Issuu

Iliustracijų autorė Ona Barisaitė 1958 m. baigė Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą ir pradėjo dirbti chirurge VU Hospitalinės chirurgijos klinikoje, o nuo 1985 iki 2010 m. dirbo širdies chirurge VU Širdies chirurgijos klinikoje. Savo pasišventimą chirurgijai ir ligoniams gražiai derino su dailininkės talentu ir nupiešė beveik visų Vilniuje darytų širdies operacijų schemas.

Š IO S K N YG O S I Š L E I D I M Ą F I N A N S AVO V I L N I AU S U N IV E R S IT E TO F O N DA S Vilniaus universiteto fondas remia talentingiausius studentus, aukščiausios kokybės mokslinius tyrimus ir jų sklaidą, siekdamas užtikrinti Vilniaus universiteto tarptautinį konkurencingumą. Daugiau informacijos – vuf.lt

ŠIRDIES OPERACIJOS

Knygoje aprašyta dauguma šiandien atliekamų įgimtų širdies ydų ištaisymo operacijų ir pateikti jų piešiniai – schemos. Čia išdėstyta įgimtų širdies ydų patologija, patofiziologija ir indikacijos operacijoms, taip pat jų artimieji ir atokieji rezultatai. Daugelis širdies ydų ištaisymo operacijų yra labai sudėtingos, o jų kūrimo istorija ilga ir sunki. Tobulumo siekis neretai reikalavo iš įvairiose pasaulio šalyse dirbusių kelių chirurgų-kūrėjų kartų didelio pasiaukojimo eksperimentinėse laboratorijose ir klinikinėje praktikoje. Knygoje pateikta šių operacijų kūrimo ir tobulinimo istorija pasaulyje ir Lietuvoje yra ne tik įdomi, bet ir padeda suprasti pačių sudėtingiausių operacijų esmę. Lietuviško širdies chirurgijos vadovėlio iki šiol nėra. Taigi ši knyga gali būti naudinga medicinos studentams, gydytojams rezidentams ir jauniems chirurgams, taip pat kardiologams, pediatrams ir kitiems gydytojams, norintiems suprasti širdies chirurgijos principus ir galimybes.

V Y TAU TA S S I RV Y D I S

Teksto autorius – Vytautas Jonas Sirvydis, Vilniaus universiteto profesorius emeritas – 1959 m. baigė Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą. Dvejus metus dirbo chirurgu Vilniaus miesto I ligoninėje. O paskui visą laiką Vilniaus universiteto Bendrosios chirurgijos klinikoje, kuri ilgainiui virto Širdies ir kraujagyslių chirurgijos klinika, kol galiausiai tapo Širdies chirurgijos klinika. Iš pradžių buvo širdies ir kraujagyslių chirurgas, vėliau širdies chirurgas. Ėjo šias pareigas: 1968–1983 m. Širdies chirurgijos skyriaus vedėjo, 1983–1990 m. Įgimtų širdies ydų chirurgijos skyriaus vedėjo, 1990–2008 m. VU Širdies chirurgijos klinikos vadovo.

V YTAUTAS SIRV YDIS

ŠIRDIES OPERACIJOS Į g im tos širdie s y dos Ž vilg sn is į istoriją

Iliustracijų autorė Ona Barisaitė

V Y TAU TA S S I RV Y D I S

ŠIRDIES OPERACIJOS Įgimtos širdies ydos Žvilgsnis į istoriją

Iliustracijų autorė Ona Barisaitė

VILNIUS 2021 3

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose. Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

Iliustracijų autorė Ona Barisaitė ISBN 978-609-466-549-3

TURINYS ĮVADAS...............................................................................9 1 skyrius. ĮGIMTOS ŠIRDIES YDOS....................................................... 11 2 skyrius. ATVIRAS ARTERINIS LATAKAS..............................................15 3 skyrius. AORTOS KOARKTACIJA........................................................ 25 4 skyrius. PLAUTINIO KAMIENO SUSIAURINIMAS................................ 45 5 skyrius. PRIEŠIRDŽIŲ PERTVAROS DEFEKTAI, HIPOTERMIJOS IR DIRBTINĖS KRAUJO APYTAKOS BŪDŲ SUKŪRIMAS ................51 6 skyrius. SKILVELIŲ PERTVAROS DEFEKTAI........................................61 7 skyrius. ATRIOVENTRIKULINĖ KOMUNIKACIJA................................. 69 8 skyrius. FALÒ TETRADA.................................................................. 76 9 skyrius. VIRŠVOŽTUVINIS AORTOS SUSIAURĖJIMAS (STENOZĖ) ........100 10 skyrius. ĮGIMTOS DVIBURIO (MITRALINIO) VOŽTUVO YDOS...............113 11 skyrius. ĮGIMTOS AORTOS VOŽTUVO YDOS...................................... 126 12 skyrius. ROSO OPERACIJA.............................................................. 135 13 skyrius. STAMBIŲJŲ ARTERIJŲ TRANSPOZICIJA, BENDRASIS ARTERINIS KAMIENAS IR RASTELIO OPERACIJA................... 165 14 skyrius. FONTANO OPERACIJA ...................................................... 209 15 skyrius. DAMUSO–KĖJAUS–STENSELIO OPERACIJA..........................256 16 skyrius. NORVUDO OPERACIJA IR ŠIRDIES PERSODINIMAS...............265 EPILOGAS........................................................................320 Padėka.............................................................................. 327

ĮVADAS Stulbinantis pavyzdys, kaip mūsų specialybėje rytojus gali tapti vakar diena, yra netikėtas pranešimas apie sėkmingą žmogaus širdies persodinimą. Klarensas Voltonas Lilehėjus (Clarence Walton Lillehei), 1969 m.

Daiktas ir reiškinys, jų esmė, geriau suvokiami tik įvardijus juos gimtąja kalba. Gintautas Česnys

Širdies chirurgijos progresas vyksta nuolat, todėl šios specialybės vadovėliai atspindi širdies chirurgijos padėtį ir pasiekimus knygos išleidimo metu arba net šiek tiek atsilieka nuo įvykių tuo laikotarpiu, kol knyga rengiama. Rašydamas tekstą mūsų kolegės chirurgės Onos Barisaitės nupieštoms operacijų schemoms abejojau, ar ne per vėlu tai daryti. Bet abejones nugalėjau, remdamasis šiais argumentais: Lietuviškas širdies chirurgijos vadovėlis iki šiol neišleistas. Todėl tikiuosi, kad ši knyga gali būti naudinga medicinos studentams, gydytojams rezidentams ir jauniems širdies chirurgams, taip pat kardiologams ir kitiems gydytojams, norintiems suprasti širdies chirurgijos principus. Rašydamas siekiau nors iš dalies patikslinti ir sutvarkyti terminiją. Tai pasirodė vienas iš sunkiausių darbų; nemažą dalį plačiau naudojamų angliškų terminų, jau virtusių tarptautiniais, nutariau palikti tokius, kokius vartoja Lietuvos širdies chirurgai. Atiduodamas pagarbą labai greitam širdies chirurgijos progresui, visgi esu įsitikinęs, kad šiandien jau yra susiformavę pamatiniai širdies operavimo principai, didelė 9

dalis klasikinių širdies operacijų nuolat atliekamos kasdienėje praktikoje ir, tikėtina, dar ilgai išliks tokios, kokios yra. Tikiu, kad žinoti šiuos principus pravartu visiems besimokantiesiems. Tekstą rašiau siekdamas įamžinti daktarės O. Barisaitės darbus, kurie liko nepaskelbti. Ši nepaprastai pasišventusi ligoniams ir chirurgijai gydytoja į širdies chirurgų būrį įsiliejo jau didelę dalį savo gyvenimo paskyrusi bendrajai chirurgijai. Atėjusi dirbti į Vilniaus universiteto Širdies chirurgijos centrą, pati širdies operacijų jau nedarė, tačiau kasdien asistuodavo per šias operacijas, ypač sunkias ir visas pirmą kartą atliekamas. Pasibaigus operacijai, dar ilgai likdavo klinikoje, kol nupiešdavo asistuotos operacijos schemą, o neretai keletą jos variantų. Ryte aptardavo piešinius su operavusiu chirurgu ir dar juos tobulindavo. Per ilgus darbo metus jai pavyko nupiešti beveik visų klinikoje atliktų operacijų schemas, didelę dalį šių schemų daug kartų perdarius ir patobulinus. Apgailestauju, kad dėl laiko, o svarbiausia dėl pasiryžimo stokos, ši knyga apie širdies operacijas nepasirodė laiku, dar gyvai esant gražių operacijų schemų autorei. Bet tegul nors ir pavėluotai ėmęsis darbo, skiriu jį kuklios ir labai darbščios chirurgės, talentingos dailininkės, didelės idealistės ir kilnios asmenybės atminimui įamžinti. Dr. O. Barisaitė nupiešė, galima sakyti, visas klasikinių širdies operacijų schemas. Naujausių, paskutiniais metais įdiegtų operacijų schemų, pieštų kitų dailininkų, ilgiau pasvarstęs, nutariau į šią knygą nedėti, o tekste tik trumpai aprašyti, nurodydamas šaltinį, kad skaitytojas panorėjęs galėtų lengvai susirasti. Stengiausi trumpai aprašyti širdies ligos patologiją, indikacijas operacijai, jos principus, detaliau paaiškinti dr. O. Barisaitės piešinius ir operacijų rezultatus. Kiek pavyko surasti, pateikiau aprašomų operacijų kūrimo istoriją.

1 skyrius

ĮGIMTOS ŠIRDIES YDOS Kaip rodo tyrimai, iš 1000 naujagimių 6–8 turi įgimtą sunkesnę ar lengvesnę širdies ydą. Toks įgimtų širdies ydų paplitimas su nedideliais svyravimais būdingas visoms šalims, nepriklausomai nuo klimato ar geografinės padėties, ir visoms tautoms, nepriklausomai nuo rasės. Tačiau Julianas Hofmanas (J. I. E. Hoffman) ir Samuelis Kaplanas (S. Kaplan) (1), apžvelgę daugybę įgimtų širdies ydų dažnumui skirtų studijų, nurodo, kad įvairių autorių tyrimų duomenys skiriasi ir minėtų ydų paplitimo svyravimai yra didesni – nuo 4 iki 20 atvejų 1000 naujagimių. Šių autorių nuomone, duomenys priklauso nuo tyrimų apimties, juos atliekančių gydytojų kvalifikacijos ir diagnostinių galimybių. Tiriant vaikus, turinčius įgimtą širdies ydą, dažniausiai nerandama genų pakitimų, išskyrus keletą sindromų: Ternerio, Marfano ir kitų rečiau pasitaikančių ligų. Įgimtos širdies ydos būna labai įvairios. Todėl nelengva jas klasifikuoti. Siūloma įvairių klasifikacijų, remiantis išoriniais požymiais ir anatominiais arba patofiziologiniais pakitimais. Vienas iš seniausių, tačiau iki šiol naudojamas, įgimtų širdies ydų skirstymas į baltąsias ir mėlynąsias. Jis paremtas išoriniais įgimtos širdies ydos simptomais – odos spalvos pakitimais (1 pav.). Odos spalvos pakitimai priklauso nuo to, ar arterinis ir veninis kraujas maišosi širdyje, o jei taip, kaip tai vyksta. Dažniausiai toks reiškinys atsiranda dėl nesandarių pertvarų: skilvelių ir prieširdžių pertvaros defektų arba atviro arterinio latako. Paprastai vienos rūšies kraujas įsimaišo į kitos rūšies kraują. Tai vadinama nuosrūviu (šuntu). Arterinio kraujo įsimaišymas į veninį vadinamas nuosrūviu iš kairės į dešinę 11

Į g i m to s š i r d i e s y d o s baltosios

mėlynosios

be nuosrūvio

su nuosrūviu

1 pav. Baltosios ir mėlynosios širdies ydos

arba arteriniu nuosrūviu. Veninio kraujo įsimaišymas į arterinį vadinamas nuosrūviu iš dešinės į kairę arba veniniu nuosrūviu. Esant arteriniam nuosrūviui vaiko oda yra normalios spalvos ir sakoma, kad jis turi baltąją įgimtą širdies ydą. Esant veniniam nuosrūviui vaiko oda yra melsva arba pilkšva, ypač veido (skruostų) ir galūnių, taigi vaikas turi mėlynąją ydą. Yra ir trečia grupė įgimtų širdies ydų, kai nuosrūvio nėra, tada oda irgi yra normalios spalvos ir visos tokios ydos taip pat priskiriamos baltosioms įgimtoms širdies ydoms. Schematiškai kraujo maišymosi būdai, esant įgimtoms širdies ydoms, pavaizduoti 2 paveiksle. Esant nuosrūviui iš kairės į dešinę į plaučius patenka daugiau kraujo, dėl to plautinės kraujagyslės išsiplečia, plaučiai persipildo krauju, jų kraujotaka suintensyvėja ir paspartėja. Laikui bėgant dėl pernelyg intensyvios kraujotakos plautinės arteriolės ir prekapiliarai spazmuoja, jų sienelės storėja, sklerozuojasi, nepajėgia praleisti per didelio priplūstančio kraujo kiekio ir todėl didėja pasipriešinimas kraujotakai, kyla kraujospūdis plautinėse arterijose (vystosi plautinė hipertenzija). Dėl to plautinis kamienas ir šakos plečiasi ir sunkėja širdies dešiniojo skilvelio darbas. Esant nuosrūviui iš dešinės į kairę kraujo į plaučius priteka mažiau, nei reikia (mažojo rato kraujotaka sulėtėja, palyginti su didžiojo). Dėl to ir plaučių kamienas, ir jo šakos 12

Į g i m to s š i r d i e s y d o s nuosrūvis iš kairės į dešinę

nuosrūvis iš dešinės į kairę

be nuosrūvio

2 pav. Kraujo maišymosi būdai

susiaurėja. Mėlynųjų širdies ydų atvejais organizmo hipoksija pasireiškia ne tik dėl to, kad veninis kraujas įsimaišo į arterinį, bet ir dėl to, kad, sulėtėjus plautinei kraujotakai, sumažėja bendras kraujo įsotinimas deguonimi. Šie plautinės kraujotakos pakitimai pavaizduoti 3 paveiksle. Kadangi įgimtos širdies ydos yra labai įvairios, jas itin sunku suklasifikuoti. Matyt, dėl to šios patologijos klasifikacijų yra daug ir visų jų aptarti neįmanoma, o galbūt ir nėra prasmės. Viena iš naujesnių yra 2010 metais pasiūlyta Gaetano Tjenė (G. Thiene) ir Karlos Freskuros (C. Frescura) (2). Ji iš dalies primena anksčiau mūsų aprašytąją. Minėti autoriai visas įgimtas ydas siūlo skirstyti į šias grupes: 1. Įgimtos širdies ydos, kai plautinė kraujotaka suintensyvėjusi. 2. Įgimtos širdies ydos, kai plautinė kraujotaka sulėtėjusi. 3. Įgimtos širdies ydos, kai aptinkama dalinė ar visiška kraujo tėkmės iš vieno ar kito skilvelio obstrukcija, o širdies pertvaros yra sandarios. 4. Labai sunkios įgimtos širdies ydos, nesuderinamos su kraujotaka po gimimo. 5. Tyliosios įgimtos širdies ydos, kurios ilgai nepasireiškia ir aptinkamos tik užaugus.

Į g i m to s š i r d i e s y d o s s u pa k i t u s i a p l a u č i ų k r a u j ota k a

sustiprėjusia

susilpnėjusia

3 pav. Plaučių arterinio medžio pakitimai

Įdomu, kad autoriai pirmoms trims grupėms taiko patofiziologinį principą, o likusias dvi skirsto pagal ydos sunkumą. Praktiniam darbui labai svarbi anatominė įgimtų širdies ydų klasifikacija, nes parodo, kokia širdies dalis yra ydingai susiformavusi. Pagal anatominę klasifikaciją skiriamos šios įgimtų širdies ydų grupės: 1. Aortos ydos. 2. Pertvarų defektai. 3. Širdies vožtuvų ydos. 4. Sudėtinės įgimtos širdies ydos.

Bendroji klasifikacija nėra baigtinė. Ji nuolat papildoma aprašant atskiras įgimtas širdies ydas, kurios taip pat būna įvairios. Kiekviena iš jų dar skirstoma į atskiras grupes ir pogrupius pagal patoanatominius ir patofiziologinius skirtumus.

Literatūra 1. Hoffman JIE, Kaplan SW. The incidence of congenital heart disease. J Am Coll Cardiol. 2002; 39:1890.

2. Thiene G, Frescura C. Anatomical and pathophysiological classification of congenital heart disease. Cardiovascular Pathology. 2010; 19:259.

2 skyrius

ATVIRAS ARTERINIS LATAKAS Atviras arterinis latakas (1 pav.) – trumpa kraujagyslės jungtis tarp nusileidžiančiosios aortos pradžios ir plautinio kamieno dvišakumo. Ji fiziologiškai reikalinga vaisiaus vystymuisi nuo to laiko, kai pradeda formuotis širdis, plaučiai ir kraujagyslių sistema. Plaučiai būna subliūškę, nes vaisius nekvėpuoja, ir per atvirą arterinį lataką veninis kraujas, susimaišęs su atsineštu per virkštelę arteriniu krauju, nukreipiamas iš plautinio kamieno į aortą. Atviras arterinis latakas ilgą laiką buvo vadinamas Botalo lataku. Tačiau dvidešimtojo amžiaus medicinos istorijos tyrinėtojai Endriu Džilkristas (A. R. Gilchrist) (1), Rodžeris Frenčas (R. K. French) (2) ir Svenas Fransonas (S. G. Fransson) (3) įrodė, kad atviras arterinis latakas klaidingai siejamas su šešioliktojo amžiaus italų chirurgu ir anatomijos tyrinėtoju Leonardu Botalu (L. Botallo). 1564 metais šis tyrinėtojas aprašė atvirą ovalinę angą prieširdžių pertvaroje nurodydamas, kad per ją vyksta kraujo nuosrūvis iš kairės į dešinę, ir pavadino ją lataku (ductus). Taip L. Botalas prisidėjo prie Realdo Kolombo (R. Colombo) idėjų, neigiančių Klaudijaus Galeno (C. Galenus) teiginį apie nematomas angas (poras) skilvelių pertvaroje, per kurias, kol neveikia vaisiaus plaučiai, kraujas patenka iš dešiniosios širdies pusės į kairiąją. Iš tikrųjų atvirą arterinį lataką pirmasis tais pačiais 1564 metais aprašė kitas italas – Julijus Cezaris Arantijus (J. C. Aranzi). Jis taip pat aprašė ir dar vieną vaisiaus jungtį tarp bambos venos ir apatinės tuščiosios venos. Ši jungtis ir šiandien vadinama Arantijaus jungtimi. Sulig pirmaisiais įkvėpimais po gimimo arba pirmomis dienomis ar savaitėmis atviras arterinis latakas užsidaro. Po metų tik 1–2 % latakų lieka atviri. Dalis jų būna 15

1 5

2 4

1 pav. Atviro arterinio latako anatomija 1) aorta; 2) plautinio kamieno dvišakumas; 3) atviras arterinis latakas; 4) grįžtamasis gerklų nervas; 5) klajoklis nervas

labai maži ir gali pasireikšti sistolo-diastoliniu ūžesiu arba nustatomi tik atliekant echoskopiją ir kraujotakai nekenkia. Tačiau didesni gali lemti didesnį nuosrūvį iš kairės į dešinę ir ilgainiui sukelti plaučių hipertenziją, o dėl labai didelių atvirų arterinių latakų gali išsivystyti progresuojantis kraujotakos nepakankamumas arba sparčiai progresuojanti plaučių hipertenzija. Todėl visus vidutinio dydžio (3–5 mm) ir didesnius atvirus arterinius latakus reikia uždaryti operuojant arba užkemšant zondavimo būdu. 16

2 paveiksle schematiškai pavaizduota, kaip gali pasikeisti kraujotaka ilgai funkcionuojant atviram arteriniam latakui. Kai išsivysto ryški plautinė hipertenzija ir atsiranda kraujo nuosrūvis iš plautinio kamieno į aortą, laikoma, kad atviras arterinis latakas yra užleistas, t. y. latako uždarymo operacija nebuvo padaryta laiku ir jo operuoti arba užkimšti jau nebegalima. Pirmąją atviro arterinio latako uždarymo operaciją ligoniui, kuriam dėl jo išsivystė komplikacija – ūmus infekcinis endarteritas, 1937 metais Bostone atliko amerikiečių chirurgas Džonas Straideris (J. W. Strieder) (4). Tačiau ligonis mirė po 4 dienų dėl komplikacijų: vėmimo ir aspiracijos. Pirmąją sėkmingą atviro arterinio latako perrišimo operaciją metais vėliau (1938 metų rugpjūčio 26 dieną) taip pat Bostone atliko amerikiečių chirurgas Robertas Grosas (R. E. Gross) (5). Išanalizavus atokiuosius rezultatus paaiškėjo, kad atviras arterinis latakas po perrišimo vėl gali atsidaryti ir pradėti funkcionuoti 1–2 % operuotųjų, t. y. įvykti rekanalizacija. Todėl R. Grosas patobulino chirurginę techniką ir 1944 metais pasiūlė atviro arterinio latako perkirpimą ir jo galų užsiuvimą (6). Bet naujas būdas neišstūmė anksčiau R. Groso pasiūlyto. Taigi abu šiuos būdus chirurgai naudoja iki šiol

2 pav. Atviras arterinis latakas − kraujotakos pasikeitimas a) kraujo nuosrūvis iš aortos į plautines arterijas (arterinis nuosrūvis); b) užleistas arterinis latakas − kraujo nuosrūvis iš plautinio kamieno į aortą (veninis nuosrūvis) + aukštesnio kraujospūdžio vieta

– žemesnio kraujospūdžio vieta

ir abu jie duoda gerų rezultatų. Latako perrišimas arba perkirpimas visada prasideda nuo jo išpreparavimo. Norint pasiekti jį ir gretimas anatomines struktūras beveik visada atliekama kairės pusės torakotomija, dažniausiai per IV tarpšonkaulinį tarpą. Lietuvoje pirmąją atviro arterinio latako perrišimo operaciją 1959 metų kovo 4 dieną atliko Vilniaus geležinkeliečių ligoninės chirurgas Borisas Efrosas (7), o jau 1960 metais tokią pat operaciją Kaune padarė Jonas Jocius (8). Vilniaus universiteto Širdies chirurgijos centre Algimantas Marcinkevičius atvirą arterinį lataką uždarė 1964 metų spalio 14 dieną, panaudojęs atviro arterinio latako perkirpimo techniką. Operacijoje dalyvavo Jevgenijus Mešalkinas – Novosibirsko kraujotakos patologijos instituto direktorius. 3 paveiksle pavaizduota perpjauta ir atkelta visceralinė pleura, išpreparuota aortos lanko pabaiga ir nusileidžiančiosios aortos pradžia. Taip pat grįžtamasis gerklų nervas, kurį reikia saugoti, ir išpreparuotas atviras arterinis latakas, jungiantis aortą su plautiniu kamienu. Juostelės, apvestos apie aortą, naudojamos saugumo sumetimais tam atvejui, jeigu latakas po perrišimo plyštų ar nuslinktų spaustukas taikant perkirpimo techniką. Juostelės sudaro galimybę greitai užspausti aortą ir sustabdyti kraujavimą. Tiesa, patyrę chirurgai dažnai jų atsisako ir apsiriboja mažesniu preparavimu. Kartais atvirą arterinį lataką tenka uždaryti naudojant išilginę sternotomiją, dažniausiai, kai atviras arterinis latakas yra tik gretutinė yda esant kokiai nors sudėtingesnei širdies ydai, kuriai panaikinti reikalinga išilginė sternotomija ir dirbtinė kraujo apytaka (4 pav.). Atlikus sternotomiją ir atvėrus širdiplėvę išpreparuojama kylančioji aorta, aortos lankas, plautinis kamienas, jo dvišakumas ir galiausiai atviras arterinis latakas. Dažniausiai šiais atvejais atviras arterinis latakas perrišamas. 5 paveiksle detaliau pavaizduota atviro arterinio latako perkirpimo ir užsiuvimo technika, o 6 paveiksle matome vaizdą, baigus atviro arterinio latako perrišimą a) ir jį perkirpus b). Lataką perrišti galima vienu siūlu, bet dažniau naudojami du vienas nuo kito šiek tiek nutolę siūlai. Atviro arterinio latako perkirpimas ir galų užsiuvimas pradžioje buvo kritikuojamas dėl to, kad tai yra sudėtingesnė ir ilgiau trunkanti operacija, kelianti didesnę kraujavimo riziką. Tačiau sukūrus itin kokybiškus latako užspaudimo instrumentus, ištobulėjus operavimo technikai, šiandien atviro arterinio latako uždarymo operacijų rezultatai yra labai geri. Operuojant ir vienu, ir kitu būdu pooperacinis mirštamumas daugelyje širdies chirurgijos centrų lygus nuliui, o anksčiau po atviro arterinio latako perrišimo operacijų pasitaikydavusių rekanalizacijų taip pat nebebūna. Rekanalizacijos priežastimi po perrišimo dažniausiai tapdavo per didelis siūlų užveržimas 18

ir, įvykus sienelių pragulai, latakas atsiverdavo. Rekanalizacija taip pat gali įvykti dėl nepakankamo siūlų užveržimo. Bet šios operacijos vis dar tobulinamos. Kūdikiams, ypač mažo svorio neišnešiotiems ir sunkios būklės, operacija atliekama labai greitai, taikant nedidelę kairės pusės torakotomiją, mažai preparuojant. Latakas uždaromas suspaudžiant specialiu gnybtuku. Dabar didesniems vaikams atviro arterinio latako uždarymo operacija taip pat daroma per mažą užpakalinį krūtinės pjūvį, kurio randas kosmetiškai beveik nepastebimas.

4 1 3

3 pav. Atviro arterinio latako operacija − pirmas etapas (latako preparavimas iš kairės torakotomijos) 1) perpjauta ir atkelta visceralinė pleura; 2) grįžtamasis gerklų nervas; 3) atviras arterinis latakas; 4) apie aortą apjuostos juostelės

ŠIRDIES OPERACIJOS

V Y TAU TA S S I RV Y D I S

V YTAUTAS SIRV YDIS

ŠIRDIES OPERACIJOS Į g im tos širdie s y dos Ž vilg sn is į istoriją

Iliustracijų autorė Ona Barisaitė