Kaip išmokti save mylėti. Praktinis daktaro Valerijaus Sinelnikovo kursas

TURINYS Įžanga. Apie save ir apie tai, kaip viskas prasidėjo..2 1 skyrius. Pasaulėžiūra. Dviejų rūšių puikybė. Teisingo pasirinkimo principas ..............................14 2 skyrius. Pasinėrimo ir pasąmoninio programavimo metodas ..................................................................49 1 etapas. Problemos nustatymas ............................57 2 etapas. Vaizdo sukūrimas ...................................61 3 etapas. Atsakymų «TAIP» – «NE» vaizdinis gavimas …………………………..........................68 Pirštų metodas ........................................................74 Švytuoklės metodas. ..............................................76 4 etapas. Pirmas magiškas klausimas .....................78 5 etapas. Antras magiškas klausimas .....................82 6 etapas. Trečias magiškas klausimas ....................87 7 etapas. Ekologinis patikrinimas ..........................93 8 etapas. Prisijungimas prie ateities .......................95 9 etapas. Pasikeitimų patikrinimas .........................97 3 skyrius. Gyvenimo linija. «AŠ» – įvaizdis savęs – laimingo žmogaus ................................................106 4 skyrius. Žodžio jėga. Abėcėlė ...........................128 5 skyrius. Baimė – sargas .....................................154 Vaizdinių pakeitimo metodas ..............................169 Kino salės metodas ..............................................179 6 skyrius. Santykiai tarp vyro ir moters. Vyras – žmona. Konfliktas tarp asmenybių. Vidinio asmenybės konflikto apraiška. Tėvai – vaikai .....187 Motina – sūnus .....................................................218 Motina – dukra .....................................................226 Tėvas – sūnus .......................................................234 Tėvas – dukra .......................................................238 Vaikai – tėvai .......................................................248 7 skyrius. Apie meilę sau. Patarimai pradedantiems mylėti save ...........................................................260 8 skyrius. Automobilinė tema ..............................273 9 skyrius. Dar kartą apie sveikatą ir ligas ............283 Racionali mityba ..................................................325 10 skyrius. Apie pinigus. Namų užduotis. Dovanos ...............................................................................338 11 skyrius. Sapnai ................................................354 Pabaiga .................................................................362

PASAULĖŽIŪRA. DVIEJŲ RŪŠIŲ PUIKYBĖ. TEISINGO PASIRINKIMO PRINCIPAS. Taigi mes seminare. Tarp seminaro dalyvių vyrauja ypatinga vidinio pakilimo, savitarpio pagalbos ir dalyvavimo savo likimo pertvarkymo procese atmosfera. Ir aš nepabijosiu iškilmingų žodžių – likimo pertvarkymo savo šalių, iš kurių atvažiavo dalyvaujantys seminare žmonės. O atvažiuoja ne tik iš NVS, bet ir iš Prancūzijos, Vokietijos, Italijos, Anglijos, Australijos...

Plečiasi vienminčių geografija.

Vedėjas: – Sveiki! Pradedame pažintį vienas su kitu. Jūs tikriausiai numanote, kad susirinkome neatsitiktinai. Jūs esate čia dėl to, kad išmoktumėte gyventi santaikoje su pačiu savimi ir aplinkiniu pasauliu. Mano užduotis – padėti jums. Įdomu, kad ne tik aš mokysiu jus kažkokių naujų dalykų, apie kuriuos jūs nedaug suprantate, bet ir pats su malonumu sužinosiu kažką nauja.

Aš jau trumpai papasakojau apie save, dabar noriu, kad jūs prisistatytumėte ir trumpai papasakotumėte: kas jūs, iš kur, apie kokias problemas jums norisi pakalbėti, ką norite sužinoti seminare? Aš suprantu, kad visi iš karto negalės šito padaryti. Keletą žmonių mes išklausysime dabar tam, kad išsiaiškintume, kokią temą akcentuoti, kam daugiau skirti dėmesio. Su likusiaisiais mes artimiau susipažinsime seminaro eigos metu.

– Galima prisistatyti? Klausia senyvo amžiaus moteris, kurį sėdi pirmos eilės centre. Galima, aš kalbėsiu sėdėdama? Labai skauda kelius, man sunku stovėti!

Vedėjas: – Taip, žinoma. Kuo jūs vardu?

– Nina Petrovna. Man šešiasdešimt aštuoneri metai, aš atvažiavau iš Astrachanės. Labai norisi atsikratyti skausmo sąnariuose.

Vedėjas: – Aišku. Sveikatos tema jums artimiausia. Man iškart kilo klausimas auditorijai: kas iš jūsų pastebėjo tam tikrą netikslumą Ninos Petrovnos žodžiuose?

Atsistoja įdegusi mergina: – Mano vardas Jelena. Aš neseniai baigiau trečią kartą skaityti Sinelnikovo knygas, todėl iš karto pastebėjau tą netikslumą, apie kurį sakė vedėjas. Nina Petrovna pareiškė, kad jai norisi atsikratyti skausmo. Aš jos vietoje pasakyčiau taip: noriu būti sveika. Noriu turėti sveikas kojas, laisvai vaikščioti.

Vedėjas: – Visiškai teisingai. Labiausiai mus domina ne tai, ko mes norime atsisakyti, o tai, ką norime gauti iš bendravimo su savo pasąmone. Jelena, jūs tiesiog šaunuolė! Puikus pirminio šaltinio žinojimas! Papasakokite apie save.

– Mes su vyru, – pasakoja Jelena, – maždaug prieš penkerius metus persikraustėme gyventi į Vokietiją iš Čeliabinsko. Pagal išsilavinimą aš medicinos sesuo. Vokietijoje dėstau gydomosios fizinės kultūros pagrindus. Asmeniškai mane domina santykių su vyrais problema.

Aš noriu turėti harmoningus santykius su vyru. Daug ko išmokau iš knygų, bet labiausiai norisi užmegzti bendravimą su savo vidiniu protu.

Vedėjas: – Jelena, ačiū! Aš tikiuosi jūsų tolimesnės pagalbos. Kas dar nori papasakoti apie save ir savo problemas?

Pakelia ranką jaunas vyrukas. Nelaukdamas pakvietimo, jis greitai išeina prie lentos ir, pasisukęs veidu į seminaro dalyvius, garsiai, energingai kalba: – Mano vardas Aleksandras. Aš – studentas. Būsimasis ekonomistas. Man rūpi trys problemos: pirma – baimės, antra – santykiai su merginomis, trečia – pinigai. Man ypač svarbi pirmoji problema. Nugalėjęs baimes, aš galėsiu įveikti visas likusias.

Vedėjas: – Aš jus supratau. Ačiū! Šiai temai mes paskirsime ganėtinai daug laiko.

Iš karto noriu atkreipti jūsų dėmesį į tai, kad su niekuo nereikia kovoti! Kiekvienoje mintyje, kiekviename žmogaus poelgyje yra pozityvus ketinimas. Baimės jums kažkam reikalingos. Mūsų užduotis ir yra išsiaiškinti, kam mums reikalingos baimės. Ir svarbiausia – išmokti veikti kartu su jomis.

Aš matau pakeltą ranką paskutinėje eilėje. Prašau jūsų praeiti čionai prie lentos ir papasakoti apie save. Įspūdingas, solidus ponas su auksinių rėmelių akiniais, ramiai išeina ir kalba: – Mano vardas Aleksejus Pavlovičius. Man net nepatogu kalbėti apie savo problemas. Aš, kaip sakoma, batsiuvys be batų. Aš filologijos profesorius, daug metų skaitau lekcijas, mokau būsimuosius mokytojus įvairių gudrybių. O sutvarkyti savo santykius su savo brangiuoju sūnumi, negaliu. Pastaruoju metu jis piktnaudžiauja alkoholiu. Ir, apsvaigęs nuo alkoholio, įžeidinėja savo tėvus – mane ir mano žmoną. Kartą net užpuolė su kumščiais. Galvoj netelpa, ką su juo daryti toliau. Viena viltis – šis seminaras. Galbūt kartu su jumis, su jūsų pagalba man pavyks išspręsti tokį sudėtingą uždavinį.

Vedėjas: – Visos žinios apie viską pasaulyje jau yra kiekviename iš mūsų. Mes būtinai kalbėsime apie tai, kaip pasinaudoti šiomis žiniomis. Dabar užduosiu nedidelį namų darbą: pagalvokite, prašau, apie tai, kuo asmeniškai jūs sukūrėte sūnaus alkoholizmą? Prisiimkite atsakomybę sau!

Norintys papasakoti apie save jau pakalbėjo. O kiti padarys tai truputį vėliau. Tačiau prieš pratęsdamas seminarą, noriu pasidalinti su jumis mano pamėgta alegorija apie Chodžą Nasrediną. Joje gili prasmė.

Kartą Chodža Nasredinas vėlai vakare grįžo namo. Praeidamas pro kapines, jis išgirdo tolumoje arklių kanopų trepsėjimą. Nusprendė, kad tai plėšikai, ir puolė bėgti į kapinių pusę. Įbėgo į jas, bet suklupo prie šviežiai iškasto kapo ir įkrito į jį. O raiteliai buvo visai ne plėšikai, o taikūs valstiečiai. Jie pamatė, kad žmogus bėga, ir nusprendė, kad jam reikalinga pagalba. Todėl puolė įkandin. Pribėga prie duobės, o ten guli Chodža Nasredinas ir žiūri į juos. Valstiečiai jo klausia: „Chodža, kodėl tu čia guli?“ O Chodža jau suprato savo klaidą. Kad išlaikytų orumą, jis nutaisė rimtą veidą ir taip atsakė: „Tai labai sudėtingas filosofinis klausimas. Viena, ką aš galiu pasakyti, – tai, kad jūs čia dėl manęs, o aš – dėl jūsų!“ Štai ir aš jums visiems noriu pasakyti tą patį: jūs visi čia dėl manęs, o aš – dėl jūsų.

Visiems mums norisi, kad mūsų gyvenime būtų daugiau šviesos, šilumos, gėrio. Kad taip būtų, reikia kažką padaryti. Būtent dabar jūs turite puikią galimybę susipažinti vienas su kitu ir pasidalinti savo širdies šiluma. O tai reiškia, kad jūs pasitikite ne tik kitais žmonėmis, bet pirmiausiai pačiu savimi. Pagrindinė mūsų seminaro užduotis ir yra išmokyti mylėti save ir tikėti savimi.

Peržiūrėkime žmogaus pasaulėžiūros formavimąsi. Jis susietas su jo pasąmonės ir sąmonės sąveika. Iš karto noriu pabrėžti terminus. Kas yra sąmonė? Ir kas gi yra pasąmonė?

Didžiajame enciklopediniame žodyne sąmonė apibrėžiama kaip „mus supančio pasaulio psichinio atspindžio aukščiausia forma, kaip įsisąmoninta būtis, kaip objektyvaus pasaulio subjektyvi forma, kaip ideali priešingybė materialumui ir vienybė su juo“.

Aišku, žmogaus asmenybė vientisa, ir dalijimas į sąmonę ir pasąmonę yra sąlyginis. Nėra tikslios ribos tarp sąmonės ir pasąmonės. Mokslininkai priėjo prie išvados, kad pasąmonė sudaro apie 94 proc. žmogaus asmenybės, o sąmonei tenka 6 proc. Sąmonė – tai visada dabartinis momentas – čia ir dabar. Pasąmonė turi daug funkcijų. Ji atsako už sudėtingą ir suderintą mūsų organizmo visų organų ir sistemų darbą, saugo atsiminimus, formuoja ateities įvykius, aprūpina ryšiu su kitais pasauliais.

Pasąmonės sinonimai: pasąmonės protas, tai, kas nesąmoninga, paslėpta arba vidinė asmenybės dalis. Galima įsivaizduoti, kad pasąmonės protas padalintas į daugelį gabalėlių, kiekvienas iš jų atsako už savo gyvybinės veiklos ruožą. Taipogi už jo mintis, santykius su kitais žmonėmis, profesinius įgūdžius ir t. t. Man kyla vaizdo asociacija su dideliu, pakabintu prie lubų rutuliu, sudarytu iš daugelio veidrodžio gabalėlių, kaip diskotekoje. Šis veidrodinis kamuolys,

mano vaizduotėje, atitinka pasąmonę, o skirtingi veidrodžio gabalėliai – tai pasąmonės dalys, atsakančios už vienokią ar kitokią problemą. Įsivaizduokime aplinkinį pasaulį, kaip didžiulį nepertraukiamos informacijos srautą, kuris supa mus.

PASAULĖŽIŪROS FORMAVIMO SCHEMA

1. Informacinis filtras 2. Socialinis filtras 3. Asmenybės filtras

Supančios tikrovės žemėlapis gaublys

Viskas, ką mes matome, girdime, jaučiame, uostome ir valgome, yra ne kas kita, kaip skirtingos sudėtinės dalys šio informacinio srauto.

SĄMONĖS IR PASĄMONĖS TARPUSAVIO SANTYKIS Grafiškai pavaizduoti sąmonės ir pasąmonės koreliaciją galima kaip ledkalnį. Virš vandens paviršiaus yra sąmoningas protas. Visa kita išdėstyta po vandeniu – tai ir yra pasąmonė. Įsivaizduojant šį ledkalnį, galima suprasti didžiulę pasąmonės reikšmę žmogaus gyvenime.

Vadovaudamasis tuo, į ką žmogus atkreipė savo dėmesį, jis ir susidaro vaizdą apie aplinkinį Pasaulį, sukuria savo pasaulio modelį, pasaulio žemėlapį arba asmeninį VISATOS GAUBLĮ. Idėja apie gaublį gimė iš anekdoto apie čiukčį, kuris atėjęs į raštinės reikmenų parduotuvę, paprašė parduoti jam Čiukotkos gaublį. Tai dar viena asociacija iš milijardo galimų.

Išsirinkite patikusią arba sugalvokite savo.

Pasąmonėje įrašyta informacija ne tiktai apie mus, bet ir apie visą supantį pasaulį. Tik priėjimas prie šios milžiniškos informacijos mums uždarytas dėl suprantamų priežasčių: mūsų galvas ištaškytų iki Visatos ribų, jeigu pabandytume įsprausti į jas visą INFORMACIJOS DYDĮ.

Taip pasąmonė apsaugo mus, ribodama informacijos srautą.

Taigi kiekvieną dieną, valandą, minutę, sekundę mes kažką priimame ir suprantame apie aplinkinį pasaulį. Kažkokias naujas žinias užrašome į savo GAUBLĮ-PLANETĄ, plėsdami akiratį. Tokiu būdu mes pažįstame supantį pasaulį, ir taip aplinkinis pasaulis veikia mūsų pasaulėžiūrą.

Atitinkamai egzistuoja ir grįžtamasis procesas: apie ką žmogus galvoja, kaip elgiasi, tai yra, kaip atrodo jo Pasaulio modelis, ar Visatos gaublys, tokius žmones jis ir pritraukia į savo gyvenimą, tokias situacijas ir sukuria sau. Jeigu žmoguje yra agresijos supančiam pasauliui, tai

jam, kaip tironui, teks vien aukos. Ir atvirkščiai, jeigu žmogaus agresija nukreipta į jį patį, tai jis gyvenime dažniausiai susidurs su tironais.

Jelena iš Vokietijos pakelia ranką: – Pasakykite, o kaip nustatyti, kas – auka, o kas – tironas?

Vedėjas: – Pagal skausmą! Jeigu jaučiate skausmą – dvasinį ar fizinį – tai jūs ir esate auka. Jeigu greta žmonės kenčia skausmą, tai jūs – tironas.

– Išeina, – pareiškė susirūpinusi Jelena, – kad aš ir auka ir tironas viename asmenyje.

Vedėjas: – Visiškai teisingai. Iš tikrųjų gyvenime viskas įdomiau – nebūna grynų rafinuotų tironų ar aukų. Mes užimame tai vieną, tai kitą poziciją. Neveltui sakoma, kad pats baisiausias tironas – tai buvęs vergas. Taip pat ši tiesa tinka ir kalbant apie mus pačius – kada netoliese nėra tinkamo tirono, mes reiškiame agresiją sau. Žmogaus pasąmonė lyg sako: „Nemyli tu savęs, bari save paskutiniais žodžiais, smerki, atsiranda minčių apie nenorą gyventi – štai ir gausi kokią nors ligą, probleminę situaciją. Atkreipk dėmesį į save, išmok mylėti visą aplinkinį pasaulį ir save tame pasaulyje!“ Ir pasąmonė nepašykštės išradingumo, kurdama pačias įvairiausias ligas ir įvykius.

O paskui mes stebimės: „Kaipgi taip, aš juk toks nekaltas avinėlis, iš kur opos, iš kur problemos?!“ Man, kaip gydytojui, nuolatos tenka susidurti su tuo. Pateiksiu kaip pavyzdžius kelis atsitikimus iš praktikos.

Vyriškis, atvažiavęs iš Prikarpatės, su jau toli pažengusiu naviko procesu plaučiuose, pasakoja: – Jau keletą metų įrodinėju draugui, kad neturiu jokio tikslo gyventi. Be to, šių minčių man atsirado, kai išėjau į pensiją. Tuo metu aš buvau finansiškai pasiturintis žmogus, apvesdinau sūnus, paaugo anūkai. Tačiau gyvenimas tapo neįdomus. Ir štai aš imu į rankas popierių, parkerį ir paeiliui surašau, kad gyvenime nėra jokio tikslo.

Mano pacientas labai nustebo, kada jam nurodžiau į tiesioginį ryšį tarp jo įrodymų ir ligos.

– Gydytojau, nejaugi ligos priežastis slypi mano pokalbiuose su draugu?

– Žinoma. Draugas – tai kitas „aš“. Todėl jūs pats sau ir įrodėte būtinybę išeiti iš šio gyvenimo, o procesas plaučiuose vyksta todėl, kad nematydamas gyvenimo tikslo, jūs neleidote sau laisvai kvėpuoti, štai onkologija ir atsirado.

Kalbant apie šią situaciją, atmintyje iškyla seminaras, kurį pravedžiau Baltarusijoje, Breste. Po seminaro, kaip įprasta, žmonės ateina į individualų priėmimą. Ir kas mane labiausiai nustebino, tai daugelio žmonių situacijų panašumas, ir priežastis – tiesiog visuotinis baltarusių pasiaukojimas. Daugeliui būdingas kaltės jausmas, nuoskaudos. Kaip aš suprantu, būtent šiuo pasiaukojimu jie ir pritraukė prie savęs daugybę tironų ir tironiukų. Ir Hitleris ir Napoleonas savo žygius į Rusija pradėjo nuo Baltarusijos.

– Galima pateikti savo pavyzdį? – klausia vidutinio amžiaus moteris.

Vedėjas: – Taip. Jūs netgi galite ateiti čionai ir pasidalinti su visais savo problema.

Moteris prasispraudžia tarp kėdžių, išeina į sceną ir atsisėda ant „karštosios“ kėdės.

Vedėjas: – Prisistatykite, prašau.

– Mano vardas Jekaterina. Aš pati nebūčiau išdrįsusi čionai išeiti. Bet tai, ką pasakėte apie aukas, – tai tiesiog apie mane. Pati esu iš Riazanės.

Moteris nutilo, bandydama susitvardyti su ją apėmusiu jauduliu.

Vedėjas: – Jekaterina, nesijaudinkite. Pažiūrėkite, kiek čia žmonių, pasiruošusių jums padėti.

Neskubėkite, dabar mes pabandysime išsiaiškinti jūsų problemas. Kas jus atvedė į mūsų seminarą? Apie ką eis kalba?

– Žinote, – kalba jinai, – mane jau penkerius metus kankina skausmai skrandžio srityje.

Tyriausi aš daug kartų. Kraujo tyrimai normalūs. Kiti tyrimai taip pat nieko nepadėjo. Diagnozė nustatyta nebuvo, bet skausmai labai stiprūs. Žymiai nukrito svoris. Gydytojai tik skėsčioja rankomis. Ne kartą kildavo minčių apie mirtį, sykį net bandžiau nusižudyti. Išėjau ant kelio, stoviu, laukiu kokios nors mašinos, kad mane suvažinėtų. Bet naktį mašinų mažai – nesulaukiau.

Paskui pagalvojau, kad vairuotojas dėl manęs gali nekaltai nukentėti, ir grįžau namo. Taip ir baigėsi mano savižudybė.

Vedėjas: – Ji nesibaigė. Savižudybė perėjo į kitą lygį. Juk liga – tai savižudybė, ištempta laike. Štai jūs save lėtai ir naikinate iš vidaus. Pasakykite, o kokia jūsų negalios priežastis?

– Aš keletą kartų bandžiau užmegzti kontaktą su pasąmone, bet man kažkaip nepavyko.

Vedėjas: – Dabar pabandykime kartu. Kreipkitės į savo vidų ir paklauskite: „Mano pasąmone, prašau, pranešk man, kokiomis mintimis ir kokiu elgesiu aš sukūriau sau šią ligą?“ Ir pirma mintis, kuri atsiras, – tai ir bus pasąmonės atsakymas.

– Ką, taip paprastai ir paklausti? – nustebo Jekaterina.

Vedėjas: – Taip, štai taip paprastai ir paklauskite. Gerbdama savo pasąmonę.

– Gerai, pabandysiu, – Jekaterina padeda savo rankas ant kelių ir kuriam laikui sustingsta. Akys jos atmerktos, bet matosi, kad ji pasinėrusi į save. Už kelių minučių ji apstulbusi žiūri į vedėją ir sako: – Kaip keista! Aš niekada nesusiejau šešerių metų senumo įvykių su savo liga.

Vedėjas: – O kas tada nutiko?

– Išgėręs žentas prisidirbo reikalų ir papuolė į miliciją. Aš prisiskolinau pinigų advokatui, paėmiau už procentus kreditą banke penkeriems metams. Suma išėjo siaubinga. Liūdniausia, kad labiausiai už visus man reikėjo rūpintis advokatu, teismu, skolos grąžinimu. Dukra ir žentas suvokė viską, kad taip priklauso. Ateina įmokų mokėjimo laikas, skambinu dukrai, primenu, bet girdžiu nepaslėptą susierzinimą: „Mama! Kaip tu mums atsibodai su tais pinigais!“ Vadinasi, – tęsia Jekaterina, – kad nuoskauda dukrai ir žentui tapo mano ligos priežastimi.

O juk tiesa! Aš iki šiol labai stipriai pergyvenu dėl tų įvykių. Mes dabar beveik nebendraujame. Bet aš nesuprantu, – kalba Jekaterina pro ašaras, – kuo užsitarnavau tokio požiūrio į save?

Vedėjas: – Užduokite klausimą savo pasąmonei: kuo jūs sukūrėte sau šią situaciją?

– Aš pagalvojau apie savo pasiaukojimą ir puikybę. Paaiškinkit, prašau, kuo čia dėta puikybė?

Vedėjas: – Jekaterina, ačiū jums už pasakojimą. Jūs dabar praeikite į savo vietą, o mes išnagrinėsime, kuo čia dėta puikybė. Bet kol pradėsime kalbėti apie puikybę, prisiminkime VISATOS GAUBLĮ. Kiekvienas žmogus savo sielos vibracija, pritraukia į savo pasaulį kitus žmones. Su jų pasauliais-gaubliais, kurie atitinka šito žmogaus vibracijas. Tironas pritraukia prie savęs auką. Aukai iš savo pusės, reikalingas tironas – ne visada patogu pačiam save tironizuoti, vėlgi paskui bus kam suversti atsakomybę už įvykius. Todėl auka veržiasi pas tironą su tokia pat jėga, su kokia tironas ieško aukos.