Issuu

Įprastinės elgesio normos – ne dorovė. Teisuoliškumas – ne religija. Jei kritikuoji viena, tai dar nereiškia, kad užsipuoli ir visa kita. Šarlotė Brontė, 1847

Praktiniu požiūriu abortą galima apibrėžti kaip nėštumo nutraukimą, kol kūdikis dar negyvybingas. H. Dž. Boldtas, medicinos daktaras, 1906

Berniukas, kurio namai buvo Sent Klaudo prieglauda

Našlaičių namų ligoninėje – Meino valstijoje esančios Sent Klaudo prieglaudos berniukų skyriuje – dviem medicinos seserims buvo pavesta duoti naujagimiams vardus ir žiūrėti, kaip po privalomo api pjaustymo gyja mažytės jų varputės. Anuomet (trečiajame dvide šimto amžiaus dešimtmetyje) visi Sent Klaudo prieglaudoje gimę berniukai būdavo apipjaustomi, nes prieglaudos gydytojas negalėjo pamiršti tam tikrų sunkumų, kurių patyrė gydydamas neapipjausty tus kareivius per Pirmąjį pasaulinį karą. Tas gydytojas, – einantis ir berniukų skyriaus direktoriaus pareigas, – nebuvo religingas; į apip jaustymą jis žiūrėjo ne kaip į ritualą, o kaip į grynai medicininę proce dūrą, atliekamą dėl higieninių priežasčių. Vienai iš medicinos seserų tas gydytojas, Vilburis Larčas1, nors nuolat atsiduodantis eteriu, at rodė išties panašus į stiprų, ištvermingą spygliuotį, bet jai labai nepati ko juokingas Vilburio vardas – buvo apmaudu, kad kažkas taip kvailai sugretino tokį žodį kaip Vilburis su tvirto medžio pavadinimu. 1

Larch (angl.) – maumedis (čia ir toliau vert. past.).

Kita medicinos sesuo manė, kad yra įsimylėjusi daktarą Larčą, ir kai būdavo jos eilė duoti naujagimiui vardą, dažnai pavadindavo vaikelį Džonu Larču, arba Džonu Vilburiu (Džonas buvo jos tėvo vardas), arba Vilburiu Volšu (jos motinos mergautinė pavardė buvo Volš). Kad ir kaip mylėdama daktarą Larčą, ta medicinos sesuo neįsivaizdavo, kad Larčas galėtų būti ir vardas, ne tik pavardė, – be to, galvodama apie daktarą, ji niekada negalvodavo apie medžius. Jai patiko vardas Vilburis, nes jį galima buvo priderinti ir kaip var dą, ir kaip pavardę, – o kai atsibosdavo vadinti kūdikius Džonais arba kai kolegė papriekaištaudavo, kad Džonų jau per daug, ji retai sugalvodavo ką nors originaliau negu Robertas Larčas arba Dže kas Vilburis (lyg nebūtų žinojusi, kad Džekas – to paties Džono mažybinė forma). Jeigu vardą jam būtų davusi ta nuobodi, iš meilės apkvaišusi me dicinos sesuo, jis tikriausiai būtų buvęs koks Larčas arba Vilburis; ir dar Džonas, Džekas arba Robertas – tai skambėtų dar nykiau. Tačiau tąkart buvo kitos medicinos sesers eilė sugalvoti naujagimiui vardą, todėl jis buvo pavadintas Homeru Velzu1. Tos kitos medicinos sesers tėvas kasė šulinius; tai tikrai sunkus, varginantis, garbingas, kruopštus darbas, – dukters nuomone, tė vas turėjo daug gerų savybių, suteikiančių žodžiui „šuliniai“, wells, tam tikrą tarytum iš žemės gelmių kylančią prasmę. Homeras buvo vienos iš daugybės tos medicinos sesers šeimos laikytų kačių vardas. Ta kita medicinos sesuo – beveik visi ją vadino sesele Andže la – retai kada naujagimiams duodavo tuos pačius vardus, o vargšė seselė Edna jau tris berniukus buvo pavadinusi Džonais Vilburiais jaunesniaisiais, du – Džonais Larčais trečiaisiais. Seselė Andžela žinojo devynias galybes visokių prasmingų daiktavardžių, iš kurių stropiai darė pavardes, – pavyzdžiui, Meiplas, Fildsas, Stounas, Hilas, Notas, Dėjus, Votersas2, – ir ne ką mažiau vardų, kuriuos skolinosi iš begalės savo kadaise turėtų, jau nugaišusių, bet vis dar 1 2

Wells – šuliniai (angl.). Maple – klevas, fields – laukai, stone – akmuo, hill – kalva, knot – mazgas, day – diena, waters – vandenys (angl.).

mylimų naminių gyvulėlių (Feliksas, Fazis, Smoukis, Semas, Snou jis, Džo, Kerlis, Edas ir taip toliau). Daugumai našlaičių, žinoma, tie medicinos seserų sugalvoti var dai buvo laikini. Iš berniukų skyriaus daugiau vaikų negu iš mergai čių būdavo įtėvių paimami dar kūdikiai, per maži, kad žinotų gerųjų seselių jiems duotus vardus; dauguma našlaičių išvis neprisiminda vo nei seselės Andželos, nei seselės Ednos – pirmųjų šiame pasau lyje apie juos tupinėjusių moterų. Daktaras Larčas tvirtai laikėsi nusistatymo nesakyti našlaičius įvaikinančioms šeimoms medicinos seserų jiems stropiai rinktų vardų. Sent Klaude buvo manoma, kad vaikas, paimtas iš prieglaudos, turėtų viską džiaugsmingai pradėti iš naujo, – tačiau kartais (ypač jei kalbėtume apie berniukus, kuriems buvo sunku rasti įtėvius ir kurie vaikų namuose gyveno ilgiausiai) seselė Andžela ir seselė Edna, ir netgi daktaras Larčas, negalėdavo susilaikyti negalvoję, kad jų Džonai Vilburiai ir Džonai Larčai (jų Feliksai Hilai, Kerliai Meiplai, Džo Notai, Smoukiai Votersai) tais prieglaudoje duotais vardais bus vadinami visą gyvenimą. Homeras Velzas savo vardo neprarado todėl, kad tiek daug kar tų grįžo į prieglaudą, po tokios daugybės nesėkmingų mėginimų atiduoti jį globėjams, jog Sent Klaude ilgainiui visi suvokė, kad jis, matyt, nusiteikęs gyventi prieglaudoje kaip namuose. Niekam nebuvo lengva su tuo susitaikyti, bet ir seselė Andžela, ir seselė Edna – ir, galiausiai, daktaras Vilburis Larčas – turėjo pripažinti, kad Homero Velzo vieta iš tikrųjų yra Sent Klaude. Ryžtingasis berniukas daugiau nebebuvo siūlomas galimiems įtėviams. Seselė Andžela, itin mylinti kates ir našlaičius, apie Homerą Velzą kartą pasakė, jog tam vaikui turbūt labai patinka jos duotas vardas, jeigu jau jis taip stengiasi jo neprarasti. Meino valstijoje esantis Sent Klaudas – miestelis – beveik visą devynioliktą amžių buvo miško ruošos darbininkų gyvenvietė. Ta gyvenvietė, pamažu virtusi miesteliu, kūrėsi upės slėnyje, lygumo je, kur buvo lengviau tiesti pirmuosius kelius ir atsivežti sunkius įrenginius. Pirmiausia iškilo lentpjūvė. Pirmieji naujakuriai buvo

prancūzų kilmės kanadiečiai – miškininkai, medkirčiai, lentpjo viai; paskui atvyko medienos vežėjai ir baržininkai, po kurio laiko pasirodė prostitutės, dar vėliau – visokie valkatos ir galvažudžiai, ir (galiausiai) buvo pastatyta bažnyčia. Pirmąją miško ruošos dar bininkų gyvenvietę visi vadino Klaudsu1 – nes slėnis buvo gilus ir jį nuolat dengė sunkiai išsisklaidantys debesys. Tirštas rūkas virš putojančios upės tvyrodavo kone iki pietų, o nuo krioklių, šniokš čiančių vienas už kito per tris mylias aukščiau pirmosios gyvenvie tės, aplinkui be perstojo krito dulksna. Kai pirmieji medkirčiai ten ėmėsi darbo, mišką naikinti jiems trukdė tik juodos musės ir uodai; tiems nelemtiems vabzdžiams beveik nuolatinė debesų priedanga sustingusiuose slėniuose Meino gilumoje patiko labiau negu gaivus kalnų oras ar ryški saulės šviesa spindinčiame pajūryje. Daktaras Vilburis Larčas buvo ne tik našlaičių namų gydytojas (bei įkūrėjas) ir berniukų skyriaus direktorius, bet ir savanoris miestelio praeities tyrinėtojas. Pasak daktaro Larčo, miško ruošos darbininkų gyvenvietė, pavadinta Klaudsu, Sent Klaudsu tapo tik dėl „nenugalimo miško tankmėje apsigyvenusių katalikų potraukio pridėti „Sent“ prie daugelio dalykų – tarytum tai būtų galėję suteikti tiems dalykams gerų savybių, kurių jie šiaip neįgytų“. Sent Klaudsu gyvenvietė buvo vadinama beveik pusę šimtmečio, o paskui kažkas – tikriausiai nežinojęs, kaip tas pavadinimas atsirado, – išmetė vieną s. Kai Sent Klaudsas tapo Sent Klaudu, jis jau atrodė panašesnis į pastatytą prie lentpjūvės miestelį negu į miško ruošos darbininkų gyvenvietę. Miškas – daug mylių aplinkui – buvo iškirstas; ten, kur anksčiau upę užkimšdavo plukdomi rąstai ir kur be jokių patogumų gyveno daugybė apšlubusių ir kitaip suluošintų vyrų, iškritusių iš medžių arba nukentėjusių medžiams užvirtus ant jų, dabar prieš miglotą saulę džiūvo į aukštas krūvas tvarkingai suguldytos ką tik išpjautos lentos. Viskas buvo apnešta dumbluotomis pjuvenomis, kai kur tokiomis smulkiomis, kad net nematomomis, tačiau nuolat keliančiomis miestelėnams čiaudulį ir dusulį, juntamomis dieną 1

Clouds – debesys (angl.).

naktį niežtinčiose nosyse ir švokščiančiuose plaučiuose. Miestelio sužeistieji dabar išdidžiai visiems rodė nebe mėlynes ir lūžusius kaulus, o susiūtas gilias pjautines žaizdas (jie netgi puikavosi tuo, kad lentpjūvės pjūklai jiems nurėžė vieną ar kitą kūno dalį). Šaižus pjūklų geležčių žviegimas Sent Klaude buvo toks pat nekintamas dalykas kaip ir tirštas rūkas, dulksna bei drėgmė, tvyranti Meino gilumoje per ilgų, žvarbių, sniegingų žiemų šalčius ir per dvokiančia, troškia kaitra alsinančių lietingų vasarų karščius, atslūgstančius tik retkarčiais, kai nugriaudėja smarki perkūnija. Toje Meino dalyje niekada nebūdavo pavasario, tik tam tikras laiko tarpas kovo bei balandžio mėnesiais, kai atitirpdavo purvynai. Tuomet sunkūs miško ruošos įrenginiai būdavo imobilizuojami; darbas visame miestelyje sustodavo. Dėl neišvažiuojamų kelių visi turėdavo tupėti namuose – patvinusi upė tekėdavo taip greitai, kad niekas nesiryždavo kur nors plaukti. Pavasarį Sent Klaudą užgriūda vo nelaimės: dėl girtuoklystės, peštynių, ištvirkavimo, išžaginimų. Pavasaris buvo savižudybių metas. Pavasarį būdavo gausiai sėjama sėkla našlaičių prieglaudai. O ruduo? Savo žurnale – savotiškame dienoraštyje, kuriame kasdien aprašydavo įvairius našlaičių prieglaudos reikalus bei įvy kius, – daktaras Vilburis Larčas rašė ir apie rudenį. Visus įrašus daktaras Larčas pradėdavo žodžiais: „Čia, Sent Klaude...“ – išskyrus tuos, kurių pirmieji žodžiai būdavo: „Kituose pasaulio kraštuose...“ Apie rudenį daktaras Larčas rašė: „Kituose pasaulio kraštuose ru duo – derliaus nuėmimo metas; dorojami pavasario ir vasaros darbų vaisiai. Tie vaisiai labai praverčia, kai ateina snaudulingas, augimui nepalankus laikotarpis, vadinamas žiema. Tačiau čia, Sent Klaude, ruduo trunka tik penkias minutes.“ Kokio klimato galima tikėtis ten, kur yra našlaičių prieglauda? Tikriausiai niekas nemano, kad oras toje vietovėje galėtų būti kaip kurorte. Argi našlaičių prieglauda klestėtų padoriame miestelyje? Rašydamas dienoraštį, daktaras Larčas pabrėžtinai taupė po pierių. Rašė mažomis, suspaustomis raidėmis, abiejose lapų pu sėse, iki pat kraštų. Daktaras Larčas buvo ne toks žmogus, kad

paliktų paraštes. „Čia, Sent Klaude, – rašė jis, – atspėkite, kas yra didžiausias Meino miškų priešas, nenaudėlis nelaukiamų kūdikių tėvas, priežastis, dėl kurios sausuoliai užkemša upę, o slėnis lieka nusiaubtas, neapsodintas, pamažu graužiamas potvynių... atspėkite, kas yra tas nepasotinamas naikintojas (pirmiausia miško kirtėjų dervuotais delnais ir sutraiškytais pirštais; paskui kitų miško ruo šos darbininkų, lentpjūvės vergų, kurių rankos šiurkščios, suskel dėjusios, o kai kurie pirštai egzistuoja tik atsiminimuose), ir dar atspėkite, kodėl tas besotis nepasitenkina vien rąstais ir mediena... atspėkite, kas jis.“ Daktaro Larčo supratimu, tas priešas buvo popierius – tiksliau sakant, Ramzio popieriaus bendrovė. Daktaras Larčas manė, kad sienojams ir lentoms medžių pakanka, bet jų niekada nebus gana popieriui, kurį Ramzio popieriaus bendrovė nori gaminti arba kurio jai reikia, – ypač jei miškai nebus atsodinami. Kai slėnis apie Sent Klaudą buvo iškirstas ir visur sužėlė į nugeibusią pelkių augme niją panašus pomiškis (žemaūgės, kreivos pušelės ir kiti bet kaip sudygę spygliuočiai), ir kai nebebuvo rąstų, kuriuos galima būtų plukdyti upe, nuo Trijų Mylių Krioklių iki Sent Klaudo, – nes ne liko medžių, – tada Ramzio popieriaus bendrovė Meinui parodė, kas yra dvidešimtas amžius, uždarydama Sent Klaudo lentpjūvę bei miško medžiagos sandėlį ir perkeldama darbininkų gyvenvietę toliau, žemupio link. O ką ji paliko? Blogą orą, pjuvenas, išdarkytą, subjaurotą pau pį (kur didžiuliai miškavežiai buksuodami išgremžė naują krantą) ir pastatus: lentpjūvę, kurios langai buvo išdaužyti, be tinklelių; viešnamį su šokių sale pirmame aukšte ir bingo kambariu, langais išeinančiu į putojančią upę; keletą privačių iš rąstų pastatytų namų ir bažnyčią, katalikų, statytą prancūzų kilmės kanadiečiams, – ta bažnyčia, pernelyg švari ir tuščia, Sent Klaude atrodė lyg ne vietoje ir žmonių joje niekada nesusirinkdavo nė perpus tiek, kiek pas pros titutes ar šokių salėje, ar netgi bingo kambaryje. (Daktaras Larčas savo dienoraštyje rašė: „Kituose pasaulio kraštuose žmonės žaidžia tenisą arba pokerį, o čia, Sent Klaude, visi lošia bingo iš pinigų.“)

Kokie žmonės liko Sent Klaude? Savo darbuotojų Ramzio popieriaus bendrovė nepaliko, bet miestelis neištuštėjo: niekur neišvyko pagyvenusios, ne tokios patrauklios prostitutės ir tų prostitučių vaikai. Iš ignoruojamų Sent Klaudo katalikų bažny čios tarnų nepasiliko nė vienas; jie tikėjosi daugiau paklydusių sielų rasią keliaudami žemupio link, paskui Ramzio popieriaus bendrovės darbininkus. „Trumpoje Sent Klaudo istorijoje“ daktaras Larčas pažymėjo, kad bent jau viena iš pasilikusių prostitučių mokėjo skaityti ir rašyti. Paskutine barža pasroviui išplaukiantiems žmonėms, keliaujantiems paskui Ramzio popieriaus bendrovę į naują civilizaciją, ta palyginti raštinga prostitutė įdavė laišką, adresuotą BET KURIAM MEINO VALSTIJOS VALDININKUI, KURIAM RŪPI NAŠLAIČIAI! Stebuklas, kad laiškas kažkaip pasiekė adresatą. Daug kartų persiųstas kitais adresais („ne tik dėl to, kad svarbus, – rašė dak taras Larčas, – bet ir todėl, kad labai keistas“), jis galiausiai buvo įteiktas valstijos medikų komisijai. Jauniausiam tos komisijos na riui – „pienburniui, ką tik baigusiam medicinos mokslus“, kaip save apibūdino daktaras Larčas, – prostitutės laiškas buvo pakištas tarsi koks jaukas. Kiti komisijos nariai jaunąjį Larčą laikė „vieninteliu tarp jų įsimaišiusiu beviltiškai naiviu demokratu ir liberalu“. Laiš ke buvo parašyta: turėtų būti koks nors suknistas daktaras, kokia nors suknista mokykla, netgi koks nors suknistas policininkas ir koks suk nistas advokatas sent klaude, iš kurio pabėgo visi suknisti vyrai (nekokie ir buvo), palikę be jėges moteris ir našlaičius! Valstijos medikų komisijos pirmininkas buvo į pensiją išėjęs terapeutas, įsitikinęs, kad visame pasaulyje yra tik du ne iš kelmo spirti vyrai – jis pats ir prezidentas Tedis Ruzveltas. – Kodėl gi jums nepasidomėjus šituo jovalu, Larčai? – tarė pir mininkas nė nenujausdamas, kad toks jo paraginimas bus valstijos remiamos globos įstaigos – našlaičių globos! – kūrimo pradžia. Il gainiui ta įstaiga gaus bent jau dalinę finansinę federacinės valdžios

ir netgi tam tikrą aiškiai neapibrėžtą, mažiausiai patikimą „privačių aukotojų“ paramą. Šiaip ar taip, pirmajame ką tik prasidėjusio (netgi Meino gilu moje) vilčių kupino dvidešimto amžiaus dešimtmetyje daktaras Vilburis Larčas ėmėsi užduoties šalinti Sent Klaudo negeroves. Kaip tik tokiam darbui jis ir atrodė tinkamas. Per beveik dvide šimt metų daktaras Larčas iš Sent Klaudo išvyko tik vieną kartą – į Pirmąjį pasaulinį karą, kur vargu ar buvo reikalingesnis. Kas galėjo geriau atitaisyti tai, ką padarė Ramzio popieriaus bendrovė, negu žmogus, kurio pavardė – vieno iš spygliuočių pavadinimas? Savo dienoraštyje – pačioje pradžioje – daktaras Larčas rašė: „Čia, Sent Klaude, seniai laikas padaryti ką nors, kas būtų kam nors naudinga. Ar galima įsivaizduoti vietą, tinkamesnę teigiamiems poslinkiams – asmenybės tobulėjimui ir visų žmonių labui, – negu miestelis, ku riame blogis neabejotinai klestėjo, o gal ir triumfavo?“ Trečiajame dvidešimto amžiaus dešimtmetyje, kai gimė Home ras Velzas, – kai jam buvo nukirpta apyvarpė ir sugalvotas vardas, – seselė Edna (įsimylėjusi) ir seselė Andžela (neįsimylėjusi) Sent Klaudo našlaičių prieglaudos įkūrėją, gydytoją, berniukų skyriaus direktorių, miestelio praeities tyrinėtoją ir karo didvyrį (jis netgi buvo apdovanotas) tarp savęs vadino abiem patinkančiu maloniniu vardu. „Šventas Larčas“, – sakydavo jos – kodėl gi ne? Leisdamas Homerui Velzui gyventi Sent Klaudo prieglaudoje tol, kol pačiam berniukui atrodys, jog čia ir yra jo namai, daktaras Vilburis Larčas paprasčiausiai pasinaudojo savo nemenka, ir ne abejotinai pelnyta, įtaka. Jeigu jau reikėjo nuspręsti, kam vieta Sent Klaude, o kam ne, daktaras Larčas tikrai buvo didelis autoritetas. Pats šventas Larčas savo vietą jau buvo suradęs – dvidešimtame amžiuje – ten, kur, jo žodžiais tariant, galėjo būti naudingas. Taip jis ir pasakė Homerui Velzui, kai tvirtai apsisprendęs pripažino, jog tam berniukui iš tikrųjų reikia pasilikti Sent Klaude. – Ką gi, Homerai, jeigu jau taip, – tarė šventas Larčas, – tikiuosi, kad būsi naudingas.

◆◆◆ Jis (Homeras Velzas) tik tą ir darė, kad buvo naudingas. Poreikį būti naudingam tikriausiai pajuto anksčiau, negu daktaras Larčas ėmė jį mokyti. Pirmieji globėjai grąžino Homerą į prieglaudą; jie manė, kad jam kažkas negerai – jis visai neverkė. Globėjai skundėsi, kad pabusdavo visiškoje tyloje, dėl kurios, tiesą sakant, ir buvo nu sprendę įsivaikinti našlaitį. Jie pašokdavo sunerimę, kad kūdikis jų nepažadino, ir strimgalviais lėkdavo į jo kambarį, bijodami pamatyti jį negyvą, o Homeras Velzas tiesiog gulėdavo dantenomis prikandęs lūpą arba darydavo kažkokias grimasas, bet garsiai nereikšdavo pa sipiktinimo, kad niekas jo nepamaitino ir nepervystė. Jo globėjams kaskart atrodydavo, kad jis nemiegodamas gulėjo ir tyliai kankinosi keletą valandų. Jie manė, jog tai nenormalu. Daktaras Larčas jiems paaiškino, kad Sent Klaudo kūdikiai įpratę vieni ramiai gulėti lovytėse. Seselė Andžela ir seselė Edna, nors ir nuoširdžiai atsidavusios našlaičiams, negalėjo pulti prie kiekvieno vos jam pravirkus; Sent Klaude verkti nebuvo labai naudinga (bet širdies gilumoje daktaras Larčas puikiai suprato, kad Homero su gebėjimas sulaikyti ašaras neįprastas netgi našlaičiui). Daktaras Larčas iš patirties žinojo, kad globėjai, taip lengvai at baidomi nuo noro turėti vaiką, – ne patys geriausi įtėviai našlaičiui. Pirmieji Homero globėjai taip greitai nusprendė, jog iš prieglaudos gavo netikusį kūdikį – nesveiką, protiškai atsilikusį, kuriam pažeis tos smegenys, – kad daktaras Larčas nė nesistengė jų įtikinti, jog Homeras – stiprus ir sveikas berniukas, pasirengęs drąsiai žengti ilgu gyvenimo keliu. Antroji Homerą globojusi šeima į jo tylumą – jo pasiryžimą laikytis vyriškai ir žūtbūt ramiai gulėti lovytėje – reagavo kitaip. Jie mušė Homerą taip dažnai, kad galų gale jiems pavyko iš jo išgauti šiokį tokį kūdikišką garsą. Verksmas Homerą išgelbėjo. Anksčiau jis visada atsilaikydavo nepravirkęs, o dabar pamatė, kad ašaros, garsus rėksmas bei spiegimas, ko gero, ir yra tai, ko iš jo nori globėjai, ir stengėsi būti naudingas: klykė iš visų jėgų, kiek tik nešė jo plaučiai. Kadangi prieglaudoje būdavo viskuo pa

tenkintas, daktaras Larčas labai nustebo sužinojęs, kad kūdikis iš Sent Klaudo drumsčia, laimė, mažo ir netoli esančio Trijų Mylių Krioklių miestelio ramybę. Gerai, kad Trijų Mylių Kriokliai buvo mažas miestelis: kalbos apie Homero klyksmą, kaip svarbiausia naujiena, jo apylinkėse sklido keletą savaičių. Gerai ir tai, kad Trijų Mylių Kriokliai buvo netoliese: tas kalbas, netrukus pasiekusias Sent Klaudą, išgirdo seselė Andžela ir seselė Edna, seniai kontro liuojančios aplinkinių paupio miestelių ir miško ruošos darbininkų gyvenviečių paskalų rinką. Seselių, išgirdusių pasakojimus, kad jų Homeras Velzas neleidžia Trijų Mylių Kriokliams miegoti iki pa ryčių, o paskui vėl žadina visą miestelį dar neprašvitus, atmintis nešlubavo; jos iš karto nuėjo pas šventą Larčą. – Mano Homeras taip nedaro! – sušuko seselė Andžela. – Iš prigimties jis ne verksnys, Vilburi, – pasakė seselė Edna – naudodamasi proga ištarti širdžiai mielą vardą: Vilburis! (Seselė Andžela visada labai supykdavo, kai seselė Edna, kreipdamasi į daktarą Larčą, neatsispirdavo norui vadinti jį Vilburiu.) – Daktare Larčai, – tarė seselė Andžela, pabrėžtinai ir, ko gero, perdėtai laikydamasi formalumų, – jeigu Homeras Velzas nuolat žadina Trijų Mylių Krioklius, tai tie žmonės, kuriems jį atidavėte, tikriausiai degina vargšą berniuką cigaretėmis. Ne, jie nebuvo tokie žmonės. Seselė Andžela nuolat prisigalvo davo baisių dalykų – ji nekentė rūkymo; vos pamačiusi kam nors iš burnos kyšančią cigaretę, iškart prisimindavo prancūziškai kalbėjusį indėną, kuris kadaise užsuko pas jos tėvą pasitarti dėl šulinio kasi mo ir, prispaudęs cigaretę vienai jos katei prie snukučio, nudegino nosį! Ta katė, sterilizuota ir ypač meili, buvo užšokusi indėnui ant kelių. Visi ją vadino Bandite – jos snukutis atrodė lyg su kauke, kaip meškėno. Tos katės vardo seselė Andžela nedavė nė vienam našlaičiui – jos nuomone, tai buvo mergaitiškas vardas. Tie žmonės iš Trijų Mylių Krioklių buvo ne tokie, kokie pa prastai būna sadistai. Senyvas vyriškis ir gerokai jaunesnė jo žmona gyveno kartu su jau suaugusiais vyriškio vaikais iš ankstesnės san tuokos; jaunoji žmona norėjo turėti savo vaiką, bet negalėjo pastoti.

Visi šeimos nariai manė, kad būtų labai gerai, jeigu ji pasigimdytų kūdikį. Niekas neužsimindavo apie tai, kad viena iš suaugusių jos vyro dukterų turėjo nesantuokinį kūdikį, bet nelabai juo rūpinosi, todėl kūdikis vis verkė ir verkė. Visi skundėsi, kad jis rėkia dieną naktį, taigi vieną rytą ta suaugusi vyriškio duktė paprasčiausiai pa siėmė savo kūdikį ir kažkur pradingo. Paliko tik tokį raštelį: MAN ATSIBODO KLAUSYTIS JŪSŲ PRIEKAIŠTŲ, KAD MANO VAIKAS NUOLAT VERKIA. MANAU, JEI IŠVYKSIU, NESIILGĖSITE NEI JO VERKSMO, NEI MANĘS. Bet jie ilgėjosi verksmo – visi ilgėjosi to nuostabaus visa gerkle plyšaujančio kūdikio ir jį išsivežusios mielos minkštaprotės mer ginos. – Būtų tikrai neblogai, jei čia vėl knėkštų koks kūdikis, – pa sakė kažkas iš šeimos, taigi jie nuvažiavo ir pasiėmė kūdikį iš Sent Klaudo. Tokiai šeimai nereikėjo duoti neverkiančio kūdikio. Neįprastu tylumu Homeras juos taip nuvylė, kad jie suprato tai kaip savotišką įžeidimą ir ėmė tarpusavyje varžytis, kuris pirmas tą kūdikį pravirk dys; paskui kuris privers jį rėkti garsiausiai, o dar vėliau – ilgiausiai. Pirmąkart jie jį pravirkdė tiesiog jo nemaitindami, o garsiausiai Homeras rėkdavo iš skausmo; paprastai jie jį žnaibydavo arba kumš čiuodavo, bet buvo ir nemažai aiškiai matomų kandžiojimo žymių. Ilgiausiai jis verkdavo išgąsdintas; netrukus jie suprato, kad leng viausia kūdikius išgąsdinti prislinkus prie jų netikėtai. Jie, matyt, kaip reikiant įgudo išgauti iš Homero Velzo garsiausią ir ilgiausią riksmą, jeigu jau pasakojimai apie klykiantį kūdikį pasklido visuose Trijų Mylių Kriokliuose. Tame miestelyje buvo labai sunku ką nors išgirsti – ką jau kalbėti apie tai, kad koks pasakojimas sklistų ne lyginant legenda. Kriokliai Trijų Mylių Kriokliuose šniokštė be perstojo ir taip garsiai, kad tas miestelis atrodė ideali vieta žmogžudystei; niekas ten nebūtų išgirdęs nei šūvio, nei aukos klyksmo. Nužudęs ką nors Trijų Mylių Kriokliuose ir įmetęs kūną į upę ties kriokliais, galėjai tikėtis, kad tas kūnas be jokio sustojimo (niekur neužkliūdamas

ir, žinoma, niekieno nepastebėtas) plauks pasroviui mažiausiai tris mylias, iki pat Sent Klaudo. Taigi buvo labai keista, kad visas mies telis girdėjo Homero Velzo verksmą. Seselė Andžela ir seselė Edna kokius metus visaip ramino Ho merą Velzą, kol jis galiausiai liovėsi cypdamas šokinėti iš lovytės ir nesavu balsu rėkti kiekvieną kartą, kai tik kas įžengdavo į jo regėjimo lauką arba kai pasigirsdavo koks nors žmogaus sukeltas garsas, netgi atitraukiamos kėdės brūkštelėjimas per grindis, lovos girgždesys arba uždaromo lango ar atidaromų durų trinktelėjimas. Pamatęs bet kokį šešėlį ar išgirdęs bet kokį garsą, kaip nors susijusį su žmogumi, galbūt einančiu artyn, Homeras imdavo visa gerkle, užsikirsdamas spiegti ir taip apsipildavo ašaromis, kad koks prašalietis, užsukęs į berniukų skyrių, galėjo pamanyti, jog čia ne prieglauda, o vaikų kalėjimas, kuriame našlaičiai, kaip pasakose, nežmoniškai kanki nami ir prievartaujami. – Homerai, Homerai, – ramindavo daktaras Larčas – tuo tar pu berniukas, visas skaisčiai išraudęs, įtraukdavo į plaučius oro. – Homerai, per tave mus pradės kvosti, ar ko nenužudėm! Per tave uždarys mūsų prieglaudą. Vargšės seselės – ir Edna, ir Andžela – dėl šeimos iš Trijų Mylių Krioklių elgesio tikriausiai patyrė didesnę psichinę traumą negu pats Homeras Velzas, o gerasis, kilnusis šventas Larčas po to atsitiki mo taip ir neatsigavo. Juk jis buvo susitikęs su ta šeima, kalbėjosi su jais visais – ir baisiai apsiriko juos vertindamas; dar kartą juos visus jis pamatė tą dieną, kai nuvyko į Trijų Mylių Krioklius parsivežti Homero Velzo į Sent Klaudą. Daktaras Larčas niekaip negalės pamiršti išgąsčio, kurį matė visų tos šeimos narių akyse, kai ryžtingai įėjo į jų namus ir paėmė Homerą ant rankų. Ta baimė, šmėstelėjusi jų veiduose, visada per sekios daktarą Larčą – tarytum akivaizdi visko, ko jis nesuprato galvodamas apie nevienareikšmius suaugusiųjų jausmus vaikams, išraiška. Štai žmogaus kūnas, neabejotinai sutvertas taip, kad norėtų vaikų, – ir žmogaus protas, labai dėl to sutrikęs. Kartais protas nenori vaikų, o kartais jis būna toks iškrypęs, jog verčia kitus žmo

nes gimdyti kūdikius, kurių šie žinosi nenorį. Kieno labui atkakliai laikomasi tokio nusistatymo? Daktaras Larčas to nesuprato. Kieno labui kai kurie žmonės reikalauja, kad netgi tikrai nepageidaujami kūdikiai būtinai ateitų, garsiai rėkdami, į šį pasaulį? O kiti žmonės, kurie nusprendžia, kad jiems reikia vaikų, bet paskui nesugeba (arba nenori) tinkamai jais rūpintis... ką jie sau mano? Nugrimzdęs į tokius apmąstymus, daktaras Larčas vėl ma tydavo baimę tų žmonių iš Trijų Mylių Krioklių akyse ir girdėdavo legendinį Homero Velzo klyksmą. Tos šeimos baimė, kaip įkyrus vaizdinys, įsitvirtino daktaro Larčo sąmonėje; jis buvo įsitikinęs: niekas, joks žmogus, matęs tokią baimę, neturėtų reikalauti, kad moterys gimdytų kūdikius, kurių pačios nenori. „NIEKAS! – rašė daktaras Larčas savo dienoraštyje. – Joks žmogus, netgi iš Ramzio popieriaus bendrovės!“ Buvo aišku, kad jei turi bent kruopelytę sveiko proto, nepasisa kysi prieš abortus, kalbėdamasis su daktaru Vilburiu Larču, – kitaip teks išklausyti visas smulkmenas apie tas šešias savaites, kurias Ho meras Velzas praleido šeimos iš Trijų Mylių Krioklių namuose. Tik taip Larčas išreikšdavo savo nuomonę šiuo klausimu (ir niekam neleisdavo su juo ginčytis). Jis buvo akušeris, bet, kai kas nors paprašydavo – ir kai tai nebūdavo pavojinga, – darydavo ir abortus. Sulaukęs ketverių, Homeras nebesapnuodavo tų sapnų, nuo kurių pabusdavo visa Sent Klaudo prieglauda, – tų sapnų, dėl ku rių vienas naktimis budėdavęs sargas net išėjo iš darbo („Mano širdis neišlaikys, – pasakė jis, – jei dar bent naktį turėsiu būti su tuo berniuku.“) ir kurie taip giliai įstrigo daktarui Vilburiui Larčui į atmintį, kad jis, kaip buvo šnekama, dar daug metų per miegus girdėdavo kūdikių verksmą ir neramiai vartydavosi murmėdamas: „Homerai, Homerai, dabar jau viskas gerai, Homerai.“ Savaime suprantama, Sent Klaudo prieglaudoje kūdikių verksmą per miegus nuolat girdėdavo visi, bet nė vienas kūdikis niekada nepabusdavo klykdamas taip, kaip klykdavo Homeras Velzas. – Viešpatie, jis rėkia lyg badomas peiliu, – baisėdavosi seselė Edna.

– Lyg deginamas cigarete, – sakydavo seselė Andžela. Bet iš tikrųjų tik Vilburis Larčas žinojo, į ką panašus tas klyks mas, nuo kurio pabusdavo pats Homeras Velzas ir (taip audringai pabudęs) pažadindavo visus kitus. „Rėkia kaip apipjaustomas, – rašė daktaras Larčas dienoraštyje. – Tarsi kas karpytų mažytę jo varputę – vis iš naujo, karpytų ir karpytų.“ Trečioji šeima, nesėkmingai mėginusi globoti Homerą Velzą, iš kitų išsiskyrė tokiomis retomis ir puikiomis ypatybėmis, kad apie visą žmoniją spręsti pagal tą šeimą būtų tikrai kvaila. Tai buvo tokia gera šeima! Tiesiog tobula – kitaip daktaras Larčas nebūtų jiems leidęs pasiimti Homero. Po anos šeimos iš Trijų Mylių Krioklių daktaras Larčas ypač rūpinosi Homeru. Profesorius Dreiperis su žmona, beveik keturiasdešimties metų, gyveno Votervilyje, Meino valstijoje. Votervilis ketvirtajame dvi dešimto amžiaus dešimtmetyje, kai ten nuvyko Homeras Velzas, buvo nelabai įspūdingas koledžo miestelis; bet, palyginti su Sent Klaudu arba su Trijų Mylių Kriokliais, Votervilis, be abejo, atrodė tikrų dorovės ir draugingumo titanų bendruomenė. Tas miestelis irgi buvo valstijos gilumoje, bet gerokai aukščiau virš jūros lygio – prie kalnų, nuo kurių tikrai toli matyti; kai gyveni kalnuose (arba prie vandenyno, arba ten, kur lygumos, arba didžiuliai suarti laukai), gali grožėtis vaizdais. Kai yra kur paganyti akis, atsiranda plačios perspektyvos ir sielai, – bent jau taip manė profesorius Dreiperis; jis buvo mokytojas iš prigimties. – Nedirbami slėniai, – monotonišku balsu šnekėdavo jis, – apie kuriuos galvodamas aš įsivaizduoju miškus, pernelyg žemus ir tan kius, kad būtų galima matyti bent kiek į tolį, smukdo žmogaus dvasią ir sustiprina įgimtus ydingus, niekšiškus polinkius. – Žinai, Homerai, – sakydavo ponia Dreiper. – Profesorius – apsigimęs mokytojas. Neimk už gryną pinigą visko, ką jis šneka. Visi ją vadino Mama. O profesoriaus niekas (netgi suaugę jo vaikai, netgi anūkai) nevadino niekaip kitaip, tik Profesoriumi. Net daktaras Larčas nežinojo jo vardo. Nors profesorius visada kalbė

davo profesorišku balsu ir kartais pernelyg įkyriai pamokslaudavo, šiaip jo įpročiai ir temperamentas buvo kaip visai normalaus žmo gaus, mėgstančio pajuokauti. – Šlapi batai, – kartą pasakė profesorius Homerui, – Meine yra neišvengiamas dalykas. Gyvenimo realybė. Tavo, Homerai, metodas – kai tu padedi šlapius batus ant palangės, tikėdamasis, kad juos išdžiovins blausi ir, deja, retai pasirodanti Meino saulė, – žavi pozityvizmu ir ryžtingu optimizmu. Bet aš, – toliau kalbėjo profesorius, – patarčiau tau šlapius batus džiovinti kitaip – ir turiu pridurti, kad mano rekomenduojamu metodu juos galima džiovinti nepriklausomai nuo oro, nes šis metodas susijęs su patikimesniu, bent jau Meine, šilumos šaltiniu: su krosnimi. Atsižvelgdamas į tai, jog batai dažniausiai sušlampa kaip tik tomis dienomis, kai saulės nematom, turi pripažinti, kad jų džiovinimo prie krosnies metodas tam tikra prasme pranašesnis. – Neimk už gryną pinigą, Homerai, – tarė berniukui ponia Dreiper. Net profesorius vadino ją Mama; net Mama vadino jį Profesoriumi. Gal Homerui Velzui ir atrodydavo, kad profesoriaus kalboje pernelyg daug turiningų pamokymų, bet jis nesiskundė. Nors pro fesoriaus Dreiperio studentai bei kolegos koledžo Istorijos fakultete laikė jį nuolat visus auklėjančiu nuoboda – ir kur pamatę sprukdavo šalin, kaip zuikiai nuo lėtai pėdsaką uodžiančio šuns, – toks jų po žiūris negalėjo pakeisti Homero nuomonės apie tėvą jam atstojantį žmogų, pirmą jo gyvenime neginčijamą autoritetą, beveik galintį varžytis su daktaru Larču. Nuo pat atvykimo į Votervilį dienos Homeras lepinosi tokia rūpestinga globa, kokios niekada anksčiau nejuto. Seselė Andžela ir seselė Edna rūpindavosi tik būtiniausiais dalykais; daktaras Larčas buvo mylintis, bet griežtokas ir išsiblaškęs prižiūrėtojas. O ponia Dreiper buvo mamų mama, nuolat tupsenanti aplinkui. Ji keldavosi, kai Homeras dar nebūdavo pabudęs; sausainukai, kurių ji prikepda vo, kol jis valgydavo pusryčius, jo priešpiečių krepšelyje stebuklingai išlikdavo šilti iki pat vidurdienio. Mama Dreiper Homerą pėsčiomis

lydėdavo į mokyklą – jie eidavo per laukus, nepaisydami kelio; ji sakydavo, kad jai reikia „pajudėti gryname ore“. Po pietų profesorius Dreiperis su Homeru susitikdavo mo kyklos žaidimų aikštelėje – pamokų laikas atrodė apskaičiuotas taip, kad jos visada baigtųsi tuo pat metu kaip ir paskutinė pro fesoriaus paskaita koledže, – ir juodu drauge žygiuodavo namo. Žiemą, kuri Votervilyje prasidėdavo anksti, tai būdavo tikrai varginantis žygis – su sniegbačiais, kuriais apsiavus taisyklingai eiti, profesoriaus manymu, buvo taip pat svarbu kaip ir mokytis skaityti bei rašyti. – Naudokis ir kūnu, ir protu, Homerai, – sakydavo profesorius. Nesunku suprasti, kodėl Vilburiui Larčui tas žmogus padarė gerą įspūdį. Jis nuolat liaupsino naudingumą. Tiesą sakant, Homerui ta seniai nusistovėjusi tvarka patiko – tas ilgas ėjimas pėsčiomis, tas klampojimas, ir tai, kad viskas buvo žinoma iš anksto. Našlaičiai vaikiškesni už kitus vaikus tuo, kad iš tikrųjų vertina viską, kas daroma kasdien, tiksliai pagal dieno tvarkę. Našlaičiams visada patinka tai, kas atrodo ne laikina ir neturėtų keistis. Daktaras Larčas berniukų skyriui vadovavo stengdamasis imituoti kuo daugiau įvairiausių normalaus kasdienio gyvenimo apraiškų – kiek tik įmanoma našlaičių prieglaudoje. Pusryčiai, pie tūs ir vakarienė buvo patiekiami punktualiai, kasdien tuo pat laiku. Kiekvieną vakarą tą pačią valandą daktaras Larčas garsiai skaitydavo knygą – visada tiksliai tiek pat laiko, net jei reikėdavo sustoti ne perskaičius skyriaus iki galo, kokiam nors nuotykiui tik įpusėjus, ir berniukai šaukdavo: „Dar, dar, tik perskaitykit, kas bus toliau!“ Tada šventas Larčas sakydavo: „Rytoj, tuo pat laiku, toje pačioje vietoje.“ Nusivylę vaikai dar padūsaudavo, bet Larčas žinodavo, kad davė jiems pažadą, nustatė tam tikrą tvarką. „Čia, Sent Klau de, – rašė jis savo dienoraštyje, – pagrindinis saugumo matas yra ištesėti pažadai. Kiekvienas vaikas supranta, kas yra pažadas, – jeigu jo laikomasi, – ir laukia kito pažado. Našlaičių saugumo jausmą reikia ugdyti iš lėto, bet reguliariai.“

Žodžiais „iš lėto, bet reguliariai“ galima apibūdinti ir Homero Velzo gyvenimą Votervilyje, pas Dreiperius. Kad ir ką jis veikdavo, tai būdavo pamoka; kiekviename seno, patogaus namo kampelyje slypėjo kas nors, iš ko galima buvo sužinoti ką nors nauja, o paskui tomis žiniomis pasikliauti. – Čia Rudis. Jis labai senas, – pasakė profesorius, supažindinda mas Homerą su šunimi. – Čia Rudžio kilimėlis; šitas kilimėlis – jo valdos. Kai Rudis miega ant savo kilimėlio, jo nežadink – nebent norėtum, kad jis tau įkąstų. Tai pasakęs profesorius pakėlė iš miegų nukaršusį šunį, tas kaukštelėjo dantimis – ir tarytum suglumo nieko nesugriebęs, nasruose pajutęs tik orą, prisigėrusį suaugusių Dreiperių vaikų, jau sukūrusių šeimas ir turinčių savo vaikų, kvapo. Homeras su jais visais susipažino per Padėkos dieną. Padėkos diena Dreiperių namuose būdavo tokia šeimos šventė, kokią pa mačiusios kitos šeimos tikrai būtų pasijutusios nevisavertės. Mama pranokdavo pati save mamiškumu. Profesorius būdavo parengęs paskaitas visomis įmanomomis temomis: apie baltosios mėsos savybes, ir apie raudonosios; apie praėjusius rinkimus; apie šaku čių salotoms pretenzingumą; apie devyniolikto amžiaus romano pranašumus (ką jau kalbėti apie kitas geras to amžiaus ypatybes); apie tinkamą spanguolių padažo konsistenciją; apie tai, ką reiškia „atgaila“; apie mankštos naudą (ir kuo skiriasi malkų skaldymas nuo čiuožimo pačiūžomis); apie pogulio kenksmingumą. Kiek vieną kartą, kai tik profesorius kuo įmantriausiai išreikšdavo savo nuomonę, suaugę jo vaikai (dvi ištekėjusios moterys ir vedęs vyras) sutartinai jam pritardavo: – Tikrai! – Visada taip ir būna, ar ne? – Jūsų tiesa, Profesoriau! Tarp tų nesąmoningų pritarimo šūksnių Mama vis įterpdavo, taip pat uoliai, savo mėgstamą: „Neimkite už gryną pinigą.“ Homeras Velzas ritmingo jų šūkaliojimo klausėsi kaip ateivis iš kito pasaulio, mėginantis iššifruoti kažkokios keistos genties būg

nais siunčiamus signalus. Jis beveik nieko nesuprato. Tariamas visų pastovumas ir ištikimybė jį tiesiog pribloškė. Tik gerokai paaugęs jis suvoks, kas jam kėlė įtarimą – ar numanoma (o kartais ir aiškiai rodoma) nuolat save giriančių žmonių geradarystė, ar pernelyg šir dingos ir varginančios pastangos supaprastinti gyvenimą. Šiaip ar taip, Homerui tai nebepatiko; tai jam kliudė ieškoti savo kelio, suprasti save – kas jis toks, kas turėtų būti. Jis prisiminė Padėkos dienos šventimą Sent Klaude. Ten ši šventė nebūdavo to kia linksma kaip Votervilyje, pas Dreiperius, bet atrodydavo daug tikresnė. Homeras galvojo apie tai, koks jausdavosi naudingas. Prie glaudoje visada būdavo kūdikių, kurie patys nemokėdavo pavalgyti. Bet kurią akimirką, užėjus pūgai, galėjo dingti elektra; Homerui buvo pavesta rūpintis žvakėmis ir žibalinėmis lempomis. Be to, jis turėdavo padėti virtuvėje dirbantiems žmonėms nukraustyti stalus, padėti seselei Andželai ir seselei Ednai nuraminti verkiančius ma žylius – ir dar būti daktaro Larčo pasiuntiniu: berniukų skyriuje tai buvo labiausiai vertinamos pareigos. Dar nesulaukęs nė dešimties metų, – daug anksčiau, negu daktaras Larčas jam aiškiai pasakė, ko iš jo tikisi, – Homeras Sent Klaude jautėsi labai naudingas. Kas buvo negerai per Padėkos dieną pas Dreiperius, kad ta šventė jų namuose Homerui nepatiko taip, kaip patikdavo Sent Klaude? Mama buvo neprilygstama virėja; taigi maistas tikrai ne galėjo pasirodyti prastesnis – Sent Klaude visi patiekalai būdavo kažkokie bespalviai ir, regis, beviltiškai prėski. Gal Homerui ne patiko malda? Sent Klaude malda nelabai kam rūpėjo – daktaras Larčas nebuvo pamaldus. – Būkime dėkingi, – sakydavo jis, paskui akimirką patylėdavo – lyg iš tikrųjų susimąstęs: „Už ką?“ – Būkime dėkingi už viską, ką gero esame patyrę, – toliau kalbėdavo Larčas, atsargiai apžvelgda mas nepageidaujamus, paliktus vaikus. – Būkime dėkingi už seselę Andželą ir seselę Edną, – pridurdavo jau tvirtesniu balsu. – Būkime dėkingi už tai, kad galime pasirinkti, ko norime, ir kad kartais mums pasitaiko dar viena proga viską pradėti iš naujo, – sykį pasakė žiū rėdamas į Homerą Velzą.

Padėkos malda – per Padėkos dieną Sent Klaude – būdavo ta rytum apgaubta numatomų galimybių, savaime suprantamo atsar gumo ir Larčui būdingo santūrumo skraiste. Malda pas Dreiperius buvo perdėtai jausminga ir keista. Ji atrodė kažkaip susijusi su tuo, kaip profesorius nusakė žodžio „atgaila“ reikšmę. Profesorius Dreiperis pareiškė, jog tikrai atgailaujantis žmogus pirmiausia turi prisipažinti, kad yra niekingas. Kai reikėjo kalbėti maldą, profesorius sušuko: – Sakykite kartu su manimi: „Esu niekingas, neapkenčiu savęs, tačiau dėkoju už visus mūsų šeimos narius!“ Visi taip ir sakė – netgi Homeras, netgi Mama (kuri bent kartą susilaikė nepatarusi neimti visko už gryną pinigą). Sent Klaude gyveno blaivaus proto žmonės, jie mažai už ką galėjo dėkoti Dievui, bet jų padėkos malda atrodydavo nuoširdi. Tam tikrus prieštaravimus Dreiperių šeimoje Homeras Velzas pir mą kartą pastebėjo kaip tik per Padėkos dieną. Votervilyje, regis, visi gyveno gerai, ne taip kaip Sent Klaude, – kūdikiai, pavyzdžiui, buvo laukiami. Tai iš kur ta atgaila? Ar žmogus turi jaustis kaltas, kad jam pasisekė? Ir jeigu Larčo pavardė (kaip Homerui kažkas buvo sakęs) kilusi iš medžio pavadinimo, tai Dievo vardas (kurį Homeras nuolat girdėjo minimą Votervilyje) tikriausiai susijęs su dar kietesniu daiktu: su kokiu nors kalnu ar ledo luitu. Dievas Vo tervilyje tarytum turėjo visus prablaivinti, tačiau Padėkos diena Dreiperių šeimoje – Homero nuostabai – buvo didžiulės išgertuvės. Profesorius, pasak Mamos, atrodė įmaukęs. Homeras padarė išvadą, jog tai reiškia, kad profesorius išgėrė daugiau negu savo įprastinę, kasdienę alkoholio normą – nuo kurios, pasak Mamos, tik kauštelėdavo. Homeras apstulbo pamatęs, kad abi ištekėjusios profesoriaus dukterys bei vedęs sūnus irgi elgiasi taip, tarsi būtų įmaukę. Be to, kadangi Padėkos diena buvo ypatinga šventė ir Ho meras – kaip ir Dreiperių anūkai – galėjo ilgiau neiti miegoti, jis išvydo tai, ką kasvakar tik girdėdavo: jam jau mingant, pasigirsdavo dunksėjimas, sunkiai velkamų kojų brūkščiojimas per grindis ir kažkoks prislopintas įtikinėjimas – tai profesorius vos apversda

mas liežuvį mėgindavo priešintis Mamai, per prievartą vedančiai jį laiptais į viršų, paskui su stulbinama jėga pakeliančiai ir guldančiai ant lovos. – Mankštos nauda! – sušuko suaugęs ir jau vedęs profesoriaus sūnus ir, nuvirtęs nuo žalio šezlongo, lyg nunuodytas susmuko ant kilimo – šalia senojo Rudžio. – Obuolys nuo obels netoli krenta! – tarė viena iš ištekėjusių profesoriaus dukterų. Kita ištekėjusi duktė, kaip pastebėjo Homeras, neturėjo ką pasakyti. Ji ramiai snaudė supamajame krėsle, beveik visą plaštaką – iki pat antrųjų pirštų sąnarių – įmerkusi į artipilnę taurę, gana rizikingai laikomą ant kelių. Neprižiūrimi anūkai laužė tūkstančius Dreiperių namų taisyk lių. Padėkos dieną visi tarytum pamiršo jausmingus profesoriaus perspėjimus dėl visokio triukšmavimo ir tvarkos ardymo. Homeras Velzas, kuriam dar nebuvo nė dešimties, tyliai nus linko į savo lovą. Jis dažnai stengdavosi užmigti galvodamas apie vieną ypač liūdną su Sent Klaudu susijusį dalyką. Ir dabar prisi minė, kaip kartą stebėjo iš prieglaudos ligoninės išvykstančias motinas, – ligoninė buvo greta berniukų skyriaus, bet matoma ir iš mergaičių korpuso, su berniukų skyriumi ją jungė ilga pašiūrė, kurioje seniau būdavo laikomos atsarginės diskinių pjūklų geležtės. Buvo ankstyvas rytas, bet lauke dar tamsu, Homeras tik ekipažo žibintų šviesoje įžiūrėjo krintančias snaiges. Jis prastai miegodavo ir dažnokai gulėdavo jau išsibudinęs, kai ekipažas iš geležinkelio stoties į Sent Klaudo prieglaudą atveždavo virtuvės darbuotojus, valytojus ir pirmą ligoninės pamainą. Tas ekipažas buvo papras čiausias nebereikalingas traukinio vagonas; žiemą, užkeltas ant pa važų, jis pavirsdavo arklių traukiamomis rogėmis. Kai ant gruntkelio nebūdavo pakankamai sniego, pavažos, šliuoždamos per akmenis, leisdavo kibirkštis ir baisiausiai džergždavo (niekas neskubėdavo pavažų keisti ratais, kol nebūdavo aišku, kad žiema jau pasibaigė). Ryškiai plieskiantis žibintas, kaip saulės žybsnis, tarpais nušviesdavo ant kažko panašaus į pasostę įsitaisiusį antklodėmis storai apsimu turiavusį vežiką; ekipažo viduje mirkčiodavo blankesnės švieselės.

Tą rytą Homeras kieme pastebėjo kelias moteris, kurios sniegui sningant laukė jas paimsiančio ekipažo. Homeras Velzas tų moterų, neramiai trepsenančių vietoje, kol prieglaudos darbuotojai lipo iš rogių, nepažino. Tarp abiejų žmonių grupių tarytum tvyrojo kaž kokia įtampa – į roges sėsti nekantraujančios moterys stovėjo sutri kusios, gal netgi susigėdusios, o į darbą atvažiavę žmonės, palyginti su jomis, atrodė pasipūtę, lyg būtų už jas pranašesni; kažkas iš jų (tai buvo moteris) kažką šiurkščiai tarstelėjo išvykstančiosioms. Homeras neišgirdo, ką ji pasakė, bet po tų žodžių ekipažo laukusias moteris tarsi koks šalto žiemos vėjo šuoras nupūtė į šalį. Į roges įlipusios moterys nesidairė atgal, nežiūrėjo ir viena į kitą. Jos net nesikalbėjo; negana to, ir vežikas, kuris Homerui visada atrodė draugiškas, turintis ką pasakyti beveik kiekvienam žmogui bet kokiu oru, toms moterims neištarė nė žodžio. Ekipažas tiesiog apsisuko ir per sniegą nušliuožė geležinkelio stoties link; pro apšviestus seno vagono langus Homeras Velzas matė, kad keletas moterų viduje sėdi rankomis užsidengusios veidus arba lyg sustingusios, kaip sustingsta kai kurie laidotuvių dalyviai – tie, kurie turi dėtis esą viskam abe jingi, baimindamiesi, kad kitaip visiškai praras savitvardą. Homeras anksčiau niekada nebuvo matęs motinų, Sent Klaudo prieglaudoje pagimdžiusių ir palikusių nepageidaujamus kūdikius; aiškiai jų neįžiūrėjo ir tąkart. Neabejotinai reikšmingiau buvo tai, kad jis pirmą kartą jas pamatė išvažiuojančias, o ne atvykstančias – pilvotas, dar neatsikračiusias savo naštos. Svarbu ir tai, kad Ho meras suprato, jog ir išvažiuodamos jos nesijaučia atsikračiusios visos naštos. Joks jo matytas žmogus neatrodė nelaimingesnis už tas moteris; Homeras įtarė, kad jos neatsitiktinai išvažiuoja dar neprašvitus. Stengdamasis užmigti – tą Padėkos dienos vakarą Dreiperių namuose Votervilyje – Homeras Velzas vėl matė ne tik sniegui sningant išvykstančias motinas, bet ir tai, ko negalėjo matyti aną žiemos rytą. Naktimis, kai niekaip neužmigdavo, Homeras minty se kartu su tomis moterimis ekipažu važiuodavo į geležinkelio sto tį, kartu su jomis įsėsdavo į traukinį, kartu keliaudavo į jų namus;

jis tarp jų susirasdavo savo motiną ir sekdavo paskui ją. Homerui būdavo sunku įsivaizduoti, kaip ji atrodo ir kur gyvena, iš kur atvažiavo, ar ten ir sugrįžo, – o dar sunkiau galvoti, kas galėtų būti jo tėvas ir ar ji sugrįžo pas jį. Kaip dauguma našlaičių, Homeras Velzas manė, jog dažnai mato savo nežinia kur pradingusius tėvus, bet jie jo neatpažįsta. Būdamas dar mažas, jis labai sutrikdavo, kai kas nors nutverdavo jį įsispoksojusį į suaugusiuosius, kartais meiliai, o kartais priešiškai, – tas instinktyvus priešiškumas jam pačiam būtų pasirodęs nesuvokiamas, jeigu jis būtų matęs savo veido išraišką. – Liaukis, Homerai, – tokiais atvejais sakydavo jam daktaras Larčas. – Išmesk tai iš galvos. Ir suaugęs Homeras Velzas neretai bus nutveriamas į ką nors įsispoksojęs. Tačiau Padėkos dienos vakarą Votervilyje jis į savo tikrųjų tėvų gyvenimą žiūrėjo taip įdėmiai, kad jau buvo juos beveik susiradęs, kai išvargęs pagaliau užmigo. Netrukus jį šiurkščiai pažadino vienas iš Dreiperių anūkų, šiek tiek vyresnis berniukas; Homeras buvo pamiršęs, kad turės miegoti su juo vienoje lovoje, nes namuose daug žmonių. – Pasislink, – tarė tas berniukas. Homeras pasislinko. – Ir laikyk savo pimpį pižamoje, – pasakė berniukas Homerui, kuris ir neketi no nieko išsitraukti. – Juk žinai, ką daro pederastai? – dar paklausė Dreiperių anūkas. – Ne, – atsakė Homeras. – Žinai, žinai, Pimpiagalvi, – tarė berniukas. – Jūs visi taip darot Sent Klaude. Visi ten krušatės. Nuolatos. Sakau tau, tik pamėgink prie manęs lįsti, grįši ten be pimpio! Nupjausiu ir sušersiu šuniui. – Rudžiui? – paklausė Homeras Velzas. – Taip, Rudžiui, Pimpiagalvi, – tarė berniukas. – Tai vėl sakysi, kad nežinai, ką daro pederastai? – Nežinau, – pasakė Homeras. – Nori, kad parodyčiau, ar ne? – paklausė berniukas. – Ne, nenoriu.

– Taip, nori, Pimpiagalvi, – tarė berniukas ir jau mėgino prie vartauti Homerą Velzą. Homeras niekada nebuvo nei matęs, nei girdėjęs, kad kas nors Sent Klaude būtų taip skriaudžiamas. Drei perių anūkas ištvirkauti buvo įpratęs privačioje mokykloje, labai geroje, bet niekas niekur jo nemokė rėkti taip, kaip Homeras Velzas buvo išmokęs globojamas šeimos iš Trijų Mylių Krioklių. Homeras nusprendė, kad jam pats laikas paverkti, garsiai, – jeigu nori išvengti priekabiavimo, – ir suklykęs akimirksniu pažadino vienintelį suau gusį žmogų iš visos Dreiperių šeimos, paprasčiausiai užmigusį, o ne nugeibusį nuo persigėrimo. Kitaip sakant, Homeras pažadino Mamą. Ir visus anūkus, žinoma; ir kadangi keletas jų buvo už Ho merą jaunesni, ir nė vienas nė neįtarė, kaip Homeras gali rėkti, išgirdę jo klyksmą jie baisiausiai persigando – pabudo net Rudis (ir kaukštelėjo dantimis). – Dėl Dievo meilės, kas atsitiko? – paklausė Mama, atlėkusi prie Homero kambario durų. – Jis prie manęs lindo, tai daviau jam į kailį, – atsakė priva čios mokyklos mokinys. Homeras iš visų jėgų stengėsi užgniaužti legendinį savo riksmą – nusiųsti jį atgal į praeitį; jis nežinojo, kad anūkais tikima labiau negu našlaičiais. „Čia, Sent Klaude, – rašė daktaras Larčas, – daug galvodami apie tėvus ir protėvius vaikai sugniužtų, tai būtų žiauru. Kituose pasaulio kraštuose našlaičio tėvai ir protėviai, deja, visada atrodo įtartini.“ Mama sudavė Homerui taip pat smarkiai, kaip mušdavo nevy kėliai globėjai iš Trijų Mylių Krioklių. Paskui visai likusiai nakties daliai ištrėmė jį į kūryklą; tame kambarėlyje bent jau buvo sausa ir šilta, be to, ten stovėjo sulankstomoji lova, kurią Dreiperiai pa siimdavo vasarą vykdami stovyklauti. Ten buvo ir daugybė šlapių batų – viena pora netgi priklausė Homerui. Kai kurios kojinės atrodė jau beveik išdžiūvusios, Ho merui jos buvo kaip tik. Padžiautų vaikiškų žieminių kombinezonų bei kitokios drėgmei atsparios kelioninės aprangos irgi netrūko, Homeras turėjo iš ko pasirinkti. Jis apsirengė šiltais viršutiniais drabužiais – dauguma jų buvo beveik sausi. Homeras žinojo, jog

Mama ir profesorius yra pernelyg geros nuomonės apie šeimą, kad išsiųstų jį atgal į Sent Klaudą vien dėl ištvirkimo; jeigu jis nori grįžti į prieglaudą, – o jis tikrai nori, – turės išeiti pats. Tiesą sakant, Mama Homerui parodė, kaip tariami jo iškrypė liški polinkiai bus vertinami ir kaip jis, be abejonės, bus „gydomas“. Kūrykloje ji privertė Homerą atsiklaupti priešais sulankstomąją lovą. – Sakyk kartu su manim, – tarė ji ir ėmė kalbėti keistą profeso riaus maldą. „Esu niekingas, neapkenčiu savęs“, – šnekėjo Mama, o Homeras kartojo jos žodžius – žinodamas, kad visa tai netiesa. Jis pirmą kartą pats sau taip patiko. Homeras jautė, kad eina teisingu keliu ir tuoj sužinos, kas jis toks ir kaip galėtų padėti žmonėms, tačiau suprato, jog tas kelias veda atgal į Sent Klaudą. Pabučiavusi jį ir palinkėjusi labos nakties, Mama tarė: – Klausyk, Homerai, nesidėk į galvą visko, ką apie tai pasakys profesorius. Kad ir ką jis sakytų, neimk už gryną pinigą. Homeras Velzas nelaukė profesoriaus paskaitos apie vyrų lytinį santykiavimą su vyrais. Homeras išėjo į lauką; jo nesustabdė net sniegas. Tūkstantis devyni šimtai trisdešimt kažkelintaisiais metais Votervilyje niekam neatrodė keista, kad Padėkos dieną ant žemės tiek daug sniego; be to, profesorius Dreiperis Homerą buvo labai kruopščiai apmokęs, kaip reikia taisyklingai eiti apsiavus sniegbačiais. Homeras buvo geras žygeivis. Jis nesunkiai rado keliuką į mieste lį, o paskui ir didesnį kelią. Jau išaušus sustojo pirmas sunkvežimis; tai buvo miškavežis. Homeras pamanė, kad miškavežis turėtų va žiuoti kaip tik ten, kur jam reikia. – Aš iš Sent Klaudo, – pasakė jis vairuotojui. – Pasiklydau. Ketvirtajame dvidešimto amžiaus dešimtmetyje visi miško vežėjai žinojo, kur yra Sent Klaudas; šis vairuotojas žinojo, kad važiuoti reikėtų priešinga kryptimi. – Eini ne į tą pusę, vaike. Apsisuk ir dairykis kita kryptimi va žiuojančio sunkvežimio, – patarė jis berniukui. – Ką sakei? Tu iš Sent Klaudo? – dar paklausė vairuotojas. Kaip ir dauguma žmonių, jis manė, kad našlaičiai visada bėga iš prieglaudos, o ne atgal į ją.

– Ten mano namai, – tarė Homeras Velzas, ir vairuotojas atsi sveikindamas jam pamojavo. Daktaro Larčo nuomone, tas vairuo tojas – toks nejautrus, kad leido mažam berniukui toliau vienam eiti per sniegą, – tikriausiai dirbo Ramzio popieriaus bendrovėje. Kitas vairuotojas irgi vairavo miškavežį, bet nepakrautą; jis važiavo į mišką rąstų, Sent Klaudas jam buvo daugmaž pakeliui. – Tu – našlaitis? – paklausė tas vairuotojas Homero, kai šis pa sakė, kad keliauja į Sent Klaudą. – Ne, – tarė Homeras. – Ten mano namai – kol kas. Ketvirtajame dvidešimto amžiaus dešimtmetyje Meine, kad ir kur važiuodavai, tekdavo važiuoti ilgai, ypač kai keliai būdavo užsnigti. Jau temo, kai Homeras Velzas grįžo namo. Lauke buvo ne ką šviesiau negu tą ankstyvą rytą, kai jis matė motinas, paliekančias savo kūdikius. Dabar Homeras kurį laiką stovėjo prie ligoninės durų ir žiūrėjo, kaip krinta sniegas. Paskui nuėjęs pastovėjo prie berniukų skyriaus durų. Paskui vėl grįžo prie ligoninės, nes ten buvo šviesiau. Jis tebegalvojo, ką reikėtų pasakyti daktarui Larčui, kai prie li goninės durų stabtelėjo ekipažas iš geležinkelio stoties – tos pačios nelinksmos rogės; išlipo vienintelė keleivė. Ta keleivė buvo tokia pil vota, kad vežikas iš pradžių net atrodė susirūpinęs, kad ji nepaslystų ir nepargriūtų; paskui jis tarytum suvokė, kodėl ji čia atvyko, ir jam į galvą tikriausiai atėjo mintis, jog būtų nepadoru, jeigu jis padėtų tokiai moteriai klampoti per sniegą. Taigi jis nuvažiavo, palikęs ją atsargiai besiartinančią prie durų ir prie Homero Velzo. Homeras paskambino durų varpeliu, nes atrodė, kad moteris nežino, ką da ryti. Staiga jam dingtelėjo, kad ji gal irgi tikėjosi turėsianti šiek tiek laiko pagalvoti, ką norėtų pasakyti daktarui Larčui. Bet kas, išvydęs juodu prie ligoninės, būtų pamanęs, jog tai mo tina su sūnumi. Juodu žiūrėjo vienas į kitą lyg seni pažįstami; abu puikiai žinojo, ko čia atėjo, – ir vienas, ir kitas. Homeras nerimavo dėl to, ką jam pasakys daktaras Larčas, bet suprato, kad šalia stovinti moteris jaudinasi labiau negu jis, – ji juk nepažįsta daktaro Larčo; nė nenutuokia, kas per vieta tas Sent Klaudas.