Silkė, menkė ir banginis

Jón Baldvin Hannibalsson

SILKĖ, MENKĖ IR BANGINIS: ir maži gali būti galingi

Jón Baldvin Hannibalsson

SILKĖ, MENKĖ IR BANGINIS: ir maži gali būti galingi

Vilnius, 2020

Versta iš: Jón Baldvin Hannibalsson Tæpitungulaust - lífsskoðun jafnaðarmanns

Viršelio autorius Andrius Petkevičius Vertimas UAB Lingvobalt Projekto vadovas Mantas Titas Urbonas Nuotraukų autorius Ragnar Axelsson

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB)

ISBN 978-609-96190-0-2

© Jón Baldvin Hannibalsson © MB Ačiū tau, Islandija

BALTIJOS ŠALIŲ KELIAS Į LAISVĘ Beveik pusę amžiaus Baltijos tautos buvo pamirštos Europos tautos. Jų žemės buvo ištrintos iš žemėlapio; jų tautinė tapatybė ir išskirtinės kultūros iš dalies buvo nustumtos į pogrindį. Jos tiesiog dingo iš išorinio pasaulio politinio radaro ekrano. Aptariant Baltijos šalių klausimą su garbiu NATO šalies užsienio reikalų ministru, jis vienu rankos mostu atmetė šią temą pridurdamas: „O ar šios tautos ne visą laiką priklausė Rusijai?“ Du išorinio pasaulio dėmesį patraukę renginiai turėjo lemiamos reikšmės keičiant šį požiūrį. Pirmasis buvo 1988 m. birželio Dainuojanti revoliucija. Maždaug trečdalis Estijos gyventojų suplūdo į Talino dainų slėnį, kur buvo dainuojamos patriotinės dainos ir švenčiama laisvė. Panašūs renginiai vyko ir Latvijoje bei Lietuvoje. Pasaulis buvo ir anksčiau susidūręs su panašiomis į Mahatmos Gandžio (Mahatma Gandhi) pilietinio nepaklusnumo akcijomis, bet kova už laisvę su daina buvo naujiena.

Kitas į pirmuosius laikraščių puslapius ir viso pasaulio televizijos ekranus patekęs renginys buvo 1989 m. rugpjūtį nusidriekusi gyvų žmonių grandinė Baltijos kelias. Beveik du milijonai žmonių nuo Talino šiaurėje iki Vilniaus pietuose susikibo rankomis, protestuodami prieš Molotovo–Ribentropo (Molotov–Ribbentrop) paktą ir jo slaptuosius protokolus, pasirašytus prieš pusšimtį metų. Šis liūdnai pagarsėjęs dviejų diktatorių – Stalino (Stalin) ir Hitlerio (Hitler) – susitarimas nulėmė Antrojo pasaulinio karo pradžią ir atrišo Stalinui rankas įsiveržti į Lenkiją, Baltijos šalis ir vieną iš Šiaurės šalių – Suomiją. Šie įkvepiantys įvykiai ne tik pranešė apie tautinį atgimimą. Jie tapo galingu liaudies demokratijos simboliu. Dėl to nepriklausomybės judėjimų – Estijos, Latvijos ir Lietuvos liaudies frontų – lyderiai turėjo pagrindo tikėtis, kad demokratinės Europos valstybės juos sutiks išskėstomis rankomis. Juolab kad daugelis Vakarų Europos šalių niekada nebuvo de jure pripažinusios Sovietų Sąjungos įvykdytos Baltijos šalių aneksijos.

Vis dėlto kovotojų už laisvę laukė skaudus nusivylimas. Į užsienį užtarimo ką tik atkurtoms demokratinėms valstybėms prašyti išsiųsti atstovai buvo sutikti su mandagiu susierzinimu. Baltijos šalių nepriklausomybės atkūrimas, kuris reiškė atsiskyrimą nuo Sovietų Sąjungos, neatitiko to plano, kuriuo vadovaudamiesi Vakarų lyderiai, bendradar4

biaudami su M. Gorbačiovu, vedė derybas dėl Šaltojo karo pabaigos.

Galiausiai Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis ir Estijos vadovas Lenartas Meris suprato, kad į juos žiūrima kaip į nepageidaujamus įsibrovėlius į draugišką didžiųjų valstybių broliją, kuri tiesiog yra numačiusi kitokią darbotvarkę.

Baltijos nepriklausomybės sąjūdžiai, patys to nežinodami, didžiųjų Vakarų demokratinių valstybių vadovams parodė jų pačių susikurtą dilemą, kurios jie negalėjo išspręsti be pagalbos iš šalies. Tai yra tas skyrius Šaltojo karo pabaigos istorijos knygoje, kurį galingosios Vakarų valstybės, savaime suprantama, pageidautų pamiršti, tačiau kurio pamiršti tikrai nenori dabartiniai Kremliaus šeimininkai.

Pirma, turime pripažinti, kad Dainuojanti revoliucija nebūtų įsisiūbavusi, jei ne M. Gorbačiovo vykdyta atvirumo („glasnost“) ir pertvarkos („perestroika“) politika – jo vizitine kortele tapusios laisvesnio žodžio ir struktūrinių reformų tendencijos. Nors atsivėrimas buvo nedrąsus ir ribotas, o veiksmingos struktūrinės reformos taip ir nebuvo įgyvendintos, pokyčiai galėjo įvykti tik dėl to, kad M. Gorbačiovas atsisakė naudoti jėgą, siekdamas išlaikyti Sovietų Sąjungos vientisumą.

Antra, jei savo veiksmais Baltijos šalims būtų sėkmingai pavykę išsivaduoti iš Sovietų Sąjungos, tai galėjo reikšti imperijos griūties pradžią.

Toks politinis cunamis ne tik būtų paskandinęs patį M. Gorbačiovą, jo bangos būtų paplovusios ir visą Sovietų Sąjungos komunistų partiją. Žinoma, tuo metu visi svarstėme, ar tokia milžiniška transformacija kaip Sovietų Sąjungos griūtis gali įvykti taikiai? O gal dezintegracija sukels nuožmų karą, kurio pasekmes sunku numatyti? Pirmosiomis 1991 m. savaitėmis kuriam laikui buvome pakibę virš bedugnės krašto.

Trečia, didžiųjų Vakarų valstybių lyderiai Džordžas H. V. Bušas (George H. W. Bush), Helmutas Kolis (Helmut Kohl), Fransua Miteranas (François Mitterand) ir geležinė ledi Margareta Tečer (Margaret Thatcher) sėkmingą Šaltojo karo nutraukimo politikos baigtį susiejo su vieno vienintelio asmens – M. Gorbačiovo – politiniu likimu. Jie manė, kad jį pašalinus į valdžią būtų grįžę griežtos rankos politikos šalininkai. Tai būtų reiškę grįžimą prie Šaltojo karo ir, blogiausiu atveju, tikrą karą.

Ketvirta, daug kuo buvo rizikuojama, įskaitant tiek branduolinį, tiek

5

ir tradicinį nusiginklavimą, karinių pajėgų ir ginklų kontrolės mažinimą, taikų Vokietijos suvienijimą ir suvienytos Vokietijos narystę NATO, Vidurio ir Rytų Europos valstybių išlaisvinimą ir abipuses viltis gauti „taikos dividendų“.

Paskutinis M. Gorbačiovo gynybinis veiksmas buvo užkirsti kelią Sovietų Sąjungos žlugimui. Jei šis veiksmas būtų neatliktas, visa kita būtų prarasta.

Vakarų pasaulio vadovams iškilo sunkus pasirinkimo klausimas: ar visus minėtus Šaltojo karo pabaigos pranašumus verta paaukoti parėmus mažų Baltijos valstybių teisėtą siekį atkurti nepriklausomybę? Ar dėl taikos ir stabilumo šios mažos tautos turėtų atsisakyti savo svajonės bent jau kuriam laikui?

Tarp oficialios idealistinės retorikos apie demokratijos plėtrą, žmogaus teises bei teisės viršenybę ir šaltakraujiškos „realpolitik“, „de facto“ vykdytos už uždarų durų, atsivėrė praktiškai neįveikiama praraja.

Dėl šios priežasties 1991 m. rugpjūčio 1 d., likus trims savaitėms iki Ukrainos nepriklausomybės paskelbimo, prezidentas Dž. Bušas pasakė savo liūdnai pagarsėjusią kalbą, pramintą „Kijevo kotleto“ kalba. Jis ragino ukrainiečius „nepasiduoti savižudiškam nacionalizmui“, dėl taikos ir stabilumo stengtis išlaikyti Sovietų Sąjungą.

Dėl šios priežasties kancleris H. Kolis ir prezidentas F. Miteranas parašė bendrą laišką prezidentui V. Landsbergiui, ragindami jį atidėti 1990 m. kovo 11 d. paskelbtos Lietuvos nepriklausomybės įgyvendinimą ir be išankstinių sąlygų pradėti derybas su kolonijiniais šeimininkais.

Dėl šios priežasties atkurtų Baltijos valstybių lyderiai, kaip galimi „taikos žlugdytojai“, buvo išprašomi iš konferencijų, kuriose buvę Šaltojo karo priešai derėjosi dėl „naujos pasaulio tvarkos“.

6

Neginčijamas istorinis faktas yra tas, kad Baltijos šalys buvo nepriklausomos valstybės, kurias tokiomis pripažino tarptautinė bendruomenė. Karo metu jos patyrė karinę okupaciją ir neteisėtą aneksiją. Šio karinio veiksmo neteisėtumas buvo pripažintas ir sovietų deputatų suvažiavime.

Dėl to negali būti kitokio Helsinkio ir Vienos principus atitinkančio šios problemos sprendimo kaip tik Baltijos šalių teisės į nepriklausomybę pripažinimas. Tuo pačiu metu turi būti pripažinti ir aptarti teisėti Sovietų Sąjungos saugumo interesai Baltijos regione. Bet koks ekonominės ar karinės jėgos panaudojimas, siekiant nelegaliai ir prieš šių valstybių valią priversti jas pasilikti Sovietų Sąjungoje, nesuderinamas su ESBK dvasia ir neišvengiamai kelia pavojų tolesnei pažangai kuriant naują ir stabilią Europos saugumo sistemą.

Tai būtų didžiulė nesėkmė ne tik Baltijos tautoms, bet ir pačiai Sovietų Sąjungai bei likusiai Europai. Taikios derybos tarp Sovietų Sąjungos Vyriausybės ir demokratiškai išrinktų Baltijos šalių Vyriausybių būtų itin svarbus Sovietų Sąjungos pasiryžimo laikytis taikių reformų ir pamatinių demokratinių vertybių patikrinimas.

Tie patys principai galioja ir kalbant apie Vokietijos suvienijimą. Tautų apsisprendimo teisė reiškia, kad pati vokiečių tauta laisvuose ir sąžininguose rinkimuose turi nuspręsti dėl Vokietijos suvienijimo. Kadangi susivienijimas, tikėtina, bus pasiektas nesukuriant naujos Vokietijos valstybės, tos valstybės piliečiai ir turės nuspręsti, kokią vietą Vokietija užims naujoje Europos saugumo sistemoje.

Nors Europos padalijimas jau yra praeities atgyvena, neturėtume galvoti apie pusiausvyrą tarp susiskaldžiusių valstybių blokų. Turėtume kalbėti apie integruotą Europą, vientisą ir laisvą tiek politiškai, tiek ekonomiškai. Vis dėlto Vokietija turi istorinę ir moralinę pareigą nepalikti jokių abejonių dėl Vokietijos ir Lenkijos sienos neliečiamumo.

7

Vos man nulipus nuo tribūnos, prišoko vyras, apsikabino mane ir sušuko: „Kokia laimė yra atstovauti mažai šaliai ir turėti galimybę pasakyti tiesą.“ Tai buvo Maksas Kampelmanas (Max Kampelman), garsus sovietologas ir JAV derybininkas. Man judant savo vietos link, stambus vyras pagrūmojo kumščiu. „Gėda, pone Hanibalsonai, – pareiškė jis, – jūsų kalboje nebuvo nė žodžio tiesos apie Sovietų Sąjungą.“ Tai buvo Sovietų Sąjungos žmogaus teisių ekspertas Ženevos derybose, vėliau tapęs Rusijos ambasadoriumi Reikjavike, Jurijus Rešetovas (Yuri Reshetov). Matydamas, kad JAV atstovas susigėdęs, o sovietas įpykęs, supratau, kad esu teisingame kelyje.

Nuo to laiko bet kokiame susitikime, kur Islandijai buvo suteikiamas žodis ir auditorija, mes primygtinai stengėmės priminti tiems, kas norėjo pamiršti. Mes šį klausimą kėlėme visur: Jungtinėse Tautose, NATO, Europos Taryboje, ESBK konferencijose, Socialdemokratų partijos lyderių susitikimuose. Šiame kontekste norėčiau atiduoti duoklę savo kolegai iš Danijos Ufei Elemanui-Jensenui, kurio palaikymo sulaukiau netrukus po Kopenhagos konferencijos ir kuris sėkmingai kovojo už mūsų bendrą reikalą, pirmiausia, Europos Bendrijoje, kur aš neturėjau galimybės dalyvauti.

KODĖL ISLANDIJA? Manęs dažnai klausia, kodėl Islandija paprasčiausiai neprisiėmė tradicinės Vakarų lyderių pozicijos Baltijos valstybių klausimu? Be abejo, nebuvo jokio didelio nacionalinio intereso. Atvirkščiai, Islandija buvo priklausoma nuo Sovietų Sąjungos naftos ir dujų – itin svarbių bet kurios išsivysčiusios ekonomikos syvų, nes britai dar nuo šeštajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje vykusių menkių karų buvo įvedę Islandijai embargą. Argi nežinome, kad mažos tautos turėtų prašyti didžiųjų valstybių užtarimo ir vykdyti jų nurodymus?

Iš tiesų tai mes nesame paklusnūs vykdytojai. Vakarų lyderiai akivaizdžiai buvo susiplanavę savo darbotvarkę. Be numanomos naudos, kurią būtų atnešusi Šaltojo karo pabaiga, 1991 m. sausį JAV reikėjo Sovietų Sąjungos sutikimo įsiveržti į (sovietų sąjungininką) Iraką. Vokietijos

8

Vyriausybei, be jokios abejonės, svarbiausia buvo taikiai suvienyti šalį.

Jei į šią darbotvarkę nebuvo įtrauktas Baltijos šalių nepriklausomybių atkūrimo klausimas, ką gi, vadinasi, joms nepasisekė. Tiesiog rizika buvo per didelė, nes buvo manoma, kad Baltijos šalims leidus atkurti nepriklausomybę žlugs partnerystė su M. Gorbačiovu. Šiuo klausimu Vakarų valstybių vadovai daugiau ar mažiau sutarė.

O mes tam nepritarėme. Kai Vakarų demokratinės valstybės atvirai pareiškė, kad dėl taikos ir stabilumo užbaigiant Šaltąjį karą Sovietų Sąjunga privalo išlikti nedaloma bet kokia kaina, mąstantys žmonės turėjo suvokti, kad kažkas yra negerai.

Kas buvo negerai? Visų pirma, tas naivus žavėjimasis M. Gorbačiovu buvo ne tik neapgalvotas, bet ir labai pavojingas. Tai, kad nušalinus M. Gorbačiovą, į valdžią grįš griežtos rankos politikos šalininkai, visai nebuvo savaime suprantamas dalykas. Tolesni įvykiai kaip tik patvirtino, kad šiuo atžvilgiu mes buvome teisūs.

Buvome įsitikinę, kad sovietų sistema galuojasi egzistencinės krizės, kurios jos lyderiai nėra pajėgūs išspręsti, kančiose. Imperija byrėjo: ją ištiko toks pat likimas kaip ir britų, prancūzų ir kitas Europos imperijas po Antrojo pasaulinio karo. Politinė Sovietų Sąjungos gyvenimo trukmė buvo smarkiai pervertinta.

Kaip drįsome manyti, kad mūsų politinės sovietų sistemos suvokimas yra patikimesnis nei Centrinės žvalgybos agentūros (CŽA)? Na, taip jau nutiko, kad mano vyresnysis brolis yra Maskvos universiteto absolventas, diplominį darbą rašęs ir Varšuvoje, ir Krokuvoje, kur kartu studijavo su Lešeku Kolakovskiu (Leszek Kołakowski), daug rašiusiu apie komunistinio režimo trūkumus ir pavojus. Kitas mano brolis kurį laiką mokėsi Karolio universitete Prahoje. Abu jie palaikė ryšius su disidentais Sovietų Sąjungoje ir Rytų Europoje, įskaitant ir Baltijos šalis.

Aš pats buvau Fulbraito (Fulbright) stipendininkas Harvardo universitete, kur studijavau ir atlikau tyrimus lyginamosios ekonomikos srityje. Mano išvada dėl Sovietų Sąjungos ekonomikos buvo paprasta – ji neveikė. Ji prarado varomąją jėgą. Ji buvo nelanksti, netaupi ir nenaši, nors tam tikri sektoriai, daugiausiai susiję su karine pramone, buvo gausiai aprūpinami ištekliais ir veikė šiek tiek geriau. Be to, politinis elitas – nomenklatūra – prarado tikėjimą šia sistema. Jie prarado apetitą naudoti

9

jėgą, kad išliktų valdžioje, nors Sovietų Sąjunga nedaloma galėjo būti išlaikyta tik jėga.

Skirtingai nei dabartinis Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas (Vladimir Putin), kuris atvirai sako, kad „Sovietų Sąjungos žlugimas buvo didžiausia geostrateginė XX a. katastrofa“, aš 1989–1991 m. buvau ir vis dar esu įsitikinęs, kad Sovietų Sąjungos skilimas turi būti laikomas bene didžiausią naudą atnešusiu XX a. įvykiu. Ir jei tam prireikė nedidelio Baltijos tautų stumtelėjimo, tuo geriau.

Dėl ko vyko Šaltasis karas, jei ne dėl pavergtų tautų išvadavimo? Buvau pasibaisėjęs klausydamasis Vakarų lyderių pamokslų pavergtoms tautoms, kad jos turi susitaikyti su savo likimu tam, jog Vakarai galėtų džiaugtis taika ir stabilumu. Mano ausims tai buvo ne tik gėdinga išdavystė, bet ir akivaizdi klaida.

Aš visiškai nenorėjau laikytis tokios strategijos. Jei būtume galėję užsitikrinti naftos tiekimą iš kitų šaltinių, viskas būtų buvę gerai. Nepamirškime, kad tuo metu Sovietų Sąjunga išgyveno staigų ekonominį nuosmukį. Jie siūlė prastos kokybės prekes už mažą kainą. Kitur mes galėjome rasti pelningesnių rinkų. Dėl to prisiėmėme apskaičiuotą riziką.

Ir ji pasiteisino.

Mano atlikta situacijos Sovietų Sąjungos vidaus analizė leido padaryti visai kitokias išvadas nei buvo visuotinai priimtina. Nebuvo reikalo aukoti teisėtus Baltijos šalių nepriklausomybės siekius mainais už didesnę naudą bendraujant su Sovietų Sąjunga. Jei esate įsitikinęs, kad esate teisus (o ant kortos pastatyta labai daug), argi neverta pasikliauti savo įsitikinimais?

Niekada nejaučiau nepilnavertiškumo komplekso dėl to, kad atstovauju mažai valstybei. Per savo politinę karjerą man pavyko suartėti su keliais didžiųjų valstybių lyderiais, kurie nebuvo niekuo pranašesni vien dėl to, kad atstovavo daugiau gyventojų turinčioms šalims. Galiu pateikti keletą pavyzdžių, kaip mažos tautos, veikdamos išvien, gali pakeisti pasaulį.

10

„Bacalhau da Islandia“ 1958 m. birželio pradžioje baigiau vidurinę mokyklą Reikjavike ir nuo rudens planavau pradėti ekonomikos ir kitų susijusių dalykų studijas Edinburgo universitete Škotijoje. Kad galėčiau susimokėti už mokslą, nusprendžiau padirbėti Islandijos žvejybinio tralerio įgulos nariu. Problema buvo ta, kad dėl tam tikrų priežasčių pats turėjau nusamdyti beveik pusę įgulos. Susirinko labai spalvinga gauja. Buvo būsimų poetų, lingvistų ir filmų kūrėjų, pramaišiui su patyrusiais žvejais iš mano gimtojo krašto (šiaurės vakarų Islandijos), ką tik išėjusiais iš išblaivinimo reabilitacijos centro.

1. „Skubiai reikalingi patyrę žvejai.“ Toks pranešimas iki užkimimo buvo kartojamas per radiją. Kandidatų buvo prašoma susisiekti su laivo kapitonu Reikjaviko centre esančiame viešbutyje. Vėliau šis viešbutis tapo feminisčių partijos (pirmosios tokios partijos pasaulyje) štabu. Susisiekiau su kapitonu. Iš karto suvokiau, kad jis vargiai tiktų į kompaniją feministėms, kurios vėliau perėmė šį viešbutį. Jis buvo šiurkštus, tiesmukas, kilęs iš mano gimtųjų apylinkių, kur kartų kartos tinkamo sudėjimo vyrų plaukdavo į jūrą žvejoti. Jis buvo piktas, nusiteikęs labai pesimistiškai.

Jo patyrusių žvejų įgula iš Farerų salų buvo atšaukta namo dėl kažkokių su atlygiu susijusių nesutarimų. Norinčių įsidarbinti taip pat nebuvo minios. Kadangi buvau kilęs iš jo gimtojo regiono ir turėjau šiek tiek darbo jūroje vasaros atostogų metu patirties, buvau priimtas.

Tais laikais nebuvo paskolų studentams fondo, todėl man skubiai buvo reikalingi pinigai. Jokiomis aplinkybėmis negalėjau prarasti galimybės susimokėti už mokslą. Dėl to retkarčiais vis paskambindavau kapitonui pasiklausti, kada planuojame kelti bures. Jis kasdien atrodė vis niūresnis. Galiausiai supratau, kad pats turiu prisiimti įdarbinimo agento vaidmenį. Įkalbinau savo mokslo draugus (daug žadantį poetą, klasikinių kalbų specialistą, būsimąjį kino kūrėją ir kt.) susitikti su laivo

11

kapitonu. Kuo daugiau tokių kandidatų jis matė, tuo mažiau optimizmo rodė.

Tai buvo krizinė situacija. Visiškai atsitiktinai išgirdau apie grupę patyrusių žvejų, besigydančių nuo alkoholizmo kažkur kaime įsikūrusioje reabilitacijos klinikoje. Ši institucija priklausė Socialinių reikalų ministerijai. Užsirašiau į priėmimą pas ministrą. Ministras su manimi sutiko, kad valstybė yra suinteresuota tuo, jog traleris vėl išplauktų į jūrą ir uždirbtų taip reikalingos užsienio valiutos. Tiesą pasakius, jis tiems vaikinams nusiuntė ministerijos limuziną ir pasirūpino, kad jie susitiktų jau laivo denyje, kad išvengtų pakelyje esančių įvairių pagundų.

Pagaliau išplaukėme. Laivo įgula buvo visiškai sukomplektuota ir mūsų traleris visu greičiu pasileido į žuvimi turtingus vandenis, plytinčius į pietvakarius nuo Grenlandijos krantų. Įdarbinę visus tuos naujokus, plaukdami į priekį turėjome pasirūpinti, kad iš reabilitacijos ištraukti vaikinai pamokytų tuos, kurie iki tol nebuvo bandę išstovėti bangų sūpuojamo laivo denyje, žvejybos pagrindų: taisyti tinklus ir profesionaliai apdoroti žuvį. Kadangi jūroje buvau ne naujokas, buvau paskirtas vienintelio patyrusio jūrininko iš Farerų salų asistentu. Mes turėjome pasirūpinti priekinėmis uždangomis tuo metu, kai traleris su milžiniška jėga kildavo į viršų. Tačiau paaiškėjo, kad vaikinas iš Farerų salų buvo niekada iki šiol jūroje nebuvęs dailidė. Jis man pasipasakojo, kad iškankintas meilės turėjo tik dvi galimybes: pasikarti arba išvykti į Islandiją. Iškankintas jis buvo ne tik meilės, bet ir jūros ligos, be to, labai bijojo visų tų trosų, kuriais tralas buvo traukiamas iš gilumos.

2.

Praleidus vos kelias dienas prie Grenlandijos krantų, kur laimikis nebuvo gausus, kapitonas per radiją sužinojo, kad kitiems traleriams visai neblogai sekasi arčiau Niufaundlando. Taigi visu greičiu pasileidome Naujojo pasaulio krantų link. Naujokai visą laiką buvo užimti nemokamomis žvejybos jūroje pamokomis.

Kapitono spėjimas pasitvirtino. Kaskart ištraukę tralą, rasdavome jį pilną žuvies. Puikios blizgančios menkės. „Bacalhau da Islandia“ Vidur12

žemio jūros regiono gyventojams. Dirbome dieną ir naktį su nedidelėmis pertraukėlėmis pavalgyti ir porą valandų nusnūsti. Laivo apačioje kaupėsi puikiai išdorotos sūdytos žuvies atsargos. Žinoma, buvome pervargę, tačiau viltis, kad uždirbsime gražaus pinigo, neleido apsnūsti. Radijas grojo kažkokią Sent Džonso stotį. Kol mes vergavome jūroje, atrodė, kad visi likusieji krante nieko kito neveikė, tik linksminosi. Atsimenu šį dainos motyvą: Visi kažkur eina Ir smagiai leidžia laiką, O aš sėdžiu namie Ir liūdžiu...

Kai turėdavome laiko apsidairyti aplinkui, man į atmintį įstrigo nepamirštamas vaizdas. Didžiulės tristiebės portugalų fregatos – buvę burlaiviai, bet, atiduodant duoklę garo mašinai, aprūpinti pagalbiniais varikliais. Kiekvieną rytą saulei tekant, grupės portugalų žvejų su meškerėmis, prancūziškais batonais ir raudono vyno buteliais rankose sėsdavo į savo nedidukes dores. Jie mus supo iš visų pusių. Iki sutemstant jie su visu laimikiu turėjo grįžti į pagrindinį laivą. Įdomu, kiek jų grįžo.

Jūros srovės aplink Niufaundlando krantus labai stiprios, o oras sunkiai nuspėjamas. Atšiauriose jūrose ir audringuose vandenyse šios trapios dorės neprilygsta negailestingoms gamtos jėgoms.

Po kelių savaičių sėkmingos žvejybos mūsų maisto ir vandens atsargos išseko, o įgula ėmė vis dažniau pasvajoti apie atokvėpį nuo nesibaigiančios vergovės laive. Taigi galiausiai prisijungėme prie portugalų ir visų kitų Sent Džonso prieplaukoje. Buvome pasiryžę pasilinksminti ant kranto, nes jautėmės to nusipelnę.

3.

Mūsų laukė didžiulis nusivylimas – Sent Džonse nebuvo Islandijos generalinio konsulo, todėl negalėjome gauti pinigų. Situacija buvo krizinė.

Iš pradžių išbandėme barterinius mainus su aplinkiniais žvejais, pir13

miausia – portugalais. Pardavėme viską, kas pasitaikė po ranka: kombinezonus, pirštines, peilius, savo islandiškus vilnonius megztinius, ir visa tai – už vandeniu skiestą portugalų vyną. Kai kapitonas galiausiai pastebėjo, kad netrukus laive neliks būtiniausių įrankių ir įrangos, mūsų verslo partneriai buvo išvyti lauk. Turėjome rasti naują sprendimą.

Buvo 1958 m. rugsėjis. Rugsėjo 1 d. Islandija praplėtė savo jurisdikciją nuo keturių mylių iki dvylikos. Tai buvo menkių karų su Didžiąja Britanija, kurie vėliau kartojosi 1972 m. (praplėtus zoną iki 50 mylių) ir 1975 m. (praplėtus zoną iki 200 mylių), pradžia. Neformali mažų pakrantės valstybių, bandančių įtvirtinti jūros išteklių kontrolę, sąjunga metė iššūkį buvusioms galingiausioms jūrų valstybėms, reiškusioms teises į „laisvą atvirąją jūrą“. Pasitelkę partizaninio karo taktiką (Jos Didenybės kapitonams iš po nosies nupjaudavome britų tralerių įrangą), laimėjome visus tris menkių karus.

Laikiau save šios srities specialistu. Mano buvęs mokslo draugas, tas, kuris vėliau tapo filmų kūrėju, buvo Islandijos valstybinio radijo direktoriaus sūnus, taip pat dirbęs žurnalistu ir rašęs šia tema. Mes suvienijome jėgas ir bandėme įspėti Sent Džonso žiniasklaidą, kad, pasinaudojant mūsų kompetencija, būtina šį įvykį nušviesti.

Nuvykome į „Evening Standard“ redakciją ir pasisiūlėme duoti interviu, bet ne už ačiū. Mums pavyko juos įtikinti, kad už mūsų istoriją verta sumokėti. Tuomet aplankėme kitus laikraščius ir galiausiai užsukome į Sent Džonso radijo stotį. Mums vos pavyko surinkti šiokią tokią sumą pinigų, kurios, tikėjomės, užteks numatytoms išlaidoms padengti.

4.

Buvome girdėję apie miesto pakraštyje veikiantį džiazo klubą „Bella Vista“. Kai grįžome į laivą, norėdami surinkti visus savo draugus ir pakviesti kartu vykti į „Bella Vista“, paaiškėjo, kad kai kurie jų jau buvo pradingę mieste. Kitus už netinkamą elgesį jau buvo spėjusi sulaikyti policija, o kapitonas su savo padėjėjais linksminosi pagrindiniame miesto viešbutyje. Susodinome visus likusius į taksi ir nurūkome į džiazo klubą.

Gėrimai buvo stiprūs, o muzika – smagi, tad puikiai praleidome laiką.

14

Vienintelis trikdis buvo mūsų daug žadančio poeto bandymas patraukti auditorijos dėmesį Oskaro Vaildo (Oscar Wilde) apysakos „Žvejys ir jo siela“ vertimo skaitymu. Auditorija, kurią sudarė įvairaus plauko ir įvairių šalių tralerių įgulos, neliko per daug sužavėta.

Kadangi mūsų troškulys buvo sunkiai numalšinamas, paaiškėjo, jog neturime pakankamai lėšų sąskaitai apmokėti. Tarptautinio masto konflikto nekilo, nes buvo priimtas abipusiai palankus sprendimas – išplauti indus ir išvalyti grindis. Taip ir išsisukome.

Po daugelio metų, kai lankiausi Niufaundlande su oficialiu vizitu kaip Islandijos užsienio reikalų ministras, papasakojau šią istoriją generalinio gubernatoriaus Gordono Velso (Gordon Wells) suorganizuotame bankete. Jis į tai sureagavo valdiškais limuzinais nuveždamas mane ir mano palydą į džiazo klubą „Bella Vista“, kur mes pasisveikinome su savininku ir darbuotojais, bet indų plauti šį kartą nesisiūlėme.

15