Tricia Rayburn
R o mana s
Iš anglų kalbos vertė gabrielė prišmantaitė
S1
skyrius
Mano sesuo Džastina visada manė, kad geriausias būdas tamsos baimei įveikti – įsivaizduoti, kad yra šviesu. Prieš daugybę metų, kai gulėjome lovose, paskendusios tamsoje, ji nusprendė teoriją išbandyti praktiškai. Saugoma pagalvių tvirtovės tvirtai tikėjau, kad blogis slepiasi šešėliuose ir tik laukia, kol mano kvėpavimas sulėtės. Tuomet blogis galės pulti. Kiekvieną vakarą Džastina, tik metais vyresnė, bet gerokai išmintingesnė, kantriai mėgindavo mane prablaškyti. – Ar matei, kokią gražią suknelę šiandien vilkėjo Erina Klain? – kartą paklausė. Ji visada pradėdavo nuo paprasčiausių klausimų ir taip įvertindavo situaciją. Retkarčiais, paprastai tuomet, kai vėlai atsiguldavome po ilgos dienos, būdavau per daug pavargusi, kad bijočiau. Tokiais vakarais atsakydavau „taip“ arba „ne“, C
5
c
T r i c i a R ay b u r n
\h
\h
mes paprasčiausiai pasikalbėdavome ir galiausiai užmigdavome. Vis dėlto dažniausiai sušnabždėdavau ką nors panašaus į „Ar girdėjai?“ arba „Ar skauda, kai įkanda vampyras?“, arba „Ar monstrai užuodžia baimę?“, ir tuomet Džastina pereidavo prie antrojo klausimo. – Čia taip šviesu, – pareikšdavo ji. – Matau viską: savo kuprinę, mėlyną blizgančią apyrankę, mūsų auksinę žuvelę akvariume. O ką tu matai, Vanesa? Tuomet prisiversdavau pamatyti kambarį tokį, koks jis buvo prieš mamai išjungiant šviesą ir uždarant duris. Galiausiai pamiršdavau apie progos pulti laukiantį blogį ir užmigdavau. Kiekvieną vakarą galvodavau, kad tai nepadės, ir kiekvieną vakarą įvykdavo priešingai. Džastinos metodas padėdavo įveikti ir daugybę kitų mano baimių, tačiau po kelerių metų, kai stovėjome ant uolos ir žvelgėme į Atlanto vandenyną, supratau, kad tai nepadės. – Šią vasarą Saimonas atrodo kitoks, ar ne? – paklausė ji eidama link manęs ir sukdama ant piršto plaukus. – Vyresnis? Gražesnis? Tylėdama jai pritariau. Kai jis ir jo jaunėlis brolis Kalebas pasibeldė į mūsų duris, pirmiausia pastebėjau fizinius Saimono pokyčius, tačiau šį pokalbį buvo galiC
6
c
sirena
\h
\h
ma palikti vėlesniam laikui – kai šildysimės prie akmeninio židinio namelyje prie ežero. Pirmiausia reikėjo pasiekti namelį. – Kalebas taip pat, – pamėgino ji. – Merginų sudaužytomis širdimis skaičius Meine šiais metais turėjo išaugti keturgubai. Linktelėjau negalėdama atitraukti akių nuo nerimstančio vandens ir baltų putų uolos papėdėje. Džastina susisupo į rankšluostį ir žengtelėjo link manęs. Ji stovėjo taip arti, kad galėjau užuosti druską jos plaukuose ir ant odos, jausti drėgnos odos vėsą, lyg ji būtų tvirtai prisispaudusi prie manosios. Nuo jos plaukų galiukų lašėjo vanduo, tiško ant pilkų akmenų ir skilo į mažyčius lašelius, kurie krito man ant pėdų. Staigus vėjo gūsis pūstelėjo juos aukštyn ir mano virpesys virto drebuliu. Kažkur apačioje nusijuokė per mišką mūsų link žingsniuojantys Saimonas ir Kalebas. – Tai tik plaukimo baseinas, – tarė ji. – O tu stovi ant tramplino, dviem pėdom aukščiau. Linktelėjau. Apie šį momentą mąsčiau visą šešių valandų kelionę iš Bostono, o nuo praėjusios vasaros apie jį pagalvodavau bent kartą per dieną. Žinojau, kad viskas atrodo baisiau, nei yra iš tiesų; per dvejus metus nuo tada, kai atradome seną kelio ženklą, žymėjusį C
7
c
T r i c i a R ay b u r n
\h
\h
šią vietelę, į kurią neužklysdavo turistai ir keliautojai, Džastina, Saimonas ir Kalebas nušoko daugybę kartų ir net neįsibrėžė. Be to, žinojau, kad jei nepamėginsiu, mūsų nedidelėje vasaros draugijoje visada būsiu laikoma jaunėle. – Baseinas pašildytas, – tęsė Džastina. – Kai įšoksi, užteks porą kartų atsispirti ir pasieksi laiptelius, vedančius prie patogaus poilsio krėslo. – Ar žavus vaikinas man atneš vaisinių gėrimų? Ji žvilgtelėjo į mane ir nusišypsojo. Abi supratome, kad metas. Jei sugebėjau pajuokauti, vadinasi, esu pasirengusi. – Gaila, kad pamiršau namie ananasą, – už mūsų tarstelėjo Kalebas. – Vaikinai jau čia ir pasiruošę jums pagelbėti. Džastina į jį atsisuko. Pačiu laiku, man siaubingai šalta! Jai pasitraukus nuo uolos krašto pasilenkiau į priekį. Palengvėjimas, kurį jutau, buvo laikinas, o nusivylimas, kad nepadariau to, ką planavau visus metus, palikus Čijonės uolas tik augs. Šiąnakt gulėsiu lovoje negalėdama užmigti iš skausmo, kuris kamuos dėl to, kad ir vėl buvau tokia bailė, tokia mažvaikė. – Tavo lūpos mėlsta, – pastebėjo Kalebas. C
8
c
sirena
\h
\h
Pasisukusi pamačiau, kaip jis nusipurtė savo mėgstamą paplūdimio rankšluostį – vienintelį, kurį mačiau naudojant, su omaru, dėvinčiu plaukimo glaudes ir saulės akinius, – ir apgaubė juo Džastiną. Prisitraukęs ją arčiau patrynė jos rankas ir pečius. – Melagis, – nusišypsojo ji iš po kilpinio gaubtuvo. – Tu teisi, jos labiau primena levandas. Arba alyvas, nes tavo lūpos per gražios, kad būtų paprasčiausiai mėlynos. Šiaip ar taip, turėčiau tave sušildyti. Pavarčiusi akis pasukau prie savo šortų ir marškinėlių. Šią vasarą Džastina pasižadėjo nesusidėti su Kalebu – ne taip kaip praėjusią vasarą ir dar ankstesnę vasarą. – Jis dar vaikas, – pareiškė ji. – Aš mokyklą jau baigiau, o jam dar visi metai. Be to, jis tik groja ta nutriušusia gitara ir žaidžia kompiuterinius žaidimus. Negaliu švaistyti laiko tam, kas niekada nevirs niekuo daugiau nei nesibaigiančios glamonės, kad ir kaip gera. Kai paklausiau, kodėl ji neleidžia laiko su Saimonu, kuris tuoj pradės antrus metus Beitso koledže ir būtų jai artimesnis tiek amžiumi, tiek mąstysena, sesuo susiraukė. – Saimonu? – pakartojo ji. – Vaikštančiu ir kalbančiu orų kanalu? Moksliuku, kuriam koledžas tik dingstis studijuoti debesų susidarymą? Tikrai ne. C
9
c
T r i c i a R ay b u r n
\h
\h
Džastinai prireikė vos trisdešimties minučių – kol iškrovėme iš automobilio daiktus, užkandome ir įšokome į seną Saimono „Subaru“ furgoną, – kad sulaužytų sau duotą pažadą. Palaukusi, kol sulipome į automobilį ir nuriedėjome keliu, jį apsikabino Kalebą ir taip prisispaudė prie jo, kad vaikinas net paraudo. Seseriai vėl glaustantis prie jo krūtinės, greitai apsirengiau ir čiupau rankšluostį. Nors švietė saulė, o aš net nebuvau sušlapusi, drebėjau iš šalčio. Šiaurinėje Meino dalyje vidurdienį temperatūra nepakildavo aukščiau dvidešimt keturių laipsnių, o dėl žvarbaus vėjo atrodydavo, kad yra dar dešimčia laipsnių vėsiau. – Reikėtų eiti, – staiga tarė ką tik pasirodęs Saimonas. Saimonas Karmaiklas visada buvo vyresnis, tylesnis ir darbštesnis brolis, kuris taip pat pasižymėjo išstypusia figūra ir netaisyklinga laikysena, bet per pastaruosius metus kažkas nutiko. Jo rankos, kojos ir krūtinė papilnėjo, ant pilvo net galėjau įžiūrėti nedidelius rumbelius. Atrodė aukštesnis, tiesesnis, labiau vyras nei vaikas. – Greitai prasidės potvynis, atplaukia debesys. Džastina sugavo mano žvilgsnį. Žinojau, ką ji galvoja: kitas kanalas, ta pati prognozė. C
10
c
sirena
\h
\h
– Bet mes ką tik atėjome, – tarė Kalebas. – O kaip saulėlydis? – paklausė Džastina. – Kiekvienais metais sakome, kad pasižiūrėsime jį nuo čia, ir niekada to nepadarome. Saimonas išsitraukė iš kuprinės marškinėlius ir apsivilko juos net nesivarginęs nusišluostyti. – Mūsų laukia dar daugybė saulėlydžių, o šiandien vis tiek jo nepamatysime, nes artinasi audra. Akimis nusekiau, kaip jis galva maktelėjo į horizontą. Arba buvau per daug susitelkusi į vandenį, kad pastebėčiau dangų, arba juodų debesų antklodė atsirado iš niekur. – Tikrinau prieš išeidamas – anot orų stoties, vakaras turėtų būti giedras, bet panašu, kad turime grįžti namo per dvidešimt minučių. Po to prasidės audra, – Saimonas papurtė galvą. – Norėčiau, kad profesorius Bikermanas tai pamatytų. Man nespėjus paklausti kodėl, Džastina ir Kalebas ėmė šnabždėtis, o Saimonas pasilenkė prie manęs ir paklausė: – Tau viskas gerai? Linktelėjau ir pamėginau nusišypsoti. Per visus tuos metus Saimonas tapo vyresnėliu broliu ne tik Kalebui, bet ir mums su Džastina. C
11
c
T r i c i a R ay b u r n
\h
\h
– Truputį sušalau ir norėčiau, kad guminiai sportbačių padai būtų storesni, bet šiaip viskas gerai. Saimonas, ištraukęs iš kuprinės kaštoninį nertinį, padavė jį man. – Nieko tokio. Tai tik viena diena. Turime visą vasarą. Ir kitą vasarą, ir dar kitą. – Ačiū, – susigėdusi nusisukau į šalį. Jis buvo nuoširdus, bet nenorėjau, kad primintų man apie nesėkmę nuo jos praėjus taip mažai laiko. – Aš rimtai, – tarė Saimonas švelniu, bet tvirtu balsu. – Padarysi tai, kai būsi pasirengusi, o jei ir nebūsi – vis tiek nieko tokio. Užsitraukiau nertinį patenkinta, kad pavyko minutėlei prasiblaškyti. – Naujas planas, – pranešė Džastina. Sugriebusi ištiestą Saimono ranką pašokau ant kojų. Kalebas ir Džastina sugebėjo atsiplėšti vienas nuo kito, bet tik tol, kol Džastina numetė savo rankšluostį ant žemės. Dabar jie stovėjo ant uolos krašto, susikibę už rankų, nugaras atsukę į vandenį. Sesuo išsišiepė. – Laiko trūkumas dar nereiškia, kad negalime atšvęsti pirmos geriausios vasaros, kokia kada buvo, dienos. C
12
c
sirena
\h
\h
– Eisime namo ir susišildysime karštu šokoladu? – pasiūliau. – Kvailute Nesa, – Džastina pasiuntė man oro bučinį. – Kalebas ir aš šoksime dar kartą. – Ir apsiversime, – pridėjo Kalebas. Jiems susižvalgius dirstelėjau į Saimoną. Jo burna buvo pravira lyg lauktų, kol smegenys suras tinkamus žodžius. Jo naujai atsiradę platūs nugaros raumenys įsitempė po plonais medvilniniais marškinėliais. Jis sugniaužė kumščius ir sustingo. – Atbuli! – sušuko Džastina. – Ne, – atrėžė Saimonas. – Jokiu būdu. Negalėjau nenusišypsoti. Ši Džastinos savybė man patiko labiausiai, visada jos pavydėjau. Aš miegojau įsijungusi šviesą, negalėjau skaityti Stiveno Kingo ir niekaip neįstengiau nerti nuo uolos, nors tai buvo visiškai saugu. O Džastina gyveno kraują kaitinančiame siautulyje, kurio iš visų jėgų stengiausi išvengti. Dabar, kai po kelių minučių turėjome būti permirkę ir paskrudinti žaibo, Džastina norėjo pamėginti nusižudyti elektros srove šokdama į sūkurį. Atbula. – Užtruks tik dvi minutes, – tarė Kalebas. – Galite pradėti leistis iškart, kai nušoksime. Susitiksime pakeliui. C
13
c
T r i c i a R ay b u r n
\h
\h
– Juk žinote, kad tokiu oru potvyniai gali būti labai nenuspėjami, – įspėjo Saimonas. – Vanduo ir dabar daug seklesnis nei tada, kai šokome pirmą kartą. Džastina žvilgtelėjo sau už nugaros. – Negali būti, kad viskas pasikeitė taip greitai. Viskas bus gerai. Stebėjau ją, savo gražiąją vyresniąją seserį. Jos rudi plaukai buvo pradžiuvę ir dabar sūkuriavo apie veidą ilgomis sruogomis. Nieko negalėjau pasakyti. Kai Džastina apsispręsdavo, nesileisdavo į jokias derybas. Ji man nusišypsojo. Palyginti su juodais debesimis, kurie buvo prariję viską, kas liko iš dangaus, sesers akys buvo labai šviesios. Staiga dangų perrėžė dantyta akinamai balto žaibo šukė. Jis smogė visai netoli, sudundėjo žemė. Pakilo vėjas; jis plėšė nuo medžių lapus ir kėlė dulkes. Į mane atskriejo ilgas šakalys – kaip iš lanko paleista strėlė. Abiem rankom užsidengiau galvą ir kritau ant žemės. Pasipylė lietus, iš pradžių silpniau, tačiau greitai sustiprėjo ir upeliais pasileido mano veidu, prie nugaros prilipindamas Saimono nertinį. Sustingau tikėdamasi, kad viskas nurims taip pat staiga kaip ir prasidėjo, bet oras vėso, vėjas stiprėjo, o griaustinis dundėjo vis garsiau. C
14
c
sirena
\h
\h
Uola po manimi sudrebėjo ir ėmiau virpėti dar stipriau nei iki tol. Už kelių pėdų prieš vėją palinkęs Saimonas visu svoriu mėgino išsilaikyti ant kojų ir surinkti Kalebo ir Džastinos rankšluosčius bei drabužius. Pašaukiau jį, bet mano balsą nustelbė lietus ir vėjas. Atsistojusi ir vis dar laikydamasi arti žemės per tamsą ir dulkes mėginau įžiūrėti uolos kraštą. Kai horizontą dar kartą perskrodė žaibas, viską pamačiau taip ryškiai, tarsi būtų sušvitusi saulė. Jos nebebuvo. Prisidengusi veidą rankomis pasileidau prie uolos krašto. Tiesiai priešais trenkus trečiam žaibui, pamačiau, kad esu visai arti krašto – tuoj nukrisiu žemyn. Mėginau sustoti, bet akmenys buvo labai slidūs. Skaudžiai kritau ant nugaros, vieną koją ištiesiau į priekį. Dar vieno žaibo šviesoje sušvito sidabrinis sportbačio kraštelis, mano koja kabojo ore. Surikusi abiem rankom įsikibau į žemę už nugaros. Vienas vienas tūkstantis, du vienas tūkstantis... Sudundėjus griaustiniui žemė po manimi sudrebėjo. Per stiprias audras paprastai nusiramindavau skaičiuodama sekundes tarp žaibo ir griaustinio, tačiau tai padėdavo tik todėl, kad dauguma tokių audrų būdavo per toli, kad jas išgirsčiau. C
15
c
įsigykite
knygą dabar