Mary Norton
Romanas vaikams
Iliustravo Diana stanley Iš anglų kalbos vertė viltaras alksnėnas
1 skyrius
Pirmoji man apie juos papasakojo ponia Mej. Ne, ne
man. Argi tai galėjau būti aš – pasiutėlė, netvarkinga, užsispyrusi mergaitė, kuri žaibuodavo akimis ir, kaip visi sakydavo, dažnai grieždavo dantimis? Jos vardas, atrodo, buvo Keitė. Taip, tai buvo Keitė. Nors pats vardas mums nelabai ir svarbus: toji mergaitė šioje istorijoje beveik nedalyvauja. 5
Mary Norton
Ponia Mej gyveno Londone, Keitės tėvų namuose, ir buvo įsikūrusi dviejuose kambariuose. Manyčiau, kad ji buvo jiems tolima giminaitė. Jos miegamasis – antrame aukšte, o darbui buvo skirtas kambarys, kurį tuose namuose vadindavo „pusryčių kambariu“. Rytais, kai saulės spinduliai sminga į skrudintos duonos riekę ir marmeladą, pusryčių kambariuose būna smagu, tačiau popiet jie atrodo truputį išblankę ir sklidini keistos sidabrinės šviesos – savotiškos prieblandos. Tada juose tvyro kažkoks liūdesys, tačiau Keitei vaikystėje patikdavo liūdesys. Ji prieš pat arbatos gėrimą įslinkdavo pas ponią Mej, ir ponia Mej mokydavo ją nerti vąšeliu. Ponia Mej buvo sena, jos sąnariai nebelankstūs. Nepasakysi, kad ji buvo griežta, bet turėjo kažkokios vidinės tvirtybės, o tai prilygsta griežtumui. Su ponia Mej Keitė niekad nebūdavo nei „pasiutėlė“, nei netvarkinga, nei užsispyrusi. Ponia Mej ją mokydavo visokių dalykų, ne tik nerti: kaip suvynioti siūlus į kamuolį, kad būtų panašu į kiaušinį, kaip sumaniai ir taupiai adyti, kaip susitvarkyti stalčių ir kaip ant visa ko – tarsi kokį palaiminimą – užtiesti šiugždančio 6
skoliniautojai
tampomojo popieriaus servetėles, kurios saugotų nuo dulkių. – Ko tu tokia tyli, vaikeli? – vieną dieną paklausė ponia Mej, kai Keitė sėdėjo susigūžusi, nieko neveikdama ant pagalvėlės. – Kas tau nutiko? Gal liežuvį prarijai? – Ne, – atsakė Keitė, timpčiodama batelio sagtį. – Pamečiau vąšelį... (Jiedvi siuvo skiautinę antklodę iš vilnonių kvadratėlių: tokių kvadratėlių reikėjo nunerti dar trisdešimt.) Atsimenu, kur pasidėjau, – skubėjo pasiaiškinti ji, – pasidėjau jį ant apatinės knygų spintos lentynos, prie pat savo lovos. – Ant apatinės lentynos? – perklausė ponia Mej, o jos adata ir toliau ramiai sau judėjo židinio atošvaitoje. – Palei grindis? – Taip, – patvirtino Keitė, – bet aš ieškojau ant grindų. Ir po kilimėliu. Visur. O štai vilnoniai siūlai vis dar ten pat. Toje pačioje vietoje, kur ir palikau. – O jergutėliau, – švelniai šūktelėjo ponia Mej, – nejaugi jų yra ir šiuose namuose! – Ko tokių? – paklausė Keitė. – Skoliniautojų, – atsakė ponia Mej, ir prietemoje Keitei pasirodė, kad ji nusišypsojo. 7
Mary Norton
Keitė pakėlė truputį išsigandusias akis. – Ar ir tokių būna? – po akimirkos paklausė ji. – Kokių? Keitė sumirksėjo. – Tokių būtybių kaip žmonės, kaip visi žmonės, kurie gyvena namuose ir nesiklausę skolinasi daiktus? Ponia Mej padėjo į šalį siuvinį. – O kaip tu pati manai? – paklausė ji. – Nežinau, – pasakė Keitė nukreipusi žvilgsnį į šoną ir smarkiai tampydama bato sagtį. – Vargu. Ir vis dėlto... – pakėlė ji galvą, – vis dėlto kartais manau, kad kažkas panašaus turi būti. – Kodėl manai, jog kažkas turi būti? – paklausė ponia Mej. – Todėl, kad taip dažnai kas nors dingsta. Pavyzdžiui, žiogeliai. Fabrikai vis gamina, gamina žiogelius, žmonės kiekvieną dieną eina tų žiogelių pirkti ir vis tiek kažkodėl, kai tik prireikia žiogelio, jo nerandi. Kur jie visi? Kad ir dabar, šią akimirką? Kur jie pasidėjo? Arba imkim adatas, – tęsė ji. – Juk visos tos adatos, kurias mama man yra nupirkusi – jų susidarytų keli šimtai – jos tikrai dabar nesimėto šiuose namuose. 8
skoliniautojai
– Šiuose namuose jos tikrai nesimėto, – pritarė ponia Mej. – O kur visi kiti daiktai, kuriuos vis perkam? Vis perkam, perkam, perkam. Kad ir pieštukai arba dantų krapštukai, arba antspaudų vaškas, arba plaukų segtukai, smeigtukai, arba antpirščiai... – Arba skrybėlaičių smeigtukai, – įsiterpė ponia Mej, – arba sugeriamasis popierius. – Taip, ir sugeriamasis popierius, – pritarė Keitė, – bet ne skrybėlaičių smeigtukai. – Štai čia tu neteisi, – pasakė ponia Mej ir vėl ėmėsi darbo. – Skrybėlaičių smeigtukų jiems irgi reikia. Keitė nustebo. – Reikia? – pakartojo ji. – Norėjau pasakyti... Kam reikia? – Na, iš tikrųjų tai dviem atvejais. Skrybėlaitės smeigtukas yra labai geras ginklas, ir... – ponia Mej staiga nusijuokė, – bet... visa tai tikra nesąmonė, ir išvis... – ji patylėjo dvejodama, ar sakyti iki galo, – viskas buvo taip seniai! – Bet sakykit, – užsidegė Keitė, – sakykit, iš kur jūs žinote apie tuos skrybėlaičių smeigtukus. Ar bent vieną jų matėte? 9
Mary Norton
Ponia Mej pažvelgė į ją nustebusi. – Na, taip... – prabilo ji. – Ne, ne smeigtuką, – nekantraudama šūktelėjo Keitė, – o... kaip ten juos pavadinot?.. Skoliniau toją? Ponia Mej giliai atsidūsėjo. – Ne, – skubiai atsakė ji. – Aš niekada nė vieno iš jų nemačiau. – Bet kas nors matė! – šūktelėjo Keitė. – Jūs tai žinote. Matau, kad žinote! – Ššš... – ėmė tildyti ponia Mej, – nėra ko šū kauti! Ji įsistebeilijo į sumišusį Keitės veidelį, tada nusišypsojo, ir jos žvilgsnis nuklydo kažkur į tolumas. – Aš turėjau brolį, – dvejodama ėmė pasakoti ji. Keitė atsiklaupė ant pagalvėlės. – Ir jis juos matė? – Nežinau, – purtydama galvą pasakė ponia Mej, – tikrai nežinau! Pasidėjusi ant kelių ranka išlygino siuvinį. – Jis buvo toks mėgėjas pasierzinti. Tiek mums visko pripasakodavo – man ir seseriai... Visokių nebūtų 10
skoliniautojai
dalykų. Jis žuvo, – švelniai pridūrė ji, – prieš daugelį metų Šiaurės vakarų fronte. Jis vadovavo pulkui. Mirė, kaip dabar sakoma, „didvyrio mirtimi“... – Jūs turėjote vienintelį brolį? – Taip, ir jis buvo mūsų jaunylis. Manau, būtent dėl to ir... – vis dar šypsodamasi pati sau ji akimirką nutilo, – taip, dėl to ir pasakodavo mums visokias nebūtas istorijas, keisčiausius prasimanymus. Manau, jis pavydėdavo, kad mes vyresnės ir kad mokėjome geriau skaityti. Norėdavo nustebinti mus, galbūt pagąsdinti. Ir dar vienas dalykas, susijęs su juo, – ji žvilgtelėjo į židinį. – Galbūt dėl to, kad mes augome Indijoje, kur tiek daug paslapčių, stebuklų ir legendų, – galbūt tai vertė mus tikėti, jog jis mato, ko kiti žmonės negali matyti. Kartais žinodavome, kad jis mus tik erzina, bet kai kada... na, nebūdavome dėl to tikros... Ji pasilenkė į priekį ir kaip visad kruopščiai iššlavė iš po grotelių pelenus, paskui, tebelaikydama šepetį rankoje, vėl įsistebeilijo į židinį. – Jis nebuvo labai stiprios sveikatos: kai pirmąsyk grįžo namo iš Indijos, susirgo sąnarių reumatu. Sirgdamas praleido visą trimestrą ir buvo išsiųstas į 11
Mary Norton
kaimą, į mūsų senelio sesers namus, kad pasitaisytų. Vėliau ir aš tenai važinėdavau. Ponia Mej pakabino šepetį ant žalvarinio kablio ir nusivaliusi rankas nosine pasiėmė siuvinį. – Geriau uždek lempą, – paliepė. – Ne, dar ne, – palinkusi į priekį paprašė Keitė. – Prašau, pasakokit toliau. Prašau, papasakokit... man. – Bet aš tau jau papasakojau. – Ne, dar nepapasakojot. Ar tas senas namas... ar tai tenai jis ir pamatė... ir pamatė?.. Ponia Mej nusijuokė. – Ar ten jis ir pamatė skoliniautojus? Taip. Bent jis mums taip pasakojo – norėjo, kad mes tuo patikėtume. Ir dar daugiau: atrodė, kad jis ne tik matė juos, bet ir labai gerai pažinojo. Netgi suvaidino svarbų vaidmenį jų gyvenime. Po teisybei, net galėtum sakyti, kad jis ir pats tapo skoliniautoju... – Ak, papasakokit. Labai prašau. Pabandykit prisiminti. Nuo pat pradžių! – Bet aš ir taip prisimenu, – pasakė ponia Mej. – Keista, bet visa tai prisimenu geriau negu daugybę tikrai nutikusių dalykų. Gal tai irgi buvo tikras dalykas. 12
skoliniautojai
Aš nežinau. Matai, kai plaukėme atgal į Indiją, mudviem su broliu teko viena kajutė – sesuo paprastai miegodavo su aukle, – o naktys buvo tokios tvankios, kad mes dažniausiai negalėdavome užmigti. Ir brolis tada be paliovos šnekėdavo – vis iš naujo aptardavo tas pačias naujienas, perpasakodavo pokalbius, vis aiškindavo man visas smulkmenas, stebėdamasis jais bei jų poelgiais, ir... – Jais? Kas jie tokie buvo? – Namilė, Lukstas ir mažoji Arietė. – Lukštas?! – Lukstas. Matai, net ir jų vardai buvo beveik kaip tikri. Jie įsivaizdavo, kad turi savitus vardus – visiškai kitokius nei žmonių pasaulyje, – bet ir puse ausies nugirdęs galėdavai suprasti, kad vardai tartum pasiskolinti. Net ir dėdės Hendrerio ar Egletinos. Visa, ką jie turėjo, buvo pasiskolinta. Nieko savo. Ničnieko. Nepaisant to, kaip sakė mano brolis, jie buvo įžeidūs ir pasipūtę ir manė, kad pasaulis priklauso jiems. – Kaip tai suprasti? – Jie manė – žmonės sukurti vien tam, kad atliktų nešvarius darbus, kad tai didieji vergai, kuriais jie gali 13
Mary Norton
naudotis. Bent jau taip jie aiškindavo vienas kitam. Tačiau mano brolis sakė, kad iš esmės jie buvo kupini baimės. Būtent dėl baimės, manė jis, jie ir pasidarė tokie maži. Kiekviena karta darydavosi vis mažesnė ir vis labiau slapstydavosi. Atrodo, senovėje kai kuriose Anglijos vietovėse mūsų protėviai apie „mažuosius žmogeliukus“ kalbėdavo visai atvirai. – Taip, – pasakė Keitė, – žinau. – Manyčiau, kad mūsų laikais, – neskubėdama tęsė pasakojimą ponia Mej, – jeigu jie išvis egzistuoja, tai tik tuose namuose, kurie jau labai seni ir stovi kokioje ramioje, atokioje kaimo vietovėje – ten, kur žmonės linkę gyventi ramų, nepermainingą gyvenimą. Nusistovėjusi tvarka skoliniautojams kelia saugumo jausmą: jiems labai svarbu žinoti, kuriuose kambariuose ir kada galima pašeimininkauti. Jie ilgai neužsibūna šalia nerūpestingų žmonių, nepaklusnių vaikų ir kur laikoma naminių gyvūnų. Tas ypač senas namas, žinoma, buvo idealus – nors kai kurie jų manė, kad jis šaltokas ir tuščias. Teta Sofija po vieno nelaimingo nuotykio per medžioklę prieš kokį dvidešimt metų buvo prirakinta prie lovos. Be jos, ten dar gyveno tiktai virėja ponia Draiver ir 14
skoliniautojai
sodininkas Kremferlas. Retkarčiais atsirasdavo kokia keistuolė tarnaitė ar dar kas nors. Mano brolis, nuvykęs ten, kai sirgo sąnarių reumatu, irgi turėjo ilgas valandas praleisti lovoje, tad pirmąsias savaites skoliniautojai, atrodo, išvis nežinojo, kad jis ten yra. Jis gulėjo sename vaikų miegamajame, už pamokų ruošos kambario. Tame kambaryje anuo metu buvo prikrauta paklodžių ir drobulių, prigrūsta visokio šlamšto: seni lagaminai, sulūžusi siuvamoji mašina, mokyklinis suolas, siuvėjo manekenas, stalas, kelios kėdės ir nebenaudojama pianola. Mat vaikai, kurie ja grodavo, tai yra tetos Sofijos vaikai, jau seniai buvo suaugę, sukūrę šeimas, mirę arba šiaip išsisklaidę po pasaulį. Vaikų miegamojo durys atsidarydavo į tą pamokų ruošos kambarį, ir mano brolis, gulėdamas lovoje, galėdavo matyti aliejiniais dažais nutapytą Vaterlo mūšį – paveikslą virš židinio ant sienos, – taip pat kampinį bufetą su stiklinėmis durelėmis, kuriame ant lentynų buvo išdėliotas lėlių arbatos servizas – labai dailus ir senas. Naktimis, jeigu pamokų ruošos kambario durys irgi būdavo atvertos, jis matydavo apšviestą koridorių, kuris ėjo iki laiptų, ir jam būdavo didelis džiaugsmas kiekvieną vakarą prietemoje išvysti, kaip virš laiptų išnyra ponios Draiver galva, kaip 15
Mary Norton
ji perkerta tą koridorių nešdama tetai Sofijai padėklą su sausainiais ir buteliu „puikiosios senosios maderos“. Eidama atgal ponia Draiver stabtelėdavo prigesinti dujų degiklį, likdavo tik blausi žydra liepsnelė, ir tada jis stebėdavo, kaip ji nuklibikščiuoja laiptais žemyn ir pamažu išnyksta tarp turėklų. Žemyn už to koridoriaus, pirmo aukšto hole, ant grindų stovėjo didelis aukštas laikrodis ir naktimis girdėdavosi, kaip jis muša valandas. Tai buvo labai senas laikrodis. Kas mėnesį jo prisukti ateidavo ponas Fritas iš Laiton Bazardo, prieš jį tai darydavo jo tėvas, o dar anksčiau – senelis. Buvo kalbama (ponas Fritas tai tikrai žinojo), kad per aštuoniasdešimt metų tas laikrodis nė sykio nebuvo sustojęs, o kai kas sakydavo, kad ir daugybę metų prieš tai jis nebuvo sustojęs. Svarbiausias dalykas – nejudinti tokio laikrodžio iš vietos. Stovėjo jis prie medžiu apkaltos sienos, o akmeninės grindų plokštės aplink jį būdavo taip dažnai plaunamos ir grandomos, kad per daugybę metų, kaip sakė mano brolis, susidarė nedidelė pakyla, ant jos laikrodis dabar ir stovėjo. O po tuo laikrodžiu, tos medžiu apkaltos sienos, arba plokštės, apačioje, buvo urvas...
2 skyrius
Tai buvo Luksto urvas – jo tvirtovės pagrindiniai
vartai, įėjimas į jo namus. Ne, jo namai nebuvo prie pat laikrodžio. Galima sakyti, net gana toli. Iki jų vedė ilgas tamsus ir dulkėtas tunelis, tarp sijų įstatytos medinės durys ir metalo užkarda, kad pelės nepralįstų. Tai užkardai įrengti Lukstas panaudojo visokiausių daiktų: lakštą sulankstomos trintuvės, nedidelio pinigų seifo dangtį, skylėtas kvadratines cinko plokšteles nuo senos šaldyklės mėsai, vielinį musių mušeklį... 17
Mary Norton
– O aš visai nebijau tų pelių, – sakydavo Namilė, – bet tiesiog negaliu pakęsti jų kvapo. Veltui Arietė maldavo sau mažos pelytės, mažos aklos pelyčiukės, kurią galėtum palaikyti delne, tokios, kaip Egletina kad turėjo. Tačiau Namilė tik sutrinksėdavo puodų dangčiais ir šūktelėdavo: – O tu pagalvok, kas tai Egletinai nutiko! – Kas? – paklausdavo Arietė. – Kas nutiko Egletinai? Bet į šį klausimą jai niekas niekad neatsakydavo. Vienintelis Lukstas žinojo kelią pro tas užtvaras iki urvo po laikrodžiu. Ir tiktai Lukstas galėdavo atidaryti užkardą. Ant jos kabojo labai įmantrios iš plaukų segtukų ir žiogelių sukonstruotos sąsagos, kurių paslaptį žinojo tik vienas Lukstas. Jo žmonelė ir dukrelė gyveno daug saugesnį gyvenimą tikrus namus primenančiame būste po virtuve, atokiai nuo rizikos ir pavojų, sklindančių iš namo virš jų galvų. Tačiau mūriniuose namo pamatuose, truputį žemiau virtuvės grindų lygio, buvo grotelės, pro kurias Arietė galėdavo matyti sodą – gabalėlį žvyruoto tako ir lysvės, kurioje pavasarį žydėdavo krokai ir iš kur 18
skoliniautojai
vėjas atnešdavo nematomo medžio žiedų. Vėliau ten pražysdavo azalijos krūmas, o kai kada atstraksėdavo paukštelių – jie kapnodavo žemę, žaisdavo, kartais net susipešdavo. – Tu valandų valandas sėdi ir spoksai į tuos paukščius, – priekaištaudavo Namilė, – o kai reikia kokį menką darbelį padaryti, tai niekad neturi laiko. Aš užaugau tokiame name, kur nebuvo jokių tokių grotelių, ir mes dėl to buvome tik laimingesni. Na užteks, eik ir atnešk man bulvės. Visa tai dėjosi tą dieną, kai Arietė dulkėtu taku po grindimis ridendama iš sandėliuko bulvę taip nervingai stumtelėjo, kad ši perdėm greitai įriedėjo į virtuvę, kur pasilenkusi virš viryklės stovėjo Namilė. – Ir vėl tu netveri kailyje! – atsigręžusi piktai šūktelėjo Namilė. – Vos neįvertei manęs į sriubą. Ir kai aš sakau „bulvės“, tai neturiu galvoj visos bulvės. Paimk žirkles ir atrėžk griežinėlį. – Iš kur aš galiu žinoti, ar tau daug reikia?! – burbtelėjo Arietė, o Namilė, šnarpšdama ir šnirpšdama, nukabino nuo vinies sienoje vieną pusę manikiūrinių žirklučių ir ėmė pjauti bulvės lupeną. 19
įsigykite
knygą dabar