalo jie atsistoja tik paskutiniu duonos kąsneliu švariai išblizginę lėkštę. Aplinkiniai juos laiko mėgstančiais pavalgyti. Per šeimos šventes giminės žarsto pagyras mažiesiems silpnaskoniams, nes su jais „taip paprasta“, jie valgo net ir tai, ko vengia kai kurie suaugusieji. Jiems vienu balsu žadama šviesi ateitis, o greta sėdintis superskanautojas sulaukia nebent gailių žvilgsnių. Silpnaskoniai apetitu nesiskundžia, tačiau kulinarinės subtilybės jiems dažniausiai svetimos. Jų skonio juslės nėra labai išvystytos. Daug nemąstydami apie galimus pavojus jie ragauja viską, kas padėta ant stalo, ar tai būtų kartūs, ar rūgštūs, ar itin sūrūs patiekalai. Silpnaskonių liežuviais tarsi ledo trasa į stemplę lengvai nuslysta bet koks skonis. Laukinėje gamtoje silpnaskoniams nuolat grėstų pavojus. Nuodus jie atpažintų 22
2. Kokiam skonio tipui priklausome?
tik nuriję mirtiną dozę, o kad maistas sugedęs, suprastų tik tada, kai dėl tuntų knibždančių bakterijų jis įgautų nepakeliamai rūgštų skonį. Kita vertus – čia vėlgi pasireiškia hormezės principas, – kas mūsų nenužudo, padaro stipresnius. Kam nepakenkė dideli kiekiai taninų, polifenolių ir pieno rūgšties bakterijų, to sveikata, ko gero, yra stipresnė už atsargiojo superskanautojo. Šią prielaidą patvirtina net keletas mokslinių tyrimų. Pavyzdžiui, Konektikuto universiteto mokslininkė Valerie Duffy, atlikdama reguliarų prevencinį vyresnio amžiaus vyrų storosios žarnos patikrinimą, pastebėjo, kad polipų – tai nepiktybiniai žarnyno navikai, kurie ilgainiui gali supiktybėti, – dažniau atsiranda superskanautojams. Atrodo, kad silpnaskoniai yra atsparesni, jiems gresia mažesnė rizika susirgti uždegimo sukeliamomis žarnyno ligomis ir storosios žarnos (kolorektaliniu) vėžiu. Tai lemia įvairios priežastys. Fermentacija stimuliuoja gerųjų žarnyno bakterijų dauginimąsi, kartus maistas skatina žarnyno bakterijas sudaryti apsauginį gleivių sluoksnį, t. y. barjerą, kuris užkerta kelią kenksmingoms medžiagoms patekti į kraują ir sukelti problemų. Be to, vaisiuose ir daržovėse gausu uždegimus slopinančių antioksidantų bei skaidulinių medžiagų, kurios tampa maistu bakterijoms ir padeda reguliuoti cukraus kiekį kraujyje. Šiais privalumais gali džiaugtis visi, kasdien valgantys daržovių ir vaisių. Tiesa, daržoves mėgsta ne visi silpnaskoniai. Pirmenybę jie dažniau teikia pikantiškai mėsai, riebiems ir saldiems patiekalams. Riebus, saldus ir aštrus maistas gali sukelti sveikatos problemų – tai žinome visi. Bėda ta, kad silpnaskoniai nėra pajėgūs teisingai įvertinti riebalų kiekio maisto produktuose. Tai labai greitai virsta piktnaudžiavimu. Statistiškai alkoholį 23
Skonio reikalas
bei cigaretes taip pat dažniau renkasi silpnaskoniai nei superskanautojai, kuriuos atbaido kartus nikotino skonis. Tipiškos civilizacijos ligos: cukrinis diabetas, širdies ir kraujagyslių sutrikimai, dantų ėduonis ir kvėpavimo takų susirgimai – dažniau kamuoja silpnaskonius, tai įrodo, kad svarbu treniruoti skonio jusles. Išmokti jausti skonį reiškia gyventi sveikiau. Daugelis nutukimo gydymo programų iš tiesų turi pratimų, lavinančių reakciją į maisto sudedamąsias dalis. Viena svarbiausių sąlygų – atrasti laiko mėgautis. Amsterdamo universiteto psichologas Ronas Ramsay praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje sukūrė skonio lavinimu paremtą terapiją, kurios esmė: valgyti galima viską, ar tai būtų pjausnys, ar šokoladas, ar pyragas, – vienintelė sąlyga yra valgyti gardžiuojantis. Leidimas mėgautis pakeičia santykį su maisto produktais ir drauge skatina valgyti lėtai bei sąmoningai. Panašu, kad malonumas iš tiesų koreguoja valgymo įpročius. Per tą patį laiką suvartojama mažiau kalorijų. Laiku atpažįstamas ir po penkiolikos minučių nusistovintis sotumo jausmas. Įvairiems skoniams atviri silpnaskoniai puikiai geba mėgautis, tereikia šiuo įgūdžiu naudotis. Galbūt jų protėviai gyveno sėslioje gentyje, kuriai tekdavo tenkintis tuo, ką valgomo atrasdavo artimiausioje aplinkoje. Išrankumui sąlygų nebuvo, o štai išradingumas tikrai praversdavo. Kiaušinis pusryčiams su prieskoniais Maggi, garstyčiomis ir sviestu? Kodėl gi ne? Saldžiarūgštis sumuštinis su marmeladu ir raugintais agurkėliais: jeigu skanu – pirmyn... Gaminant maistą fantazijos silpnaskoniams tikrai netrūksta. Vienintelė grėsmė silpnaskoniui – tai prieskonių spąstai. Dirbtiniai aromatai ir skonio stiprikliai ilgainiui pakenkia skonio juslėms. Jeigu ir jūs esate linkę į neįprastus 24
2. Kokiam skonio tipui priklausome?
skonių derinius, vertėtų į valgiaraštį įtraukti natūralių žolelių ir prieskonių. Tarp jų taip pat esama stiprių skonio stimuliatorių, garantuotai nustebinsiančių gomurį. Pavyzdžiui, Sičuano pipirai taip pažnaibys liežuvį, kad šis trumpam nutirps. Kas žino, gal tai įkvėps jus naujiems saldžių, rūgščių ir aštrių skonių deriniams. Testas: Kokiam skonio tipui priklausote? Suskaičiuokite, kiek liežuvio gleivinės spenelių turite. Reikės: Mėlynų maistinių dažų, 1 vatos pagaliuko, 1 segtuvams skirto popieriaus skylių sutvirtinimo žiedo, pinceto, didinamojo stiklo. Eiga: 1. Vatos pagaliuku ištepkite priekinį liežuvio trečdalį mėlynais maistiniais dažais. 2. Uždėkite ant liežuvio popieriaus skylių sutvirtinimo žiedą. 3. Į pagalbą pasitelkę didinamąjį stiklą ir veidrodėlį suskaičiuokite kyšančius rausvus liežuvio spenelius. Patarimas: pasidarykite nuotrauką, tada skaičiuokite iš jos arba testą atlikite dviese ir tyrinėkite vienas kito liežuvį. Rezultatai Liežuvio gleivinės Skonio tipas spenelių skaičius
Procentai (nuo bendro gyventojų skaičiaus)
Mažiau nei 15
Silpnaskonis
25 %
15–35
Skanautojas
50 %
Daugiau nei 35
Superskanautojas 25 %
25